Global Lithuanian Net:    san-taka station:

S. Koroliovas – sovietų kosmoso programos vedlys
 

Papildomai skaitykite:  „Baisioji“ tarybinės kosmonautikos paslaptis

Pagrindinis asmuo TSRS kosmoso įsisavinimo pradžioje liko nežinomas Vakarams, o taip pat ir beveik visiems TSRS gyventojams iki pat savo mirties 1966-aisiais. Sputnik

Išvedęs į orbitą pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik“, jis vos prieš 6 savaites (1957.08.17) užtikrino netgi svarbesnį įvykį – tokia pat raketa-nešėja iš Baikonuro iki Kamčiatkos nuskraidino termobranduolinės galvutės imitaciją ir taip pradėjo tarpžemyninių ginklų erą. JAV atsiliko ne tik šioje srityje (tik po 15 mėn. „Atlas“ raketa, pakilusi iš Kanaveralio iškyšulio nuskrido 10 tūkst. km), bet ir Žemės palydovo paleidimu (1958.01.31 “Explorer I”).

O Koroliovas vis ėjo priekyje: pirmasis šuo orbitoje („Stutnik-2“), pirmasis stambus mokslinis palydovas (1,3 t svorio „Sputnik 3“), pirmasis žmogus kosmose, pirmoji moteris, pirmoji trijų žmonių įgula, pirmasis išėjimas į atvirą kosmosą, pirmasis Mėnulį pasiekęs aparatas, pirmasis Mėnulio palydovas ir Mėnulio nematomos pusės fotografavimas, pirmas Venerą pasiekęs aparatas. JAV jį aplenkė pirmieji iškėlę ryšių ir žvalgybos palydovus. Koroliovas galėjo, tačiau neįvykdė didžiausio savo troškimo – nuskraidinti žmogų į Mėnulį.

Ypač stebina tai, kad šis daugiaplanis inžinierius (puikus konstruktorius, uždegantis lyderis, įžvalgus manipuliatorius, suktas politikas, disciplinuotas organizatorius, kartais keiksnojamas tironas ir tuo pačiu minkštaširdis vadovas) viskam vadovavo iš vienintelio konstruktorių biuro (OKB-1). JAV tam buvo skirti ištisi NASA centrai, kuriems padėjo per tuziną aerokosminių kompanijų, nekalbant universitetinius ir vyriausybinius tyrimų centrus. Pavyzdžiui, vien „Apolono“ programa JAV kainavo 24 mlrd. dolerių, tuo tarpu nesėkminga (4-i susprogę bandomieji aparatai) TSRS skrydžio į Mėnulį programas kainavo 2 mlrd. rublių, anot MA prezidento M. Keldišo.

Koroliovo istorija yra tipiškai sovietinė. Kaip ir milijonai kitų piliečių, jis 1938 m. buvo ištremtas į gulagą, kaip pasakoja žmona, vidurnaktį atvykusi NKVD neleido pasiimti net drabužių bei atsisveikinti su 3 m. amžiaus Korolev at PostStamp dukra. Tuo metu, 31 m. amžiaus, jau dirbo su skysto kuro raketomis, buvo 1933 m. paleidęs pirmąją skysto kuro raketą TSRS.

Laimei, Koroliovas iš gulago, kur sunkiai dirbo aukso kasyklose, buvo paleistas jau po metų. Atrodo, kad dėl išlaisvinimo buvo atsakingas A. Tupolevas, garsus lėktuvų konstruktorius. Pats Tupolevas buvo suimtas, tačiau dirbo unikalioje sovietinėje institucijoje, vadinamoje šaraga, kur mokslininkai ir inžinieriai buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Tupolevo šaraga konstravo raketas. Į čia ir buvo perkeltas Koroliovas, kur karo metais dirbo įvairiose Maskvos (o kai vokiečiai kėlė grėsmę miestui, Omsko ir Kazanės) šaragose..

Po karo, vis dar formaliai kalinys, nebuvo reabilituotas iki pat „Sputnik“ starto, tačiau jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis ir jis buvo pasiųstas į Vokietiją, kad padėtų specialistų komandai ištirti V-2. Jau pripažįstama, kad vokiečių technologija buvo pagrindas tiek TSRS, tiek JAV raketų programoms.

Nuo 1945 m. balandžio mėn. TSRS pradėjo rinkti su V-2 susijusią įrangą, dokumentaciją, inžinierius bei technikus. Kadangi didžioji V-2 įrangos ir gamybos dalis buvo rytinėje Vokietijoje, laimikis buvo didelis. Ir nors fon Brauno komanda į Ameriką išvežė visko, kiek tik pajėgė, likę buvo dar labai daug. Tad sovietai Bleičerodo mieste įsteigė institutą, skirtą V-2 atkūrimui. Jame dirbo apie 1000 žmonių, pusė vokiečių, pusė rusų. Viso, prie jo darbo, CŽV pranešimu, prisidėjo apie 5000 vokiečių. Daugelį jį, vos metus padirbusius, traukiniais ir sunkvežimiais išvežė į TSRS. Daugelis jų apgyvendinta Gorodomlės saloje, toil nuo Maskvos, ir jų smegenys buvo sistemingai išnaudojami 8-is metus, kol buvo išsiųsti atgal į Vokietiją.

Koroliovas, grįžęs iš Vokietijos, tapo pagrindiniu R-1 (V-2 klono) konstruktoriumi. Darbas buvo nepaprastai sunkus, nes reikėjo tuščioje vietoje sukurti daugybę naujų technologijų ir medžiagų. O po R-1 ėjo R-2, R-3, R-5 ir, galiausiai, R-7. Kaitaliojant viršutines pakopas, ši iškėlė „sputnikus“, Korolev in Germany, 1945 Gagariną, tarpplanetinius zondus ir kt. R-7 sukūrimas yra atskira istorija. Šalis buvo nepritekliuje, konstruktoriai neturėjo braižymo lentų, tad naudojo dėžes nuo įrangos. Gamykloje pro stogą lydavo, šildymas neveikė. Darbuotojai ištisai sirgo, tad reikėjo gydymo įstaigų. Apgyvendinimo problema irgi buvo opi. Tokiomis sąlygomis, 1953 m., A. Sacharovui sukūrus termobranduolinę galvutę, svėrusią 5 metrines tonas, buvo atitinkamai sukurta R-7 raketa su 300 t keliamąja galia.

Tačiau, sprendžiant visas problemas, Koroliovą palaikė J. Stalinas. Kruščiovas savo memuaruose rašė:
„Kol buvo gyvas Stalinas, jis monopolizavo visus sprendimus, susijusius su mūsų gynyba, netgi, sakyčiau, ypatingai tuuos, kurie lietė branduolines ir gabenimo sistemas. Kartais dalyvaudavom aptariant tuos klausimus, tačiau mums neleista klausinėti. Tad, mirus Stalinui, nebuvome pasiruošę mus užgriuvusiai naštai... Netrukus po Stalino mirties į Politbiuro susirinkimą atėjo Koroliovas, kad atsiskaitytų už savo darbus. Nenoriu perdėti, tačiau žioptelėjome pamatę, ką jis mums parodė, nes buvome tarsi avių banda, žiūrinti į naujus vartus. Kai jis parodė mums vieną savo raketų, mes manėme, kad ji atrodo tarsi didelis cigaras, ir negalėjome patikėti, kad ji gali skristi. Koroliovas mums parodė paleidimo platformą ir bandė paaiškinti, kaip veikia raketa. Mes buvome tarsi kaimiečiai turguje. Vaikščiojome aplink raketą, ją liesdami ir tapšnodami, kad patikrintume, ar ji pakankamai tvirta“.

Tačiau R-7 niekada netapo sėkmingu balistiniu ginklu, mat jos paleidimo parengimas truko apie 20 valandų. Balistinių ginklų kūrimas buvo atiduotas kitoms organizacijoms. Pagaliau Koroliovas galėjo užsiimti savo aistra – kosmoso užkariavimu.

Palydovo idėja buvo sena – ją puoselėjo K.Ciolkovskis ir Robertas Godardas. 1948 m. M. Tichonravovas padarė pranešimą apie Žemės palydovą Artilerijos mokslų akademojoje, tačiau jis buvo sutiktas skeptiškai. Tačiau po 5 m., 1953 m. pabaigoje Koroliovas pateikė pasiūlymą KP CK, kad R-7 gali būti nešėja palydovui. Koroliovas siūlė „Sputnik“ paleidimą panaudoti kaip testą branduolinės ginkluotės tobulinimui. Pats „Sputnik“ startas 1957 m. spalio 4 d. sukrėtė pasaulį, ypač Ameriką. Koroliovas su Gagarinu

Kitus 5 m. Koroliovas buvo „ant bangos“. Kilo „Sputnikai“, po trijų nesėkmingų Mėnulio zondų, pakilo „Luna-1” (pirmas praskridimas pro šalį), “Luna-2” (pirmąkart pasiektas kito dangaus kūno paviršius), „Luna-3“ (pirmąkart nufotografuota nematoma Mėnulio pusė) [skaitykite apie pirmuosius bandymus skristi į Mėnulį >>>> ].

Ne tokie sėkmingi Koroliovui buvo Marsas ir Venera. Po 1960-65 m. 13-os nesėkmingų bandymų pagaliau „Venera 3” 1965 m. kovo 16 d. tapo pirmu aparatu, pasiekusiu kitos planetos paviršių. Tuo tarpu JPL zondas „Mariner 2“ praskrido pro Venerą 1962 m., o 1964 m. iš arti Venerą nufotografavo „Mariner 4”.

Vis tik 7-ojo dešimtm. pradžia buvo Koroliovo šlovės valanda. 1961 m. balandžio 12 d. viso pasaulio laikraščiai puikavosi antraštėmis apie pirmą žmogaus skrydį aplink Žemę. O jau rugpjūčio mėnesį G. Titovas aplink Žemę apsuko 17-a ratų. Tačiau JAV prezidentas Dž. Kenedis nusprendė padaryti galą rusų dominavimui kosmose ir dar 1961 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Kongresą, kad būtų užtikrintas sėkmingas žmogaus skrydis į Mėnulį per dešimtmetį.

Po pirmojo amerikiečių astronauto J. Glenn‘o skrydžio ir kitų „Mercury“ sėkmių, Koroliovas stengėsi 1964 m. užtemdyti JAV “Gemini” dviejų astronautų įgulos sėkmę. Tad jis nusprendė į orbitą iškelti tris kosmonautus, o Vakarai manė, kad tai bus atlikta nauju, daugiapiločiu laivu. Tačiau Koroliovas padarė „triuką“, jis supakavo tris kosmonautus be skafandrų į pertvarkytą „Vostok“ laivą, be to, pašalindamas gelbėjimosi sistemą – ir tai pavadino „Voschod“. Tuo pačiu erdvėlaiviu pasiektas ir naujas rekordas – A. Leonovas išėjo į atvirą kosmosą (3 mėn. anksčiau nei „Gemini 4“ skridęs Ed White).

Tačiau Koroliovas pajuto, kad sėkmė slysta iš jo rankų. Jis įtemptai dirbo prie „Sojuz“ laivo, kuris turėjo nugabenti kosmonautus į Mėnulį. Tačiau jam trūko lėšų ir palaikymo. Jis neturėjo raketos, prilygstančios F-1, netur4jo skysto vandenilio variklio (svarbaus elemento, užtikrinančio viršutinių “Apolono” pakopų efektyvumą). Jis netgi turėjo varžytis su kitais konstruktoriais – V. Gluško ir N. Jangeliu. V. Gluško atsisakė suprojektuoti deguonies-žibalo variklį, kurio norėjo Koroliovas, tad teko kreiptis į kitą kompaniją, turinčią patirtį daugiausia su lėktuvų varikliais.

Pirmoji pakopa buvo suprojektuota iš 24 variklių, vėliau jų skaičius padidintas iki 30, kai tapo aišku, kad nepavyks pakelti didelio laivo skrydžiui į Mėnulį. Nuolat konfrontuojant su siauro akiračio kariškiais, regėjusiais vien ginkluotę, Koroliovas negavo reikiamų finansų variklių ištobulinimui.

Tačiau 1964 m. daugelis Koroliovo komandos narių tebemanė, kad jiems pavyks aplenkti amerikiečius. Vyravo nuomonė, kad JAV niekada neturės pakankamai galingos raketos, laivas labai didelis, Funeral of Korolev: Breznev and others o skysto vandenilio naudojimas labai sudėtingas. Pagrindinė Koroliovo klaida buvo, kad jis nepakankamai įvertino JAV.

Be to, Vyriausiasis Konstruktorius išseko fiziškai. Jis kentėjo nuo daugelio negalavimų, didelį nerimą kėlė jo širdis. 1965 m. gruodžio mėn. medicininiai tyrimai parodė, kad jo inkste yra kraujuojantis auglys. Operacija numatyta 1966 m. sausio 14 d., 2 d. po jo 59-ojo gimtadienio. Jis mirė operacijos metu.

Iki tol Sergejus Koroliovas tarybiniams piliečiams tebuvo žinomas tik kaip Vyriausiasis Konstruktorius. Pagaliau buvo galima atskleisti jo tikrąjį vardą.

Po Koroliovo mirties, jo didinga misija aplenkti Ameriką teko Vasilijui Mišinui. Jis ir tapo jos nesėkmės „atpirkimo ožiu“. Tačiau JAM technologinė platforma buvo gerokai pažangesnė, įskaitant ir elektroninę pusę.

Daugelis po savęs palieka tik brūkšnelį tarp dviejų datų

S. Koroliovas gimė 1906 m. Žitomire (Ukraina). Jo motina M. Moskalenko buvo kilusiiš senos Nežinsko kazokų giminės. 14 m. amžiaus pirmąkart pamatęs hidroplan, pareiškė: „Kursiu lėktuvus ir jais skraidysiu!“ Susidomėjimas aviacija 1923 m. nuvedė į sklandytojų būrelį, kur jis ėmė konstruoti sklandytuvą K-5. 1924 m. įstoja į Kijevo politechnikumą, o po 2 m. pereina į Maskvos aukštesniąją techninę mokyklą. 1929 m. apgina diplominį darbą „Lėktuvo SK-4 projektavimas“, kuriam vadovavo A. Tupolevas.

Vėliau dirbo Raketų MTI direktoriaus mokslo dalies pavaduotoju. Karo metu karinius lėktuvus aprūpindavo raketiniais greitintuvais. Po karo Vokietijoje tyrė trofėjinę raketinę techniką. Jis paskiriamas MTI-88 SKB 3-io skyriaus vadovu. Jau 1948 m. sukuria R-1, o 1949-1957 m. jo sukurtų raketų pagrindu sukurtos kelios raketų, skirtų viršutinių atmosferos sluoksnių tyrimams, serijos.

6-o dešimtm. pradžioje biurui pavedama sukurti tarpžemyninę balistinę raketą, o tam Kazachstane statomas bandymų poligonas Nr.5 (vėliau tai tapo Baikonuru). 1957 m. atliktas R-7, galinčios nuskristi 8000 km, bandymas. Vėliau jos pagrindu buvo iškelta į kosmosą „Sputnik-1”, kiti kosminiai aparatai ir pagaliau J. Gagarinas, o vėliau ir stotis „Voschod”. Jis garsėjo kaip Vyriausiasis konstruktorius.

Jo dukra Natalija išleido tritomį apie savo tėvo kelią. O jo gyvenimo kelias nebuvo rožėmis klotas. Trimetis išgyveno tėvų skyrybas ir vėliau sakė: „Vaikystės neturėjau“. 1938 m buvo apkaltintas kenkėjiška veikla ir kankintas fiziškai bei morališkai. Nuteistas 10-čiai metų, praėjo Kolymos „pragarą”, buvo reabilituotas, tačiau toliau kentė valdžios suvaržymus. Dukart Nobelio premijos komitetas prašė TSRS kanditatu premijai iškelti žmogų, surengusį pirmąjį Žemės palydovo bei pirmojo žmogaus kosmose skrydį, tačiau Kremliaus valia Didžiojo konstruktoriaus vardas laikytas paslapyje. Jam netgi nebuvo leista būti V. Lenino mauzoliejaus tribūnoje iškilmingo kosmoso didvyrių pražygiavimo Raudonąja aikšte progomis – kas jau artima klinikiniam atvejui. Belieka tik stebėtis, kad jis neužsidarė savyje, nereiškė pykčio, netapo disidentu.

Literatūra apie S. Koroliovą:

 0. J. Harford. Korolev: How One Man Masterminded the Soviet Drive to Beat America to the Moon, 1997
Literatūra apie S. Koroliovą

Papildomai skaitykite:
Moterys kosmose
Baikonūro statyba
S. Koroliovas ir NSO
Žodis apie Gagariną
Nežinomi kosmonautai
Legendinio tėvo legendinis sūnus
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
„Baisioji“ tarybinės kosmonautikos paslaptis
Gluško: metai kosminiame olimpe
Ankstyvieji Mėnulio tyrinļjimai
Svajokliai prieš imperiją
Žmogaus misija kosmose
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Dulkėtais tolimų planetų takais
Pirmieji tarybiniai raketų profesionalai
Permė: žinios apie anomalinę zoną
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
NASA liečiasi su privačiu verslu
Ateitis - elektrinės raketos
NASA tapsmas: istorija
Tunguskos sprogimas
Raketų eros ištakose
Raudonoji ... planeta
Baikonūro tremtyje
Mūšis dėl Veneros
Lenino marsiečiai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT sklitis
Vartiklis