Mėnulį fotografuoti „Luna-3“ pradėjo 1959 m. spalio 7 d. 6:30 Maskvos laiku iš 60-70 tūkst. km atstumo. Tačiau pirmiausia reikėjo sustabdyti „fotografo“ vartaliojimąsi. Komanda iš Žemės įjungė giroskopą-vilkelį, ėmusį siųsti signalus skaičiavimo mašinai. Ši iškart įjungė orientacijos sistemas. Danguje buvo trys pagrindiniai šviesuliai – Saulė, Mėnulis ir Žemė – ir stotis galėjo supainioti, ką fotografuoti. Pakako nusitaikyti į Saulę ir juostelė būtų akimirksniu apšviesta. Į tai buvo atsižvelgta ir stoties trajektoriją parinko taip, kad fotografavimo metu Saulė, stotis ir Mėnulis būtų vienoje tiesėje, o Žemė liktų šalyje. Tad „fotografui“ teko rinktis tik tarp dviejų, Saulės ir Mėnulio, objektų. Saulė buvo nustatyta pagal Saulės daviklius – ir stotis buvo pasukta į ją sferiniu dugnu. Tada Saulės davikliai buvo atjungti ir objektyvai kitoje pusėje pradėjo fotografuoti iki tol nematytą Mėnulio paviršių.

Stotis turėjo fotoaparatą su dviem objektyvais: su 200 ir 500 mm židiniais. Pirmasis buvo skirtas viso Mėnulio disko fotografavimui, o kitas – smulkioms detalėms. „Fotosesija“ truko apie 40 min. ir visa tą laiką orientacijos sistema nuolat laikė stotį nukreiptą į Mėnulio centrą, o fotoaparato davikliai patys nustatydavo ekspoziciją.

Tada į „cheminę laboratoriją“ ryškinimui buvo atiduota speciali, karščiui atspari, danga apsaugota nuo kosminės radiacijos juostelė. Po kiek laiko iš Žemės perduota komanda pradėti informacijos perdavimą. Juostelė perkelta į savotiško kino projektoriaus būgną ir Mėnulio vaizdai krito į TV transliatoriaus ekraną.

Iš valdymo centro perduodavo komandas: tai įjungti TV sistemą, tai persukti juostelę prie kito kadro, tai perdavinėti lėtai (esant toli nuo Žemės), tai sparčiai (priskrendant prie Žemės). Keitėsi ir TV vaizdo eilučių kiekis. Paprastai jų yra 625, o kosminiame televizoriuje jų kiekis siekė 1000. Tam laikui tai buvo aukščiausios gebos televizija. Sukurta TV sistema iki minimumo sumažino ir triukšmus.

Gauti elektriniai signalai buvo verčiami į šviesos. Nuo specialių ypatingai jautrių ekranų vaizdą nurašydavo ant skiatronų – elektroninių vamzdžių, ilgam išsaugojančių informaciją, įmagnetinę plėvelę su stabilia aukšta sparta, o taip pat ant elektrocheminio popieriaus. Skirtingų techninių priemonių derinimas užtikrino kokybiškų vaizdų gavimą.

Skirtingai nuo anksčiau naudoto impulsinio spinduliavimo, radijo ryšis buvo užtikrinamas nenutraukiama radijo bangų transliacija. Jo patikimumui tiek perduodanti, tiek priimanti aparatūra buvo dubliuojama.

Skrydžio trajektorija buvo parinkta taip, kad nuotraukose būtų pakankamai žinomų Mėnulio paviršiaus objektų. Tai leido tiksliau paskaičiuoti naujų darinių koordinates. Nuotraukose nustatyta 107 objektai, iš kurių 51 yra matomas iš Žemės.

Nuotraukų analizė parodė, kad nematomoje pusėje nėra tokių gilių įdubų kaip Audrų vandenynas, o ir šiaip „jūrų“ nėra gausu. Bendras aptiktų jūrų (Maskvos ir Svajonės) plotas prilygsta Lietų jūrai. „Jūrų juostos“ tęsinio nebuvo. Kalnų ten gerokai daugiau nei lygumų, kraterių tankumas didesnis nei regimoje pusėje ir jų bendras plotas didesnis. Savo prigimtimi ir struktūra nematomos pusės dariniai nesiskiria nuo regimųjų. Albedo (bendras visomis kryptimis atspindėtos šviesos santykis su kritusia šviesa) lygis daugelyje sričių padidintas, daugelio kraterių dugnas tamsus. Kartais pastebimas aukštas ryškumas, netgi centrinių kalnų liuminescencija.

Taip pat trumpai apie „Luna-3“ skaitykite >>>>>

Tai atliko „Luna-2“, pakilusi 1959 m. rugsėjo 12 d. Jos skrydis buvo dviejų etapų – įsibėgėjimo, kai pasiekiama reikiama trajektorija, ir laisvo skridimo. Atsiskyręs konteineris svėrė 390,2 kg – ir jo atsiskyrimas suteikė papildomą impulsą. Tolstant nuo Žemės greitis mažėjo iki 2 km/sek., o tada ėmė didėti ir susidūrimo su Mėnulio momentu jis buvo 3,3 km.sek.

Laikas parinktas taip, kad Mėnulis būtų arti viršutinės matomumo kulminacijos, kad ryšio kokybė būtų geriausia. Skrydis truko apie 1,5 paros ir paviršių pasiekė Ramybės jūroje (Mare Serenitatis) netoli Archimedo, Autoliko, Aristilo kraterių. Jos prietaisai leido matuoti magnetinį Mėnulio lauką

Pakeliui stotis tyrė radiacines Žemės juostas, kosminį spinduliavimą ir tarpplanetinės erdvės dujines ir meteoritines sąlygas. Kartu nutolus nuo žemės buvo paskleistas natrio debesis („dirbtinė kometa“), leidęs įvertinti aplinkos tankį. Be to, „Luna-2” skrido dieną, kai buvo dideli magnetiniai trikdžiai, nes prieš tai įvyko du stiprūs Saulės žybsniai. O prie Mėnulio stotis nustatė savotišką labai retą jonizuotą atmosferą. Kartu nustatyta, kad Mėnulis neturi radiacinių juostų.

1966 m. sausio 31 d. pakilo „Luna-9“, kuri po 3,5 d. nusileido Audrų vandenyne, ryčiau Marijaus ir Reinerio kraterių. Nusileidimo sistema ir jai reikalingas kuras sudarė apie pusę stoties, prieš pradedant stabdymą, svorio.

Pirmiausia stotis buvo išvesta į Žemės orbitą. Tada iš jos ji išvesta į trajektoriją Mėnulio link. Trečiame etape atliktos ypač tikslios trajektorijos korekcijos, ir galiausiai – stabdymas ir minkštas nusileidimas. Stoties orientacija nusileidimui atlikta apie 1 val. iki nusileidimo. Maždaug 8300 km aukštyje varikliai orientuoti tiksliai vertikaliai. Maždaug 75 km aukštyje buvo įjungta stabdymo įranga, bet prieš tai atskirus du stoties skyriai, nereikalingus nusileidimui. Maždaug 15 m aukštyje stabdymo variklis buvo išjungtas ir toliau leistasi mažos traukos variklių pagalba. 5 m aukštyje specialiai iškištas strypas palietė Mėnulio paviršių, - tai buvo signalas atskirti ir numesti stabdymo įrangą. Stotis nusileido kiek šalyje, plote, nepaveiktame reaktyvinės čiurkšlės. Nusileidimo greitis buvo 4-7 m/sek, o smūgį susilpnino specialūs amortizatoriai. Nusileidus, po 4 min. 10 sek., išsiskleidė antenos ir įvyko pirmas ryšio seansas.

Nusileidimo laikas buvo taip parinktas taip, kad būtų rytas, kai vaizdai ryškesni, nes tada šešėliai ilgesni ir vaizdas labiau reljefiškas. O kartu geresnės ir temperatūros sąlygos. Be to, tuo metu buvo geras ir radijo matomumas su Žeme.

Nusileidimo vieta irgi ypač domino mokslininkus. 3,5 paras stotis transliavo Mėnulio fototelevizinius Mėnulio paviršiaus vaizdus bei prietaisų parodymus. Skiriamoji kameros geba buvo apie 3 kampinės minutės, o jos aukštis virš paviršiaus buvo 60 kas užtikrino 1,5 km matomumą. Kamera sukiojosi, apžvelgdama 240^o plotą aplink. Gautas paviršiaus mikrostruktūros vaizdas (1-2 mm skersmens detalių) tuo metu buvo labai vertingas. Tame rajone nerasta žymaus dulkių sluoksnio, o paviršius buvo gana tvirtas, su rieduliais ir įvairių dydžių krateriukais. Aptiktas ir radiacinis fonas.

Skaitykite ir Amerikiečių „minkštieji“ nusileidimai

Pirmieji Mėnulio „magelanai“  

1966 m. balandžio 3 d. „Luna-10“ perėjo į orbitą aplink Mėnulį. Ji turėjo prietaisus mikrometeoritų tyrimui, magnetometrą, o taip pat korpuskulinio spinduliavimo registracijos prietaisai. O taip pat aparatūra paties Mėnulio spinduliavimo matavimams.

Stotį sudarė dvi dalys: dirbtinio Mėnulio palydovo ir specialios varomosios platformos. Bendras svoris buvo 1600 kg. Palydovas buvo hermetiškas 245 kg konteineris su tyrimų aparatūra, radijo ryšio ir telemetrinė technika, termoreguliavimo sistema, antenos ir maitinimo blokas. Varomąją platformą sudarė skysto kuro variklis, kuro bakai, valdymo, orientacijos ir kitos borto sistemos.

Pradžioje raketa-nešėja abi dalys buvo iškeltos į orbitą aplink Žemę su 200 km perigėjuje ir 250 km apogėjuje bei 52^o pakrypimu į pusiaujo plokštumą. Tada stotis nukreipta trajektorija į tašką, esantį 1000 km nuo Mėnulio paviršiaus. Stoties variklis jai suteikė maždaug 10,87 km/sek. greitį, užtikrinusį skrydį iki Mėnulio daugiau kaip per į, užtikrinusį skrydį iki Mėnulio nežymiai daugiau kaip per 3,5 paros. Tiesa, realus „Luna-10“ skrydis kiek skyrėsi nuo paskaičiuoto, tad vieno ryšio iš Žemės metu buvo duota komanda trajektorijos korekcijai, o taip pat duomenys stoties stabdymui, kad ji taptų Mėnulio palydovu. Tolimesnis skrydis vyko automatiškai.

Maždaug 8000 km stotis buvo suorientuota taip, kad variklio žiotys būtų skrydžio pusėje. Išjungus variklį, stoties greitis nuo 2,1 km/sek. sumažėjo iki 1,25 km/sek., kas leido pereiti į tokių parametrų orbitą: maksimalus atstumas iki paviršiaus (aposelenijus) – 1017 km, artimiausias (periselenijus) – 350 km, apsisukimo periodas – 2 val. 58 min. 15 sek. O po 20 sek. po variklio išjungimo blokai buvo atskirti, o tada prasidėjo pirmasis ryšio seansas su dirbtiniu Mėnulio palydovu, parodęs, kad visos sistemos veikia gerai.

„Luna-12“:  1 - balionas su dujomis orientacijai erdvėje; 2 - fototelevizinė įranga; televizinė įranga; 3 - termoreguliavimo radiatorius; 4) radiometras; 5 - prietaisų skyrius; 6 - cheminė baterija; 7 - optinis-mechaninis orientavimo sistemos blokas; 8 - antena; 9 - elektroninis orientavimo sistemos blokas; 10 - valdantys varikliai; 11 - koreguojanti stabdymo platforma

Stotyje „Luna-10” buvo įrengti tokie prietaisai:
Trijų komponenčių magnetometras apatinės galimos Mėnulio magnetinio lauko (nustatyto dar „Luna-2“) ribos nustatymui;
Gama spektrometras Mėnulio paviršiaus gama spinduliavimui matuoti (jo pagalba nustatyta, kad Mėnulio uolienos panašios į Žemės);
Saulės, korpuskulinio ir kosminio spinduliavimo davikliai tiriant elektronus su tikslu nustatyti Mėnulio jonosferą;
Jonų gaudyklės „Saulės vėjo“ jonų ir elektronų registracijai bei galimai Mėnulio jonosferai nustatyti;
Pjezoelektriniai davikliai meteoritinių dalelių registravimui (mat skirtingose erdvės srityse jie pasiskirstę nevienodai);
Infraraudonųjų spindulių daviklis Mėnulio paviršiaus uolienų terminio spinduliavimo tyrimui.

Taip pat vienu pagrindinių tikslų buvo Mėnulio gravitacinio lauko tyrimai pagal stoties orbitos pokyčius. Paaiškėjo, kad traukos laukas ištęstas nematomoje Mėnulio pusėje, o matomos pusės forma artima sferai.

Per 56 paras trukusią aktyvią veiklą stotis aplink Mėnulį apsisuko 460 kartų, nuskrisdama 7 mln. km. Nustatyta, kad radioaktyvių elementų (kalio, torio ir urano) koncentracija kaip Žemės bazaltuose. Meteoritų tankis prie Mėnulio pasirodė didesnis nei kosminėje erdvėje; kaip ir žemos energijos dalelių (tame tarpe, elektronų) srautai.

Įdomus „pasiekimas“: per stoties darbo laikotarpį joje 7 kartus nuskambėjo „Internacionalas“: perėjus į orbitą apie Mėnulį, užbaigiant 23-ią KP suvažiavimą, Kosmonautikos dieną, per 96-ąsias V. Lenino gimimo metines, gegužės 1-ą ir 9-ą, 15 komjaunimo suvažiavimo atidarymo dieną. Ta proga Paryžiaus laikraštis „Mond“ parašė: „Ei Jūs, Kabė, Furjė, Sen-Simonai, nepakeliami fantazuotojai, svajotojai, utopistai! Buvote teisūs pažadėję vargšams Mėnulį danguje. Tačiau tik vienas Jūsų, su didžiausia barzda, labiausiai išsimokslinęs ir neabejotinai arčiausias tikrovės, - Marksas – ištesėjo savo žodį.“

1966 m. rugpjūčio 28 d. prie Mėnulio atsirado ir antras tarybinis palydovas, „Luna-11“, sudėtingas kosminis aparatas, su keliais konteineriais. Jo trajektorija daug kuo panaši į „Luna-10“, taip pat panašūs ir atliekami tyrimai. Tik pirmosios stoties atveju orbita į Mėnulio pusiaują buvo pasvirusi 72^o, o “Luna-11” – beveik ties pusiauju. Taip pat buvo atnaujinta mokslinė aparatūra.

1966 m. spalio 22 d. atsidūrė ir „Luna-12”. Ji ne tik tęsė pirmtakių tyrimus, bet ir perdavė unikalias Mėnulio paviršiaus nuotraukas iš 100-340 km aukščio. Nuotraukos apima kelių dešimčių kv. km ploto sritis Lietų jūroje ir parodančios Aristarcho kraterį; skiriamoji geba buvo 15-20 m. Iš tikro, tuo metu Mėnulio fotografavimas iš „paukščio skrydžio“ dar buvo gana sudėtinga užduotis. Kuo arčiau paviršaus, tuo geresnė geba, tačiau dėl greito stoties skrydžio vaizdas tampa išskydęs. Kamerą galima papildyti poslinkio kompensatoriumi, tačiau esant žemiems aukščiams jo veikimas neefektyvus. Būtent kompensavimo mechanizmo sutrikimas neleido amerikiečių „Lunar orbiter“ (1966 m. rugpjūtis) gauti pakenčiamos kokybės nuotraukas. Gerą kokybę užtikrino tik trumpo fokusavimo kamera, tačiau jos skiriamoji geba tik 7-8 m.
Be to, buvo patikslinta cheminė paviršiaus sudėtis pagal paviršiaus gama spinduliavimo pobūdį (išmatuotas elementų K, U, Th kiekis). Taip pat pirmąkart nustatytas paviršiaus rentgeninis spinduliavimas, atsirandantis dėl Saulės rentgeninio spinduliavimo fluorescencijos, o kartu išmatuotas ir kosminio rentgeninio fono intensyvumas.
„Luna-12“ Mėnulio orbitoje išbuvo 86 paras ir 1967 m. sausio 18 d. nukrito į Mėnulį.
Beje, „Luna-12“ buvo pirmoji tarybinė stotis, trukdžiusi priimti jos signalus „Jodrell Bank“ observatorijoje – kai ji buvo observatorijos stebėjimo lauke, ji pradėdavo perjunginėti signalus tarp dviejų dažnių, o observatorija negalėjo susekti.

„Luna-12“ moksliniai prietaisai: gama spektrometras, RFL-F žemų energijų rentgeninis fluorescencinis spektrometras, US-3 ultravioletinio atspindžio spektrometras (neveikė dėl gedimo), RMCh-1 mikrometeoritų detektorius, „Kassiopeya KYa-4“ ilgų bangų eksperimentui.

Antrasis Žemės mėnulis?

Ar kada pagalvojote, kad Žemė turi ne vieną, o du „mėnulius“? Aišku, neskaitant tų, žmonių sukurtų palydovų, ir dar didesnio kiekio jų nuolaužų (žr. Kosmosui reikia geros šluotos).

1986 m. buvo atrastas apie Žemę besisukantis nedidelis asteroidas, gavęs 3753 numerį, ir pavadintas Cruithne  (pagal keltų kruitnių gentis, kurios į Britaniją atsikėlė 880-500 m. pr.m.e.). Jį Siding Spring observatorijoje (Australijoje) atrado J.D. Waldron’as, tačiau jo neįprasta orbita nustatyta tik 1997 m.. Žvelgiant iš Žemės jo 770 m. trukmės orbita primena pasagą, tačiau tai tik vaizdas iš judančios planetos. Arčiausiai prie Žemės asteroidas priartėja per 12 mln. km (30 k. toliau nei Mėnulis) – tai vyko kasmet lapkričio mėn. 1994-2015 metais. Dabar jis tolsta, ir vėl arti Žemės pasirodys tik 2292 m.

Jis yra pupos formos, apie 3-6,4 km skersmens. Tačiau iš tikro jis sukasi ne apie Žemę, o apie Saulę, tik jo ir Žemės greičiai yra labia artimi, todėl šiedu dangaus kūnai laikosi „greta”. Greta Žemės orbitos jis išsilaikys dar bent 5000 m.

Asteroidas turi svarbų vaidmenį S. Baxter‘io fantastiniame romane „Daugdara: Laikas“ (1999); jame atrandamas paslaptingas portalas.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Lenktynės kosmose
Mus stebi iš Mėnulio?
Pirmasis vežimas Mėnulyje
2019-ųjų kosminė takoskyra
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Merkurijaus baisioji tragedija
Astronautai - gyvieji organizmai
Kosmosui reikia geros šluotos
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Augalai nesvarumo sąlygomis
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Ateitis - elektrinės raketos
JAV antigravitacinė eskadrilė
Koks tas mūsų palydovas?
Pirmasis Mėnulio kiberis
Dulkėtais planetų takais
Naujas randevū kometai
Kasinėjimai Marse
Pakrikštytas žaibu...
Privačiai – į kosmosą
Moterys kosmose

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis