Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Žmonės Mėnulyje:
„Apolono“ programa

 
 

Žmonių išlaipinimui Mėnulyje amerikiečiai ruošėsi 10 metų. 1962-68 m. JAV sukūrė ir išbandė naują galingą raketą „Saturn V“ bei trivietį kosminį laivą „Apollo“. „Saturn V“ buvo trijų pakopų raketa. Jos bendras ilgis su laivu ir avarinio gelbėjimo sistema – 110,6 m, o pradinė masė – apie 3 tūkst. t. ji gali suteikti pirmą kosminį greitį 130 t naudingam kroviniui bei antrą kosminį greitį – 44 t kroviniui. Apolono moduliai

„Apollo“ laivą sudarė trys skyriai: valdymo, tarnybinis (variklių) bei Mėnulio. Maksimalus galimas laivo svoris – 43,8 t. Mėnulio modulis skirtas dviejų asmenų nusileidimui į Mėnulį. Jis sudarė nusileidimo ir pakilimo pakopos, su atskirais varikliais ir kuro bakais. Prie nusileidimo pakopos tvirtinamos 4-ios amortizacinės nusileidimo „kojos“, kurių kiekviena turi po 168 cm ilgio čiuptuvą, kuriam palietus paviršių duodamas signalas išjungti variklį.

Pakilimo pakopą sudaro kabina (6,7 m3 tūrio), gyvybės palaikymo sistema (numatyta 49 val.). navigacijos, valdymo, radijo ryšio, elektros energijos tiekimo sistemos. Ekonomijos sumetimais nėra krėslų, o astronautai naudojasi prikabinamais diržais. Joje vienas pagrindinis ir 16-a pagalbinių variklių, skirtų modulio orientacijai ir stabilizavimui kosmose, o taip pat tarnybinėms operacijoms (kaip Mėnulio skyriaus atskyrimui nuo pagrindinio bloko, pagalbai pagr, varikliui pakilimo metu ar esant būtinybei susijungiant moduliams).

Pradžioje orbitose aplink Žemę (o vėliau ir aplink Mėnulį) buvo išbandyta „Saturn V“ raketa, o vėliau pats kompleksas („Apollo-5” ir “Apollo-7”). Tada aplink Mėnulį apskrido pilotuojami laivai „Apollo-8“ ir „Apollo-11“.

Pirmieji žingsniai Mėnulyje

1969 m. liepos 16 d trys amerikiečiai - Neilas Armstrongas (vadas), maiklas Kolinzas (pagrindinio bloko pilotas) ir Edvinas Oldrinas (Mėnulio modulio pilotas) – užėmė savo vietas „Apollo-11” laive. Jiems reikėjo atlikti svarbiausią ir lemiamą „Apollo“ programos užduotį – nusileisti į Mėnulį ir du astronautus išlaipinti jo paviršiuje. Po starto praėjus 11 min. 53 sek., „Apollo-11” perėjo į tarpinę orbitą 190 km aukštyje. Laivo masė orbitoje buvo 128 t. Po pusantro apsisukimo, ekipažas įjungė 3-ią raketos pakopą, kuri, pradirbusi 5 min. 47 sek. laivo greitį padidino iki 10,8 km/sek (38945 km/val.).

Jau liepos 19 d. Oldrinas ir Armstrongas perėjo į Mėnulio modulį, kur patikrino įrangą. Maždaug po 2 val. jie sugrįžo. Beveik po 20 val. laivas pradėjo slėptis už Mėnulio. 166 km aukštyje virš nematomos Mėnulio pusės buvo įjungtas stabdymo variklis, kuris veikė 362 sek. Jis selenocentrinį greitį nuo 2,5 km/sek.sumažino iki 1,7 km/sek. ir laivas perėjo į orbitą aplink Mėnulį, kurios perihelis buvo 99,4 km, o afelis – 121,5 km nuo Mėnulio.

Toje orbitoje „Apollo-11“ išbuvo apie parą. Tuo metu atlikti keletas televizijos seansų, navigaciniai matavimai ir laivo orbitos korekcija laivą pervedant į beveik apskritiminę 110 km aukščio orbitą. Liepos 20 d. Oldrinas ir Armstrongas vėl perėjo į Mėnulio modulį, paruošdami jį autonominiam skrydžiui. Laivui esant nematomoje Mėnulio pusėje, modulis atskirtas nuo pagrindinio laivo ir Mėnulio laivas pavadintas „Ereliu“ (pagrindinis blokas – „Kolumbija“).

Iš už Mėnulio abu blokai išėjo būdami 12-20 m atstumu vienas nuo kito. Vėl užėjus už Mėnulio, kai juos jau skyrė 3 km, buvo įjungta nusileidimo pakopa ir „Erelis“ perėjo į orbitą, kurios aukštis perihelyje buvo 15 km.

Išėjus iš už Mėnulio, vėl buvo įjungtas variklis, per 8 veikimo minutes modulio greitį nuo 1.7 km/sek. sumažinęs iki 140-150 m/sek. Per tą laiką modulis “kojomis į priekį” nuskrido apie 400 km ir nusileido iki 1,6 km aukščio. Prasidėjo modulio nukreipimas į pasirinktą nusileidimo rajoną, kuris buvo maždaug už 12-13 km. Astronautai pro iliuminatorių rinkosi nusileidimo vietą. Modulis tuo metu skrido beveik horizontaliai.

Paskutinio etapo metu, kai aukštis buvo 150 m, Armstrongas perėmė rankinį modulio valdymą. Horizontalus skrydis sustabdytas, aparatas orientuotas „kojomis žemyn“ – ir trumpai pakybojus maždaug 30 m aukštyje minkštai nusileista Ramybės jūros pietvakariuose, maždaug 6,4 km nuo numatyto taško. Mėnulio modulio masė buvo 7211 kg. Po nusileidimo pakopoje degalų tebuvo likę 47 sek. veikimui horizontalia kryptimi. Pereikvojus degalus būtų tekę atsisakyti nusileidimo ir, numetus nusileidimo pakopą, grįžti į „Kolumbiją“.

Nusileidimo laikas parinktas toks, kad Saulė būtų virš horizonto, astronautams už nugaros, ir jų neakintų, kad pagal ilgus šešėlius būtų pastebimi akmenys bei kiti reljefo nelygumai. Pirmiausiai astronautai, vienas kitam padėdami, apsivilko skafandrus, patikrino jų hermetiškumą ir gyvybės palaikymo sistemos darbą. Maždaug po 5,5 val. po nusileidimo Armstrongas atidarė Mėnulio modulio liuką ir atsargiai, padedamas Oldrino, pro jį iššliaužė. Viduje likęs Oldrinas įjungė kamerą ir ekrane pasirodė Armstrongas, kuris, atsistojęs aikštelėje priešais liuką ir apsidairęs, pradėjo lėtai leisti 9-ių laiptelių kopėčiomis. Nuo kopėčių nukėlęs dešinę, o tada kairę koją, atsistojo ant Mėnulio paviršiaus. Tada paėjo nuo modulio. Jo judesiai priminė naro judesius jūros dugne. O ir pats su skafandru buvo panašus į narą. Už Armstrongo tįsojo specialus lynas, kurį laikė Oldrinas, kad būtų apsisaugota nuo visokiausių netikėtumų. Milijonai žmonių Žemėje stebėjo žmogaus pirmuosius žingsnius Mėnulyje.

Apolono nusileidimas Mėnulyje Pirmus žingsnius Armstrongas žengė lėtai specialiai tam, kad patikrintų, kokio tvirtumo Mėnulio gruntas ir kaip galima judėti griozdiškame skafandre su gyvybės palaikymo sistema ant pečių esant svorio jėgai, 6 k. mažesnei nei Žemėje. Pagrindine ekipažo užduotimi buvo atgabenti į Žemę Mėnulio grunto pavyzdžių. Todėl, kai Armstrongas smaginosi vaikščiojimu po Mėnulį, iš Centro jam priminė, kad jis kuo greičiau paimtų „avarinių: grunto pavyzdžių tam atvejui, jei tektų nedelsiant startuoti iš Mėnulio. Armstrongas į plastmasinį maišelį surinko apie kilogramą grunto – ir jį įsikišo į skafandro kišenę. Po 19 min. prie jo prisijungė ir Oldrinas. Didesnė laiko dalis, praleista Mėnulio paviršiuje, buvo skirta fotografavimui bei Mėnulio grunto pavyzdžių rinkimui.

Grunto pavyzdžius astronautai ėmė prietaisais, primenančiais nedidelį samtį su ilga rankena. Armstrongas pažymėdavo ir nufotografuodavo kiekvieno pavyzdžio vietą. Duobutę, likusi po pavyzdžio paėmimo, irgi buvo fotografuojama. Prietaisų su tuščiaviduriais vamzdeliais gale pagalba buvo paimta pavyzdžių iš kelių centimetrų gylio. Tokius vamzdelius į maždaug 12 cm gylį astronautai įkaldavo plaktuku arba tiesiog įstumdavo rankomis. Giliau pasiekti jie nesugebėjo. Viršutinio, puraus sluoksnio storis buvo nevienodas, kartais būdavo iškart atsitrenkiama į tvirtą uolieną. Visi astronautai surinko 22 kg grunto pavyzdžių. Specialaus konvejerio pagalba konteineriai su pavyzdžiais buvo sukelti į kabiną, ten sudėti į du hermetiškus konteinerius, turėjusius juos apsaugoti nuo deguonies poveikio.

Astronautai Mėnulyje paliko „Apollo-1” emblemą, kaip žuvusių per treniruotes astronautų atminimą, o taip pat medalius J. Gagarino bei V. Komarovo garbei. Jie taip pat Mėnulio paviršiuje išdėstė mokslinių prietaisų kompleksą. Pradžioje toliau nuo „Erelio“ nunešė seismografą, turėjusį registruoti seisminę Mėnulio veiklą bei meteoritų (bei dirbtinių objektų) kritimų sukeltus virpesius. Tada buvo įrengtas lazerinis veidrodis bei išvyniotas aliuminio folijos rulonas, kad gaudytų „Saulės vėjo“ daleles.

Astronautų buvimas Mėnulyje buvo transliuojamas per televiziją Žemėje. Pirmas pasivaikščiojimas Mėnulyje truko 2 val. 21 min. Nusileidimo vieta pavadinti Ramybės Baze. Į modulį Oldrinas grįžo po 1 val. 44 min., o po 10 min. atsekė ir Armstrongas. Astronautų poilsis truko apie 7 val. Po to imtasi ruoštis startui. Iš modulio išimta įranga ir maisto atsargos, kurių jau nereikės. Liepos 21 d. įjungtas pakilimo pakopos variklis ir kabina nuskrido link pagrindinio bloko. Jei būtų nesugebėta sėkmingai pakilti, astronautų žūtis būtų neišvengiama. Tik pakilus į orbitą aplink Mėnulį, buvo įmanomas susijungimas su „Kolumbija“. Tai buvo rizika, ir, kaip sakė patys astronautai, nemaža. 3,5 val. truko modulių suartėjimo operacija. Tada Mėnulio kabinos nariai perėjo į pagrindinį bloką, o pakilimo pakopa buvo palikta suktis orbitoje aplink Mėnulį.

Įjungus pagrindinio bloko variklį, kuris veikė 149 sek., laivas buvo nukreiptas kursu į Žemę. 300 tūkst. km atstumu nuo jos atlikta trajektorijos korekcija. Prieš priskrendant Žemę, atliktas paskutinis televizijos seansas. Atskyrus tarnybinį skyrių nuo valdymo skyriaus, liepos 24 d. įeita į atmosferą ir nusileista Ramiajame vandenyne 380 km 5 pietus nuo Džonstono atolo. Reikėjo užtikrinti biologinę astronautų izoliaciją, kad į Žemę nebūtų užnešta svetimų mikroorganizmų. Tad jiems per liuką buvo perduoti specialūs skafandrai, kuriuose jie išėjo lauk ant guminio plausto. Ten skafandrus apipuškė specialia dezinfekuojančia priemone „Betadin“ (neorganinis jodo junginys). Po 63 min. jie malūnsparniu nuskraidinti į lėktuvnešį „Hornet“. Ten iškart perėjo į hermetinį „furgoną“ ir liepos 27 d. buvo atgabenti į „Pearl Harbor“ uostą, o tą pačią dieną ir į Hiustoną, kur turėjo praeiti karantiną. 18 parų astronautai buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio, - jokių užkrėtimo požymių nepastebėta.

Pasibaigus karantinui, didvyrius iškilmingai sutiko Niujorko, Čikagos ir Los Andželo gyventojai. JAV prezidentą su kosmoso pergale pasveikino TSRS Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas V.N. Podgornas. Sveikinimus ekipažui perdavė visi tarybiniai kosmonautai. Tarybinių mokslininkų vardu juos pasveikino MA prezidentas M.V. Keldišas.


Kai kurie astronautų įspūdžiai Mėnulyje

Neilas Armstrongas pasakojo:
„Iš Mėnulio kabinos dangus atrodė juodas, tačiau Mėnulyje buvo šviesu tarsi dieną, o jo paviršius buvo rausvai rudokas. Mėnulyje stebimas paslaptingas reiškinys: jo paviršiaus spalva kinta. Iki galo to neperpratau. Jei žiūrėsi savo šešėlio kryptimi, stovėdamas nugara į Saulę, arba griežtai priešinga kryptimi – paviršius atrodo rudu. Jei žiūrėsi statmenai Saulės spinduliams – paviršius tamsėja, o jei žvelgsi tiesiai sau po kojomis, ypač šešėlyje, paviršius atrodo ir labai tamsiu. Kai į rankas paimi uolienos pavyzdžius, jie irgi tamsūs, pilki ar juodi. Kaip taisyklė, uolienų struktūra biri, jos tarsi miltai, tačiau sutinkama ir standesnių dalelių, panašių į smėlį.

Klasikine tema yra TSRS-JAV kosmoso įsisavinimo lenktynės - prisimenant ir Džono Kenedžio skambius žodžius apie nacionalinę amerikiečių svajonę. Tačiau netrūko ir kitų svajotojų. Paskaitykime I. Prokonenko apybraižą „Ateiviai“ apie Mėnulio misterijos paslaptis. Joje pateikiamas pokalbis su rusų žvalge Zoja Zarubina, vertėja Jaltos, Teherano ir Potsdamo konferencijose. Ir štai epizodas iš Potsdamo 1945 m. rugpjūčio: „Stalinas netikėtai pasiūlė Trumenui ir Čerčiliui aptarti Mėnulio pasidalijimo klausimą. Ir ne tiesiog aptarti, o pasirašyti susitarimą su aiškia TSRS pirmenybe šioje srityje. Trumenui pradžioje pasirodė, kad jis blogai nugirdo arba jam netiksliai išvertė. Jis net paprašė savo vertėją Robertą Mailiną pasitikslinti, ar ponas Stalinas neturėjo omenyje Vokietijos pasidalijimo“. Zoja prisimena, kad Stalinas užtraukė dūmą iš savo garsiosios pypkės ir labai aiškiai pakartojo: „Mėnulio! Dėl Vokietijos jau susitarėme. Ir atsižvelkite, pone prezidente, kad Tarybų Sąjunga turi pakankamai jėgų ir techninių galimybių, kad rimčiausiu būdu įrodytų mūsų prioritetą...“

Kosmoso įsisavinimo veteranai prisimena, kad Stalinas rimtai mąstė apie karinį placdarmą Mėnulyje. Jo manymu, tai idealiausia starto aikštelė branduolinėms raketoms, o komandiniai punktai būtų orbitose aplink Mėnulį. Atominių bombų sandėliai ir bunkeriai – po Mėnulio paviršiumi. Ir visa tai nepasiekiama galimam priešui.
Bet štai, netrukus tos pačios idėjos aptemdė ir amerikiečių protus.
Taip pat skaitykite: Stalinas ir NSO

Vaikštant po Mėnulį nereikėjo ypatingų pastangų. Tiesa, paviršinis irus sluoksnis kiek trukdė laisvam judėjimui – slydo kojos. Siekiant išlaikyti pusiausvyrą ir nepargriūti, teko eiti pasvirus į priekį. Mat astronauto, įvilkto į skafandrą ir užsidėjusio ant nugaros nešulį, svorio centras pakyla aukštyn ir pasislenka kiek atgal.

Horizonto nelygumai derinyje su maža svorio jėga sunkino vertikalės nustatymą (nustatymo tikslumas, matyt, neviršijo 5o). Aiškus Mėnulio paviršiaus nelygumas sunkino tuo, kad klaidino atstumą iki nutolusių reljefo formų. Nelygumai sudarė tokį pat įspūdį, koks būna žmogui, plaukiančiam per stipriai banguotą jūrą. Perėjimas iš ramybės būsenos prie judėjimo irgi vyko pastebimai lėčiau nei Žemėje. Norint eiti greičiau, reikėjo atlikti 3 ar 4 žingsnius su nedideliu pagreitėjimu arba smarkiai palinkti į priekį ir energingai atsispirti, įgaunant reikiamą greitį nuo pirmo žingsnio.

Buvo panaudoti trys judėjimo į priekį būdai: ėjimas, šuoliukai einant ir bėgimas šuoliukais. Ėjimas naudotas įprastinėms operacijoms aplink Mėnulio kabiną ir pernešant krovinius. Ėjimo greitis neviršijo 0,5 m.sek. esant didesniam greičiui, žengdamas žingsnį, tarsi pakyli aukštyn. Bėgant šuoliukais reikia abiem kojom vienu metu atsispirti nuo paviršiaus. Šis būdas pasirodė efektyviausiu judant didesniais atstumais, nes buvo pasiekiamas 1-1,5 m//sek., o atskirose vietose iki 2 m/sek. greitis. Daug laiko surydavo geriausio kelio suradimas nelygiu paviršiumi.

Šuoliai panašūs į bėgimą šuoliukais, tačiau šuoliuojant Mėnulyje, skirtingai nuo bėgimo, kojos juda gana lėtai. Susidaro lėto bėgimo įspūdis. Bėgimo, kokį žinom Žemėje, Mėnulyje atkartoti neįmanoma, sustoti einant iš karto negalima, galima sustoti tik po vieno ar dviejų žingsnių, o šuoliuojant – po 3-4 šuoliukų. Žingsnius į šoną apsunkina skafandro judrumas. Bendrai, judėjimas Mėnulio paviršiumi reikalauja didesnio paskaičiavimo ir dėmesio nei judėjimas Žemėje.

Žinoma, Mėnulio traukos sąlygomis norisi šokti aukštyn. Laisvi šuoliukai, išlaikant judėjimo kontrolę, įmanomi iki metro aukščio. Šuoliai į didesnį aukštį dažnai baigiasi griuvimu. Aukščiausias šuolis siekė du metrus – Oldrinas šoktelėjo iki Mėnulio kabinos trečios kopėčių pakopos. Šiuo atveju jam pavyko išlaikyti pusiausvyrą tik todėl, kad sugebėjo sugriebti turėklus.

Griuvimai neturėjo nemalonių pasekmių. Jų sparta tokia lėta, kad nėra pagrindo baimintis kokių nors traumų. Paprastai, netekus pusiausvyros, griuvimo galima išvengti tiesiog pasisukus ir žingtelėjus į tą pusę, į kurią griūni. Jei nukrisi veidu žemyn, lengva atsikelti be pašalinės pagalbos. Nugriuvus ant nugaros tenka įdėti daugiau pastangų, norint atsikelti pačiam. Žinoma, padedant kitam atsikelti paprasčiausia.

Eldoradas traukia ir astronautus

Jis viliojo ir traukė įvairius nuotykių ieškotojus. Tarp jų – ir astronautas Neilas Armstrongas, kuris dalyvavo anglų-ekvadoriečių ekspedicijoje (1976), ieškojusios paslaptingojo miesto Ekvadoro džiunglėse, Tajoso olų gilumoje. Šios olos yra prie sienos su Peru ir garsėja to, kad jose gyvena gigantiški šikšnosparniai. Mokslininkus jos traukia ir todėl, kad čia sutinkama unikali fauna ir flora.
Atsitiktiniai radiniai liudija Eldorado naudai.

1976 m. škotų inžinierius Stan Hall‘as surengė ekspediciją į Ekvadorą, prie Tajoso indėnų olų. Prie jos prisidėjo tuzinas organizacijų, o garbės prezidentu ir dalyviu buvo N. Amstrongas. S. Hall‘ą įkvėpė Ericho von Danikeno pranešimas (knygoje „Dievų auksas“, 1972) apie, atseit, Juan Moricz‘o 7-o dešimtm. viduryje rastą „Metalinę biblioteką“ – kas neįprasta, nes Pietų Amerikoje nebuvo rasta jokių senoviių užrašų.

Judėjimo greitis ir stabili padėtis nemažai priklauso nuo pačio Mėnulio paviršiaus pobūdžio. Nors gruntas ir atrodo minkštu, pėdos įsispaudžia ne giliau nei centimetrą. Grunto dalelytės smulkios ir lengvai prilipdavo prie skafandro ir apavo. Kiek gilesnės (5 cm) pėdos buvo ant kraterio pylimo bei ant dugno. Dažniausiai mūsų kelias tarp dviejų punktų buvo vingiuotas, nes vengėme nelygumų.

Mėnulio vaizdas kinta priklausomai nuo Saulės apšvietimo kampo. Kai Saulė arčiau Mėnulio aušros ar saulėlydžio terminatoriaus*), peizažas darosi niūrus ir nepatrauklus, kaip dažnai matome nuotraukose. Iš kitos pusės, kai Saulė arčiau zenito, pusiaudienį, Mėnulio spalvos įgauna šiltus rudus tonus. Tada Mėnulis atrodo beveik rožiniu, patraukliu. Tad nuo aušros iki saulėlydžio galima pamatyti visą Mėnulio išvaizdą: pradžioje jis atšiaurus ir niūrus, tada labiau draugiškas ir, galiausiai, kai leidžiasi Saulė, vėl liūdnas.“

O štai ką pasakojo Edvinas Oldrinas:
„Mėnulis yra labai patogi ir maloni vieta darbui. Joje yra daugelis nesvarumo būklės privalumų ta prasme, kad bet kuriam judesiui ten reikia minimalių jėgos pastangų. Jo traukai tesant 1/6 Žemės traukos, turi akivaizdų pojūtį, kad esi ‚kažkur‘ ir turi nuolatinį, nors kartais ir klaidingą krypties ir jėgos jutimą. Būsimiems astronautams aš rekomenduočiau pirmąsias 15-20 min. buvimo kabinos išorėje skirti tik tam, kad išsiugdytų judėjimo Mėnulio paviršiumi įgūdžius.

Pasirodo, kad Mėnulio sąlygomis ne taip lengva nustatyti savo padėtį erdvėje. Kitais žodžiais tariant, sunku suprasti, kada tu palinksti pirmyn, o kada atsiloši atgal, ir kaip stipriai. Tai, o taip pat šalmo ribojamas matymo laukas, kėlė įspūdį, kad daiktai vietovėje tarsi keitė savo kreivumą priklausomai nuo to, iš kur į juos žiūri ir kaip stovi.

Dėklas ant nugaros Mėnulyje sveria kiek daugiau nei 20 svarų [svaras lygus 453 g]. Žemėje jo svoris – 124 svarai, tačiau ir tas svoris tave tempia atgal ir, siekiant jį atsverti, tenka kiek palinkti į priekį. Atrodo, kad kažkas tą padėtį apibūdino kaip ‚pavargusios beždžionės‘ pozą – stovo beveik stačiai, tačiau pusiau pritūpęs. Kartais būna sunku nustatyti, ar stovi stačiai. Aš nustatydavau tą padėtį taip, kaip ir savo svorio Aldrin at Moon centrą, palinguodamas į šonus. Pojūtis toks, kad Mėnulyje galima gerokai smarkiau nei žemėje pasvirti į bet kurią pusę neprarandant pusiausvyros. Darbo metu nė karto nenugriuvome. Mums pasirodė, kad Mėnulyje labai lengva priklaupti, o tada vėl atsikelti.

Padų sukibimo su gruntu jėga pasirodė esanti mažesnė, o pusiausvyros atstatymas lengvesniu, nei treniruotės metu lėktuve su Mėnulio gravitacija. Spyruokliuojančio guminio patiesalo paviršius buvo gana patikimas, o sukibimas – geras. Mėnulyje reikalai kitokie. Gana kito gylis, kuriuo grimzdo mūsų kojos į tą keistą miltelių pavidalo gruntą. Daugelyje vietų jos į gruntą smigo tik colio dalį [colis – 2,5 cm], o kai kurių kraterių pakraščiai buvo padengti gilesniu ir puresniu grunto sluoksniu. Mūsų batai grimzdo 3-4 colius ir slydo kažkur į šoną, kol neatsitrenkdavo į ką nors kieta. Kadangi stengėmės vaikščioti lygiomis vietomis, vengdami įdubų, ir neužminti ant akmenų, kurie labai lengvai pajudėdavo iš vietos. Aš atsistojau ant vieno gana stambaus akmens, ir jis man pasilodė slidžiu. Tas pojūtis susidarė dėl jį dengusio smulkių dulkių sluoksnio bei mano prie mano batų padų prilipusio grunto.

Per visą laiką nei Neilas, nei aš nepatyrėme nuovargio: nebuvo noro sustoti ir pailsėti. Žinoma, mums norėjosi sužinoti, ar sunku bus užlipti trapu į Mėnulio kabiną, todėl, prieš pradedant darbus, pabandžiau užšokti ant paskutinio trapo laiptelio. Pradžioje nežinojau, kokių pastangų tam reiks, tačiau po kelių bandymų sužinojau, kad tai visai nesunku. Vėliau man liko pakankamai jėgų lipti kopėčiom žengiant per kelis laiptelius.

Techniškai sunkiausia man užduotimi buvo Mėnulio grunto pavyzdžių paėmimas, nes į gruntą reikėjo įstumti mėginių paėmimo vamzdelius. Minkštas miltelių pavidalo Mėnulio gruntas turi nepaprastą pasipriešinimą jau kelių colių gylyje. Tai visai nereiškia, kad jis įgauna akmeninės uolienos kietumą, tačiau 5-6 colių gylyje pradedi jausti jo nuolatinį priešinimąsi. Dar vienas nepaprastas reiškinys tame, kad esant visam tam grunto pasipriešinimui, tad gruntas buvo toks purus, kad vamzdelis neišsilaikydavo vertikalioje padėtyje. Aš vargiai įkišdavau vamzdelį į gruntą, o ji vis tebelingavo iš šono į šoną.

Vienu paaiškinimu dėl neįprasto Mėnulio grunto pasipriešinimo gali būti tai, kad, būdamas jau sutankintas dėl atmosferos Mėnulyje nebuvimo, jis nuolat bombarduojamas meteoritų. To pasėkoje po paviršiumi esantis sluoksnis taip sutankėjo, kad vamzdelio su rėžiančiu antgaliu įkišimui reikia nemažos jėgos. Kai pagaliau paėmiau grunto mėginį, iš to, kaip jis lipo prie vamzdelio paviršiaus, atrodė, kad jis yra drėgnas.

Iki išskrendant mums su Neilu reikėjo nuspręsti, kada reikia pradėti darbus kabinos išorėje. Turėjome pasirinkimą: arba po trumpo pamiegojimo, arba prieš jį. Mes pamanėme, kad, ko gero, ne mūsų interesas yra skaidyti miegą, net jei mums teks padirbėti ilgoką laiką be poilsio. Kadangi jautėmės žvaliai, tai nusprendėme pamiegoti po išėjimo iš kabinos. Tai mums nelabai pavyko. Vienu žodžiu, miegojome prastai. Aš turėjau patogesnę vietą – amt Mėnulio kabinos grindų. Tuo tarpu Neilas įsitaisė priekyje,ant pakilimo pakopos dėklo. Kojoms jis sumeistravo kažką panašaus į hamaką, įkišęs jas į kilpą, pritvirtintą prie kažkurio stovo.

Kabinoje buvo labai vėsu, o po 3 val. tapo nepakeliamai šalta. Mūsų kostiumai turėjo šaldymo skysčiu sistemą, tad pamanėme, kad jei visiškai atjungsime vandens cirkuliaciją, pasijusime geriau. Prasmės iš to buvo maža. Tada iki minimumo nustatėme deguonies tiekimo sistemos temperatūros reguliatorių. Ir tai nedavė laukiamo efekto. Dar buvo galima pakelti langų užsklandas ir į kabino įleisti šviesos, tačiau tada būtume visai neužmigę.

Šviesa aplamai mums darė daug rūpesčių, nes, kai krisdavo į šalmą iš šono ir patekdavo ant antveidžio, sukeldavo akinantį atspindį. Tuo tarpu šešėlyje antveidyje atsispindėdavo mūsų pačių veidai, o tai trukdė žiūrėti. Kai veidas atsidurdavo šešėlyje, prireikdavo beveik 20 sek. tam, kad akys vėl imtų skirti smulkius daiktus

Būdami Mėnulio paviršiuje, nejutome jokių kvapų nei skafandruose, nei hermošalmuose. Grįžę į kabiną ir nusiėmę šalmus, pajutome kažkokį kvapą. Bendrai imant, kvapas – labai subjektyvus dalykas, tačiau pajutau aiškų Mėnulio grunto kvapą, ėdrų, tarsi parako. Mes į kabiną ant skafandrų, batų ir konvejerio, kurio pagalba į vidų kėlėme dėžes bei įrangą, įnešėme gana daug Mėnulio dulkių. Jų kvapą pajutome iškart.

Dabar man sunku pasakyti, ką tada maniau apie to skrydžio reikšmę. Likimas lėmė žmogui anksčiau ar vėliau išsilaipinti Mėnulyje. Tą iššūkį jis turėjo nuo tada, kai pirmąkart pažvelgė į Mėnulį, ir neišvengiamai privalėjo jį priimti. “.

Trečiasis ekipažo narys, Maiklas Kolinzas, papasakojo, kaip jis stebėjo savo kolegų startą iš Mėnulio:
„Man labiausiai patiko stebėti, kaip ‚Erelis‘ kyla nuo Mėnulio paviršiaus. Tai mane labai sujaudino, nes pirmąkart tapo aišku, kad mano draugai susitvarkė su užduotimi. Jie nusileido į Mėnulį ir vėl pakilo. Tai buvo puiki Mėnulio diena, jei taip galima sakyti apie Mėnulio dienas. Mėnulis neatrodė niūriu ir bloga lemiančiu, kaip jis kartais atrodo, kai jį Saulė apšviečia smailiu kampu. Džiugu buvo regėti Mėnulio kabiną, kuri darėsi vis didesnė ir didesnė, spindėjo vis ryškiau ir ryškiau ir artinosi tiksliai į numatytą vietą. Atliko sudėtingiausi suartėjimo etapai, dabar tereikėjo tik susijungti ir nusileisti. Elektroninė skaičiavimo mašina, aišku, „raportavo“, kad viskas vyksta gerai, tačiau jos pranešimai buvo labai abejingo pobūdžio. Argi juos palyginsi su galimybe pačiam žvelgti pro iliuminatorių ir įsitikinti tuo, kad ‚Erelis‘ iš tikro sėkmingai susijungė su laivu.

Susijungimo procesas prasideda tuo, kad du aparatai susiliečia ir iškyšulys įeina į specialų inkarą. Juos kartu laiko trys miniatiūrinės užkabos, ir susidaro toks įspūdis, kad tarsi du aparatai, kurių vienas sveria 30 tūkst, svarų, o kitas 5 tūkst., yra sujungti sąvaržėlėmis popieriui. Sujungimas gana netvirtas. Kad sujungimas taptų tvirtesnis, panaudojamas nedidelis dujų balionas, priverčiantis suveikti mechanizmą, tarsi prilipdantį vieną prie kito. Tuo metu suveikia 12 mechaninių sklendžių ir aparatai patikimai sukimba. Apollo-11 landing site

Kai tik panaudojau dujų balioną, aparatas pradėjo atlikinėti nenormalius, šokčiojančius judesius. 8-10 nerimo pilnas sekundes baiminausi, kad esant tokiai situacijai susijungimas neįvyks ir teks atsiskirti nuo Mėnulio kabinos ir jungtis iš naujo.

Kaip bebūtų, nedelsiant ėmiausi darbo, o Neilas tą patį atliko ‚Erelyje‘ – ir bendromis pastangomis mums pavyko išlyginti aparatų padėtį. Visą tą laiką veikė automatinis susijungimas, ir pagaliau mes išgirdome garsų trekštelėjimą – vadinasi, suveikė 12 didelių sklendžių. Ačiū dievui, mes tvirtai susijungėme. Pirmiausia reikėjo atlaisvinti tunelį, nuėmus liuką ir pašalinus susijungimo inkarą. Tada „nuplaukiau“ tuneliu jų sutikti.

Štai jie abu, regu jų žvilgančias akis. Baisiausia tai, kad negaliu prisiminti, kuris jų pirmas su manimi sugrįžo į ‚Kolumbiją‘. Abudu juos sutikau tunelyje, mes vieni kitiems paspaudėme rankas, tvirtai paspaudėme, ir viskas. Džiaugiausi juos matydamas, o jie ne mažiau už mane džiaugėsi sugrįžimu. Jie man peravė dėžes su pavyzdžiais, su kuriomis elgiausi taip, tarsi juos būtų prikrautos brangenybių. Beje, tam tikru atžvilgiu taip ir buvo.

Man nė karto nepavyko pamatyti ‚Erelio‘ ant Mėnulio paviršiaus, tačiau laikas nuo laiko aš juos girdėjau. Būdama Mėnulyje, Mėnulio kabina visą laiką buvo nukreipta į kokį nors tašką Žemėje, Todėl Neilas ir Edas bet kada galėjo su ja palaikyti ryšį. Aš gi buvau orbitoje ir per 2 pilno apsisukimo valandas 40 min. su nieko negalėjau kalbėtis. Kai patekdavau į Žemės matomumo sritį, užsimegzdavo ryšis su Centru. Mėnulio kabinos aš vis tik nemačiau, nes ji buvo už horizonto linijos. Per tą 1 val. ir 15 min., kai būdavau matomoje Mėnulio pusėje, Galėjau palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu, o su Mėnulio kabina betarpiškai pakalbėti galėjau tik 6-7 min. laikotarpiu.

Turėjau pakankamai daug laiko, kad apie viską pagalvočiau. Galvojau, žinoma, apie šeimą, tačiau, be to, mąsčiau ir apie Žemę bei apie tai, kaip nuostabu joje gyventi ir kokia puiki ji atrodo iš kosmoso. Kaip malonu, galvojau, pamatyto jos mėlyną vandenį vietoje negyvaus, tuščio pasaulio, aplink kurį tu sukiesi. Suprantate, yra planetos ir planetos. Kol kas mačiau tik dvi iš jų, tačiau jas lyginti visiškai neįmanoma. Mėnulis – nepaprasta planeta, ir geologams ji tikra brangenybė. Tačiau Žemės neiškeisčiau nė į ką pasaulyje. “


Iš paskos

Praėjo maždaug 4 mėn. ir „Apollo-11“ kelią pakartojo „Apollo-12“, startavęs 1969 m. lapkričio 14 d. Juo skrido Čarlzas Konradas (vadas), Ričardas Gordonas (pagr. bloko pilotas) ir Alanas Binas (Mėnulio modulio pilotas). Konradas jau buvo dukart buvojęs kosmose skraidant laivais „Gemini-11”.

„Apollo-12“ startavo per audrą. Sudėtingos meteorologinės sąlygos neprivertė skrydžio vadovų atidėti startą – ir už tai vos nebuvo sumokėti. Vos pakilus laivui sutriko elektros tiekimo sistema, atsirado ryšio trikdžių. „New York Times“ parašė: „Virš kosmodromo kelioms sekundėms pakibo katastrofos nuojauta“. Laimei, žaibo smūgis arba, kaip kai kurie mano, statinio elektros krūvio iškrova, tik kelioms sekundėms sutrikdė skrydžio eigą – o toliau jau viskas klojosi sklandžiai.

Kuo gi skyrėsi „Apollo-12“ skrydis? Jis turėjo nusileisti netoli tos vietos, kur 1967 m. buvo nusileidusi automatinė stotis „Surveyor-3”. Ta užduotis atlikta puikiai – modulis nusileido Audrų jūroje 6 m atstumu nuo numatyto taško, 180 mtumu nuo „Surveyor-3” ir 1280 km atstumu nuo „Apollo-11” nusileidimo vietos.

Konradas ir Binas dukart išėjo į kabinos išorę, kaskart Mėnulio paviršiuje praleisdami po 4 val. Antrojo išėjimo metu jie „aplankė“ „Surveyor-3”, buvusį 45 m atstumu nuo 200 m skersmens kraterio krašto. Pakeliui jie ėmė grunto pavyzdžius, juos dėdami į nedidelį plastmasinį maišėlį, kurį vėliau įdėjo į tefloninį krepšį. Astronautai nufotografavo aikštelę, ant kurios gulėjo „Surveyor-3”, kad vėliau būtų galima patikrinti su laiku įvykusius pokyčius. Tada nuo „Surveyor-3” paėmė kabelio stiklinės apdailos gabaliukus, telekamerą, aliuminio vamzdelį su Žemės mikroorganizmais ir išmontavo kasimo įrenginį.

Pirmojo išėjimo metu astronautai nuėjo 1,5 km, o antrojo – 1,8 km. Labiausiai nuo modulio buvo nutolę per 45 m. „Apollo-12“ nusileidimo rajonas pasirodė esąs padengtas gausiu juodų dulkių sluoksniu, ko nebuvo „Apollo-11” nusileidimo vietoje.

Lapkričio 20 d., Mėnulyje išbuvę 31 val, paėmę apie 50 kg grunto, astronautai startavo iš Mėnulio ir netrukus susijungė su pagrindiniu bloku. Atsiskyrusi nuo pagr. bloko pakilimo pakopa neliko orbitoje, o, panaudojus stabdymo variklį, buvo numesta ant Mėnulio paviršiaus. Trenkdamasi į jį 1,68 km/sek. greičiu ji sukėlė Mėnulio plutos virpesius, kurie buvo registruojami 55 min. Nusileidimo kapsulė Ramiajame vandenyne, 736 km 5į pietryčius nuo Pago-Pago, nusileido lapkričio 24 d. Damaged Apollo-13 module

Dramatiškas Apollo-13 skrydis

„Apollo-13” startavo 1970 m. balandžio 11 d. laivo vadui Džeimsui Lovelui tai buvo jau 4-as skrydis. Į kosmosą. su juo dar skrido Fredas Cheisas ir Džonas Suidžertas. Skrydis buvo numatyras 10-čiai parų ir du astronautai turėjo nusileisti į Mėnulį.

Tačiau jau pirmosiomis skrydžio minutėmis prasidėjo nesklandumai. Antros pakopos variklis išsijungė 2 min. per anksti. Antros ir trečios pakopų variklių veiklą lydėjo vibracijos. Pertvarkant laivo skyrius automatika neužtikrino pagrindinio ir Mėnulio blokų sujungimo ir teko du užraktus fiksuoti rankiniu būdu.

Balandžio 14 d. rytą, esant 328 tūkst. km nuo Žemės, astronautus pažadino avarinis aliarmas. Padidėjus slėgiui sprogo skysto deguonies balionas. Skeveldros pažeidė ir antrąjį balioną. O kadangi skystas deguonis naudotas kuro baterijų, sudarančių pagrindinį elektros energijos šaltinį, bei gyvybės užtikrinimo sistemos darbui, ekipažo padėtis tapo kritine.

Nuo to momento jau ir kalbos negalėjo būti apie planuotos programos vykdymą. Iki skrydžio pabaigos visos astronautų ir antžeminių tarnybų specialistų žinios bei patirtis buvo nukreiptos vien ekipažo išgelbėjimo kryptimi. Valdymo centre Hiustone buvo ieškoma optimalių elektros energijos ir deguonies ekonomijos režimų. Buvo suburta speciali grupė, kuri vadovavo „Appollo-13” sugražinimui į Žemę. Kadangi variklių skyrius, turėjęs tiekti elektrą viso skrydžio metu, išėjo iš rikiuotės, gelbėti astronautus turėjo Mėnulio modulis. Du astronautai perėjo į jį ir įjungė energetinę bei gyvybės palaikymo sistemas. Liukai buvo palikti atviri, kad iš ten deguonis galėtų patekti į valdymo bloką, kuriame liko trečiasis ekipažo narys.

Atrodė, kad tiesioginę grėsmę gyvybei pavyko pašalinti. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Mėnulio bloko gyvybės palaikymo sistema nepajėgi susitvarkyti su anglies dvideginio sugėrimu. Panaudoję skafandrų vamzdžius, astronauto Mėnulio modulio sistemą prijungė prie valdymo bloke esančio įrenginio su ličio hidroksidu.

Išvengus vieno pavojaus, astronautus iškart užgriūdavo kitas. Energijos trūkumas iškart atsiliepė temperatūros reguliavimo sistemai. Valdymo bloke temperatūra nukrito iki +5o. O “Apollo-13” tebeartėjo prie Mėnulio. Neatidėliotina užduotimi tapo laivo trajektorijos pakeitimas į laisvo grįžimo prie Žemės trajektoriją. Tai galėjo padaryti tik Mėnulio bloko variklis. Tačiau ten helio bake, naudotame degalų padavimui į variklį, krito spaudimas.

TSRS Ministrų tarybos pirmininkas A.N. Kosyginas JAV prezidentui R. Niksonui nusiuntė telegramą, kurioje išreiškė nerimą dėl astronautų gyvybės ir pasirengimą padėti kovoti juos gelbstint.

Esant tokioms sudėtingoms sąlygoms vis tik pavyko apskristi Mėnulį 250 km atstumu nuo jo ir nukreipti laivą link Žemės. Pakeliui į Žemę ekipažas dar atliko trajektorijos korekcijų, kad galėtų leistis numatytoje vietoje. Neilgai iki nusileidimo, astronautai paliko Mėnulio modulį ir persikėlė į pagrindinį. Modulių atskyrimas įvyko sėkmingai. Astronautai pastebėjo, kad yra ir didelių tarnybinio skyriaus pažeidimų – per visą jo ilgį buvo įplėštas apvalkalas. „Visiškas chaosas“, - perdavė jie į centrą. Vis tik balandžio 17 d., po 7-ių neramių dramatiško skrydžio. Kurį stebėjo visas pasaulis, parų, astronautai nusileido Ramiajame vandenyne į pietryčius nuo Samoa salų.

Dar 4-i „Apolonai“

1971 m. vasario 1-10 d. iki Mėnulio ir atgal suskraidė „Apollo-14” su Alanu Šepardu, Stiuartu Russa ir Edgaru Mitčelu. Kai kurių laivo sistemų konstrukcijos buvo patobulintos, kad būtų išvengta “Apollo-13” nesklandumų. Nusileista buvo netoli planuoto taško, Gra Mauro kraterio rajone, esančio piečiau Lietų jūros, Irwin (Apollo-15) at Lunar rover kur tuo metu veikė tarybinis „Lunachod-1”. Tas rajonas buvo numatytas “Apollo-13”. Astronautai Mėnulyje išbuvo 33,5 val., jo paviršiumi nuėjo 2,7 km ir parvežė 43 kg Mėnulio grunto pavyzdžių.

1971 m. liepos 26 d. į Mėnulį pakilo „Apollo-15” su Deividu Skotu, Alfredu Vordenu ir Džeimsu Invinu. Nusileista Pūvančios pelkės užutekyje, esančios Mėnulio Apeninų papėdėje. Mėnulyje išbūta beveik 77 val., iš jų val. Mėnulio paviršiuje. Pirmąkart pasinaudota mėnuleigiu, kuriuo nuvažiuota 28,1 km, surinkta 77 kg Mėnulio grunto pavyzdžių. Mėnulio paviršiuje palikta plokštelė su tarybinių ir amerikiečių kosmonautų, atidavusių gyvybes už kosmoso įsisavinimą, vardais. Orbitoje buvęs Vordenas filmavo Mėnulio paviršių panoramine kamera, tyrė jį gama spindulių bei masės spektrometrais ir kt. instrumentais. Pirmąkart panaudotas dirbtinis Mėnulio palydovas. Startą iš Mėnulio filmavo vežimėlyje palikta kamera. Nusileista Ramiajame vandenyne netoli Havajų salų. NASA šį skrydį vadina sėkmingiausia misija į Mėnulį.

1972 m. balandžio 16 d. į Mėnulį išskrido „Apollo-16” su Džonu Jangu, Tomu Matingliu ir Čarlzu Djuku. Atsiskyrimas nuo trečios pakopos nebuvo sėkmingas ir Mėnulio modulis patyrė variklių „šiukšlių ataką“. Tačiau patikrinus, pažeidimų nerasta. Nusileista Dekarto plynaukštės Cayley lygumoje. Mėnulyje išbūta 71 val., nuvažiuota 27,1 km, surinkta 110 kg pavyzdžių. Balandžio 27 d. nusileista Ramiajame vandenyne 300 km į pietryčius nuo Velykų salos.

Paskutine pilotuojama ekspedicija į Mėnulį tapo „Apollo-17“ skrydis. Laivas su Judžinu Sernanu, Rolandu Evansu ir Harisonu Šmitu pakilo 1972 m. gruodžio 7 d. Nusileista iš Žemės matomoje Mėnulio šiaurės rytų srityje, kalnų slėnyje į pietus nuo Tauro kalnų bei Littrow kraterio. Rajonas selenologų laikytas vos ne įdomiausiu, nes tikėtasi rasti pačių seniausių Mėnulio uolienų, o taip pat jis pasižymėjo gana nesena vulkanine veikla. Mėnulyje išbūta apie 75 val., triskart išeita į paviršių, nuvažiuota 36,1 km, surinkta 113 kg pavyzdžių. Gruodžio 19 d. nusileista Ramiajame vandenyne už 350 jūrmylių į šiaurės rytus nuo Samoa salos. Iš skrydžio įdomybių – Sernanas, išeidamas į Mėnulio paviršių, pasiskundė, kad jam niežti nosis ir jis niekaip negali jos pasikasyti.


*) Terminatorius - Linija, skirianti Saulės apšviestą (dieninį) ir tamsų (naktinį) planetos arba palydovo pusskritulį. Dar žinoma kaip „Pilkoji linija“.

Papildomai skaitykite:
Moterys kosmose
Lenktynės kosmose
Ar bus grįžta į Mėnulį?
NASA tapsmas: istorija
Mėnulio kronikos kine
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Mėnulio urvų pabaisos
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Dulkėtais tolimų planetų takais
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
Sapnas: J. Keplerio rašinys apie Mėnulio astronomiją
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Per meilės orgijas į žvaigždes
Tolimų planetų nuotraukos
Kometos: dangaus ženklai
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Mitologija Visatos masteliu
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Mūšis dėl Veneros
Žvalgantis po dangų
Saulė ir jos dėmės
"Galileo" misija
Pakeliui į Saturną
Kaip kūrė TKS?

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO skiltis
Vartiklis