Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai  

Paleokosmonautika išpopuliarėjo 8-me dešimtm. Temą pažadino šveicaro Ericho von Denikeno knyga “Prisiminimai apie ateitį” (1968). Vienas joje pateiktų pavyzdžių –
I. Jefremovas (kairėje) su Paleontologijos muziejaus dir. K. Flerovu
Naska piešiniai, kitas – nerūdijanti geležies kolona Delyje, stovinti senovinės Kuvatul-Islam mečetės griuvėsiuose.

Tačiau TSRS ši teorija klestėjo dar iki Denikeno knygos ir pagal ją susukto filmo (1970) pasirodymo. Pirmasis idėją, kad Žemę kadaise galėjo aplankyti ateiviai, apysakoje „Žvaigždžių laivai“ (1947) išdėstė Ivanas Antonovičius Jefremovas. Jis pripažįsta, kad šviesos greitis yra ribinis, tad pilotuojami skrydžiai į žvaigždes kol kas yra neįmanomi arba labai apriboti. Vis tik laikais, kai Žemėje dar nebuvo žmogaus, dangaus vaizdas buvo kitoks:
„Trumpai, - mūsų Saulės sistema Galaktikoje brėžia milžinišką elipsės formos orbitą, kurios periodas 270 mln. metų. Ši orbita kiek palinkusi mūsų Galaktikos „rato“ horizontalios plokštumos atžvilgiu. Todėl Saulė su planetomis tam tikru momentu kerta juodos medžiagos – sustingusios materijos dulkių ir nuolaužų – uždangą, kybančią Galaktikos rato pusiaujo plokštumoje. Tada ji priartėja prie centrinių sričių tankesnių žvaigždžių sistemų kaip, pavyzdžiui, Šaulio žvaigždyno. Ir šiuo atveju galimas mūsų Saulės sistemos suartėjimas su kitomis nežinomomis sistemomis, suartėjimas tiek žymus, kad nuskridimas tampa realiu. [ ... ] Saulės sistemos suartėjimas su Galaktikos centriniais sutankėjimais įvyko maždaug prieš 70 mln. metų!..“.

Apysakoje tarybiniai mokslininkai, sukūrė ateivių, galėjusių pabuvoti Žemėje Saulės suartėjimo su žvaigždžių sutankėjimais metu, paieškos metodiką, iš tikro randa nežemiečio, žuvusio besigrumiant su dinozauru, skeletą. Jį aprašydamas Jefremovas pateikia svarius argumentus palaikant gana paplitusią tarybinėje literatūroje nuomonę, kad mąstančios būtybės privalo būti humanoidais.

Visų pirma turi išsivystyti jutimų organai, o iš jų labiausiai rega, rega dviejų akių, stereoskopinė, gebanti aprėpti erdvę, tiksliai joje fiksuoti daiktus, sudaryti tikslų įsivaizdavimą apie jų formą ir padėtį. Neverta ir sakyti, kad galva privalo būti priekinėje kūno pusėje, visų pirma besiliečiančioje su išore, turinčioje jutimų organus, kurie taipogi privalo būti arčiausiai smegenų dėl dirgiklių perdavimo ekonomiškumo. Toliau, mąstanti būtybė privalo gerai judėti, turėti sudėtingas galūnes, sugebančias atlikti darbą, nes tik per darbą, per darbinius įgūdžius vyksta supančio pasaulio apmąstymas ir gyvūno virtimas žmogumi. Kartu mąstančios būtybės negali būti smulkios, nes mažame organizme nėra sąlygų didelių smegenų vystymuisi, nėra reikalingų energijos atsargų. Be to, smulkus gyvūnas pernelyg priklauso nuo nežymių atsitiktinumų planetos paviršiuje – vėjo, lietus ir panašūs dalykai jam jau tampa katastrofiškomis nelaimėmis. O pasaulio apmąstymui būtina tam tikru lygiu nepriklausyti nuo gamtos jėgų. Todėl mąstantis gyvūnas privalo būti judrus, pakankamų dydžių ir jėgos, turėti vidinį skeletą, panašų į mūsų stuburinius. Labai stambiu ji irgi negali būti, nes kitaip pažeidžiamos organizmo tvirtumo ir tinkamų proporcijų sąlygos, užtikrinančios milžiniškos papildomos apkrovos – smegenų - palaikymą.

[ ... ] Trumpiau, mąstantis gyvūnas privalo būti stuburiniu, su galva ir būti panašaus į mus dydžio. Visi šie žmogaus parametrai neatsitiktiniai. Bet juk smegenys gali vystytis tik tada, kai galva nėra įrankiu, neapsunkinta ragų, dantų, stiprių žandikaulių, nerausia žemės, negriebia grobio. Tai galima, jei gamtoje yra pakankamai maisto; pavyzdžiui, žmogui didelį vaidmenį turėjo augalų vaisiai, išlaisvinę nuo begalinio augalinės masės dorojimo arba gyvo grobio vaikymosi ir žudymo. Tada žandikauliai gali būti gana silpni, gali vystytis didelis kaukolės kupolas smegenims, atsveriantis snukį. Galima dar daug pasakyti apie tai, kokios turėtų būti galūnės, tačiau tai aišku ir taip: judesių laisvė ir geba gaminti, laikyti ir naudotis įrankius. Be įrankių nėra ir negali būti žmogaus. Iš čia paskutinis dalykas – galūnių paskirtis turi būti atskirta: vienos turi atlikti judėjimo funkciją, kitos turi būti griebimo organais, sudėtingais ir įvairiais savo judesiais. Visa tai susiję
Žvaigždžių laivai Randami nežemiečių palaikai
A. Špira iliustracija „Žvaigždžių laivams“
su tuo, kad galva turi būti pakelta virš žemės, kitaip susilpnės supančio pasaulio suvokimo galimybės.

Išvada – žmogaus, kaip mąstančio gyvūno, forma, jo išvaizda neatsitiktiniai, jie labiausiai atitinka organizmą, turintį didelius mąstančius smegenis...

Savąją „tipinės“ protingos būtybės vaizdinį Jefremovas išlaikė visą gyvenimą. Kartas nuo karto pateikdamas argumentus hipotetinės rekonstrukcijos naudai - populiarinimo straipsniuose (pvz., „Kosmosas ir paleontologija“) bei fantastikos kūriniuose (kaip „Gyvatės širdis“ ir „Andromedos ūkas“).

Ivanas Jefremovas (1907-1972) - rusų paleontologas, fantastas, filosofas kosmistas, visuomeninis mąstytojas.

Nuo 1926 m. dalyvavo 17-oje paleontologinių ir 14-oje geologinių ekspedicijų, kurių daugumai vadovavo [iš 4 dešimtm. ekspedicijos po Tolimuosius rytus atėjo „Andromedos ūko“ veikėjos Čaros Nandi vardas – pagal Čaros upę Sibire; taip pat vadinamieji „geologiniai“ apsakymai, pvz., „Baltasis ragas“,„Praeities šešėlis“ ar „Deimantų vamzdis“ yra parašyti pagal asmeninius įspūdžius: ką ir pats patvirtina, pvz., savo 1964 m. laiške: „Apsakyme ‚Senųjų kalnakasių takais‘ aš perteikiau savo nuotykius ir įspūdžius bei dalį to, ką man spėjo papasakoti du Kargalino rūdynų šteigeriai...“ ]. Parašė 18 monografijų, per 100 mokslinių darbų. 5-me dešimtm. Sukūrė tafonomijos (fosilijų susidarymo iš organizmų) teoriją.

Pirmą fantastinį apsakymą parašė 1944 m.; pirmas romanas „Oikumenos pakraštyje“ išleistas 1946 m., tačiau garsiausiu tapo „Andromedos ūkas“ (1957) apie utopinę komunistinės žmonijos ateitį, kai Visatos civilizacijos susijungia į Didįjį civilizacijų žiedą, o žmonės vėl įgyja senovės Graikijos ar Indijos išminčių kūno ir dvasios vienybę. Kitame jo romanas „Skustuvo ašmenys“ (1963) susipina nuotykių, psichiatrijos, filosofijos, meilės temos su moksliniais apmąstymais. Jame pateiktos kelios persikertančios siužeto linijos: psichofiziologo, tiriančio smegenų galimybes; italų išvykusių į Afriką dėl deimantų, indų menininko istorija – o visas jas jungia juodosios karūnos, turėjusios svarbų vaidmenį Aleksandro Makedoniečio likimui, paslaptis. Tai romanas apie dvasinę žmogaus jėgą, grožio, meilės ir teisingumo paieškas, proto pergalę. Visa, kas didinga ir gražu, balansuoja tarp dviejų kraštinumų – ant skustuvo ašmenų...

Jo garbei pavadintas planetoidas 2269.


Jefremovo nuomonei pritarė ir kitas fantastas – Aleksandras Petrovičius Kazancevas (1906-2002). 1946 m. apsakyme „Sprogimas” išsakyta prielaida, kad Tunguskos meteoritas buvo ateivių laivu, naudojusių branduolinę energiją. Jau mūsų laikais tai prisimindamas Kazancevas prisipažino:

Radijas man pasufleravo... Istorija sudėtinga. Karą nuėjau nuo kareivio iki pulkininko ir paskutiniais karo mėnesiais buvo gynybos komiteto įgaliotiniu ir po karo per visą Europą grįžau į TSRS.

Tai buvo rugpjūtį, važiavome su štabo vadovu ir klausėme štabo radijo imtuvą, kai anglų kalba staiga išgirdome pranešimą apie atominės bombos sprogimą. O aš puikiai žinojau Tunguskos meteorito istoriją.

Ir žinojau ne tik apie Kuliko ekspediciją, bet ir apie Kuliko gelbėjimo ekspediciją. Tai ekspedicijai vadovavo Viktoras Aleksandrovičius Sytinas, vėliau tapęs artimu draugu. Man iškart į galvą atėjo mintis apie tų sprogimų – amerikiečių atominės bombos ir Tunguskos meteorito – panašumą, tad atvažiavęs į Maskvą pirmiausia susitikau su Sytinu. Sėdėjome kavinėje-ledainėje Gorkio gatvėje ir jis 2 vaalandas pasakojo apie visas katastrofos pasekmių smulkmenas. Ir kuo ilgiau klausiau tai, tuo labiau įsitikinau dėl savo įtarimų. Pačioje numanomo sprogimo epicentre visi medžiai liko stovėti, o aplinkui – išguldyti radiališkai. Aš pagalvojau – gal sprogimas įvyko ore. Ir pasidalijau idėja su Sytinu. Jis paprieštaravo – girdi, kaip ore? – meteoritas taigi nukrito ant žemės. Bet juk, - neatstoju, - jo taip ir nerado. Kulikas spėjo, kad jis nuskendo pelkėje, pramušęs amžino įšalo sluoksnį. Taip? Bet kai toje vietoje pragręžė ledą – iš ten išsiveržė vandens fontanas. Jei meteoritas būtų pramušęs amžiną įšalą – slėgis būtų kritęs! Sytinui idėja patiko, ir visą likusį laiką mes vienaip ar kitaip grįždavome prie jos aptarimo. Aš gi su malonumu klausiau Sytino pasakojimo apie legendas, kilusias iškart po sprogimo 1908 metais, apie tai kaip Ogdos dievas nusileido į taigą, apie tai, kad ten žuvo elniai ir žmonės. Ir net apie tai, kad sprogimo vieta, atseit, buvo užburta. Apie tai, su kokiais nuotykiais po 19 metų Kulikas brovėsi prie epicentro ir pan. Dabar aš jau susidomėjau šia Tunguskos paslaptimi, o dar labiau – atominio sprogimo paslaptimi. Tada, 1945 metų pabaigoje apie tai kol kas niekur nebuvo galima paskaityti. Teko tartis dėl susitikimo su akademiku Landau, kuris ir papasakojo apie amerikiečių atominės bombos sandarą... Po to aš šią hipotezę apie atominį sprogimą Tunguskoje išdėsčiau fantastinio apsakymo, atspausdinto 1946 m. pradžioje, forma...

Kazancevo apsakymas ištart patraukė specialistų dėmesį. Jį aptarė Astronomų draugijos Maskvos skyriaus posėdyje, po kurio Maskvos plenatariume buvo įrengta paskaita-inscenizacija „Tunguskos meteorito paslaptis“. Ji atrodė taip. Planetariumo direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Feliksas Jurevičius Zigelis (žinomas mokslo populiarintojas, susižavėjęs ir ufologija) skaitė paskaitą apie Tunguskos meteoritą, apie Kuliko ekspediciją ir t.t. – tačiau ją pabaigus salėje atsistodavo žiūrovas Mettas (aktorius, pagal scenarijų vaidinęs pulkininko pjeses)
Kazancevas Aelita-81 konferencijoje A. Kazancevas „Aelita-81“ konferencijoje
ir tardavo: „O žinote, man į galvą atėjo įdomi mintis. O kas, jei tai buvo atominis sprogimas?“ Tada vienas po kitos stodavo kiti aktoriai“ „studentas“ Konovas, „fizikos profesorius“ Kravčenko – ir sukeldavo gyvą diskusiją, prie kurios prisijungdavo tikri klausytojai.

Jei po publikacijos „Aplink pasaulį“ atėjo vos keli laiškai-atsiliepimai, tai dabar apie Tunguskos sprogimo paslaptis prakalbo visa Maskva. Į lekcijas planetariume veržėsi, bilietai tapo deficitu. Toliau ignoruoti problemą tapo neįmanoma, juk daugelis klausytojų inscenizaciją priimdavo kaip rimtą mokslinį aptarimą, o hipotezę apie ateivių laivą – kaip oficialų Mokslų akademijos požiūrį. Pasirodė kritiniai straipsniai centriniuose laikraščiuose, kurie, beje, dar labiau įkaitino jaunimo susidomėjimą šia paslaptimi. Kazancevas pasakoja:

Bet juk ir aš nuo pat pradžių supratau, kokią istoriją galiu užvirti, todėl prieš publikaciją dėl visa ko apsidraudžiau ir atėjau pasikonsultuoti pas Nobelio premijos laureatą Igorį Jevgenevičių Tamą. Jį pradėjau įtikinėti, kad tik atominiu sprogimu galima paaiškinti tuos negirdėtus įvykius, kurie Sibire nutiko 1908 metų birželio 30 d. Kaip kitaip paaiškinti garsą, kuris buvo girdimas už tūkstančių kilometrų. Tačiau centre miškas liko stovėti, kas gali būti tik sprogimui įvykus ore. Lygiai taip, kaip bombos sprogime virš Hirosimos. Ar galėjo tai nutikti 1908 metais, paklausiau Igorio Jevgenjevičiaus. Ne, atsakė jis, nes atominis sprogimas gali būti tik dirbtiniu, o tuo metu žmonija dar nežinojo branduolinių paslapčių. O jei dirbtinis, tai ar galima teoriškai tarti, kad kažkas, koks nors genijus trobelėje ar žeminėje surinko branduolinį užtaisą? Tamas kategoriškai prieštaravo. Tai neįmanoma! Tai visiška nesąmonė!.. Taip... Vadinasi, atominis sprogimas? Sprogo kažkas, kas sukurta dirbtinai, tačiau ne Žemėje ir ne žmogaus. O kur ir kieno? Tai dabar į panašų kvailą klausimą bet kuris pirmaklasis prisimins žodį „ateiviai“, tačiau 1946 metais net termino NSO dar nebuvo, pirmasis bumas spaudoje dėl ateivių dar tik prasidėjo 1947-ais!..

Apsakyme „Svečias iš kosmoso“ (1951) Kazancevas išvystė savo hipotezę, įrodinėdamas, kad, greičiausia, laivą pastatė marsiečiai, tačiau jis atskrido iš Veneros – Tunguskos sprogimo data sutampa su laivo, atskrendančio optimalia trajektorija Venera-Žemė, data. Kazancevas rašė: „Matyt kažko prireikė marsiečiams antrijoje, jaunoje ir karštoje, Saulės sistemos planetoje“.

Painiava su marsiečiais, kurie kažkodėl atskrido ne iš Marso, o iš Veneros, paskatino Kazancevą papildyti savo teoriją papildomomis hipotezėmis. Jis jas gerokai vėliau išdėstė romane „Marso anūkai“ (1962), kuriame žemiečiai skrenda į Venerą ir be įvairių priešistorinių padarų randa išsivysčiusios civilizacijos atstovų pėdsakus, kurie, vieno įgulos nario įsitikinimu, atskrido iš žūstančio Marso, kad čia įkurtų naują tėvynę. Tačiau romane pats autorius ginčijasi su panašia hipoteze – pernelyg jau neįtikėtina tokia prielaida...

Kazancevas sugebėjo užkrėsti idėja daugelį jaunų mokslininkų. Taip geochemikas Aleksejus Vasiljevičius Zolotovas ne tik įtikėjo atominiu ateivių laivu, bet ir pabandė vietoje surasti hipotezės įrodymų. Jis išvartų rajone pabuvojo 12 kartų ir nustatė, kad dirvos radioaktyvumas Tunguskos sprogimo rajone viršija foną. Radioaktyviąją „atžymą“, datuojamą 1908 metais, pavyko aptikti ir vieno iš likusių stovėti medžių nuopjovose. Kiti tyrinėtojai nepatvirtino Zolotovo atradimo, kas nesutrukdė jam apsiginti kandidatinės disertacijos savo ieškojimų pagrindu.

1960 m. vėlgi Kazancevo idėjų įtakoje ir su vyriausiojo tarybinių raketų konstruktoriaus Sergejaus Pavlovičiaus Koroliovo palaiminimu į taigą išvyko kosminės srities atstovų ekspedicija. Joje dalyvavo būsimas ksomonautas Georgijus Grečko (taip pat žr. >>>>>). Jis vėliau pasakojo:
Medžio rievės iš Tunguskos Tiriamos Tunguskos sprogimą išgyvenusių medžių nuopjovos

Koroliovas ne tik palaikė mus, bet ir pasiūlė paieškoms panaudoti malūnsparnį KB, kuris kaip tik buvo netoli tū vietų. Davė nurodymą, kad mus aprūpintų paieškos racijomis... po kelių savaičių aš raportavau telefonu Koroliovui apie mūsų darbą taigoje ir pelkėse.
- O juk kokias nors laivo nuolaužos rastos?
- Ne, ieškome. Tiesa, atostogos jau baigiasi!

Sergejus Pavovičius iškart nusprendė:
- Aš jas pratęsiu.

Teko prisipažinti, kad davėme žodį savo vadovams grįžti laiku. Koroliovas sutiko: reikalai yra reikalai. Tada pridūrė:
- O vis tik gaila, kad nieko neradote...

Idėją toliau populiarino nenurimstantis Feliksas Zigelis. Po to, kai žurnaluose „Technika jaunimui“, „Žinojimas – jėga“ ir „Smena“ jis paskelbė keletą straipsnių apie Zolotovo tyrinėjimų išvadas, o tų straipsnių vertimai pateko į vakarų spaudą, mokslo pasaulis sureagavo gana griežtu pareiškimu. XII meteoritų konferencija savo sprendime pažymėjo, kad „radioaktyvumo ir kiti tyrinėjimai iki šiol nesuteikia pagrindo spėjimui apie branduolinį Tunguskos sprogimo pobūdį“. Tuo pačiu konferencija pripažino, kad fantastiškų hipotezių populiarinimas neleistinas.

Papildomai skaitykite A. Kazancevo pratarmę straipsniui M. Agrestas. Senovės kosmonautai

„Liepsnojančios salos“ kiltis ir vystymas

1931 m. vasarą S. Ordžonikidzė1) ir gynybos narkomo pavaduotojas M. Tuchačevskis2) priėmė Belorecko metalurgijos gamykloje vyriausiu mechaniku dirbantį Aleksandrą Kazancevą, kuris jiems pademonstravo elektrinio ginklo (o tiksliau, katapultos), skirto permesti sviedinius arba aparatus tarp žemynų, modelį. Deja, tuo metu jo nebuvo įmanoma įgyvendinti – tam reikėjo akimirksniu sukaupti milijonų kilovatų elektros galią (tuo metu šalyje nebūtų pakakę visos šalies pajėgumų).

Kartu su akademiku A. Jofe jaunasis išradėjas pabandė išspręsti problemą plonasienių kondensatorių pagalba. Anot fiziko, kuo plonesnis dialektriko sluoksnis, tuo daugiau elektros energijos bus sukaupta. Deja, to nepatvirtino praktika – ir teko atsisveikinti su „elektros stoties kišenėje“ svajone. Bet nėra blogio be gero: A. Jofė nustatė nepaprastas puslaidininkių savybes, atvėrusias naują erą elektrotechnikoje.

... Kiek nusivylęs A. Jofė apie fantastą-išradėją papasakojo Leningrado Mokslininkų namų direktoriui I. Šapiro8), kuris Kazancevui pasiūlė parašyti scenarijų apie katapultą konkursui, rengiamam kartu su kino studija ir įkalbėjo literatūroje nepasikausčiusį inžinierių padiktuoti scenarijų scenografistei. 1936 m. abiejų autorių (Kazancevo ir Šapiro) „Arenida“ laimėjo konkursą. Joje kažkoks kosminis kūnas (Arenida) iš Saulės sistemos gilumos krenta į Žemę – ir susidūrimo išvengti neįmanoma. Visas Vakarų pasaulis krenta į paniką, - ir tik socialistinė valstybė nesiduoda dezorganizuojama ir, sutelkusi visas jėgas, per trumpą laiką sukuria gigantiškas elektromagnetines „patrankas“, sušaudančias Arenidą...

Statyti filmą pagal šį scenarijų ėmėsi Egertas3), tačiau jis netrukus buvo represuotas, o daugiau pasiryžusių sudėtingam filmavimui neatsirado. „Arenida“ buvo paskelbta „Leningrado tiesoje“, - ir su ja 1937 m. susipažino Maskvos leidyklos vaikams (Dietizdat) redaktoriai A.N. Abramovas5) bei K.K. Andrejevas6) ir be joki užuolank paklausė pradedančiojo fantasto: „O negalėtum scenarijaus pagrindu parašyti romaną?“ Mechaniko drąsa liejosi per kraštus. Jis dirbo kiauras naktis ir kas savaitę sutartu laiku atveždavo po naują skyrių. 1938 m. romanas buvo baigtas – ir būtent tada „Pravdoje“ pasirodė komjaunimo CK sekretoriaus A. Kosarevo4) straipsnis apie sektantus.

Ir kuo gi tai susiję? Ogi pasirodo, kad sektantai, perskaitę scenarijų, paskelbė apie greitą „pasaulio pabaigą“: prie Žemės artėja milžiniškas „dangaus akmuo“. Iš išgąsdintų naivių tikinčiųjų sektantai išviliodavo pinigus, vertingus daiktus, brangenybes... Ir autorius suprato, kad romanas neturi teisės egzistuoti. Iš nervinio sukrėtimo Kazancevui pakilo temperatūrą, tračiau karštligiškai dirbantys smegenys surado išeitį: išlaikyti konceptualią romano liniją, tačiau be dangaus katastrofos motyvo. Globali panika pasaulyje sukeliama pačių žmonių – per mokslinio atradimo panaudojimą savanaudiškais tikslais.

Taip buvo kuriama „Liepsnojanti sala“, nuo 1940 m. spalio iki 1941 m. kovo kas mėnesį spausdinama „Pionieriaus tiesoje“. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse romanas išėjo atskiru leidimu.

... 1945 m. pulkininkas A. Kazancevas iš fronto Austrijoje grįžinėjo per Rumuniją į Besarabiją – ir per radiją išgirdo apie atomines bombas Hirosimoje ir Nagasakyje. Tai atgamino atmintyje prisiminimus apie Tunguskos meteoritą – ir grįžęs į Maskvą kreipėsi į TSRS MA Seismologijos inst-tą, kad palygintų Tunguskos sprogimo seismogramą su atominės bombos duomenimis. Kaip ir numatė rašytojas, seismogramos buvo labai panašios.

Po to buvo konsultuojamasi su akademikais I.E. Tamu7), L. Landau,  P. Kapica. Ir tada A. Kazancevas paskelbia apsakymą-hipotezę „Sprogimas“ (1946, „Aplink pasaulį“, nr.1), kur Tunguskos sprogimas aiškinamas ateivių laivo avarija (gal jame sprogo branduolinis variklis?). Jis sukėlė gausų skaitytojų susidomėjimą.

Tada jis nusprendė įtraukti sprogimą virš Vanavaro faktorijos į „Liepsnojančią salą“, kurios nauja redakcija išleista 1953 m. Joje stebina hipotezė apie „visur esantį kurą“ – šeštąjį azoto oksidą, kuris dar neatrastas, tačiau teoriškai įmanomas. Degdamas ore jis išskiria nepaprastą šilumos kiekį. Juo remiasi "Liepsnojančios salos“ fabula: maniakas antikomunistas Veltas giriasi, kad „iš pagrindų išdegins komunizmo užkratą“ „ugnies sienos“, sukeltos šeštojo azoto oksido, pagalba. 1978 m. ir 1983 m. buvo pateiktos naujos romano redakcijos, ne tik pritaikant politinei situacijai, bet ir įvedant teigiamus veikėjus.

