Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Privačiai – į kosmosą 

Danų entuziastai išsikėlė ambicingą planą – sukonstruoti raketą skrydžiui į kosmosą. Jai pavykus, ta būtų pirmoji mėgėjų kosminė ekspedicija, o Danija taptų 4-ąja šalimi (po Rusijos, JAV, Kinijos) į kosmosą Sub and Launch pad for Heat 1X iškėlusi žmogų. Inžinierius Peteris Madsenas „Copenhagen Suborbitals“ raketas konstruoja angare Kopenhagoje. Šią organizaciją jis įkūrė su Kristianu von Bengtsonu; jiedu dar turi 10-20 padėjėjų. Apie 500 rėmėjų kas mėnesį įneša po 47 litus – tad mėnesio biudžetą sudaro apie 23,5 tūkst. Lt.

2011 m. birželio 3 d. nuo platformos „Sputnik“ Baltijoje paleista raketa HEAT 1X, kurios skrydis po 15 sek. ir pasiekus apie 2 km aukštį buvo nutrauktas. O „Copenhagen Suborbitals“ vardas pirmąkart nuskambėjo 2010 m. rugsėjį, kai pabandyta paleisti 1720 kg sveriančią HEAT 1X raketą. Raketos priekyje buvo įtaisytas mažas kosminis laivas su žmogaus dydžio manekenu. Paleidimo platformą „Sputnik“ į karinį poligoną prie Bornholmo salos P. Madsenas vilko savo sukonstruotu povandeniniu laivu „Nautilus“. Tačiau užšalęs vožtuvas sutrukdė raketos paleidimą.

Antrąkart jie pasirengė 2011 m. birželio 3 d. Asistentas Nielsu Foldageris paskutinį kartą apėjo aplink HEAT, dengiamą balkšvi debesys dėl šalto deguonies garų, il lengvai paplekšnojo raketą. Abu vyrai nusiyrė tolyn nuo platformos. Kontrolę buvo perėmęs skrydžių valdymo centras pakrantės apsaugos laive „Hjorto“. Ten K. von Bengsonas pradėjo atskaitą: ... 3, 2, 1, 0 … ir ... nieko... Netrukus paaiškėjo, kad nebuvo išsiųstas paleidimo radijo signalas. Vėl pradėta atskaita ir raketa atsiplėšė nuo platformos! Reikėjo išlaikyti jos trajektoriją... buvo numatyta, kad ji mažu greičiu suksis apie ašį. Buvo įrengta sukimosi apribojimo sistema, tačiau ji veikė prastai. Raketa ėmė suktis per lėtai ir svirti – matyt dėl nežymaus, vos 1,7o tūtos defekto. Galiausiai ji ėmė skristi horizontaliai; K. von Bengtsonas suprato, kad reikia išjungti varijkį, nes raketa išskris iš leidžiamos zonos Baltijos jūroje. Raketa skrido maždaug garso greičiu. Po 10 sek. nuo raketos atsiskyrė mažutis kosminis laivas „Tycho Brahe“, išsiskleidė 4 parašiutai, kurių tris nuplėšė didelis oro pasipriešinimas tokiame nedideliame aukštyje. 40 sek. „Tycho Brahe“ krito prilaikomas tik vieno parašiuto ir trenkėsi į vandenį taip, kad manekeną paveikė 26 g jėga. Nors anot Madseno, išgyventi būtų galima, o be to, astronautas būtų galėjęs atidaryti liuką ir iššoksi su savo parašiutu. Po 1 min. ir 26 sek. raketa atsidūrė Baltijos jūroje, 80 m gylyje. Kosminį laivą ištraukė „Hjorto“.

Vis tik grupė liko patenkinta. Juk jie įrodė, kad gali valdyti raketa, prireikus išjungti variklius. Jie ketina HEAT 2X raketą paleisti 2013 m. – taip, kad pasiektų 100 km aukštį. Šįkart nebus kosminio laivo, o tik matavimo prietaisus ir smėlio balastą. Kosminio laivo atsisakyta todėl, kad astronautui tektų visą laiką stovėti. Tad planuojama nauja kapsulė, kurioje astronautas gulėtų ant nugaros – tad HEAT HEAVY būtų panašaus dydžio kaip W. von Brauno V2.

Visos HEAT raketos yra hibridinės – t.y. naudojami ir skystieji, ir kietieji degalai: į gumą panaši medžiaga poliuterenas, o oksidatorius - -186o deguonis. Hibridinės raketos turi du pranašumus: jas išjungti galima nutraukus deguonies tiekimą, o antra – jos paprastesnės ir pigesnės. Tačiau jos ne tokios efektyvios. HEAT 1X dujų greitis tūtoje tesiekė 1700 m/s jūros lygyje, padidėdamas iki 2400 m/s atvirame kosmose. Tai 10-20% mažiau nei žibalu varomose raketose arba daugkartinių laivų kietųjų degalų varikliuose. Tačiau didžiausias trūkumas – neįmanoma sudeginti visų kietųjų degalų, o jų likučiai – nenaudingas svoris. Nors tai nesvarbu suborbitiniam skrydžiui, kai greitis neviršija 5000 km/val. Pakilimui į orbitą reiktų pasiekti 28 tūkst. km/val. greitį.

Madseno kapsulėje yra ir avarinis bokštas, kuris ištrauktų kapsulę, jei starto metu susidarytų avarinė situacija. Jis pademonstravo, kad jo bokštas efektyvesnis už naudotus „Mercury“ ir „Apollo“ raketose. Ten gana sunkus bokštas buvo atjungiamas raketoms pasiekus tam tikrą aukštį, o čia planuojama įjungti bokšto variklį iškart po pagrindinio raketos variklio išjungimo – ir avarinis bokštas suteiks kapsulei papildomą 200 m/s greitį – ir ši sugebės pakilti į 150-200 km aukštį. Taigi, ji aplenktų „Virgin Galactic“ kosminio turizmo erdvėlaivį, nepakilsiantį aukščiau 100 km.

2015 m. grupė tikisi paleisti ir sunkiosios HEAT HEAVY modelį, o tam tikro bandymų skaičiaus 2016-17 m. pakiltų ir pirmoji pilotuojama raketa.


Faktai:
HEAT 1X – ilgis su kosminiu laivu: 9,7 m, skersmuo: 0,64 m, svoris: 1720 kg
HEAT 2X – ilgis: 12,7 m, skersmuo: 0,64 m, svoris: 2300 kg
HEAT HEAVY - ilgis su kapsule ir avariniu bokštu: 17 m, skersmuo: 2 m, svoris: 21,5 t

Kristian von Bengtson; Peter Madsen
K. von Bengtsonas ir P. Madsenas stebi raketos startą, 2011 m.
Peteris Madsenas buvo Danijos raketų mėgėjų klubo narys. Tada pradėjo konstruoti povandeninius laivus, kurių didžiausias „Nautilus“ yra 17,8 m ilgio ir sveria 40 t. tačiau jį labiau traukė kosmosas ir 2008 m. su Bentgsonu įkūrė „Copenhagen Suborbitals“, kurioje dirba apie 22 savanoriai. Savo filosofiją perteikė blogo pranešime „Politinis nekorektiškumas rodo kelią į žvaigždes“. Kosmoso eros pradžioje astronautai žinojo, kad bet kada gali žūti. O šiandien riziką siekiama sumažinti iki minimumo – bet taip mes tikriausiai niekada nepasieksime žvaigždžių.

Kristianas von Bengtsonas – NASA inžinierius, turintis Strasbūro Tarptautinio kosmoso universiteto magistro laipsnį ir keletą metų vadovavęs savo įmonei. Jis padeda projektuoti į Mėnulį skrisiančio kosminio laivo gyvenamąjį modulį. Yra „Copenhagen Suborbitals“ grupės architektas.


Ir toliau – bilietas į vieną pusę?

Pirmieji rimti konkrečiu skaičiavimu ir technologinėmis galimybėmis paremti svarstymai apie kelionę į Marsą priskiriami Wernheriui von Braunui, padėjusiam Vokietijai pirmajai pasaulyje sukurti raketinį ginklą, kuris po Antrojo pasaulinio karo „atiteko“ amerikiečiams kaip karo grobis. Paties W. von Brauno nacizmas niekada nedomino, o jis savo laiškuose ir užrašuose nuolat skundėsi, jog jo žiniomis kariškiai naudojasi nuolat kurdami ginkluotę.
1952 m. W. von Braunas savo knygoje „Das Marsproject“ (Marso projektas) siūlė Žemės orbitoje sukonstruoti 10 kosminių laivų flotilę ir paleisti ją Raudonosios planetos link. Anot jo, pagal tuometes technologijas tam būtų prireikę apie 1000 tripakopių raketų ir 70 žmonių įgulos. Greitai užvirė diskusija, ar tai įmanoma. Įsibėgėjusios kosmoso lenktynės leido greitai tobulinti technologijas ir po dešimtmečio W. von Braunas patobulino savo siūlymą: užtektų dviejų erdvėlaivių ir 400 raketų. Vėlesni kitų mokslininkų planai tapo dar paprastesni.

Ir vis tik apie kelionę į Marsą tebuvo galima svajoti. Tiek amerikiečių, tiek Sovietų Sąjungos ir kitų šalių mokslininkai pateikė dešimtis įvairiausių siūlymų keliauti į Marsą, bet nė vienas jų nebuvo priimtas. Suveikė atoslūgis, prasidėjęs laimėjus kosmoso lenktynes - po amerikiečių nusileidimo Mėnulyje 1969 m. (žr. Žmonės Mėnulyje ). Tik 2004 m. JAV prezidentas Dž. Bušas galop priėmė sprendimą: pirmiausia – bazė Mėnulyje, tada – kelionė į Marsą. Atrodė, kad Marsas jau tampa ranka pasiekiamas.

Tai sujudino kosmoso kelionių entuziastus. Visame pasaulyje pasipylė pasiūlymai: europiečių, Rusijos, Kinijos parlamentams buvo pateikti planai su konkrečiais skaičiais ir prašomu finansavimu (visi atmesti kaip per brangūs). Savo planus suskubo skelbti ir nevyriausybinės organizacijos, įvairios draugijos.

Mars One project Bet didžiausia kelionės į Marsą problema visuomet išliko pinigai. NASA paskaičiavimu, vien tik kelionei, bazei Marse įkurti ir vienam kolonistui išlaikyti reikėtų apie 121 mlrd. JAV dolerių. Dėl 2008 m. ekonominė krizės buvo apkarpytas NASA biudžetas ir ji pranešė, kad ji priversta koreguoti savo planus dėl Marso. Kelionės neatsisakyta, bet ji nukelta.

Viltį palaiko privačių bendrovių iniciatyvos. „SpaceX“ jau kelia krovinius į TKS ir po kelerių metų planuoja gana pigius turistinius skrydžius į kosmosą. Ji sukūrė ir alternatyvius kelionės į Marsą planus, kurie du tris kartus pigesni nei NASA – tiesa, tik bendradarbiavimo su NASA planuose – tik nepilotuojamos kelionės.

Tuo tarpu siūlymai skristi į Marsą be bilieto atgal buvo nuolat keliami, bet visada atmesti kaip neetiški. Bet pradėjus garsiau apie tai šnekėti, savo pritarimą suskubo išreikšti ir buvę NAA astronautai, tarp jų ir Buzas Oldrinas, N. Armstrongo kelionės į Mėnulį bendražygis. Visa tai idėjai suteikė daugiau svorio.

Tad kai 2012 m. pabaigoje pasklido žinia apie projektą „Mars One“ ir šimtai tūkstančių savanorių anketų galutinai įtikino visus, kad skristi į vieną pusę nebėra neetiškas veiksmas, o galimybė išvengti finansinės naštos leidžia sulaukti susidomėjimo iš visų valstybių kosmoso agentūrų. „Mars One“ planuoja atrinktus jaunuolius parengti ir išsiųsti į planetą kaimynę jau 2023 m., t.y. gerokai anksčiau nei NASA, kuri planavo siųsti kolonistus apie 2030 m., tačiau su galimybe jiems grįžti. O čia dar iš niekur atsiranda pirmasis pasaulio kosmoso turistas milijonierius Denisas Tito ir pareiškia, kad jo komanda pirmoji pasieks Marsą - 2018 m. jis nori į Marsą išsiųsti sutuoktinių porą. Tad viltys, kad žmonija jau greitai galės didžiuotis pirmąja kolonija už Žemės ribų, stiprios kaip niekada.

Kartu „Mars One“ projekto aktyvus startas teikia viltį, kad kelionė į Marsą įvyks jau po dešimtmečio. Olandijoje veikianti ne pelno organizacija „Mars One“ 2013 m. sausio 8 d. paskelbė reikalavimus būsimiems astronautams ir pradėjo oficialią kandidatų atranką skrydžiui į Marsą. Atrankoje buvo aiškiai parašyta – kelionė tik į vieną pusę, tačiau atsirado šimtai tūkstančių jaunuolių, jau pareiškė norą skristi į Raudonąją planetą. Tokia projekto starto sėkmė paskatino rimtas diskusijas: ar tie jaunuoliai taip nusivylę gyvenimu Žemėje, ar mintis, jog taps pirmaisiais Marso kolonistais, svarbesnė už viską Žemėje? Daug kas ir savęs galėtų paklausti, ar išdrįstų viską palikti ir persikelti gyventi į kitą planetą. Įdomu ir tai, kad realiai projektas visų reikiamų pinigų misijai įvykdyti neturi ir žada kurti kelerių metų trukmės realybės šou, kuriame rodys dalyvių atranką, pasirengimą ir pirmuosius gyvenimo metus Marse. Transliacijos teisės ir viskas, kas su tuo susiję, būtų parduoda ir neva pinigų turėtų atsirasti daugiau, nei reikia. Jei toks planas išdegtų, tai būtų beprecedentis atvejis, kai pasitelkiant šou verslą ir rinkodarą būtų įgyvendinta didi žmonijos svajonė.

People at Mars „Mars One“ ieško ne mokslininkų ar buvusių naikintuvų pilotų. Marso pionieriais gali tapti visi, kuriems yra sukakę 18 metų. Anot organizacijos atstovų, svarbiausi kriterijai – intelektualumas, gera psichinė ir fizinė sveikata, atsidavimas projektui, nes prieš misiją astronautai turės išgyventi aštuonerius metus truksiantį labai intensyvų bandomąjį laikotarpį.

„Mars One“ vyriausiasis medikas, buvęs NASA tyrėjas Norbertas Kraftas aiškina:
„Nebe tie laikai, kai į kitos planetos kolonistus galėdavo pretenduoti tik tam tikrą valandų skaičių koviniais naikintuvais išskraidę kieti vyrukai. Mums kur kas labiau rūpi, kad visi astronautai ilgoje kelionėje sutartų, sugyventų ir sugebėtų su kitais dirbti, pasitikti neeilinius iššūkius“. Aišku, tai nereiškia, kad skristi galės bet kuris. Lauks ilgas ir sunkus pasiruošimo etapas.

O ir pirmiesiems kolonistams apsigyventi Marse bus labai sunku, jų lauks daug darbų. Vėliau kas 2-3 m. bus atsiunčiama nauja kolonistų partija ir kiekvienos ankstesnės komandos darbas bus gyvybiškai svarbus, todėl pirmieji privalo būti kone tobuli: būtent jiems reikės pabaigti įrengti bazę (nuo 2018 m. ją pradės statyti robotai), pasirūpinti maisto gamyba, vandens ištekliais, deguonimi ir t. t. Psichologinės savybės, entuziazmas ir atsidavimas čia būtini – juk tie žmonės žino, kad nebegalės grįžti atgal. Gali būti, kad misija nepasiseks, taigi tai bus savižudiška misija... Antra partija kolonistų gali ir nebeatvykti. Išseks atsargos ir laidotuvių niekas nesurengs. O kur dar mokslinės fantastikos žanro išpopuliarinta mintis, kad galop kosmose net geriausiems pasisuka varžteliai ir jie ima žudyti kitus įgulos narius ar bent jau supanikuoja ir tampa našta kitiems?

O čia dar D. Tito 2013 m. vasario 28 d. pasauliui paskelbė apie savo iniciatyvą laimėti lenktynes į Marsą. Jau 2018 m. jis ketina suorganizuoti pusantrų metų kelionę sutuoktinių porai. Jo įkurtas fondas „Inspiration Mars“ jau paskelbė apie atrankos pradžią. Reikalavimai sutuoktiniams panašūs į „Mars One“ reikalavimus pridedant, kad poros santykiai turi būti ilgalaikiai ir kone tobuli. Manoma, kad tai padės geriau ištverti kelionės sunkumus. O ir ši kelionė bus kiek kitokia. Sutuoktiniai priartės prie Marso maždaug 100–200 km atstumu, bet į jį nesileis. Tada jie apsisuks ir grįš atgal. Jie netaps kolonistais nevadins, bet įeis į istoriją.

O jums nekilo mintis kandidatuoti?

Papildomai skaitykite:
"Galileo" misija
Kaip kūrė TKS?
"Pioneer" anomalijos
Kasinėjimai Marse
Mūšis dėl Veneros
Raketų eros ištakose
NASA tapsmas: istorija
Tolimų planetų nuotraukos
Didžioji Marso revoliucija
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Astronautai - gyvieji organizmai
Kosmosui reikia geros šluotos
Duokite mums Alcubierre pavarą
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
NASA liečiasi su privačiu verslu
Naujos galimybės žvaigždėlaivio pavarai
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Dulkėtais tolimų planetų takais
Per meilės orgijas į žvaigždes
Saturno keisčiausias palydovas
Gyvybės paieškos Marse
Ateitis - elektrinės raketos
JAV antigravitacinė eskadrilė
Ar yra gyvybė Marse?
Svajokliai prieš imperiją
Marso emisaras
Žmonės Mėnulyje
Greičiau už šviesą!
Nežinomi kosmonautai
Rentgenas Visatai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis