Lenktynės kosmose. Asteroidai. Pamatyti nematomą. UFO Page. Lithuanian

Global Lithuanian Net: san-taka station:

Lenktynės kosmose

Skaitykite: Paprasti ir neįprasti asteroidai

„OSIRIS-REx“ projekto tikslas – paimti grunto pavyzdžių iš artėjančio 1999 RQ36 asteroido. Tai trečioji NASA „New Frontiers“ (labai brangios vidutinės klasės stotys) misija. Pirmąja buvo 2006 m. sausį pakilęs „New Horizons“ zondas, 2015 m. birželį pasieksiantis Plutono ir jo palydovą Charoną (daugiau apie tai >>>>>). Antrąja – 2011 m. rugpjūtį link Jupiterio išvykęs „Juno” zondas. O „OSIRIS-REx“ projektas atrinktas iš trijų finalininkų (kiti du siūlė atgabenti gruntą iš nematomos Mėnulio pusės bei nuodugniai ištirti Veneros paviršių).

OSIRIS-REx Kosminiai aparatai asteroidus tiria jau senokai. Nuo 1991-ųjų maždaug dešimtis jų praskriejo pro įvairius mažuosius dangaus kūnus ar tapo jų dirbtiniais palydovais. 2010 m. vasarą japonų zondas „Hayabusa“ pirmąkart į Žemę atgabeno nedidelio Itokava asteroido grunto mėginių.

Asteroidų sudėties tyrimai svarbūs todėl, kad jie sudaro potencialią grėsmę žmonijai. Kilus realiai susidūrimo su Žeme grėsmei, gali tekti imtis tokio susidūrimo išvengimo (pvz., jo suskaldymo ar nudažymo) priemonių. Tam reikia tikslesnių žinių apie asteroidų savybes. Kita vertus, 1999 RQ36 sudarytas iš anglies chondritų, su dideliu anglies kiekiu bei persunktų vandeniu. Toji medžiaga išliko beveik nepakitusi nuo Saulės susiformavimo prieš 4,5 mlrd. m. laikų. Nuo 7-ojo dešimtm. šio tipo medžiagos analizuojamos siekiant rasti nežemiškos gyvybės pėdsakus (kai kurie net mano, kad jie jau rasti).

Gana patikimai nustatyta, kad asteroidai susidarė susidūrus pirmapradės planetozimalėms (tarpplanetinių dulkių „gniužulams“) maždaug tuo pat metu, kai susiformavo planetos (prieš 4,5 mlrd. m.). Iš jų nepajėgė susiformuoti atskira planeta dėl kaimyninio Jupiterio gravitacinio poveikio. Hipotezė apie suskilusią Fajetono planetą dabar beveik galutinai atmesta dėl faktų neatitikimo: jų orbitos nesikerta viename taške; jų susidarymo diskretiškumas (medžiagos kristalizacijos gana žema temperatūra ir slėgis), cheminė sudėtis (arčiau Marso vyrauja geležis ir nikelis, viduryje – chondritai, o arčiau Jupiterio – lengvieji chondritai – mat arčiau Saulės lengvieji komponentai išgaravo).

Didžiųjų planetų gravitaciniai laukai koreguoja jų orbitas ir kai kuriuos jų išmeta toliau už asteroidų žiedo – ir taip jie gali pasiekti Žemę. Dabar tuo tikslu stebimų asteroidų, kurių skersmuo per 1 km, yra apie 2100 - o tokių susidūrimas su Žeme gali sukelti globalią katastrofą. O tiksliai nuspėti trajektorijas galime tik 7% jų. Tad dar vienas „OSIRIS-REx“ tikslų – pagal gautą informaciją išvystyti asteroidų sekimo metodus.

Aparato startas numatytas 2016 m. pabaigoje, o tikslą pasiekti 2018-ais – ir tada zondas greta asteroido skries apie metus iš 5 km atstumo sudarydamas smulkų paviršiaus žemėlapį. Tada bus parinkta vieta priartėjimui bei grunto paėmimui. Tai vyks taip: priartėjus labai arti paviršiaus, „ranka“ paims pavyzdžius su mechanizmu, primenančiu automobilio oro filtrą. 5 sek. trukmės azoto srovė pakels puraus grunto daleles, kurias rinks “filtras’. Planuojama surinkto nuo 50 g iki 2 kg grunto. Po kelių apsisukimų aplink Saulę zondas 2023-iais pavyzdžius pristatys į Žemę.

Kartu zondas betarpiškai išmatuos ir vadinamąjį Jarkovskio efektą, kai asteroidai įgauna silpną reaktyvinį impulsą, sugerdami Saulės energiją „dieną“ ir ją išspinduliuodami „naktį“. Tai daro nežymią įtaką asteroido orbitai.

„OSIRIS-REx“ turės tokius prietaisus: tris aukštos skiriamosios galios fotokameras, infraraudonųjų spindulių instrumentą (paviršiaus kartografijai), šiluminio spinduliavimo spektrometrus, rentgeno diapazono videospektrometrą, CSA ilgomatį. Projekto kaina – 800 mln. dolerių.

Stoties pakilimas

OSIRIS-Rex stotis iš Kanaveralo iškyšulio Floridoje startavo 2016 m. rugsėjo 8 d. 19:05 EDT. Ji skries prie Bennu asteroido, laikomu vienu iš pavojingų Žemei, kurį pasiekti turėtų 2018 m. Iš jo paimtą pavyzdį kapsulė į Žemę gražintų 2013 m. Be mokslinių tyrimų, tarp kurių bus asteroido žemėlapio sudarymas ir jo cheminės sudėties tyrimas, bus pabandyta ir pakeisti asteroido orbitą, pasinaudojant šiluminiu Jarkovskio efektu.

Anglingas Benu asteroidas (101955) priklauso Apolono grupei ir buvo atrastas 1999 m. rugsėjo 11 d. LINEAR projekto rėmuose. Jo skersmuo apie 492 m, orbitos apie Saulę trukmė – 1,2 m. Jis laikomas vienu pavojingiausių Žemei – jų susidūrimo šansai vertinami 1/2700. Prie Žemės jis arčiausiai bus 2135 m, kai praskris 300 tūkst. km atstumu. Pavadinimą jam rinko studentai visame pasaulyje – iš per 8000 pasiūlymų pasirinktas mitinio Egipto paukščio pavadinimas. „OSIRIS-Rex“ su ištiesta ranka primena Egipto dievą, paprastai vaizduojamą kaip garnys.

2018 m. gruodžio 3 d. „Osiris-Rex“ pasiekė asteroidą ir pradėjo suktis apie jį 19 km atstumu. Buvo nustatyta, kad paviršius padengtas moliu, o spektroskopinė analizė parodė jame esant hidroksilo (deguonies-vandenilio jungčių), kuris rodo, kad jo motininiame kūne būta vandens.

2020 m. spalio 20 d. OSIRIS-REx sėkmingai prailgėjančia „ranka“ palietė Bennu paviršių su tikslu paimti nuo jo pavyzdžių.

Iki asteroido zondas artėjo labai lėtai. Robotizuota ranka atsitrenkė į asteroido paviršių, o tada buvo paleista azoto dujų čiurkšlė, siekiant nupūsti regolito daleles, smulkesnes nei 2 cm ir rinktuvą robotizuotos rankos gale. Po 5 sek. zondas atsitraukė, kad būtų pašalinta susidūrimo su asteroidu rizika.

OSIRIS-REx kapsulė O tada paaiškėjo, kad zondas surinko tiek daug pavyzdžių, kad tai net sukėlė nelauktų problemų. Uolienų gabaliukai užkimšo TAGSAM imtuvą taip, kad neužsidaro konteinerio sklendė, tad dalis surinktų pavyzdžių yra į kosmosą. Kad sumažintų praradimus, komanda skuba patalpinti pavyzdžius į sugrįžimo kapsulę, kurios sugrįžimas į Žemę planuojamas 2023 m. rugsėjį. Manoma, kad surinkti keli šimtai gramų pavyzdžių, tačiau tikrą kiekį sužinosime tik grįžus kapsulei (šios svoris yra 46 kg).

Inžinieriai buvo sumanę zondo apsisukimo manevrą, kuris būtų leidęs tiksliau nustatyti paimtų pavyzdžių kiekį – ir jei jų būtų per mažai, pavyzdžių paėmimo operaciją būtų pakartoję sausį. Tačiau dabar jie atsisakė to manevro, kad išvengtų grunto pavyzdžių praradimo iki jiems patenkant į kapsulę.

„OSIRIS-REx“ pargabena apie 250 g (su apie 100 g paklaida) „Benu“ dulkių ir nuolaužų – ir sėkmingai nusileidžia 2023 m. rugsėjo 24 d. JAV Jutos valstijos Vakarų dykumoje. Parvykus, laukianti komanda ne tik paima kapsulę, bet ir oro ir dirvos mėginius – šie, kartu su tais iš patalpos, kur gamintas zondas, padės nustatyti galimą užteršimą. Tada kapsulė bus nugabenta į Džonsono centrą Hiustone, kur bus įdėta į hermetišką konteinerį su inertinėmis vandenilio dujomis. Apie 75% mėginio bus supakuota ir saugoma būsimiems tyrinėtojams, o likusi dalis išsiuntinėta partneriams. Manoma, kad „OSIRIS-REx“ pargabens bent kelis akmenukus iki 2 cm skersmens, kuriuos bus galima supjaustyti ir nupoliruoti, kad galima būtų apžiūrėti fizikine ir cheminę jų struktūrą per elektroninį mikroskopą. Kitais tyrimais bus panaudoti lazeriai, išdeginantys mėginio fragmentus, sugaudant išsiskiriančius elementus. Ankstesni preliminarūs tyrimai rodė, kad „Benu“ gali būti kitoks, nei iki tol apie jį žinojome. Pamatysim, o tuo tarpu artimiausiais metais tikimasi naujų misijų su pavyzdžių sugražinimu...

Mokslininkai jau atidarė konteinerį: „matome, kad čia yra kažkiek į dulkes panašios medžiagos, ... tikimės, kad tai iš Benu“. Tačiau jie dar neatidarė tikrojo pavyzdžius saugančio TAGSAM įrenginio, esančio konteinerio viduje.
NASA spalio 11 d. supažindino su pavyzdžių pristatymu. Jie daugiausia yra smulkios tekstūros – nuo dulkelių iki maždaug ryžio grūdo. Pirminių tyrimų metu, ištyrus mažiau nei 1,5 g mėginio, paaiškėjo, kad juose gausu vandens ir anglies (beveik 5%), o tai pat, kad yra įvairių mineralų (geležies, sulfidų, molingo grunto) ir organinių molekulių. Kiek iš tikro pargabenta pavyzdžių, dar reikės nustatyti. Paėmus mėginį iš asteroido, jis pradėjo „nutekėti“ iš TAGSAM, - kaip manoma, dėl to, kad jis persipildė. Tasai papildomas kiekis lėtino pavyzdžių atidarymo procesą.

„OSIRIS-REx“ - Origins, Spectral Interpretation, Resource Identification, Security, Regolith Explorer

Stoties ONC-T kameros nuotrauka iš 64 m aukščio. Šiuo metu detaliausia asteroido nuotrauka
MASCOT

Pirmasis pasivažinėjimas asteroide

2018 m. rugsėjo 12 d. japonų JAXA stotis „Hayabusa 2” ant asteroido 162173 Ryugu nuleido du nedidelius asterodeigius.

Pirmasis minkštas asteroido paviršiaus palietimas įvyko 2001 m., kai NASA „NEAR Shoemaker“ nusileido į Eros asteroidą. Tačiau nusileidusi stotis buvo stacionari ir į Žemę duomenis siuntė dvi savaites. Vėliau Cererą tyrė „Dawn“, tačiau iš asteroido orbitos per atstumą (2015). Kiek anksčiau (2014 m.) ant Čuriumovo-Gerasimenko kometos leidosi „Rosetta“ stoties zondas „Philae“,- kiek nesėkmingai, bet irgi kaip stacionarus aparatas.

O japonai rimtai nusitaikę į asteroidus. 2005 m. lapkritį „Hayabusa“ (kas reiškia Sakalas keleivis) paėmė Itokawa asteroido grunto pavyzdžių, tačiau tai atlikta iššaunant į asteroidą kelias „kulkas“ ir surenkant jų pakeltas nuolaužas – bandymas išleisti nedidelį roverį tada baigėsi nesėkme. Vis tik jam pavyko pargabenti Itokawa asteroido grunto pavyzdžių – tai antras dangaus kūnas (po Mėnulio), kurio pavyzdžius turime (apie tai žr. ir >>>>> ). Tad „Hayabusa 2” pristatyti robotukai yra pirmieji pilnaverčiai asterodeigiai.

Ryugu nuo savo gentainių skiriasi tuo, kad jo orbita artima Žemės. Jo perihelis vos arčiau Saulės nei Žemės, labiausiai nutolęs taškas liečia Marso orbitą, o suartėjimo su Žeme metu juos teskiria apie 7,5 mln. km (0,05 a.v.) – tad jis priklauso Apolono grupės asteroidams (beje, keliantiems grėsmę Žemei, bet kartu patogius tyrinėjimui, nes, pvz., „Rosetta“ iki kometos skrido 10 m.). „Hayabusa 2” kelionė prasidėjo 2014 m. gruodį, o jau 2018 m. birželį ji pasiekė asteroidą.

Ryugu yra kampuotos formos ir iš tam tikro taško atrodo beveik tiksliu kvadratu. Jo plotis apie 0,92 km. Atrastas 1999 m. Sokoro observatorijoje⁵⁾ (1999 JU3). Ryugu vardą jis gavo sąryšyje su japonų misija – taip vadinasi pasakiški povandeninio pasaulio drakono rūmai, kuriuose pavyko apsilankyti drąsiam žvejui ir ten savo dukrai gauti valdovo dukros įteiktą stebuklingą dėžutę. Taip ir zondas turėtų parvežti į Žemę asteroido grunto pavyzdžių. Asteroidas yra C klasės, t.y. akmeningas, tik turintis daugiau angliavandenių junginių. Planuojama, kad zondas atgalinę kelionę pradės 2019 m. gruodį ir į Žemę grįš 2020 m. gruodį.

2018 m. birželio pradžioje „Hayabusa 2” asteroidą tyrė iš 20 km atstumo, tada pamažu pradėjo prie jo artėti, kad išlaipintų „keleivius“. Pirmi du konteineriai rugsėjo 21 d. buvo numesti iš 55 m aukščio – kadangi asteroido traukos jėga nėra didelė, jiems kritimas nepakenkė. Abu robotai priklauso MINERVA (MIcro Nano Experimental Robot Vehicle for Asteroids) serijai, kurios prototipą bandė išlaipinti ir Itokawa asteroide. Jie gana miniatiūriniai, 18x7 cm cilindro formos, sveriantys po 1,1 kg. Dėl silpnos gravitacijos jiems numatytas neįprastas judėjimo būdas: jie neturi nei ratų, nei vikšrų, o juda šokčiodami. Šuoliukas gali trukti iki 15 min. ir nušokama iki 15 m. Išsilaipinimo metu padarytos nuotraukos buvo perduotos šuolio metu, todėl atrodo kiek išskydusios. Maitinimą jiems tiekia saulės baterijos. Juose įrengta stereokamera, plačiakampė kamera ir termometrai.

Spalio 3 d. „Hayabusa 2” išlaipino ir trečią „keleivį“, Vokietijos ir Prancūzijos sukurtą MASCOT (Mobile Asteroid Surface Scout), kuris yra kiek stambesnis (29,4x27,5x19,5 cm) ir sveria 9,6 kg, tačiau irgi juda šokčiodamas. Jame yra 4 instrumentai: spektometras, magnetometras, radiometras ir fotokamera. Jis neturi Saulės baterijų ir maitinamas akumuliatoriaus, numatyto 16-ai valandų (nors iš tikro veikė kiek ilgiau ir pilnai įvykdė savo programą).

Zonde dar vienas MINERVA roveris, kurį išlaipinti ketina 2019 m. gruodį prie pat išskrendant. Jis yra 15 cm aukščio aštuonbriaunės prizmės, kurios pagrindas 16 cm, formos. Sveria 2,2 kg. Jame yra dvi fofokameros, termometrai, akselometras ir šviesos diodai, leisiantys apšviesti pakibusias dulkių daleles.

Be to, numatyta, kad „Hayabusa 2” pati betarpiškai paims asteroido grunto – tokiu pat būdu kaip ir jos pirmtakė. Tai ji bandys daryti du kartus – 2018 m. spalio pabaigoje ir 2019 m. vasarį. Trečiąkart, apie gegužę, ji bandys paimti grunto iš giliau – į asteroidą numes 4,5 kg sprogmenų, tuo metu stotis pasislėps už asteroido, nes sprogimas gali išmušti apie 2 m skersmens duobę, o nuolaužoms nusėdus, galės jų pasemti iš susidariusio kraterio dugno. Spėjama, kad grunto pavyzdžiuose pavyks rasti netgi amino rūgščių - ir tai gali padėti įminti gyvybės atsiradimo mįslę.

Palikusi asteroidą 2019 m. lapkritį 2020 m. gruodžio 5 d. kapsulė su asteroido pavyzdžiais nusileido Australijos dykumos Woomera kariniame poligone. Konteineris su pavyzdžiais nepažeistas (žr. >>>>>).

2019 m. „Hayabusa-2“ zondas paėmė maždaug 5,4 g „Ryugu“ asteroido paviršiaus ir gilesnių sluoksnių mėginių ir juos saugiame konteineryje 2020 m. gruodžio mėn. pargabeno į Žemę. Mokslininkai juose aptiko gana nemažai organinių junginių; tarp jų ir 15 aminorūgščių (beje, šie junginiai turi po dvi veidrodiškai simetriškas atmainas – ir abiejų yra vienodai; tuo tarpu gyvi procesai Žemėje kuria tik vieną iš atmainų; tai rodo, kad šias aminorūgštis sukūrė negyvybiniai procesai). Anot jų, „Ryugu“ sudaro ne vienalytė uoliena, o daug mažų elementų, o neįprastą formą asteroidas įgavo neįprastai greitai besisukdamas.

Kaip mano mokslininkai, C tipo Ryugu“ sudarytas iš pačios primityviausios medžiagos, kokia tik buvo tyrinėta Saulės sistemoje; ir jis yra sudarytas iš daug anglies turinčios organinės materijos, greičiausiai susiformavusios iš to paties ūko, iš kurio maždaug 4,6 mlrd. m. susidarė Saulė ir jos sistemos planetos. Ankstesnė mėginio analizė taip pat leidžia daryti išvadą, kad asteroide gali būti ir vandens.

Skirtingai nei Žemėje aptinkamos organinės molekulės, juodi kaip anglis asteroido mėginiai, kurie, kaip pavyko nustatyti mokslininkams, atspindi vos 2-3 proc. juos pasiekiančios šviesos, po sąlyčio su Žemės aplinka nė trupučio nepakito, o tai reiškia, kad jų cheminė sudėtis žymiai artimesnė ankstyvajai Saulės sistemai.

Mėginiuose aptikta įvairių prebiotinių organinių junginių, tarp kurių ir proteinogeninės amino rūgštys, policikliniai aromatiniai angliavandeniai ir įvairūs vandeninio junginiai. Šios prebiotinės organinės molekulės gali plisti po visą Saulės sistemą ir iš esmės yra tarsi tarpplanetinės dulkės nuo „Ryugu“ paviršiaus.

2019 m. „Geochimica et Cosmochimica Acta“ buvo publikuotas tyrimas, kurio išvadose nurodomas svarbus atradimas: Pietų Afrikoje aptiktose 3,3 mlrd. metų senumo uolienose surasta organinių molekulių iš kosmoso, o tai reiškia, kad kai kurios, o galbūt netgi ir visos, šios gyvybę kuriančios molekulės kadaise į Žemę atkeliavo kometose ir asteroiduose. Su „Ryugu“ asteroidu susiję atradimai dar stipriau pagrindžia teoriją, kad šias molekules perneša ir asteroidai.

2022 m. rugsėjį paskelbta pirmoji 17-os pargabent mėginių (per 5 g) analizė ir juose aptikta pirotito (geležies sulfido) kristalų su gazuoto vandens intarpais. Vanduo rodo, kad asteroido pradinis kūnas formavosi toli nuo Saulės, nes tin ten vanduo ir anglies dvideginis galėjo sustingti į ledą (tuo labiau, kad nerasta darinių, susidarančių aukštoje temperatūroje, pvz., chondrulių ar kalcio ar aliuminio intarpų). Vandenyje rasta ir įvairių druskų ir organinių junginių, kas sustiprina prielaidą, kad asteroidai į Žemę galėjo ne tik atnešti vandenį, bet organiką, leidusią kilti gyvybei. Taipogi aptikta olivino, pirokseno, amorfinių silikatų, kalcito ir fosfido. Iš to daroma išvada, kad pradinis kūnas, nuo kurio galėjo atskilti Ryugu asteroidas susidarė praėjus maždaug 2 mlrd. m. po Saulės atsiradimo, t.y. maždaug tuo pat metu ka pir Saulės sistemos planetos, kurios irgi galėjo formuotis iš panašių uolienų.

2016 m. vasario 18 d. NASA paskelbė apie kandidatą „robotizuotai“ misijai į asteroidą (ARRM). Jos tikslas yra priskristi prie netoli Žemės esančio asteroido, paimti iš jo riedulį ir pargabenti jį į Žemės orbitą. Nusižiūrėtas 2008 EV5 asteroidas. Naujausia analizė rodo, kad jo paviršiuje yra keli šimtai tinkamų misijai riedulių – 2-3 m skersmens. Nors nėra smulkių jo paviršiaus nuotraukų, tai leidžia spėti radarų duomenys. Papildomus duomenis tikimasi surinkti stebint per teleskopus, pvz., „Spitzer“ IR spindulių teleskopu.

Tiek ARRM, tiek vėlesnės pilotuojamos misijos laikas dar nėra aiškus: ARRM tikimasi 2020 m. pabaigoje, o pilotuojamą – 2025 m. Daug kas priklausys, kokie NASA biudžetai bus patvirtinti.

Aerozolių pasiskirstymas atmosferoje po 2007 m. gaisro Graikijoje – „Aura“ palydovo spektrografas

Pamatyti nematomą...

Šiuolaikiniai Žemės palydovai naudoja daugybę įmantrių prietaisų mūsų planetos tyrimui. Jie gali aptikti tam tikras dujas atmosferoje, sudaryti temperatūros ir vėjo kitimo grafikus, išmatuoti sausumos ir jūros aukščius.

Vandens dumblių sekimas

Plačiakampis jūros stebėjimo daviklis „SeaWiFS“ įrengtas komerciniame Žemės distancinio zondavimo palydove „OrbView-2“ ¹⁾. Jo detektoriai veikia 6-se regimos šviesos kanaluose ir 2-se artimųjų infraraudonųjų (IR) spindulių kanaluose. Tai leidžia gauti daugiaspalvius vandenyno paviršiaus atvaizdus. Viena svarbesnių palydovo užduočių – chlorofilo paieška dumbliuose. 2004 m. „SeaWiFS“ Vašingtono valstijos pakrantėje aptiko žydinčių didžiausią toksiškų dumblių rajoną, kurio skersmuo 48 km.

SeaWiFS: žydintys toksiški dumbliai „Aura“ ²⁾ palydovo davikliai nustatyti tam tikro ilgio bangų priėmimui, pvz., olandų ir suomių sukurtas spektrometras renka Žemės paviršiaus atspindžius regimo ir ultravioletinio diapazono ribose, juos filtruoja nustatydamas intensyvumą pagal bangų ilgius, atitinkančius ozoną ir kitas medžiagas atmosferoje.

O „Aqua“ ³⁾ palydovas pagal besisukančiame veidrodyje nuo atmosferos maždaug 800 km pločio sluoksnio atspindėtus IR spindulius seka atmosferos būklę. Tai leidžia sudaryti trimačius atmosferos savybių (drėgnumo, temperatūros) žemėlapius, o taip pat stebėti globalinio atšilimo požymius.

Kai kurie prietaisai pasižymi aktyvia veikla: jie išleidžia spindulį (mikrobanginio arba radijo, o kartais ir lazerio) ir pagal jo atspindžius tiria Žemės ir debesų dangos savybes. Labiausiai paplitęs tiesioginis radijo lokatorius (arba jo lazerinis analogas – lidaras), kuriuo nustatomas tikslus atstumas iki paviršiaus. Tikslumą riboja tai, kad spinduliui reikia tam tikro laiko pasiekti paviršių ir grįžti, o palydovas skrieja dideliu greičiu. Optimaliausias šios problemos sprendimas – radijo lokatorius su sintezuojama apertūra (RSA).

Radijo lokatorius su sintezuojama apertūra

Tam naudojamas palydove ar lėktuve įrengta radijo lokacinė stotis. Metodo trūkumu yra ribota detalizacija, kurią galima nustatyti pagal grįžusį signalą. Žemėje astronomai naudoja didelius radijo teleskopus, tačiau orbitoje įrengti dideles lėkštes per sudėtinga. RSA imituoja radijo lokacinę anteną su didele apertūra, apdorodama atspindžius nuo paviršiaus palydovui judant virš jo. Tą efektą galima pagerinti pakeitus siauro diapazono impulsinio radiolokatorių į prietaisą, veikiantį ilgesnių bangų diapazone.

Kita problema su radiolokaciniu metodu yra ta, kad duomenis iškraipo judantis paviršius, pvz., vandenyno bangos. Tas iškraipymas vadinamas sklaida, tačiau net iš jo galima gauti naudą.
SeaWinds vėjo greičiai Atlante
Radiolokacinis NASA „SeaWinds“ prietaisas užfiksavo vėjo greičius Atlanto vandenyne. Mėlyna žymi – mažiausią, o geltona ir šviesiai žalia – didžiausius
Skaterometrai specialiai siunčia signalus į vandenynus ir matuoja grįžusio signalo sklaidą. To paties rajono sklaidos tyrimas skirtingais kampais leidžia sudaryti bangų aukščio ir jų judėjimo žemėlapius, susiejus su paviršinių vėjų stiprumu. Palydovas negali matyti vėjo, tačiau tai nereiškia, kad jis negali jo išmatuoti!

Keisti ultravioletiniai sprogimai

Ultravioletinis orbitinis teleskopas, įrengtas „Michailo Lomonosov“ palydove, aptiko neaiškų reiškinį. Jis kelių dešimčių kilometrų aukštyje užregistravo didelės galios šviesos sprogimus, kai po jais viskas buvo švaru, giedra, jokių debesų ir žaibų. Jau iki šiol mokslininkams buvo žinomi „spraitai“ (elektros iškrovos mezosferoje ir termosferoje) ir „elvai“ (milžiniški silpnai šviečiantys žybsniai audros debesies viršutinėje dalyje), - o ir kiti ultravioletiniai blyksniai. Be to į atmosferą patenka ir žmogiškos kilmės šviesos – pvz., teleskopas registruoja aerouostų šviesas.

MGU palydovas „Michailo Lomonosov“ buvo iškeltas į orbitą 2016 m. ir pavadintas M. Lomonosovo garbei. Tai buvo pirmasis užsakytas Maskvos un-to ir pirmasis startas iš kosmodromo „Rytinis“ (Vostočyi) [kosmose tebesisuka ir du studentiški mini-palydovai „Tatjana-1” ir “Tatjana-2”, pavadinti šventosios studentų globėjos vardu]. Jo tikslas – kosmologiniai tyrinėjimai, kosminių spindulių stebėjimas, gama žybsnių registracija, laikini šviesos reiškiniai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, magnitosferos charakteristikos. 2018 m. vasarą dalis aparatūros sutriko, tačiau ryšis su palydovu palaikomas ir tebebandoma sutvarkyti neveikiančias sistemas.

Kitos planetos paviršiaus fotografavimas

Makso Valjero⁴⁾ reaktyvinis aeroplanas ir bandymai fotografuoti Žemę iš raketų tapo V. Levašovo apsakymo „K-V-1” (1927) tema. Jame aprašomas nepilotuojamo reaktyvinio laivo su kinofotoaparatu skrydis kitos planetos fotografavimui:
„Prieš mus stovėjo nedidelis aeroplanas-avijetka, kurio ypatybė ta, kad pagamintas iš medžio. Iš visų pusių žvelgė maži apvalūs langeliai. Išmoningai suderinus didinamuosius stiklus, kinematografo aparatą ir aeroplaną gauta viena kompaktiška mašina, kuri ypatingų sraigtų ir vairų dėka panašėjo į įdomų žaislą. Jis vadinosi K-V-1 [romano veikėjų pavardžių pirmosios raidės].
Aparatas buvo su labai galingais varikliais ir turėjo lęšius, kelis šimtus kartų labiau didinančius nei galingiausių teleskopų. Aparatas turėjo juos pakelti į didelį aukštį, jie „priartins“ reikiamą planetą tokiu atstumu, kad kinoaparatas, esantis viduje ir veikiantis kartu su varikliu, leis užrašyti planetos paviršių. Tada aparatas grįžta į Žemę į iš anksto apskaičiuotą vietą... Visas skrydis turi trukti 24 valandas“.

Toliau autorius aprašo patį bandymą ir išradėjų džiaugsmą, gavus kinojuostą.

Praplėtimai

¹⁾ „OrbView-2“ ( SeaStar) – palydovas, iškeltas 1997 m. ir fotografuoja spalvoto vaizdo kamera žemės (sausumos ir vandens) paviršių. Komerciniai žvejybos laivai naudoja jo duomenis žvejybai tinkamų okeonografinių sąlygų nustatymui. Taip pat naudojama laivybos operacijose, aplinkos stebėjmui bei javų būklės įvertinimams. Jame įrengtas „SeaWiFS“ daviklis. Darbą baigė 2010 m.

²⁾ „Aura“ palydovas (EOS CH-1) – NASA mokslinių tyrimų palydovas, į poliarinę sinchronizuotą su Saule 710 km aukščio orbitą iškeltas 2004 m. liepos 15 d. Jis yra EOS programos (Žemės stebėjimo), kurios kiti du palydovai yra „Terra“ (1999) ir „Aqua“, dalimi. Jis skirtas vandens stebėjimas (kai kiti du – žemės ir vandens). Jo pagrindinis tikslas – klimato kaitos, ozono sluoksnio ir oro taršos, stebėjimas. Tai atlieka 4 prietaisų pagalba.

³⁾ „Aqua“ palydovas (EOS PM-1) – NASA mokslinių tyrimų palydovas, į poliarinę sinchronizuotą su Saule 680 km aukščio orbitą iškeltas 2002 m. gegužės 2 d. Jis yra EOS programos (Žemės stebėjimo), kurios kiti du palydovai yra „Terra“ (1999) ir „Aura“, dalimi. Jis skirtas vandens stebėjimas (kai kiti du – žemės ir atmosferos). Jame sumontuoti 6 prietaisai: debesų dangos ir vandens temperatūros matavimams, o taip pat oro temperatūros ir drėgnumui nustatyti.
Misija planuota 6 m., kurios metu stebėta vandenynų vandens cirkuliacija ir tirta debesų bei paviršinių vandenų poveikis klimatui.

⁴⁾ Maksas Valjė (Max Valier, 1895-1930) – austrų raketų pionierius, vienas Vokietijos Kosminių skrydžių draugijos (VfR) steigėjų.
1923 m. perskaitęs H. Oberto knygą „Raketa tarpplanetinei erdvei“ užsidegė idėja parašyti panašią knygą – ir po metų pasirodė jo labai ipopuliarėjusi knyga „Proveržis į kosmosą“. Ją sekė daugybė straipsnių. 1928-29 m. kartu su F. fon Opeliu dirbo prie raketinių automobilių ir lėktuvų – Opeliui tai buvo priemonė reklamuoti kompaniją, o Valjė – patraukti dėmesį naujai technologijai. 3-io dešimtm. pabaigoje VfR dėmesį sutelkį skysto kuro raketoms ir pirmi sėkmingi bandyai įvyko 1930-ais, kurių balandžio 19 d. M. Valjė atliko pirmąjį bandomąjį važiavimą automobiliu, varomu skysto kuro raketa (Valier-Heylandt Rak 7 - tiesa, Obertas sukritikavo Valjė raketinio automobilio idėją). Po mėnesio Valjė žuvo, kai spirito raketa sprogo bandymų stende. A. Rudolfas tęsė darbus su saugesniu Valjė variklio variantu.

⁵⁾ Sokoro radijo observatorija - JAV Nacionalinės radijo observatorijos padalinys, esantis Sokoro miesto Naujosios Meksikos technikos universitete. Čia įrengta VLA radijo observatorija, kurioje filmuotas „Kontaktas“ (1997), o taip pat VLBA valdymo centras (10 VLBA teleskopų yra Havajuose, Mergelių salose ir 8 kitose kontinentinės JAV vietose).

RSA iliustracija Papildomai skaitykite:
Rentgenas Visatai
Kaip kūrė TKS?
"Galileo" misija
"Pioneer" anomalijos
Kasinėjimai Marse
Mūšis dėl Veneros
Nusitaikant į žvaigždes
Naujas randevū kometai
Kosmose skridę gyvūnai
Pirmasis Mėnulio kiberis
Kinijos kosminės ambicijos
2019-ųjų kosminė takoskyra
Kosmosui reikia geros šluotos
Siekiant plačiajuosčio ryšio
NASA liečiasi su privačiu verslu
Kometų tyrimų istorija
Tolimų planetų nuotraukos
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Dulkėtais tolimų planetų takais
Milijardai nežemiečių paieškoms
Merkurijaus baisioji tragedija
Kometos: dangaus ženklai
Astronautai - gyvieji organizmai
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Bijome žmonių, ne asteroidų
Saturno keisčiausias palydovas
Koks tas mūsų palydovas?
Kitų žvaigždžių planetos
Gyvybės paieškos Marse
Ar Europoje yra gyvybė?
Privačiai – į kosmosą
Žvalgantis po dangų
Nykštukinės planetos
Moterys kosmose
Planeta X

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis