Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės  

Skaitykite apie planus pasidalinti Mėnulį

Beje, dažnai atkreipiamas dėsnis į tam tikrus skaitinius atitikmenis. Ne išimtis ir Mėnulis. Pateikiama formulė (Mėnulis – dėmesio testas// Technika jaunimui, nr.8, 1981):
c / L = 100 e / p, kur c - šviesos greitis, L – Mėnulio skersmuo kilometrais (beje, apie nepaprastą transcendentinių skaičių e ir p sąryšį skaitykite >>>>>).
Na - paklaida tik apie 0,4%, bet iš kur Mėnulio „įrengėjai“ žinojo, kad žmonija naudosis metrine skaičiavimo sistema?

Mėnulis ir Žemės paslaptys

Kodėl žmonės veržiasi tirti Mėnulį? Argi jiems nėra kas veikti Žemėje?

Pirma, tai mums artimiausias stambus dangus kūnas, kurį pasiekti lengviausia. Mėnulis glaudžiai susijęs su Žeme, galbūt susidarė net iš jos ar greta jos. Tad tiriant jį galima daug ką sužinoti apie pačią Žemę: kaip ji susidarė, kokia vidinė sandara ir kokie procesai vyksta jos gelmėje, kokios vulkanizmo, žemės drebėjimų, magnetizmo priežastys, kokia Žemės ir Saulės sistemos planetų praeitis ir kas jų laukia ateityje... Akademikas A.A. Trofimukas1) (Mėnulio kilmės iš to paties pirminio debesies šalininkas) „Pravda“ korespondentui aiškino: „mums, geologams, Mėnulio reikalai beveik tokie pat svarbūs kaip ir žemiškieji... aš laikau, kad skrydžiui į Mėnulį verta pateiki paraišką ir geologui. Mat Selena, kaip dar vadina Mėnulį, - toks pat ‚geologinis rojus‘ kaip ir ‚astronominis rojus‘“.

Bendros kilmės iš to pat dulkių-dujų debesies šalininkai laiko, kad Mėnulio paviršius yra tarsi jo seniausios istorijos „užrašas“, kuris gali padėti išsiaiškinti, koks buvo Žemės paviršius toje tolimoje praeityje, kai jo dar nedengė nuosėdiniai sluoksniai. Anot akademiko G.I. Petrovo2), beveik nieko nežinoma apie pirmąjį Žemės gyvavimo milijardo metų trukmės laikotarpį. O kadangi geologiniai procesai Mėnulyje lėtesni nei Žemėje, yra galimybė atkurti Žemės praeitį. Net jei Mėnulis buvo pasigautas Žemės, tas įvykis privalėjo sukelti audringus sujudinimus tiek Mėnulyje, tiek Žemėje. Šių kūnų palyginimas padės praskleisti ir Mėnulio kilmės paslaptį.

Mes mažai suprantam cheminę Žemės evoliuciją, nes jos paviršių paveikė paviršiniai vandenys. O Mėnulis – neužbaigtos evoliucijos pavyzdys. Ir kalnų susidarymas Žemėje perprastas tik dalinai, nes tektoniškai aktyvias zonas dengia vandenynai arba stori nuosėdiniai sluoksniai. Mėnulyje nėra tokių maskavimų.

Apie mūsų Žemės susidarymą ir „kūdikystę“ išsakyta skirtingų minčių. Dauguma laiko, kad ji susiformavo sulipus šaltoms meteoritų dulkėms. Tada ji, anot akademiko A.P. Vinogradovo3), keitėsi dėl radioaktyvių elementų išskirtos šilumos, kurios veikiamos vidinės zonos ėmė dalinai lydytis, į paviršių iškilti lengvesni elementai, o sunkesni ir sunkiau besilydantys leistis gilyn. Taip įvyko mantijos išsisluoksniavimas.

Dabartiniu požiūriu Žemė sudaryta iš kelių skirtingų sluoksnių, geosferų: atmosfera, hidrosfera, litosfera (pluta), mantija ir geležies-nikelio branduolys, kuris yra dalina skystas, dalinai kietas. Pirmų trijų sferų ribose egzistuoja biosfera. Bet jei Žemę palygintume su obuoliu, tai ištirtas sluoksnis būtų plonesnis už obuolio luobą.

Ieškodami naudingųjų iškasenų žmonės rausiasi vis gilyn, tačiau kiekvienas papildomas metras vis sunkiau įveikiamas (skaitykite apie giliausią gręžinį Koloje >>>>>). Nustatyta, kad plutos storis ir struktūra po žemynais ir vandenynais skiriasi. Kontinentinės plutos storis apie 35-40 km ir ją dengia apie 1 km nuosėdinis sluoksnis., po kuriuo yra apie 15 km storio granito sluoksnis, po kuriuo tūno apie 20 km storio bazalto sluoksnis. Okeaninė pluta yra apie 6-8 km storio ir joje nėra granitinio sluoksnio. Mokslininkai stengiasi pasiekti bent viršutinius mantijos sluoksnius.

Kam to reikia? Mat kai kurios naudingos iškasenos, pvz., geležies rūda, turi įvairių priemaišų (kartais iki 50%). Spėjama, kad jos (tarkim, gryna geležis) mantijoje gali būti išlydytu pavidalu. Verždamasi į viršų jos „užsiteršia“. Jei taip, tai iš mantijos galima būtų gauti švaresnes naudingąsias iškasenas – kitas klausimas, tokio gavybos sudėtingumas.

O štai Mėnulyje nėra nuosėdinio sluoksnio – tad jos paviršinis sluoksnis gali būti panašus į mantijos ir jame gali būti grynesni mineralai. Kita vertus, į Mėnulio paviršių betarpiškai rėžiasi meteoritai, kurių greičio nepristabdo atmosfera. Susidūrimo vietoje susidaro milžiniškas slėgis ir temperatūra, prilygstantys tiems, kuriems esant susidaro dirbtiniai deimantai. Tad gali būti, kad kai kuriose vietose paviršius nusėtas deimantais, kvarco atmaina. O kadangi Mėnulio sąlygos skyrėsi nuo Žemės, tai gali būti, kad jame atrasime ir naujų, Žemėje nežinomų mineralų.

Koks būstas tinka Mėnulyje? Moon station

Žemiečiams teks Mėnulyje gyventi specialiose hermetiškose patalpose. Paviršiuje pastatai yra pusrutulio formos kupolai. Siekiant sumažinti oro slėgių skirtumą kupole ir išorėje, o taip pat užtikrinti aukštą termoizoliaciją ir mechaninį patikimumą, siūloma juos įrengti iš kelių apvalkalų. Erdvė tarp apvalkalų būtų užpildyta ozonu, kurio slėgis apie pusė oro slėgio vidinėje patalpoje. Ozonas pasirenkamas tam, kad jis gerai sugeria pražūtingus Saulės spindulius.

Bet kodėl Mėnulyje naudinga statyti kupolo formos pastatus? Pirmiausia todėl, kad slegiant iš vidaus, konstrukcija „tempiama", todėl labiausiai išnaudojamos jo atsparumo savybės. Ypač sėkmingai tempimui tinka pluoštinės medžiagos, turinčios orientuotą struktūrą, pvz., stiklo pluoštas. Statybų mechanikoje yra sąvoka – „trūkimo ilgis". Tai strypo ilgis, kai jis trūksta nuo savo paties svorio. Pluoštinių medžiagų jis ilgiausias. Pusrutulio kupolai kartu sumažina meteoritų poveikį ir tuo pačiu padidina saugumą.

Požeminiai statiniai patrauklūs tuo, kad nepaisant didelių temperatūros svyravimų paviršiuje, jų aplinkos temperatūra beveik pastovi. Sudėtingiausia užduotis – sukurti sąlygas, kuo artimesnes žemiškoms; pirmiausia, tiksliai reguliuoti oro sudėtį, temperatūrą ir drėgnumą.

