|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Indijos kosmonautika: išeiti iš šešėlio
Įprasta laikyti, kad pirmąjį kosminį skrydį Indija atliko jau 1963 m. Tiesa, pilnaverčiu laikyti jį vargiai galima. Tada iš Tchumba poligono startavusi dvipakopė Nike Apache (Argo B-13) raketa buvo amerikietiška ir atliko skrydį balistine trajektorija. Ir nors apogėjuje pasiekė 160 km aukštį ir kirto Karmano liniją, aparatas nepasiekė orbitos aplink Žemę. Beje, panaši istorija nutiko ir su pirmuoju indišku palydovu Aryabhata-1 1975 m. balandžio 19 d. Jis ne tik startavo tarybine raketa Kosmos-3M, bet ir iš TSRS teritorijoje Kopustinovo Jare esančios starto aikštelės. Ir tik 1980 m. liepos 18 d. įvyko tikrai indiškas startas po eilės nesėkmių pagaliau iš Šricharikoto kosmodromo pakilo raketa SLV-3. Užtat jau po 4 m. kosmose pabuvojo pirmasis indų kosmonautas ir čia neapsieita be TSRS pagalbos: Rakešas Šarma skrido tarybiniu laivu Sojuz T-11. Kol kas tai vienintelis Indijos komonautas: dar du indai ruošėsi skristi su amerikiečiais, tačiau po 1986-ųjų Challenger avarijos jų skrydis buvo atšauktas. Nuo 80-ųjų Indijos kosmonautika bando vystytis savarankiškai: pagrindinis partneris, Rusijos Roskosmos atsidūrė gilioje krizėje. Ir šalies agentūrai ISRO kol kas nepavyksta nei pavyti konkurentų, nei išlaikyti jų spartaus tempo. Ir pažiūrėjus iš arčiau į jos projektus ir misijas, pastebimas blaškymasis. Atrodo, kad griebiamasi už visko: kuriamas naujas kosminis laivas ir planuojami savi pilotuojami skrydžiai, rengiami zondai į Mėnulį ir Marsą, skrydžiai prie Saulės ir Veneros... Kartu ISRO neužmiršta vystyti ir palaikyti įvairias palydovines sistemas, apimant navigacinę NAVIC (dirbančiai lokaliai šalies viduje) ir INSAT (derinančią telekomunikacijų funkcijas ir distancinį Žemės zondavimą). Ir visa tai daroma su gana kukliu biudžetu, vos 1,5 mlrd. dolerių į metus (gerokai mažiau už Rusiją - apie 3 mlrd., ir Kiniją 8,4 mlrd., jau nekalbant JAV 48 mlrd. dolerių). Tad visi projektai išsitęsia labai ilgai. Todėl ir pagrindiniu nešėju ilgą laiką buvo raketa SLV-3, kurios galios nepakanka palydovų iškėlimui į geosinchronines ir geostacionarias orbitas, būtinas ryšių ir distancinio zondavimo funkcijoms. Tam tinkama raketa atsirado gana neseniai: PSLV pirmasis startas įvyko 1993 m. Ji sulaukė daug modifikacijų ir gali būti panaudojama aparatų iškėlimui į įvairiausias orbitas. Būtent jos modifikacija PSLV-XL 2013-ais į Marsą išsiuntė stotį Mangalyaan. O 2017 m. ji pasiekė savitą rekordą, vienu metu į kosmosą iškeldama net 104 palydovus, daugiausiai miniatiūrinius. O 2001 m. startavo nauja dar galingesnė GSLV raketa, leidusi pradėti startus INSAT programoje. Ši raketa pradžioje
naudojo Rusijos gamybos trečiąją pakopą, tačiau po poros metų ją pakeitė savąja GSLV Mk.II.
Ir pagaliau 2014 m. įvyko dar galingesnės GSLV Mk.III startas. 2019 m. vasarą ji išsiuntė antrąją Mėnulio misiją, 3,8 t Chandrayaan-2 stotį. Ir būtent ji turėtų tapti būsimos pilotuojamos programos pagrindu. Pamažu judama ir daugkartinio panaudojimo raketų RLV-TD kryptimi. Per paskutiniuosius metus ISRO pavyko savarankiškai realizuoti tris sudėtingas tarpplanetines misijas. 2013 m. Mangalyaan sėkmingai išvedė į Marso orbitą ir veikė ilgiau nei metus perduodamas duomenis apie Raudonąją planetą. Ir įdomu, kad šis projektas tapo pigiausiu tarp panašių jis tekainavo 74 mln. dolerių (palyginimui NASA Mars Reconnaissance Orbiter kainavo 720 mln. dolerių). Indai išskraidino ir du aparatus į Mėnulį. 2008 m. Chandrayaan-1 perėjo į Mėnulio orbitą ir sėkmingai ant jo paviršiaus numetė zondą, kad būtų ištirtos nuo smūgio pakeltos dulkės. Pati stotis veikė 10 mėn. ir patvirtino, kad poliarinėse srityse yra ledo. 2019 m. Chandrayaan-2 likimas buvo dramatiškas. Jo misija ruošta ilgai ir skausmingai. Pati stotis į orbitą perėjo sėkmingai, tačiau atsiskyręs nusileidimo modulis Vikram su mėnuleigiu minkštai nenusileido. Iš čia pasireiškė indiška specifika dar ilgokai internete buvo skelbiama apie šios misijos sėkmę (matyt onoras neleido prisipažinti patyrus nesėkmę). Bet toji nesėkmė vystymosi nesustabdys. Jau rengiamas kosminis pilotuojamas Gagayaan, skirtas 3 žmonių įgulai, numatomas 2021 m. Iš pradžių indų kosmonautai vadinti gaganautais nuo sanskrito žodžio, reiškiančio dangus. Tačiau jis nelabai maloniai skambėjo, tad jau kokie 8 m. naudojamas terminas viomanautas, nuo kito sanskrito žodžio, taip pat reiškiančio dangų. O iš paskos planuojama ir sava 20 t svorio kosminė stotis. ISRO ilgai kinkė arklius, bet atrodo kad ji jau pradeda lėkti ristele. Per artimiausius 5 m. indai tikisi atlikti 4-ias ilgas misijas. Visų pirma, 2024 m. kartu japonais minkštai nusileisti Mėnulyje. O iki tol jie dar turėtų nusiųsti zondus į Venerą ir Marsą, o taip pat aparatą Aditya Saulės tyrimams. Jei šie planai išsipildys, tai tarp kosmoso žaidėjų atsiras naujokas su labai neįprastu ir savitu charakteriu. Papildomai skaitykite:
|
