Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Tarpplanetinės erdvės tyrinėjimai  

Mūšis dėl Veneros

Pirmųjų tarybinių palydovų skrydis JAV aeronautikai buvo tarsi spyris į tarpukojį. Ir kai šios „nesėkmės“ viešas linksniavimas kiek aprimo, buvo dedamos milžiniškos pastangos stengiantis įsiveržti į priekį. 1958 m. kovo mėn. Prezidentas Eizenhoveris įteisino „Mona“ operaciją, USAF planą pirmiesiems skrydžiams į Mėnulį finansuojamiems ARPA (Advanced Research Projects Agency). Tačiau tai tebuvo prielaida siekiant aplenkti SSSR kitame etape - tiriant Saulės sistemos planetas.

Beveik pavyko zondas į Venerą

Tebekurdama pirmuosius „Pioneer“ Mėnulio zondus, STL (Space technology Laboratory) pradėjo kurti zondą į Venerą. 170 kg (375 svarų) svorio 1 m.(39 colių) skersmens rutulio formos zondas galėjo į Venerą skraidinti prietaisus maitinamus -ių Saulės baterijų. „Thor-Able“ raketa gebanti pakelti pirmuosius Mėnulio zondus buvo per silpna skrydžiui į Venerą. Viršutinis modifikuotas viršutinės „Able" pakopos variantas išsivystė į "Atlas D“ raketą, kuri tiko ne tik zondo skraidinimui į Venerą, bet ir panašios konstrukcijos zondų skrydžius į Mėnulį. Startas buvo numatytas 1959 m. birželį.

Tačiau pasikeitė JAV politika kosmoso įsisavinimo srityje ir 1958 m. spalio 1 d. buvo įkurta civilinė NASA. Ji perėmė „Pioneer“ ir skrydžio į Venerą projektus. Tačiau 1959 m. sausio 1-osios sėkmingas „Luna-1“ startas ir pirmųjų 4-ių „Pioneer“ nesėkmės privertė keisti nuostatas - vietoje Veneros su sovietais reikia varžytis dėl Mėnulio. Finansų trūkumas privertė atidėti „šūvį į Venerą“ iki kito tinkamo „erdvės lango“ (t.y. iki 1961 m.). Ši pauzė leido sovietams „sumušti amerikonus“ dar kartą. Nors šansas pakilti iš purvo dar buvo - nuskraidinti mažesnį (66 cm skersmens) zondą, kurį pakeltų "Thor-Able" raketa (t.y. panašų į STL sukurtą "Explorer 6" palydovą). Jis galėjo talpinti minimalų prietaisų kiekį tebeturėdamas 4-ias Saulės baterijas. Tačiau ir jo sukūrimas būtų nespėtas per 6 mėn., o tai reiškė, kad galimybė skrieti į Venerą 1959-ais yra praleista. Dar gerai, kad SSSR nebandė tais metais varžytis dėl Veneros. Tiesa sakant Vakaruose nežinojo apie sovietų planus tų metų birželį į Venerą skraidinti du zondus, tačiau delsimai kuriant sudėtingesnės konstrukcijos zondus bei tai, kad nebuvo tinkamos raketos, ir sovietus privertė laukti kito tinkamo momento.

Misijos pasikeitimas

Tačiau Veneros zondas perkrikštytas į P-2 liko svarbiu įtaisu ateities kosmoso tyrinėjimams. Jį buvo galima pasiųsti į orbitą aplink Saulę talpinant sunkesnius prietaisus (18 kg). Jis erdvėje galėjo skrieti vieną mėn. Rinkdamas duomenis būsimoms "pionierių" misijoms į Venerą. Vienas tos misijos tikslų buvo surasti Forbušo efekto priežastį. 1937-ais Scott E.Forbush Vašingtono Kernegio instituto Žemės magnetinio lauko skyriuje nustatė, kad kosmoso spindulių intensyvumas netrukus po Saulės žybsnio staigiai sumažėja. Buvo manoma, kad tai sukelia viena iš dviejų priežasčių: Saulės išmesta materija kažkaip blokuoja juos arba ji šiuo aspektu kažkaip paveikia Žemės magnetinį lauką. Abi šios galimybės buvo aptartos 1959-ųjų simpoziume Vašingtone. Mokslininkai nusprendė, kad išspręsti šį klausimą padėtų matavimai nutolus nuo Žemės magnetinio lauko poveikio zonos. P-2 tam tiko nuostabiai.

Tad tarp P-2 prietaisų buvo daviklis nustatantis protonus ir elektronus turinčius atitinkamai 75 ir 13 MeV energiją. Jonų gaudytuvas ir Anton 302 Geigerio skaitliukas galėjo aptikti protonus ir elektronus, kurių energijos slenkstis tebuvo 25 ir 1.6 MeV. Tie prietaisai galėjo stebėti ne tik tarpgalaktinį spinduliavimą bet ir Saulės bei Žemės radiacijos aukštos energijos daleles.

Tarp kitų prietaisų buvo magnetometras galintis matuoti magnetinio lauko reikšmes nuo 1 mikrogauso iki 12 miligausų. O paskutinis prietaisas buvo mikrometeoritų skektometras, leidžiantis tirti tarpplanetinės erdvės dulkes. Duomenis į Žemę analoginiu ir skaitmeniniu būdais perdavinėjo 5 W siųstuvas. Svorio ribojimai neužtikrino nuolatinio jo veikimo - į parą buvo numatytos 4-ios transliacijos po 25 min (tuo metu, kai zondas buvo Havajų stoties ar didžiojo Anglijos 300 pėdų skersmens Jodrell Bank radioteleskopo akiratyje. Daugiau ryšio seansų galėjo būti esant ypatingiems įvykiams (Saulės žybsniui). Bvo gabenamas ir specialus bandomasis 150 W siųstuvas bei temperatūros davikliai.

Misija

Praėjus 9 mėn po užplanuotos starto dienos 1960 m. kovo 11 d. „Thor-Able“ pagaliau iš Floridos iškyšulio išskraidino P-2, pervadintą į „Pioneer 5“. Jis 11.03 km/s greičiu pasiekė planuotą orbitą aplink Saulę (148,5 mln. km aphelionas ir 120,5 mln. km perihelionas). Neveikė tik mikrometeoritų skeptometras siunčiantis beverčius duomenis. Kovo 30-ąją šis „pionierius“ gavo progą išbandyti save - buvo užregistruotas milžiniškas Saulės žybsnis po 21 val. (atkeliavusi plazma spirale 1000 km/s greičiu) Žemėje sukėlęs baisią magnetinę audrą.

Kanados Deep River stotyje buvo užfiksuotas Forbušo efektas. Tuo pat metu už 5 mln. km nuo Žemės kosmoso spindulių intensyvumo sumažėjimą užfiksavo ir „pionierius“, o jo magnetometras parodė padidėjusi tarpplanetinį magnetinį lauką. Susidaręs magnetinis „butelis“ nustumdavo kosmoso spindulius nuo Žemės. Po dviejų dienų įvyko naujas Saulės žybsnis ir tąkart „pionierius“ užfiksavo 100 MeV protonų srautą.

„Pioneer 5“ tebesiuntė duomenis ir balandžio mėn viršydamas numatytą gyvavimo laiką. Tačiau jam tolstant signalas buvo vis silpnesnis ir vis sunkiau buvo jį priimti gaunant naudingus duomenis. Pagaliau balandžio 30 d. signalas visai nusilpo. Tačiau gegužės 8-ąją „pionierius“ atliko sėkmingą bandymą pasinaudodamas 150 W galingumo siųstuvu (būdamas už 12,3 mln. km). Paskutinė jo žinutė buvo birželio 26 d. esant už 36,2 mln. km (šis ryšio nuotolio rekortas išsilaikė net 2 m.).

Tai buvo JAV aeronautikos sėkmė trukusi 106 d. (t.y. projektinis laikas viršytas 3 kartus). Pionierius atsiuntė per 3 mln. bitų informacijos, o bendras ryšio laikas buvo 139 val. Tačiau „pionierių“ viltis pasiekti Venerą neišsipildė. 1960-ųjų vasarą NASA nutraukė šią kryptį ir pradėjo kurti galingesnį zondą, kurį išskraidinti turėjo „Atlas-Centaur“ raketa. Pirmojo šios šeimos zondo (Mariner A) startas buvo numatytas 1962-ųjų vasarai.


 
 
 
Sputnik 1
Sputnik 1

 
 
 

Thor-Able
Venus photo
Venus photo

Thor-Able raketa ir
Veneros vaizdai (ultravioletiniame spektre)

Venera 14
Venera-14 pateiktas Veneros paviršiaus vaizdas
 
 
 
 
Taip pat skaitykite: Venerologija
Žodis apie Gagariną
Nežinomi kosmonautai
Kasinėjimai Marse
Ateitis - elektrinės raketos
Žmogaus misija kosmose
Saga apie neutronus
Andromedos ūkas
Lenino marsiečiai
Veneros imitacija

Rusijos „Venera-1“ (startavusi 1961 m.) irgi nepasiekė tikslo... (daugiau žr. >>>>>) O pirmuoju Venerą pasiekė „Mariner-2“ (startavo 1962 m. ir gruodžio 14 d. praskrido beveik 35 tūkst. km atstumu pro Venerą).

Bibliografija:
Eugenne M. Emme. Aeronautics and Astronautics 1915-60, NASA, 1961
Keneth Gatland. Robot Explorer, Macmillan, 1972
Richard S. Lewis. Appointment on the Moon, Viking Press, 1968
Robert Reeves. Superpower Space Race, Plenum Press, 1994
NSSDC Master Catalog: Pioneer 5
Results of Space Research: The Solar Wind, STL Space Log, Vol 3, No.1, March 1963

Vienoje NASA laboratorijoje įrengtas plieninis cilindras, kuriame imituojamos sąlygos Veneros paviršiuje. Jame 33 d. angliarūgštės atmosferoje 460oC temperatūroje veikė silicio karbido pagrindu sukurta mikroschema. Iki tol silicio karbidas, dar vadinamas karborundu, daugiausia naudotas kaip abrazyvinė medžiaga arba (stambių kristalų atveju) kaip medžiaga juvelyrams. Jo puslaidininkinės savybės buvo žinomos ir anksčiau, tačiau tik dabar sugebėta iš jo pagaminti daugiasluoksnius luistus. Tiesa, jų integracijos lygis nėra aukštas – sutalpinami tik 175 tranzistoriai. Ir vis tik tai jau sudėtingesnės mikroschemos, nei tarnavusios „Apollo“ laivuose Mėnulio misijose.

Parengė Cpt.Astera's advisor


Trumpai apie skrydžius į Venerą, padėjusius surinkti kažkiek informacijos apie šią planetą.

Bandymai pasiekti: 1961-65:
Venera stotis „Venera-1“ (1961) – gauta žinių apie Saulės vėją ir kosminius spindulius;
„Mariner-2“ (1962) – gauta žinių apie Saulės vėją ir kosmines dulkes; apie Veneros magnetinį lauką, sukimosi greitį ir atmosferos temperatūrą (pagal infraraudonąjį spinduliavimą);
„Venera-2“ (1965) – apie kosminius spindulius, magnetinius laukus ir mikrometeoritus, Saulės vėją ir radijo spinduliavimą;
„Venera-3“ (1965) – pirmasis aparatas pasiekęs kitos planetos paviršių. Duomenų apie Venerą negauta.

Paviršiaus sąlygos ir oro sudėtis, 1967-69:
„Venera-4“ (1967) iš nusileidimo modulio ir orbitinio skyriaus, transliuojančio informaciją į Žemę. Aptikta Veneros vandenilinė karūna, 25 km aukštyje pamatuota temperatūra (271o), slėgis (17-20 atmosferų), sudėtis (90% anglies dvideginis). Iki skrydžio manyta, kad paviršiuje yra 10 atmosferų slėgis; „Venera-4“ leido gauti įvertinimą – apie 100 atmosferų.
„Mariner-5“ (1967) gavo duomenų apie kosminius spindulius, magnetinius laukus, Saulės vėją, ultravioletinį spinduliavimą. Apie Venerą – apie atmosferą, temperatūrą ir tankį.

„Venera-5“; „Venera-6“ (1969) su nusileidimo moduliais ir orbitiniais skyriais. Gauta žinių apie Saulės vėją. Apie Venerą – apie atmosferą, cheminę sudėtį, temperatūrą, tankį, apšvietimą, slėgį. Skrydis truko per 4 mėn. Cheminės oro sudėties analizė patvirtino „Venera-4” matavimus: anglies dvideginio koncentracija 93-97%, azoto ir inertinių dujų – 2-5%, deguonies – 0,4%.

Pranešimai nuo paviršiaus, 1970-1980:
„Venera-7” (1970) su nusileidimo moduliu ir orbitiniu skyriumi. Gauta duomenų apie Saulės vėją ir Veneros atmosferą (temperatūrą ir slėgį). Pirmasis ryšio seansas nuo kitos planetos paviršiaus.
„Venera-8” (1972) su nusileidimo moduliu ir orbitiniu skyriumi. Gauta žinių apie Saulės vėją ir atmosferą (temperatūrą, apšviestumą, slėgį). Pirmąkart minkštai nusileista dieninėje pusėje. Nustatytas gama radioaktyvumas ir grunto tvirtumas nusileidimo vietoje.
“Mariner-10” (1973) – praskridimas pakeliui link Merkurijaus. Duomenys apie Veneros magnetinį lauką ir debesų judėjimą filmuojant regimame ir ultravioletiniame diapazonuose.
„Venera-9”; „Venera-10” (1975) su nusileidimo moduliu ir orbitiniu skyriumi. Gauta žinių apie debesų dinamiką, magnetinį lauką, aplinkinę plazmą, vandenilinę karūną, atmosferą (cheminę sudėtį, temperatūrą, apšvietimą keliems bangų ilgiams, slėgį, tankį, vėjo greitį). Nustatytas gama radioaktyvumas ir grunto tvirtumas nusileidimo vietoje. Pirmąkart nufilmuota panorama nusileidimo vietoje.
„Pioneer-Venera-1” (1978) atliko paviršiaus kartografavimą (radaru); gauta žinių apie magnetinį lauką, Saulės vėją, jonosferos sudėtį, atmosferos elektromagnetines ir elektrines savybes bei gama pliūpsnius.
„Pioneer-Venera-1” (1978). 4 nusileidimo aparatai ir orbitinis skyrius. Nusileidimo aparatai transliavo informaciją tiesiai į Žemę. Gauta žinių apie atmosferą (cheminė sudėtis, temperatūra, apšvietimas keliems bangų ilgiams, debesų dalelių dydis ir forma).
“Venera-11”; “Venera-12” (1978) su nusileidimo moduliu ir orbitiniu skyriumi. Minkštas nusileidimas, elektros išlydžių registracija. Tyrinėjimai ir radiolokacija, 1981-83:
„Venera-13“; „Venera-14“ (1981) su nusileidimo modeliu ir orbitiniu skyriumi. Gauta duomenų apie atmosferą (temperatūra, slėgis, elektros išlydžių registracija). Minkštas nusileidimas. Pirmąkart – garso perdavimas nuo paviršiaus, spalvotos panoramos perdavimas, tiesioginė grunto analizė nusileidimo vietoje.
„Venera-15“; „Venera-16“ (1983). Radiolokacinis paviršiaus kartografavimas.

Įvairių duomenų srautas, nuo 1985 (su įvairių šalių parengtais prietaisais):
„Vega-1“, „Vega-2“ (1985) – nusileidimo modulis, aerostatinis zondas, praskrendantis aparatas. Nusileidimo modulio duomenys transliuoti per praskrendantį aparatą, iš aerostatinių zondų duomenys perduoti tiesiogiai į Žemę. Gauta duomenų apie oro cheminę sudėtį ir debesų sluoksnio charakteristikas, apie grunto sudėtį nusileidimo vietoje, vėjo greitį ir apšvietimo sąlygas.
„Magelan“ (1989) – radiolokacinis 98% paviršiaus kartografavimas 100-300 m skiriamąja geba ir aukščių nustatymas 30-50 m tikslumu.
„Galileo“ (1990) – praskridimas pakeliui į Jupiterį, filmavimas infraraudonojoje spektro dalyje, gauta informacijos apie žemutinę atmosferą ir debesų sluoksnį naktinėje Veneros pusėje, pirmąkart perduotas žemutinio debesų sluoksnio vaizdas parodant, kad jis nevienalytis.
„Casini“ (1997) – praskrista pakeliui link Saturno. Veneros slinkimo Saulės disku stebėjimas, atmosferos tyrinėjimas.
„Messenger“ (2004) – praskrista pakeliui link Merkurijaus, fotografuota. Svarbu, kad gauti duomenys kartu su „Venera Express“, turėjusia kitokius prietaisus.
„Venera Express“ (2005) - pietų poliaus radiolokacija, fotografavimas, atmosferos tyrinėjimai infraraudonajame ir ultravioletiniame spektruose (sudėtis), aplinkinės plazmos tyrimai, magnetinio lauko matavimai.
„Akacuki“ (2010). Tyrinėjimai infraraudonųjų spindulių spektre (atmosferos sudėtis), oro temperatūros ir elektros išlydžių tyrimai, vulkaninis aktyvumas.

Planai

Pradinėje parengimo stadijoje yra bendras Rusijos-JAV „Venera-D“ projektas, kurio tikslas yra pasiekti, kad nusileidęs aparatas veiktų ilgiau nei tai pavyko pirmtakams (veikusiems iki 2 val.). Amerikiečiai siūlo jį padaryti tarsi kokį lėktuvą, skraidantį tankioje atmosferoje (biplanas ar planeris). Jo realizacija planuojama 2027 m., nors pagal dabartinę „Roskosmos“ situaciją šansų jam nedaug. O apie projektą rašoma įvairių variantų, nes nieko konkretaus dar nėra.

Tačiau kai kurie svajokliai jau siūlo įsteigti koloniją, skraidančią milžiniškame oro balione – matyt, kai kam gyvenimas Mėnulyje ir Marse atrodo pernelyg nuobodus: juk balionas, kurio viduje bus įprasta Žemės atmosfera, skries greičiau nei 100 m/sek. greičiu 50 km aukštyje. Be to balione nebus vėsu – apie 60oC. Veneros magnetinis laukas silpnas, tačiau tokiame aukštyje atmosferos sluoksnis pakankamas, kad apsaugotų nuo kosminių spindulių. Jei kolonistai perkais, jie galės persikelti aukščiau – o ir „vėjelis“ ten silpnesnis.

Apie „Aree“ planus skaitykite Mechanika pragare

Netikėtai į Venerą nukrypo beveik visų kosminių agentūrų akys. Indija (ISRO) gali būti pirmoji, 2023 m. iškelsianti Veneros orbiterį. NASA planuoja skrydį 2025-ais. Europos ESA ketina nuskraidinti orbiterį 2032-ais. Ir galiausiai Rusijos “Roskosmos” bendradarbiauja su JAV ruošdami misiją 2026-33 m. – joje numatomas orbiteris, nusileidimo modulis, informaciją siųsiantis trumpą laiką, ir tyrimų stotis, Veneros paviršiuje veiksianti ilgiau.

Tai labai skiriasi nuo ankstesnių laikų, kai didesnis dėmesys buvo skiriamas Marsui, asteroidams ir kitoms planetoms. Pvz., per 65 m. NASA į Venerą nusiuntė tik du orbiterius – ir paskutinį kartą tai buvo tik 1994 m. Tiesa sakant, dėmesys atšiauriajai planetai nebuvo dingęs – JAV mokslininkai nuo 1994 m. teikė NASA apie 30 pasiūlymų misijoms, tačiau nė vienas jų nebuvo patvirtintas. Iš dalies dabar dėmesys jai padidėjo, nes manoma, kad ji ali atskleisti paslaptis, kas leidžia planetas būti gyvenamomis.

O juk žmonėms pradėjus veržtis į kosmosą giliau, Venera buvo pirmuoju taikiniu. Į ją nuskrido pirmasis tarpplanetinis zondas („Mariner-2“, 1962), joje pirmąkart sudužo nusileidimo modulis („Venera-3“, 1965), į ją pirmąkart sėkmingai nusileista („Venera-7”, 1970)... Per tą laiką sužinota, kad tai atšiauri ir toksiška planeta; ko gero dėl to ir išblėso entuziasmas. Tačiau kitais parametrais Venera yra Žemės dvynė – dydžiu, tankiu, chemine sudėtimi... Manoma, kad taip galėjo atrodyti Žemė prieš 3 mlrd. m. (su gausiai teliuskuojančiais vandenynais). O tai gali reikšti, kad Venera buvo pirmoji planeta su gyvybe Saulės sistemoje. Ir turint panašią perspektyvą, jos evoliucionavimas išsiskyrė nuo Žemės maždaug prieš 715 mln. m. Supratimas, kodėl Venera nuėjo gyvybei mirtinu keliu, gali padėti suprasti, kodėl mes tapome užuovėja gyvybei. Be to, astronomai jau atrado daugybę uolingų planetų prie kitų žvaigždžių, kurios sukasi atstumais nuo savo žvaigždės kokiais yra Venera ar Žemė...

ISRO misija rengiama labai slaptai. Atrodo, kad jų orbiteris bus „prikimštas“ prietaisų – kai apie misiją paskelbė 2018- ųjų pabaigoje, buvo išvardinta tuzinas mokslininkų pasiūlytų ir jau pasirinktų instrumentų. Du radarai skirti Veneros paviršiaus žemėlapio sudarymui. Ir atrodo, kad ši gana jauna kosminė agentūra labiau susirūpinusi inžineriniais, o ne moksliniais rezultatais. Tačiau, kai apie planetą žinoma tiek nedaug, net ir kažkiek žinių būtų postūmis. Mat paskutinis bandymas sudarinėti Veneros žemėlapį buvo NASA „Magelan“ orbiteris (prieš 30 m.). Jo skiriamoji geba buvo 10-20 km pikseliui. Tai neleidžia atlikti tikslią geologinę analizę, tačiau leidžia spėti, gal vyksta tektoninių plokščių judėjimas, kas laikoma svarbiu aspektu gyvybės buvimui. Tokiu tikslu NASA agentūrai pasiūlyta geofizikinė VERITAS misija.

Tuo tarpu siūloma DAVINCI misija skirta išmatuoti besileidžiant atmosferos sudėtį. Inertinių dujų, pvz., ksenono, izotopai leistų praverti langą į Veneros vulkaninę istoriją ir padėti nustatyti, ar joje buvo tiek vandens kiek buvo Žemėje. VERITAS ir DAVINCI pradės varžytis dėl teisės į Venerą 2019 m. liepos 1 d. Sklinda gandai, kad tai nebus vieninteliai pasiūlymai dėl 500 mln. dolerių misijos (tikimasi bent 5-ių – pvz., 2015 m. „Discovery“ konkurse dalyvavo 27-i pasiūlymai, iš kurių pasirinktos 2 misijos). Iki metų galo NASA pasirinks kelis pasiūlymus tolimesniam nagrinėjimui.

O ESA neseniai tarp dviejų finalistų 2032-ųjų misijai pasirinko orbiterio „EnVision“ pasiūlymą, kuris, skritingai nuo VERITAS, skenuojansiančio visą planetą 15-30 m skiriamąja geba, ištirtų nedidelę planetos dalį, tačiau 1 m tikslumu (taigi, pamatytų ir ankstesnius TSRS nusileidimo modulius). Jis net galėtų nustatyti uolų tipus, tarp kurių ypač domina granitas, kuris, kaip ir bazaltas, susidaro vėstant magmai, tačiau jam reikia daug vandens. Taigi didelis granito kiekis LLISSE reikštų Veneroje buvus daug vandens. Tačiau problema ta, kad Veneros atmosfera skaidri tik 5-iems siauriems diapazonams, tad mokslininkai nėra tikri, ar pavyks atskirti bazaltą ir granitą. Vis tik tikimasi per tuos siaurus diapazonus aptikti bazalto ir granito spektrinius skirtumus.

Aišku, daugiausia informacijos suteiktų nusileidimas ant paviršiaus. Ilgesniam veikimui tomis nepalankiomis sąlygomis ketinama naudoti paprastesnę elektroniką iš silicio karbido. Glenn’o tyrimo centre (Klivlende) kuriamas modulis LLISSE, galėsiantis skristi apie 2025-us ir kurį siūlys ir kitoms šalims. Jis galėtų veikti 60 d. Komanda jau patikrino mikroschemų veikimą specialiame 14 t sveriančiame bake, kuriame imituojamos Veneros sąlygos.

O rusai kartu su amerikiečiais „Venera-D“ misijai pasirengę panaudoti naują technologiją. Ją sudarytų orbiteris, trumpalaikis nusileidimo modulis ir ilgalaikė tyrimų stotis (ši labiau panaši į LLISSE). Skelbiama apie nemažai papildymų, pvz., balioną, galėsiantį tirti debesis. Tai atveria galimybę paieškoti ir gyvybės, kuri galėjo išlikti ore. Deja, „Venera-D“ dar nėra pasirinkta.

Tai dar nėra visos ambicijos. Kai kurios komandos pasirengusios pateikti pasiūlymus ir labiau finansuojamai „New Frontiers“ programai (1 mlrd. dolerių) bei dar labiau pinigingai „Flagship“ programai. Tad labai tikėtina, kad artimiausiais dešimtmečiais Venera sulauks svečių iš Žemės.

Maat Mons ugnikalnis

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Nykštukinės planetos
Nusitaikant į žvaigždes
Septintasis kontinentas
NASA tapsmas: istorija
Tolimų planetų nuotraukos
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Kosmosui reikia geros šluotos
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Civilizacijos: Paskaičiavimai pagal Gindilį
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Dulkėtais tolimų planetų takais
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Venera: vienos planetos istorija
Merkurijaus baisioji tragedija
Indija: išeiti iš šešėlio
Kitų žvaigždžių planetos
ESA: iš Europos į kosmosą
Moterys kosmose

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis