Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Yra tokia profesija

Per 50 m., praėjusių nuo J. Gagarino skrydžio, kosmose pabuvojo apie 500 žmonių (iš 35 šalių), o taip pat ir 10 turistų. Tarytum ir nedaug – vos ne po desėtką per metus. O atsižvelgiant, kad daugelis jų kilo po 2-3 kartus, o kai kurie – ir 4-5 k., tai bendras žmonių skrydžių kiekis yra apie 1100. Iki 2011 m. pilotuojamų skrydžių buvo apie 280.

Gagarin with Wife at Red Square

Žodis apie Gagariną
 

Jurijus Gagarinas ir Germanas Titovas. Pirmuoju vis tik tapo Jurijus. Pavardė kiek kunigaikštiška, bet Titovo vardas kiek vokiškas...
Bet paskaitykite Ar tikrai Gagarinas buvo pirmas?

Gagarino likimas, kaip ir Koroliovo, kaip ir Puškino ir kitų iškilių Rusijos žmonių, liūdnas. Nesaugojo... Juk neturėtų atsitikti, kad Vyriausiąjį Konstruktorių papjauna ant operacinio stalo pagrindinių sveikatos valdininkų akivaizdoje dėl paprasčiausio įrangos neparengimo ir grubių klaidų. Gagarinas žuvo treniruočių skridimo metu, kai žmonės aplamai neturėtų žūti...

O štai jo prieš skrydį ištarti žodžiai: „Brangūs draugai, artimieji ir nepažįstami, tėvynainiai, visų žemynų ir šalių žmonės! Po kelių minučių galingas kosminis laivas nuneš mane į tolimas Visatos platybes. Ką mums pasakyti, likus kelioms minutėms iki starto? Visas mano gyvenimas man dabar atrodo kaip viena nuostabi akimirka. Visa, kas išgyventa, kas anksčiau padaryta, buvo išgyventa ir padaryta dėl šios minutės“

O tada jis žengė prie laivo su savo žavia, gyvenimą teigiančia šypsena... Apie ją daug rašė ir ginčijosi, kaip apie nepaprastą ir vos ne paslaptingą reiškinį. Tačiau jokios paslapties nebuvo - pirmojoje savo gyvenime spaudos konferencijoje, įvykusioje, anot laikraščių, „naujosios kosminės eros 4-ąją dieną“, Jurijus sakė: „Aš esu paprastas tarybinis žmogus“.

Kosmonautas pasakojo: „Šeima, kurioje gimiau, pati paprasčiausia, ji niekuo nesiskyrė nuo milijonų kitų mūsų socialistinės Tėvynės šeimų... Tėvai dirbo kolūkyje: tėvas - dailide, motina - melžėja“.

Jurijus Gagarinas (1934-1968). Paprastas rusų berniokas iš Gžatsko, kurio gyvenimas paprastas, kaip bet kurio kito tarybinio piliečio – karas, amatų mokykla, technikumas, gamykla, skaidymo mokykla, tarnyba armijoje. Jam vaikystėje tekdavo ir neprivalgyti, vaikščioti lopytomis kelnėmis, mokytis prie žibalinės lempos. Po to – amatų mokykla, pramonės technikumas; vėliau – aeroklubas, kur išsipildė svajonė skraidyti. J. Gagarinas negimė kosmonautu. Jis galėjo pasirinkti gyvenimo kelią: nebuvo jokių socialinių barjerų, ne kliūtis buvo ir menkas šeimos biudžetas. Niekas nereikalavo, kad jis storų į Saratovo aeroklubą, tapusį pirmuoju laipteliu į didįjį kosmosą...

Gagarin passing medical tests O kai atsirado poreikis „įsisavinti naują techniką" (taip kalbėjo atrenkant pirmąjį kosmonautų būrį), jis iškart sutiko: kas nenori išbandyti ką nors nauja? Tik atrodė keista, kad "naujai technikai" atrinko "mažylius", t.y. lakūnus, žemesnius už 170 cm ir nesveriančius 70 kg. Ir tik kai į surinkimo cechą juos pakvietė Vyriausiasis Konstruktorius akademikas S.P. Koroliovas, jie suprato priežastį: „Vostok" kabinoje buvo taip ankšta...

Kas gi paskyrė J. Gagariną pirmojo „Vostok“ vadu? Kosmonautas Pavelas Popovičius (1930- 2009) taip atsakė: „Jis pats save paskyrė. Žinoma, prasidėjus pasiruošimui niekas nežinojo, kam teks laimė pirmajam pakilti į kosmosą. Visų galimybės buvo lygios. Tačiau kažkaip nejučia, galbūt pasąmonėje, mes pajutome, kad J. Gagarinas tapo mūsų, kaip dabar sociologai pavadintų, neformaliu lyderiu, kurio vadovavimą savanoriškai ir vieningai pipažįsta kolektyvas. Aš negaliu pasigirt buvęs įžvalgus ir įspėjęs, kad J. Gagarinas ir yra tas, kuriam skirta pirmam išsiveržti į kosmosą. Tačiau nesumeluosiu sakydamas, jog man Jurijus atrodė esąs pats tinkamiausias skrydžiui. Kai manęs kaip būrio vadą ir partorgą paklausė, atsakiau - Gagarinas“.

S. Koroliovas pasakojo: „Gyvenime man teko sutikti nemažai įdomių žmonių. Gagarinas – ypatingai reikšminga, nepakartojama asmenybė. Tomis dienomis, kai ruošėmės startui, kai visi buvo užversti rūpesčiais, apimti jaudinimosi ir nerimo, jis vienas, rodės, buvo ramus, net linksmas. Švytėjo lyg saulutė... ‚Ko tu vis šypsaisi?‘ – paklausiau jį. ‚Nežinau, - atsakė, - matyt, nerimtas esu žmogus‘. O aš pagalvojau, kad kuo daugiau tebūnie mūsų planetoje tokių nerimtų žmonių. Venas nutikimas mane ypač nustebino. Tą rytą prieš skrydį, kai Jurijus vilkosi savo kosminius šarvus, užsukau į ‚kostiuminę‘ ir pklausiau, kokia jo savijauta. ‚Nuostabi, - atsakė jis įprastai, su švelnia šypsenėle, - o jūsų?‘ Jis įdėmiai pažvelgė į mano papilkėjusį, pavargusį veidą, nes buvau nmiegojęs visą naktį, ir jo šypsena užgeso. ‚Sergejau Pavlovičiau, nesirūpinkite, viskas bus gerai‘, - tarė jis tyliai, tačiau ka-kaip ypatingai draugiškai. Ir man toptelėjo, juk žmogus ruošiasi neregėtam ir, ką čia slėpti, pavojingam skrydžiui, o ramina mane, tą, kuris lieka Žemėje“.

O štai ištraukos iš J. Gagarino charakteristikos, pateiktos Valstybinei komisijai:
„Treniruočių ir pasiruošimo skrydžiui metu labai tiksliai vykdė įvairias eksperimentines psichologines užduotis, buvo labai atsparus netikėtiems ir stipriems dirgikliams. Jo reakcija į dar nepatirtą būseną (nesvarumas, ilga izoliacija surdokameroje, šuoliai su parašiutu ir kt.) visada buvo aktyvi; greitai orientavosi naujoje aplinkoje, mokėjo valdytis įvairiose netikėtose situacijose...
Kaip ypatingą charakterio bruožą galima pažymėti jumoro jausmą, polinkį į geranoriškumą, sąmojį.
Treniruojantis mokomajame kosminiame laive jo darbo stilius ramus, užtikrintas, aiškūs, lakoniški pranešimai po atlikto pratimo.
Užtikrintumas, susikaupimas, žingeidumas ir gera nuotaika teikė individualaus savitumo profesinių įgūdžių ugdymui...“ Tačiau geriausiai Gagarino charakterį apibūdina jo motinos Anos Timofejevnos žodžiai: „Jis buvo labai linksmas, retai pyko ir nemėgo kivirčų, atvirkščiai, sąmoju ir juoku visus taikė. Buvo visų numylėtinis. Tik pažvelkite į Juros nuotraukas – veidas visada laimingas. Tuo jis ir krinta į akį...“.

S. Koroliovas skrydžiui siūlė atrinkti lakūnus: „Naikintuvo pilotas yra universalas,... ir šturmanas, ir ryšininkas, ir borto inžinierius". Akademikas V. M. Keldišas, pagrindinis kosmonautikos teoretikas, jį palaikė. Ir prasidėjo super slapta „Tema Nr.6" – kandidatų atranka. Iš 3000 atrinka 200… Juos į Maskvą kvietė po 20, kur vyko griežta medicininė patikra ir išbandymai barokameroje ir centrifugoje. Šį rėtį tepraėjo 20... Ir ne visiems jų buvo lemta pakilti į kosmosą. Dėl įvairių priežasčių: V. Bondarenka žuvo pasiruošimo metu, kai kurie buvo pašalinti... Kosmose iš jų pabuvojo J. Gagarinas, G. Titovas, A. Nikolajevas, P. Popovičius, V. Bykovskis, V. Komarovas, A. Leonovas, P. Bieliajevas, B. Volynovas, V. Gorbatko, J. Chrunovas ir G. Šoninas.

1960 m. kovo 7 d. jaunus lakūnus priėmė Vyriausiasis armijos maršalas K.A. Veršininas, kuris ir pasakė, kas dabar jiems bus svarbiausia gyvenime. Po savaitės prasidėjo pirmieji užsiėmimai. Paruošimas skrydžiui buvo kruopštus. S.P. Koroliovas Gagarin note 1961 m. kovo 29 d. Apibendrindamas ataskaitoje padaro išvadą, kad eksperimentiniai „Vostok" skrydžiai nuo 1960 m. liepos 28 d. iki 1961 m. kovo 25 d. leido patikimai suderinti aparatūrą ir „satikti pirmą žmogaus skrydį į kosminę erdvę". Ir po kelių dienų, 1961 m. balandžio 12 d. pasigirs džiugus Jurijaus „Važiuojam!"

Tačiau tik po 30 m. buvo sužinotos kai kurios skrydžio detalės. Ir be reikalo! Jos būtų dar labiau išryškinę tą dramatišką J. Gagarino žygdarbį. Medikai, o vėliau ir kiti nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje pastebėjo, kad iškart po nusileidimo Jurijus buvo labai susijaudinęs, netgi pasimetęs. Pirmieji užrašai buvo padaryti iškart nusileidus, vėliau papildyti po pasisakymo Valstybinėje komisijoje.

Iškart pakilus į orbitą ryšis su valdymo centru „Viesna" buvo prastas. Susikalbėti beveik nepavyko, Gagarinas norėjo žinoti, kaip veikia laivo sistemos, nes pats tokios informacijos neturėjo. Jis atkakliai ir nuosekliai į borto magnetofoną sudiktavo viską, ką žinojo. Jis supato, jei kas jam atsitiks, ta informacija bus labai svarbi. Tačiau netrukus ryšis ėmė gerėti, jam pranešė, kad laivas skrenda teisingai, visos sistemos dirba... Ir kosmonautui atsirado kelios minutės, kad galėtų pasidalinti savo įspūdžiais. Borto magnetofonas užfiksavo:
„Prieš išeinant iš šešėlio atidžiai žiūrėjau pro iliuminatorių „Vzora", kuris buvo kampu į horizontą. Gerai matėsi horizontas. Pačiu horizontu stebėjau oranžinę vaivorykštės juostą, savo spalva primenančią skafandro spalvą. Toliai atspalviai artimesni vaivorykštės spalvoms, pereidami į žydrą spalvą, o žydra spalva pereina į juodą".

Toliau „lyrika" baigėsi – prasidėjo laivo orientacija ir pasirengimas stabdymui. Prasidėjo stabdymas – ir Gagarinas pajuto, kad realus veiksmas ima skirtis nuo treniruočių... Po stuktelėjimo laivas ėmė labai greitai suktis apie savo ašį. Žemė „Vzore" lakstė aukštyn-į dešinę-žemyn-į kairę. Prasidėjo „kardibaletas" (taip ir parašyta Gagarino ataskaitoje). Tikrai buvo dėl ko panikuoti! Įsiterpti į laivo valdymą jis negalėjo – tegalėjo tik stebėti, kas vyksta: „Atrėmiau kojas į iliuminatorių, tačiau jo neužtraukiau užuolaidėlių. Man pačiam buvo įdomu, kas vyksta. Laukiau atsiskyrimo. Atsiskyrimo nėra..." Tačiau Žemei jis perdavė „V.N." (Viskas normalu) ir pranešė, kad nebuvo atsiskyrimo.

Vostok: landed capsule Gagarinas nusileido ant Volgos kranto. Jo kol kas dar nerado. Jis netoliese pamatė medinį namuką. Lėtai nuėjo link jo. Reikėjo skubiai pranešti, kad sėkmingai grįžo į Žemę. Eiti su skafandru buvo sunku. O ir kosminiai išgyvenimai atsiliepė...

Ana Tachtarova su anūke Rita pirmosios sutiko Gagariną, padėjo nusivilkti skafandrą... O per radiją perdavinėjo, kad TSRS į kosmosą pakilo pirmasis žmogus. Prie Tachtarovos namelio iš visų pusių bėgo žmonės – du parašiutai matėsi iš tolo. Vienas jų – „Vostok", kitas – Gagarino. Žmonės skubėjo išvysti žmogų, apie kurį radijas skelbė, kad jis skrieja virš Žemės. Tačiau jų akys regėjo, kad jis grįžo! Tarybų Sąjungoje apie įvykius pranešdavo vėliau, nei jie atsitikdavo!

Gagarinas aistringai ieškojo savo vietos gyvenime. Paskutiniaisiais metais nenuilstamai skrydžiams ruošė savo draugus. Jis dažnai kalbėjo apie savo karščiausią svajonė dar kartą pakilti į kosmosą: „Mano planai ateičiai tokie: noriu paskirti savo gyvenimą, savo darbą, mintis ir jausmus naujam mokslui, užsiimančiam kosminės erdvės užkariavimu. Man norisi aplankyti Venerą, pamatyti, kas ten po jos debesimis, pažvelgti į Marsą ir pačiam įsitikinti, ar yra ame kanalai, ar ne...“

Gagarinas negalėjo neskraidyti. Jis kovojo už šią teisę ir sielojosi, jog tame kelyje iškyla užtvaros: „ O jei kas nutiks su Pirmuoju?..“ Jis manė, kad jei nebeskraidys, tai išduos savo profesiją: „Kosmonautas neturi apsiriboti vienu skrydžiu, - tai juk profesija! Kosmonautui patyrimas reikalingas tiek pat, kaip ir lakūnui. O visos kalbos apie ‚pirmą‘ ar ‚nepirmą‘ šiuo atveju neturi prasmės – dėsiu visas pastangas, kad išskrisčiau...“

Būtų išskridęs – įtikinimo galią jis turėjo tokią pat didelę, kaip ir žavesio. Kai laivu „Sojuz“ pakilo Vladimiras Komarovas, jo dubleris buvo J. Gagarinas...

Gagarinas žuvo 1968 m. kovo 27 d., išskridęs mokomuoju MiG-15UTI lėktuvu iš Kiržačo aerouosto Vladimiro srityje. Jo mirties aplinkybės ir priežastis taip iki galo ir nebuvo atskleista. Psagal oficialią versija: gagarinas ir lakūnas instruktorius V. Sereginas dėl pasikeitusių oro sąlygų (detalės nepateiktos) atliko staigų manevrą, kad išvengtų susidūrimo su kitu lėktuvu, ir pateko į suktuką, iš kurio, nepaisant visų pastangų, išeiti nepavyko. Neaiškios formuluotės ir faktų nepateikimas prigimdė įvairiausių spėjimų.

2016 m. kosmonautas A. Leonovas pateikė savo versiją. Jis tą dieną buvo tame aerouoste. Išskridus Gagarinui, po kurio laiko išgirdo dvigubą sprogimą ir garso barjero garsą. Tarp jų buvo pusantros-dviejų sekundžių pauzė. Leonovas ir kiti lakūnai tada iškart nusprendė, kad sprogimų ir garso barjero garsai skirtingų lėktuvų.

Leonovas mano, kad kaltininku buvo tas kitas „nežinomas“ lėktuvas, nusileidęs žemiau 400 m po debesimis ir forsažu praskridęs greta nematydamas Gagarino lėktuvo. Tai buvo SU-15, praskridęs 10-15 m atstumu viršgarsiniu greičiu ir sukėlęs oro srautą, kuris apvertė Gagarino lėktuvą.

Leonovas minėjo ir laišką, parašytą tyrimo dalyvių. Jame buvo prašoma neskleisti tragedijos aplinkybių, kad SU-15 lakūnas, pavaldus A. Tupolevui, nepatirtų represijų.

Kosmonautai apie Gagariną

Vitalijus Sevastjanovas: „Aš įsitikinęs, jog kiekvienam žmogui yra įkrėsta daugiau, negu jis įgyvendina. Jurijui pasisekė pirmiausia dėl to, kad jis sugebėjo atskleisti visa tai, ką gražaus jam buvo suteikusi gamta, auklėjimas, mūsų gyvenimas. Skrydis padėjo atsiskleisti jo chrakterio visumai. Aš stebėjau jį po to – kaip greitai jis brendo! Kaip godžiai sėmėsi žinių! Talentas, smalsumas, darbštumas – štai Gagarino charakterio bruožai. Aš dažnai klausiu savęs: kodėl kiekvienam mūsų, visems žmonėms Jurijus Gagarinas toks brangus ir artimas? Turėjo jis savybę, kuri, mano manymu, pati svarbiausia - gerumo“. Gagarinas su sūnumi

Aleksejus Leonovas: „Jis visada pastebėdavo, ką žmogus turi geriausia. Prisiminkite, Jurijus visada sakydavo- ‚mano mama nuostabi‘. Taip ir yra. Ana Timofejeva atidavė sūnui gerąsias savybes. Tėvas vaikystėje pripratino prie darbo. O mokytojai? Draugai? Amatų mokyklos dėstytojai? Tarnybos draugai? Visus Gagarinas apibūdindavo paprastai – ‚nuostabūs žmonės‘. Jurijus mokėjo vertinti žmogų, o tai ir jį aukštino kitų akyse“.

Vasilijus Lazarevas: „Iš daugelio puikių Jurijaus bruožų man norėtųsi išskriti tai, kad jis laikėsi žodžio. Jis niekada nežadėjo to, ko negalėjo įvykdyti“.

Germanas Titovas: „Jis buvo geras draugas. Mėgo medžioklę, sportą, linksmą kompaniją. Su juo buvo paprasta ir lengva dirbti, smagu poilsiauti. Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris taip laisvai ir lengvai sueitų su kitu žmogumi. Apimtas trečiaklasio azarto, galėjo su berniūkščiais žaisti krepšinį ar varinėti rutulį, o po kelių minučių su mokslininkais svarstyti problemas. Ir su visais jis buvo lygus. Tai vienas jo talentų. Visuose žemynuos, visuose namuose jis buvo laukiamas svečias“.

Georgijus Šoninas: „Jurijui šlovė neapsuko galvos, nesugadino charakterio, nepakeit principų. Apie tai ne kartą buvo klausiama. Gagarino atsakymas stebino išmintimi: ‚Yra šlovė ir Šlovė. Ta, kurią norisi rašyti didžiąja raide, niekada nebuvo ir nebus tavo vieno... Ir nuo tokios šlovės galva nesisuka, ji verčia būti reikliu sau, ji sunki, tačiau patikima‘“.

Piotras Klimukas: „Kai manęs klausia, ar gali kosmonautas būti pavyzdys ‚paprastiems mirtingiesiems‘, aš visada prisimenu Jurijų Gagariną. Esama likimų, kurie įkūnija tauriausius, pačius slaptingiausius visos kartos troškimus. Toks yra Gagarino likimas. Šią ryškią asmenybę formavo laikas. Jis, jo gyvenimo kelias, jo kosminis charakteris labai paveikė kosmonautų kartą. Mes ėjome jo pėdomis, norėdami būti panašūs į jį. Iš jo mes mokėmės tvirtybės, atsidavimo svajonei. Visi mes dar tebebuvome ‚paprasti mirtingieji‘, o jį jau gaubė kosminės šlovės ir visos liaudies, pasaulio pagarbos aureolė. Jis pirmasis taip aukštai pakilo, tačiau ‚nepasiklė‘ virš mūsų, o liko vyresnysis ‚žvaigždžių brolis‘. Mus traukė prie jo, - taip didelėje šeimoje jaunesniuosius traukia prie vyresniųjų – mes mokėmės iš jo ir sekėme juo“.

Pavelas Popovičius: „Tapęs legendiniu žmogumi dar gyvas būdamas, . Gagarinas neapsigaubė didingumu, liko toks, koks buvo iki skrydžio – paprastas, linksmas, geras, užsidegantis, reiklus sau. Su juo buvo lengva bendrauti“.

Pagudravimai

O štai iš neseniai paskelbtų Gagarino motinos prisiminimų aiškėja, kad Gagarinas netiksliai pildė anketas. Ir jei kai kurie jo gyvenimo faktai būtų nurodyti, jis galėjo niekada nepakilti į kosmosą.

Įsidarbinimo anketose buvo skiltis „okupacija“, kurioje klausta, ar asmuo ar jo artimieji nėra gyvenę okupuotose teritorijose. Stalinas buvo paranojikas, ir kiekvienas buvęs priešo teritorijoje buvo įtartinas. Ir čia Gagarinas sumelavo.

1941 m. vasarą J. Gagarino šeima gyveno Smolensko srities Klušino kaime. Tų metų spalio 12 d. link Maskvos žygiuojantys vokiečių kareiviai Gagarinų šeimą su 4 vaikais išvarė iš namų. Jurijaus brolį ir seserį 1943 m. vasarį išvežė į Vokietiją priverstiniams darbams. Neaišku, kaip jiems pavyko iš ten grįžti, nes jie buvo prievarta paimti į Raudonąją armiją.

Po karo jiems praeitis ima kelti problemas. Zoja 1946 m. bando įsidarbinti medicinos sesele Gžatske (dab. Gagarine). Ji anketoje patvirtino buvusi okupacijoje – ir nebuvo priimta. Jaunesnysis brolis iš to pasimokė – 1949 m. atvyko į Maskvos priemiesčius, kur jo niekas nepažino, ir bandė įsidarbinti mokiniu kokioje nors gamykloje ir jam ją gauti pavyko liejykloje.

Ir būsimasis kosmonautas anketas „pagražindavo“ – 1951 m. stodamas į Saratovo Pramonės technikumą tėvą, įgimto šlubumo atleistą nuo karinės prievolės, įvardijo „karo invalidu“, o apie brolio ir sesers „išvyką“ į Vokietiją išvis nutylėjo. Gagarinas smarkiai rizikavo, nes technikumo absolventus dažnai siųsdavo į slaptus objektus, tad NKVD jų biografijas kruopščiai patikrindavo. Gagarinui tiesiog pasisekė, kad Stalinas mirė prieš jam baigiant technikumą.

Tai Ana Timofejevna norėjo paviešinti knygoje „Širdies atmintis“ (1984), tačiau cenzūra nepraleido. Ji leido vėliau tai padaryti žurnalistei T. Kopylovai.

Papildomai skaitykite:
Lenktynės kosmose
Baikonūro tremtyje
Nežinomi kosmonautai
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
Legendinio tėvo legendinis sūnus
Gluško: metai kosminiame olimpe
S. Koroliovas – sovietų kosmoso programos vedlys
Dulkėtais tolimų planetų takais
Svajokliai prieš imperiją
Žmogaus misija kosmose
Daktaro Filipovo atradimas
Pirmieji tarybiniai raketų profesionalai
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Paranoja skverbiasi giliai
Ateitis - elektrinės raketos
Pirmasis Mėnulio kiberis
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Tunguskos sprogimas
Mūšis dėl Veneros
Raketų eros ištakose
Septintasis kontinentas
Raudonoji ... planeta
Žmonės Mėnulyje
Stalinas ir NSO
Moterys kosmose

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis