Pirmąja praktine skrydžio į artimąjį kosmosą buvo austrų inžinieriaus Oigeno Zengero¹⁾ karinis projektas, vykdytas 20 a. 4-me dešimtm. Nedidelis daugkartinio panaudojimo bombonešis turėjo startuoti nuo bėgiatrono ir įsibėgėjimo platformos su reaktyviniais varikliais veikiančiais kaip pirmoji pakopa. Ketinta, kad pasiekęs artimąjį kosmosą lėktuvas pradėtų pamažu žemėti, o tada, numetęs bombas, nusileistų į vieną iš aerodromų. Kariniu kroviniu vokiečių kariškiai ketino panaudoti kito superslapto projekto gaminį – atominę bombą. Atakos tikslu galėjo tapti potencialių priešiškų šalių sostinės ir stambūs pramoniniai miestai, pvz., Niujorkas, Londonas, Maskva ir pan. 1940 m. projektui išskyrė lėšas ir pradėjo 3 km ilgio bėgiatrono atramų statybas. Tačiau dėl užtrukusio karo lėšos ir resursai buvo skirti kitiems projektams, kurių vienu buvo „Fau-2“. Zengero projektas buvo gerai paskaičiuotas matematiškai, tačiau neatsižvelgė į tuo metu mažai žinomus aerodinaminius ir temperatūrinius veiksnius, kylančius esant siekiamiems greičiams. Tad tuo metu jo realizuoti dar nebuvo įmanoma.

Po karo buvo sukurti konstruktorių biurai, kurie ėmėsi ir kosminių projektų. Ir jei pradžioje jie daugiausia buvo susiję su dvigubos paskirties daugiapakopėmis raketoms (išskristi į artimą kosmosą ir nugabenti branduolinį ginklą į galimo priešo teritoriją), tai jau 7-e dešimtmetyje pasirodė keli daugkartinio panaudojimo lėktuvų projektai. Kaip ir visi to meto projektai, jie atsižvelgė į dvejopo (karinio ir mokslinio-techninio) panaudojimo galimybes.

TSRS labiausiai pažengęs buvo Artiomo Mikojano²⁾ biuro projektas „Spiralė“, kuriam vadovavo Glebas Lozino-Lozinskis³⁾, kuris buvo vienu pagrindiniu lėktuvų MiG-25, MiG-29 ir MiG-31 kūrėjas. „Spiralė“ numatė nedidelio pilotuojamo orbitinio lėktuvo išvedimą į kosmosą arba raketos, arba greitinančio lėktuvo pagalba. Antrasis variantas nebuvo išvystytas netgi iki maketinio lygio, nors kariškius jis domino. Į orbitą iškeliamam lėktuvui buvo numatyti susilankstantys sparnai ir neįprasta forma su stipriai buku priekiu, todėl praminti „vyžomis“. Buvo sukurtas tikro dydžio maketas ir pilotuojamas analogus su kuriuo atliko skrydžių bandymus. Maksimalus per bandymus pasiektas aukštis buvo 6 km. Jis buvo išmetamas iš adaptuoto bombonešio Tu-95. Iš kosmonautų išskyrė grupė pasiruošimui darbui su „Spirale“, kuriai vadovavo G. Titovas. Tuo pat metu Gagarinas, Titovas ir dar keli kosmonautai praėjo inžinierinį pasirengimą ir apsigynė diplominį projektą pagal „Daugkartinis orbitinis lėktuvas“ temą.

Gagarinas projekte užsiėmė atmosferiniu nusileidimu ir jam reikėjo parinkti optimalią lėktuvo aerodinamiką, išanalizuoti jo valdymo ypatybes. Tam jis naudojosi bandymų aerodinaminiame vamzdyje rezultatais ir juos lygino su ESM paskaičiuotais matematiniais modeliais. Įdomu, kad „prapučiamas“ modelis turėjo panašumų su būsimu „Buranu“. Gagarinas projektą apsigynė 1968 m. vasarį, o po mėnesio žuvo.

JAV buvo vykdomi darbai su įvairiais orbitinių lėktuvų tipais. 7-me dešimtm. pradėjo kurti didelį daugkartinį kosminį transportą. 1972 m. sausį, kai paaiškėjo, kad projektas techniškai realizuojamas. R. Niksonas viešai paskelbę apie „Space Shuttle“. Pagal projektą į orbitą galima buvo iškelti 29,5 t, o iš orbitos nuleisti 14,5 t. planuota iki 60 skrydžių į metus. Tikrovėje projektiniai siekiai nebuvo pasiekti, tačiau vis tik galimybės buvo gana palankios.

„Space Shuttle“ projekte aktyviai dalyvavo Gynybos ministerija – juk būtent tuo metu pradėti tyrimai kuriant ginklą naujais fizikiniais principais, ir daugkartinė sistema buvo suprantama kaip naujo ginklo išbandymas kosmoso sąlygomis. Be to paaiškėjo, kad projektuojamo „šatlo“ krovinių skyrius leido jame talpinti karinius superslaptus rusų palydovus – o tai labai nepatiko TSRS Gynybos ministerijai.

1973 m. didelio orbitinio lėktuvo projektavimui TSRS buvo įkurta įmonė „Molnija“, o vyr. konstruktoriumi paskirtas G. Lozino-Lozinskis. Tuo pat metu įmonėje „Energija“ pradėjo kurti sistemą iki 100 t krovinio iškėlimui į orbitą. Už visą projektą buvo atsakinga „Energija“. Aukščiausiu lygiu nurodyta: „Daryti kaip pas amerikiečius!“. Pradėtas projektuoti kompleksas „Energija-Buranas“, nors pravertė ir kai kurie „Spiralės“ įdirbiai. Iš pat pradžių jis kurtas kaip universali sistema, kurios pagalba į orbitą būtų galima iškelti iki 100 t. Pradžioje buvo projektuojamas tik orbitinis lėktuvas, o vėliau planuota sukurti šoninių greitintuvų išsaugojimo sistemą, o dar vėliau lėktuvo planeriui įrengti specialius variklius leidžiančius manevruoti atmosferoje, kas gerokai padidintų karinį sistemos potencialą.

„Buranui“, kaip ir „Shuttle“ buvo numatytas tik vienas įėjimas nusileidimui. „Buranas“ galėjo orbitoje išbūti 30 parų, o „Shuttle“ – 15 parų. „Buranas“ galėjo į orbitą iškelti 30 t krovinių ir 10 ekipažo norių; „Shuttle“ atitinkamai 24 t ir 7 astronautus. Paruošimas startui Baikonūre truko 15 parų, o Kanaverelio iškyšulyje – 30 parų. „Buranas“ turėjo kelias gelbėjimo sistemas, „Shuttle“ jų nenumatė.

Kosminiai aparatai į atmosferą įeina didesniu nei 27 tūkst. km/val. (7,5 km/sek.) greičiu, kas aplink jį sukuria plazmos debesį ir įkaitina jo paviršių, kurio kai kurios sritys gali siekti iki 1600^oC, tačiau pati planerio konstrukcija negali viršyti 160^oC.

Buvo sukurti du eksperimentiniai modeliai – BOR-4 ir BOR-5. 1982 m. birželį su „taikiu moksliniu“ palydovu „Kosmos-1374“ (kuris iš tikro buvo slapčiausias BOR-4) nutiko nekasdienis nutikimas. Jis nusileido Indijos vandenyne, tačiau gerokai toliau nei numatyta. Link nusileidimo vietos nuskubėjo ne tik rusai, bet ir kariniai Australijos laivai ir lėktuvai. Rusų paieškos laivas suspėjo pirmas, tačiau kėlimo iš vandens momentui čia jau buvo 4 kiti laivai. NATO žvalgybiniai lėktuvai ir nuo Australijos laivų pakilę malūnsparniai spėjo nufilmuoti jo aerodinamines formas. Tai leido amerikiečiams sužinoti apie rusų pažangą šioje srityje.

„Burano“ šiluminei apsaugai sukūrė naują medžiagą iš ypač švarių kvarco gijų sudarančių ypatingą struktūrą, kurioje 90% sudarė tuštuma. Tokių kvarcinių plytelių „Burano“ padengimui panaudota 40 tūkst. o ypač karščio veikiamoms sritims buvo sukurtas Gravimolas iš anglies skaidulų, armuotų kitos struktūros anglies skaidulomis, atlaikantis 1600^oC karštį.

Iš Maskvos Tušinsko rajono iki aerodromo Žukovske lėktuvo planerį gabeno barža. Žukovske juo atliko kelias dešimtis skrydžių tiriant jo charakteristikas. Buvo suderinti programinė įranga automatiniam nusileidimui ir borto kompiuterių patikrai. Pirmąjį skrydį atliko Igoris Volkas⁴⁾ (jau skridęs į kosmosą 1984 m.) ir Rimantas Stankevičius⁵⁾.

Tuo metu NASA atliko pirmąjį daugkartinės kosminės sistemos startą ir pradėjo naudoti „Space Shuttle“ laivus. Ir pirmas „Columbia“ startas įvyko tiksliai po 20 m. nuo Gagarino skrydžio – 1982 m. balandžio 12 d. Skridimai truko iki 2011 m. liepos mėn. Per 30 m. atlikta 135 skrydžiai. „Šatlai“ naudoti stambių blokų, skirtų TKS, iškėlimui; jie iškėlė ir „Hubble“ teleskopą. Jie naudoti ir sugedusių palydovų remontui ir modernizavimui. Dabar tokios galimybės nėra – tad kai 2018 m. sugedo „Hubble“ ir „Čandra“ teleskopų giroskopai – jie pervesti į saugų režimą ir laukia sprendimo dėl savo likimo. Dabar juos suremontuoti neįmanoma. Deja du „Shuttle“ skrydžiai baigėsi katastrofomis (1986 m. „Challenger“, o 2003 m. „Discovery“), kai žuvo po 7 astronautus.

Į Runway 23 leidžiasi „Columbia“

O TSRS tebekūrė „Energija-Buran“. „Burano“ planerį ir „Energijos“ raketą į Baikonūrą gabeno modifikuotu bombonešiu BM-T, o į kosmodromą specialiu 17 km geležinkeliu. Pirmąjį nepilotuojamą skrydį atliko 1988 m. lapkričio 15 d. – du apsisukimai 250 km aukštyje. Susijaudinimą sukėlė jo nusileidimas – kai jis staigiai pasuko į šalį ir kurį laiką dingo iš radijo ryšio zonos. Viena ESM operatorė susijaudinusi netgi šūktelėjo „Sugrįšk!“ – tarsi nepaklusniam berniūkščiui. Buvo net siūlančių „Buraną“ susprogdinti (jame buvo keli susinaikinimo įtaisai). Tačiau netrukus jis pasirodė iš kitos pusės ir nusileido. Vėlesnė analizė parodė, kad buvusiomis oro sąlygomis tai buvo optimalus sprendimas. Po šio skrydžio netrukus tapo aišku, kad daugiau skrydžių nebus, tad defektų analizė nebuvo atlikta.

Abu projektai, tiek rusų, tiek amerikiečių, iki galo nepateisino vilčių. Abu turėjo ir trūkumų. Viena jų – šiluminė apsauga. Kita – nepakankamai efektyvus iškėlimas į orbitą ir griežti ribojimai skrydžio trukmei. Ir galiausiai gana aukšta naudingo krovinio iškėlimo kaina – kas nustebino projektuotojus.

Tačiau tebevyksta projektų su daugkartinio panaudojimo komponentais. Venas jų nedidelis daugkartinio panaudojimo lėktuvas „Boeing X-37“, į kosmosą skraidantis nuo 2010 m. – kol kas tik nepilotuojamas variantas. 2017 m. rugsėjį lėktuvą orbitą iškėlė „SpaceX“ raketa „Falcon 9“ - tai buvo slapta misija, kurios tikslai nežinomi. Tos pačios „SpaceX“ projektas „Dragon V2“. Ir dar nedidelis orbitinis lėktuvas „Dream Chaser“. O Rusijoje dar pabandė projektą „Federacija“, kurio daugkartinio panaudojimo lėktuvas galėtų leistis tiek ant Žemės, tiek Mėnulyje. Bet dabar atrodo su kosminėmis programomis Rusijoje jau baigta, - ir gali būti, kad ilgam...

¹⁾ Eugenas Zengeras (Eugen Sanger, 1905-1964) – austrų fizikas ir aeronautikos inžinierius, „Silbervogel“ („Sidabrinis paukštis“) projekto vadovas (nuo 1939 m.). Projektas buvo skirtas dalinai orbitinio bombonešio sukūrimui – apie tokio lėktuvo sukūrimo galimybę jis paskelbė dar 1934 m. straipsnyje. Iki karo pabaigos projektas nebuvo baigtas. Po karo dirbo Europos šalyse, tyrinėjo fotoninio variklio galimybes. 1957 m. grįžo į Vokietiją, kur tęsė teorinius raketų mokslo darbus.

²⁾ Artiomas Mikojanas (1905-1970) – armėnų kilmės tarybinis lėktuvų konstruktorius, generolas-pulkininkas. Kartu su M. Gurevičiumi kūrė naikintuvus „MiG“ (pimojo „MiG-1“ gamyba pradėta 1940 m.; paskutinis jo konstruotas naikintuvas buvo „MiG-25“; jo gamyba pradėta 1969 m.).

³⁾ Glebas Lozino-Lozinskis (1909-2001) – ukrainiečių kilmės tarybinis aeronautikos konstruktorius, generolas- majoras. Su aviacija susijęs nuo 1932 m., pradėjęs nuo variklių ir sukūręs pirmąją TSRS forsažinę kamera turboreaktyviniams varikliams Mikojano biure dirbo nuo 1941 m. ir organizavo serijinę naikintuvų nuo „MiG-9“ iki „MiG-31“ (buvo šio vyriausiuoju konstruktoriumi) gamybą. Vėliau buvo aerokosminio bombonešio projekto „Spiralė“ vadovu (1966-74), daugkartinio panaudojimo kosminio laivo „Buran“ pagrindiniu kūrėju (1976-90). Vadovavo daugkartinės aviacinės-kosminės sistemos MAKS projektui (1988-91).

⁴⁾ Igoris Volkas (1937-2017) – ukrainiečių kilmės lakūnas-bandytojas, kosmonautas, skridęs „Buran“ laivu. 1977 m. buvo įtrauktas į specialią „Burano“ programą. 1984 m. liepą „Soyuz T-12“ laivu nuskrido į stotį „Saliut-7“, - ir kad būtų patikrinta galimybė po ilgesnio (11 d.) buvimo kosmose valdyti erdvėlaivį, iškart po nusileidimo pilotavo malūnsparnį ir „Tu- 154“ maršrutu Baikonūras-Achtubinskas-Baikonūras. 1984-87 m. buvo „Burano“ bandytojų būrio vadu ir turėjo kartu su R. Stankevičiumi tapti pirmaisiais „Burano“ ekipažo nariais – tačiau „Buranas“ atliko tik vieną bepilotį skrydį ir jo programa buvo nutraukta.

⁵⁾ Rimantas Antanas Stankevičius (1944-1990) – lietuvių lakūnas-bandytojas, skraidęs TSRS, vienintelis lietuvis-kosmonautas, dalyvavęs „Burano“ programoje. 1977 m. paskirtas „Burano“ programą ir buvo planuotas kaip antrasis pilotas pirmajam pilotuojamam „Burano“ skrydžiui. Atliko 14 skrydžių specialiu analoginiu erdvėlaivio „Buran“ egzemplioriumi OK-GLI. 1989 m. vasario mėn. kartus su V. Afanasjevu ir V. Sevastjanovu vėl rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį „Mir“, tačiau pasikeitė stoties eksploatacijos planai. Žuvo 1990 m. rugsėjo 9 d. Trevizo provincijos Salgareda aerodrome aviacijos šou metu vykdydamas eilinį parodomąjį skrydį naikintuvu Su-27 ir darydamas vertikalią pilotažo figūrą.

Papildomai skaitykite:
Aklas nusileidimas
Lenktynės kosmose
Pirmieji žmonės Mėnulyje
Į Mėnulį skridę kompiuteriai
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Dulkėtais tolimų planetų takais
Skafandrai: atsiradimas ir variantai
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Indijos kosmonautika: išeiti iš šešėlio
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
S. Koroliovas – kosmoso programos vedlys
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
2019-ųjų kosminė takoskyra
Kinijos kosminės ambicijos
Siekiant plačiajuosčio ryšio
NASA tapsmas: istorija
Mūšis dėl Veneros
Kaip kūrė TKS?

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO skiltis
Vartiklis