Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Vienas filosofų yra teisingai pastebėjęs, kad jei žvaigždėtas dangus būtų matomas tik vienoje vietoje, tai į ją nuolat plauktų žmonių minios, kad pasigėrėtų retu reginiu. O štai selenitams, Mėnulio gyventojams, dangus atrodytų dar didingesnis, nes jame būtų daugiau žvaigždžių nei stebime iš Žemės.

Istorinė nuotrauka    

Mėnulį fotografuoti „Luna-3“ pradėjo 1959 m. spalio 7 d. 6:30 Maskvos laiku iš 60-70 tūkst. km atstumo. Tačiau pirmiausia reikėjo sustabdyti „fotografo“ vartaliojimąsi. Komanda iš Žemės įjungė giroskopą-vilkelį, ėmusį siųsti signalus skaičiavimo mašinai. Ši iškart įjungė orientacijos sistemas. Danguje buvo trys pagrindiniai šviesuliai – Saulė, Mėnulis ir Žemė – ir stotis galėjo supainioti, ką fotografuoti. Pakako nusitaikyti į Saulę ir juostelė būtų akimirksniu apšviesta. Į tai buvo atsižvelgta ir stoties trajektoriją parinko taip, kad fotografavimo metu Saulė, stotis ir Mėnulis būtų vienoje tiesėje, o Žemė liktų šalyje. Tad „fotografui“ teko rinktis tik tarp dviejų, Saulės ir Mėnulio, objektų. Saulė buvo nustatyta pagal Saulės daviklius – ir stotis buvo pasukta į ją sferiniu dugnu. Tada Saulės davikliai buvo atjungti ir objektyvai kitoje pusėje pradėjo fotografuoti iki tol nematytą Mėnulio paviršių.

Stotis turėjo fotoaparatą su dviem objektyvais: su 200 ir 500 mm židiniais. Pirmasis buvo skirtas viso Mėnulio disko fotografavimui, o kitas – smulkioms detalėms. „Fotosesija“ truko apie 40 min. ir visa tą laiką Mėnulis: Luna 3 orientacijos sistema nuolat laikė stotį nukreiptą į Mėnulio centrą, o fotoaparato davikliai patys nustatydavo ekspoziciją.

Tada į „cheminę laboratoriją“ ryškinimui buvo atiduota speciali, karščiui atspari, danga apsaugota nuo kosminės radiacijos juostelė. Po kiek laiko iš Žemės perduota komanda pradėti informacijos perdavimą. Juostelė perkelta į savotiško kino projektoriaus būgną ir Mėnulio vaizdai krito į TV transliatoriaus ekraną.

Iš valdymo centro perduodavo komandas: tai įjungti TV sistemą, tai persukti juostelę prie kito kadro, tai perdavinėti lėtai (esant toli nuo Žemės), tai sparčiai (priskrendant prie Žemės). Keitėsi ir TV vaizdo eilučių kiekis. Paprastai jų yra 625, o kosminiame televizoriuje jų kiekis siekė 1000. Tam laikui tai buvo aukščiausios gebos televizija. Sukurta TV sistema iki minimumo sumažino ir triukšmus.

Gauti elektriniai signalai buvo verčiami į šviesos. Nuo specialių ypatingai jautrių ekranų vaizdą nurašydavo ant skiatronų – elektroninių vamzdžių, ilgam išsaugojančių informaciją, įmagnetinę plėvelę su stabilia aukšta sparta, o taip pat ant elektrocheminio popieriaus. Skirtingų techninių priemonių derinimas užtikrino kokybiškų vaizdų gavimą.

Skirtingai nuo anksčiau naudoto impulsinio spinduliavimo, radijo ryšis buvo užtikrinamas nenutraukiama radijo bangų transliacija. Jo patikimumui tiek perduodanti, tiek priimanti aparatūra buvo dubliuojama.

Skrydžio trajektorija buvo parinkta taip, kad nuotraukose būtų pakankamai žinomų Mėnulio paviršiaus objektų. Tai leido tiksliau paskaičiuoti naujų darinių koordinates. Nuotraukose nustatyta 107 objektai, iš kurių 51 yra matomas iš Žemės.

Nuotraukų analizė parodė, kad nematomoje pusėje nėra tokių gilių įdubų kaip Audrų vandenynas, o ir šiaip „jūrų“ nėra gausu. Bendras aptiktų jūrų (Maskvos ir Svajonės) plotas prilygsta Lietų jūrai. „Jūrų juostos“ tęsinio nebuvo. Kalnų ten gerokai daugiau nei lygumų, kraterių tankumas didesnis nei regimoje pusėje ir jų bendras plotas didesnis. Savo prigimtimi ir struktūra nematomos pusės dariniai nesiskiria nuo regimųjų. Albedo (bendras visomis kryptimis atspindėtos šviesos santykis su kritusia šviesa) lygis daugelyje sričių padidintas, daugelio kraterių dugnas tamsus. Kartais pastebimas aukštas ryškumas, netgi centrinių kalnų liuminescencija.

Taip pat trumpai apie „Luna-3“ skaitykite <>>>>>


Mėnulis: Luna 2

Kietas kontaktas

Tai atliko „Luna-2“, pakilusi 1959 m. rugsėjo 12 d. Jos skrydis buvo dviejų etapų – įsibėgėjimo, kai pasiekiama reikiama trajektorija, ir laisvo skridimo. Atsiskyręs konteineris svėrė 390,2 kg – ir jo atsiskyrimas suteikė papildomą impulsą. Tolstant nuo Žemės greitis mažėjo iki 2 km/sek., o tada ėmė didėti ir susidūrimo su Mėnulio momentu jis buvo 3,3 km.sek.

Laikas parinktas taip, kad Mėnulis būtų arti viršutinės matomumo kulminacijos, kad ryšio kokybė būtų geriausia. Skrydis truko apie 1,5 paros ir paviršių pasiekė Ramybės jūroje (Mare Serenitatis) netoli Archimedo, Autoliko, Aristilo kraterių. Jos prietaisai leido matuoti magnetinį Mėnulio lauką

Pakeliui stotis tyrė radiacines Žemės juostas, kosminį spinduliavimą ir tarpplanetinės erdvės dujines ir meteoritines sąlygas. Kartu nutolus nuo žemės buvo paskleistas natrio debesis („dirbtinė kometa“), leidęs įvertinti aplinkos tankį. Be to, „Luna-2” skrido dieną, kai buvo dideli magnetiniai trikdžiai, nes prieš tai įvyko du stiprūs Saulės žybsniai. O prie Mėnulio stotis nustatė savotišką labai retą jonizuotą atmosferą. Kartu nustatyta, kad Mėnulis neturi radiacinių juostų.

Minkštas nusileidimas

1966 m. sausio 31 d. pakilo „Luna-9“, kuri po 3,5 d. nusileido Audrų vandenyne, ryčiau Marijaus ir Reinerio kraterių. Nusileidimo sistema ir jai reikalingas kuras sudarė apie pusę stoties, prieš pradedant stabdymą, svorio. Mėnulis: Luna 9

Pirmiausia stotis buvo išvesta į Žemės orbitą. Tada iš jos ji išvesta į trajektoriją Mėnulio link. Trečiame etape atliktos ypač tikslios trajektorijos korekcijos, ir galiausiai – stabdymas ir minkštas nusileidimas. Stoties orientacija nusileidimui atlikta apie 1 val. iki nusileidimo. Maždaug 8300 km aukštyje varikliai orientuoti tiksliai vertikaliai. Maždaug 75 km aukštyje buvo įjungta stabdymo įranga, bet prieš tai atskirus du stoties skyriai, nereikalingus nusileidimui. Maždaug 15 m aukštyje stabdymo variklis buvo išjungtas ir toliau leistasi mažos traukos variklių pagalba. 5 m aukštyje specialiai iškištas strypas palietė Mėnulio paviršių, - tai buvo signalas atskirti ir numesti stabdymo įrangą. Stotis nusileido kiek šalyje, plote, nepaveiktame reaktyvinės čiurkšlės. Nusileidimo greitis buvo 4-7 m/sek, o smūgį susilpnino specialūs amortizatoriai. Nusileidus, po 4 min. 10 sek., išsiskleidė antenos ir įvyko pirmas ryšio seansas.

Nusileidimo laikas buvo taip parinktas taip, kad būtų rytas, kai vaizdai ryškesni, nes tada šešėliai ilgesni ir vaizdas labiau reljefiškas. O kartu geresnės ir temperatūros sąlygos. Be to, tuo metu buvo geras ir radijo matomumas su Žeme.

Nusileidimo vieta irgi ypač domino mokslininkus. 3,5 paras stotis transliavo Mėnulio fototelevizinius Mėnulio paviršiaus vaizdus bei prietaisų parodymus. Skiriamoji kameros geba buvo apie 3 kampinės minutės, o jos aukštis virš paviršiaus buvo 60 kas užtikrino 1,5 km matomumą. Kamera sukiojosi, apžvelgdama 240o plotą aplink. Gautas paviršiaus mikrostruktūros vaizdas (1-2 mm skersmens detalių) tuo metu buvo labai vertingas. Tame rajone nerasta žymaus dulkių sluoksnio, o paviršius buvo gana tvirtas, su rieduliais ir įvairių dydžių krateriukais. Aptiktas ir radiacinis fonas.

Skaitykite ir Amerikiečių „minkštieji“ nusileidimai


Antrasis Žemės mėnulis?

Ar kada pagalvojote, kad Žemė turi ne vieną, o du „mėnulius“? Aišku, neskaitant tų, žmonių sukurtų palydovų, ir dar didesnio kiekio jų nuolaužų (žr. Kosmosui reikia geros šluotos).

1986 m. buvo atrastas apie Žemę besisukantis nedidelis asteroidas, gavęs 3753 numerį, ir pavadintas Cruithne (pagal keltų kruitnių gentis, kurios į Britaniją atsikėlė 880-500 m. pr.m.e.). Jį Siding Spring observatorijoje (Australijoje) atrado J.D. Waldron’as, tačiau jo neįprasta orbita nustatyta tik 1997 m.. Žvelgiant iš Žemės jo 770 m. trukmės orbita primena pasagą, tačiau tai tik vaizdas iš judančios planetos. Arčiausiai prie Žemės asteroidas priartėja per 12 mln. km (30 k. toliau nei Mėnulis) – tai vyko kasmet lapkričio mėn. 1994-2015 metais. Dabar jis tolsta, ir vėl arti Žemės pasirodys tik 2292 m.

Jis yra pupos formos, apie 3-6,4 km skersmens. Tačiau iš tikro jis sukasi ne apie Žemę, o apie Saulę, tik jo ir Žemės greičiai yra labia artimi, todėl šiedu dangaus kūnai laikosi „greta”. Greta Žemės orbitos jis išsilaikys dar bent 5000 m.

Asteroidas turi svarbų vaidmenį S. Baxter‘io fantastiniame romane „Daugdara: Laikas“ (1999); jame atrandamas paslaptingas portalas.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Lenktynės kosmose
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Merkurijaus baisioji tragedija
Astronautai - gyvieji organizmai
Kosmosui reikia geros šluotos
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Augalai nesvarumo sąlygomis
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Ateitis - elektrinės raketos
JAV antigravitacinė eskadrilė
Koks tas mūsų palydovas?
Pirmasis Mėnulio kiberis
Dulkėtais planetų takais
Naujas randevū kometai
Kasinėjimai Marse
Privačiai – į kosmosą
Moterys kosmose

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis