Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Marso traukai paveikus          

2020 lenktynėse

Jungtiniai Arabų Emiratai (JAE) gali netrukus įsijungti į lenktynes skrendant į Marsą: 2020 m. rugpjūčiui suplanuota Emiratų Marso misija (EMM) su „Mars Hope“ (Al Amal - Viltis) zondu, kuris turėtų imti suktis apie Marsą 2021 m. vasarį. Misijos tikslas – vystyti sudėtingas sistemas ir plėsti mokslo galimybes. EMM rengiama nuo 2014 m. siekiant padidinti supratimą apie Marsą, o ne vien pademonstruoti technologines galimybes. Iki tol JAE jau buvo sėkmingai iškėlę Žemės palydovus. Zondas gabens tris instrumentus: EXI (vaizdų apdorojimo), EMIRS (infraraudonųjų spindulių spektrometras), EMUS (ultravioletinių spindulių spektrometras). Juos naudodamas „Mars Hope“ stebės Marso orus žemutinėje atmosferos dalyje, matuos vandenilio ir deguonies pasiskirstymą viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, tikrins atmosferos išmetimą į ekzosferą. Iškelti zondą planuojama su Japonijos raketa nešėja H-IIA.
Marsą is pasiekė vasario 9 d., o vasario 14 d. atsiuntė pirmąją nuotrauką iš 25 tūkst. km aukščio. Paruošiamieji darbai ir perėjimas į užplanuotą orbitą turėtų būti baigti 2021 m. gegužę.

Maždaug tuo pat metu „Tianwen-1“ (kas reiškia „klausimai dangui“) zondą į Marsą planuoja išskraidinti ir Kinija (jis startavo liepos 23 d.). Misijos metu be orbiterio planuojamas ir nusileidimas su marsaeigiu. Zonde yra 13 mokslinių instrumentų. Tad nebloga kompanija tuo pat metu planuojamam NASA „Mars 2020 Perseverance” marsaeigiui.

„Tianwen-1“ atvyko kitą dieną po arabų „Vilties“, t.y. 2021 m. vasario 10 d. Ši misija ambicingesnė – zondas nugabeno 7 prietaisus: pora skirtingos gebos kamerų, radijo lokatorius MOSER požeminių grunto sluoksnių tyrimui, spektrometras MMS, magnitometras MM, jonų ir plazmos analizatorius MINPA, ir energetiškų dalelių registratorius MEPA (matavimams viršutiniuose atmosferos sluoksniuose). Gegužės 14 d. nusileidimo modulis sėkmingai nusileido Marso Utopia Planitia atgabendamas marsaeigį „Zhurong”, pavadintą kinų ugnies dievo vardu. „Čžurong“ ypač sudomino nusileidimo vieta: Planicijos utopijos lyguma – tai didžiausias smūginių darinių regionas, kuriame gausu geologinių ypatybių, o po juo randasi didelės apimties užšalęs ežeras. Labai įdomus ir purvo vulkanas. Tiesa, marsaeigio darbas numatomas tik 90 dienų.

NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ 2023 vasario 7 d. nuotraukose matyti, kad kinų marsaeigis „Zhurong“ nepajudėjo iš paskutinės sustojimo vietos nuo 2022 metų rugsėjo mėn., tad tikėtina, kad Kinijos marsaeigis susidūrė su didelėmis techninėmis problemomis arba jo veikimo ir misijos laikas pasibaigė, nes jis tada buvo perėjęs į „snaudimo“ režimą, iš kurio turėjo „pabusti“ gruodžio mėn. Iš kai kurių šaltinių aiškėja, kad valdymo stočiai nepavyko atkurti ryšio su marsaeigiu.

„Mars 2020 Perseverance” atvyko paskutiniu, vasario 18 d. ir jame nusileido. Jis be marsaeigio atgabeno ir malūnsparnį „Ingenuity“, kuris buvo sėkmingai išbandytas 2021 m. balandžio 30 d.

Plačiau apie jų startus ir „Perseverance” detalesnį aprabymą žr. >>>>>

Vartai į tolimąjį kosmosą

Jei kada nors pasieksime skrydžių į Marsą erą, ar neturės prasmės pradžioje atlikti keli bandomieji skrydžiai? Tokia NASA „Vartų į tolimąjį kosmosą“ (DSG) prasmė – tarpinė bazė skrydžiams į Raudonąją planetą ir kitur. Įsikūrusi netoli Mėnulio, ji leistų misijoms grįžti į Žemę per kelias dienas.
Taip pat skaitykite Ar bus grįžta į Mėnulį?

NASA planuoja pastatyti stotį pirmųjų SLS megaraketų su „Orion“ kapsule įgulai skrydžių metu – jie planuojami 2018 m. pabaigoje. DSG sudarytų 3 moduliai: energetinė ir variklio sistema; gyvenamasis modulis ir logistikos modulis tyrinėjimams. Įrengus stotį, agentūra planuoja po vieną skrydį į tolimąjį kosmosą (po 2020-ųjų).
Vėliau (5-os ir 7-os misijų metu) planuojami ir papildomi moduliai: Oro saugojimo modulis ir „Canadarm3” robotizuotos rankos.

Svetima planeta turi nesvetingą orą

Ar tokiomis sąlygomis gali egzistuoti gyvybė. Kai kurios gyvybės formos, pvz., žemiškasis Deinococcus radiodurans mikrobas gali ištverti radiaciją. Taip pat gyvybės gali būti akmenyse bei dirvoje.

95,9% Marso atmosferos sudaro anglies dvideginis (Žemėje – tik 0,04%). Jau išbandomi įrenginiai, iš jo išskiriandys deguonį (schema: 2CO2 -> CO + O2).

MARIE jau įjungtas ir patikrintas. Jis gali aptikti įelektrintas daleles - elektronus, protonus, branduolius, kurių energija yra 15-500 MeV (1 MeV atitinka milijoną elektrono voltų). Kosmose veikia arba elektromagnetinis (pvz., rentgeno ar gama) bei elementarių dalelių (pvz., protonų) radiacija. Dauguma įelektrintų dalelių yra iš dviejų šaltinių - Saulės žybsnių paskleidžiančių pavojingą protonų „lietų“ (apie 70 MeV) ir tolimų supernovų sprogimų, kurie baisiu greičiu išsvaidė atomų branduolius (kosmoso spindulius, apie 300-500 MeV - bet jie perskrodžia žmogaus kūną taip greitai, kad jų energija nepersiduoda audiniams).

Saulės protonai jonizuoja atomus savo kelyje ir sukuria laisvus radikalus, kurie gali būti pavojingi, pvz., net pakeisti ar „perkirsti“ ląstelių DNR. Ilgas jų poveikis sukelia vėžinių susirgimų pavojų.

Bendras suomių, italų ir rusų projektas „MarsNet“ ketino siųsti į Marsą keletą nedidelių (iki 20 kg) meteorologinių stočių „MetNet“, skirtų ilgalaikiam meteorologinių duomenų rinkimui skirtingose planetos vietose. Jis pradėtas 2000 m., planuotas 2016 m., vėliau nukeltas iki 2021 m. – o paskutiniu metu apie jį jau nebekalbama.

*) Deinococcus radiodurans - poliekstremofilinė bakterija, atspariausia radiacijai iš visų žinomų Žemės organizmų – net esant milžiniškai 15000 Gy (grėjų) išlieka 37% gyvybingų bakterijų (palyginimui, 10 Gy yra mirtina doze žmogui). Be to bakterija atspari dehidracijai, karščiui, šalčiui, gali išgyventi vakuume ir rūgštyje.
Pirmąkart išskirta iš konservuotos mėsos, paveiktos gama spinduliavimo, siekian ištirti sterilizaciją. Aprašyta 1960 m. Maitinamose terpėse sudaro iškilias kolonijas nuo rožinės iki raudonos spalvos. Jos štamai išskirti iš daugelio šaltinių – nuo dramblio mėšlo iki arktinių ledų luitų ir dykumų smelio. 2003 m. amerikiečių mokslininkai parodė, kad Deinococcus radiodurans gali būti panaudota kaip informacijos, kuri galėtų išgyventi branduolinę katastrofą, saugojimo priemonė.

Deborah Zabarenko.
Deborah Zabarenko. Astronautai Marse

Ar tikrai Saulės vėjas nupūtė Marso atmosferą?

„Skautas, į Marsą pasiėmęs kompasą, paklystų“,
Jack Connerney, NASA mokslininkas.

Pagal „InSight“ zondo atsiųstus paaiškėjo, kad Marsas kiek svyruoja, tad greičiausiai tai sukelia skysto branduolio siūbavimai. Tada Marso branduolys turėtų būti apie 3600 km skersmens ir visas skystas (todėl Marsas ir neturi magnetinio lauko). Be to, dar paaiškėjo, kad Marso sukimasis nežymiai spartėja, tačiau priežastis dar neaiški.

Jei būtų galima magijos pagalba iš Žemės į Marsą perkelti puoduką vandens, skystis greitai išgaruotų, nes Marso atmosfera yra labai reta (tik 1% lyginant su Žemės) - tad vanduo skystame pavidale negali ilgai egzistuoti.

Tai yra mįslė mokslininkams, nes Marso paviršiuje gausu vandens buvimo ženklų. Išdžiūvę upių vagos, nuosėdos ir netvarkingos tarsi kadaise užtvindytos lygumos - tai leidžia spėti, kad prieš milijonus metų Raudonojoje planetoje galėjo teliūškuoti vanduo. Tai kur tada dingo Marso oras?

Dabar MGS (Mars Glogal Surveyor) paremia senai iškeltą hipotezę, kad jis buvo tiesiog "nupūstas" Saulės vėjo. Tai greitai skriejančios Saulės plazmos dalelės. Saulės karūna yra apie milijono laipsnių karščio - ir Saulės gravitacinis laukas negali jų nulaikyti. Jos atitrūksta ir skrieja visomis kryptimis 400-800 km/s greičiu.
Žemės magnetinis laukas susidaro elektrai laidžiame išoriniame Žemės branduolyje. Marse tokie procesai vyko praeityje, tačiau vėliau, prieš 2 mlrd. m., liovėsi. Tačiau dar liko kadaise įmagnetintų uolienų, tačiau jų kuriamas magnetinis laukas 3000 kartų silpnesnis už Žemės ir todėl sunkiai išmatuojamas. Be to jis chaotiškesnis – nustatyta, kad beveik visos magnetinės uolienos yra pietų pusrutulyje ir todėl ten stipriausias Marso magnetinis laukas.

Žemę nuo Saulės vėjo saugo 50 tūkst. km nuo jos besitęsiantis magnetinis burbulas. Tokios magnetosferos neturi Marsas. Šimtų kilometrų aukštyje Saulės ultravioletiniai spinduliai jonizuoja oro daleles. JAs tolyn nustumia magnetinių savybių turintis Saulės vėjas.

1989 m. Rusijos "Fobos" zondas atliko tiesioginius Marso atmosferos erozijos matavimus. Zondui nuskriejus už Marso, prietaisai aptiko jonus iš Marso atmosferos. Jei atliktume skaičiavimus, gautume, kad Marsas atmosferą prarado per 4 mlrd. metų. Tai pat reikia atsižvelgti, kad praeityje Saulės ultravioletinis spinduliavimas ir Sulės vėjas buvo intensyvesni.

1998 m. MGS pietų pusrutulyje atrado magnetinių zonų tinklą. Magnetiniai laukai sklando virš Marso paviršiaus šimtų kilometrų aukštyje tarsi kokios skrybėlės. Po jomis magnetinio lauko stiprumas beveik toks pas kaip Žemėje - kelios dešimtosios gauso. Kitose vietose jis yra 100-1000 kartų silpnesnis.

Bet po tomis "skrybėlėmis" Marso "jūros lygyje" nėra tankesnių oro sričių - tad nėra ko tikėtis "oro oazių"...

Žemės magnetinį lauką sukelia vidinė dinama - planetos skystos metalizuotos masės judėjimas. Kažkada tokia dinama sukosi ir Marse, bet dėl nežinomų priežasčių sustojo prieš 4 mlrd. metų. Magnetinės "skrybėlės" tėra jos veikimo likučiai.

Raudona ir mėlyna spalva žymi vietas, kur magnetiniai laukai stipresni už vidurkį.

Mars ionosphere map

Papildomai skaitykite:
Vaikus išsiųskite į ... Marsą
IBM veikia ... Marse
Mūšis dėl Veneros
Kas buvo tasai Hubble?
Prasideda nauja kosminė era?

Užmirštas misijos į Marsą planas

Praėjus kelioms savaitėms po N. Armstrongo žingsnių Mėnulyje (žr. >>>>>), 1969 m. birželį V. fon Braunas, tapęs NASA strategu, sukūrė skrydžių į Marsą planą. Tam reikėjo radikaliai naujų koncepcijų. Planas apėmė 4 pagrindinius elementus: Saturn V raketą, branduolinį „šatlą“ (užtikrinantį didesnę trauką nei cheminės raketos), Marso modulį ir Marso „ekskursijų“ modulį. Misija turėjo prasidėti Žemės orbitoje lygiagrečiai sujungiant 3 branduolinius „šatlus” – raketos cilindrines pakopas (49 m ilgio, 10 m skersmens ir sveriančių po 210 t). Surinktas aparatas, skirtas 6 žmonėms, būtų milžiniškas: 82 m ilgio ir sveriantis 726 t.

V. fon Braunas norėjo, kad vienu skristų du laivai, kad vienas jų būtų atsarginiu kito nesėkmės atveju. Skrydis turėjo trukti 9 mėn. – ir dėl skydžio trukmės jis siūlė abu cilindrinius modulius (7,7 m skersmens ir 12,7 m ilgio) sujungti „nosimis“, sudarant besisukančią 164 m ilgio konstrukciją su dirbtine trauka. Skrydžio pradžia siūlyta 1981 m. lapkričio 12 d. Nuskridus 3 ekipažo nariai nusileidžia į Marsą 51 t sveriančiu MEM moduliu, kurio kūgiška forma (siūlyta 10 m skersmens ir 8,8 m aukščio) leistų palaikyti astronautų buvimą Marse 30-60 dienas. Nedidelis marsaeigis leistų daryti išvykas į nusileidimo vietos apylinkes. Išskrendama atgal būtų 1982 m. spalio pabaigoje pro Venerą, į kurią būtų galima paleisti zondus. Į Žemę būtų sugrįžta 1983 m. rugpjūčio viduryje.

Vis tik šis planas buvo pernelyg ambicingas, nes rėmėsi dar nesukurtomis technologijomis ir jo įgyvendinimui būtų tekę NASA resursų bazę, finansavimą... Ir susilpnėjus dėmesiui kosmosui jis taip ir nebuvo įgyvendintas.

Mama, aš noriu į Marsą!

NASA vadovas Danielis Goldinas tikina, kad žmonės gali išsilaipinti Marse jau per ateinančius 20 metų. Jau suėjo 40 metų žmogaus skrydžių istorijai (Alan Shepard'as, miręs 1998 m., pakilo į kosmosą 1961 m. gegužės 5 d.) - ir pernelyg ilgai „užsibūta“ Žemės orbitoje ir ateina laikas iš jos išsiveržti. Argi mūsų civilizacijai lemta egzistuoti tik vienoje planetoje? Ar ne laikas mūsų robotams išskrieti už Saulės sistemos ribų?

2007 m. NASA planuoja į Marsą nuskraidinti nusileidimo modulį, kuris, surinkęs Marso paviršiaus pavyzdžių, juos sugrąžintų į Žemę 2009 ar 2011 metais. Iki to laiko mokslininkai bandys išspręsti gyvybės palaikymo sistemų  sukūrimą. Tad po 10 arba bent jai iki 20 m. kosmoso istorija bus pradėta perrašinėti iš naujo. Kol kas nepilotuojamais zondais bus tiriama Marso radiacinė būklė bei atliekamos vandens paieškos. Tai du veiksniai smarkiai įtakojantys žmogaus buvimo Marse sąlygas.

2001 Mars Odyssey pagamino Denverio Lockheed Martin Astronautics gamykla ir jis iš Buckley Oro pajėgų karo bazės į Floridą buvo atskraidintas C-17 lėktuvu. Sumontuotą su trim moksliniais prietaisais į dangų ją pakėlė Delta-2 raketa. 2001 m. balandžio 7 d. palikęs Žemę, „Odisėja“ skries 7 mėn. kol spalio 24 d. padaręs 644 mln. km kelią, pasieks Raudonąją planetą. 2 m. sukdamasis orbita apie ją ji fotografuos jos paviršių ir atliks kai kuriuos matavimus. Pagrindinis tikslas - surasti vandens bei ištirti radiacinę aplinką.

Zondas skraidina tris prietaisus: THEMIS, terminio spinduliavimo matuoklį, GRS, gama spindulių spektometrą ir MARIE, Marso radiacinės aplinkos matuoklį.

„Marso Odisėjos“ misijos dienoraštis

Balandžio 19 d.
Atliktas THEMIS kalibravimas nukreipus jį į Žemę ir Mėnulį. Dešinėje pusėje yra Žemės terminis vaizdas žiūrint iš tolo. Kairėje pusmėnulis - Žemės vaizdas matomame spektre.

Balandžio 20 d.
inžinieriai sprendžia problemą pastebėję aukštesnę nei tikėtasi temperatūrą ryšio antenos valdymo bloke.

Balandžio 27 d.
Sutrikimai kilę, matyt, dėl Saulės aktyvymo, pašalinti ir zondas funkcionuja normaliai. Po 20 d. jis nuskriejęs jau 5,8 mln. km

2001 m. spalio 24 d. zondas perėjo į orbitą aplink Marsą. Jam pavyko gauti duomenų, liudijančių apie didelius sušalusio vandens kiekius Marse. Taip pat „Mars Odysey“ buvo retransliatoriumi marsaeigiams „Spirit“ (2004-2010) ir „Opportunity“ (2004-2019 m. vasario 13 d.). 2012 m. liepą jo orgita buvo pakoreguota taip, kad galėtų perduoti duomenis ir iš marsaeigio „Curiosity“. Tačiau dar 2012 m. birželio mėn. buvo užfiksuotos problemos su vienu iš trijų giroskopų ir 5 mėn. aparatūra buvo diagnozuojama, kol lapkričio viduryje vėl buvo perduoti duomenys iš „Opportunity“. Tikimasi, kad jis po to dar galės funkcionuoti kelis mėnesius (o pasirodė, kad veikė dar virš 6 m.).

Parengė Cpt.Astera's advisor

Papildomai skaitykite:
Gyvybės paieškos
Marso spinduliai
Kasinėjimai Marse
"Pioneer" anomalijos
Marso teraformacija
Mėnulis ir jo ypatybės
Gyvybės neišvengiamumas
Žemės magnetinis laukas
Venera: vienos planetos istorija
Astronautai - gyvieji organizmai
Paprasti ir neįprasti asteroidai
A. Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
Fobos-Grunt: kas gi nulėmė nesėkmę?
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Gyvybės paieškų kosmose istorijos
NASA liečiasi su privačiu verslu
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Per meilės orgijas į žvaigždes
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Bijome žmonių, ne asteroidų
Koks tas mūsų palydovas?
Paaukotieji kosmonautai
Daugiaveidis Marsas
Mūšis dėl Veneros
Paslaptinga X planeta
Mokslininkai fantastikai
Kas buvo tasai Hubble?
Paslaptingoji Žemė
Lenino marsiečiai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis

 
  
 
 
 
 
 
 
Mars as planet        
Raudonoji planeta  

 
 

Marsas skaičiais

* 95,9% Marso atmosferos sudaro anglies dvideginis (Žemėje – tik 0,04%). Jau išbandomi įrenginiai, iš jo išskiriandys deguonį (schema: 2CO2 -> CO + O2).

* -63o C - vidutinė temperatūra. Svyravimai dideli: nuo -135o iki +35o C.

* Svorio jėga Marse lygi 38% žemiškos (žmogus su skafandru sveria tiek pat kaip Žemėje su žieminiais drabužiais).

* 6,2 min. trumpiausias apsikeitimo radijo pranešimais laikas (kai atstumas 56 mln. km). Kai atstumas iki Žemės maksimalus - šis laikas lygus 45 min. Artimiausias priartėjimas bus 2018 m. liepą.


 
 
 
Water trails in Mars
Water trails in Mars
Water trails in Mars
Ar tikrai Marse nebuvo vandens?

 
 

 
Sun wind on earth magnetosphere
Sun wind on earth magnetosphere
Žemę nuo Saulės vėjo saugo magnetinis burbulas

 
 
Delta-2 lauch to Mars from Cape Canaveral
Delta-2 startas iš Kanaveralio kyšulio

 
 
MARIE
MARIE, ilgis < 12 colių; 7,3 svarai; 7 W

 
 
MEM modulis

Mars Odyssey orbiter
Mars Odyssey