Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Indijos kosmonautika: išeiti iš šešėlio    

Įprasta laikyti, kad pirmąjį kosminį skrydį Indija atliko jau … 1963 m. Tiesa, pilnaverčiu laikyti jį vargiai galima. Tada iš Tchumba poligono startavusi dvipakopė „Nike Apache“ (Argo B-13) raketa buvo amerikietiška ir atliko skrydį balistine trajektorija. Ir nors apogėjuje pasiekė 160 km aukštį ir kirto Karmano liniją, aparatas nepasiekė orbitos aplink Žemę.

Beje, panaši istorija nutiko ir su pirmuoju indišku palydovu Aryabhata-1  1975 m. balandžio 19 d. Jis ne tik startavo tarybine raketa „Kosmos-3M“, bet ir iš TSRS teritorijoje Kopustinovo Jare esančios starto aikštelės. Ir tik 1980 m. liepos 18 d. įvyko tikrai „indiškas” startas – po eilės nesėkmių pagaliau iš Šricharikoto kosmodromo pakilo raketa SLV-3. Užtat jau po 4 m. kosmose pabuvojo pirmasis indų kosmonautas – ir čia neapsieita be TSRS pagalbos: Rakešas Šarma skrido tarybiniu laivu „Sojuz T-11“. Kol kas tai vienintelis Indijos kosmonautas: dar du indai ruošėsi skristi su amerikiečiais, tačiau po 1986-ųjų „Challenger“ avarijos jų skrydis buvo atšauktas.
Beje, indai sava laiko ir astronautę Kalpaną Čavla, gimusią Indijoje, tačiau vėliau persikėlusią JAV ir gavusią jos pilietybę ir NASA bendradarbe: jos pirmas skrydis buvo „šatlu“ 1997 m., o antrojo skrydžio 2003-ais metu besileidžiant „Kolumbija“ patyrė avariją ir K. Čavla kartu su visu ekipažu žuvo.

Nuo 80-ųjų Indijos kosmonautika bando vystytis savarankiškai: pagrindinis partneris, Rusijos „Roskosmos“ atsidūrė gilioje krizėje. Ir šalies agentūrai ISRO kol kas nepavyksta nei pavyti konkurentų, nei išlaikyti jų spartaus tempo. Ir pažiūrėjus iš arčiau į jos projektus ir misijas, pastebimas blaškymasis. Atrodo, kad griebiamasi už visko: kuriamas naujas kosminis laivas ir planuojami savi pilotuojami skrydžiai, rengiami zondai į Mėnulį ir Marsą, skrydžiai prie Saulės ir Veneros... Kartu ISRO neužmiršta vystyti ir palaikyti įvairias palydovines sistemas, apimant navigacinę NAVIC (dirbančiai lokaliai šalies viduje) ir INSAT (derinančią telekomunikacijų funkcijas ir distancinį Žemės zondavimą).

Ir visa tai daroma su gana kukliu biudžetu, vos 1,5 mlrd. dolerių į metus (gerokai mažiau už Rusiją - apie 3 mlrd., ir Kiniją – 8,4 mlrd., jau nekalbant JAV – 48 mlrd. dolerių). Tad visi projektai išsitęsia labai ilgai.

Todėl ir pagrindiniu nešėju ilgą laiką buvo raketa SLV-3, kurios galios nepakanka palydovų iškėlimui į geosinchronines ir geostacionarias orbitas, būtinas ryšių ir distancinio zondavimo funkcijoms. Tam tinkama raketa atsirado gana neseniai: PSLV pirmasis startas įvyko 1993 m. Ji sulaukė daug modifikacijų ir gali būti panaudojama aparatų iškėlimui į įvairiausias orbitas. Būtent jos modifikacija PSLV-XL 2013-ais į Marsą išsiuntė stotį „Mangalyaan“. O 2017 m. ji pasiekė savitą rekordą, vienu metu į kosmosą iškeldama net 104 palydovus, daugiausiai miniatiūrinius.

O 2001 m. startavo nauja dar galingesnė GSLV raketa, leidusi pradėti startus INSAT programoje. Ši raketa pradžioje naudojo Rusijos gamybos trečiąją pakopą, tačiau po poros metų ją pakeitė savąja GSLV Mk.II.

Ir pagaliau 2014 m. įvyko dar galingesnės GSLV Mk.III startas. 2019 m. vasarą ji išsiuntė antrąją Mėnulio misiją, 3,8 t „Chandrayaan-2“ stotį. Ir būtent ji turėtų tapti būsimos pilotuojamos programos pagrindu. „Pamažu“ judama ir daugkartinio panaudojimo raketų RLV-TD kryptimi.

Per paskutiniuosius metus ISRO pavyko savarankiškai realizuoti tris sudėtingas tarpplanetines misijas. 2013 m. „Mangalyaan“ sėkmingai išvedė į Marso orbitą ir veikė ilgiau nei metus perduodamas duomenis apie Raudonąją planetą. Ir įdomu, kad šis projektas tapo pigiausiu tarp panašių – jis tekainavo 74 mln. dolerių (palyginimui – NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ kainavo 720 mln. dolerių).

Indai išskraidino ir du aparatus į Mėnulį. 2008 m. „Chandrayaan-1“ perėjo į Mėnulio orbitą ir sėkmingai ant jo paviršiaus numetė zondą, kad būtų ištirtos nuo smūgio pakeltos dulkės. Pati stotis veikė 10 mėn. ir patvirtino, kad poliarinėse srityse yra ledo. 2019 m. „Chandrayaan-2“ likimas buvo dramatiškas. Jo misija ruošta ilgai ir skausmingai. Pati stotis į orbitą perėjo sėkmingai, tačiau atsiskyręs nusileidimo modulis „Vikram“ su mėnuleigiu minkštai nenusileido. Iš čia pasireiškė „indiška“ specifika – dar ilgokai internete buvo skelbiama apie šios misijos sėkmę (matyt „onoras“ neleido prisipažinti patyrus nesėkmę). ISRA Aditya Saulės tyrimui

Bet toji nesėkmė vystymosi nesustabdys. Jau rengiamas kosminis pilotuojamas „Gagayaan“, skirtas 3 žmonių įgulai, numatomas 2021 m. [apie ketinimą savo jėgomis iškelti žmogų į kosmosą Indija paskelbė 2018 m. rugpjūtį: „Indijos sūnus arba dukra pakils į kosmosą su Indijos vėliava iki 2022-ųjų ar net anksčiau“ – mat 2022-ais Indija švęs 75 m. nepriklausomybės metines]. Iš pradžių indų kosmonautai vadinti gaganautais nuo sanskrito žodžio, reiškiančio „dangus“. Tačiau jis nelabai maloniai skambėjo, tad jau kokie 8 m. naudojamas terminas viomanautas, nuo kito sanskrito žodžio, taip pat reiškiančio dangų. Dar siūloma akašagas („važinėjantys dangumi“) ar net anrarikša jatris („dangus virš žemės“ ir „keliautojas“).

O iš paskos planuojama ir sava 20 t svorio kosminė stotis.
Vėliau dar prasisunkė informacija, kad „Gaganjano“ misija sumanyta grandiozinė: iškart keli asmenys ir kelioms dienoms, pradžioje ketinta ir su moterimi. Jau atrinkta 4-i kandidatai. Vis tik į kosmosą gali patekti ir „moteris“ – 2020 m. sausį ISRO būstinėje Bangarore buvo pristatyti žavi brunetė, robotė Viomitra, galinti bendrauti dviem kalbomis: hindi ir anglų. Ji prisistato kaip „pusiau humanoidė“. Vis tik dar galutinai dar nėra aišku, ar ją leis skristi, tačiau šansai dideli (galbūt, patobulintai versijai).

Iki tol planuojami du bandomieji skrydžiai su robotais. Mat Indijai nepriimtina kitų šalių praktika, kaip pradžioje buvo siunčiami gyvūnai, nes tai prieštarauja induizmo nuostatai, draudžiančiai pakenkti gyvūnams.

Netrukus Indija gali turėti ir savo astronautų paruošimo centrą, kurį rengiamasi pastatyti Čalakere. Jo sukūrimui jau skirta 380 mln. dolerių.

ISRO ilgai kinkė arklius, bet atrodo kad ji jau pradeda lėkti ristele. Per artimiausius 5 m. indai tikisi atlikti 4-ias ilgas misijas. Visų pirma, 2024 m. kartu japonais minkštai nusileisti Mėnulyje. O iki tol jie dar turėtų nusiųsti zondus į Venerą ir Marsą, o taip pat aparatą „Aditya“ Saulės tyrimams. Jei šie planai išsipildys, tai tarp kosmoso žaidėjų atsiras naujokas su labai neįprastu ir savitu charakteriu.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Kasinėjimai Marse
Lenktynės kosmose
Žodis apie Gagariną
Mėnulis: Pirmoji raketa
Kinijos kosminės ambicijos
2019-ųjų kosminė takoskyra
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Dulkėtais tolimų planetų takais
Jo vardu pavadintas teleskopas
Saturno keisčiausias palydovas
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Ateitis - elektrinės raketos
Pirmasis JAV palydovas
"Pioneer" anomalijos
"Galileo" misija
Baikonūro tremtyje
Ateities kapinės

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis