Global Lithuanian Net: san-taka station: |
S. Koroliovas sovietų kosmoso programos vedlys
Papildomai skaitykite: Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis Pagrindinis asmuo TSRS kosmoso įsisavinimo pradžioje liko nežinomas Vakarams, o taip pat ir
beveik visiems TSRS gyventojams iki pat savo mirties 1966-aisiais.
O Koroliovas vis ėjo priekyje: pirmasis šuo orbitoje (Stutnik-2), pirmasis stambus mokslinis palydovas
(1,3 t svorio Sputnik 3), pirmasis žmogus kosmose, pirmoji moteris, pirmoji trijų žmonių įgula, pirmasis
išėjimas į atvirą kosmosą, pirmasis Mėnulį pasiekęs aparatas, pirmasis Mėnulio palydovas ir Mėnulio
nematomos pusės fotografavimas, pirmas Venerą pasiekęs aparatas. JAV jį aplenkė pirmieji iškėlę ryšių ir
žvalgybos palydovus. Koroliovas galėjo, tačiau neįvykdė didžiausio savo troškimo nuskraidinti žmogų į
Mėnulį.
Ypač stebina tai, kad šis daugiaplanis inžinierius (puikus konstruktorius, uždegantis lyderis, įžvalgus
manipuliatorius, suktas politikas, disciplinuotas organizatorius, kartais keiksnojamas tironas ir tuo pačiu
minkštaširdis vadovas) viskam vadovavo iš vienintelio konstruktorių biuro (OKB-1). JAV tam buvo skirti ištisi
NASA centrai, kuriems padėjo per tuziną aerokosminių kompanijų, nekalbant universitetinius ir vyriausybinius
tyrimų centrus. Pavyzdžiui, vien Apolono programa JAV kainavo 24 mlrd. dolerių, tuo tarpu nesėkminga (4-i
susprogę bandomieji aparatai) TSRS skrydžio į Mėnulį programas kainavo 2 mlrd. rublių, anot MA prezidento
M. Keldišo.
Koroliovo istorija yra tipiškai sovietinė. Kaip ir milijonai kitų piliečių, jis 1938 m. buvo ištremtas į gulagą, kaip
pasakoja žmona, vidurnaktį atvykusi NKVD neleido pasiimti net drabužių bei atsisveikinti su 3 m. amžiaus
dukra. Tuo metu, 31 m. amžiaus, jau dirbo su skysto kuro raketomis, buvo 1933 m. paleidęs pirmąją skysto
Laimei, Koroliovas iš gulago, kur sunkiai dirbo aukso kasyklose, buvo paleistas jau po metų. Atrodo,
kad dėl išlaisvinimo buvo atsakingas A. Tupolevas, garsus lėktuvų konstruktorius. Pats Tupolevas buvo
suimtas, tačiau dirbo unikalioje sovietinėje institucijoje, vadinamoje šaraga, kur mokslininkai ir
inžinieriai buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Tupolevo šaraga konstravo raketas. Į čia ir buvo perkeltas
Koroliovas, kur karo metais dirbo įvairiose Maskvos (o kai vokiečiai kėlė grėsmę miestui, Omsko ir Kazanės)
šaragose..
Po karo, vis dar formaliai kalinys, nebuvo reabilituotas iki pat Sputnik starto, tačiau jam buvo suteiktas
pulkininko laipsnis ir jis buvo pasiųstas į Vokietiją, kad padėtų specialistų komandai ištirti V-2. Jau
pripažįstama, kad vokiečių technologija buvo pagrindas tiek TSRS, tiek JAV raketų programoms.
Nuo 1945 m. balandžio mėn. TSRS pradėjo rinkti su V-2 susijusią įrangą, dokumentaciją, inžinierius bei
technikus. Kadangi didžioji V-2 įrangos ir gamybos dalis buvo rytinėje Vokietijoje, laimikis buvo didelis. Ir
nors fon Brauno komanda į Ameriką išvežė visko, kiek tik pajėgė, likę buvo dar labai daug. Tad sovietai
Bleičerodo mieste įsteigė institutą, skirtą V-2 atkūrimui. Jame dirbo apie 1000 žmonių, pusė vokiečių, pusė
rusų. Viso, prie jo darbo, CŽV pranešimu, prisidėjo apie 5000 vokiečių. Daugelį jį, vos metus padirbusius,
traukiniais ir sunkvežimiais išvežė į TSRS. Daugelis jų apgyvendinta Gorodomlės saloje, toil nuo Maskvos, ir
jų smegenys buvo sistemingai išnaudojami 8-is metus, kol buvo išsiųsti atgal į Vokietiją.
Koroliovas, grįžęs iš Vokietijos, tapo pagrindiniu R-1 (V-2 klono) konstruktoriumi. Darbas buvo
nepaprastai sunkus, nes reikėjo tuščioje vietoje sukurti daugybę naujų technologijų ir medžiagų. O po R-1 ėjo
R-2, R-3, R-5 ir, galiausiai,R-7. Kaitaliojant viršutines pakopas, ši iškėlė sputnikus,
Gagariną, tarpplanetinius
Tačiau, sprendžiant visas problemas, Koroliovą palaikė J. Stalinas. Kruščiovas savo memuaruose
rašė: Tačiau R-7 niekada netapo sėkmingu balistiniu ginklu, mat jos paleidimo parengimas truko apie 20
valandų. Balistinių ginklų kūrimas buvo atiduotas kitoms organizacijoms. Pagaliau Koroliovas galėjo užsiimti
savo aistra kosmoso užkariavimu.
Palydovo idėja buvo sena ją puoselėjo K.Ciolkovskis ir Robertas Godardas. 1948 m. M. Tichonravovas
padarė pranešimą apie Žemės palydovą Artilerijos mokslų akademojoje, tačiau jis buvo sutiktas skeptiškai.
Tačiau po 5 m., 1953 m. pabaigoje Koroliovas pateikė pasiūlymą KP CK, kad R-7 gali būti nešėja palydovui.
Koroliovas siūlė Sputnik paleidimą panaudoti kaip testą branduolinės ginkluotės tobulinimui. Pats Sputnik
startas 1957 m. spalio 4 d. sukrėtė pasaulį, ypač Ameriką.
Kitus 5 m. Koroliovas buvo ant bangos. Kilo Sputnikai, po trijų nesėkmingų Mėnulio zondų, pakilo
Luna-1 (pirmas praskridimas pro šalį), Luna-2 (pirmąkart pasiektas kito dangaus kūno paviršius), Luna-3
(pirmąkart nufotografuota nematoma Mėnulio pusė) [skaitykite apie pirmuosius bandymus skristi į Mėnulį
>>>> ].
Ne tokie sėkmingi Koroliovui buvo Marsas ir Venera. Po 1960-65 m. 13-os nesėkmingų bandymų
pagaliau Venera 3 1965 m. kovo 16 d. tapo pirmu aparatu, pasiekusiu kitos planetos paviršių. Tuo tarpu
JPL zondas Mariner 2 praskrido pro Venerą 1962 m., o 1964 m. iš arti Venerą nufotografavo Mariner 4.
Vis tik 7-ojo dešimtm. pradžia buvo Koroliovo šlovės valanda. 1961 m. balandžio 12 d. viso pasaulio
laikraščiai puikavosi antraštėmis apie pirmą žmogaus skrydį aplink Žemę. O jau rugpjūčio mėnesį G. Titovas
aplink Žemę apsuko 17-a ratų. Tačiau JAV prezidentas Dž. Kenedis nusprendė padaryti galą rusų
dominavimui kosmose ir dar 1961 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Kongresą, kad būtų užtikrintas sėkmingas
žmogaus skrydis į Mėnulį per dešimtmetį.
Po pirmojo amerikiečių astronauto J. Glenno skrydžio ir kitų Mercury sėkmių, Koroliovas stengėsi 1964
m. užtemdyti JAV Gemini dviejų astronautų įgulos sėkmę. Tad jis nusprendė į orbitą iškelti tris
kosmonautus, o Vakarai manė, kad tai bus atlikta nauju, daugiapiločiu laivu. Tačiau Koroliovas padarė
triuką, jis supakavo tris kosmonautus be skafandrų į pertvarkytą Vostok laivą, be to, pašalindamas
gelbėjimosi sistemą ir tai pavadino Voschod. Tuo pačiu erdvėlaiviu pasiektas ir naujas rekordas A.
Leonovas išėjo į atvirą kosmosą (3 mėn. anksčiau nei Gemini 4 skridęs Ed White).
Tačiau Koroliovas pajuto, kad sėkmė slysta iš jo rankų. Jis įtemptai dirbo prie Sojuz laivo, kuris turėjo
nugabenti kosmonautus į Mėnulį. Tačiau jam trūko lėšų ir palaikymo. Jis neturėjo raketos, prilygstančios F-1,
netur4jo skysto vandenilio variklio (svarbaus elemento, užtikrinančio viršutinių Apolono pakopų
efektyvumą). Jis netgi turėjo varžytis su kitais konstruktoriais V. Gluško ir N. Jangeliu. V. Gluško atsisakė
suprojektuoti deguonies-žibalo variklį, kurio norėjo Koroliovas, tad teko kreiptis į kitą kompaniją, turinčią
patirtį daugiausia su lėktuvų varikliais.
Pirmoji pakopa buvo suprojektuota iš 24 variklių, vėliau jų skaičius padidintas iki 30, kai tapo aišku, kad
nepavyks pakelti didelio laivo skrydžiui į Mėnulį. Nuolat konfrontuojant su siauro akiračio kariškiais,
regėjusiais vien ginkluotę, Koroliovas negavo reikiamų finansų variklių ištobulinimui.
Tačiau 1964 m. daugelis Koroliovo komandos narių tebemanė, kad jiems pavyks aplenkti amerikiečius.
Vyravo nuomonė, kad JAV niekada neturės pakankamai galingos raketos, laivas labai didelis, o skysto
vandenilio naudojimas labai sudėtingas. Pagrindinė Koroliovo klaida buvo, kad jis nepakankamai įvertino JAV.
Iki tol Sergejus Koroliovas tarybiniams piliečiams tebuvo žinomas tik kaip Vyriausiasis Konstruktorius.
Pagaliau buvo galima atskleisti jo tikrąjį vardą.
Po Koroliovo mirties, jo didinga misija aplenkti Ameriką teko Vasilijui Mišinui. Jis ir tapo jos nesėkmės
atpirkimo ožiu. Tačiau JAM technologinė platforma buvo gerokai pažangesnė, įskaitant ir elektroninę pusę.
Daugiau: Papildomai skaitykite:
|