0
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Lenktynės kosmose
Skaitykite: Paprasti ir neįprasti asteroidai
OSIRIS-REx projekto tikslas paimti grunto pavyzdžių iš artėjančio 1999 RQ36 asteroido.
Tai trečioji NASA New Frontiers (labai brangios vidutinės klasės stotys) misija. Pirmąja buvo 2006 m.
sausį pakilęs New Horizons zondas, 2015 m. birželį pasieksiantis Plutono ir jo palydovą Charoną
(daugiau apie tai >>>>>). Antrąja 2011 m. rugpjūtį link Jupiterio išvykęs
Juno zondas. O OSIRIS-REx projektas atrinktas iš trijų finalininkų (kiti du
siūlė atgabenti gruntą iš nematomos Mėnulio pusės bei nuodugniai ištirti Veneros paviršių).
Asteroidų sudėties tyrimai svarbūs todėl, kad jie sudaro potencialią grėsmę žmonijai. Kilus realiai
susidūrimo su Žeme grėsmei, gali tekti imtis tokio susidūrimo išvengimo (pvz., jo suskaldymo ar nudažymo)
priemonių. Tam reikia tikslesnių žinių apie asteroidų savybes. Kita vertus, 1999 RQ36 sudarytas iš anglies
chondritų, su dideliu anglies kiekiu bei persunktų vandeniu. Toji medžiaga išliko beveik nepakitusi nuo Saulės
susiformavimo prieš 4,5 mlrd. m. laikų. Nuo 7-ojo dešimtm. šio tipo medžiagos analizuojamos siekiant rasti
nežemiškos gyvybės pėdsakus (kai kurie net mano, kad jie jau rasti).
Gana patikimai nustatyta, kad asteroidai susidarė susidūrus pirmapradės planetozimalėms
(tarpplanetinių dulkių gniužulams) maždaug tuo pat metu, kai susiformavo planetos (prieš 4,5 mlrd. m.). Iš
jų nepajėgė susiformuoti atskira planeta dėl kaimyninio Jupiterio gravitacinio poveikio. Hipotezė apie
suskilusią Fajetono planetą dabar beveik galutinai atmesta dėl faktų neatitikimo: jų orbitos nesikerta viename
taške; jų susidarymo diskretiškumas (medžiagos kristalizacijos gana žema temperatūra ir slėgis), cheminė sudėtis (arčiau Marso
vyrauja geležis ir nikelis, viduryje chondritai, o arčiau Jupiterio lengvieji chondritai mat arčiau Saulės lengvieji komponentai išgaravo).
Didžiųjų planetų gravitaciniai laukai koreguoja jų orbitas ir kai kuriuos jų išmeta toliau už asteroidų žiedo
ir taip jie gali pasiekti Žemę. Dabar tuo tikslu stebimų asteroidų, kurių skersmuo per 1 km, yra apie 2100 -
o tokių susidūrimas su Žeme gali sukelti globalią katastrofą. O tiksliai nuspėti trajektorijas galime tik 7% jų.
Tad dar vienas OSIRIS-REx tikslų pagal gautą informaciją išvystyti asteroidų sekimo metodus.
Aparato startas numatytas 2016 m. pabaigoje, o tikslą pasiekti 2018-ais ir tada zondas greta asteroido
skries apie metus iš 5 km atstumo sudarydamas smulkų paviršiaus žemėlapį. Tada bus parinkta vieta
priartėjimui bei grunto paėmimui. Tai vyks taip: priartėjus labai arti paviršiaus, ranka paims pavyzdžius su
mechanizmu, primenančiu automobilio oro filtrą. 5 sek. trukmės azoto srovė pakels puraus grunto daleles, kurias rinks filtras.
Planuojama surinkto nuo 50 g iki 2 kg grunto. Po kelių apsisukimų aplink Saulę zondas 2023-iais pavyzdžius pristatys į Žemę.
Kartu zondas betarpiškai išmatuos ir vadinamąjį Jarkovskio efektą, kai asteroidai įgauna silpną reaktyvinį
impulsą, sugerdami Saulės energiją dieną ir ją išspinduliuodami naktį. Tai daro nežymią įtaką asteroido orbitai.
OSIRIS-REx turės tokius prietaisus: tris aukštos skiriamosios galios fotokameras, infraraudonųjų spindulių instrumentą (paviršiaus kartografijai),
šiluminio spinduliavimo spektrometrus, rentgeno diapazono
videospektrometrą, CSA ilgomatį. Projekto kaina 800 mln. dolerių.
Stoties pakilimas OSIRIS-Rex stotis iš Kanaveralo iškyšulio Floridoje startavo 2016 m. rugsėjo 8 d. 19:05 EDT. Ji
skries prie Bennu asteroido, laikomu vienu iš pavojingų Žemei, kurį pasiekti turėtų 2018 m. Iš jo paimtą
pavyzdį kapsulė į Žemę gražintų 2013 m. Be mokslinių tyrimų, tarp kurių bus asteroido žemėlapio
sudarymas ir jo cheminės sudėties tyrimas, bus pabandyta ir pakeisti asteroido orbitą, pasinaudojant
šiluminiu Jarkovskio efektu.
Anglingas Benu asteroidas (101955) priklauso Apolono grupei ir buvo atrastas 1999 m. rugsėjo 11
d. LINEAR projekto rėmuose. Jo skersmuo apie 492 m, orbitos apie Saulę trukmė 1,2 m. Jis laikomas
vienu pavojingiausių Žemei jų susidūrimo šansai vertinami 1/2700. Prie Žemės jis arčiausiai bus 2135
m, kai praskris 300 tūkst. km atstumu. Pavadinimą jam rinko studentai visame pasaulyje iš per 8000
pasiūlymų pasirinktas mitinio Egipto paukščio pavadinimas. OSIRIS-Rex su ištiesta ranka primena Egipto dievą, paprastai vaizduojamą kaip garnys.
2018 m. gruodžio 3 d. Osiris-Rex pasiekė asteroidą ir pradėjo suktis apie jį 19 km atstumu. Buvo nustatyta, kad paviršius
padengtas moliu, o spektroskopinė analizė parodė jame esant hidroksilo (deguonies-vandenilio jungčių), kuris rodo, kad jo motininiame kūne būta vandens.
2020 m. spalio 20 d. OSIRIS-REx sėkmingai prailgėjančia ranka
palietė Bennu paviršių su tikslu paimti nuo jo pavyzdžių.
Iki asteroido zondas artėjo labai lėtai. Robotizuota ranka atsitrenkė į asteroido paviršių, o tada buvo paleista azoto dujų čiurkšlė, siekiant
nupūsti regolito daleles, smulkesnes nei 2 cm ir rinktuvą robotizuotos rankos gale. Po 5 sek. zondas atsitraukė, kad būtų pašalinta susidūrimo su asteroidu rizika.
Inžinieriai buvo sumanę zondo apsisukimo manevrą, kuris būtų leidęs tiksliau nustatyti paimtų pavyzdžių kiekį ir jei jų būtų per mažai,
pavyzdžių paėmimo operaciją būtų pakartoję sausį. Tačiau dabar jie atsisakė to manevro, kad išvengtų grunto pavyzdžių praradimo iki jiems patenkant į kapsulę. OSIRIS-REx pargabena apie 250 g (su apie 100 g paklaida)
Benu dulkių ir nuolaužų ir sėkmingai nusileidžia 2023 m. rugsėjo 24 d. JAV Jutos valstijos Vakarų dykumoje. Parvykus, laukianti komanda
ne tik paima kapsulę, bet ir oro ir dirvos mėginius šie, kartu su tais iš patalpos, kur gamintas zondas, padės nustatyti galimą užteršimą. Tada kapsulė
bus nugabenta į Džonsono centrą Hiustone, kur bus įdėta į hermetišką konteinerį su inertinėmis vandenilio dujomis. Apie 75% mėginio bus supakuota ir
saugoma būsimiems tyrinėtojams, o likusi dalis išsiuntinėta partneriams. Manoma, kad OSIRIS-REx pargabens bent
kelis akmenukus iki 2 cm skersmens, kuriuos bus galima supjaustyti ir nupoliruoti, kad galima būtų apžiūrėti fizikine ir
cheminę jų struktūrą per elektroninį mikroskopą. Kitais tyrimais bus panaudoti lazeriai, išdeginantys mėginio fragmentus,
sugaudant išsiskiriančius elementus. Ankstesni preliminarūs tyrimai rodė, kad Benu gali būti kitoks, nei iki tol apie jį
žinojome. Pamatysim, o tuo tarpu artimiausiais metais tikimasi naujų misijų su pavyzdžių sugražinimu...
Mokslininkai jau atidarė konteinerį: matome, kad čia yra kažkiek į dulkes panašios medžiagos, ... tikimės, kad tai iš
Benu. Tačiau jie dar neatidarė tikrojo pavyzdžius saugančio TAGSAM įrenginio, esančio konteinerio viduje. OSIRIS-REx - Origins, Spectral Interpretation, Resource Identification, Security, Regolith Explorer Pirmasis pasivažinėjimas asteroide
2018 m. rugsėjo 12 d. japonų JAXA stotis Hayabusa 2 ant asteroido 162173 Ryugu nuleido du nedidelius asterodeigius.
Pirmasis minkštas asteroido paviršiaus palietimas įvyko 2001 m., kai NASA NEAR Shoemaker
nusileido į Eros asteroidą. Tačiau nusileidusi stotis buvo stacionari ir į Žemę duomenis siuntė dvi savaites. Vėliau
Cererą tyrė Dawn,
tačiau iš asteroido orbitos per atstumą (2015). Kiek anksčiau (2014 m.) ant Čuriumovo-Gerasimenko kometos leidosi
Rosetta stoties zondas Philae,- kiek nesėkmingai, bet irgi kaip stacionarus aparatas.
O japonai rimtai nusitaikę į asteroidus. 2005 m. lapkritį Hayabusa (kas reiškia Sakalas keleivis) paėmė
Itokawa asteroido grunto pavyzdžių, tačiau tai atlikta iššaunant į asteroidą kelias kulkas ir surenkant jų pakeltas
nuolaužas bandymas išleisti nedidelį roverį tada baigėsi nesėkme. Vis tik jam pavyko pargabenti Itokawa asteroido grunto
pavyzdžių tai antras dangaus kūnas (po Mėnulio), kurio pavyzdžius turime (apie tai žr. ir
>>>>> ). Tad Hayabusa 2 pristatyti robotukai yra pirmieji pilnaverčiai asterodeigiai.
Ryugu nuo savo gentainių skiriasi tuo, kad jo orbita artima Žemės. Jo perihelis vos arčiau Saulės nei Žemės, labiausiai
nutolęs taškas liečia Marso orbitą, o suartėjimo su Žeme metu juos teskiria apie 7,5 mln. km (0,05 a.v.) tad jis
priklauso Apolono grupės asteroidams (beje, keliantiems grėsmę Žemei, bet kartu patogius tyrinėjimui, nes, pvz.,
Rosetta iki kometos skrido 10 m.). Hayabusa 2 kelionė prasidėjo 2014 m. gruodį, o jau 2018 m. birželį ji pasiekė asteroidą.
Ryugu yra kampuotos formos ir iš tam tikro taško atrodo beveik tiksliu kvadratu. Jo plotis apie 0,92 km. Atrastas
1999 m. Sokoro observatorijoje5) (1999 JU 2018 m. birželio pradžioje Hayabusa 2 asteroidą tyrė iš 20 km atstumo, tada pamažu pradėjo prie jo artėti, kad
išlaipintų keleivius. Pirmi du konteineriai rugsėjo 21 d. buvo numesti iš 55 m aukščio kadangi asteroido traukos jėga
nėra didelė, jiems kritimas nepakenkė. Abu robotai priklauso MINERVA (MIcro Nano Experimental Robot Vehicle for
Asteroids) serijai, kurios prototipą bandė išlaipinti ir Itokawa asteroide.
Jie gana miniatiūriniai, 18x7 cm cilindro formos, sveriantys po 1,1 kg. Dėl silpnos gravitacijos jiems numatytas neįprastas judėjimo būdas: jie neturi nei
ratų, nei vikšrų, o juda šokčiodami. Šuoliukas gali trukti iki 15 min. ir nušokama iki 15 m. Išsilaipinimo metu padarytos nuotraukos buvo perduotos
šuolio metu, todėl atrodo kiek išskydusios. Maitinimą jiems tiekia saulės baterijos. Juose įrengta stereokamera, plačiakampė kamera ir termometrai. Spalio 3 d. Hayabusa 2 išlaipino ir trečią keleivį, Vokietijos ir Prancūzijos sukurtą MASCOT
(Mobile Asteroid Surface Scout), kuris yra kiek stambesnis (29,4x27,5x19,5 cm) ir sveria 9,6 kg, tačiau irgi
juda šokčiodamas. Jame yra 4 instrumentai: spektometras, magnetometras, radiometras ir fotokamera. Jis neturi
Saulės baterijų ir maitinamas akumuliatoriaus, numatyto 16-ai valandų (nors iš tikro veikė kiek ilgiau ir pilnai įvykdė savo programą).
Zonde dar vienas MINERVA roveris, kurį išlaipinti ketina 2019 m. gruodį prie pat išskrendant. Jis yra
15 cm aukščio aštuonbriaunės prizmės, kurios pagrindas 16 cm, formos. Sveria 2,2 kg. Jame yra dvi fofokameros,
termometrai, akselometras ir šviesos diodai, leisiantys apšviesti pakibusias dulkių daleles.
Be to, numatyta, kad Hayabusa 2 pati betarpiškai paims asteroido grunto tokiu pat būdu kaip ir jos
pirmtakė. Tai ji bandys daryti du kartus 2018 m. spalio pabaigoje ir 2019 m. vasarį. Trečiąkart, apie gegužę, ji
bandys paimti grunto iš giliau į asteroidą numes 4,5 kg sprogmenų, tuo metu stotis pasislėps už asteroido, nes
sprogimas gali išmušti apie 2 m skersmens duobę, o nuolaužoms nusėdus, galės jų pasemti iš susidariusio
kraterio dugno. Spėjama, kad grunto pavyzdžiuose pavyks rasti netgi amino rūgščių - ir tai gali padėti įminti gyvybės atsiradimo mįslę. Palikusi asteroidą 2019 m. lapkritį
2020 m. gruodžio 5 d. kapsulė su asteroido pavyzdžiais nusileido Australijos dykumos Woomera kariniame poligone.
Konteineris su pavyzdžiais nepažeistas (žr. >>>>>).
2019 m. Hayabusa-2 zondas paėmė maždaug 5,4 g Ryugu asteroido paviršiaus ir gilesnių sluoksnių
mėginių ir juos saugiame konteineryje 2020 m. gruodžio mėn. pargabeno į Žemę. Mokslininkai juose aptiko gana nemažai organinių junginių;
tarp jų ir 15 aminorūgščių (beje, šie junginiai turi po dvi veidrodiškai simetriškas atmainas ir abiejų yra vienodai; tuo tarpu gyvi procesai
Žemėje kuria tik vieną iš atmainų; tai rodo, kad šias aminorūgštis sukūrė negyvybiniai procesai).
Anot jų, Ryugu sudaro ne vienalytė uoliena, o daug mažų elementų, o neįprastą formą asteroidas įgavo neįprastai greitai besisukdamas.
Kaip mano mokslininkai, C tipo Ryugu sudarytas iš pačios primityviausios medžiagos, kokia tik buvo tyrinėta Saulės sistemoje;
ir jis yra sudarytas iš daug anglies turinčios organinės materijos, greičiausiai susiformavusios iš to paties ūko, iš kurio maždaug 4,6 mlrd. m.
susidarė Saulė ir jos sistemos planetos. Ankstesnė mėginio analizė taip pat leidžia daryti išvadą, kad asteroide gali būti ir vandens.
Skirtingai nei Žemėje aptinkamos organinės molekulės, juodi kaip anglis asteroido mėginiai, kurie, kaip pavyko
nustatyti mokslininkams, atspindi vos 2-3 proc. juos pasiekiančios šviesos, po sąlyčio su Žemės aplinka nė trupučio
nepakito, o tai reiškia, kad jų cheminė sudėtis žymiai artimesnė ankstyvajai Saulės sistemai.
Mėginiuose aptikta įvairių prebiotinių organinių junginių, tarp kurių ir proteinogeninės amino rūgštys,
policikliniai aromatiniai angliavandeniai ir įvairūs vandeninio junginiai. Šios prebiotinės organinės molekulės gali plisti po
visą Saulės sistemą ir iš esmės yra tarsi tarpplanetinės dulkės nuo Ryugu paviršiaus.
2019 m. Geochimica et Cosmochimica Acta buvo publikuotas tyrimas, kurio išvadose nurodomas svarbus
atradimas: Pietų Afrikoje aptiktose 3,3 mlrd. metų senumo uolienose surasta organinių molekulių iš kosmoso, o tai reiškia,
kad kai kurios, o galbūt netgi ir visos, šios gyvybę kuriančios molekulės kadaise į Žemę atkeliavo kometose ir
asteroiduose. Su Ryugu asteroidu susiję atradimai dar stipriau pagrindžia teoriją, kad šias molekules perneša ir asteroidai.
2022 m. rugsėjį paskelbta pirmoji 17-os pargabent mėginių (per 5 g) analizė ir juose aptikta pirotito
(geležies sulfido) kristalų su gazuoto vandens intarpais. Vanduo rodo, kad asteroido pradinis kūnas formavosi toli nuo Saulės, nes tin ten vanduo ir
anglies dvideginis galėjo sustingti į ledą (tuo labiau, kad nerasta darinių, susidarančių aukštoje temperatūroje, pvz.,
chondrulių ar kalcio ar aliuminio intarpų). Vandenyje rasta ir įvairių druskų ir organinių junginių, kas sustiprina prielaidą,
kad asteroidai į Žemę galėjo ne tik atnešti vandenį, bet organiką, leidusią kilti gyvybei. Taipogi aptikta olivino, pirokseno,
amorfinių silikatų, kalcito ir fosfido. Iš to daroma išvada, kad pradinis kūnas, nuo kurio galėjo atskilti Ryugu
asteroidas susidarė praėjus maždaug 2 mlrd. m. po Saulės atsiradimo, t.y. maždaug tuo pat metu ka pir Saulės
sistemos planetos, kurios irgi galėjo formuotis iš panašių uolienų. 2016 m. vasario 18 d. NASA paskelbė apie kandidatą robotizuotai misijai į asteroidą
(ARRM). Jos tikslas yra priskristi prie netoli Žemės esančio asteroido, paimti iš jo riedulį ir pargabenti jį į Žemės orbitą.
Nusižiūrėtas 2008 EV5 asteroidas. Naujausia analizė rodo, kad jo paviršiuje yra keli šimtai tinkamų
misijai riedulių 2-3 m skersmens. Nors nėra smulkių jo paviršiaus nuotraukų, tai leidžia spėti radarų
duomenys. Papildomus duomenis tikimasi surinkti stebint per teleskopus, pvz.,
Spitzer IR spindulių teleskopu.
Tiek ARRM, tiek vėlesnės pilotuojamos misijos laikas dar nėra aiškus: ARRM tikimasi 2020 m.
pabaigoje, o pilotuojamą 2025 m. Daug kas priklausys, kokie NASA biudžetai bus patvirtinti. Pamatyti nematomą...
Šiuolaikiniai Žemės palydovai naudoja daugybę įmantrių prietaisų mūsų planetos tyrimui. Jie gali
aptikti tam tikras dujas atmosferoje, sudaryti temperatūros ir vėjo kitimo grafikus, išmatuoti sausumos ir jūros aukščius.
Vandens dumblių sekimas
Plačiakampis jūros stebėjimo daviklis SeaWiFS įrengtas komerciniame Žemės distancinio zondavimo
palydove OrbView-2 1). Jo detektoriai veikia 6-se regimos šviesos kanaluose ir 2-se artimųjų
infraraudonųjų (IR) spindulių kanaluose. Tai leidžia gauti daugiaspalvius vandenyno paviršiaus atvaizdus.
Viena svarbesnių palydovo užduočių chlorofilo
paieška dumbliuose. 2004 m. SeaWiFS Vašingtono valstijos pakrantėje aptiko žydinčių didžiausią toksiškų dumblių rajoną, kurio skersmuo 48 km. O Aqua 3) palydovas pagal besisukančiame veidrodyje nuo atmosferos maždaug 800 km pločio sluoksnio
atspindėtus IR spindulius seka atmosferos būklę. Tai leidžia sudaryti trimačius atmosferos savybių
(drėgnumo, temperatūros) žemėlapius, o taip pat stebėti globalinio atšilimo požymius.
Kai kurie prietaisai pasižymi aktyvia veikla: jie išleidžia spindulį (mikrobanginio arba radijo, o kartais ir
lazerio) ir pagal jo atspindžius tiria Žemės ir debesų dangos savybes. Labiausiai paplitęs tiesioginis radijo
lokatorius (arba jo lazerinis analogas lidaras), kuriuo nustatomas tikslus atstumas iki paviršiaus.
Tikslumą riboja tai, kad spinduliui reikia tam tikro laiko pasiekti paviršių ir grįžti, o palydovas skrieja
dideliu greičiu. Optimaliausias šios problemos sprendimas radijo lokatorius su sintezuojama apertūra (RSA).
Radijo lokatorius su sintezuojama apertūra Tam naudojamas palydove ar lėktuve įrengta radijo lokacinė stotis. Metodo trūkumu yra ribota
detalizacija, kurią galima nustatyti pagal grįžusį signalą. Žemėje astronomai naudoja didelius radijo
teleskopus, tačiau orbitoje įrengti dideles lėkštes per sudėtinga. RSA imituoja radijo lokacinę anteną su
didele apertūra, apdorodama atspindžius nuo paviršiaus palydovui judant virš jo. Tą efektą galima
pagerinti pakeitus siauro diapazono impulsinio radiolokatorių į prietaisą, veikiantį ilgesnių bangų diapazone.
Kita problema su radiolokaciniu metodu yra ta, kad duomenis iškraipo judantis paviršius, pvz.,
vandenyno bangos. Tas iškraipymas vadinamas sklaida, tačiau net iš jo galima gauti naudą.
Keisti ultravioletiniai sprogimai
Ultravioletinis orbitinis teleskopas, įrengtas Michailo Lomonosov palydove, aptiko neaiškų reiškinį. Jis kelių
dešimčių kilometrų aukštyje užregistravo didelės galios šviesos sprogimus, kai po jais viskas buvo švaru, giedra, jokių
debesų ir žaibų. Jau iki šiol mokslininkams buvo žinomi spraitai (elektros iškrovos mezosferoje ir termosferoje) ir
elvai (milžiniški silpnai šviečiantys žybsniai audros debesies viršutinėje dalyje), - o ir kiti ultravioletiniai blyksniai. Be
to į atmosferą patenka ir žmogiškos kilmės šviesos pvz., teleskopas registruoja aerouostų šviesas.
MGU palydovas Michailo Lomonosov buvo iškeltas į orbitą 2016 m. ir pavadintas
M. Lomonosovo garbei.
Tai buvo pirmasis užsakytas Maskvos un-to ir pirmasis startas iš kosmodromo Rytinis (Vostočyi) [kosmose
tebesisuka ir du studentiški mini-palydovai Tatjana-1 ir Tatjana-2, pavadinti šventosios studentų globėjos vardu]. Jo tikslas
kosmologiniai tyrinėjimai, kosminių spindulių stebėjimas, gama
žybsnių registracija, laikini šviesos reiškiniai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, magnitosferos charakteristikos. 2018 m. vasarą dalis aparatūros
sutriko, tačiau ryšis su palydovu palaikomas ir tebebandoma sutvarkyti neveikiančias sistemas. Kitos planetos paviršiaus fotografavimas
Toliau autorius aprašo patį bandymą ir išradėjų džiaugsmą, gavus kinojuostą. Praplėtimai
1)
OrbView-2 ( SeaStar) palydovas, iškeltas 1997 m. ir fotografuoja spalvoto vaizdo
kamera žemės (sausumos ir vandens) paviršių. Komerciniai žvejybos laivai naudoja jo duomenis žvejybai
tinkamų okeonografinių sąlygų nustatymui. Taip pat naudojama laivybos operacijose, aplinkos stebėjmui
bei javų būklės įvertinimams. Jame įrengtas SeaWiFS daviklis. Darbą baigė 2010 m.
2)
Aura palydovas (EOS CH-1) NASA mokslinių tyrimų palydovas, į poliarinę
sinchronizuotą su Saule 710 km aukščio orbitą iškeltas 2004 m. liepos 15 d. Jis yra EOS programos (Žemės stebėjimo),
kurios kiti du palydovai yra Terra (1999) ir Aqua, dalimi. Jis skirtas vandens stebėjimas (kai kiti du
žemės ir vandens). Jo pagrindinis tikslas klimato kaitos, ozono sluoksnio ir oro taršos, stebėjimas. Tai atlieka 4 prietaisų pagalba.
3)
Aqua palydovas (EOS PM-1) NASA mokslinių tyrimų palydovas, į poliarinę
sinchronizuotą su Saule 680 km aukščio orbitą iškeltas 2002 m. gegužės 2 d. Jis yra EOS programos (Žemės stebėjimo),
kurios kiti du palydovai yra Terra (1999) ir Aura, dalimi. Jis skirtas vandens stebėjimas (kai kiti du
žemės ir atmosferos). Jame sumontuoti 6 prietaisai: debesų dangos ir vandens temperatūros
matavimams, o taip pat oro temperatūros ir drėgnumui nustatyti. 4) Maksas Valjė (Max Valier, 1895-1930) austrų raketų pionierius, vienas Vokietijos
Kosminių skrydžių draugijos (VfR) steigėjų. 5) Sokoro radijo observatorija - JAV Nacionalinės radijo observatorijos padalinys, esantis Sokoro miesto
Naujosios Meksikos technikos universitete. Čia įrengta VLA radijo observatorija, kurioje filmuotas Kontaktas (1997), o
taip pat VLBA valdymo centras (10 VLBA teleskopų yra Havajuose, Mergelių salose ir 8 kitose kontinentinės JAV vietose).
|