Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Dulkėtais tolimų planetų takais
Kosminė era dar nepasiekė 60 m. atžymos, o jau pasigirsta balsai, kad, atseit, kosmonautika nepateisino žmonijos vilčių, kad liovėsi vystytis. Kosmoso miražai
6-ojo dešimtm. pradžioje pasaulyje prasidėjo tikras kosminis bumas. JAV ir Anglijoje leidžiama šimtai
knygų, sukama dešimtys filmų apie būsimą kosminę ekspansiją. Kiek mažesniu mastu tai vyksta ir TSRS
prisimenant kad ir puikias M.Vasiljevo, K. Gilzino, B. Liapunovo, A. Šternfeldo mokslo populiarinimo knygas,
Visa tai lėmė, visų pirma, sunkiųjų balistinių raketų A-4 (Agregat-4), išgarsėjusių bauginančiu Fau-2
(V-2) pavadinimu, pasirodymas. Jos kurtos Penemiundės raketiniame centre vadovaujant Verneriui von
Braunui. 1944 m. vasarą kelias A-4 iškėlė į kosminę erdvę (virš 180 km), tačiau jų mokslinės galimybės
nebuvo reikalingos jomis buvo apšaudomi priešo miestai. Po karo vokiečių raketinės technologijos atiteko
sąjungininkams, kurie, kadangi pas juos nebuvo nieko panašaus, tinkamai jas įvertino. Žurnalai ir knygos
platino būdingą A-4 profilį, su kuriuo buvo siejama visa ateities kosminė technika.
Ir atrodo, kad viltys pildosi. Per 10 pokario metų amerikiečiai ir rusai atkūrė ir aplenkė vokiečių
pasiekimus. Kosmose pabuvojo daugelis prietaisų ir gyvų būtybių: Amerikoje beždžionės, TSRS šunys.
Pasirodė suborbitinių skrydžių projektai, sparčiai vystėsi raketinė aviacija, - kosmosas artėjo. Pranašumą
įgavo S. Koroliovo
vadovaujama grupė, OKB-1 sukonstravusi dviejų pakopų raketą R-7, galinčią pasiekti
kosminį greitį . Ji dar buvo gana žalia, tačiau padėjo pasiekti keletą svarbių prioritetų, kuriais S. Koroliovas
pasinaudojo nepaisydamas karinės-politinės vadovybės, siekusios ją panaudoti kariniams reikalams,
priešinimosi.
Galiausiai 1957 m. spalio 4 d. iš Tiura-Tam (Baikonuro) poligono buvo iškeltas paprastutis palydovas
Sputnik-1; lapkričio 3 d. jį pasekė Sputnik-2 su Laika, o 1958 m. gegužės 15 d. pakilo sunkioji mokslinė
laboratorija Sputnik-3. Papildęs R-7 dar viena pakopa,
Koroliovo komanda sugebėjo į kosmosą pasiųsti
pirmąją dirbtinę planetą (Luna-1, 1959 m. sausio 2 d., žr. http://www.nso.lt/cosmos/moon-firsts.htm),
pataikyti zondu į kosminį kūną (Luna-2, 1959 m. rugsėjo 14 d.,
žr. >>>>>), nufotografuoti nematomą Mėnulio
pusę (Luna-3, 1959 m. spalio 7 d., žr. >>>>>),
paleistas pirmasis aparatas į Venerą (1961 m. vasario 12 d.).
O tada, 1961 m. balandžio 12 d. į kosmosą triumfuodamas pakilo
Jurijus Gagarinas.
Tad tik pažiūrėkite, kaip tankiai vystėsi įvykiai per tą kosminį penkmetį: Žemės orbita, Mėnulis, Venera,
pirmasis žmogus. O jau 1962 m. lapkričio 1 d. pakilo Mars-1, parodęs principinę galimybę skristi į tolimas
Saulės sistemos planetas. O visas problemas (raketų sprogimus, prietaisų veikimo sutrikimus, zondų
praradimus ir pan.) TSRS pavykdavo nuslėpti nuo visuomenės, tad atrodė, kad viskas eina tarsi sviestu
tepta. O tokį požiūrį kaitino ir to meto literatūra. Prieš pat pirmojo palydovo startą pasirodė sutrumpinta I.
Jefremovo Andromedos ūko (t.p. žr. ) versija, o joje komunizmo galutinė pergalė tiesiogiai sieta su kosminės
ekspansijos plėtra. Atsirado nauji rašytojų-fantastai (Strugackiai,
S. Lemas,
A. Klarkas, (apie kai kuriuos jo kūrinius žr. R. Hainlainas),
kurių kūriniuose Saulės sistema jau apgyvendinta, o žmonijai beliko skristi į žvaigždes. Prie jų
šliejosi ir mokslininkai. 1956 m. išleista E. Zemgero Apie fotoninių raketų mechaniką, 1962 m. R.
Perelmano Tarpgalaktinių laivų varikliai... O kartu publikuota daugybė išradimų projektų, tarp kurių ir 1960
m. leningradiečio Jurijaus Arcutanovo pasiūlyta kosminio lifto idėja.
Ir vis tik tikrovė pateikdavo nelauktus ir nemalonius siurprizus.
Pirmąsias sėkmes lėmė skysto kuro raketų pasirodymas. Taigi, kosmonautika tapo 20 a. pradžioje
įsigalėjusios naftos technologijos aukščiausiu pasiekimu. Tuo tarpu mokslas apie Visatą gerokai atsiliko
nuo technologijos. Zondams išskridus į Marsą ir Venerą, astronomai vis dar tikėjosi, kad tos planetos
tinkamos gyvybei. Net Mėnulis buvo laikomas vertingu resursų šaltiniu
(apie tai žr. >>>>> ). Ir Saulės sistemos
įsisavinimo planai nemaža dalimi rėmėsi mokslo populiarintojų požiūriais. Tarkim, teorinės kosmonautikos
pionieriai (K. Ciolkovskis,
H. Noorfungas, H. Obertas,
A. Šternfeldas) tarpplanetinių skrydžių palengvinimui
siūlė įrengti didelė tarpinę stotį. Apskaičiavimai, kurie rėmėsi meteorų sudegimo atmosferoje stebėjimais,
rodė, kad stotis turėtų būti didesniame nei 1000 km aukštyje, kad ji nelėtėtų dėl sąlyčio su atmosfera. Tačiau
palydovų skrydžiai parodė, kad Žemę supa stiprios radiacijos juosta. Tad zona virš 500 km tapo netinkama ir
dabar kosminės agentūros priverstos kasmet koreguoti ilgalaikių stočių orbitas.
Pasikeitė ir samprata apie planetas. 1965 m. amerikiečių Mariner-4 perdavė krateriais nusėtą Marso
paviršių, labai panašų į Mėnulio. Dar po 2 m. dingo viltys gyvybę rasti Veneroje Venera-4 nusileidimo
aparato prietaisai parodė, kad ten tvyro pragariška temperatūra ir slėgis, o tanki atmosfera sudaryta
daugiausia iš angliavandenilio dujų. Taigi, teko keisti kosmoso įsisavinimo strategijas. O kartu reikėjo
papildomų duomenų apie kosmoso veiksnių (visų pirma, nesvarumo) poveikį gyvoms būtybėms. Sapaliojimai
apie spartų kosmoso įsisavinimą liovėsi. Proveržis į Mėnulį
Bet kodėl JAV, surengę 9-ias Apollo ekspedicijas į Mėnulį ir 6 kartus išsilaipinę jame
(žr. >>>>> ), taip ir
neperėjo prie kito etapo jame pastatyti gyvenamą bazę? Ir kodėl jau 40 m. neskraidoma į Mėnulį?
Atsakoma įvairiai, tame tarpe ir konspiracijos dvasia: atseit, Mėnulyje susidurta su kažkokiomis
Atsilikdami kosmoso įsisavinime nuo sovietų, JAV juto gėdą. Todėl Džonas Kenedis Kongrese 1961 m.
gegužės 25 d. kvietė atlikti neįmanoma iki dešimtmečio pabaigos išlipti Mėnulyje. O tam reikia jau kitokios
keliamosios galios raketos. Jei Vostok iškėlimui TSRS naudojo 5 t keliančią raketą, o amerikiečiai mažajam
Mercury pasitenkino tik 1,5 t keliančia raketa, tai ekspedicijos į Mėnulį atveju į Žemės orbitą reikėjo iškelti
atraminį 100 t sveriantį laivą. Žvalgyba tvirtino, kad Tarybų Sąjunga tokios raketos neturi, taigi 1961 m.
sąlygos buvo lygios. Ir tikrai, jau 1961 m. spalį Saturn-1 pranoko R-7., o jau buvo rengiama ir Saturn V,
galinti kelti iki 120 t. Tik po 15 m. sovietų sukurta Energija galėjo su ja varžytis, nors, deja, jos taip ir
nepanaudojo tarpplanetiniams skrydžiams.
TSRS nebuvo linkusi nusileisti ir ėmėsi konstruoti raketą N-1, irgi turėjusią kelti virš 100 t, tačiau dėl
daugybės problemų programa nebuvo sėkmingai užbaigta. 1966 m. sausį mirė
S. Koroliovas. 1967 m.
balandžio 24 d. besileidžiant Sojuz-1 žuvo V. Komarovas. N-1 bandė panaudoti keturiskart (pirmąkart 1969
m. vasario 21 d., paskutinįsyk 1972 m. lapkričio 22 d.), tačiau kiekvienas bandymas baigėsi katastrofa.
Tačiau ir JAV ne viskas ėjo sklandžiai. 8-ojo dešimtm. pradžioje NASA biudžetas sumažintas iki
minimumo ir netgi buvo kalbama apie kosminės programos nutraukimą. Priežastis finansinė krizė (doleris
tapo nesusietas su aukso, karas Vietname, politinio protesto stiprėjimas). Tad R. Niksonui teko nutraukti
skraidymus į Mėnulį. Taigi, nors JAV ir įrodė savo techninį ir mokslinį pranašumą, tačiau ties savo galimybių
riba. Netgi surinktą informaciją buvo sunku apdoroti ir tai trunka iki šiol.
Marso horizontai veriasi sunkiai
O dabartinė kosmoso įsisavinimo infrastruktūra nepajėgi užtikrinti pilnavertės Mėnulio kolonizacijos ir
niekas tam nešvaistys pinigų. Kas kita Marsas. Tai aiškus pilotuojamos kosmonautikos tikslas, prieš kurio
įgyvendinimą nublanktų pasiekimai Mėnulyje. Tik va nė viena šalis tam dar nepasirengusi.
Visų pirma, nėra tinkamo laivo. Jo masė Žemės orbitoje turėtų būti 300-1500 t. Tam tinkama Energija į
kosmosą skriejo tik dukart, 20 a. pabaigos ekonominės problemos beveik sunaikino projektą, o jį atstatyti
sunku dėl svarbių technologijų praradimo. Trūksta duomenų apie ilgalaikio skrydžio poveikį žmonėms, o
pasibaigęs Mars-500 eksperimento rezultatai ginčytini. O TSRS aplamai neturi minkšto nusileidimo Marse
patirties. 1961-91 m. ji tai pabandė 4 kartus ir tik kartą pasisekė (Mars-3 1971 m. gruodžio 2 d.), bet ir tai
sutriko radijo siųstumas ir jokios informacijos nebuvo gauta. Vakariečiai pasiekė gerokai daugiau: 1976 m.
liepos 20 d. ir rugsėjo 3 d. Marse nusileido Viking-1 ir Viking-2, 1997 m. liepos 4 d. tai atliko ir Mars
Įdomu peržvelgti šių aparatų nešto krovinio kiekį: Viking svėrė 592 kg, Mars Pathfinder 275 kg,
Spirit ir Opportunity - 185 kg, Curiosity 899 kg. Taigi - nė vienas nesiekė 1 t. Iš dalies tai susiję ir su
Marso atmosferos ypatybe ji labai išretėjusi, tad negalima sėkmingai panaudoti įprastinių parašiutų. Tad,
pvz., Curiosity leidosi naudodamas daugiaetapę nusileidimo schemą bei dangaus krano panaudojimą
tačiau pilotuojamai ekspedicijai tai nepriimtina iš ekipažo saugumo požiūrio.
Mažųjų kūnų trauka
Tad ką daryti? Ypač patrauklus Lankstus kelias, kurį 2009 m. pasiūlė Normano Ogastino vadovaujama
komisija. Jame dėmesys sutelkiamas mažiesiems dangaus kūnams. Pradžioje astronautai pabuvotų Žemės-
Mėnulio Lagranžo taške, kur yra šansai rasti nedideles kosmines nuolaužas (pvz., taške L4, 25 mln. km nuo
Žemės, atrastas 300 m skersmens trojanas asteroidas 2010 TK7). Tada įvyktų skrydžiai iki Žemei artimų
Apolonų: 2007 UN12 (misija truktų 190 parų), 2001 GP2 (300 parų). Būtų išsilaipinta jų paviršiuje,
sumontuojama mokslinė įranga, atliekama grunto analizė ir paimami jo pavyzdžiai. Pirmas skrydis galėtų
įvykti jau 2025 m. Toliau pilotuojamų laivų apskridimas apie Marsą ir Venerą (440-490 parų), išsilaipinimas
Marso palydovuose (780 parų). Galimi skrydžiai ir į Mėnulį, tačiau jie nėra pirmos svarbos.
Ši programa žmonijai suteiktų neįkainojamą ilgalaikių skrydžių patirtį, būtų sukurta tinkama (ir netgi
pigesnė nei bazei Mėnulyje ar nusileidimui Marse) infrastruktūra, gaut patikima informacija apie kosmoso
veiksnius ir resursus. O svarbiausia grįžtų pirmeivių dvasia, kosmonautika vėl taptų patraukli.
Jį nusižiūri ir Rusija pvz., aptariami aptariamas skrydžio prie Apofis asteroido projektas ir nusileidimo
aparato skrydis į Ganimedą. Taigi dabartinė aklavietė tik mitas. Nuopuolis praeis. Priekyje laukia rimtas ir
rimtas darbas. Priekyje žvaigždės! Kam reikalingi tie Mėnulio akmenys? Po 7-8 dešimtm. pakilimo Mėnulio tyrinėjimai aprimo. Rusų ir amerikiečių surinktos medžiagos užteko keliems metams. Tačiau prisikaupė naujų klausimų, į kuriuos atsakyti gali tik nauji skrydžiai. Tai kas dabar vyksta? Sklypais Mėnulyje prekiaujama aktyviai. Net esančių nematomoje pusėje kaina šoktelėjo dešimteriopai. Bet į eilę stoja ir naujos šalys, kurioms Mėnulio tyrimai tampa prioritetiniais po JAV rikiuojasi Kinija, Japonija, Europos agentūra ir net Indija. Ketinama ten statyti gyvenvietes, mokslines stotis ir net pramonės įmones. Tai visai ne fantazijos! Po daugelio metų tylos Mėnulis vėl patraukė dėmesį mokslininkams į pakaušį kvėpuoja verslininkai, pasirengę pradėti Mėnulio resursų eksploataciją. Kodėl taip nutiko? Kodėl Mėnulis vėl tapo madingu? Prisiminkime 1959 m. į maskviškę Komjaunimo tiesą atėjo trumpas ir kandus laiškas: Ar ne per anksti žaisti su Mėnuliu, jei gyvenam skurdžiai ir pusbadžiu? Ar ne geriau tas milžiniškas kosmosui skiriamas lėšas išleisti dešros gamybai. Tai buvo tarsi šaltas dušas visuotinio džiaugsmo fone. Laikraščiai mirgėjo antraštėmis: TSRS tapo Visatos krantu, Socializmas starto aikštelė į kosmosą ir panašiomis, paties N. Chruščiovo ištartomis frazėmis. Gerai, nebuvo dešros, trūko pieno ir sviesto, bet ką tik visagalis Nikita iškėlė šūkį pavyti ir aplenkti Ameriką!. Taip, šalis vargo, tačiau virš jos sklandė kosminio žygdarbio aureolė, ji šildė sielą, ją pakylėjo. Tais laikais dvasia buvo virš kūno ir tai buvo taip puiku! Ir žmogui norėjosi pakelti akis į dangų, kad skirtųsi nuo kiaulės. Tai tiesė kelią naujiems kosminiams skrydžiams, o mėnuleigis pateko netgi į poeziją prisimenate V. Vysockio Mėnulio traktorių? Taip buvo bet dabar Rusijoje mokslininkai klausimą kelia kitaip: Ar ne per vėlu žaisti su Mėnuliu? Iki 1996 m. pinigai buvo skiriami beveik vien Mars-96 projektui. Tuo metu finansiškai projektas buvo ne pagal jėgas. Klysta ir vėliau dėmesys sukoncentruotas į programą Spektr, numatančią trijų sunkiųjų Žemės palydovų paleidimą, o tam reikia brangių Proton raketų. Juk kam reikia tų Mėnulio akmenų?! Vašingtono karšta bulvė Tapęs prezidentu, B. Obama nurodė NASA nusisukti nuo Mėnulio (krypties, kurią buvo nurodęs pirmtakas Dž. Bušas) ir sutelkti dėmesį į Marsą. Savo laiku R. Niksonas nutraukė Apollo misiją ir lėšas skyrė šatlų vystymui. Ir atrodo, kad D. Trumpas tęsia tos karštos bulvės mėtymą: ... peržiūrėsime planus kosmosui ir kartu su Kongresu nustatysime prioritetus ir misiją sakė mėnesis iki rinkimų. Bet ko daugiau iš jo bealima tikėtis?! Tie nuolatiniai krypties kaitaliojimai daug kainuoja (pinigų, pastangų ir laiko), nes kosmoso tyrimas yra ilgalaikių planų sritis. Dabar NASA jau baigia parengti galingą SLS raketą, nutaikytą į Marsą. Dabar Kongresas NASA finansavimą tvirtina kasmet, o tai kelia sumaištį planams, numatytiems 10 m. laikotarpiui. Pvz., paskutinių 5 m. sumažintas biudžetas neleido parengti naujų laivų, kurtų kartu su komercinėmis organizacijomis, astronautų gabenimui į kosminę stotį. Papildomai skaitykite: Kuri akis tingi? Rizika skrendant į Marsą [ Grėsmės kosmose ]
Iš NASA atsklido bauginančios žinios susiruošusiems keliauti į Marsą.
Curiosity įtaisyto
radiacijos matavimo prietaisas (RAD) duomenys, surinkti skrydžio metu, buvo apibendrinti ir
paskelbti Science gegužės 31 d. numeryje.
Jie byloja, kad žmogaus kelionė į Raudonąją planetą gali būti rizikinga sveikatai. 560 mln. km
zondo kelionė truko 253 paras ir per tą laiką gauta radiacijos dozė viršija leistiną karjeros dozę
astronautams. Jie tarsi būtų kas 5-6 dienos tiriami rentgeno aparatu. Tai 5% padidina riziką susirgti
vėžiu.
Zondas gaudavo po 1,8 milizivertus kosminės radiacijos per parą - bet tai tik iš už Saulės
sistemos ribų atskriejančios dalelės (ir ta spinduliuotė prilygsta kasdieninei leistinai normai). Tačiau
kosmose vyksta ir daugiau spinduliuočių, kurias paskleidžia, pvz., Saulės žybsniai (Curiosity
skrido ramiuoju Saulės laikotarpiu). Tad mokslininkai priversti ieškoti geresnių žmogaus
apsaugos priemonių skriejant tarpplanetine erdve nes nepadėtų nė kelionės sutrumpinimas perpus.
O papildomą spinduliuotę astronautai gautų dar ir dirbdami Marse.
Curiosity įrengtas kavos virimo aparato dydžio RAD prietaisas ir toliau renka radiacijos
duomenis, kurie padės tiksliau įvertinti radiacinės spinduliuotės riziką. Jau dabar aišku, kad
radiacija Marso paviršiuje kelis šimtus kartų stipresnė (Marso atmosfera yra reta ir Marsas neturi
magnetinio lauko (žr. >>>>>).
Be to, mokslininkai iš Prancūzijos Nansi un-to nustatė, kad kosminėje erdvėje sutrikdoma organizmo antikūnų gamyba, todėl padidėja rizika susirgti. O juk nustatyta, kad ligas sukeliančios bakterijos (pvz., salmonelės ar stafilokokai) kosmose auga greičiau ir yra agresyvesnės gal dėl intensyvesnės spinduliuotės, spartinančios mutacijas. Juk kosminiuose aparatuose jau aptikta grybelių, kurie pažeidžia plastikinius lovelius laidams, nors Žemėje tokiomis savybėmis jie nepasižymėjo. O ir astronautams gali pasireikšti neigiamas padidėjęs mutacijų kiekis.
Nesvarumas pateikia ir kitą nepageidaujamą poveikį: bandymuose pelių sėklidės pasislinko pilvo ertmės link, kur spermatozoidams per šilta. Nustatyta, kad 91 dieną
TKS praleidusios pelės prarado beveik 90% spermatozoidų.
Tačiau skrydžių į Marsą advokatai sako, kad ta rizika yra perdėta (ir
numatytos iniciatyvos
nėra stabdomos). Tačiau ar jie pagalvoja, kad pakeliui į Marsą gali įvykti sutrikimų ir astronautams
tektų dar ilgiau pratūnoti erdvėje?! Ir jiems tada grėstų dar didesnė rizika, nei būti papildomai apšvitintiems...
Papildomai skaitykite:
|