Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Dulkėtais tolimų planetų takais
Kosminė era dar nepasiekė 60 m. atžymos, o jau pasigirsta balsai, kad, atseit, kosmonautika nepateisino žmonijos vilčių, kad liovėsi vystytis. Kosmoso miražai
6-ojo dešimtm. pradžioje pasaulyje prasidėjo tikras kosminis bumas. JAV ir Anglijoje leidžiama šimtai
knygų, sukama dešimtys filmų apie būsimą kosminę ekspansiją. Kiek mažesniu mastu tai vyksta ir TSRS
prisimenant kad ir puikias M. Vasiljevo, K. Gilzino, B. Liapunovo, A. Šternfeldo mokslo populiarinimo knygas,
Visa tai lėmė, visų pirma, sunkiųjų balistinių raketų A-4 (Agregat-4), išgarsėjusių bauginančiu Fau-2 (V-2) pavadinimu,
pasirodymas. Jos kurtos Penemiundės raketiniame centre vadovaujant Verneriui von
Braunui. 1944 m. vasarą kelias A-4 iškėlė į kosminę erdvę (virš 180 km), tačiau jų mokslinės galimybės
nebuvo reikalingos jomis buvo apšaudomi priešo miestai. Po karo vokiečių raketinės technologijos atiteko
sąjungininkams, kurie, kadangi pas juos nebuvo nieko panašaus, tinkamai jas įvertino. Žurnalai ir knygos
platino būdingą A-4 profilį, su kuriuo buvo siejama visa ateities kosminė technika.
Ir atrodo, kad viltys pildosi. Per 10 pokario metų amerikiečiai ir rusai atkūrė ir aplenkė vokiečių pasiekimus. Kosmose pabuvojo daugelis
prietaisų ir gyvų būtybių: Amerikoje beždžionės, TSRS šunys (skaitykite Kosmose skridę gyvūnai).
Pasirodė suborbitinių skrydžių projektai, sparčiai vystėsi raketinė aviacija, - kosmosas artėjo. Pranašumą
įgavo S. Koroliovo
vadovaujama grupė, OKB-1 sukonstravusi dviejų pakopų raketą R-7, galinčią pasiekti
kosminį greitį . Ji dar buvo gana žalia, tačiau padėjo pasiekti keletą svarbių prioritetų, kuriais S. Koroliovas
pasinaudojo nepaisydamas karinės-politinės vadovybės, siekusios ją panaudoti kariniams reikalams, priešinimosi.
Galiausiai 1957 m. spalio 4 d. iš Tiura-Tam (Baikonuro) poligono buvo iškeltas paprastutis
palydovas Sputnik-1; lapkričio 3 d. jį pasekė Sputnik-2 su Laika, o 1958 m. gegužės 15 d. pakilo sunkioji mokslinė
laboratorija Sputnik-3. Papildęs R-7 dar viena pakopa,
Koroliovo komanda sugebėjo į kosmosą pasiųsti
pirmąją dirbtinę planetą (Luna-1, 1959 m. sausio 2 d., žr. >>>>>),
pataikyti zondu į kosminį kūną (Luna-2, 1959 m. rugsėjo 14 d.,
žr. >>>>>), nufotografuoti nematomą Mėnulio
pusę (Luna-3, 1959 m. spalio 7 d.,
taip pat žr. >>>>>),
paleistas pirmasis aparatas į Venerą (1961 m. vasario 12 d.).
O tada, 1961 m. balandžio 12 d. į kosmosą triumfuodamas pakilo Jurijus Gagarinas.
Tad tik pažiūrėkite, kaip tankiai vystėsi įvykiai per tą kosminį penkmetį: Žemės orbita, Mėnulis, Venera,
pirmasis žmogus. O jau 1962 m. lapkričio 1 d. pakilo Mars-1, parodęs principinę galimybę skristi į tolimas
Saulės sistemos planetas. O visas problemas (raketų sprogimus, prietaisų veikimo sutrikimus, zondų
praradimus ir pan.) TSRS pavykdavo nuslėpti nuo visuomenės, tad atrodė, kad viskas eina tarsi sviestu tepta
(skaitykite Nesklandumai įsisavinant kosmosą). O tokį požiūrį kaitino ir to meto literatūra. Prieš pat
pirmojo palydovo startą pasirodė sutrumpinta I. Jefremovo Andromedos ūko
(t.p. žr. >>>>>)
versija, o joje komunizmo galutinė pergalė tiesiogiai sieta su kosminės ekspansijos plėtra. Atsirado nauji rašytojų-fantastai
(Strugackiai,
S. Lemas,
A. Klarkas,
R. Hainlainas),
kurių kūriniuose Saulės sistema jau apgyvendinta, o žmonijai beliko skristi į žvaigždes. Prie jų
šliejosi ir mokslininkai. 1956 m. išleista E. Zemgero Apie fotoninių raketų mechaniką, 1962 m. R.
Perelmano Tarpgalaktinių laivų varikliai... O kartu publikuota daugybė išradimų projektų, tarp kurių ir 1960
m. leningradiečio Jurijaus Arcutanovo pasiūlyta kosminio lifto idėja.
Ir vis tik tikrovė pateikdavo nelauktus ir nemalonius siurprizus.
Pirmąsias sėkmes lėmė skysto kuro raketų pasirodymas. Taigi, kosmonautika tapo 20 a. pradžioje
įsigalėjusios naftos technologijos aukščiausiu pasiekimu. Tuo tarpu mokslas apie Visatą gerokai atsiliko
nuo technologijos. Zondams išskridus į Marsą ir Venerą, astronomai vis dar tikėjosi, kad tos planetos
tinkamos gyvybei. Net Mėnulis buvo laikomas vertingu resursų šaltiniu
(apie tai žr. >>>>> ). Ir Saulės sistemos
įsisavinimo planai nemaža dalimi rėmėsi mokslo populiarintojų požiūriais. Tarkim, teorinės kosmonautikos
pionieriai (K. Ciolkovskis,
H. Noorfungas, H. Obertas,
A. Šternfeldas) tarpplanetinių skrydžių palengvinimui
siūlė įrengti didelė tarpinę stotį. Apskaičiavimai, kurie rėmėsi meteorų sudegimo atmosferoje stebėjimais,
rodė, kad stotis turėtų būti didesniame nei 1000 km aukštyje, kad ji nelėtėtų dėl sąlyčio su atmosfera. Tačiau
palydovų skrydžiai parodė, kad Žemę supa stiprios radiacijos juosta. Tad zona virš 500 km tapo netinkama ir
dabar kosminės agentūros priverstos kasmet koreguoti ilgalaikių stočių orbitas.
Pasikeitė ir samprata apie planetas. 1965 m. amerikiečių Mariner-4 perdavė krateriais nusėtą Marso
paviršių, labai panašų į Mėnulio. Dar po 2 m. dingo viltys gyvybę rasti Veneroje Venera-4 nusileidimo
aparato prietaisai parodė, kad ten tvyro pragariška temperatūra ir slėgis, o tanki atmosfera sudaryta
daugiausia iš angliavandenilio dujų. Taigi, teko keisti kosmoso įsisavinimo strategijas. O kartu reikėjo
papildomų duomenų apie kosmoso veiksnių (visų pirma, nesvarumo) poveikį gyvoms būtybėms. Sapaliojimai
apie spartų kosmoso įsisavinimą liovėsi. Proveržis į Mėnulį
Bet kodėl JAV, surengę 9-ias Apollo ekspedicijas į Mėnulį ir 6 kartus išsilaipinę jame
(žr. >>>>> ), taip ir
neperėjo prie kito etapo jame pastatyti gyvenamą bazę? Ir kodėl jau 40 m. neskraidoma į Mėnulį?
Atsakoma įvairiai, tame tarpe ir konspiracijos dvasia: atseit, Mėnulyje susidurta su kažkokiomis
Atsilikdami kosmoso įsisavinime nuo sovietų, JAV juto gėdą. Todėl Džonas Kenedis Kongrese 1961 m.
gegužės 25 d. kvietė atlikti neįmanoma iki dešimtmečio pabaigos išlipti Mėnulyje. O tam reikia jau kitokios
keliamosios galios raketos. Jei Vostok iškėlimui TSRS naudojo 5 t keliančią raketą, o amerikiečiai mažajam
Mercury pasitenkino tik 1,5 t keliančia raketa, tai ekspedicijos į Mėnulį atveju į Žemės orbitą reikėjo iškelti
atraminį 100 t sveriantį laivą. Žvalgyba tvirtino, kad Tarybų Sąjunga tokios raketos neturi, taigi 1961 m.
sąlygos buvo lygios. Ir tikrai, jau 1961 m. spalį Saturn-1 pranoko R-7., o jau buvo rengiama ir Saturn V, galinti kelti iki 120 t.
Tik po 15 m. sovietų sukurta Energija galėjo su ja varžytis, nors, deja, jos taip ir nepanaudojo tarpplanetiniams skrydžiams.
TSRS nebuvo linkusi nusileisti ir ėmėsi konstruoti raketą N-1, irgi turėjusią kelti virš 100 t, tačiau dėl
daugybės problemų programa nebuvo sėkmingai užbaigta. 1966 m. sausį mirė
S. Koroliovas. 1967 m. balandžio 24 d. besileidžiant Sojuz-1 žuvo
V. Komarovas. N-1 bandė panaudoti keturiskart (pirmąkart 1969
m. vasario 21 d., paskutinįsyk 1972 m. lapkričio 22 d.), tačiau kiekvienas bandymas baigėsi katastrofa.
Tačiau ir JAV ne viskas ėjo sklandžiai. 8-ojo dešimtm. pradžioje NASA biudžetas sumažintas iki
minimumo ir netgi buvo kalbama apie kosminės programos nutraukimą. Priežastis finansinė krizė (doleris
tapo nesusietas su aukso, karas Vietname, politinio protesto stiprėjimas). Tad R.
Niksonui teko nutraukti skraidymus į Mėnulį. Taigi, nors JAV ir įrodė savo techninį ir mokslinį pranašumą, tačiau ties savo galimybių
riba. Netgi surinktą informaciją buvo sunku apdoroti ir tai trunka iki šiol.
Marso horizontai veriasi sunkiai
O dabartinė kosmoso įsisavinimo infrastruktūra nepajėgi užtikrinti pilnavertės Mėnulio kolonizacijos ir
niekas tam nešvaistys pinigų. Kas kita Marsas. Tai aiškus pilotuojamos kosmonautikos tikslas, prieš kurio
įgyvendinimą nublanktų pasiekimai Mėnulyje. Tik va nė viena šalis tam dar nepasirengusi.
Visų pirma, nėra tinkamo laivo. Jo masė Žemės orbitoje turėtų būti 300-1500 t. Tam tinkama Energija į
kosmosą skriejo tik dukart, 20 a. pabaigos ekonominės problemos beveik sunaikino projektą, o jį atstatyti
sunku dėl svarbių technologijų praradimo. Trūksta duomenų apie ilgalaikio skrydžio poveikį žmonėms, o
pasibaigęs Mars-500 eksperimento rezultatai ginčytini. O TSRS aplamai neturi minkšto nusileidimo Marse
patirties. 1961-91 m. ji tai pabandė 4 kartus ir tik kartą pasisekė (Mars-3 1971 m. gruodžio 2 d.), bet ir tai
sutriko radijo siųstumas ir jokios informacijos nebuvo gauta. Vakariečiai pasiekė gerokai daugiau: 1976 m.
liepos 20 d. ir rugsėjo 3 d. Marse nusileido Viking-1 ir Viking-2, 1997 m. liepos 4 d. tai atliko ir Mars
Pathfinder, 2004 m. sausio 4 d. ir sausio 25 d. planetaeigis Spirit (iki 2010 m.) ir Opportunity (iki 2019 m. vasario). Or pagaliau 2012 m.
rugpjūčio 6 d. planetaeigis Curiosity (apie jį daugiau žr. >>>>> ). Bet vis tik per tą laiką
buvo ir praradimų besileidžiant: Mars Polar Lander, Deep Space 2, Beagle 2. O Rusija, po TSRS subyrėjimo pabandžiusi
sustiprinti savo pozicijas kosmose, pakeliui į Marsą prarado Mars-96 ir Fobos-Grunt (daugiau apie šį -
>>>>>). Įdomu peržvelgti šių aparatų nešto krovinio kiekį: Viking svėrė 592 kg, Mars Pathfinder 275 kg,
Spirit ir Opportunity - 185 kg, Curiosity 899 kg. Taigi - nė vienas nesiekė 1 t. Iš dalies tai susiję ir su
Marso atmosferos ypatybe ji labai išretėjusi, tad negalima sėkmingai panaudoti įprastinių parašiutų. Tad,
pvz., Curiosity leidosi naudodamas daugiaetapę nusileidimo schemą bei dangaus krano panaudojimą
tačiau pilotuojamai ekspedicijai tai nepriimtina iš ekipažo saugumo požiūrio. Technologijų čemodanas Marsui
Labiausiai apmąstyta NASA strategija: tai ir žmogaus organizmo tyrimai
ir technologijų kūrimas. Pvz., atlikti ilgalaikis nesvarumo poveikis M. Kornienko ir S. Kelli atveju TKS
stotyje, atliktas gyvenimo Marse eksperimentas ir sukurtas aparatas krovinių atgabenimui.
Didesnių ambicijų turi SpaceX, ketinanti Marse įkurti milijoninį miestą. Tam visų pirma reikia sukurti
sunkiąją raketą ir daugkartinio panaudojimo laivų flotilę. Jau išbandyta Falcon Heavy.
EKA ExoMars daugiausia orientuotas gyvybės paieškas, tačiau apima ir pavojų skrydžio metu
išsiaiškinimus. Rusija atliko Mars 500 skrydžio į Marsą imitacijos eksperimentą.
Planų Marse turi ir Indija, Kinija, JAE, o taip pat privačios organizacijos (pvz., Mars One projektas).
Ir vis tik visos tos iniciatyvos vis dar labai toli pilotuojamos misijos...
Kokių technologijų reikia turėti čemodane: Rizika skrendant į Marsą [ Skaitykite Grėsmės kosmose ]
Kelionė į Marsą (į vieną pusę) užtruktų 68 mėnesius. Iki šiol ilgiausia misija į Mėnulį (Apollo 17) tetruko 12
dienų, nors sosminėse stotyse kosmonautai ir astronautai yra išbuvę ir gerokai ilgesnį laiką. Štai rusų kosmonautas
V. Poliakovas stotyje Mir yra išbuvęs net 14 mėnesių, tačiau ne be pasekmių:
ilgas buvimas nesvarumo sąlygomis sukelia raumenų atrofiją bei kaulų retėjimą. Iš NASA
atsklido bauginančios žinios susiruošusiems keliauti į Marsą. Curiosity įtaisyto
radiacijos matavimo prietaisas (RAD) duomenys, surinkti skrydžio metu, buvo apibendrinti ir paskelbti Science gegužės 31 d. numeryje.
Jie byloja, kad žmogaus kelionė į Raudonąją planetą gali būti rizikinga sveikatai. 560 mln. km
zondo kelionė truko 253 paras ir per tą laiką gauta radiacijos dozė viršija leistiną karjeros dozę
astronautams. Jie tarsi būtų kas 5-6 dienos tiriami rentgeno aparatu. Tai 5% padidina riziką susirgti vėžiu. Zondas gaudavo po 1,8 milizivertus kosminės radiacijos per parą - bet tai tik iš už Saulės
sistemos ribų atskriejančios dalelės (ir ta spinduliuotė prilygsta kasdieninei leistinai normai). Tačiau
kosmose vyksta ir daugiau spinduliuočių, kurias paskleidžia, pvz., Saulės žybsniai (Curiosity
skrido ramiuoju Saulės laikotarpiu). Tad mokslininkai priversti ieškoti geresnių žmogaus apsaugos priemonių skriejant
tarpplanetine erdve nes nepadėtų nė kelionės sutrumpinimas perpus. O papildomą spinduliuotę astronautai gautų dar ir dirbdami Marse.
Curiosity įrengtas kavos virimo aparato dydžio RAD prietaisas ir toliau renka radiacijos
duomenis, kurie padės tiksliau įvertinti radiacinės spinduliuotės riziką. Jau dabar aišku, kad
radiacija Marso paviršiuje kelis šimtus kartų stipresnė (Marso atmosfera yra reta ir Marsas neturi
magnetinio lauko (žr. >>>>>).
Be to, mokslininkai iš Prancūzijos Nansi un-to nustatė, kad kosminėje erdvėje sutrikdoma organizmo antikūnų gamyba,
todėl padidėja rizika susirgti. O juk nustatyta, kad ligas sukeliančios bakterijos (pvz., salmonelės ar stafilokokai) kosmose auga greičiau ir yra
agresyvesnės gal dėl intensyvesnės spinduliuotės, spartinančios mutacijas. Juk kosminiuose aparatuose jau aptikta grybelių, kurie pažeidžia
plastikinius lovelius laidams, nors Žemėje tokiomis savybėmis jie nepasižymėjo. O ir astronautams gali pasireikšti neigiamas padidėjęs mutacijų kiekis.
Nesvarumas pateikia ir kitą nepageidaujamą poveikį: bandymuose pelių sėklidės pasislinko pilvo ertmės link, kur spermatozoidams per šilta.
Nustatyta, kad 91 dieną TKS praleidusios pelės prarado beveik 90% spermatozoidų. Traukos jėga žmogaus filogenezėje yra vieninteliu skeleto formavimo veiksniu. Jos nesant
mikrogravitacijos sąlygomis neišvengiama kaulų degradacija, kas nesuderinama su kraujo formavimo procesais kaulų
čiulpuose (hemopoeze). Gimę nesvarume niekada negalėtų gyventi Žemės paviršiuje. Nesvetingas ir Marso dirvožemis, kuriame aptikti perchloratai chloro ir deguonies junginiai. Iš vienos pusės,
juos galima panaudoti raketinio kuro gamybai, tačiau jie yra nuodingi žmonėms - ir kartu su Marso dulkėmis gali
patekti į gyvenamąsias patalpas. Keltų problemų net ir pačios Marso dulkės. Pvz., Apollo misijose astronautai,
pasivaikščioję Mėnulio paviršiumi, buvo tiesiog aplipę dulkėmis. O Marse dar yra vėjas ir net vyksta audros tad
dulkės gali patekti bet kur, sugadinti mechanines erdvėlaivių ar gyvenamųjų bazių dalis, pažeisti elektronikos komponentus ir pan. Tačiau skrydžių į Marsą advokatai sako, kad ta rizika yra perdėta (ir numatytos
iniciatyvos nėra stabdomos). Tačiau ar jie pagalvoja, kad pakeliui į Marsą gali įvykti sutrikimų ir astronautams
tektų dar ilgiau pratūnoti erdvėje?! Ir jiems tada grėstų dar didesnė rizika, nei būti papildomai apšvitintiems... Taip pat skaitykite: Kuri akis tingi? Mažųjų kūnų trauka
Tad ką daryti? Ypač patrauklus Lankstus kelias, kurį 2009 m. pasiūlė Normano Ogastino vadovaujama
komisija. Jame dėmesys sutelkiamas mažiesiems dangaus kūnams. Pradžioje astronautai pabuvotų Žemės-
Mėnulio Lagranžo taške, kur yra šansai rasti nedideles kosmines nuolaužas (pvz., taške L4, 25 mln. km nuo
Žemės, atrastas 300 m skersmens trojanas asteroidas 2010 TK7). Tada įvyktų skrydžiai iki Žemei artimų
Apolonų: 2007 UN12 (misija truktų 190 parų), 2001 GP2 (300 parų). Būtų išsilaipinta jų paviršiuje,
sumontuojama mokslinė įranga, atliekama grunto analizė ir paimami jo pavyzdžiai. Pirmas skrydis galėtų
įvykti jau 2025 m. Toliau pilotuojamų laivų apskridimas apie Marsą ir Venerą (440-490 parų), išsilaipinimas
Marso palydovuose (780 parų). Galimi skrydžiai ir į Mėnulį, tačiau jie nėra pirmos svarbos.
Ši programa žmonijai suteiktų neįkainojamą ilgalaikių skrydžių patirtį, būtų sukurta tinkama (ir netgi
pigesnė nei bazei Mėnulyje ar nusileidimui Marse) infrastruktūra, gaut patikima informacija apie kosmoso
veiksnius ir resursus. O svarbiausia grįžtų pirmeivių dvasia, kosmonautika vėl taptų patraukli.
Jį nusižiūri ir Rusija pvz., aptariami aptariamas skrydžio prie Apofis asteroido projektas
(apie šiuos planus žr. >>>>>)
ir nusileidimo aparato skrydis į Ganimedą. Taigi dabartinė aklavietė tik mitas. Nuopuolis praeis. Priekyje laukia rimtas ir
rimtas darbas. Priekyje žvaigždės! Kam reikalingi tie Mėnulio akmenys?
Po 7-8 dešimtm. pakilimo Mėnulio tyrinėjimai aprimo. Rusų ir amerikiečių surinktos medžiagos užteko
keliems metams. Tačiau prisikaupė naujų klausimų, į kuriuos atsakyti gali tik nauji skrydžiai. Tai kas dabar vyksta?
Sklypais Mėnulyje prekiaujama aktyviai. Net esančių nematomoje pusėje kaina šoktelėjo
dešimteriopai. Bet į eilę stoja ir naujos šalys, kurioms Mėnulio tyrimai tampa prioritetiniais po JAV
rikiuojasi Kinija, Japonija, Europos agentūra ir net Indija. Ketinama ten statyti gyvenvietes, mokslines stotis ir net pramonės įmones.
Tai visai ne fantazijos! Po daugelio metų tylos Mėnulis vėl patraukė dėmesį mokslininkams į pakaušį
kvėpuoja verslininkai, pasirengę pradėti Mėnulio resursų eksploataciją. Kodėl taip nutiko? Kodėl Mėnulis vėl tapo madingu?
Prisiminkime 1959 m. į maskviškę Komjaunimo tiesą atėjo trumpas ir kandus laiškas: Ar ne per
anksti žaisti su Mėnuliu, jei gyvenam skurdžiai ir pusbadžiu? Ar ne geriau tas milžiniškas kosmosui
skiriamas lėšas išleisti dešros gamybai.
Tai buvo tarsi šaltas dušas visuotinio džiaugsmo fone. Laikraščiai mirgėjo antraštėmis: TSRS tapo
Visatos krantu, Socializmas starto aikštelė į kosmosą ir panašiomis, paties N. Chruščiovo ištartomis
frazėmis. Gerai, nebuvo dešros, trūko pieno ir sviesto, bet ką tik visagalis Nikita iškėlė šūkį pavyti ir
aplenkti Ameriką!. Taip, šalis vargo, tačiau virš jos sklandė kosminio žygdarbio aureolė, ji šildė sielą, ją
pakylėjo. Tais laikais dvasia buvo virš kūno ir tai buvo taip puiku! Ir žmogui norėjosi pakelti akis į dangų,
kad skirtųsi nuo kiaulės. Tai tiesė kelią naujiems kosminiams skrydžiams, o mėnuleigis pateko netgi į
poeziją prisimenate V. Vysockio Mėnulio traktorių?
Taip buvo bet dabar Rusijoje mokslininkai klausimą kelia kitaip: Ar ne per vėlu žaisti su Mėnuliu? Iki 1996 m. pinigai buvo skiriami beveik vien Mars-96 projektui. Tuo metu finansiškai projektas buvo
ne pagal jėgas. Klysta ir vėliau dėmesys sukoncentruotas į programą Spektr, numatančią trijų sunkiųjų
Žemės palydovų paleidimą, o tam reikia brangių Proton raketų.
Juk kam reikia tų Mėnulio akmenų?! Vašingtono karšta bulvė
Tapęs prezidentu, B. Obama nurodė NASA nusisukti nuo Mėnulio (krypties, kurią buvo
nurodęs pirmtakas Dž. Bušas) ir sutelkti dėmesį į Marsą. Savo laiku R. Niksonas
nutraukė Apollo misiją ir lėšas skyrė šatlų vystymui. Ir atrodo, kad D. Trumpas tęsia tos karštos bulvės mėtymą: ... peržiūrėsime
planus kosmosui ir kartu su Kongresu nustatysime prioritetus ir misiją sakė mėnesis iki rinkimų. Bet ko daugiau iš jo bealima tikėtis?!
Tie nuolatiniai krypties kaitaliojimai daug kainuoja (pinigų, pastangų ir laiko), nes kosmoso tyrimas yra
ilgalaikių planų sritis. Dabar NASA jau baigia parengti galingą SLS raketą, nutaikytą į Marsą. Dabar
Kongresas NASA finansavimą tvirtina kasmet, o tai kelia sumaištį planams, numatytiems 10 m.
laikotarpiui. Pvz., paskutinių 5 m. sumažintas biudžetas neleido parengti naujų laivų, kurtų kartu su
komercinėmis organizacijomis, astronautų gabenimui į kosminę stotį. Papildomai skaitykite:
|