Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės. Mėnulis ir Žemės paslaptys. UFO Page. Lithuanian

Mėnulis ir Žemės paslaptys

Kodėl žmonės veržiasi tirti Mėnulį? Argi jiems nėra kas veikti Žemėje?

Pirma, tai mums artimiausias stambus dangus kūnas, kurį pasiekti lengviausia. Mėnulis glaudžiai susijęs su Žeme, galbūt susidarė net iš jos ar greta jos. Tad tiriant jį galima daug ką sužinoti apie pačią Žemę: kaip ji susidarė, kokia vidinė sandara ir kokie procesai vyksta jos gelmėje, kokios vulkanizmo, žemės drebėjimų, magnetizmo priežastys, kokia Žemės ir Saulės sistemos planetų praeitis ir kas jų laukia ateityje... Akademikas A.A. Trofimukas¹⁾ (Mėnulio kilmės iš to paties pirminio debesies šalininkas) „Pravda“ korespondentui aiškino: „mums, geologams, Mėnulio reikalai beveik tokie pat svarbūs kaip ir žemiškieji... aš laikau, kad skrydžiui į Mėnulį verta pateiki paraišką ir geologui. Mat Selena, kaip dar vadina Mėnulį, - toks pat ‚geologinis rojus‘ kaip ir ‚astronominis rojus‘“.

Bendros kilmės iš to pat dulkių-dujų debesies šalininkai laiko, kad Mėnulio paviršius yra tarsi jo seniausios istorijos „užrašas“, kuris gali padėti išsiaiškinti, koks buvo Žemės paviršius toje tolimoje praeityje, kai jo dar nedengė nuosėdiniai sluoksniai. Anot akademiko G.I. Petrovo²⁾, beveik nieko nežinoma apie pirmąjį Žemės gyvavimo milijardo metų trukmės laikotarpį. O kadangi geologiniai procesai Mėnulyje lėtesni nei Žemėje, yra galimybė atkurti Žemės praeitį. Net jei Mėnulis buvo pasigautas Žemės, tas įvykis privalėjo sukelti audringus sujudinimus tiek Mėnulyje, tiek Žemėje. Šių kūnų palyginimas padės praskleisti ir Mėnulio kilmės paslaptį.

Mes mažai suprantam cheminę Žemės evoliuciją, nes jos paviršių paveikė paviršiniai vandenys. O Mėnulis – neužbaigtos evoliucijos pavyzdys. Ir kalnų susidarymas Žemėje perprastas tik dalinai, nes tektoniškai aktyvias zonas dengia vandenynai arba stori nuosėdiniai sluoksniai. Mėnulyje nėra tokių maskavimų.

Apie mūsų Žemės susidarymą ir „kūdikystę“ išsakyta skirtingų minčių. Dauguma laiko, kad ji susiformavo sulipus šaltoms meteoritų dulkėms. Tada ji, anot akademiko A.P. Vinogradovo³⁾, keitėsi dėl radioaktyvių elementų išskirtos šilumos, kurios veikiamos vidinės zonos ėmė dalinai lydytis, į paviršių iškilti lengvesni elementai, o sunkesni ir sunkiau besilydantys leistis gilyn. Taip įvyko mantijos išsisluoksniavimas.

Dabartiniu požiūriu Žemė sudaryta iš kelių skirtingų sluoksnių, geosferų: atmosfera, hidrosfera, litosfera (pluta), mantija ir geležies-nikelio branduolys, kuris yra dalina skystas, dalinai kietas. Pirmų trijų sferų ribose egzisuoja biosfera. Bet jei Žemę palygintume su obuoliu, tai ištirtas sluoksnis būtų plonesnis už obuolio luobą.

Ieškodami naudingųjų iškasenų žmonės rausiasi vis gilyn, tačiau kiekvienas papildomas metras vis sunkiau įveikiamas (skaitykite apie giliausią gręžinį Koloje >>>>>). Nustatyta, kad plutos storis ir struktūra po žemynais ir vandenynais skiriasi. Kontinentinės plutos storis apie 35-40 km ir ją dengia apie 1 km nuosėdinis sluoksnis., po kuriuo yra apie 15 km storio granito sluoksnis, po kuriuo tūno apie 20 km storio bazalto sluoksnis. Okeaninė pluta yra apie 6-8 km storio ir joje nėra granitinio sluoksnio. Mokslininkai stengiasi pasiekti bent viršutinius mantijos sluoksnius.

Kam to reikia? Mat kai kurios naudingos iškasenos, pvz., geležies rūda, turi įvairių priemaišų (kartais iki 50%). Spėjama, kad jos (tarkim, gryna geležis) mantijoje gali būti išlydytu pavidalu. Verždamasi į viršų jos „užsiteršia“. Jei taip, tai iš mantijos galima būtų gauti švaresnes naudingąsias iškasenas – kitas klausimas, tokio gavybos sudėtingumas.

O štai Mėnulyje nėra nuosėdinio sluoksnio – tad jos paviršinis sluoksnis gali būti panašus į mantijos ir jame gali būti grynesni mineralai. Kita vertus, į Mėnulio paviršių betarpiškai rėžiasi meteoritai, kurių greičio nepristabdo atmosfera. Susidūrimo vietoje susidaro milžiniškas slėgis ir temperatūra, prilygstantys tiems, kuriems esant susidaro dirbtiniai deimantai. Tad gali būti, kad kai kuriose vietose paviršius nusėtas deimantais, kvarco atmaina. O kadangi Mėnulio sąlygos skyrėsi nuo Žemės, tai gali būti, kad jame atrasime ir naujų, Žemėje nežinomų mineralų.

Žemiečiams teks Mėnulyje gyventi specialiose hermetiškose patalpose. Paviršiuje pastatai yra pusrutulio formos kupolai. Siekiant sumažinti oro slėgių skirtumą kupole ir išorėje, o taip pat užtikrinti aukštą termoizoliaciją ir mechaninį patikimumą, siūloma juos įrengti iš kelių apvalkalų. Erdvė tarp apvalkalų būtų užpildyta ozonu, kurio slėgis apie pusė oro slėgio vidinėje patalpoje. Ozonas pasirenkamas tam, kad jis gerai sugeria pražūtingus Saulės spindulius.

Bet kodėl Mėnulyje naudinga statyti kupolo formos pastatus? Pirmiausia todėl, kad slegiant iš vidaus, konstrukcija „tempiama", todėl labiausiai išnaudojamos jo atsparumo savybės. Ypač sėkmingai tempimui tinka pluoštinės medžiagos, turinčios orientuotą struktūrą, pvz., stiklo pluoštas. Statybų mechanikoje yra sąvoka – „trūkimo ilgis". Tai strypo ilgis, kai jis trūksta nuo savo paties svorio. Pluoštinių medžiagų jis ilgiausias. Pusrutulio kupolai kartu sumažina meteoritų poveikį ir tuo pačiu padidina saugumą.

Požeminiai statiniai patrauklūs tuo, kad nepaisant didelių temperatūros svyravimų paviršiuje, jų aplinkos temperatūra beveik pastovi. Sudėtingiausia užduotis – sukurti sąlygas, kuo artimesnes žemiškoms; pirmiausia, tiksliai reguliuoti oro sudėtį, temperatūrą ir drėgnumą.

Mėnulyje Saulės spinduliavimo galingumas yra 1,38 kW/m², todėl jos panaudojimas bus visų pirma. Visų pirma – silicio Saulės baterijos, tačiau jų efektyvumas tik apie 25%. Efektyvesnės arba daugiasluoksnės – labai brangios. Kitas būdas – termoelektroniniai generatoriai, tačiau iškyla šilumos pašalinimo nuo vėsaus galo problema. Vienas sprendimų – naudoti aukštų temperatūrų generatorius, jų efektyvumas dabar apie 15-20%, tačiau jį galima padidinti (iki 60%) maksimaliai artinant elektrodus bei keliant „karštojo" elektrodo temperatūrą.

Tai pat įmanoma Mėnulyje pastatyti branduolinius reaktorius, kurie veiks ilgą laiką, ypač jei Mėnulyje bus rasta radioaktyvių elementų sankaupų. Kita medalio pusė – Mėnulis galėtų tapti energijos gamybos baze Žemei – tiek Saulės energijos, tiek branduolinės ir termobranduolinės (ir taip išvaduodamas Žemė nuo pavojingų radioaktyvių atliekų).

Atradus teleskopą, atsiskleidė daug naujų dalykų. Pirmasis apie juos papasakojo Galileo Galilėjus, 1609 m. savadarbiu teleskopu apžiūrėjęs Mėnulį ir nupiešęs, ką pamatė:
„Iš stebėjimų, ne kartą pakartotų, priėjome išvados, kad Mėnulio paviršius visai nėra lygus ir glotnus ir nėra tobulai sferiškas, kaip apie tai laikė visas filosofų legionas, o, atvirkščiai, yra nelygus, gruoblėtas, pilnas įdubų ir iškilimų... Kaip mūsų Žemės rutulio paviršių dalijame į dvi pagrindines dalis – sausumą ir vandenį, taip ir Mėnulio diske regim didelę įvairovę: vieni dideli laukai labiau blizga, kiti mažiau..."

Galilėjus spėliojo, kad ir Mėnulyje gali būti jūrų ir vandenynų – ir nuo tų laikų tamsios dėmės ir imtos vadinti jūromis.

1647-57 m. buvo paskelbti Michailo Langreno padaryti Mėnulio piešiniai. 1647 m. mėgėjas astronomas iš Gdansko Janas Gevelni išleido knygą „Selenografija arba Mėnulio aprašymas" su autoriaus piešiniais su daugeliu detalių. Po 4 m. italas Džovani Ričioli paskelbė Mėnulio žemėlapį. Jis davė pavadinimus beveik 200-ams Mėnulio darinių. Jis sukūrė tam tikrą pavadinimų sistemą: kalnų grandinėms gavo pavadinimus, panašius į Žemės, „jūroms" suteikti simboliniai pavadinimai, o krateriams – įvairių žmonių vardai (deja, būdamas jėzuitu, jis daugeliui davė bažnytininkų vardus). Dauguma Ričioli duotų pavadinimų išliko iki šiol.

Nuolat tobulėjo stebėjimo priemonės ir metodikos. 1830-37 m. Bero ir Medlero išleistame Mėnulio žemėlapyje buvo 7735 detalės. 1878 m. vokietis Julijus Šmidtas, dirbęs Atėnuose, po daugiamečių stebėjimų išleido žemėlapį su 32856 detalėmis. Daugelį dešimtmečių jis laikytas vienu geriausių.

Fotografijos atradimas (1839 m.) pastūmėjo į priekį Mėnulio kartografiją. 1897 m. Paryžiaus observatorija išleido pirmą didelį Mėnulio atlasą. Nuotraukas padarė M. Levi ir P. Pjuzė. 1901 m. vokietis Julijus Francas išleido Mėnulio darinių katalogą, o 1904 m. amerikietis V. Pikeringas išleido didelį fotografinį Mėnulio atlasą. 1935 m. M. Blegas ir R. Miuleris išleido katalogą, apimantį per 4,5 tūkst. darinių su tiksliomis koordinatėmis. 1960 m., vadovaujant amerikiečiui Dž. Koiperis, išleistas fotografinis atlasas. Jame yra 44 rajonų 280 žemėlapių. Jame išskiriamos iki 800 m skersmens detalės.

1959 m. "Luna-3" pirmąkart nufotografavo nematomą Mėnulio pusę. Pasinaudoję atradėjų teise, tarybiniai mokslininkai suteikė pavadinimus jos dariniams. 1965 m. Mėnulio nematomą pusę fotografavo „Zond-3" – po jo liko nenufotografuota tik apie 1,5 mln. km².

„Zond“ stočių moksliniai rezultatai

„Zond“ serija (1964-1970) sprendė 3 mokslinius-techninius uždavinius: 1) tobulinti automatinį aparato valdymą; 2) išbandyti stočių priartėjimą 2-u kosminiu greičiu prie Žemės šiaurės ir pietų pusrutuliuose tiksliai nustatytuose taškuose; 3) patikrinti nusileidimo aparato aerodinaminę formą ir charakteristikas leidžiantis balistine trajektorija ir jo valdomą nusileidimą.

Be to, didelę svarbą turėjo fotojuostelė su Žemės ir Mėnulio vaizdais iš skirtingų atstumų, esančiais geresnės kokybės nei fototeleviziniai vaizdai iš į Žemę negrįžtančių aparatų. Juk šiuo atveju nėra perdavimo iškraipymų, o televizinio įtaiso, skaitančio vaizdą perdavimui telemetriniu kanalu, apžvalgos kampas nedidelis, todėl arba fotografuojama į siaurą juostą, arba į plačią, tačiau tada vaizdas nuskaitomas dalimis.

„Zond-3” (1965 m. liepa) borto sistemų vaizdas buvo 1100x1100, t. y. per 1,2 mln. juodai baltų taškų, o pristatytoje fotojuostelėje – jų po 134 mln. Ir jei „Zond-3“ padarė tik 25 tokias nuotraukas, tai Zond-5, 6, 7 ir 8 atvežė po kelis kartus daugiau ir jie atgamina 4 kartus didesnį ryškumą nei fototeleviziniai.