Kaip kūrė TKS (Tarptautinė Kosminė Stotis)? UFO page. Lithuanian

Pirmiausia į akis krenta milžiniškos Saulės baterijos, besisukančios ant dviejų kronšteinų – stoties karkaso. Jos buvo gabenamos dalimis statant stotį. Amerikietiškoji dalis turi 4-ias sparnų poras (po dvi paneles kiekviename sparne). Vieno sparno ilgis – 35 m, o plotis – 11,6 m. Rusų segmente energija gaminama moduliuose „Aušra“ ir „Žvaigždė“.

Viskas prasidėjo nuo kito projekto „Freedom“. 9-ojo dešimtm. pradžioje JAV sumanė, kaip atsaką į „Mir“, susikurti nuosavą daugiamodulinę stotį. Prie projekto buvo prijungta Europa, Kanada, Japonija. Visų sunkumų išspręsti nepavyko, ir 1992 m. prijungė ir Rusiją.

Stotis buvo renkama kosmose. Į orbitą buvo pristatyta per 100 stambių komponenčių, o montažas truko 5 m. 1993 m. paskelbta apie pradėtą „Mir-Shuttle“ programą, nors pirmąjį modulį vis tik iškėlė Rusija – 1998 m. lapkričio 20 d. “Proton-K” raketa atgabeno „Aušros“ (Zaria) modulį – 12 t cilindrą iš aliuminio, pradžioje 1,5 m užtikrinusį energijos tiekimą stočiai. Taip pat jis atlieka orientacijos ir temperatūros palaikymo funkcijas. Plečiantis TKS, jo funkcijos siaurėjo, - pastovia paskirtimi liko kaip sandėlys ir kuro saugykla. Dar joje yra vietos automatiniams bandymams.
Gruodžio 4 d. „Endeavor“ iškėlė „Unity“ modulį ir milžiniška ranka-manipuliatoriumi sujungė abu modulius.

Tada prasidėjo antroji fazė, kai per kelis išėjimus į atvirą kosmosą astronautai sujungė modulių elektros tiekimo ir komunikacijos sistemas, o taip pat atliktas išorinės įrangos montavimas. Pats „Unity“ yra jungiamuoju moduliu su 6-iais sujungimo mazgais.

2000 m. liepos 26 d. prie „Aušros” prijungtas tarnybinis „Žvaigždės“ (Zvezda) modulis, skirtas gyvybės palaikymo funkcijų užtikrinimui. Pradžioje „Žvaigždė“ dar atliko skaičiavimo ir daugelį kitų funkcijų. Jis sunkiausias rusiškas modulis (20,3 t; 75 m³ tūris.
TKS: Stivenas Robinsonas atvirame kosmose

TKS: Stivenas Robinsonas atvirame kosmose

Lapkričio 2 d. pirmąkart stotyje įsikūrė 3 žm. įgula: W. Shepherd, S. Krikaliovas ir J. Gidzenko. Per 4 mėn. jie paleido maisto šildymo įrenginius „Žvaigždėje“, parengė miegamąsias patalpas, sutvarkė visas gyvybės palaikymo sistemas, iškonservavo ankstesnių trumpalaikių įgulų atgabentus įrenginius.

2001 m. vasario 7 d. „Atlantis“ prijungė laboratorinį „Destiny“ modulį – gana didelį, 8,5 m ilgio. Jame buvo 5 ISPR stovai, kurių kiekvienas sveria po 540 kg.

2001 m. liepos 14 d. modulis „Quest“ suteikė prioritetinį šliuzą į atvirą kosmosą. Jis yra iš dviejų dalių: 1) skafandrų saugojimui; 2) išėjimui.

2001 m. rugsėjį „Pirsas“ tapo papildomu prisijungimo šliuzu, per kurį buvo ir išeinama į atvirą kosmosą. Jį 2017 m. planavo pakeisti daugiafunkcinis „Mokslas“ (Nauka).

Pradžioje konstravimui pakako „Shuttle“ laivuose įrengtos „Kanadarm“ sistemos manipuliatorių. Augant poreikiams, 2001 m. buvo atgabentas „Kanadarm-2“ kompleksas, kuris gali būti perkeliamas, nes įrengtas ant specialių bėgių. Pilnai ištiesta sistema pasiekia 17,6 m ilgį. Ją sudaro pati ranka, mobili distancinė valdymo sistema, o taip pasukiantis specialios paskirties manipuliatorius. Perkeliamų daiktų svoris gali siekti 116 t (masę kosmose riboja tik inercinės jėgos). Specialiai rusiškai daliai EKA sukūrė 11 m. ilgio manipuliatorių ERA, galintį labai tiksliai perkelti 8 t svorio krovinius. Jis į TKS bus nugabentas 2017 m.

„Shuttle“ laivų naudojimas baigėsi 2011 m. – ir įgulos ryšiui su Žeme naudojami tik „Sojuz“ laivai. Ateityje NASA gaus tris laivus įgulos gabenimui: „Orion“, CST-100 ir SpaceX “Dragon”. Be to, tebevystomas „mini- šatlas” Dream Chaser, kurio NASA anksčiau atsisakė. Krovinius gabena amerikiečių, europiečių ir rusų transportiniai laivai.

2003 m. avariją patyrė „Columbia“, kurios metu žuvo 7 žmonės – tai paveikė ir MKS vystymą. Vis tik 2006 m. rugsėjį „Atlantis“ atgabeno saulės baterijų ir naujos įrangos. 2007 m. spalio 23 d. prijungtas „Harmonijos” modulis, skirtas Europos „Columbus“ (atgabeno 2008 m. vasario 11 d.) ir Japonijos „Kibo“ (pirma komponentė – 2008 m. kovo 14 d.) modulių jungimui. „Kibo“ yra didžiausiu moduliu – jo hermetiškas skyrius yra 11,2 m ilgio, o skersmuo – 4,4 m.

2009 m. gegužės 29 d. atvyko pirmasis ilgalaikis ekipažas iš 6 astronautų, o lapkričio 12 d. „Progress” atgabeno nedidelį (3,7 t) „Paieškos” (Poisk) modulį sujungimui su „Žvaigžde“. Jis skirtas rusų laivų švartavimuisi, o taip pat išėjimui į atvirą kosmosą bei mokslinių eksperimentų atlikimui. 2010 m. vasario 8 d. pradėjo veikti gyvenamasis modulis „Trankvility“, prie kurio jau vasario 16 d. buvo prijungtas „Kupolas” su puikiu panoraminiu vaizdu. Jis tinka Žemės ir kosmoso stebėjimui. 2010 m. gegužės 18 d. prie „Aušros“ prijungtas „Patekėjimas“(Rassvet, 8 t), kuris panaudojamas krovinių saugojimui. Ir galiausiai prisijungė „Leonardo“, daugiafunkcinis tiekimo modulis. TKS vidus

Ateityje planuojama prijungti ir papildomus modulius. Stotį eksploatuoti ketinama iki 2024 m. – dėl to veikia keli veiksniai: ir kaina, ir įrangos susidėvėjimas, ir politiniai trikdžiai.

Vienu žinomų eksperimentų tapo „Plazmos kristalas“, susijęs su dulkių plazma.

TKS ateitis?

Rusijos vaidmuo TKS sukūrime buvo didelis, tačiau dabar jos ateitis miglota, o „Sojuzai“ ir „Progresai“ gali atsidurti istorijos savartyne.

Iš pradžių nebuvo planuojama, kad TKS bus tarptautinė. 9-me dešimtm prie projekto „Freedom” pavadinimu ketino prijungti tik JAV, Kanados, Europos ir Japonijos specialistus. Ir tai turėjo būti atsakas TSRS bandymams susigražinti pirmavimą kosmoso srityje. Ir šiai iš dallies pavyko – ji pirmoji orbitoje sumontavo daugiamodulinę „Mir“ stotį. O laikas bėgo ir Vakarų projektas brango. O tada dingo TSRS ir neliko geopolitinės komunizmo ir kapitalizmo priešpriešos. O kartu tapo aišku, kad TKS taps brangiausiu kosminiu projektu. Paskutinį 20 a. dešimtmetį projekto vadovai suprato, kad geriausia išeitimi bus prijungti ir tarybinius specialistus. Rusija privalėjo prisiimti dalį išlaidų.... - tuo metu „Mir“ dar veikė visu pajėgumu: ji atiduota eksploatacijai 1986 m.

Tuo metu Rusija turėjo sunkiąją raketą „Proton“, kuri poroje su „Sojuz“, leido į orbitą iškelti sunkius blokus. JAV savo ruoštu turėjo „Space shuttle“. Tad nusimatė vaisingas bendradarbiavimas. Ir tikrai, naudos turėjo visi – Vakarai nusimetė dalį finansinės naštos, o tarybiniai specialistai gavo galimybę ir toliau užsiimti savo darbais (juk viena Rusija Modulis NAUKA negalėjo ilgai patempti tokio brangaus projekto kaip „Mir“ – jos kosmoso agentūrai buvo „išgyvenimo“ klausimas, kaip ir 2018-ais…). Ir galiausiai 2001 m. kovo 23 d. „Mir“ nuskandino Ramiajame vandenyne - ir nuo tada apie „nacionalinę“ stotį grįždavo tik su žodžiais.

Toliau vyko nuobodus derinimų procesas, kol pagaliau Rusija pirmoji iškėlė pirmą TKS modulį - „Zaria“ (viso pas ją – 5; apie juos daugiau >>>>>).

Dabar visos rimtos kalbos sukasi tik apie „Mokslą“ (Nauka). Tai stambus (20 t) modulis, skirtas moksliniams instrumentams, ERA manipuliatoriui, transporto laivų prisijungimui, krovinių saugojimui ir gyvybinių funkcijų užtikrinimui, kuro tranzitui, stoties valdymui. Apie jį vis dar tebekalbama (2018 m. pabaiga) ir visa tai tėra teorija. Jis pradėtas kurti daugiau kaip prieš 20 m. Pradžioje jį iškelti ketino 2007 m., atidėjo iki 2014 m., o tada sutrukdė nehermetiškas ventilis ir kuro sistemos užteršimas metalo milteliais – ir modulis gražintas taisyti gamintojui, Chruničiovo centrui. O per tą laiką paseno dar ir guminiai elementai...

Iš esmės, problema pats Chruničiovo centras. Kadaise pažangi įmonė dabar išgyvena sunkius laikus. Ne tai, kad reorganizuota ir iš Maskvos perkelta į Omską – toli nuskambėjo 2017 m. skandalas, kai beveik visuose „Proton“ antros ir trečios pakopos varikliuose aptiko broką. Tai pakirto jo prestižą. Vis tik atrodo, pagal skurdžius duomenis, kad „Mokslą“ bandys iškelti iki 2019-ų. Bet tai jau ne pirmą kartą garantuotai žada.

Tačiau miglotas ir pačios TKS likimas. JAV yra nemažai ketinančių nuskandinti ją jau 2020-ais. Žinoma, kad NASA nustos finansuoti TKS 2025 m. Bet gal tai ne galas?!

Mat savo daugiamodulę stotį (sumažintą „Mir“ modelį) sukurti ketina kinai – ir vargu ar JAV leis sau neturėti stoties, kai Kinija turės. Juk orbitinė stotis – ne tik mokslo tyrimai, bet ir platforma ginklams. O juk „šaltasis“ karas tarp tų šalių jau prasideda... Tad TKS dar patarnaus, ko gero, bent vieną dešimtmetį...

Kokiu pavidalu – jau kitas klausimas!? Neseniai sužinota, NASA „galva” Dž. Braidenstainas ieško privačių investuotojų, pasirengusių perimti amerikietišką TKS dalį. Nors vargu, ar TKS gali būti komerciškai pelninga – į ten sunku patekti, iš jos sunku sugrįšti. Ir viskas labai brangu.

Kaip bebūtų, amerikiečių TKS atsisakymas būtų mirtinas smūgis „Roskosmos”. Visiškai nereikalingais tada pataps ir “Sojuz”, ir “Progress” laivai. O gal Rusijos nacionalinė” stotis išliks ir be amerikiečių – prijungus numatytus „Nauka“, NEM ir „Pričal“ (Prieplauka) modulius? Bet apie technines problemas net neverta kalbėti – „Nauka“ modulio parengimas parodė tuos sunkumus... Dar svarbesni finansiniai reikalai... Kalbama, kad „Roskosmos“ negaus didelės pinigų sumos, o tai kelia pavojų net ir prioritetiniams darbams (pvz., „Sojuz-5” raketos sukūrimui), nekalbant jau apie nacionalinę stotį. Tad vieninteliu variantu belieka bendradarbiavimas su Vakarais tarptautinės stoties Mėnulio orbitoje projekte (Lunar Orbital Platform-Gateway). Be jo atkrenta būtinybė tiek laivui “Federacija”, tiek supersunkiai raketai, kurią Rusija vis dar ketina sukurti. Jų nereiks, nes tiesiog nebus kur skristi!

Istoriniai faktai: Pirmąja orbitine stotimi buvo „Saliut“, iškelta 1971 m. balandžio 19 d., o pirmąja amerikietiška stotimi – „Skylab“ (1973 m. gegužės 14 d., stambesnė už tarybines ir išbuvusi orbitoje labai ilgai – iki 1979 m.).