Trumpos biografijos

1) Sergo Ordžonikidzė (1886-1937) - gruzinų bolševikas, Politbiuro narys, artimas Stalino bendražygis. 1932 m. buvo paskirtas Sunkiosios pramonės komisaru. 1937 m. balandžio mėn. VKP(b) plenume ketino viešai pranešti apie Stalino savavališką partijos narių žudynių politiką, plenumo išvakarėse buvo rastas negyvas.

2) Michailas Tuchačevskis (1893-1937) - tarybinis karinis veikėjas ir teoretikas, maršalas. 1918 m. birželį paskirtas Rytų fronto 1-osios armijos vadu; 1920 m. vadovavo Vakarų frontui ir slopino antitarybinius sukilimus. Cheminį ginklą laikė teisėtu. 1932 m. lapkritį pradėjo skysto kuro raketinių varyklių konstravimą ir 1933 m. įsteikė Reaktyvinių MTI. Nužudytas per Stalino karinius valymus; reabilituotas 1957-ais.

3) Konstantinas Egertas (1883-1955) – rusų aktorius ir režisierius. Vaidino „Aelitoje“ (1924) ir „Šachmatų karštligėje“ (1925), „Gobseke“ (1936) ir kt.; režisavo „Lokio vestuves“ (1925), „Šlubas ponas“ (1928), „Gobsekas“ (1936) ir kt. 1938-46 m. represuotas ir kalėjo lageriuose, kurių klubuose statė operas ir operetes. Po karo dirbo Penzės teatre ir Odesos kino studijoje.

4) Aleksandras Kosarevas (1903-1939) - tarybinis partinis veikėjas, komjaunimo CK sekretorius (1929-38). 1935 m. įkūrė „Spartako“ sporto klubą. 1938 buvo suimtas.

5) Aleksandras Abramovas (1906-1943) – žurnalistas, mokslo populiarintojas, vaikų techninės kūrybos skatintojas. Buvo žurnalo „Žinios-jėga“ ir leidyklos „Dietizdat“ redaktoriumi. Parašė knygas vaikams: „Dešimt modelių“ (1937), „Kelionė heliomobiliu“ (1937), „Elektros miestas“ (1936) ir kt.

6) Kirilas Andrejevas (1906-1968) – iki karo dirbo redaktoriumi leidykloje „Dietizdat“, o po karo „Jaunoji gvardija“. Nuo 1944 m. skelbė straipsnius apie mokslinę fantastiką (MF), tapo vienu MF kritikų. Išleido knygas „Trys Ž. Verno gyvenimai“ (1956) ir „Nuotykių ieškotojai“ (1969).

7) Igoris Tamas (1895-1971) – tarybinis fizikas, Nobelio premijos laureatas (1958) už Čerenkovo spinduliavimo atradimą (kartu su P. Čerenkovu ir I. Franku). Pagrindinės veiklos kryptys: kvantinė mechanika, kieto kūno fizika, branduolinė ir el. dalelių fizika bei taikomieji uždaviniai. Kartu su A. Sacharovu sukūrė plazmos išlaikymo tokamake principus.

8) Izraelis Šapiro (1901-1976) – tarybinis ekonomistas, 4-me dešimtm. buvęs Leningrado „Mokslininkų klubo“ direktoriumi. Atliko tyrimus juodosios metalurgijos srityje. Prieš karą persikėlė į Maskvą, po karo išleido kelis žinynus, knygą „Sibiro juodoji metalurgija“ (1960, su bendraautoriais).

Taip pat skaitykite:
Gyvosios ugnys
Tunguskos sprogimas
Fermi paradoksas
Vimanai Ramayanoje
Paslaptingos Naska linijos
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
S. Koroliovas - sovietų kosmoso programos vedlys
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Indų oreivystės priešaušris
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Dropa skrituliai (Kinijoje)
Brandbergo Baltoji ledi
Senovės Indijos mašinos
Malūnsparnio hieroglifas
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Ezekielis ir NSO
Senovės astronautai
Nuo Dievų prie ateivių
Tarybiniai alchemikai
Raudonoji ... planeta
Terra incognita
10 civilizacijų
Pasaulio stogas
Festo diskas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis