|
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Paleokosmonautika išpopuliarėjo 8-me dešimtm. Temą pažadino šveicaro
Ericho von Denikeno knyga
Prisiminimai apie ateitį (1968). Vienas joje pateiktų pavyzdžių
Naska piešiniai, kitas nerūdijanti
geležies kolona Delyje,
stovinti senovinės Kuvatul-Islam mečetės griuvėsiuose.
I. Jefremovas (kairėje) su Paleontologijos muziejaus dir, K. Flerovu
|
Tačiau TSRS ši teorija klestėjo dar iki Denikeno knygos ir pagal ją susukto filmo (1970) pasirodymo.
Pirmasis idėją, kad Žemę kadaise galėjo aplankyti ateiviai, apysakoje Žvaigždžių laivai (1947) išdėstė
Ivanas Antonovičius Jefremovas. Jis pripažįsta, kad šviesos greitis yra ribinis, tad pilotuojami
skrydžiai į žvaigždes kol kas yra neįmanomi arba labai apriboti. Vis tik laikais, kai Žemėje dar nebuvo
žmogaus, dangaus vaizdas buvo kitoks:
Trumpai, - mūsų Saulės sistema Galaktikoje brėžia milžinišką elipsės formos orbitą, kurios periodas 270
mln. metų. Ši orbita kiek palinkusi mūsų Galaktikos rato horizontalios plokštumos atžvilgiu. Todėl Saulė su
planetomis tam tikru momentu kerta juodos medžiagos sustingusios materijos dulkių ir nuolaužų
uždangą, kybančią Galaktikos rato pusiaujo plokštumoje. Tada ji priartėja prie centrinių sričių tankesnių
žvaigždžių sistemų kaip, pavyzdžiui, Šaulio žvaigždyno. Ir šiuo atveju galimas mūsų Saulės sistemos
suartėjimas su kitomis nežinomomis sistemomis, suartėjimas tiek žymus, kad nuskridimas tampa realiu. [ ... ]
Saulės sistemos suartėjimas su Galaktikos centriniais sutankėjimais įvyko maždaug prieš 70 mln. metų!...
Apysakoje tarybiniai mokslininkai, sukūrė ateivių, galėjusių pabuvoti Žemėje Saulės suartėjimo su
žvaigždžių sutankėjimais metu, paieškos metodiką, iš tikro randa nežemiečio, žuvusio besigrumiant su
dinozauru, skeletą. Jį aprašydamas Jefremovas pateikia svarius argumentus palaikant gana paplitusią
tarybinėje literatūroje nuomonę, kad mąstančios būtybės privalo būti humanoidais.
Visų pirma turi išsivystyti jutimų organai, o iš jų labiausiai rega, rega dviejų akių, stereoskopinė,
gebanti aprėpti erdvę, tiksliai joje fiksuoti daiktus, sudaryti tikslų įsivaizdavimą apie jų formą ir padėtį. Neverta
ir sakyti, kad galva privalo būti priekinėje kūno pusėje, visų pirma besiliečiančioje su išore, turinčioje jutimų
organus, kurie taipogi privalo būti arčiausiai smegenų dėl dirgiklių perdavimo ekonomiškumo. Toliau,
mąstanti būtybė privalo gerai judėti, turėti sudėtingas galūnes, sugebančias atlikti darbą, nes tik per darbą,
per darbinius įgūdžius vyksta supančio pasaulio apmąstymas ir gyvūno virtimas žmogumi. Kartu mąstančios
būtybės negali būti smulkios, nes mažame organizme nėra sąlygų didelių smegenų vystymuisi, nėra
reikalingų energijos atsargų. Be to, smulkus gyvūnas pernelyg priklauso nuo nežymių atsitiktinumų planetos
paviršiuje vėjo, lietus ir panašūs dalykai jam jau tampa katastrofiškomis nelaimėmis. O pasaulio
apmąstymui būtina tam tikru lygiu nepriklausyti nuo gamtos jėgų. Todėl mąstantis gyvūnas privalo būti
judrus, pakankamų dydžių ir jėgos, turėti vidinį skeletą, panašų į mūsų stuburinius. Labai stambiu ji irgi negali
būti, nes kitaip pažeidžiamos organizmo tvirtumo ir tinkamų proporcijų sąlygos, užtikrinančios milžiniškos
papildomos apkrovos smegenų - palaikymą.
[ ... ] Trumpiau, mąstantis gyvūnas privalo būti stuburiniu, su galva ir būti panašaus į mus dydžio. Visi šie
žmogaus parametrai neatsitiktiniai. Bet juk smegenys gali vystytis tik tada, kai galva nėra įrankiu,
neapsunkinta ragų, dantų, stiprių žandikaulių, nerausia žemės, negriebia grobio. Tai galima, jei gamtoje yra
pakankamai maisto; pavyzdžiui, žmogui didelį vaidmenį turėjo augalų vaisiai, išlaisvinę nuo begalinio
Randamos nežemiečių palaikai - A. Špira iliustracija Žvaigždžių laivams
|
augalinės masės dorojimo arba gyvo grobio vaikymosi ir žudymo. Tada žandikauliai gali būti gana silpni, gali
vystytis didelis kaukolės kupolas smegenims, atsveriantis snukį. Galima dar daug pasakyti apie tai, kokios
turėtų būti galūnės, tačiau tai aišku ir taip: judesių laisvė ir geba gaminti, laikyti ir naudotis įrankius. Be
įrankių nėra ir negali būti žmogaus. Iš čia paskutinis dalykas galūnių paskirtis turi būti atskirta: vienos turi
atlikti judėjimo funkciją, kitos turi būti griebimo organais, sudėtingais ir įvairiais savo judesiais. Visa tai susiję
su tuo, kad galva turi būti pakelta virš žemės, kitaip susilpnės supančio pasaulio suvokimo galimybės.
Išvada žmogaus, kaip mąstančio gyvūno, forma, jo išvaizda neatsitiktiniai, jie labiausiai atitinka organizmą,
turintį didelius mąstančius smegenis...
Savąją tipinės protingos būtybės vaizdinį Jefremovas išlaikė visą gyvenimą. Kartas nuo karto
pateikdamas argumentus hipotetinės rekonstrukcijos naudai - populiarinimo straipsniuose (pvz., Kosmosas
ir paleontologija) bei fantastikos kūriniuose (kaip Gyvatės širdis ir Andromedos ūkas).
Jefremovo nuomonei pritarė ir kitas fantastas Aleksandras Petrovičius Kazancevas. 1946 m.
apsakyme Sprogimas išsakyta prielaida, kad
Tunguskos meteoritas buvo ateivių laivu, naudojusių
branduolinę energiją. Jau mūsų laikais tai prisimindamas Kazancevas prisipažino:
Radijas man pasufleravo... Istorija sudėtinga. Karą nuėjau nuo kareivio iki pulkininko ir
paskutiniais karo mėnesiais buvo gynybos komiteto įgaliotiniu ir po karo per visą Europą grįžau į TSRS.
Tai buvo rugpjūtį, važiavome su štabo vadovu ir klausėme štabo radijo imtuvą, kai anglų kalba staiga
išgirdome pranešimą apie atominės bombos sprogimą. O aš puikiai žinojau Tunguskos meteorito istoriją.
Ir žinojau ne tik apie Kuliko ekspediciją, bet ir apie Kuliko gelbėjimo ekspediciją. Tai ekspedicijai vadovavo
Viktoras Aleksandrovičius Sytinas, vėliau tapęs artimu draugu. Man iškart į galvą atėjo mintis apie tų
sprogimų amerikiečių atominės bombos ir Tunguskos meteorito panašumą, tad atvažiavęs į Maskvą
pirmiausia susitikau su Sytinu. Sėdėjome kavinėje-ledainėje Gorkio gatvėje ir jis 2 vaalandas pasakojo apie
visas katastrofos pasekmių smulkmenas. Ir kuo ilgiau klausiau tai, tuo labiau įsitikinau dėl savo įtarimų.
Pačioje numanomo sprogimo epicentre visi medžiai liko stovėti, o aplinkui išguldyti radiališkai. Aš
pagalvojau gal sprogimas įvyko ore. Ir pasidalijau idėja su Sytinu. Jis paprieštaravo girdi, kaip ore?
meteoritas taigi nukrito ant žemės. Bet juk, - neatstoju, - jo taip ir nerado. Kulikas spėjo, kad jis nuskendo
pelkėje, pramušęs amžino įšalo sluoksnį. Taip? Bet kai toje vietoje pragręžė ledą iš ten išsiveržė vandens
fontanas. Jei meteoritas būtų pramušęs amžiną įšalą slėgis būtų kritęs! Sytinui idėja patiko, ir visą likusį
laiką mes vienaip ar kitaip grįždavome prie jos aptarimo. Aš gi su malonumu klausiau Sytino pasakojimo apie
legendas, kilusias iškart po sprogimo 1908 metais, apie tai kaip Ogdos dievas nusileido į taigą, apie tai, kad
ten žuvo elniai ir žmonės. Ir net apie tai, kad sprogimo vieta, atseit, buvo užburta. Apie tai, su kokiais
nuotykiais po 19 metų Kulikas brovėsi prie epicentro ir pan. Dabar aš jau susidomėjau šia Tunguskos
paslaptimi, o dar labiau atominio sprogimo paslaptimi. Tada, 1945 metų pabaigoje apie tai kol kas niekur
nebuvo galima paskaityti. Teko tartis dėl susitikimo su
akademiku Landau, kuris ir papasakojo apie
amerikiečių atominės bombos sandarą... Po to aš šią hipotezę apie atominį sprogimą Tunguskoje išdėsčiau
fantastinio apsakymo, atspausdinto 1946 m. pradžioje, forma...
Kazancevo apsakymas ištart patraukė specialistų dėmesį. Jį aptarė Astronomų draugijos Maskvos
skyriaus posėdyje, po kurio Maskvos plenatariume buvo įrengta paskaita-inscenizacija Tunguskos meteorito
paslaptis. Ji atrodė taip. Planetariumo direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Feliksas Jurevičius
Zigelis (žinomas mokslo populiarintojas, susižavėjęs ir ufologija) skaitė paskaitą apie Tunguskos meteoritą,
apie Kuliko ekspediciją ir t.t. tačiau ją pabaigus salėje atsistodavo žiūrovas Mettas (aktorius, pagal
A. Kazancevas Aelita-81 konferencijoje
|
scenarijų vaidinęs pulkininko pjeses) ir tardavo: O žinote, man į galvą atėjo įdomi mintis. O kas, jei tai buvo
atominis sprogimas? Tada vienas po kitos stodavo kiti aktoriai studentas Konovas, fizikos profesorius
Kravčenko ir sukeldavo gyvą diskusiją, prie kurios prisijungdavo tikri klausytojai.
Jei po publikacijos Aplink pasaulį atėjo vos keli laiškai-atsiliepimai, tai dabar apie Tunguskos sprogimo
paslaptis prakalbo visa Maskva. Į lekcijas planetariume veržėsi, bilietai tapo deficitu. Toliau ignoruoti
problemą tapo neįmanoma, juk daugelis klausytojų inscenizaciją priimdavo kaip rimtą mokslinį aptarimą, o
hipotezę apie ateivių laivą kaip oficialų Mokslų akademijos požiūrį. Pasirodė kritiniai straipsniai centriniuose
laikraščiuose, kurie, beje, dar labiau įkaitino jaunimo susidomėjimą šia paslaptimi. Kazancevas pasakoja:
Bet juk ir aš nuo pat pradžių supratau, kokią istoriją galiu užvirti, todėl prieš publikaciją dėl visa ko
apsidraudžiau ir atėjau pasikonsultuoti pas Nobelio premijos laureatą Igorį Jevgenevičių Tamą. Jį pradėjau
įtikinėti, kad tik atominiu sprogimu galima paaiškinti tuos negirdėtus įvykius, kurie Sibire nutiko 1908 metų
birželio 30 d. Kaip kitaip paaiškinti garsą, kuris buvo girdimas už tūkstančių kilometrų. Tačiau centre miškas
liko stovėti, kas gali būti tik sprogimui įvykus ore. Lygiai taip, kaip bombos sprogime virš Hirosimos. Ar galėjo
tai nutikti 1908 metais, paklausiau Igorio Jevgenjevičiaus. Ne, atsakė jis, nes atominis sprogimas gali būti tik
dirbtiniu, o tuo metu žmonija dar nežinojo branduolinių paslapčių. O jei dirbtinis, tai ar galima teoriškai tarti,
kad kažkas, koks nors genijus trobelėje ar žeminėje surinko branduolinį užtaisą? Tamas kategoriškai
prieštaravo. Tai neįmanoma! Tai visiška nesąmonė!.. Taip... Vadinasi, atominis sprogimas? Sprogo kažkas,
kas sukurta dirbtinai, tačiau ne Žemėje ir ne žmogaus. O kur ir kieno? Tai dabar į panašų kvailą klausimą bet
kuris pirmaklasis prisimins žodį ateiviai, tačiau 1946 metais net termino NSO dar nebuvo, pirmasis bumas
spaudoje dėl ateivių dar tik prasidėjo 1947-ais!..
Apsakyme Svečias iš kosmoso (1951) Kazancevas išvystė savo hipotezę, įrodinėdamas, kad,
greičiausia, laivą pastatė marsiečiai, tačiau jis atskrido iš Veneros Tunguskos sprogimo data sutampa su
laivo, atskrendančio optimalia trajektorija Venera-Žemė, data. Kazancevas rašė: Matyt kažko prireikė
marsiečiams antrijoje, jaunoje ir karštoje, Saulės sistemos planetoje.
Painiava su marsiečiais, kurie kažkodėl atskrido ne iš Marso, o iš Veneros, paskatino Kazancevą
papildyti savo teoriją papildomomis hipotezėmis. Jis jas gerokai vėliau išdėstė romane Marso anūkai
(1962), kuriame žemiečiai skrenda į Venerą ir be įvairių priešistorinių padarų randa išsivysčiusios civilizacijos
atstovų pėdsakus, kurie, vieno įgulos nario įsitikinimu, atskrido iš žūstančio Marso, kad čia įkurtų naują
tėvynę. Tačiau romane pats autorius ginčijasi su panašia hipoteze pernelyg jau neįtikėtina tokia prielaida...
Kazancevas sugebėjo užkrėsti idėja daugelį jaunų mokslininkų. Taip geochemikas Aleksejus Vasiljevičius
Zolotovas ne tik įtikėjo atominiu ateivių laivu, bet ir pabandė vietoje surasti hipotezės įrodymų. Jis išvartų
rajone pabuvojo 12 kartų ir nustatė, kad dirvos radioaktyvumas Tunguskos sprogimo rajone viršija foną.
Radioaktyviąją atžymą, datuojamą 1908 metais, pavyko aptikti ir vieno iš likusių stovėti medžių nuopjovose.
Kiti tyrinėtojai nepatvirtino Zolotovo atradimo, kas nesutrukdė jam apsiginti kandidatinės disertacijos savo ieškojimų pagrindu.
1960 m. vėlgi Kazancevo idėjų įtakoje ir su vyriausiojo tarybinių raketų konstruktoriaus
Sergejaus Pavlovičiaus Koroliovo
palaiminimu į taigą išvyko kosminės srities atstovų ekspedicija. Joje dalyvavo
būsimas ksomonautas Georgijus Grečko (taip pat žr.
>>>>>). Jis vėliau pasakojo:
Koroliovas ne tik palaikė mus, bet ir pasiūlė paieškoms panaudoti malūnsparnį KB, kuris kaip tik
buvo netoli tū vietų. Davė nurodymą, kad mus aprūpintų paieškos racijomis... po kelių savaičių aš raportavau
telefonu Koroliovui apie mūsų darbą taigoje ir pelkėse.
Tiriamos Tunguskos sprogimą išgyvenusių medžių nuopjovos
|
- O juk kokias nors laivo nuolaužos rastos?
- Ne, ieškome. Tiesa, atostogos jau baigiasi!
Sergejus Pavovičius iškart nusprendė:
- Aš jas pratęsiu.
Teko prisipažinti, kad davėme žodį savo vadovams grįžti laiku. Koroliovas sutiko: reikalai yra reikalai. Tada pridūrė:
- O vis tik gaila, kad nieko neradote...
Idėją toliau populiarino nenurimstantis Feliksas Zigelis. Po to, kai žurnaluose Technika jaunimui, Žinojimas
jėga ir Smena jis paskelbė keletą straipsnių apie Zolotovo tyrinėjimų išvadas, o tų straipsnių vertimai
pateko į vakarų spaudą, mokslo pasaulis sureagavo gana griežtu pareiškimu. XII meteoritų konferencija savo
sprendime pažymėjo, kad radioaktyvumo ir kiti tyrinėjimai iki šiol nesuteikia pagrindo spėjimui apie
branduolinį Tunguskos sprogimo pobūdį. Tuo pačiu konferencija pripažino, kad fantastiškų hipotezių
populiarinimas neleistinas.
Papildomai skaitykite A. Kazancevo pratarmę straipsniui
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Taip pat skaitykite:
Gyvosios ugnys
Tunguskos sprogimas
Fermi paradoksas
Vimanai Ramayanoje
Paslaptingos Naska linijos
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
S. Koroliovas - sovietų kosmoso programos vedlys
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Indų oreivystės priešaušris
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Dropa skrituliai (Kinijoje)
Brandbergo Baltoji ledi
Senovės Indijos mašinos
Malūnsparnio hieroglifas
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Ezekielis ir NSO
Senovės astronautai
Nuo Dievų prie ateivių
Tarybiniai alchemikai
Raudonoji ... planeta
Terra incognita
10 civilizacijų
Pasaulio stogas
Festo diskas
|
Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius
Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu:
san-taka@lithuanian.net
arba pateikti šiame puslapyje.
|
UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky.
Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during
your night dreams, or in the other fields of life.
Review of our site in English
|
NSO.LT skiltis
Vartiklis
|
| |
|