Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai  

Taip pat skaitykite Žymesnieji astronomijos įvykiai    
20 a. astronomijos ir astronautikos įvykiai    

Trumpa pilotuojamų skrydžių kronika

1961 m. balandžio 12 d.  TSRS „Vostok-1” į erdvę iškėlė pirmąjį kosmonautą Jurijų Gagariną, kuris per 108 min. apskriejo Žemę.

1962 m. vasario 20 d.  Pirmasis astronautas John Glenn apskriejo Žemę su „Mercury-Atlas 6”. Anksčiau “Mercury” programos rėmuose du skrydžius atliko Alan Shepard (1961.05.05) ir Virgil Grissom (1961.07.21).

1962 m. rugpjūčio 12 d.  Pirmasis grupinis „Vostok-3” (A.G. Nikolajevas3) ) ir „Vostok-4“ (P.R. Popovičius1) ) skrydis. Laivai buvo suartėję iki 6,5 km.

1963 m. birželio 16 d.  su „Vostok-6“ pirmąkart į kosmosą pakilo moteris - V.V. Tereškova.

1964 m. spalio 12 d.  Pakilo pirmasis daugiavietis laivas „Voschod-1” ( V.M. Komarovas2), K.P. Feoktistovas, B.B. Jegorovas).

1965 m. kovo 18 d.  Pirmąkart į atvirą kosmosą išėjo A.A. Leonovas (Voschod-2). Aldrin sets seismometer: Apollo-11

1967 m. sausio 27 d.  Treniruotės metu „Apollo-1“ kabinoje kilo gaisras. Žuvo trys astronautai V. Grissom. E. White ir R. Chaffee.

1967 m. balandžio 24 d.  Leidžiantis „Sojuz-1” sugedo parašiutų sistema ir žuvo V.M. Komarovas.

1969 m. sausio 16 d.  Pirmąkart kosmose susijungė „Sojuz-4” ir “Sojuz-5”.

1969 m. liepos 21 d.  „Apollo-11“ ekipažo nariai (N. Armstrong, E.B. Aldrin) pirmąkart išlipo į Mėnulio paviršių, skaitykite  >>>>>

1971 m. balandžio 19 d.  „Proton“ raketa į Žemės orbitą iškėlė kosminę stotį „Saliut-1”.

1971 m. birželio 30 d.  Išsihermetino besileidžianti „Sojuz-11” kapsulė. Žuvo G.T. Dobrovolskis, V.N. Volkovas ir V.I. Pacajevas; skaitykite >>>>>

1975 m. liepos 17 d.  Susijungė tarybinis „Sojuz-19” ir JAV “Apollo-ASTP”.

1981 m. balandžio 12 d.  Pirmasis daugkartinio laivo „Columbia“ skrydis.

1986 m. sausio 28 d.  Daugkartinio laivo „Challenger“ sprogimas netrukus po starto. Žuvo 7 astronautai.

1986 m. vasario 20 d.  Į orbitą iškeltas orbitinės stoties „Mir“ bazinis modulis.
1995 m. pora genių išstukseno „Discovery“ degalų bako izoliaciją. NASA buvo priversta startą atidėti dviem mėnesiams

1998 m. spalio 29 d.  Su „Discovery“ pakilo pirmasis JAV astronautas John Glenn. Jam buvo 77 m.

1998 m. lapkričio 20 d.  Į orbitą iškeltas pirmasis stoties TKS blokas.

2001 m. balandžio 28 d.  Į TKS atskraidintas pirmasis kosmoso turistas Dennis Tito.

2003 m. vasario 1 d.  Besileisdamas suiro „Columbia“. Žuvo 7 astronautai.

2003 m. spalio 15 d.  Pakilo pirmasis Kinijos erdvėlaiviu „Shenzhou-5” pakilo taikonautas Yang Liwei.

2008 m. balandžio 8 d.  Į orbitą iškilo antros kartos kosmonautas – kosmonauto A.A. Volkovo sūnus S.A. Volkovas.

Iš dangaus leidžiasi ... katafalkas

Praėjus dešimtmečiui po J. Gagarino skrydžio, iš dangaus nusileido „katafalkas“ – „Sojuz-11“ su negyva įgula.

Buvo ruošiamasi iškelti „Saliut“ kosminę stotį. Per 4 mėnesių planuotą jos darbą, ketinta į ją nusiųsti 3 misijas. Buvo suplanuoti trys ekipažai ir vienas rezervinis – šio vadui G. Dobrovolskiui, atrodė, nebuvo jokių šansų patekti į pirmąją stotį. Tačiau likimas manė kitaip. Iš pirmojo ekipažo G. Šoninas grubiai pažeidė režimą ir buvo pašalintas iš tolimesnio pasirengimo. Į jo vietą paskirtas V. Šatalovas, o vėliau šį - G. Dobrovolskis.

1971 m. balandžio 19 d. į orbitą iškėlė „Saliut“ stotį, o po 5 d. į ją išvyko „Sojuz-10“ su V. Šatalovu, A. Elisejevu ir Rukavinišnikovu. Vienok, susijungimas su stotimi nebuvo sklandus, pereiti į „Saliut“ kosmonautai negalėjo, o atsijungti nuo jos – taip pat. Blogiausiu atveju buvo galima „atsiplėšti“ susprogdinus piropatronus, tačiau tada į stotį būtų daugiau negalėjęs patekti joks ekipažas. Su vargais pavyko palikti stotį nesugadinus susijungimo mazgo.

„Sojuz-10“ sėkmingai grįžo į žemę, o inžinieriai ėmėsi skubiai taisyti „Sojuz“ prisijungimo mazgus. Naujam bandymui į „Saliut“ parinktas A. Leonovo, V. Kubasovo ir P. Kolodino ekipažas, turėjęs išskristi balandžio 6 d. Išlydint į Baikonūrą, į A. Leonovo žemę mesta lėkštė nesudužo. Nesėkmę nutylėjo, tačiau bloga nuojauta nepaliko. Pagal tradiciją į kosmodromą skrisdavo du ekipažai – pagrindinis ir atsarginis. Dubleriais buvo G. Dobrovolskis, V. Volkovas ir V. Pacajevas. Tai tebuvo formalumas, nes iki šiol paskutinę minutę ekipažų dar niekas nebuvo keitęs. Sojus-11 ekipažas Tačiau 3 d. iki starto pas V. Kubasovą gydytojai rado patamsėjimą plaučiuose ir įtarė tuberkuliozės pradžią. Verdiktas buvo vienareikšmis – skristi negali. Vyriausybinė komisija sprendė: ką daryti? A. Leonovas manė – jį reikia pakeisti dubleriu V. Volkovu.

Tačiau dauguma specialistų laikė, kad tokiu atveju reikia keisti visą ekipažą; tai palaikė ir dublerių ekipažas. N. Kamaninas dienoraštyje rašė, kad situacija įkaito ne juokais. Į tradicinį susirinkimą prieš skrydį rinkdavosi abu ekipažai. Komisijai paskyrus dublerių ekipažą, V. Kubasovas pareiškė, kad į susirinkimą nevažiuos: „Aš gi neskrendu, ko man ten važiuoti?“ Tačiau susirinkime jis vis tik pasirodė, tačiau ore tvyrojo įtampa. Kosminiais klausimais rašęs žurnalistas J. Golovanovas4) prisimena: „Leonovas draskė ir mėtė. ... vargšas Valerijus [Kubaovas] aplamai nieko nesuprato: jis jautėsi visiškai sveikas. ... Naktį į viešbutį atėjo Petia Kolodinas, apgirtęs ir visai paniuręs. Jis man pasakė: Slava, suprask, aš jau niekada neskrisiu į kosmosą...“ Beje, jis neklydo...

Birželio 6 d. „Sojuz 11“ (G. Dobrovolskis, V. Volkovas ir V. Pacajevas) ir sėkmingai susijungė su „Saliut“. Tarybinėje spaudoje straipsniai buvo bravūriškai – viskas vyksta pagal programą, ekipažas jaučiasi gerai. Iš tikro, ne viskas vyko sklandžiai. Jau nusileidus ir išnagrinėjus darbinius žurnalus rado Dobrovolskio įrašą: „Jei tai suderinamumas, tai kas tada yra nesuderinamumas?“. O borto inžinierius V. Volkovas, jau turėjęs skrydžio patirties, dažnai bandė imtis iniciatyvos, kas nelabai patiko specialistams Žemėje, o ir kitiems ekipažo nariams.

11-ą misijos dieną stotyje kilo gaisras ir iškilo stoties palikimo klausimas, tačiau ekipažai pavyko suvaldyti situaciją. N. Kamaninas dienoraštyje užrašė: „Aštuntą ryto Dobrovolskis ir Pacajevas dar miegojo, į ryšį išėjo Volkovas, kuris vakar, pagal Bykovskio raportą, nervavosi daugiau už kitus ir daug ‚ašinosi‘ (‚Aš nusprendžiau...‘, ‚Aš padariau...‘ ir pan.). V. Mišino5) vardu jam buvo perduotas nurodymas: ‚Viską sprendžia ekipažo vadas, vykdykite jo nurodymus‘, į ką Volkovas atsakė: ‚Mes viską spendžiame ekipažu. Mes patys išsiaiškinsime, kaip mums daryti.‘ “.

Birželio 29 d. vakaras. Viskas parengta grįžimui, „Sojuz-11“ gavo leidimą atsijungti nuo stoties. Paskutinio ryšio seanso su stotimi metu paskutiniai Žemės išgirsti žodžiai buvo linksmas Volkovo palinkėjimas: „Rytoj susitiksime, ruoškite konjaką!“

Birželio 30 d. naktį buvo įjungta stabdymo sistema. Laivas pradėjo leistis iš orbitos. Po aerodinaminio stabdymo ore išsiskleidė baltai oranžinis Sojus-11 laidotuvės parašiuto kupolas. Nusileidimo modulis minkštai nusileido Kazachstano žemėje, į vakarus nuo Munlos kalno. Prietaisai užregistravo skrydžio trukmę: 23 d. 18 val. 21 min. 43 sek. Naujas pasaulinis rekordas! Sutinkantieji sustingo laukdami. Visi įsitempę, tačiau pasiruošę pratrūkti šypsenomis.

Eteris pratrūko balsų choru. Tačiau niekas iš paieškos tarybos nesugebėjo susisiekti su ekipažu. Tačiau pavojaus dar nėra. Gal tiesiog atsisakė „pavargusi“ technika?!

Pirmieji nusileidimo vietoje pasirodė medikai. Paprastai jie atidaro liuką, išgirsta ekipažo balsus. O čia – tyla,... slegianti, baisi tyla. Gydytojas A. Lebedevas prisimena, kad jis sumišo dėl ekipažo tylos eteryje. Tačiau tai „nurašė“ antenos gedimu. „Nusileidome paskui laivą, už 50-100 m. Kaip būna tokiais atvejais? Atidarai nusileidimo modulio liuką, o iš ten - ekipažo balsai. O čia – nuodegų traškesys, metalo trinksėjimas, malūnsparnių gausmas ir ... tyla laive“.

Kai ištraukė ekipažą, medikai negalėjo suprasti, kas nutiko. Atrodė, tarsi kosmonautai būtų tiesiog netekę sąmonės. Tačiau po skubios apžiūros tapo aišku, kad problema gerokai rimtesnė. 6 gydytojai ėmėsi dirbtinio kvėpavimo, širdies masažo. Ėjo minutės, paieškos grupės vadas generolas Goregliadas reikalavo iš gydytojų atsakymo, tačiau tie tęsė pastangas atgaivinti kosmonautus. Galiausiai Lebedevas ištarė: „Perduokite, kad ekipažas nusileido be gyvybės ženklų“. Taip ir buvo įrašyta į visus oficialius dokumentus. O gydytojai tebetęsė reanimacines pastangas iki absoliučių mirties požymių.

B. Černiatjevas6). Konstruktoriaus žodis

[ ... ] Reikia pastebėti, kad daug kas komforto prasme ekipažui stotyje „Saliut“ nebuvo tobula. Pasireiškė buitinių sąlygų ilgam buvimui pakankamai erdvioje aplinkoje organizavimo patirties trūkumas. Turėjo įtakos ir trumpas stoties kūrimo laikas, vertęs tų klausimų perkėlimą stočiai iš „Sojuz“. Tat:

  • miegamosios vietos nebuvo atskirtos nuo darbinių; visą laiką buvo pavojus, kad į burną pateks kokie nors daiktai. Be to, prieš užmingant nebuvo kur pritvirtinti drabužių (jie nuplaukdavo);
  • ant stalo nebuvo pritvirtinta šakutės ir šaukštai; tad ir jie nuplaukdavo;
  • daug laiko užėmė rankinis atliekų surinkimas ir transportavimas. Vargino kvapai iš maišų su atliekomis;
  • Ekipažas kartais skųsdavosi dėl tų nepatogumų, tačiau numatytą mokslinių-techninių eksperimentų programą atliko pilnai.

    [ ... ] Buvo sukurta vyriausybinė komisija vadovaujant M. Keldišui. [ ... ]

    Nusileidimo modulį [NM] atvežė į mūsų gamyklą ir patalpino ceche nr. 44. [ ... ]

    Slėgio suvienodinimo ventilis savo konstrukcija yra šratiniu ventiliu, kurio fiksuojantis strypelis aktyvuojamas piropatronu. Jis įrengtas NM sandūroje su buitiniu skyriumi (BS). Išorinė žiedinės jungties dalis turi hermetišką gumą. Ventilis yra už tos gumos ir kol jungtis uždengta, patikrinti jo hermetiškumo neįmanoma. Ventilis neturėjo telemetrinio fiksuojančio strypo padėties daviklio. Todėl surinkus NM su BS patikrinti ventilio hermetiškumo negalima.

    Laivo parengimo metu poligone atliekamas „piropatronų aptekėjimo“ patikrinimas, suteikiantis informaciją apie jų darbingumą. Aptekėjimas atliekamas specialiu prietaisu [ ... ]

    Tikslios išsihermetinimo priežasties nustatyti nepavyko. Tad, kad niekas nesėstų, buvo pasirinktas „sprogstamosios bangos“ variantas. Mokslas gali klysti, už tai jis nepakaltinamas.

    Daugelį mūsų vadovų nubaudė papeikimais. Nenubaustu liko tik vyriausiasis laivo konstruktorius J.P. Semionovas7). [ ... ]

    Po šios avarijos buvo nuspręsta skrydžių „Sojuz“ laivais metu naudoti skafandrus. Tai raketai-nešėjai teko papildomai iškelti apie 250 kg, ką pasiekti tuo metu buvo neįmanoma. Todėl ekipažo narių skaičių apribojo dviem kosmonautais.

    Skrydžių valdymo centrui pradžioje pranešė, kad „kosminio skrydžio baigtis pati blogiausia“, ir tik vėliau, atsisakius bet kokios konspiracijos ir Ezopo kalbos – „visas ekipažas žuvo“. Tai buvo baisus sukrėtimas visai šaliai. Maskvoje atsisveikindami kolegos verkė ir kalbėjo: „Dabar mes jau laidojam ištisus ekipažus!“. Atrodė, kad tarybinė kosminė programa galutinai žlugo. Vis tik specialistams reikėjo dirbti... Ir išsiaiškinti - kas gi pražudė „Sojuz-11“?

    Praktiškai iš karto nuskambėjo žodis „dehermetizacija“? Atsiminė problemas su liuku,- ir patikrino jo hermetiškumą. Paaiškėjo, kad su juo nebuvo problemų. Tačiau iš tikro problema buvo dehermetizacija. Autonominio registratoriaus „Mir“ (savotiškos „juodosios dėžės“) įrašai parodė, kad po skyrių atsiskyrimo per 150 km aukštyje nusileidimo modulyje ėmė sparčiai kristi slėgis – ir per 115 sek. jis nukrito iki 50 mm gyvsidabrio stulpelio.

    Tie parodymai rodė į vieno iš ventiliavimo ventillių sutrikimą. Tasai buvo numatytas tam atvejui, jei būtų nusileidžiama ant vandens arba liuku žemyn. Gyvybės užtikrinimo sistemos resursai riboti ir, kad kosmonautai nejaustų deguonies trūkumo, per ventilį jie galėjo gauti oro. Jis privalėjo suveikti tik 4 km aukštyje, o tai nutiko 150 km aukštyje, praktiškai vakuume.

    Teismo medicininė ekspertizė parodė pas ekipažo narius kraujo išsiliejimą smegenyse, kraują plaučiuose, ausų būgnelių pažeidimus ir azoto išsiskyrimą iš kraujo. Tai būdinga staigiam deguonies badui. Ji nurodo, kad mirtis ištiko praėjus 120 sekundžių po skyrių atsiskyrimo.

    Skylė ventilyje, per kurią sruvo oras, buvo 20 mm skersmens – ir kaip pareiškė kai kurie inžinieriai, ją buvo galima „tiesiog užkišti pirštu“. Tačiau praktiškai tai nebuvo tokia paprasta situacija. Iškart po išsihermetinimo kabinoje susidarė rūkas, girdėjosi baisus išeinančio oro švilpesys. Iškart po kelių sekundžių dėl staigios dekompresijos ligos visame kūne prasidėjo baisūs skausmai visame kūne, o vėliau jie atsidūrė visiškoje tyloje dėl sprogusių ausų būgnelių.

    Tačiau kosmonautai kovojo iki paskutinės akimirkos. Kabinoje buvo išjungti visi siųstuvai ir imtuvai. Visų trijų ekipažo narių pečių diržai buvo atsegti, o Dobrovolskio diržai supainioti ir užsegtas tik viršutinis juosmens susisegimas. Pagal tai buvo atstatyta apytikslis paskutinių kosmonauto gyvenimo minučių vaizdas. Norėdami surasti dehermetizacijos vietą, Pacajevas ir Volkovas atsisegė diržus ir išjungė radijo aparatūrą. Dobrovolskis, matyt, spėjo patikrinti liuką, su kuriuo buvo problemų atsišvartuojant. Sprendžiant iš visko, ekipažas spėjo suvokti, kad problema su ventiliacijos ventiliu. Užkiški pirštu skylę galimybės nebuvo, tačiau buvo galima jį uždengti – ta galimybė buvo numatyta leidimosi ant vandens atvejui, kad aparatas nebūtų užtvindytas.

    Žemėje Leonovas ir Rukavišnikovas dalyvavo eksperimente, bandydami nustatyti, kiek laiko reikia ventilio uždengimui. Kosmonautams, žinojusiems iš kur ateina nelaimė ir nesantiems realiame pavojuje prireikė dagiau laiko, nei jo turėjo „Sojuz-11“ ekipažas. Medikai laiko, kad esant tokiai situacijai sąmonės netenkama po 20 sek. ir vis tik ventilis buvo dalinai uždengtas... Kažkuris ekipažo narys pradėjo jį sukti, tačiau neteko sąmonės.

    Ventilio atsidarymo nelaiku priežastimi palaikė gamyklinį broką. Į tyrimą buvo įtraukta net KGB, spėjant galimą diversiją, tačiau jokių diversantų nerado, o ir atkartoti ventilio nesavalaikio atsidarymo situacijos nepavyko. Tad broko versiją paliko galutine kaip labiausiai tikėtiną.

    Kosmonautus galėjo išgelbėti skafandrai, tačiau paties S. Koroliovo nurodymu juos naudoti liautasi nuo „Voschod-1” – tai padaryta dėl vietos kabinoje ekonomijos. Po „Sojuz-11” katastrofos kilo ginčai tarp kariškių ir inžinierių – kariškiai norėjo sugražinti skafandrus, o inžinieriai tvirtino, kad nelaimingas atsitikimas visiškai atsitiktinis, o skafandrai mažina naudingo krovinio ir ekipažo narių kiekį. Viršų paėmė kariškiai ir nuo „Sojuz-12” kosmonautai vėl skraidė su skafandrais. O pilotuojamų skridimų į “Saliut” stotį programa buvo sustabdyta – ir kitas pilotuojamas skrydis įvyko tik po 2 m. „Sojuz-12” skrydžio metu V. Lazarevas ir O. Makarovas išbandė naujus skafandrus („Sokol“).

    Trumpos biografijos

    1) Pavelas Popovičius (1930-2009) – ukrainiečių pirmasis kosmonautas, „Vostok-4“ pilotas (beveik 3 paros), kosminio laivo „Sojuz-14“ vadas (beveik 16 parų). „Vostok-4“ buvo 4-asis pilotuojamas skrydis ir pirmasis grupinis skrydis su „Vostok-3“ (A. Nikolajevas), laivams suartėjant iki 6,5 km. „Sojuz- 14“ buvo pirmasis TSRS grynai karinės paskirties kosminis skrydis. Jis buvo paskirtas ir „Soyuz-2“ (1968) vadu, bet po V. Komarovo žūties „Soyuz-2“ skrido be įgulos. P. Popovičius 20 m. vadovavo Kosmonautikos muziejų asociacijai, buvo žurnalo „Kosmonautikos naujienos“ redakcinėje taryboje, 10 m. vadovavo Ukrainos kosmonautų sąjungai. Mirė nuo insulto.
    Nuo 1984 m. priklausė TSRS MA Anomalių atmosferos reiškinių (NSO) komisijai, vėliau buvo Rusijos ufologų draugijos prezidentu. Amerikiečių dokumentiniame-fantastiniame filme „Out of the Blue“ (2002) pasakojama, kaip P. Popovičius buvo NSO liudininku, kai su mokslininkų delegacija grįžinėjo iš Vašingtono. Lėktuvo keleiviai 1-1,5 km atstumu stebėjo trikampio formos NSO, skleidusį labai ryškų spindulį ir apie 1500 km/val. greičiu per 30-40 sek. aplenkusiu lėktuvą.

    2) Vladimiras Komarovas (1927-1967) - tarybinis lakūnas- kosmonautas; „Voschod“ (1964) ir „Sojuz-1“ (1967) vadas. “Sojuz-1” skridimo metu iškilo daugybė nestandartinių situacijų. Žuvo besileidžiant „Sojuz-1” kapsulei, kai sutriko parašiutų sistema. Tai pirmas žuvęs kosmonautas. Jo garbei pavadintas asteroidas ir krateris Mėnulyje.

    3) Adrianas Nikolajevas (1929-2004) – čiuvašų kilmės tarybinis kosmonautas, skrisdamas 1962 m. „Vostok 3“ laivu tapęs trečiuoju TSRS kosmonautu. 1963 m. vedė pirmąją kosmonautę V. Tereškovą. Vėliau 1970 m. skrido „Sojuz 9“ laivu, skrydyje praleidęs per 17,5 paros, po kurio patyrė kūno išsekimą ir pateko į ligoninę dėl nesvarumo sukeltų pasekmių, vėliau pavadintų „Nikolajevo sindromu“. Beje, šio skrydžio metu kartu su V. Sevastjanovu sužaidė šachmatų mače „Kosmosas-Žemė“ prieš N. Kamaniną ir V. Gorbatko, 35 ėjime pasibaigusią lygiosiomis. Vėliau dirbo Kosmonautų ruošimo centro direktoriaus pavaduotoju. Parašė knygas „Susitiksime orbitoje“ (1966), „Kosmosas – kelias be pabaigos“ (1974), „Žemės trauka“ (1999).

    4) Jaroslavas Golovanovas (1932-2003) – tarybinis žurnalistas, rašytojas, mokslo populiarintojas. Parašė apie 20 knygų, kurių pagrindinė tematika kosmonautika: „Griaustinio kalviai“, „Etiudai apie mokslininkus“, „Nesvarumo architektūra“, „Marsietis“, „Kosmonautas nr.1“, „Kelias į kosmodromą“ ir kt. 1966-70 m. priklausė fantastų grupei, spausdinusiai kūrinius Pavelo Bagriako pseudonimus.

    Dar 1971 m. buvo ketinta realizuoti antrą susijungimo mazgą „Saliut“ stotyje – iškart po „Saliut starto. Tai atlikti sutrukdė V. Mišino pozicija, kuris kartu su akademiku V. Čelomėju ieškojo galimybių nutraukti „Saliut“ programą. 1972 m. jiedu sutarė „Saliut“ darbus apriboti pirmais 4 gaminiais. Tolimesni darbai turėjo būti perduoti CKBM. Spaudžiamas aplinkybių su tuo sutiko ministras S. Afanasjevas.

    5) Vasilijus Mišinas (1917-2001) – tarybinis kosminės technikos inžinierius, konstruktorius, geriausiai žinomas tarybinės kosminės programos nesėkmėmis. Po S. Koroliovo mirties 1966 m. OKB-1 buvo reorganizuotas į CKBEM, kurio vyr. konstruktoriumi paskiriamas V. Mišinas, juo dirbęs iki 1974 m., kai buvo atleistas už klaidingus sprendimus. Taada perėjo dirbti į Maskvos Aviacijos institute, užsiėmė visuomenine-moksline veikla.

    6) Borisas Černiatjevas (g. 1934 m.) – tarybinis kosminės technikos konstruktorius. 1961 m. S. Koroliovas jį pakvietė į OKB-1, kur dirbo iki 1994 m. Nuo 1974 m. užsiėmė DM tipo bloku, naudojamu su raketa „Proton“; 1990-94 m. užsiėmė užsienietiškų kosminių aparatų integravimu su “Proton”, taip užsirbant nemažai lėšų, gelbstinčių „Energiją“ ir kosmoso programą nuo bankroto.

    7) Jurijus Semionovas (g. 1935 m.) – tarybinis kosminės technikos konstruktorius, profesorius, akademikas (nuo 2000 m.). Iš Dnepropetrovsko 1964 m. persikėlė į Maskvą, kur dirbo OKB-1, vadovaujamam S. Koroliovo. Pirmaisiais darbais buvo aparatų Mėnulio tyrimams kūrimas; 1970 m. persiorientavo kosminių stočių ir pilotuojamų laivų sritį. Nuo 1972 m. - vyr. konstruktorius. Buvo „Energija“ (kurioje buvo kuriamas daugkartinio panaudojimo laivas „Buran“) vyr. konstruktoriumi ir prezidentu (1989-2005). Kūrė pilotuojamus kompleksus „Saliut“, „Sojuz“ ir 1, 2 ir 3 kartos „Progress“, orbitinę stotį „Mir“.

    Pasiskaitykite:
    Moterys kosmose
    Paleovizitai
    Nežinomi kosmonautai
    Nusitaikant į žvaigždes
    Jis žuvo iki Gagarino...
    2019-ųjų kosminė takoskyra
    Merkurijaus baisioji tragedija
    Žymesnieji astronomijos įvykiai
    Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
    Ieškantis žemės tipo planetų
    Nesklandumai įsisavinant kosmosą
    Fobos-Grunt: kas gi nulėmė nesėkmę?
    Skafandrai: atsiradimas ir variantai
    20 a. astronomijos ir astronautikos įvykiai
    „Baisioji“ tarybinės kosmonautikos paslaptis
    S. Koroliovas – sovietų kosmoso programos vedlys
    Pirmieji tarybiniai raketų profesionalai
    Legendinio tėvo legendinis sūnus
    Gluško: metai kosminiame olimpe
    Mokslininkų pasisakymai apie NSO
    Mūsų palydovo kilmės klausimai
    Panspermia: užkratas iš kosmoso
    Pakrikštytas žaibu...
    Mūšis dėl Veneros
    Raketų eros ištakose
    Nykštukinės planetos
    Tinklelio žvaigždynas
    Pačiupinėti Visatą
    "Pioneer" anomalijos
    Seksas ir raketos
    Galileo misija

    NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

    Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

    san-taka station

    UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

    Review of our site in English

    NSO.lt skiltis
    Vartiklis