Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Paleokosmonautika išpopuliarėjo 8-me dešimtm. Temą pažadino šveicaro Ericho von Denikeno knyga Prisiminimai apie ateitį (1968). Vienas joje pateiktų pavyzdžių Naska piešiniai, kitas nerūdijanti geležies kolona Delyje, stovinti senovinės Kuvatul-Islam mečetės griuvėsiuose.
Tačiau TSRS ši teorija klestėjo dar iki Denikeno knygos ir pagal ją susukto filmo (1970) pasirodymo.
Pirmasis idėją, kad Žemę kadaise galėjo aplankyti ateiviai, apysakoje Žvaigždžių laivai (1947) išdėstė
Ivanas Antonovičius Jefremovas. Jis pripažįsta, kad šviesos greitis yra ribinis, tad pilotuojami
skrydžiai į žvaigždes kol kas yra neįmanomi arba labai apriboti. Vis tik laikais, kai Žemėje dar nebuvo žmogaus, dangaus vaizdas buvo kitoks: Apysakoje tarybiniai mokslininkai, sukūrė ateivių, galėjusių pabuvoti Žemėje Saulės suartėjimo su žvaigždžių sutankėjimais metu, paieškos metodiką, iš tikro randa nežemiečio, žuvusio besigrumiant su dinozauru, skeletą. Jį aprašydamas Jefremovas pateikia svarius argumentus palaikant gana paplitusią tarybinėje literatūroje nuomonę, kad mąstančios būtybės privalo būti humanoidais. Visų pirma turi išsivystyti jutimų organai, o iš jų labiausiai rega, rega dviejų akių, stereoskopinė,
gebanti aprėpti erdvę, tiksliai joje fiksuoti daiktus, sudaryti tikslų įsivaizdavimą apie jų formą ir padėtį. Neverta
ir sakyti, kad galva privalo būti priekinėje kūno pusėje, visų pirma besiliečiančioje su išore, turinčioje jutimų
organus, kurie taipogi privalo būti arčiausiai smegenų dėl dirgiklių perdavimo ekonomiškumo. Toliau,
mąstanti būtybė privalo gerai judėti, turėti sudėtingas galūnes, sugebančias atlikti darbą, nes tik per darbą,
per darbinius įgūdžius vyksta supančio pasaulio apmąstymas ir gyvūno virtimas žmogumi. Kartu mąstančios
būtybės negali būti smulkios, nes mažame organizme nėra sąlygų didelių smegenų vystymuisi, nėra
reikalingų energijos atsargų. Be to, smulkus gyvūnas pernelyg priklauso nuo nežymių atsitiktinumų planetos
paviršiuje vėjo, lietus ir panašūs dalykai jam jau tampa katastrofiškomis nelaimėmis. O pasaulio
apmąstymui būtina tam tikru lygiu nepriklausyti nuo gamtos jėgų. Todėl mąstantis gyvūnas privalo būti
judrus, pakankamų dydžių ir jėgos, turėti vidinį skeletą, panašų į mūsų stuburinius. Labai stambiu ji irgi negali būti,
nes kitaip pažeidžiamos organizmo tvirtumo ir tinkamų proporcijų sąlygos, užtikrinančios milžiniškos papildomos apkrovos smegenų - palaikymą.
[ ... ] Trumpiau, mąstantis gyvūnas privalo būti stuburiniu, su galva ir būti panašaus į mus dydžio. Visi šie žmogaus parametrai neatsitiktiniai. Bet juk smegenys gali vystytis tik tada, kai galva nėra įrankiu, neapsunkinta ragų, dantų, stiprių žandikaulių, nerausia žemės, negriebia grobio. Tai galima, jei gamtoje yra pakankamai maisto; pavyzdžiui, žmogui didelį vaidmenį turėjo augalų vaisiai, išlaisvinę nuo begalinio augalinės masės dorojimo arba gyvo grobio vaikymosi ir žudymo. Tada žandikauliai gali būti gana silpni, gali vystytis didelis kaukolės kupolas smegenims, atsveriantis snukį. Galima dar daug pasakyti apie tai, kokios turėtų būti galūnės, tačiau tai aišku ir taip: judesių laisvė ir geba gaminti, laikyti ir naudotis įrankius. Be įrankių nėra ir negali būti žmogaus. Iš čia paskutinis dalykas galūnių paskirtis turi būti atskirta: vienos turi atlikti judėjimo funkciją, kitos turi būti griebimo organais, sudėtingais ir įvairiais savo judesiais. Visa tai susiję
Išvada žmogaus, kaip mąstančio gyvūno, forma, jo išvaizda neatsitiktiniai, jie labiausiai atitinka organizmą, turintį didelius mąstančius smegenis... Savąją tipinės protingos būtybės vaizdinį Jefremovas išlaikė visą gyvenimą. Kartas nuo karto pateikdamas argumentus hipotetinės rekonstrukcijos naudai - populiarinimo straipsniuose (pvz., Kosmosas ir paleontologija) bei fantastikos kūriniuose (kaip Gyvatės širdis ir Andromedos ūkas). Andromedos ūko pagal I. Jefremovo romaną negalima laikyti labai sėkmingu. Jis pastatytas 1967 m. Kijevo Dovženko kinostudijoje; režisierius: E. Šerstobitovas; scenarijus V. Dmitrievskio ir E. Šerstobitovo. Kūrėjai norėjo sekti paskui autorių ir ... susidūrė su begale sunkumų. Vis tik kai kurias ateities grožio natas ir jame išgirstame. Kiek norinčiųjų mus gasdinti ateitimi, abejoti ja ir niekinti. Vieni tvirtina žmogus neįveiks savyje žvėries, jis taps pabaisa su neproporcingai didele galva ir smulkiu kūnu. O kiti sako, viršų paims robotai ir dirbtinis protas. Kaip pavyzdį pateiksime sociologo S. Caires pranašystę: Kuo daugiau palydovų, lazerių, automobillių, tuo mažiau draugiškų gestų, bučinių ir myliu mėnesienoje. Pasaulis rija save iš vidaus lyg mitinė pabaisa. Nuo lygių kelių jis jau senai išlėkė į aukštikalnių autostradą, nepastebėdamas, kaip jį užmeta posūkiuose. Ratai jau pakibo virš prarajos: dar akimirka ir smigsim žemyn.... Įdomus sutapimas I. Jefremovo Andromedos ūkas pasirodė tai pačiais metais kaip pakilo ir pirmasis dirbtinis Žemės palydovas. Jis sulaukė ir kritikos viena recenzijų buvo kandžia antrašte Andromedos ūkas arba beduinas prie kupranugarį. Bet tūkstančiai ja džiaugėsi, tarp jų buvo ir aviakonstruktorius O. Antonovas: Aš, technikos žmogus, romaną perskaičiau dukart Knyga suteikia sparnus kiekvienam, pajėgiam aktyviai svajoti Jį susižavėję skaitė pirmieji kosmonautai: Ir žmonės ten įdomūs, ir problemos paliestos rimtos; negalima skaityti be jaudulio (J. Gagarinas). Kritikas V. Revičius rašė: Tam, kad gerai pastatytum Andromedos ūko tipo filmus reikalinga stipri materialine ir techninė bazė. Dažyta fanera, imituojanti ateities architektūrą ir techniką, ekrane sukuria nepakenčiamą klastotę. O paties Andromedos ūko romano idėja kilo Gobio dykumoje į ją 1946-49 m. buvo surengta ekspedicija dizozaurų egzistavimo pagrindimui. Senais automobiliais be specialių mechanizmų, įveikus 25 tūkst. km, buvo išvežta 460 dėžių su drakonų kaulais (apie 120 t.). Būtent tada jis pradėjo užsirašinėti pastabas užrašų knygutėse (kurias vadino išminties sąsiuviniais) apie Didžiojo žiedo idėją. Bet ir surinkus medžiagą, darbas ilgą laiką nejudėjo, kol vidiniu žvilgsniu neišvyjo, kaip drąsūs astronautai aplanko Tamsos planetą. Ivanas Jefremovas (1907-1972) - rusų paleontologas, fantastas, filosofas
kosmistas, visuomeninis mąstytojas. Nuo 1926 m. dalyvavo 17-oje paleontologinių ir 14-oje geologinių ekspedicijų, kurių daugumai vadovavo [iš 4 dešimtm. ekspedicijos po Tolimuosius rytus atėjo Andromedos ūko veikėjos Čaros Nandi vardas pagal Čaros upę Sibire; taip pat vadinamieji geologiniai apsakymai, pvz., Baltasis ragas,Praeities šešėlis ar Deimantų vamzdis yra parašyti pagal asmeninius įspūdžius: ką ir pats patvirtina, pvz., savo 1964 m. laiške: Apsakyme Senųjų kalnakasių takais aš perteikiau savo nuotykius ir įspūdžius bei dalį to, ką man spėjo papasakoti du Kargalino rūdynų šteigeriai... ]. Parašė 18 monografijų, per 100 mokslinių darbų. 5-me dešimtm. Sukūrė tafonomijos (fosilijų susidarymo iš organizmų) teoriją. Pirmą fantastinį apsakymą parašė 1944 m.; pirmas romanas Oikumenos pakraštyje išleistas 1946 m., tačiau garsiausiu tapo Andromedos ūkas (1957) apie utopinę komunistinės žmonijos ateitį, kai Visatos civilizacijos susijungia į Didįjį civilizacijų žiedą, o žmonės vėl įgyja senovės Graikijos ar Indijos išminčių kūno ir dvasios vienybę. Kitame jo romanas Skustuvo ašmenys (1963) susipina nuotykių, psichiatrijos, filosofijos, meilės temos su moksliniais apmąstymais. Jame pateiktos kelios persikertančios siužeto linijos: psichofiziologo, tiriančio smegenų galimybes; italų išvykusių į Afriką dėl deimantų, indų menininko istorija o visas jas jungia juodosios karūnos, turėjusios svarbų vaidmenį Aleksandro Makedoniečio likimui, paslaptis. Tai romanas apie dvasinę žmogaus jėgą, grožio, meilės ir teisingumo paieškas, proto pergalę. Visa, kas didinga ir gražu, balansuoja tarp dviejų kraštinumų ant skustuvo ašmenų... O socialinis-filosofinis romanas Jaučio valanda (1963-68), tebeaktualus ir šiandien, tarybinių ideologų buvo uždraustas. Ir jame jis nurodė kelią iš to pragaro, kuriame buvo. Galiausiai sumąstė romaną Nuodų taurė, kuriame ketino pavaizduoti įvairiapusį noosferos užteršimą, tačiau jo parašyti jau nespėjo Jo garbei pavadintas planetoidas 2269. Jefremovo nuomonei pritarė ir kitas fantastas Aleksandras Petrovičius Kazancevas (1906-2002). 1946 m. apsakyme Sprogimas išsakyta prielaida, kad Tunguskos meteoritas buvo ateivių laivu, naudojusių branduolinę energiją. Jau mūsų laikais tai prisimindamas Kazancevas prisipažino: Radijas man pasufleravo... Istorija sudėtinga. Karą nuėjau nuo kareivio iki pulkininko ir
paskutiniais karo mėnesiais buvo gynybos komiteto įgaliotiniu ir po karo per visą Europą grįžau į TSRS.
Tai buvo rugpjūtį, važiavome su štabo vadovu ir klausėme štabo radijo imtuvą, kai anglų kalba staiga išgirdome pranešimą apie atominės bombos sprogimą. O aš puikiai žinojau Tunguskos meteorito istoriją. Ir žinojau ne tik apie Kuliko ekspediciją, bet ir apie Kuliko gelbėjimo ekspediciją. Tai ekspedicijai vadovavo Viktoras Aleksandrovičius Sytinas, vėliau tapęs artimu draugu. Man iškart į galvą atėjo mintis apie tų sprogimų amerikiečių atominės bombos ir Tunguskos meteorito panašumą, tad atvažiavęs į Maskvą pirmiausia susitikau su Sytinu. Sėdėjome kavinėje-ledainėje Gorkio gatvėje ir jis 2 vaalandas pasakojo apie visas katastrofos pasekmių smulkmenas. Ir kuo ilgiau klausiau tai, tuo labiau įsitikinau dėl savo įtarimų. Pačioje numanomo sprogimo epicentre visi medžiai liko stovėti, o aplinkui išguldyti radiališkai. Aš pagalvojau gal sprogimas įvyko ore. Ir pasidalijau idėja su Sytinu. Jis paprieštaravo girdi, kaip ore? meteoritas taigi nukrito ant žemės. Bet juk, - neatstoju, - jo taip ir nerado. Kulikas spėjo, kad jis nuskendo pelkėje, pramušęs amžino įšalo sluoksnį. Taip? Bet kai toje vietoje pragręžė ledą iš ten išsiveržė vandens fontanas. Jei meteoritas būtų pramušęs amžiną įšalą slėgis būtų kritęs! Sytinui idėja patiko, ir visą likusį laiką mes vienaip ar kitaip grįždavome prie jos aptarimo. Aš gi su malonumu klausiau Sytino pasakojimo apie legendas, kilusias iškart po sprogimo 1908 metais, apie tai kaip Ogdos dievas nusileido į taigą, apie tai, kad ten žuvo elniai ir žmonės. Ir net apie tai, kad sprogimo vieta, atseit, buvo užburta. Apie tai, su kokiais nuotykiais po 19 metų Kulikas brovėsi prie epicentro ir pan. Dabar aš jau susidomėjau šia Tunguskos paslaptimi, o dar labiau atominio sprogimo paslaptimi. Tada, 1945 metų pabaigoje apie tai kol kas niekur nebuvo galima paskaityti. Teko tartis dėl susitikimo su akademiku Landau, kuris ir papasakojo apie amerikiečių atominės bombos sandarą... Po to aš šią hipotezę apie atominį sprogimą Tunguskoje išdėsčiau fantastinio apsakymo, atspausdinto 1946 m. pradžioje, forma... Kazancevo apsakymas ištart patraukė specialistų dėmesį. Jį aptarė Astronomų draugijos Maskvos skyriaus posėdyje, po kurio Maskvos plenatariume buvo įrengta paskaita-inscenizacija Tunguskos meteorito paslaptis. Ji atrodė taip. Planetariumo direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Feliksas Jurevičius Zigelis (žinomas mokslo populiarintojas, susižavėjęs ir ufologija) skaitė paskaitą apie Tunguskos meteoritą, apie Kuliko ekspediciją ir t.t. tačiau ją pabaigus salėje atsistodavo žiūrovas Mettas (aktorius, pagal scenarijų vaidinęs pulkininko pjeses)
Jei po publikacijos Aplink pasaulį atėjo vos keli laiškai-atsiliepimai, tai dabar apie Tunguskos sprogimo paslaptis prakalbo visa Maskva. Į lekcijas planetariume veržėsi, bilietai tapo deficitu. Toliau ignoruoti problemą tapo neįmanoma, juk daugelis klausytojų inscenizaciją priimdavo kaip rimtą mokslinį aptarimą, o hipotezę apie ateivių laivą kaip oficialų Mokslų akademijos požiūrį. Pasirodė kritiniai straipsniai centriniuose laikraščiuose, kurie, beje, dar labiau įkaitino jaunimo susidomėjimą šia paslaptimi. Kazancevas pasakoja: Bet juk ir aš nuo pat pradžių supratau, kokią istoriją galiu užvirti, todėl prieš publikaciją dėl visa ko
apsidraudžiau ir atėjau pasikonsultuoti pas Nobelio premijos laureatą
Igorį Jevgenevičių Tamą. Jį pradėjau įtikinėti, kad tik atominiu sprogimu galima paaiškinti tuos negirdėtus įvykius, kurie Sibire nutiko
1908 metų birželio 30 d. Kaip kitaip paaiškinti garsą, kuris buvo girdimas už tūkstančių kilometrų. Tačiau centre miškas
liko stovėti, kas gali būti tik sprogimui įvykus ore. Lygiai taip, kaip bombos sprogime virš Hirosimos. Ar galėjo
tai nutikti 1908 metais, paklausiau Igorio Jevgenjevičiaus. Ne, atsakė jis, nes atominis sprogimas gali būti tik
dirbtiniu, o tuo metu žmonija dar nežinojo branduolinių paslapčių. O jei dirbtinis, tai ar galima teoriškai tarti,
kad kažkas, koks nors genijus trobelėje ar žeminėje surinko branduolinį užtaisą? Tamas kategoriškai
prieštaravo. Tai neįmanoma! Tai visiška nesąmonė!.. Taip... Vadinasi, atominis sprogimas? Sprogo kažkas,
kas sukurta dirbtinai, tačiau ne Žemėje ir ne žmogaus. O kur ir kieno? Tai dabar į panašų kvailą klausimą bet kuris pirmaklasis prisimins
žodį ateiviai, tačiau 1946 metais net termino NSO dar nebuvo, pirmasis bumas spaudoje dėl ateivių dar tik prasidėjo 1947-ais!..
Apsakyme Svečias iš kosmoso (1951) Kazancevas išvystė savo hipotezę, įrodinėdamas, kad, greičiausia, laivą pastatė marsiečiai, tačiau jis atskrido iš Veneros Tunguskos sprogimo data sutampa su laivo, atskrendančio optimalia trajektorija Venera-Žemė, data. Kazancevas rašė: Matyt kažko prireikė marsiečiams antrijoje, jaunoje ir karštoje, Saulės sistemos planetoje. Painiava su marsiečiais, kurie kažkodėl atskrido ne iš Marso, o iš Veneros, paskatino Kazancevą papildyti savo teoriją papildomomis hipotezėmis. Jis jas gerokai vėliau išdėstė romane Marso anūkai (1962), kuriame žemiečiai skrenda į Venerą ir be įvairių priešistorinių padarų randa išsivysčiusios civilizacijos atstovų pėdsakus, kurie, vieno įgulos nario įsitikinimu, atskrido iš žūstančio Marso, kad čia įkurtų naują tėvynę. Tačiau romane pats autorius ginčijasi su panašia hipoteze pernelyg jau neįtikėtina tokia prielaida... Kazancevas sugebėjo užkrėsti idėja daugelį jaunų mokslininkų. Taip geochemikas Aleksejus Vasiljevičius Zolotovas ne tik įtikėjo atominiu ateivių laivu, bet ir pabandė vietoje surasti hipotezės įrodymų. Jis išvartų rajone pabuvojo 12 kartų ir nustatė, kad dirvos radioaktyvumas Tunguskos sprogimo rajone viršija foną. Radioaktyviąją atžymą, datuojamą 1908 metais, pavyko aptikti ir vieno iš likusių stovėti medžių nuopjovose. Kiti tyrinėtojai nepatvirtino Zolotovo atradimo, kas nesutrukdė jam apsiginti kandidatinės disertacijos savo ieškojimų pagrindu. 1960 m. vėlgi Kazancevo idėjų įtakoje ir su vyriausiojo tarybinių raketų konstruktoriaus Sergejaus Pavlovičiaus Koroliovo palaiminimu į taigą išvyko kosminės srities atstovų ekspedicija. Joje dalyvavo būsimas ksomonautas Georgijus Grečko (taip pat žr. >>>>>). Jis vėliau pasakojo:
Koroliovas ne tik palaikė mus, bet ir pasiūlė paieškoms panaudoti malūnsparnį KB, kuris kaip tik
buvo netoli tų vietų. Davė nurodymą, kad mus aprūpintų paieškos racijomis... po kelių savaičių aš raportavau
telefonu Koroliovui apie mūsų darbą taigoje ir pelkėse.
- O juk kokias nors laivo nuolaužos rastos? - Ne, ieškome. Tiesa, atostogos jau baigiasi! Sergejus Pavovičius iškart nusprendė: - Aš jas pratęsiu. Teko prisipažinti, kad davėme žodį savo vadovams grįžti laiku. Koroliovas sutiko: reikalai yra reikalai. Tada pridūrė: - O vis tik gaila, kad nieko neradote... Idėją toliau populiarino nenurimstantis Feliksas Zigelis. Po to, kai žurnaluose Technika jaunimui, Žinojimas jėga ir Smena jis paskelbė keletą straipsnių apie Zolotovo tyrinėjimų išvadas, o tų straipsnių vertimai pateko į vakarų spaudą, mokslo pasaulis sureagavo gana griežtu pareiškimu. XII meteoritų konferencija savo sprendime pažymėjo, kad radioaktyvumo ir kiti tyrinėjimai iki šiol nesuteikia pagrindo spėjimui apie branduolinį Tunguskos sprogimo pobūdį. Tuo pačiu konferencija pripažino, kad fantastiškų hipotezių populiarinimas neleistinas. Papildomai skaitykite A. Kazancevo pratarmę straipsniui M. Agrestas. Senovės kosmonautai Liepsnojančios salos kiltis ir vystymas 1931 m. vasarą S. Ordžonikidzė1) ir gynybos narkomo pavaduotojas M. Tuchačevskis2) priėmė Belorecko metalurgijos gamykloje vyriausiu mechaniku dirbantį Aleksandrą Kazancevą, kuris jiems pademonstravo elektrinio ginklo (o tiksliau, katapultos), skirto permesti sviedinius arba aparatus tarp žemynų, modelį. Deja, tuo metu jo nebuvo įmanoma įgyvendinti tam reikėjo akimirksniu sukaupti milijonų kilovatų elektros galią (tuo metu šalyje nebūtų pakakę visos šalies pajėgumų). Kartu su akademiku A. Jofe jaunasis išradėjas pabandė išspręsti problemą plonasienių kondensatorių pagalba. Anot fiziko, kuo plonesnis dialektriko sluoksnis, tuo daugiau elektros energijos bus sukaupta. Deja, to nepatvirtino praktika ir teko atsisveikinti su elektros stoties kišenėje svajone. Bet nėra blogio be gero: A. Jofė nustatė nepaprastas puslaidininkių savybes, atvėrusias naują erą elektrotechnikoje. ... Kiek nusivylęs A. Jofė apie fantastą-išradėją papasakojo Leningrado Mokslininkų namų direktoriui I. Šapiro8), kuris Kazancevui pasiūlė parašyti scenarijų apie katapultą konkursui, rengiamam kartu su kino studija ir įkalbėjo literatūroje nepasikausčiusį inžinierių padiktuoti scenarijų scenografistei. 1936 m. abiejų autorių (Kazancevo ir Šapiro) Arenida laimėjo konkursą. Joje kažkoks kosminis kūnas (Arenida) iš Saulės sistemos gilumos krenta į Žemę ir susidūrimo išvengti neįmanoma. Visas Vakarų pasaulis krenta į paniką, - ir tik socialistinė valstybė nesiduoda dezorganizuojama ir, sutelkusi visas jėgas, per trumpą laiką sukuria gigantiškas elektromagnetines patrankas, sušaudančias Arenidą... Statyti filmą pagal šį scenarijų ėmėsi Egertas3), tačiau jis netrukus buvo represuotas, o daugiau pasiryžusių sudėtingam filmavimui neatsirado. Arenida buvo paskelbta Leningrado tiesoje, - ir su ja 1937 m. susipažino Maskvos leidyklos vaikams (Dietizdat) redaktoriai A.N. Abramovas5) bei K.K. Andrejevas6) ir be joki užuolank paklausė pradedančiojo fantasto: O negalėtum scenarijaus pagrindu parašyti romaną? Mechaniko drąsa liejosi per kraštus. Jis dirbo kiauras naktis ir kas savaitę sutartu laiku atveždavo po naują skyrių. 1938 m. romanas buvo baigtas ir būtent tada Pravdoje pasirodė komjaunimo CK sekretoriaus A. Kosarevo4) straipsnis apie sektantus. Ir kuo gi tai susiję? Ogi pasirodo, kad sektantai, perskaitę scenarijų, paskelbė apie greitą pasaulio pabaigą: prie Žemės artėja milžiniškas dangaus akmuo. Iš išgąsdintų naivių tikinčiųjų sektantai išviliodavo pinigus, vertingus daiktus, brangenybes... Ir autorius suprato, kad romanas neturi teisės egzistuoti. Iš nervinio sukrėtimo Kazancevui pakilo temperatūrą, tračiau karštligiškai dirbantys smegenys surado išeitį: išlaikyti konceptualią romano liniją, tačiau be dangaus katastrofos motyvo. Globali panika pasaulyje sukeliama pačių žmonių per mokslinio atradimo panaudojimą savanaudiškais tikslais. Taip buvo kuriama Liepsnojanti sala, nuo 1940 m. spalio iki 1941 m. kovo kas mėnesį spausdinama Pionieriaus tiesoje. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse romanas išėjo atskiru leidimu. ... 1945 m. pulkininkas A. Kazancevas iš fronto Austrijoje grįžinėjo per Rumuniją į Besarabiją ir per radiją išgirdo apie atomines bombas Hirosimoje ir Nagasakyje. Tai atgamino atmintyje prisiminimus apie Tunguskos meteoritą ir grįžęs į Maskvą kreipėsi į TSRS MA Seismologijos inst-tą, kad palygintų Tunguskos sprogimo seismogramą su atominės bombos duomenimis. Kaip ir numatė rašytojas, seismogramos buvo labai panašios. Po to buvo konsultuojamasi su akademikais I.E. Tamu7), L. Landau, P. Kapica. Ir tada A. Kazancevas paskelbia apsakymą-hipotezę Sprogimas (1946, Aplink pasaulį, nr.1), kur Tunguskos sprogimas aiškinamas ateivių laivo avarija (gal jame sprogo branduolinis variklis?). Jis sukėlė gausų skaitytojų susidomėjimą. Tada jis nusprendė įtraukti sprogimą virš Vanavaro faktorijos į Liepsnojančią salą, kurios nauja redakcija išleista 1953 m. Joje stebina hipotezė apie visur esantį kurą šeštąjį azoto oksidą, kuris dar neatrastas, tačiau teoriškai įmanomas. Degdamas ore jis išskiria nepaprastą šilumos kiekį. Juo remiasi "Liepsnojančios salos fabula: maniakas antikomunistas Veltas giriasi, kad iš pagrindų išdegins komunizmo užkratą ugnies sienos, sukeltos šeštojo azoto oksido, pagalba. 1978 m. ir 1983 m. buvo pateiktos naujos romano redakcijos, ne tik pritaikant politinei situacijai, bet ir įvedant teigiamus veikėjus. Po karo A. Kazancevas susidraugavo su kitu iškiliu fantastu, I. Jefremovu ir ta draugystė tęsėsi iki pat Ivano mirties. Su juo ne tik draugavo, bet ir jų kūrybos momentai dažnai persipindavo, jie išsakydavo tas pačias idėjas. Pvz., Kazancevo Sprogimas ir Jefremovo Žvaigždžių laivai, abu parašyti 1946 m., yra apie ateivių apsilankymą Žemėje. Abu jiedu vaizdavo ir komunistinę visuomenę: Jefremovas pradedant Andromedos ūku (1957), o Kazancevas Stipriau už laiką (1973). Ir štai Jefremovo 1972 m. spalį neliko. O po mėnesio į didžiojo paleontologo, komunizmo dainiaus butą įvirto net 12 KGB darbuotojų, ieškojusių draudžiamos literatūros, o labiausiai kažkokio susirašinėjimo, įrodančio, kad Jefremovas buvo anglų žvalgu. To pasibjaurėtino reikalo iniciatoriumi buvo KGB generolas-majoras Viktoras Alidinas9). Iki šiol neaišku, koks šlapimas tada jam trenkė į galvą. Ir tik vienas žmogus stojo ginti dorą išėjusio draugo vardą jau po kelių dienų A. Kazancevas išsiuntė laišką į TSKP CK Politbiurą: Dar neišblėso netekties liūdesys visų, mylėjusių ir vertinusių Jefremovą, kaip Spalio švenčių išvakarėse 1972 m. lapkričio 4 d. mirusio rašytojo bute apsireiškė 12 Valstybės saugumo komiteto darbuotojų ir, net nepateikę orderio kratai, o tik žodžiu pasirėmę į atseit esančią TSRS Generalinio prokuroro pavaduotojo sankciją, 13 valandų aukštyn kojom vertė komunizmo dainiaus butą. Žinoma, jie nieko nerado iš antitarybinių dalykų ir paėmė tik Bremės tomą Gyvūnų gyvenimas... ir rašytojo laiškus žmonai... kaip pas mus sureaguotų į tai, jei kažkur užsienyje policija, mirus rašytojui su pasauliniu vardu, įsiveržtų į jo namus ir ten surengtų betvarkę. Kazancevą išgirdo ir kitų metų kovą tyrimas buvo nutrauktas, įšaldytus Jefremovo kūrinių tiražų spausdinimą vėl tęsė, o iš bibliotekų ir knygynų išimtas knygas gražino. Tačiau įdomu kitkas: nė vienas Jefremovo gerbėjų ir draugų ir piršto nepajudino, kad apgintų jo atminimą. Dėl to negalima kaltinti Strugackių, kurių ir pačių buvo sudėtinga situacija, o jų veiksmai galėjo tik kliūstelėti alyvos į ugnį. Tačiau nieko nedarė nei Rašytojų sąjungos sekretoriai, nei su juo dirbę mokslininkai. O Kazancevas niekad ir nieko nebijojo: nei kulkų fronte, nei kreivų žvairavimų už susidomėjimą viskuo, kas netelpa į pripažinto mokslo rėmus, nei saugumo organų... Trumpos biografijos 1) Sergo Ordžonikidzė (1886-1937) - gruzinų bolševikas, Politbiuro narys, artimas Stalino bendražygis. 1932 m. buvo paskirtas Sunkiosios pramonės komisaru. 1937 m. balandžio mėn. VKP(b) plenume ketino viešai pranešti apie Stalino savavališką partijos narių žudynių politiką, plenumo išvakarėse buvo rastas negyvas. 2) Michailas Tuchačevskis (1893-1937) - tarybinis karinis veikėjas ir teoretikas, maršalas. 1918 m. birželį paskirtas Rytų fronto 1-osios armijos vadu; 1920 m. vadovavo Vakarų frontui ir slopino antitarybinius sukilimus. Cheminį ginklą laikė teisėtu. 1932 m. lapkritį pradėjo skysto kuro raketinių varyklių konstravimą ir 1933 m. įsteikė Reaktyvinių MTI. Nužudytas per Stalino karinius valymus; reabilituotas 1957-ais. 3) Konstantinas Egertas (1883-1955) rusų aktorius ir režisierius. Vaidino Aelitoje (1924) ir Šachmatų karštligėje (1925), Gobseke (1936) ir kt.; režisavo Lokio vestuves (1925), Šlubas ponas (1928), Gobsekas (1936) ir kt. 1938-46 m. represuotas ir kalėjo lageriuose, kurių klubuose statė operas ir operetes. Po karo dirbo Penzės teatre ir Odesos kino studijoje. 4) Aleksandras Kosarevas (1903-1939) - tarybinis partinis veikėjas, komjaunimo CK sekretorius (1929-38). 1935 m. įkūrė Spartako sporto klubą. 1938 buvo suimtas. 5) Aleksandras Abramovas (1906-1943) žurnalistas, mokslo populiarintojas, vaikų techninės kūrybos skatintojas. Buvo žurnalo Žinios-jėga ir leidyklos Dietizdat redaktoriumi. Parašė knygas vaikams: Dešimt modelių (1937), Kelionė heliomobiliu (1937), Elektros miestas (1936) ir kt. 6) Kirilas Andrejevas (1906-1968) iki karo dirbo redaktoriumi leidykloje Dietizdat, o po karo Jaunoji gvardija. Nuo 1944 m. skelbė straipsnius apie mokslinę fantastiką (MF), tapo vienu MF kritikų. Išleido knygas Trys Ž. Verno gyvenimai (1956) ir Nuotykių ieškotojai (1969). 7) Igoris Tamas (1895-1971) tarybinis fizikas, Nobelio premijos laureatas (1958) už Čerenkovo spinduliavimo atradimą (kartu su P. Čerenkovu ir I. Franku). Pagrindinės veiklos kryptys: kvantinė mechanika, kieto kūno fizika, branduolinė ir el. dalelių fizika bei taikomieji uždaviniai. Kartu su A. Sacharovu sukūrė plazmos išlaikymo tokamake principus. 8) Izraelis Šapiro (1901-1976) tarybinis ekonomistas, 4-me dešimtm. buvęs Leningrado Mokslininkų klubo direktoriumi. Atliko tyrimus juodosios metalurgijos srityje. Prieš karą persikėlė į Maskvą, po karo išleido kelis žinynus, knygą Sibiro juodoji metalurgija (1960, su bendraautoriais). 9) Viktoras Alidinas (1911-2002) TSRS saugumo organų veikėjas, generolas-pulkininkas. KP nuo 1932-ųjų; KP į saugumo organus jį pasiuntė 1951-ais. 1960 m. ėmė vadovauti 7-am skyriui (toptunams). 1971 m. paskirtas Maskvos ir Maskvos srities KGB valdybos vadovu. Taip pat skaitykite:
|