Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos  

Pasaulinėje astronautikoje stiprėja krizės tendencijos, kurių pobūdis ne techninis, ekonominis ar kadrų, o sisteminis. Beveik visos nacionalinės agentūros savo veikloje deklaruoja kosmoso įsisavinimą, tačiau tame trūksta prasminio turinio. Kosmoso tyrinėjimo negalima vadinti kosmoso įsisavinimu. Čia „kosmoso įsisavinimas” susiveda, iš esmės, kosminių informacinių paslaugų teikimu ir žmogaus buvimo artimajame kosmose demostracija.

Pastebima, kad paskutiniais dešimtmečiais progresas lėtėja ne tik kosmoso, bet ir kitose imliose mokslui ir aukštosioms technologijoms srityse. Viena iš paskatų galėtų būti kosmoso industrializacija (ją minėjo jau E. Ciolkovskis, tačiau praktikoje nebuvo keliamas). Tai galėtų apimti:

  • Kosminių objektų aptarnavimą (raketinio kuro saugyklos; kuro komponentų gamyba; kosminio serviso tarnyba; kosminių šiukšlių utilizacija);
  • Elektros energijos gamybą kosmose ir paskirstymą (Saulės ir branduolinės jėgainės; apie tai žr. >>>>>);
  • Unikalių medžiagų ir preparatų gamybą (neįmanomų arba per brangių gaminimui Žemėje);
  • Stambiagabaričių objektų orbitoje surinkimą;
  • Kitų kūnų resursų išgavimą (įskaitant žvalgybą, transporto sistemą, perdirbimo stotis, ...);
  • Įvairios produkcijos, skirtos kosmoso pramonei, gamybą kosmose.

21 amžiuje augantis karinis ir pramoninis poreikis palydovų surinkimui ir aptarnavimui orbitoje gali paskatinti orbitinių teleskopų tobulinimą – ir taip padėti atsakyti į kai kuriuos žmonijai svarbius klausimus – pvz., ar mes Visatoje vieniši ar ne? Du pagrindiniai NASA projektai, TKS ir „Hubble“ teleskopas, turi būti dėkingi dėl surinkimo orbitoje.

Šiuo metu daugybė projektų toliau vysto tas inovatyvias pastangas. NASA ir DARPA, o taip pat privačios kompanijos (pvz., „Northrop Grumman” ir „Space Systems Loral“ kuria robotizuotus kosminius laivus, kurie būtų paleisti per artimiausius kelis metus ilgoms misijoms, skirtoms vyriausybinių r komercinių palydovų atsargų papildymui, remontui, perkėlimui ir modernizavimui. Tie laivai (arba bent jų demonstruojamos technologijos) taip pat bus panaudojami orbitinių teleskopų ir kitų stambių konstrukcijų kosmose (kaip kad planuojamų kosminėms misijoms į Mėnulį ar Marsą) surinkimui. Megaprojektų išskraidinimas dalimis vos vienintelė galimybė juos iškelti nuo Žemės. Mistinis kalnas

Ir kuo didesnis teleskopas, tuo geriau ir toliau jis „mato“. Astronomai senai jau svajoja apie teleskopus su 30 ir didesniais veidrodžiais. O gyvybės paieškų noras nuolat stiprėja. Ir didžiausiu pasiūlymu NASA dešimtmečio planams bus daugiamilijardinės vertės 4-am dešimtmečiui realizuotina kosminė observatorija, sekanti po Džeimso Vebo teleskopo, bandysiančio įžiūrėti pačias pirmąsias Visatos galaktikas ir žvaigždes. Projektas apima susilankstantį 6,5 m skersmens veidrodį ir dar didesnį nuo Saulės saugantį ekraną. Neplanuojama, kad jį remontuos NASA astronautai. Tam, kad viskas vyktų pagal planą, pasirodė esą labai brangu. Su 1,6 mlrd. dolerių biudžetu 1996-ais ir potencialiu startu 2007 m., faktinė „Webb“ teleskopo kaina išaugo beveik iki 10 mlrd. dolerių ir teleskopas iškeltas 2021-ųjų gruodį. Maždaug po 10 m. jam baigsis degalai, - ir spėtinas jo tolimesnis likimas – dar viena kosmoso šiukšlė. Daugelis jį laiko „evoliucine aklaviete“, kurio laikas jau praėjo. Reikia naujų požiūrių!

2022 m. liepos 11 d. naktį (Lietuvos laiku) buvo pristatyta viena iš pirmųjų „James Webbs“ teleskopo nuotraukų - tai buvo giliojo lauko“ atvaizdas, kurio išlaikymo trukmė buvo labai ilga, siekiant aptikti silpniausiai švytinčius ypač tolimus objektus.
Tarptautinis komitetas nusprendė, kad tarp objektų, kurie bus nufotografuoti darant pirmąją nuotraukų seriją, bus Laivo Kilio ūkas – milžiniškas dujų ir dulkių debesis, esantis už 7,6 tūkst. švm., garsėjantis įspūdingais dulkių dariniais, įskaitant „Mistinį kalną“ – trijų šviesmečių aukščio kosminę „viršukalnę“.

Kartu skaitykite Privačiai – į kosmosą
bei Kam priklauso kosmosas?

2015 m. lapkričio 25 d. Obama pasirašė „JAV komercinių kosminių skrydžių konkurentabilumo aktą“, kuriame numatyta nemažai priemonių, skirtų privačios kosminės pramonės skatinimui. Aktas numato ilgoką „apsimokymo periodą“, kurio metu naujai iškeptoms kosminėms kompanijoms leidžiama veikti be įdėmios valstybės priežiūros. Tačiau svarbiausia tai, kad šis įstatymas privačioms kompanijoms suteikia teisę išgauti, naudoti ir valdyti resursus, išgaunamus dangaus kūnuose:
„JAV pilietis, užsiimantis komercine kosminių ar asteroidų resursų gavyba, ... turi teisę į visus išgautus kosminius ar asteroidų resursus, tame tarpe į kosminių ar asteroidų resursų, gautų pagal taikomą teisę, įskaitant JAV tarptautinius įsipareigojimus, valdymą, nuosavybę, pergabenimą, naudojimą ir pardavimą...“

„Planetary Resources“, ilgą laiką užsiėmusi kongresmenų lobizmu, sureagavo pirmąja – Kosmosas mūsų! Bet kieno „mūsų“ – dar klausimas. Be minėtos kompanijos dar yra „Deep Space Industries“, dar prieš pora metų pareiškusi, kad išgautus metalus ji perdirbinės tiesiai kosmose mikrogravitacinio įrenginio dėka. Ji buvo pažadėjusi dar 2015 m. pradėti asteroidų resursų žvalgybą nepilotuojamų vos 25 kg svorio

2015 m. ketinama tinkamų asteroidų paieškai parengti kosminių aparatų flotilę „FireFly“, o po metų stambesni „DragonFly“ aparatai ims skraidyti pavyzdžių atgabenimui. Tačiau ekspertai abejoja šių ketinimų ekonomine nauda. Taip NASA planuotos ekspedicijos metu užplanavo tik 2 kg pavyzdžių pargabenimą, kai skrydžio kaina milijardas dolerių [apmąstymus, kodėl dėl to užsiimama, skaitykite >>>>>].

„FireFly“ (Jonvabalių) aparatų pagalba. Tik štai problemėlė... Kompanija „FireFly Space Systems“, kuri iš tikro ir privalėjo skraidinti „jonvabalius“, tik 2015 m. rugsėjį atliko pirmuosius antžeminius variklio bandymus – tad apie skridimus kalbėti dar anksti.

O ir „Planetary Resources“ 2015 m. paskutiniam ketvirčiui tebuvo surinkusi 12 mln. dolerių, kurių aiškiai nepakaks ekspedicijai į asteroidą, kuriai, kompanijos paskaičiavimais, reiktų 500 mln. dolerių. Ir tai nepaisant turint tokius investitorius kaip L. Peidžas ir E. Šmidtas (Google) bei R. Brensonas (Virgin Galactic).

Tad kažkaip ir nesusidaro išbaigtas vaizdelis, jei neužmiršime, kad privatūs kosminiai laivai prasidėjo nuo NASA 500 mln. dolerių „granto“. O 2014 m. NASA pasirašė sutartį su „Boeing“ ir „SpaceX“ pilotuojamų CST-100 ir „Dragon“ laivų kūrimui, pagal kurią šios kompanijos atitinkamai gaus 4,2 ir 2,6 mlrd. dolerių. Tad patys ir spręskite apie svorių kategorijas...

Įdomu, kad mineralų atgabenimą iš dangaus kūnų svarstė jau antrasis Mėnulio lankytojas Bazas Oldrinas. Jis neseniai paskelbė „Apollo-11” misijos dalyvių muitinės deklaraciją:
„Maršrutas: Kenedžio iškyšulys [dabar Kanaveralio] – Mėnulis – Honolulu (Havajai)
Krovinys: Mėnulio dulkių ir uolienų pavyzdžiai“

Kas tai, jei ne „kosminiai resursai“?! Tiesa, tai astronautų pokštas, tačiau kiekviename pokšte juk yra ir dalelė tiesos…

Norint „ganyti“ asteroidus, reikia turėti akį. Ir NASA prikėlė „nurašytą“ inventorių... 2009 m. į orbitą buvo iškeltas infraraudonųjų spindulių teleskopas WISE, kad apžvelgtų dangų 4-iuose IR-diapazonuose. 2010 m. spalį pasibaigė deguonies aušintuvas ir teleskopas pradėjo naują NEOWISE misiją, ieškančią su Žeme suartėjančių kūnų. Ši baigėsi 2011 m. vasarį – ir WISE buvo užkonservuotas. 2013 m. rugpjūtį WISE vėl prikeliama NEOWISE programai - asteroidų stebėjimui. Juo nustatytas apie 8000 tūkst. objektų dydis ir ryškumas, iš jų apie 200 – artimų Žemei. Iš rikiuotės jis galutinai išeis 2017 m. – tad NASA Asteroidų eksploatacija siūlo asteroidų sandarą pradėti tirti su naujuoju gama-spektrometru, matuojančiu spinduliavimą, kurį sukelia dangaus kūnus bombarduojantys aukštų energijų kosminiai spinduliai. Jie yra skvarbūs ir gali suteikti informacijos, kas yra asteroidų viduje (apie auksą, platiną ir retuosius elementus).

Dabartiniai antžeminiai gama spektrometrai yra labai lėti ir gremėzdiški, nes pagrįsti labai gryno germanio naudojimu, kas reikalauja kriogeninio šaldymo sistemų. Be to, naudojamose sistemose taikomos lempinės technologijos, eikvojančios daug energijos ir neleidžiančios panaudoti akumuliatorių. Naujajame detektoriuje mokslininkai panaudojo stroncio jodidą dengtą europiu. Skaidrus kristalas yra scintiliatoriumi, sugeriančiu jonizuojančią gama kvantų spinduliuotę ir skleidžiančiu šviesą, kurią ir analizuoja spektrometras.

Tiesa, jie ne tokie geri, tačiau susidoroja su užduotimis, naudoja mažai energijos, o taip pat gana kompaktiški. Jau sukurtas spektrometro prototipas mikropalydovui „SubSat“, sveriančiam tik 450 g ir vartojančiam 3 W energijos. ačiau iki darbinės kosminio spektrometro versijos dar tolokai... Tad ir „Kosmosas mūsų!“ dar tebelieka gražia iliuzija!..

Ir ne tik dėl technologijų, bet ir dėl teisinių reikalų. Mat dar 1967 m. JAV, TSRS ir D. Britanija pasirašė sutartį dėl kosmoso erdvės tyrimų ir panaudojimo, prie kurios vėliau prisijungė dar per 100 valstybių. Jo II straipsnis nurodo, kad kosminė erdvė, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, jokiais atvejais negali būti kieno nors nuosavybe. Tiesa, sutartyje nieko neminima apie teises išgauti naudingus resursus. Tad ir JAV aktas kalba tik apie teises į resursus, - tačiau jame nenurodoma apie teisių turėjimą trečioms šalims. Be to sutartyje nenurodyti nei priežiūros mechanizmai, nei atsakomybė už sutarties nesilaikymą. Tad nesunku įsivaizduoti, kad ėmus dalintis kosminius resursus konfliktai bus neišvengiami. Neveltui JAV ir Kinija sukūrė „karštąją liniją“, skirtą kosminių skrydžių ir bandymų derinimams. Tokio „raudono telefono“ poreikis kilo dar 2007 m., kai Kinija atliko priešpalydovinio ginklo bandymus sunaikindama pasenusį „Fengyun-1C“ palydovą (daugau apie tai >>>>>). O 2013 m. atliko „neatpažinto objekto“ pakėlimą balistine trajektorija į 30 tūkst. km aukštį, t.y. netoli geostacionariosios orbitos, kurioje išsidėstę įvairių šalių ryšių palydovai. Kadangi tas objektas nieko neiškėlė į orbitą, nebuvo panašus į balistinę raketą, tai analitikai nusprendė, kad tai dar vienas priešpalydovinio ginklo bandymas.

2015 m. Pentagonas paskelbė ataskaitą, pagal kurią iki 2014 m. pabaigos Kinija buvo iškėlusi 16-a su žvalgyba susijusių palydovų ir tebetęsia priešpalydovinių priemonių (įskaitant kryptinės energijos ir signalų slopinimą) vystymą. Netgi 2 d. iki JAV akto pasirašymo, Kinija atliko jau 6-ą sėkmingą hipergarsinio planerio, Pentagone pradžioje pavadinto WU-14, o vėliau pervadinto DF-ZF, bandymą. Jis gali tiksliai smūgiuoti iki 12 tūkst. km greičiu santykinai nedideliame aukštyje ir plokščia trajektorija, kas jį daro sunkiau pažeidžiamą priešraketinėms sistemoms. Planeris paleidžiamas iš balistinės raketos 100 km aukštyje (t.y. arti Karmano ribos – sąlyginės atmosferos ir kosmoso ribos). O Karmano riba neseniai tapo dar vienos kolizijos (tiksliau, kolizijos iliuzijos) vieta. 2015 m. lapkričio 23-iąją, kaip tik tada, kai Kinija bandė savo planerį, milijardieriaus Dž. Bezoso „Blue Origin“ kompanijos kosminis laivas „New Shepard“ atlikinėjo suborbitalinį skrydį, o vėliau nusileido naudodamas daugkartinio nusileidimo variklį, įsijungusį 1,5 km aukštyje ir pristabdžiusį laivą iki 7 km/val. greičio – kas buvo pirmuoju atveju, kai raketa pakilo ir vėl nusileido (daugiau skaitykite Žilė galvoj ir ... raketoj?).

Dangaus kūnų resursų išgavimas fantastikoje sutinkamas jau senai. Pvz., F. Karsako „Eldorado liūtai“ (1967) veiksmas vyksta tolimos žvaigždės Eldorado planetoje, taip pramintoje, nes joje gausu deimantų ir retųjų metalų telkinių. Tiesa, apie pačią jų gavybą beveik nieko nerašoma, nes veiksmas sukasi tarpžvaigždinės korporacijos atliekamą vietinių gyventojų engimą, prieš kurį stoja vienas iš „geriečių“, nepriklausomas geologas-žvalgas, draugaujantis su jais. Šiaip, nors knyga ir įtraukta į 1981 m. 100-o žymiausių fantastikos knygų sąrašą, siužetas gana tiesmukiškas, atsispindi kolonijinis požiūris į vietinius (net teigiamų veikėjų, - vis tik, Prancūzija buvo kolonijinė valstybė), tačiau knyga skaitosi gerai, „užkabina“. Tiesa, joje paminimas „pažangus“ iškasenų gabenimo į Žemę būdas – „materijos siųstuvais“. Tačiau į Eldoradą vistiek kroviniai gabenami „senoviškai“, t.y. erdvėlaiviais.

Su sėkme pasveikino kitas milijardierius E. Maskas, „SpaceX“ steigėjas, tačiau neužmiršo pridurti, kad reikia skirti „kosmosą“ ir „orbitą“, ir kad „Falcon 9” dukart galingesnė už „Blue Origin BE-3“. Tačiau „SpaceX“ kelis kartus bandė nuleisti pirmą pakopą ant judrios platformos jūroje, tačiau tai dar nepavyko dėl raketos ilgos siauros formos, skirtos sparčiam atmosferos kirtimui. „New Shepard“ neplanuota tokiems aukščiams, todėl raketa trumpesnė ir storesnė – ir vis tik toks nuleidimas yra sudėtingas procesas.

O kolizija yra iliuzija, nes pasiekimų lyginimas – nedėkingas reikalas. Mat kyla klausimas – o kas yra „raketa“? Juk dar 2004 m. privati „SpaceShipOne“ dukart kirto Karmano ribą ir grįžo į Žemę, pasiimdamas „Ansari X“ 10 mln. dolerių premiją. O dar anksčiau buvo „North America X-15”, eksperimentinis lėktuvas- raketoplanas, pasiekęs per 107 km aukštį. Tiesa, abiem paskutiniais atvejais laivai buvo paleisti iš lėktuvų.

Ir ką ten X-15! Dar prieš 2 m. DARPA buvo paskelbusi planus apie XS-1 kūrimą, įtraukdama 3 konkuruojančias kūrėjų grupes. O 2015 m. rugpjūtį kiekvienai jų išdalino po 6,6 mln. dolerių jau antram koncepcijos kūrimo etapui. Vienoje jų „Boeing“ į projektą įtraukė ir „Blue Origin“. XS-1 turi tapti pirmąją daugkartinio panaudojimo pakopa (greitintuvu). Reikalavimai nėra paprastai įgyvendinami: nepilotuojama pakopa, išvystanti per 10 machų greitį, pajėgi atlikti 10 skrydžių per 10 d., į orbitą iškeliant 1,5-2,5 t krovinius. Ir vienas iškėlimas neturi būti brangesnis už 5 mln. dolerių. Tokia skuba būtina, jei prireikus reiktų skubiai pakeisti sunaikintus palydovus.

DARPA turėjo dar vieną ambicingą projektą – sumažinti starto kainą iki 1 mln. dolerių išlaikant 24 val, „apsisukimus“. Idėja buvo talpinti iki 45 kg svorio palydovus į modifikuotus F-15 Strike Eagle naikintuvus, kurie pasiekę reikiamą aukštį priekį atsuktų aukštyn ir išleistų raketas su palydovais. Projekto pagrindu buvo „Boeing“ sukurti degalai, sudaryti iš azoto oksido su acetilenu. Degalai sumaišomi iš anksto. 2015 m. buvo atlikti du degalų sistemos bandymai, kad būtų patikrinta, kaip mišinys reaguoja į temperatūros, slėgio ir kitus pokyčius – tik abiem atvejais mišinys sprogo. Dėl to DARPA laikinai atsisakė nuo bandymų, tačiau ne nuo mišinio...

Tačiau Karmano riba įdomi ne tik milijardieriams jų jų tarsi raketomis, o tarsi ir ne. „World View Enterprises“ ką tik gavo leidimą atlikti skridimus oro balionu kosmosui artimose srityse – ir juos pradėti planuojama 2016 m. Pagrindinę dalį sudaro hermetiška 3 m skersmens ir 6 m ilgio kapsulė, galinti į 30 km aukštį pakelti 2 pilotus ir 6 keleivius. Ji prikabinama prie parašiuto, o tasai prie 400 tūkst. m3 tūrio baliono, pagamino ių ypač tvirto polietileno plėvelės, kurios storis vos 20 mikronų – tad baliono svoris vos 2 t.

Skrydis truks 4 val., aukštį pasieks per 1,5-2 val. Turistai galės grožėtis „Žemės vaizdu pro iliuminatorių“. Tada kapsulė bus atskirta nuo baliono ir leisis parašiutu. Tik vienas nesklandumas – baliono pakėlimui į stratosferą būtinas helis, o jo atsargos Žemėje senka. Jų užteks tik kokiam šimtui metelių. Bet užtat vien Mėnulio paviršiniame sluoksnyje yra iki 5 mln. t. helio-3, kurį galima panaudoti ne balionuose,o termobranduoliniuose reaktoriuose. Jo į Mėnulį 2019 m. vyks kinų „Čang'e 5“, nepaisydamas jokių JAV aktų (žr. Kinijos kosminės ambicijos).

Beje, ir patys amerikiečiai į minėtą aktą žiūri skeptiškai. Vienas komentatorių rašė, kad „amerikiečių palydovai neveltui šnipinėja Rusiją – dabar pagal įstatymą Čeliabinsko meteoritas priklauso jiems. O ir NASA nekuria apsaugos nuo asteroidų, nes šiems nukritus į Žemę bus lengviau išgauti jų turinį“.“

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Kasinėjimai Marse
Lenktynės kosmose
Privačiai – į kosmosą
Kometų tyrimų istorija
Ateitis - elektrinės raketos
2019-ųjų kosminė takoskyra
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Milijardai nežemiečių paieškoms
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Astronautai - gyvieji organizmai
Kosmosui reikia geros šluotos
NASA liečiasi su privačiu verslu
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Rusai sunaikino slaptą JAV bazę Mėnulyje?
Kodėl NASA kosmodromui pasirinko Floridą?
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Merkurijaus baisioji tragedija
JAV antigravitacinė eskadrilė
Kinijos kosminės ambicijos
Tolimų planetų nuotraukos
Rizika skrendant į Marsą
Nusitaikant į žvaigždes
"Pioneer" anomalijos
Dangaus žemėlapiai
Mūšis dėl Veneros
Moterys kosmose
"Galileo" misija

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis