Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Marso teraformacija  

Apie teraformingą fantastikoje skaitykite >>>>>
Apie Daisono sferą skaitykite >>>>>

Anksčiau ar vėliau žmonijai gali tekti kraustytis už Žemės ribų. Tačiau neimsi taip ir išskrisi kur nors kitur. Persikėlimui reikia ilgai ir kruopščiai ruoštis. Ir parengti planetą tam. O ir ne bet kokia planeta tam tinka. Saulės sistemoje žmonių apsigyvenimui labiausiai tiktų Marsas: ir ne per toli nutolęs nuo Saulės, ir gravitacija jame pakenčiama, o poliariniai ledai – geras vandens ir dujų šaltinis. Likusias sąlygas galima pakoreguoti – teraformuoti.

Tačiau prieš teraformuojant planetą, reikia joje įsikurti. Tam geriausia pastatyti nedidelę bazę su izoliuota nuo išorės ekosistema ir uždaru gyvenimo palaikymo ciklu. Panašią bazę Arizonos dykumoje išbandė „Space Biosphere Ventures“ – tai „Biosfera-2“. Krasnojarske rusų tyrinėtojai išbandė gerokai mažesnį „BIOS-3“ modulį.

Marso teraformingas branduoliniais sprogimais O  Marso teraformavimą reikia pradėti nuo tankios atmosferos sukūrimo. Ir čia populiariausias būdas – Marso bombardavimas kometomis arba asteroidais. Skirtingu laiku šią idėją siūlė astronomas ir futurologas Mitio Kaku, NASA astrobiologas Krisas Makėjus bei inžinierius ir Marso bendruomenės įkūrėjas Robertas Zubrinas. Juk ir Žemėje vanduo bei atmosfera atsirado didelio ledinių kometų nukritimo dėka.

Nukritus didelė kometos ar meteorito dalis išsilydo arba išgaruoja, o į orą pakyla dulkių debesys. Po daugybės smūgių planeta tampa apsiausta garų sluoksnio, kurio šiltnamio efektas šildo planeta ir tirpdo jos tūkstantmetinius ledynus. Atrodo logiškai, tačiau nėra paprasta realizuoti. Kol kas neaišku, kaip priversti kometas ir asteroidus nukreipti į tikslą. Antra, Raudonoji planeta neturi pakankamai traukos, kad išlaikytų nuolatinę atmosferą, tad ją tektų nuolat atnaujinti. O trečia, tokie veiksmai gali smarkiai perkaitinti ar atvėsinti planetą.

Dar vieną idėją 2015 m. vakarinio humoristinio šou metu pasiūlė amerikiečių išradėjas ir verslininkas Ilonas Maskas (ir jo mintį netruko pasigavo žiniasklaida). Tai Marso ašigaliuose susprogdinti galingus termobranduolinius užtaisus, kurie išgarins ten esantį vandenį ir anglies dvideginį. Pradžioje jie sudarys tankią atmosferą, o su laiku šiltnamio efekto dėka planetos paviršius sušils ir joje atsiras skysto vandens.
Toks būdas lengviau realizuojamas, tačiau yra radioaktyvaus užkrėtimo grėsmė. Kažin, ar kas po to norės į jį keltis...

Ir dar...
Vasarą anglies dvideginio danga išgaruoja šiaurės ašigalyje ir sušąla pietų ašigalyje, - ir tuo atmosferos slėgis krenta trečdaliu. Vidutinis atmosferos slėgis Marse yra 7,1 milibaro (0,7% žemiškojo). Tad net atšildžius abu ašigalius slėgis vargu ar pakils aukščiau 10 milibarų (0,1% žemiškojo). Tad norint turėti bent jau saugią planetą, slėgį reikia padidinti bent 10 kartų, iki „Amstrongo ribos“, t.y. 60 milibarų – žemiau šios ribos vanduo užverda žmogaus kūno temperatūroje. O dar geriau būtų slėgį padidinti 50 kartų – būtų kaip Evereste (kvėpuoti dar negalima, tačiau jau galima apsieiti be skafandro).

2005 m. NASA „Mars Reconnaisance Orbiter“ įvertino, kad pietų ašigalyje yra apie 9,5-12 km3 „sauso ledo” klodų. Net išgarinus visą šį kiekį, atmosferos slėgis bepakiltų du kartus.

Kita vertus 2005 m. ESA zondas „Mars Express“ MARSIS prietaisu tyrė poliarines kepures ir nustatė, kad jų klodai ne iš anglies dvideginio, o vandens (1,5 km šiaurėje; 3,5 km pietuose). O sausas ledas ašigaliuose – tai tik plona plutelė (3 m – šiaurėje, 8 m - pietuose), atsirandanti žiemą [dėl Marso orbitos ištęstumo ypatybių pietų ašigalyje žiema trumpesnė, tačiau šaltesnė].

Vandenį bombarduoti beprasmiška – jam atšildyti reikia pernelyg daug šilumos ir jis Marse turi gana aukštą užšalimo temperatūrą. Net ir išgarinus ledą, vanduo kondensuosis viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, sušals ir iškris sniegu. Be to, vandens debesys ir sniego danga gerai atspindi Saulės šviesą, todėl galima dar labiau atvėsinti Marso atmosferą (nes gruntas negaus šilumos).

Taigi ar yra prasmė garinti tuos ašigalius?! O ir ar įstengtumėm – paskaičiavimai rodo, kad net neleidžiant išsisklaidyti sprogimo energijai, reiktų numesti 55 tūkst. „Kuzkino bombų” (tiek bombų, na ir ačiū Dievui, Žemėje net ir neturime, kaip ir raketų, tinkamų joms nugabenti į Marsą – vienas „bombų tėvas“ sveria 26,5 t). O ir marsiečiai tikriausiai pasisakytų prieš jų planetos branduolinį bombardavimą!?

Aiškiausias būdas pakelti temperatūrą Marse – statyti halogeninių angliavandenių, efektingiausių šiltnamio dujų gamyklas. Vienas variantų – chloro-fluoro angliavandeniai (dėl stipraus poveikio šintnamio efektui ir prisidėjimo prie ozono sluoksnio naikinimo jie uždrausti Žemėje). Išvengiant chloro naudojimo (fluoroangliavandeniai) galima ir Marse sukurti apsauginį ozono sluoksnį. Paprasčiausiai pagaminamas perfluormetanas CF4, turintis patrauklų 10 tūkst. m. stabilumą Žemės viršutiniuose atmosferos sluoksniuose). Jo efektyvumą galime padidinti pridedant kitų fluoraangliavandenių (C2F6, C3F8). Tam reikia 2-4 GW galingumo, jei norime gana greitai sukurti apsauginį gaubtą. Žemei tai nėra didelis kiekis – tokio kiekio reikia vieno milijoninio miesto energetiniam aprūpinimui.

Ką gi, pirmieji du būdai baido savo kietumu, tačiau tas pats Kaku pasiūlė ir švelnesnį bei saugesnį Marso teraformavimo būdą – Marso poliuose pastatyti termobranduolinius reaktorius, kurie irgi sušildytų ir ištirpintų poliarinius ledus. Vanduo yra labiausiai paplitęs šilumos nešėjas atominiuose reaktoriuose, kas dar supaprastina užduotį – tam bus panaudojami Marso ledynai. Štai tik pagalvoti baisu apie tai, kiek laiko truks pastatyti ir paleisti tokius reaktorius.

Tad Zubrinas ir Makėjus pasiūlė Marse statyti tolygiai po visą planetą paskirstytas metano ir freono dujas gaminančias gamyklas. Jos tinkamą atmosferą sukurtų per 10-30 m. Šios dujos pasirinktos todėl, kad ateityje neveiks ekosistemos, o taip pat jos efektyviai sudaro šiltnamio efektą. Panašią idėją knygoje „Ateities fizika“ pasiūlė ir Mitio Kaku, kuris dar prijungė amoniaką, kurį vėliau būtų galima perdirbti į trąšas.

Sušildyti planetą galima ir orbitinių veidrodžių pagalba, nukreipiant į Raudonąją planetą saulės spindulius. Patirtis jau yra – 1993 m. Rusija į Žemės orbitą iškėlė „Znamia-2“ ir „Znamia-2,5“. Pirmajame aparate buvo sudedama 20 m pločio burė iš atspindinčios kelių mikronų storio metalinės plėvelės, nuo kurios vasario 4 d. „saulės zuikutis“ krito į Žemės paviršių (čia jo plotis buvo 8 km) ir nuslinko nuo Prancūzijos pietų iki Rusijos vakarų. Antrosios 25 m ploio burės išskleisti nepavyko. Apie panašius projektus galvojo ir kitos šalys, tačiau sėkmingos realizacijos dar nebuvo.

Marso sušildymui reiktų veidrodžių, kiekvienas kelių kilometrų skersmens, sistemos. Tačiau yra dar vienas, ir ko gero saugiausias, būdas, irgi susijęs su žaidimu su šviesa – siūloma poliarines sritis padengti storu dulkių sluoksniu, kad būtų mažiau atspindima šviesos. Dulkes galima paimti iš gretimų kosminių kūnų, tarkim Foboso ir Deimoso, kurie gausiai padengti regolitu (smulkiu biriu gruntu, panašiu į smėlį). Albedo sumažinus nuo 0,77 iki 0,73, poliarinės kepurės ištirptų per pora šimtų metų.

Taigi, kažkaip atmosferą Marse sukūrėm. Kas toliau? Edinburgo un-to Astrobiologijos centro direktorius Čarlzas Kokelas siūlo, kad Marse esant vandens, tinkamai temperatūrai, atmosferai, būtų galima užveisti ciano bakterijas, kadaise Žemėje įvykdžiusias „deguonies katastrofą“. Jų didžiausias privalumas – neįnoringumas ir greitas dauginimasis.

Kitą deguonies generavimo būdą pasiūlė Kalifornijos un-to geomikrobiologė Eleneora Robins – užveisti anaerobines geležį atstatančias bakterijas (tokias kaip Geobacter metallireducens), galinčias išlaisvinti deguonį iš geležingų oksidų ir marganco. Marso gruntą beveik 15% sudaro geležies oksidai – odėl planeta ir atrodo rausva. Bakterijos sukurti hidroksidiniai junginiai suteiktų žalsvoką atspalvį.

Gerai, prisotinom atmosferą deguonimi – laikas imtis žemės ūkio. Pirmiausia veistume dumblius, bakterijas, grybus ir kitos mikroorganizmus. Su laiku jie sudarys humusą. O tada jau bus galima sodinti bulves ir kitas naudingas daržoves. O tada išleisti ganytis avis ir karves. Tiesa, dar sunku pasakyti, kaip iš tikro atrodys teraformuotas Marsas – augs jame aukšti medžiai ar keros tik keružiai, kokiai žuviai patiks nardyti Marso tvenkiniuose ir kokioms antims turlentis juose.

Na bet tai nebus greitai – pradžioje reikia sugalvoti, kaip sustiprinti Marso magnetinį lauką, kad sukurta atmosfera neišsilakstytų po visą kosmosą...

Marso teraformingas

Papildomai skaitykite:
Daisono sfera
Žmonės Mėnulyje
Teraformingas fantastikoje
Nežemiškos civilizacijos buveinė?
Planetų judėjimo pakeitimai
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Augalai nesvarumo sąlygomis
Ateitis - elektrinės raketos
Marsas turi nesvetingą orą
Dulkėtais tolimų planetų takais
Saturno keisčiausias palydovas
Pirmasis Mėnulio kiberis
Gyvybės paieškos Marse
Žmogaus misija kosmose
Nykštukinės planetos
Kasinėjimai Marse

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis