|
Tarpplanetinės erdvės tyrinėjimai
Mama, aš noriu į Marsą! NASA vadovas Daniel Goldin tikina, kad žmonės gali išsilaipinti Marse jau per ateinančius 20 metų. Jau suėjo 40 metų žmogaus skrydžių istorijai (Alan Shepard, miręs 1998 m., pakilo į kosmosą 1961 m. gegužės 5 d.) - ir pernelyg ilgai "užsibūta" Žemės orbitoje ir ateina laikas iš jos išsiveržti. Argi mūsų civilizacijai lemta egzistuoti tik vienoje planetoje? Ar ne laikas mūsų robotams išskrieti už Saulės sistemos ribų? 2007 m. NASA planuoja į Marsą nuskraidinti nusileidimo modulį, kuris, surinkęs Marso paviršiaus pavyzdžių, juos sugrąžintų į Žemę 2009 ar 2011 metais. Iki to laiko mokslininkai bandys išspręsti "gyvybės palaikymo sistemų" sukūrimą. Tad po 10 arba bent jai iki 20 m. kosmoso istorija bus pradėta perrašinėti iš naujo. Kol kas nepilotuojamais zondais bus tiriama Marso radiacinė būklė bei atliekamos vandens paieškos. Tai du veiksniai smarkiai įtakojantys žmogaus buvimo Marse sąlygas. "2001 Mars Odyssey" pagamino Denverio Lockheed Martin Astronautics gamykla ir jis iš Buckley Oro pajėgų karo bazės į Floridą buvo atskraidintas C-17 lėktuvu. Sumontuotą su trim moksliniais prietaisais į dangų ją pakėlė Delta-2 raketa. 2001 m. balandžio 7 d. palikęs Žemę, "Odisėja" skries 7 mėn. kol spalio 24 d. padaręs 644 mln. km kelią, pasieks Raudonąją planetą. 2 m. sukdamasis orbita apie ją ji fotografuos jos paviršių ir atliks kai kuriuos matavimus. Pagrindinis tikslas - surasti vandens bei ištirti radiacinę aplinką. Zondas skraidina tris prietaisus: THEMIS, terminio spinduliavimo matuoklį, GRS, gama spindulių spektometrą ir MARIE, Marso radiacinės aplinkos matuoklį. Papildomai skaitykite:
Svetima planeta turi nesvetingą orą Ar tokiomis sąlygomis gali egzistuoti gyvybė. Kai kurios gyvybės formos, pvz., žemiškasis Deinococcus radiodurans mikrobas gali ištverti radiaciją. Taip pat gyvybės gali būti akmenyse bei dirvoje. MARIE jau įjungtas ir patikrintas. Jis gali aptikti įelektrintas daleles - elektronus, protonus, branduolius, kurių energija yra 15-500 MeV (1 MeV atitinka milijoną elektrono voltų). Kosmose veikia arba elektromagnetinis (pvz., rentgeno ar gama) bei elementarių dalelių (pvz., protonų) radiacija. Dauguma įelektrintų dalelių yra iš dviejų šaltinių - Saulės žybsnių paskleidžiančių pavojingą protonų "lietų" (apie 70 MeV) ir tolimų supernovų sprogimų, kurie baisiu greičiu išsvaidė atomų branduolius (kosmoso spindulius, apie 300-500 MeV - bet jie perskrodžia žmogaus kūną taip greitai, kad jų energija nepersiduoda audiniams). Saulės protonai jonizuoja atomus savo kelyje ir sukuria laisvus radikalus, kurie gali būti pavojingi, pvz., net pakeisti ar "perkirsti" ląstelių DNR. Ilgas jų poveikis sukelia vėžinių susirgimų pavojų.  Deborah Zabarenko. Astronautai Marse Ar tikrai Saulės vėjas nupūtė Marso atmosferą? "Skautas, į Marsą pasiėmęs kompasą, paklystų", Jei būtų galima magijos pagalba iš Žemės į Marsą perkelti puoduką vandens, skystis greitai išgaruotų, nes Marso atmosfera yra labai reta (tik 1% lyginant su Žemės) - tad vanduo skystame pavidale negali ilgai egzistuoti. Tai yra mįslė mokslininkams, nes Marso paviršiuje gausu vandens buvimo ženklų. Išdžiūvę upių vagos, nuosėdos ir netvarkingos tarsi kadaise užtvindytos lygumos - tai leidžia spėti, kad prieš milijonus metų Raudonojoje planetoje galėjo teliūškuoti vanduo. Tai kur tada dingo Marso oras? Dabar MGS (Mars Glogal Surveyor) paremia senai iškeltą hipotezę, kad jis buvo tiesiog "nupūstas" Saulės vėjo. Tai greitai skriejančios Saulės plazmos dalelės. Saulės karūna yra apie milijono laipsnių karščio - ir Saulės gravitacinis laukas negali jų nulaikyti. Jos atitrūksta ir skrieja visomis kryptimis 400-800 km/s greičiu. Žemę nuo Saulės vėjo saugo 50 tūkst. km nuo jos besitęsiantis magnetinis burbulas. Tokios magnetosferos neturi Marsas. Šimtų kilometrų aukštyje Saulės ultravioletiniai spinduliai jonizuoja oro daleles. JAs tolyn nustumia magnetinių savybių turintis Saulės vėjas. 1989 m. Rusijos "Fobos" zondas atliko tiesioginius Marso atmosferos erozijos matavimus. Zondui nuskriejus už Marso, prietaisai aptiko jonus iš Marso atmosferos. Jei atliktume skaičiavimus, gautume, kad Marsas atmosferą prarado per 4 mlrd. metų. Tai pat reikia atsižvelgti, kad praeityje Saulės ultravioletinis spinduliavimas ir Sulės vėjas buvo intensyvesni. 1998 m. MGS pietų pusrutulyje atrado magnetinių zonų tinklą. Magnetiniai laukai sklando virš marso paviršiaus šimtų kilometrų aukštyje tarsi kokios skrybėlės. Po jomis magnetinio lauko stiprumas beveik toks pas kaip Žemėje - kelios dešimtosios gauso. Kitose vietose jis 100-1000 kartų silpnesnis. Bet po tomis "skrybėlėmis" Marso "jūros lygyje" nėra tankesnių oro sričių - tad nėra ko tikėtis "oro oazių"... Žemės magnetinį lauką sukelia vidinė dinama - planetos skystos metalizuotos masės judėjimas. Kažkada tokia dinama sukosi ir Marse, bet dėl nežinomų priežasčių sustojo prieš 4 mlrd. metų. Magnetinės "skrybėlės" tėra jos veikimo likučiai. Raudona ir mėlyna spalva žymi vietas, kur magnetiniai laukai stipresni už vidurkį. 
"Marso Odisėjos" misijos dienoraštis Balandžio 19 d. Atliktas THEMIS kalibravimas nukreipus jį į Žemę ir Mėnulį. Dešinėje pusėje yra Žemės terminis vaizdas žiūrint iš tolo. Kairėje pusmėnulis - Žemės vaizdas matomame spektre. Balandžio 20 d. inžinieriai sprendžia problemą pastebėję aukštesnę nei tikėtasi temperatūrą ryšio antenos valdymo bloke. . Balandžio 27 d. Sutrikimai kilę, matyt, dėl Saulės aktyvymo, pašalinti ir zondas funkcionuja normaliai. Po 20 d. jis nuskriejęs jau 5,8 mln. km Misijos dienoraštis bus pratęstas Parengė Cpt.Astera's advisor Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale. Papildomai skaitykite:
Vartiklio naujienų puslapis Pagrindinis Global Lithuanian Net puslapis |
Raudonoji planeta 
Delta-2 startas iš Canaveral iškyšulio 
MARIE, ilgis < 12 colių; 7,3 svarai; 7 W 
Orbitoje 
Ar tikrai Marse nebuvo vandens? 
Žemę nuo Saulės vėjo saugo magnetinis burbulas |
