Dulkėtais tolimų planetų takais. UFO Page. Lithuanian

Kosminė era dar nepasiekė 60 m. atžymos, o jau pasigirsta balsai, kad, atseit, kosmonautika nepateisino žmonijos vilčių, kad liovėsi vystytis.

6-ojo dešimtm. pradžioje pasaulyje prasidėjo tikras kosminis bumas. JAV ir Anglijoje leidžiama šimtai knygų, sukama dešimtys filmų apie būsimą kosminę ekspansiją. Kiek mažesniu mastu tai vyksta ir TSRS – prisimenant kad ir puikias M.Vasiljevo, K. Gilzino, B. Liapunovo, A. Šternfeldo mokslo populiarinimo knygas,

Vokiečių balistinė A-4 / V2-2

aprašančias skrydžius keleiviniais raketoplanais, milžiniškas orbitines stotis, ekspedicijas į Mėnulį, Marsą, Venerą, Jupiterio ir Saturno palydovus, aptariančias planetų kolonizavimo ir tarpžvaigždinių skrydžių perspektyvas.

Visa tai lėmė, visų pirma, sunkiųjų balistinių raketų A-4 (Agregat-4), išgarsėjusių bauginančiu „Fau-2” (V-2) pavadinimu, pasirodymas. Jos kurtos Penemiundės raketiniame centre vadovaujant Verneriui von Braunui. 1944 m. vasarą kelias A-4 iškėlė į kosminę erdvę (virš 180 km), tačiau jų mokslinės galimybės nebuvo reikalingos – jomis buvo apšaudomi priešo miestai. Po karo vokiečių raketinės technologijos atiteko sąjungininkams, kurie, kadangi pas juos nebuvo nieko panašaus, tinkamai jas įvertino. Žurnalai ir knygos platino būdingą A-4 profilį, su kuriuo buvo siejama visa ateities kosminė technika.

Ir atrodo, kad viltys pildosi. Per 10 pokario metų amerikiečiai ir rusai atkūrė ir aplenkė vokiečių pasiekimus. Kosmose pabuvojo daugelis prietaisų ir gyvų būtybių: Amerikoje – beždžionės, TSRS – šunys. Pasirodė suborbitinių skrydžių projektai, sparčiai vystėsi raketinė aviacija, - kosmosas artėjo. Pranašumą įgavo S. Koroliovo vadovaujama grupė, OKB-1 sukonstravusi dviejų pakopų raketą R-7, galinčią pasiekti kosminį greitį . Ji dar buvo gana „žalia”, tačiau padėjo pasiekti keletą svarbių prioritetų, kuriais S. Koroliovas pasinaudojo nepaisydamas karinės-politinės vadovybės, siekusios ją panaudoti kariniams reikalams, priešinimosi.

Galiausiai 1957 m. spalio 4 d. iš Tiura-Tam (Baikonuro) poligono buvo iškeltas paprastutis palydovas „Sputnik-1“; lapkričio 3 d. jį pasekė „Sputnik-2“ su Laika, o 1958 m. gegužės 15 d. pakilo sunkioji mokslinė laboratorija „Sputnik-3”. Papildęs R-7 dar viena pakopa, Koroliovo komanda sugebėjo į kosmosą pasiųsti pirmąją dirbtinę planetą („Luna-1”, 1959 m. sausio 2 d., žr. http://www.nso.lt/cosmos/moon-firsts.htm), pataikyti zondu į kosminį kūną („Luna-2”, 1959 m. rugsėjo 14 d., žr. >>>>>), nufotografuoti nematomą Mėnulio pusę („Luna-3“, 1959 m. spalio 7 d., taip pat žr. >>>>>), paleistas pirmasis aparatas į Venerą (1961 m. vasario 12 d.). O tada, 1961 m. balandžio 12 d. į kosmosą triumfuodamas pakilo Jurijus Gagarinas.

Pasikeitė ir samprata apie planetas. 1965 m. amerikiečių „Mariner-4“ perdavė krateriais nusėtą Marso paviršių, labai panašų į Mėnulio. Dar po 2 m. dingo viltys gyvybę rasti Veneroje – „Venera-4” nusileidimo aparato prietaisai parodė, kad ten tvyro pragariška temperatūra ir slėgis, o tanki atmosfera sudaryta daugiausia iš angliavandenilio dujų. Taigi, teko keisti kosmoso įsisavinimo strategijas. O kartu reikėjo papildomų duomenų apie kosmoso veiksnių (visų pirma, nesvarumo) poveikį gyvoms būtybėms. Sapaliojimai apie spartų kosmoso įsisavinimą liovėsi.

Venera-13 perduotas Veneros paviršius

Bet kodėl JAV, surengę 9-ias “Apollo” ekspedicijas į Mėnulį ir 6 kartus išsilaipinę jame (žr. >>>>> ), taip ir neperėjo prie kito etapo – jame pastatyti gyvenamą bazę? Ir kodėl jau 40 m. neskraidoma į Mėnulį? Atsakoma įvairiai, tame tarpe ir „konspiracijos“ dvasia: atseit, Mėnulyje susidurta su kažkokiomis

Surenkama „Energija“

anomalijomis. Tačiau tikroji priežastis ne tokia romantiška – tiesiog tai buvo „naftos“ technologijų riba.

Atsilikdami kosmoso įsisavinime nuo sovietų, JAV juto „gėdą“. Todėl Džonas Kenedis Kongrese 1961 m. gegužės 25 d. kvietė atlikti neįmanoma – iki dešimtmečio pabaigos išlipti Mėnulyje. O tam reikia jau kitokios keliamosios galios raketos. Jei „Vostok“ iškėlimui TSRS naudojo 5 t keliančią raketą, o amerikiečiai mažajam „Mercury“ pasitenkino tik 1,5 t keliančia raketa, tai ekspedicijos į Mėnulį atveju į Žemės orbitą reikėjo iškelti „atraminį“ 100 t sveriantį laivą. Žvalgyba tvirtino, kad Tarybų Sąjunga tokios raketos neturi, taigi 1961 m. sąlygos buvo lygios. Ir tikrai, jau 1961 m. spalį „Saturn-1” pranoko R-7., o jau buvo rengiama ir „Saturn V“, galinti kelti iki 120 t. Tik po 15 m. sovietų sukurta “Energija” galėjo su ja varžytis, nors, deja, jos taip ir nepanaudojo tarpplanetiniams skrydžiams.

TSRS nebuvo linkusi nusileisti ir ėmėsi konstruoti raketą N-1, irgi turėjusią kelti virš 100 t, tačiau dėl daugybės problemų programa nebuvo sėkmingai užbaigta. 1966 m. sausį mirė S. Koroliovas. 1967 m. balandžio 24 d. besileidžiant „Sojuz-1” žuvo V. Komarovas. N-1 bandė panaudoti keturiskart (pirmąkart 1969 m. vasario 21 d., paskutinįsyk 1972 m. lapkričio 22 d.), tačiau kiekvienas bandymas baigėsi katastrofa.

Tačiau ir JAV ne viskas ėjo sklandžiai. 8-ojo dešimtm. pradžioje NASA biudžetas sumažintas iki minimumo – ir netgi buvo kalbama apie kosminės programos nutraukimą. Priežastis – finansinė krizė (doleris tapo nesusietas su aukso, karas Vietname, politinio protesto stiprėjimas). Tad R. Niksonui teko nutraukti skraidymus į Mėnulį. Taigi, nors JAV ir įrodė savo techninį ir mokslinį pranašumą, tačiau ties savo galimybių riba. Netgi surinktą informaciją buvo sunku apdoroti – ir tai trunka iki šiol.

O dabartinė kosmoso įsisavinimo infrastruktūra nepajėgi užtikrinti pilnavertės Mėnulio kolonizacijos ir niekas tam nešvaistys pinigų. Kas kita – Marsas. Tai aiškus pilotuojamos kosmonautikos tikslas, prieš kurio įgyvendinimą nublanktų pasiekimai Mėnulyje. Tik va – nė viena šalis tam dar nepasirengusi.

Visų pirma, nėra tinkamo laivo. Jo masė Žemės orbitoje turėtų būti 300-1500 t. Tam tinkama “Energija” į kosmosą skriejo tik dukart, 20 a. pabaigos ekonominės problemos beveik sunaikino projektą, o jį atstatyti sunku dėl svarbių technologijų praradimo. Trūksta duomenų apie ilgalaikio skrydžio poveikį žmonėms, o pasibaigęs „Mars-500“ eksperimento rezultatai ginčytini. O TSRS aplamai neturi minkšto nusileidimo Marse patirties. 1961-91 m. ji tai pabandė 4 kartus ir tik kartą pasisekė („Mars-3” 1971 m. gruodžio 2 d.), bet ir tai sutriko radijo siųstumas ir jokios informacijos nebuvo gauta. Vakariečiai pasiekė gerokai daugiau: 1976 m. liepos 20 d. ir rugsėjo 3 d. Marse nusileido „Viking-1” ir “Viking-2”, 1997 m. liepos 4 d. tai atliko ir „Mars

Keistas „Curiosity“ radinys

Pathfinder“, 2004 m. sausio 4 d. ir sausio 25 d. – planetaeigis „Spirit“ ir „Opportunity“. Or pagaliau – 2012 m. rugpjūčio 6 d. – planetaeigis „Curiosity“ (apie jį daugiau žr. >>>>> ). Bet vis tik per tą laiką buvo ir praradimų besileidžiant: „Mars Polar Lander“, „Deep Space 2“, „Beagle 2”. O Rusija, po TSRS subyrėjimo pabandžiusi sustiprinti savo pozicijas kosmose, pakeliui į Marsą prarado „Mars-96” ir “Fobos-Grunt” (daugiau apie šį - >>>>>).

Įdomu peržvelgti šių aparatų nešto krovinio kiekį: „Viking“ svėrė 592 kg, „Mars Pathfinder” – 275 kg, „Spirit“ ir „Opportunity“ - 185 kg, „Curiosity“ – 899 kg. Taigi - nė vienas nesiekė 1 t. Iš dalies tai susiję ir su Marso atmosferos ypatybe – ji labai išretėjusi, tad negalima sėkmingai panaudoti įprastinių parašiutų. Tad, pvz., „Curiosity“ leidosi naudodamas daugiaetapę nusileidimo schemą bei „dangaus krano“ panaudojimą – tačiau pilotuojamai ekspedicijai tai nepriimtina iš ekipažo saugumo požiūrio.

Tad ką daryti? Ypač patrauklus „Lankstus kelias“, kurį 2009 m. pasiūlė Normano Ogastino vadovaujama komisija. Jame dėmesys sutelkiamas mažiesiems dangaus kūnams. Pradžioje astronautai pabuvotų Žemės- Mėnulio Lagranžo taške, kur yra šansai rasti nedideles kosmines nuolaužas (pvz., taške L4, 25 mln. km nuo Žemės, atrastas 300 m skersmens „trojanas“ asteroidas 2010 TK7). Tada įvyktų skrydžiai iki Žemei artimų „Apolonų“: 2007 UN12 (misija truktų 190 parų), 2001 GP2 (300 parų). Būtų išsilaipinta jų paviršiuje, sumontuojama mokslinė įranga, atliekama grunto analizė ir paimami jo pavyzdžiai. Pirmas skrydis galėtų įvykti jau 2025 m. Toliau – pilotuojamų laivų apskridimas apie Marsą ir Venerą (440-490 parų), išsilaipinimas Marso palydovuose (780 parų). Galimi skrydžiai ir į Mėnulį, tačiau jie nėra pirmos svarbos.

Ši programa žmonijai suteiktų neįkainojamą ilgalaikių skrydžių patirtį, būtų sukurta tinkama (ir netgi pigesnė nei bazei Mėnulyje ar nusileidimui Marse) infrastruktūra, gaut patikima informacija apie kosmoso veiksnius ir resursus. O svarbiausia – grįžtų „pirmeivių dvasia“, kosmonautika vėl taptų patraukli.

Jį nusižiūri ir Rusija – pvz., aptariami aptariamas skrydžio prie „Apofis“ asteroido projektas ir nusileidimo aparato skrydis į Ganimedą. Taigi dabartinė „aklavietė“ – tik mitas. Nuopuolis praeis. Priekyje laukia rimtas ir rimtas darbas. Priekyje – žvaigždės!

Kam reikalingi tie Mėnulio akmenys?

Po 7-8 dešimtm. pakilimo Mėnulio tyrinėjimai aprimo. Rusų ir amerikiečių surinktos medžiagos užteko keliems metams. Tačiau prisikaupė naujų klausimų, į kuriuos atsakyti gali tik nauji skrydžiai. Tai kas dabar vyksta?

Sklypais Mėnulyje prekiaujama aktyviai. Net esančių nematomoje pusėje kaina šoktelėjo dešimteriopai. Bet į eilę stoja ir naujos šalys, kurioms Mėnulio tyrimai tampa prioritetiniais – po JAV rikiuojasi Kinija, Japonija, Europos agentūra ir net Indija. Ketinama ten statyti gyvenvietes, mokslines stotis ir net pramonės įmones.

Tai visai ne fantazijos! Po daugelio metų tylos Mėnulis vėl patraukė dėmesį – mokslininkams į pakaušį kvėpuoja verslininkai, pasirengę pradėti Mėnulio resursų eksploataciją. Kodėl taip nutiko? Kodėl Mėnulis vėl tapo „madingu“?

Prisiminkime – 1959 m. į maskviškę „Komjaunimo tiesą“ atėjo trumpas ir kandus laiškas: „Ar ne per anksti žaisti su Mėnuliu, jei gyvenam skurdžiai ir pusbadžiu? Ar ne geriau tas milžiniškas kosmosui skiriamas lėšas išleisti dešros gamybai“.

Tai buvo tarsi šaltas dušas visuotinio džiaugsmo fone. Laikraščiai mirgėjo antraštėmis: „TSRS tapo Visatos krantu“, „Socializmas – starto aikštelė į kosmosą““ ir panašiomis, paties N. Chruščiovo ištartomis frazėmis. Gerai, nebuvo dešros, trūko pieno ir sviesto, bet ką tik visagalis Nikita iškėlė šūkį – „pavyti ir aplenkti Ameriką!“. Taip, šalis vargo, tačiau virš jos sklandė kosminio žygdarbio aureolė, ji šildė sielą, ją pakylėjo. Tais laikais dvasia buvo virš kūno – ir tai buvo taip puiku! Ir žmogui norėjosi pakelti akis į dangų, kad skirtųsi nuo kiaulės. Tai tiesė kelią naujiems kosminiams skrydžiams, o mėnuleigis pateko netgi į poeziją – prisimenate V. Vysockio „Mėnulio traktorių“?

Taip buvo – bet dabar Rusijoje mokslininkai klausimą kelia kitaip: „Ar ne per vėlu žaisti su Mėnuliu?“
Jau daug metų nutraukti plametų ir net Mėnulio tyrinėjimai.

Iki 1996 m. pinigai buvo skiriami beveik vien „Mars-96“ projektui. Tuo metu finansiškai projektas buvo ne pagal jėgas. Klysta ir vėliau – dėmesys sukoncentruotas į programą „Spektr“, numatančią trijų sunkiųjų Žemės palydovų paleidimą, o tam reikia brangių „Proton“ raketų.

Juk kam reikia tų Mėnulio „akmenų“?!

Vašingtono „karšta bulvė“

Tapęs prezidentu, B. Obama nurodė NASA nusisukti nuo Mėnulio (krypties, kurią buvo nurodęs pirmtakas Dž. Bušas) ir sutelkti dėmesį į Marsą. Savo laiku R. Niksonas nutraukė „Apollo“ misiją ir lėšas skyrė „šatlų“ vystymui. Ir atrodo, kad D. Trumpas tęsia tos „karštos bulvės“ mėtymą: „... peržiūrėsime planus kosmosui ir kartu su Kongresu nustatysime prioritetus ir misiją“ – sakė mėnesis iki rinkimų. Bet ko daugiau iš jo bealima tikėtis?!

Tie nuolatiniai krypties kaitaliojimai daug kainuoja (pinigų, pastangų ir laiko), nes kosmoso tyrimas yra ilgalaikių planų sritis. Dabar NASA jau baigia parengti galingą SLS raketą, nutaikytą į Marsą. Dabar Kongresas NASA finansavimą tvirtina kasmet, o tai kelia sumaištį planams, numatytiems 10 m. laikotarpiui. Pvz., paskutinių 5 m. sumažintas biudžetas neleido parengti naujų laivų, kurtų kartu su komercinėmis organizacijomis, astronautų gabenimui į kosminę stotį.

Papildomai skaitykite: Kuri akis tingi?
NASA tapsmas ir NASA misija
Alternatyviai į kosmosą

Iš NASA atsklido bauginančios žinios susiruošusiems keliauti į Marsą. „Curiosity“ įtaisyto radiacijos matavimo prietaisas (RAD) duomenys, surinkti skrydžio metu, buvo apibendrinti ir paskelbti „Science“ gegužės 31 d. numeryje.

Jie byloja, kad žmogaus kelionė į Raudonąją planetą gali būti rizikinga sveikatai. 560 mln. km zondo kelionė truko 253 paras ir per tą laiką gauta radiacijos dozė viršija leistiną karjeros dozę astronautams. Jie tarsi būtų kas 5-6 dienos tiriami rentgeno aparatu. Tai 5% padidina riziką susirgti vėžiu.

Zondas gaudavo po 1,8 milizivertus kosminės radiacijos per parą - bet tai tik iš už Saulės sistemos ribų atskriejančios dalelės (ir ta spinduliuotė prilygsta kasdieninei leistinai normai). Tačiau kosmose vyksta ir daugiau spinduliuočių, kurias paskleidžia, pvz., Saulės žybsniai („Curiosity“ skrido „ramiuoju“ Saulės laikotarpiu). Tad mokslininkai priversti ieškoti geresnių žmogaus apsaugos priemonių skriejant tarpplanetine erdve – nes nepadėtų nė kelionės sutrumpinimas perpus. O papildomą spinduliuotę astronautai gautų dar ir dirbdami Marse.

“Curiosity” įrengtas kavos virimo aparato dydžio RAD prietaisas ir toliau renka radiacijos duomenis, kurie padės tiksliau įvertinti radiacinės spinduliuotės riziką. Jau dabar aišku, kad radiacija Marso paviršiuje kelis šimtus kartų stipresnė (Marso atmosfera yra reta ir Marsas neturi magnetinio lauko (žr. >>>>>).

Be to, mokslininkai iš Prancūzijos Nansi un-to nustatė, kad kosminėje erdvėje sutrikdoma organizmo antikūnų gamyba, todėl padidėja rizika susirgti. O juk nustatyta, kad ligas sukeliančios bakterijos (pvz., salmonelės ar stafilokokai) kosmose auga greičiau ir yra agresyvesnės – gal dėl intensyvesnės spinduliuotės, spartinančios mutacijas. Juk kosminiuose aparatuose jau aptikta grybelių, kurie pažeidžia plastikinius lovelius laidams, nors Žemėje tokiomis savybėmis jie nepasižymėjo. O ir astronautams gali pasireikšti neigiamas padidėjęs mutacijų kiekis.

Nesvarumas pateikia ir kitą nepageidaujamą poveikį: bandymuose pelių sėklidės pasislinko pilvo ertmės link, kur spermatozoidams per šilta. Nustatyta, kad 91 dieną TKS praleidusios pelės prarado beveik 90% spermatozoidų.

Tačiau skrydžių į Marsą advokatai sako, kad ta rizika yra perdėta (ir numatytos iniciatyvos nėra stabdomos). Tačiau ar jie pagalvoja, kad pakeliui į Marsą gali įvykti sutrikimų ir astronautams tektų dar ilgiau pratūnoti erdvėje?! Ir jiems tada grėstų dar didesnė rizika, nei būti papildomai apšvitintiems...