Mėnulio energetika

Mėnulyje Saulės spinduliavimo galingumas yra 1,38 kW/m2, todėl jos panaudojimas bus visų pirma. Visų pirma – silicio Saulės baterijos, tačiau jų efektyvumas tik apie 25%. Efektyvesnės arba daugiasluoksnės – labai brangios. Kitas būdas – termoelektroniniai generatoriai, tačiau iškyla šilumos pašalinimo nuo vėsaus galo problema. Vienas sprendimų – naudoti aukštų temperatūrų generatorius, jų efektyvumas dabar apie 15-20%, tačiau jį galima padidinti (iki 60%) maksimaliai artinant elektrodus bei keliant „karštojo" elektrodo temperatūrą.

Tai pat įmanoma Mėnulyje pastatyti branduolinius reaktorius, kurie veiks ilgą laiką, ypač jei Mėnulyje bus rasta radioaktyvių elementų sankaupų. Kita medalio pusė – Mėnulis galėtų tapti energijos gamybos baze Žemei – tiek Saulės energijos, tiek branduolinės ir termobranduolinės (ir taip išvaduodamas Žemė nuo pavojingų radioaktyvių atliekų).

1959 m. JAV ketino Mėnulį ... susprogdinti. Šaltojo karo metu, 6-me dešimtm. JAV planavo į Mėnulį numesti atominę bombą ir sukelti „Mėnulio drebėjimą“, kas turėjo pažeisti pusiausvyrą TSRS valdžioje. Mėnulio projektui buvo skirta 6 mlrd. dolerių. Apie tai prieš savo mirtį 2007-ais paskelbė 89-metis pulkininkas Ross Dedrickson’as, buvęs atsakingas už JAV branduolinių ginklų saugojimą. Tada, atseit, projektą A119 sustabdė nežemiečiai.
1966 m. Mėnulyje turėjo atsirasti karinė bazė, kurioje sargybą eitų 12 karių. Jos pastatymui reikalingą įrangą turėjo pristatyti „Saturn“ tipo raketos.

Kaip buvo atrandami Mėnulio gyventojai?

1835 m. astronomas Dž. Heršelis Keiptaune stebėjo pietų dangų per 18 colių teleskopą. Ta proga žurnalistas R.A. Lokas5) rugpjūčio 25 d. „The New York Sun“ pradėjo spausdinti 6 dalių straipsnį, kuriame aprašė korespondento „The New York Sun straipsnis apsilankymą Dž. Heršelio observatorijoje, kur jam per teleskopą pavyko apžiūrėti Mėnulį kelių centimetrų tikslumu (!). Jis aprašė, ką pamatė: kraterius, vandenynus augalus, medžius, gyvūnus (tarp jų, dvikojus bebrus), o taip žmogaus pavidalo būtybes (lunatikus?) ir net jų meno kūrinius! Laikraštį (29,5 tūkst.) išpirko akimirksniu, straipsnį persispaudinėjo kiti leidiniai (net su iliustracijomis!). O tame straipsnyje tiesos tik tiek, kad tuo metu Heršelis tikrai buvo Keiptaune. Kai kas šią istoriją siejo ir su prancūzų astronomu Ž. Nikole, tuo metu atsikėlusiu į JAV (tačiau tasai apsistojo Misisipėje, o ne Niujorke; ir nėra tvirtų įrodymų, kad būtų prisidėjęs prie istorijos).

Ir čia verta dar prisiminti Jack Kirby komikso „Kamandi the Last Boy on Earth“ 9-ą epizodą (1973 m. rugsėjis), kuriame šikšnožmogiai (mutantas Misfitas) puola baliono keleivius.

Priminsiu, kad neseniai, tų pačių 1835 m. birželį buvo pasirodę E. Po „Hanso Pfaalio nuotykiai“. Be to, paskatinti tą publikaciją galėjo ir noras padidinti „Sun“ pardavimus, o taip pajuokti kai kurias neseniai paskelbtas ekstravagantiškas teorijas. Ko tik nesigriebdavo laikraščiai, kad tik pritrauktų skaitytojus.

Tarkim, nedidelis teleskopas ir plati vaizduotė leido Bavarijos astronomui Francui Gruithuisenui Mėnulyje pamatyti šurmuliuojantį miestą (paminint tai 1824 m. „Daugelio Mėnulio gyventojų pėdsakų, o ypač vieno jų kolosalaus pastato, aptikimas“). Jis nebuvo vieninteliu 19-e a. tikinčiu mėnuliečiais, bet buvo pirmasis, jų gyvenvietei suteikęs pavadinimą (Wallwerk).

O kiti manė, kad Mėnulis yra ne tik tuščiaviduris, bet ir nežemiečių laivas, besisukantis aplink Žemę. Jo viduje triūsia tūkstančiai nežemiečių mokslininkų. Tik štai viena bėdelė – tuščias Mėnulis nepajėgtų sukelti potvynių Žemėje. Daugiau apie tai skaitykite Mėnulis tuščiaviduris ir dirbtinis?

Selenografija

Atradus teleskopą, atsiskleidė daug naujų dalykų. Pirmasis apie juos papasakojo Galileo Galilėjus, 1609 m. savadarbiu teleskopu apžiūrėjęs Mėnulį ir nupiešęs, ką pamatė:
„Iš stebėjimų, ne kartą pakartotų, priėjome išvados, kad Mėnulio paviršius visai nėra lygus ir glotnus ir nėra tobulai sferiškas, kaip apie tai laikė visas filosofų legionas, o, atvirkščiai, yra nelygus, gruoblėtas, pilnas įdubų ir iškilimų... Kaip mūsų Žemės rutulio paviršių dalijame į dvi pagrindines dalis – sausumą ir vandenį, taip ir Mėnulio diske regim didelę įvairovę: vieni dideli laukai labiau blizga, kiti mažiau..."

Galilėjus spėliojo, kad ir Mėnulyje gali būti jūrų ir vandenynų – ir nuo tų laikų tamsios dėmės ir imtos vadinti jūromis. Mėnulio pusė

1647-57 m. buvo paskelbti Michailo Langreno padaryti Mėnulio piešiniai. 1647 m. mėgėjas astronomas iš Gdansko Janas Hevelis4) išleido knygą „Selenografija arba Mėnulio aprašymas" su autoriaus piešiniais su daugeliu detalių. Po 4 m. italas Džovani Ričioli paskelbė Mėnulio žemėlapį. Jis davė pavadinimus beveik 200-ams Mėnulio darinių. Jis sukūrė tam tikrą pavadinimų sistemą: kalnų grandinėms gavo pavadinimus, panašius į Žemės, „jūroms" suteikti simboliniai pavadinimai, o krateriams – įvairių žmonių vardai (deja, būdamas jėzuitu, jis daugeliui davė bažnytininkų vardus). Dauguma Ričioli duotų pavadinimų išliko iki šiol.

Nuolat tobulėjo stebėjimo priemonės ir metodikos. 1830-37 m. Bero ir Medlero išleistame Mėnulio žemėlapyje buvo 7735 detalės. 1878 m. vokietis Julijus Šmidtas, dirbęs Atėnuose, po daugiamečių stebėjimų išleido žemėlapį su 32856 detalėmis. Daugelį dešimtmečių jis laikytas vienu geriausių.

Fotografijos atradimas (1839 m.) pastūmėjo į priekį Mėnulio kartografiją. 1897 m. Paryžiaus observatorija išleido pirmą didelį Mėnulio atlasą. Nuotraukas padarė M. Levi ir P. Pjuzė. 1901 m. vokietis Julijus Francas išleido Mėnulio darinių katalogą, o 1904 m. amerikietis V. Pikeringas išleido didelį fotografinį Mėnulio atlasą. 1935 m. M. Blegas ir R. Miuleris išleido katalogą, apimantį per 4,5 tūkst. darinių su tiksliomis koordinatėmis. 1960 m., vadovaujant amerikiečiui Dž. Koiperis, išleistas fotografinis atlasas. Jame yra 44 rajonų 280 žemėlapių. Jame išskiriamos iki 800 m skersmens detalės.

1959 m. "Luna-3" pirmąkart nufotografavo nematomą Mėnulio pusę. Pasinaudoję atradėjų teise, tarybiniai mokslininkai suteikė pavadinimus jos dariniams. 1965 m. Mėnulio nematomą pusę fotografavo „Zond-3" – po jo liko nenufotografuota tik apie 1,5 mln. km2.

„Zond“ stočių moksliniai rezultatai

„Zond“ serija (1964-1970) sprendė 3 mokslinius-techninius uždavinius: 1) tobulinti automatinį aparato valdymą; 2) išbandyti stočių priartėjimą 2-u kosminiu greičiu prie Žemės šiaurės ir pietų pusrutuliuose tiksliai nustatytuose taškuose; 3) patikrinti nusileidimo aparato aerodinaminę formą ir charakteristikas leidžiantis balistine trajektorija ir jo valdomą nusileidimą.

Be to, didelę svarbą turėjo fotojuostelė su Žemės ir Mėnulio vaizdais iš skirtingų atstumų, esančiais geresnės kokybės nei fototeleviziniai vaizdai iš į Žemę negrįžtančių aparatų. Juk šiuo atveju nėra perdavimo iškraipymų, o televizinio įtaiso, skaitančio vaizdą perdavimui telemetriniu kanalu, apžvalgos kampas nedidelis, todėl arba fotografuojama į siaurą juostą, arba į plačią, tačiau tada vaizdas nuskaitomas dalimis.

„Zond-3” (1965 m. liepa) borto sistemų vaizdas buvo 1100x1100, t. y. per 1,2 mln. juodai baltų taškų, o pristatytoje fotojuostelėje – jų po 134 mln. Ir jei „Zond-3“ padarė tik 25 tokias nuotraukas, tai Zond-5, 6, 7 ir 8  atvežė po kelis kartus daugiau ir jie atgamina 4 kartus didesnį ryškumą nei fototeleviziniai.

Žemė-Mėnulis-Žemė

Pirmasis šią trasą įveikė „Zond-5”, pakilęs 1968 m. rugsėjo 15 d. ir Mėnulį apskridęs rugsėjo 18 d. Mažiausias atstumas iki Mėnulio paviršiaus buvo 1950 km. Rugsėjo 22 d. zondas įskriejo į Žemės atmosferą ir balistine trajektorija nusileido Indijos vandenyne.

„Zond-6” startavo 1968 m. lapkričio 10 d. ir lapkričio 14 d. prie Mėnulio paviršiaus buvo priartėjusi 2420 km, o nusileidimas į TSRS teritoriją lapkričio 17 d. buvo valdomas, tačiau dėl parašiuto gedimo išsiskleidus per anksti sudužo Kazachstane.

„Zond-7” savo kelionę pradėjo 1969 m. rugpjūčio 8 d., Mėnulį apskriejo rugpjūčio 11 d. priartėjęs 1984 Zond trajektorijos km, o kelionę baigė rugpjūčio 14 d. valdomo nusileidimo metu piečiau Kustanajo miesto. Nusileidimo kapsulė demonstruojama Baumano vardo MGTU filialo Pamaskvės Orevo gyvenvietėje muziejaus parodų salėje.

„Zond-8”, pakilęs 1970 m. spalio 20 d., prie Mėnulio spalio 24 d. priartėjo per 1120 km ir spalio 27 d. nusileido Indijos vandenyne, į atmosferą įėjęs iš šiaurės pusrutulio pusės.

Zondų orbitą sudarė 3 etapai, pavaizduoti piešinyje. Nusileidimas būdavo arba valdomas, arba balistine trajektorija. „Zond-8” išbandė naują įskriejimo iš šiaurės pusrutulio trajektoriją ir buvo nustatyta, kad šiuo atveju baigiamuoju etapu zondą įmanoma valdyti iš antžeminio centro.

Kiekvieną zondą sudarė prietaisų skyrius ir nusileidimo modulis. Prietaisų skyriuje buvo valdymo sistema, radiotelemetrijos įranga, orientacijos ir stabilizacijos sistema, termoreguliavimo ir maitinimo įranga. Išorėje buvo raketiniai trajektorijos korektoriai ir valdomi mažosios traukos varikliai.

Nusileidimo modulyje įtaisyta 400 mm židinio 13x18 cm kadro fotokamera su užtaisyta juostele leido padaryti iki 200 aukštos gebos nuotraukų. Visos minėtos stotys skirtingais atstumais fotografavo Mėnulį ir Žemę. „Zond-5” ir „Zond-6” atgabeno juodai baltas, o „Zond-7” ir „Zond-8” - spalvotas nuotraukas.

Mėnulį su „Zond-5“ pirmieji apskrido du Vidurio Azijos vėžliai; jie čia pateko dėl savo nereiklumo, nes gali ilgai apsieiti be vandens ir maisto. Kartu su jais buvo vyno musytės (Piophila), milčių (Tenebrio) lervos, augalai, sėklos, bakterijos ir kita gyvastis – visi jie buvo pirmi gyvi Mėnulį apskrieję organizmai. Kietokas nusileidimas, buvęs tragiškas žmonėms, atrodo, nepaveikė šių „kosmonautų“, kurie visi buvo gyvi, kai kapsulė buvo apidaryta praėjus 4 d. po nusileidimo. Buvo paskelbta, kad vėžliai neteko 10% svorio, bet buvo aktyvūs ir neprarado apetito.

„Zond-6“ taip pat gabeno biologinį krovinį, tačiau, kelios valandos iki įskriejant į atmosferą, dėl nekokybiško izoliacinio gumos žiedo kamera buvo išhermetizuota ir visi gyvi organizmai žuvo. Dėl propagandinių tikslų buvo skelbiama, kad „Zond-6“ skrydis buvo sėkmingas.

Plačiau apie biologinius tyrimus kosmose skaitykite „Augalai nesvarume“.

Naujas galimybes atvėrė mėnuleigiai: „Lunachod-1", ... Pirmąkart Mėnulio paviršiumi žengė žmogus („Apolllo-11", 1969m.). Dabar – apie tolimesnius Mėnulio tyrinėjimus (žr. >>>>).

Dienos trukmė

Diena Mėnulyje prasideda vos tik virš horizonto pasirodo Saulės kraštelis ir trunka beveik 15-a Žemės parų. Nebūna ryto žaros – juk ten nėra oro, išsklaidančios Saulės šviesą. Juodame danguje pirmiausia pasirodo Saulės karūnos spinduliai ir kraštovaizdis iškart tarytum skyla į dvi dalis: apšviestą ir neapšviestą. Bet koks iškilimas Saulės pusėje akinančiai spindi, o jo priešinga pusė atrodo labai tamsi.

Saulės spinduliavimas, kadangi nėra nei oro, nei dulkių, nei vandens garų, Mėnulyje toks stiprus, kad be specialių apsaugos priemonių žiūrėti į apšviestus daiktus neįmanoma. Akies lęšiukas, koncentruodamas Saulės spindulius, gali akimirksniu tiesiog išdeginti akies tinklainę.

Nesant oro perspektyvos, Mėnulio peizažas atrodo tarytum esąs plokščias. Dangus juodas kaip anglis ir jame dienos metu greta Saulės spindi žvaigždės. Paslaptingumo suteikia milžiniškas žydrokas Žemės diskas, jis 4 k. Didesnis už Saulę. Bet jei Saulė Mėnulyje pateka ir nusileidžia, tai Žemė visada toje pačioje padėtyje virš horizonto. Ji, kaip ir mums Mėnulis, taip pat turi savo fazes, tik jos atvirkščios – ir kai Žemėje pilnatis, Mėnulyje „jauna" Žemė.

Mėnulyje galima stebėti ir Saulės užtemimus; ir jie trunka gana ilgai – iki pusantros valandos (Žemėje – iki 7 min. 40 sek.). Prieš tai švytėjęs Mėnulio paviršius panirs į prieblandą. Saulė visiškai pasislepia už tamsaus Žemės disko, apsupto sodria raudona aureole ir Mėnulio paviršius įgauna rausvoką atspalvį. Mat Žemės atmosfera, tarsi rutulio formos linzė, laužia Saulės šviesą. Labiausiai išsisklaido ir sugeriami žydri, mėlyni ir violetiniai spinduliai, o raudoni ir oranžiniai praeina beveik be kliūčių. Būtent todėl, Saulei leidžiantis, ją Žemėje matome kaip oranžinę ar netgi raudoną. Saulei išnirus, Mėnulio paviršius vėl įkais iki +130o.

Sidabrinio rutulio naktis

Naktis irgi ateina iškart, vos tik pasislepia Saulės pakraštys. Ji kiek šviesesnė, nei Žemėje ir galima nesunkiai įžiūrėti smulkias kraštovaizdžio detales (aišku toje Mėnulio pusėje, kuri nukreipta į Žemę). Žemės ryškumą užtikrina didelis debesų atspindėjimo koeficientas – ir Žemė Mėnulį apšviečia 60-80 kartų smarkiau, nei Mėnulis Žemę per pilnatį. Žemė sukasi aplink savo ašį, o kadangi skirtingos jos pusės skirtingai atspindi Saulės pusę, tai ir Mėnulio paviršiaus apšvietimas kinta.

Kartais galima stebėti, kaip Žemės paviršiumi praslenka tamsus Mėnulio šešėlis – kurio skersmuo apie 300 km. Toje vietoje Žemėje yra stebimas Saulės užtemimas.

Mėnulyje, kaip ir Žemėje, dangaus skliautas sukasi iš rytų į vakarus – ir Mėnulio žvaigždžių para lygi sideriniam Mėnulio apsisukimui (27,32 vidutinės Saulės paros), o Saulės para – sinodiniam Mėnulio apsisukimui (29,53). Žvaigždės spindi lygiai, nemirksi, - o ir jų gerokai daugiau, nes net silpnų ir tolimų žvaigždžių šviesa be kliūčių pasiekia Mėnulio paviršių – tad plika akimi matomos ir 7-8 ryškumo žvaigždės.

Žvaigždynai Mėnulio danguje tokie patys kaip ir Žemėje, tik poliarinė žvaigždė kita – artimiausia šiaurės poliui yra Drakono žvaigždyno Omega (maždaug 5-ojo ryškumo, taigi silpnesnė už Šiaurinę Mažuosiuose Grįžulio ratuose). O pietų polius randasi Aukso žuvies žvaigždyne – netoli yra ryški Kilio alfa (Konopusas). Va tik žvaigždžių skliautas Mėnulyje sukasi apie 27 kartus lėčiau nei Žemėje.

Trumpos biografijos

1) Andrejus Trafimukas (1911-1999) – tarybinis geologas, naftos ir dujų telkinių žvalgas, akademikas.
Gimė Bresto srities Baltarusijoje kaime. Baigęs universitetą ir aspirantūrą, ėmė dirbti Baškirijoje. Prasidėjus karui, išaugo naftos poreikis, o jos gabenimas iš Baku buvo apsunkintas. Trafimukas pagrindė naftos buvimą Permės srityje, kur 1943 m. rasti pirmieji naftos telkiniai.

2) Georgijus Petrovas (1912-1987) – tarybinis inžinierius, akademikas, hidroaerodinamikos ir dujų dinamikos specialistas, kartu su S. Koroliovu ir M. Keldišu grindęs kosmonautikos pagrindus. Nuo 1944 m. darbavosi kurdamas ir tyrinėdamas reaktyvinius variklius. 1965 m. tapo pirmuoju Kosminių tyrinėjimų instituto direktoriumi. Dalyvavo kuriant Mėnulio, Veneros ir Marso tyrimo programas.

Tyrė Saulės vėjo sąveikas su planetomis ir tarpžvaigždine erdve. Pasiūlė originalią Tunguskos sprogimo hipotezę – jis pasiūlė naują, sprogstamąją kosminio kūno įėjimo į atmosferą formą (nepaliekant atmosferoje regimų pėdsakų).

Aktyviai priešinosi šiaurės upių vandenų permetimo į Volgos baseiną projektui.
Ilgiems kosminiams skrydžiams, kurių metu svarbus psichologinis suderinamumas, pasiūlė 4-ių žmonių ekipažą rinkti iš preferanso žaidėjų.

3) Aleksandras Vinogradovas (1895-1975) – tarybinis geochemikas, akademikas, Geochemijos ir analitinės chemijos instituto įkūrėjas ir vadovas. Buvo vienas pagrindinių TSRS atominės programos Hevelio Mėnulio žemėlapis dalyvių. Pirmoji tarybinė atominė bomba susprogdinta 1949 m. Semipalatinsko poligone, o Vinogradovui suteiktas Socialistinio darbo didvyrio vardas.

A. Vinogradovas užsiėmė ir kosmochemijos klausimais. Jis tyrė organizmų cheminės sudėties pokyčius, ypač retų elementų. Išvystė biocheminius naudingųjų iškasenų paieškos metodus. Įrodė, kad fotosintezės metu deguonis gaunamas iš vandens, o ne anglies dvideginio.

4) Janas Hevelis (Jan Heweliusz, vok. Johannes Hevelius; 1611-1687) – Dancigo meras, astronomas mėgėjas, teleskopų konstruktorius, užsitarnavęs „Mėnulio topografijos tėvo“ reputaciją. Atrado 4 kometas ir 1668 m. paskelbė darbą „Kometografija“, kuriame nurodė, kad kai kurios kometos juda parabolinėmis trajektorijomis.
Pirmą savo observatoriją įsirengė 1641 m. iš tėvo paveldėtų lėšų. Pirmu moksliniu jo darbu buvo „Selenografija....“ (1647) su detaliu pavirčiaus aprašymu su 133 graviūromis; teisingai nustatė Mėnulio kalnų aukštį; jame jis pasiūlė ir Mėnulio objektų pavadinimus, kurių dalis išliko. Taip pat stebėjo ir planetas, dvinares ir kintamo ryškio žvaigždes. Sudarė 1564 žvaigždžių katalogą 1‘ tikslumu. Po jo mirties žmona išleido „Uranografiją“ (1690), žvaigždžių atlasą su puikiais žvaigždynų pavaizdavimais. Jame jis pavaizdavo 10 naujų žvaigždynų, kurių 7 ir dabar pripažįstami astronomų.

5) Ričardas Lokas (Richard Adams Locke, 1800-1871) – Anglijoje gimęs amerikiečių žurnalistas ir redaktorius. Į JAV atvyko 1832 m. ir 1835 m. paskelbęs straipsnių seriją apie išgalvotus Mėnulio „betmanus“, gyventojus-šikšnosparnius (Vespertilio-homo), kuriuos, atseit, naujuoju teleskopu stebėjo astronomas Heršelis.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Mėnulis ir jo ypatybės
Marso teraformacija
Mėnulio kronikos kine
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Augalai nesvarumo sąlygomis
Apollo: Aklas nusileidimas
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Ateitis - elektrinės raketos
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Dulkėtais tolimų planetų takais
S. Stacevičius. Naktis astronomų šalyje
Skafandrai: atsiradimas ir variantai
Saturno keisčiausias palydovas
Pirmasis Mėnulio kiberis
Gyvybės paieškos Marse
Dvasia iš Levanijos
Kometos: dangaus ženklai
Koks tas mūsų palydovas?
Žmogaus misija kosmose
Ar yra grėsmė Žemei?
Nykštukinės planetos
Kasinėjimai Marse
Plutono atradimas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis