|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Skaitykite apie planus pasidalinti Mėnulį Beje, dažnai atkreipiamas dėsnis į tam tikrus skaitinius atitikmenis. Ne išimtis ir Mėnulis.
Pateikiama formulė (Mėnulis dėmesio testas// Technika jaunimui, nr.8, 1981):
c / L = 100 e / p, kur c - šviesos greitis, L Mėnulio skersmuo kilometrais (beje, apie nepaprastą transcendentinių skaičių e ir p sąryšį skaitykite >>>>>). Na - paklaida tik apie 0,4%, bet iš kur Mėnulio įrengėjai žinojo, kad žmonija naudosis metrine skaičiavimo sistema? Mėnulis ir Žemės paslaptys Kodėl žmonės veržiasi tirti Mėnulį? Argi jiems nėra kas veikti Žemėje?
Pirma, tai mums artimiausias stambus dangus kūnas, kurį pasiekti lengviausia. Mėnulis glaudžiai
susijęs su Žeme, galbūt susidarė net iš jos ar greta jos. Tad tiriant jį galima daug ką sužinoti apie pačią
Žemę: kaip ji susidarė, kokia vidinė sandara ir kokie procesai vyksta jos gelmėje, kokios vulkanizmo,
žemės drebėjimų, magnetizmo priežastys, kokia Žemės ir Saulės sistemos planetų praeitis ir kas jų laukia
ateityje... Akademikas A.A. Trofimukas1) (Mėnulio kilmės iš to paties pirminio debesies
šalininkas) Pravda korespondentui aiškino: mums, geologams, Mėnulio reikalai beveik tokie pat
svarbūs kaip ir žemiškieji... aš laikau, kad skrydžiui į Mėnulį verta pateiki paraišką ir geologui. Mat Selena,
kaip dar vadina Mėnulį, - toks pat geologinis rojus kaip ir astronominis rojus.
Bendros kilmės iš to pat dulkių-dujų debesies šalininkai laiko, kad Mėnulio paviršius yra tarsi jo
seniausios istorijos užrašas, kuris gali padėti išsiaiškinti, koks buvo Žemės paviršius toje tolimoje
praeityje, kai jo dar nedengė nuosėdiniai sluoksniai. Anot akademiko G.I. Petrovo2),
beveik nieko nežinoma apie pirmąjį Žemės gyvavimo milijardo metų trukmės laikotarpį. O kadangi
geologiniai procesai Mėnulyje lėtesni nei Žemėje, yra galimybė atkurti Žemės praeitį. Net jei Mėnulis buvo
pasigautas Žemės, tas įvykis privalėjo sukelti audringus sujudinimus tiek Mėnulyje, tiek Žemėje. Šių kūnų
palyginimas padės praskleisti ir Mėnulio kilmės paslaptį.
Mes mažai suprantam cheminę Žemės evoliuciją, nes jos paviršių paveikė paviršiniai vandenys. O
Mėnulis neužbaigtos evoliucijos pavyzdys. Ir kalnų susidarymas Žemėje perprastas tik dalinai, nes
tektoniškai aktyvias zonas dengia vandenynai arba stori nuosėdiniai sluoksniai. Mėnulyje nėra tokių maskavimų.
Apie mūsų Žemės susidarymą ir kūdikystę išsakyta skirtingų minčių. Dauguma laiko, kad ji
susiformavo sulipus šaltoms meteoritų dulkėms. Tada ji, anot akademiko A.P.
Vinogradovo3), keitėsi dėl radioaktyvių elementų išskirtos šilumos, kurios veikiamos
vidinės zonos ėmė dalinai lydytis, į paviršių iškilti lengvesni elementai, o sunkesni ir sunkiau besilydantys
leistis gilyn. Taip įvyko mantijos išsisluoksniavimas.
Dabartiniu požiūriu Žemė sudaryta iš kelių skirtingų sluoksnių, geosferų: atmosfera, hidrosfera,
litosfera (pluta), mantija ir geležies-nikelio branduolys, kuris yra dalina skystas, dalinai kietas. Pirmų trijų
sferų ribose egzistuoja biosfera. Bet jei Žemę palygintume su obuoliu,
tai ištirtas sluoksnis būtų plonesnis už obuolio luobą.
Ieškodami naudingųjų iškasenų žmonės rausiasi vis gilyn, tačiau kiekvienas papildomas metras vis
sunkiau įveikiamas (skaitykite apie giliausią gręžinį Koloje >>>>>).
Nustatyta, kad plutos storis ir struktūra po žemynais ir vandenynais skiriasi. Kontinentinės plutos storis apie 35-40 km ir ją dengia apie 1 km
nuosėdinis sluoksnis., po kuriuo yra apie 15 km storio granito sluoksnis, po kuriuo tūno apie 20 km storio
bazalto sluoksnis. Okeaninė pluta yra apie 6-8 km storio ir joje nėra granitinio sluoksnio. Mokslininkai stengiasi pasiekti bent viršutinius mantijos sluoksnius.
Kam to reikia? Mat kai kurios naudingos iškasenos, pvz., geležies rūda, turi įvairių priemaišų (kartais
iki 50%). Spėjama, kad jos (tarkim, gryna geležis) mantijoje gali būti išlydytu pavidalu. Verždamasi į viršų
jos užsiteršia. Jei taip, tai iš mantijos galima būtų gauti švaresnes naudingąsias iškasenas kitas klausimas, tokio gavybos sudėtingumas.
O štai Mėnulyje nėra nuosėdinio sluoksnio tad jos paviršinis sluoksnis gali būti panašus į mantijos ir
jame gali būti grynesni mineralai. Kita vertus, į Mėnulio paviršių betarpiškai rėžiasi meteoritai, kurių greičio
nepristabdo atmosfera. Susidūrimo vietoje susidaro milžiniškas slėgis ir temperatūra, prilygstantys tiems,
kuriems esant susidaro dirbtiniai deimantai. Tad gali būti, kad kai kuriose vietose paviršius nusėtas
deimantais, kvarco atmaina. O kadangi Mėnulio sąlygos skyrėsi nuo Žemės, tai gali būti, kad jame
atrasime ir naujų, Žemėje nežinomų mineralų. Koks būstas tinka Mėnulyje?
Žemiečiams teks Mėnulyje gyventi specialiose hermetiškose patalpose. Paviršiuje pastatai yra pusrutulio formos kupolai. Siekiant sumažinti oro slėgių skirtumą kupole ir išorėje, o taip pat užtikrinti aukštą termoizoliaciją ir mechaninį patikimumą, siūloma juos įrengti iš kelių apvalkalų. Erdvė tarp apvalkalų būtų užpildyta ozonu, kurio slėgis apie pusė oro slėgio vidinėje patalpoje. Ozonas pasirenkamas tam, kad jis gerai sugeria pražūtingus Saulės spindulius. Bet kodėl Mėnulyje naudinga statyti kupolo formos pastatus? Pirmiausia todėl, kad slegiant iš vidaus, konstrukcija tempiama", todėl labiausiai išnaudojamos jo atsparumo savybės. Ypač sėkmingai tempimui tinka pluoštinės medžiagos, turinčios orientuotą struktūrą, pvz., stiklo pluoštas. Statybų mechanikoje yra sąvoka trūkimo ilgis". Tai strypo ilgis, kai jis trūksta nuo savo paties svorio. Pluoštinių medžiagų jis ilgiausias. Pusrutulio kupolai kartu sumažina meteoritų poveikį ir tuo pačiu padidina saugumą. Požeminiai statiniai patrauklūs tuo, kad nepaisant didelių temperatūros svyravimų paviršiuje, jų aplinkos temperatūra beveik pastovi. Sudėtingiausia užduotis sukurti sąlygas, kuo artimesnes žemiškoms; pirmiausia, tiksliai reguliuoti oro sudėtį, temperatūrą ir drėgnumą. Mėnulio energetika Mėnulyje Saulės spinduliavimo galingumas yra 1,38 kW/m2, todėl jos panaudojimas bus visų pirma. Visų pirma silicio Saulės baterijos, tačiau jų efektyvumas tik apie 25%. Efektyvesnės arba daugiasluoksnės labai brangios. Kitas būdas termoelektroniniai generatoriai, tačiau iškyla šilumos pašalinimo nuo vėsaus galo problema. Vienas sprendimų naudoti aukštų temperatūrų generatorius, jų efektyvumas dabar apie 15-20%, tačiau jį galima padidinti (iki 60%) maksimaliai artinant elektrodus bei keliant karštojo" elektrodo temperatūrą. Tai pat įmanoma Mėnulyje pastatyti branduolinius reaktorius, kurie veiks ilgą laiką, ypač jei Mėnulyje bus rasta radioaktyvių elementų sankaupų. Kita medalio pusė Mėnulis galėtų tapti energijos gamybos baze Žemei tiek Saulės energijos, tiek branduolinės ir termobranduolinės (ir taip išvaduodamas Žemė nuo pavojingų radioaktyvių atliekų). JAV ketino Mėnulį ... susprogdinti. Šaltojo karo metu, 6-me dešimtm. JAV planavo į Mėnulį
numesti atominę bombą ir sukelti Mėnulio drebėjimą, kas turėjo pažeisti pusiausvyrą TSRS
valdžioje. Mėnulio projektui buvo skirta 6 mlrd. dolerių. 1966 m. Mėnulyje turėjo atsirasti karinė
bazė, kurioje sargybą eitų 12 karių. Jos pastatymui reikalingą įrangą turėjo pristatyti Saturn tipo raketos.
Kaip buvo atrandami Mėnulio gyventojai? 1835 m. astronomas Dž. Heršelis Keiptaune
stebėjo pietų dangų per 18 colių teleskopą. Ta proga žurnalistas R.A. Lokas5) rugpjūčio 25 d. The New York Sun pradėjo
spausdinti 6 dalių straipsnį, kuriame aprašė korespondento
Ir čia verta dar prisiminti Jack Kirby komikso Kamandi the Last Boy on Earth 9-ą epizodą (1973 m. rugsėjis), kuriame šikšnožmogiai (mutantas Misfitas) puola baliono keleivius. Priminsiu, kad neseniai, tų pačių 1835 m. birželį buvo pasirodę E. Po Hanso Pfaalio nuotykiai. Be to, paskatinti tą publikaciją galėjo ir noras padidinti Sun pardavimus, o taip pajuokti kai kurias neseniai paskelbtas ekstravagantiškas teorijas. Ko tik nesigriebdavo laikraščiai, kad tik pritrauktų skaitytojus. Tarkim, nedidelis teleskopas ir plati vaizduotė leido Bavarijos astronomui Francui Gruithuisenui Mėnulyje pamatyti šurmuliuojantį miestą (paminint tai 1824 m. Daugelio Mėnulio gyventojų pėdsakų, o ypač vieno jų kolosalaus pastato, aptikimas). Jis nebuvo vieninteliu 19-e a. tikinčiu mėnuliečiais, bet buvo pirmasis, jų gyvenvietei suteikęs pavadinimą (Wallwerk). O kiti manė, kad Mėnulis yra ne tik tuščiaviduris, bet ir nežemiečių laivas, besisukantis aplink Žemę. Jo viduje triūsia tūkstančiai nežemiečių mokslininkų. Tik štai viena bėdelė tuščias Mėnulis nepajėgtų sukelti potvynių Žemėje. Selenografija
Atradus teleskopą, atsiskleidė daug naujų dalykų. Pirmasis apie juos papasakojo Galileo Galilėjus,
1609 m. savadarbiu teleskopu apžiūrėjęs Mėnulį ir nupiešęs, ką pamatė: Galilėjus spėliojo, kad ir Mėnulyje gali būti jūrų ir vandenynų
ir nuo tų laikų tamsios dėmės ir imtos vadinti jūromis.
1647-57 m. buvo paskelbti Michailo Langreno padaryti Mėnulio piešiniai. 1647 m. mėgėjas
astronomas iš Gdansko Janas Hevelis4) išleido knygą Selenografija arba Mėnulio aprašymas" su
autoriaus piešiniais su daugeliu detalių. Po 4 m. italas Džovani Ričioli paskelbė Mėnulio žemėlapį. Jis
davė pavadinimus beveik 200-ams Mėnulio darinių. Jis sukūrė tam tikrą pavadinimų sistemą: kalnų
grandinėms gavo pavadinimus, panašius į Žemės, jūroms" suteikti simboliniai pavadinimai, o
krateriams įvairių žmonių vardai (deja, būdamas jėzuitu, jis daugeliui davė bažnytininkų vardus).
Dauguma Ričioli duotų pavadinimų išliko iki šiol.
Nuolat tobulėjo stebėjimo priemonės ir metodikos. 1830-37 m. Bero ir Medlero išleistame Mėnulio
žemėlapyje buvo 7735 detalės. 1878 m. vokietis Julijus Šmidtas, dirbęs Atėnuose, po daugiamečių
stebėjimų išleido žemėlapį su 32856 detalėmis. Daugelį dešimtmečių jis laikytas vienu geriausių.
Fotografijos atradimas (1839 m.) pastūmėjo į priekį Mėnulio kartografiją. 1897 m. Paryžiaus
observatorija išleido pirmą didelį Mėnulio atlasą. Nuotraukas padarė M. Levi ir P. Pjuzė. 1901 m.
vokietis Julijus Francas išleido Mėnulio darinių katalogą, o 1904 m. amerikietis V. Pikeringas išleido
didelį fotografinį Mėnulio atlasą. 1935 m. M. Blegas ir R. Miuleris išleido katalogą, apimantį per 4,5
tūkst. darinių su tiksliomis koordinatėmis. 1960 m., vadovaujant amerikiečiui Dž. Koiperis, išleistas
fotografinis atlasas. Jame yra 44 rajonų 280 žemėlapių. Jame išskiriamos iki 800 m skersmens detalės.
1959 m. "Luna-3" pirmąkart nufotografavo nematomą Mėnulio pusę. Pasinaudoję atradėjų teise,
tarybiniai mokslininkai suteikė pavadinimus jos dariniams. 1965 m. Mėnulio nematomą pusę
fotografavo Zond-3" po jo liko nenufotografuota tik apie 1,5 mln. km2.
Zond stočių moksliniai rezultatai Zond serija (1964-1970) sprendė 3 mokslinius-techninius uždavinius: 1) tobulinti automatinį aparato
valdymą; 2) išbandyti stočių priartėjimą 2-u kosminiu greičiu prie Žemės šiaurės ir pietų pusrutuliuose
tiksliai nustatytuose taškuose; 3) patikrinti nusileidimo aparato aerodinaminę formą ir charakteristikas
leidžiantis balistine trajektorija ir jo valdomą nusileidimą.
Be to, didelę svarbą turėjo fotojuostelė su Žemės ir Mėnulio vaizdais iš skirtingų atstumų, esančiais
geresnės kokybės nei fototeleviziniai vaizdai iš į Žemę negrįžtančių aparatų. Juk šiuo atveju nėra
perdavimo iškraipymų, o televizinio įtaiso, skaitančio vaizdą perdavimui telemetriniu kanalu, apžvalgos
kampas nedidelis, todėl arba fotografuojama į siaurą juostą, arba į plačią, tačiau tada vaizdas nuskaitomas dalimis.
Zond-3 (1965 m. liepa) borto sistemų vaizdas buvo 1100x1100, t. y. per 1,2 mln. juodai baltų taškų,
o pristatytoje fotojuostelėje jų po 134 mln. Ir jei Zond-3 padarė tik 25 tokias nuotraukas, tai Zond-5,
6, 7 ir 8 atvežė po kelis kartus daugiau ir jie atgamina 4 kartus didesnį ryškumą nei fototeleviziniai. Žemė-Mėnulis-Žemė
Pirmasis šią trasą įveikė Zond-5, pakilęs 1968 m. rugsėjo 15 d. ir Mėnulį apskridęs rugsėjo 18 d.
Mažiausias atstumas iki Mėnulio paviršiaus buvo 1950 km. Rugsėjo 22 d. zondas įskriejo į Žemės
atmosferą ir balistine trajektorija nusileido Indijos vandenyne.
Zond-6 startavo 1968 m. lapkričio 10 d. ir lapkričio 14 d. prie Mėnulio paviršiaus buvo priartėjusi
2420 km, o nusileidimas į TSRS teritoriją lapkričio 17 d. buvo valdomas, tačiau dėl parašiuto gedimo
išsiskleidus per anksti sudužo Kazachstane.
Zond-7 savo kelionę pradėjo 1969 m. rugpjūčio 8 d., Mėnulį apskriejo rugpjūčio 11 d. priartėjęs 1984
Zond-8, pakilęs 1970 m. spalio 20 d., prie Mėnulio spalio 24 d. priartėjo per 1120 km ir spalio 27 d.
nusileido Indijos vandenyne, į atmosferą įėjęs iš šiaurės pusrutulio pusės. Zondų orbitą sudarė 3 etapai, pavaizduoti piešinyje. Nusileidimas būdavo arba valdomas, arba balistine
trajektorija. Zond-8 išbandė naują įskriejimo iš šiaurės pusrutulio trajektoriją ir buvo nustatyta, kad šiuo
atveju baigiamuoju etapu zondą įmanoma valdyti iš antžeminio centro.
Kiekvieną zondą sudarė prietaisų skyrius ir nusileidimo modulis. Prietaisų skyriuje buvo valdymo
sistema, radiotelemetrijos įranga, orientacijos ir stabilizacijos sistema, termoreguliavimo ir maitinimo
įranga. Išorėje buvo raketiniai trajektorijos korektoriai ir valdomi mažosios traukos varikliai.
Nusileidimo modulyje įtaisyta 400 mm židinio 13x18 cm kadro fotokamera su užtaisyta juostele leido
padaryti iki 200 aukštos gebos nuotraukų. Visos minėtos stotys skirtingais atstumais fotografavo Mėnulį ir
Žemę. Zond-5 ir Zond-6 atgabeno juodai baltas, o Zond-7 ir Zond-8 - spalvotas nuotraukas.
Mėnulį su Zond-5 pirmieji apskrido du Vidurio Azijos vėžliai; jie čia pateko dėl savo nereiklumo, nes gali
ilgai apsieiti be vandens ir maisto. Kartu su jais buvo vyno musytės (Piophila), milčių
(Tenebrio) lervos, augalai, sėklos, bakterijos ir kita gyvastis visi jie buvo pirmi gyvi Mėnulį
apskrieję organizmai. Kietokas nusileidimas, buvęs tragiškas žmonėms, atrodo, nepaveikė šių
kosmonautų, kurie visi buvo gyvi, kai kapsulė buvo apidaryta praėjus 4 d. po nusileidimo. Buvo
paskelbta, kad vėžliai neteko 10% svorio, bet buvo aktyvūs ir neprarado apetito.
Zond-6 taip pat gabeno biologinį krovinį, tačiau, kelios valandos iki įskriejant į atmosferą, dėl
nekokybiško izoliacinio gumos žiedo kamera buvo išhermetizuota ir visi gyvi organizmai žuvo. Dėl
propagandinių tikslų buvo skelbiama, kad Zond-6 skrydis buvo sėkmingas.
Plačiau apie biologinius tyrimus kosmose skaitykite Augalai nesvarume.
Naujas galimybes atvėrė mėnuleigiai: Lunachod-1", ... Pirmąkart
Mėnulio paviršiumi žengė žmogus
(Apolllo-11", 1969m.). Dabar apie tolimesnius Mėnulio tyrinėjimus (žr. >>>>).
Dienos trukmė
Diena Mėnulyje prasideda vos tik virš horizonto pasirodo Saulės kraštelis ir trunka beveik 15-a
Žemės parų. Nebūna ryto žaros juk ten nėra oro, išsklaidančios Saulės šviesą. Juodame danguje
pirmiausia pasirodo Saulės karūnos spinduliai ir kraštovaizdis iškart tarytum skyla į dvi dalis: apšviestą
ir neapšviestą. Bet koks iškilimas Saulės pusėje akinančiai spindi, o jo priešinga pusė atrodo labai tamsi.
Saulės spinduliavimas, kadangi nėra nei oro, nei dulkių, nei vandens garų, Mėnulyje toks stiprus,
kad be specialių apsaugos priemonių žiūrėti į apšviestus daiktus neįmanoma. Akies lęšiukas,
koncentruodamas Saulės spindulius, gali akimirksniu tiesiog išdeginti akies tinklainę.
Nesant oro perspektyvos, Mėnulio peizažas atrodo tarytum esąs plokščias. Dangus juodas kaip
anglis ir jame dienos metu greta Saulės spindi žvaigždės. Paslaptingumo suteikia milžiniškas žydrokas
Žemės diskas, jis 4 k. Didesnis už Saulę. Bet jei Saulė Mėnulyje pateka ir nusileidžia, tai Žemė visada
toje pačioje padėtyje virš horizonto. Ji, kaip ir mums Mėnulis, taip pat turi savo fazes, tik jos
atvirkščios ir kai Žemėje pilnatis, Mėnulyje jauna" Žemė.
Mėnulyje galima stebėti ir Saulės užtemimus; ir jie trunka gana ilgai iki pusantros valandos
(Žemėje iki 7 min. 40 sek.). Prieš tai švytėjęs Mėnulio paviršius panirs į prieblandą. Saulė visiškai
pasislepia už tamsaus Žemės disko, apsupto sodria raudona aureole ir Mėnulio paviršius įgauna
rausvoką atspalvį. Mat Žemės atmosfera, tarsi rutulio formos linzė, laužia Saulės šviesą. Labiausiai
išsisklaido ir sugeriami žydri, mėlyni ir violetiniai spinduliai, o raudoni ir oranžiniai praeina beveik be
kliūčių. Būtent todėl, Saulei leidžiantis, ją Žemėje matome kaip oranžinę ar netgi raudoną. Saulei
išnirus, Mėnulio paviršius vėl įkais iki +130o.
Sidabrinio rutulio naktis
Naktis irgi ateina iškart, vos tik pasislepia Saulės pakraštys. Ji kiek šviesesnė, nei Žemėje ir galima
nesunkiai įžiūrėti smulkias kraštovaizdžio detales (aišku toje Mėnulio pusėje, kuri nukreipta į Žemę).
Žemės ryškumą užtikrina didelis debesų atspindėjimo koeficientas ir Žemė Mėnulį apšviečia 60-80
kartų smarkiau, nei Mėnulis Žemę per pilnatį. Žemė sukasi aplink savo ašį, o kadangi skirtingos jos
pusės skirtingai atspindi Saulės pusę, tai ir Mėnulio paviršiaus apšvietimas kinta.
Kartais galima stebėti, kaip Žemės paviršiumi praslenka tamsus Mėnulio šešėlis kurio skersmuo
apie 300 km. Toje vietoje Žemėje yra stebimas Saulės užtemimas.
Mėnulyje, kaip ir Žemėje, dangaus skliautas sukasi iš rytų į vakarus ir Mėnulio žvaigždžių para
lygi sideriniam Mėnulio apsisukimui (27,32 vidutinės Saulės paros), o Saulės para sinodiniam
Mėnulio apsisukimui (29,53). Žvaigždės spindi lygiai, nemirksi, - o ir jų gerokai daugiau, nes net
silpnų ir tolimų žvaigždžių šviesa be kliūčių pasiekia Mėnulio paviršių tad plika akimi matomos ir 7-8 ryškumo žvaigždės.
Žvaigždynai Mėnulio danguje tokie patys kaip ir Žemėje, tik poliarinė žvaigždė kita artimiausia
šiaurės poliui yra Drakono žvaigždyno Omega (maždaug 5-ojo ryškumo, taigi silpnesnė už Šiaurinę
Mažuosiuose Grįžulio ratuose). O pietų polius randasi Aukso žuvies žvaigždyne netoli yra ryški Kilio
alfa (Konopusas). Va tik žvaigždžių skliautas Mėnulyje sukasi apie 27 kartus lėčiau nei Žemėje. Trumpos biografijos 1) Andrejus Trafimukas (1911-1999) tarybinis geologas, naftos ir dujų telkinių žvalgas, akademikas.
2)
Georgijus Petrovas (1912-1987) tarybinis inžinierius, akademikas, hidroaerodinamikos ir
dujų dinamikos specialistas, kartu su S. Koroliovu ir M. Keldišu grindęs kosmonautikos pagrindus. Nuo
1944 m. darbavosi kurdamas ir tyrinėdamas reaktyvinius variklius. 1965 m. tapo pirmuoju Kosminių
tyrinėjimų instituto direktoriumi. Dalyvavo kuriant Mėnulio, Veneros ir Marso tyrimo programas.
Tyrė Saulės vėjo sąveikas su planetomis ir tarpžvaigždine erdve. Pasiūlė originalią Tunguskos
sprogimo hipotezę jis pasiūlė naują, sprogstamąją kosminio kūno įėjimo į atmosferą formą (nepaliekant atmosferoje regimų pėdsakų).
Aktyviai priešinosi šiaurės upių vandenų permetimo į Volgos baseiną projektui. 3)
Aleksandras Vinogradovas (1895-1975) tarybinis geochemikas, akademikas, Geochemijos ir
analitinės chemijos instituto įkūrėjas ir vadovas. Buvo vienas pagrindinių TSRS atominės programos
A. Vinogradovas užsiėmė ir kosmochemijos klausimais. Jis tyrė organizmų cheminės sudėties
pokyčius, ypač retų elementų. Išvystė biocheminius naudingųjų iškasenų paieškos metodus. Įrodė, kad
fotosintezės metu deguonis gaunamas iš vandens, o ne anglies dvideginio. 4) Janas Hevelis (Jan Heweliusz, vok. Johannes Hevelius; 1611-1687) Dancigo meras,
astronomas mėgėjas, teleskopų konstruktorius, užsitarnavęs Mėnulio topografijos tėvo reputaciją. Atrado 4
kometas ir 1668 m. paskelbė darbą Kometografija, kuriame nurodė, kad kai kurios kometos juda parabolinėmis trajektorijomis. 5) Ričardas Lokas (Richard Adams Locke, 1800-1871) Anglijoje gimęs amerikiečių
žurnalistas ir redaktorius. Į JAV atvyko 1832 m. ir 1835 m. paskelbęs straipsnių seriją apie išgalvotus
Mėnulio betmanus, gyventojus-šikšnosparnius (Vespertilio-homo), kuriuos, atseit, naujuoju
teleskopu stebėjo astronomas Heršelis. Papildomai skaitykite:
|
apsilankymą Dž. Heršelio observatorijoje, kur jam per teleskopą pavyko apžiūrėti
Mėnulį kelių centimetrų tikslumu (!). Jis aprašė, ką pamatė: kraterius, vandenynus augalus, medžius,
gyvūnus (tarp jų, dvikojus bebrus), o taip žmogaus pavidalo būtybes (lunatikus?) ir net jų meno kūrinius!
Laikraštį (29,5 tūkst.) išpirko akimirksniu, straipsnį persispaudinėjo kiti leidiniai (net su iliustracijomis!). O
tame straipsnyje tiesos tik tiek, kad tuo metu Heršelis tikrai buvo Keiptaune. Kai kas šią istoriją siejo ir su
prancūzų astronomu Ž. Nikole, tuo metu atsikėlusiu į JAV (tačiau tasai apsistojo Misisipėje, o ne Niujorke;
ir nėra tvirtų įrodymų, kad būtų prisidėjęs prie istorijos).
km, o kelionę baigė rugpjūčio 14 d. valdomo nusileidimo metu piečiau Kustanajo miesto. Nusileidimo
kapsulė demonstruojama Baumano vardo MGTU filialo Pamaskvės Orevo gyvenvietėje muziejaus parodų salėje.
dalyvių. Pirmoji tarybinė atominė bomba susprogdinta 1949 m. Semipalatinsko poligone, o Vinogradovui
suteiktas Socialistinio darbo didvyrio vardas.
