„Andromedos ūko“ pagal I. Jefremovo romaną negalima laikyti labai sėkmingu. Jis pastatytas 1967 m. Kijevo Dovženko kinostudijoje; režisierius: E. Šerstobitovas; scenarijus V. Dmitrievskio ir E. Šerstobitovo. Kūrėjai norėjo sekti paskui autorių ir ... susidūrė su begale sunkumų. Vis tik kai kurias ateities grožio natas ir jame išgirstame.

Kiek norinčiųjų mus gasdinti ateitimi, abejoti ja ir niekinti. Vieni tvirtina – žmogus neįveiks savyje žvėries, jis taps pabaisa su neproporcingai didele galva ir smulkiu kūnu. O kiti sako, viršų paims robotai ir dirbtinis protas. Kaip pavyzdį pateiksime sociologo S. Caires pranašystę: „Kuo daugiau palydovų, lazerių, automobillių, tuo mažiau draugiškų gestų, bučinių ir ‚myliu‘ mėnesienoje. Pasaulis rija save iš vidaus lyg mitinė pabaisa. Nuo lygių kelių jis jau senai išlėkė į aukštikalnių autostradą, nepastebėdamas, kaip jį užmeta posūkiuose. Ratai jau pakibo virš prarajos: dar akimirka ir smigsim žemyn...“.

Įdomus sutapimas I. Jefremovo „Andromedos ūkas“ pasirodė tai pačiais metais kaip pakilo ir pirmasis dirbtinis Žemės palydovas. Jis sulaukė ir kritikos – viena recenzijų buvo kandžia antrašte „Andromedos ūkas arba beduinas prie kupranugarį“. Bet tūkstančiai ja džiaugėsi, tarp jų buvo ir aviakonstruktorius O. Antonovas: „Aš, technikos žmogus, romaną perskaičiau dukart… Knyga suteikia sparnus kiekvienam, pajėgiam aktyviai svajoti…” Jį susižavėję skaitė pirmieji kosmonautai: „Ir žmonės ten įdomūs, ir problemos paliestos rimtos; negalima skaityti be jaudulio“ (J. Gagarinas).

Kritikas V. Revičius rašė: „Tam, kad gerai pastatytum ‚Andromedos ūko‘ tipo filmus reikalinga stipri materialine ir techninė bazė. Dažyta fanera, imituojanti ateities architektūrą ir techniką, ekrane sukuria nepakenčiamą klastotę“.

O paties „Andromedos ūko“ romano idėja kilo Gobio dykumoje – į ją 1946-49 m. buvo surengta ekspedicija dizozaurų egzistavimo pagrindimui. Senais automobiliais be specialių mechanizmų, įveikus 25 tūkst. km, buvo išvežta 460 dėžių su „drakonų kaulais“ (apie 120 t.). Būtent tada jis pradėjo užsirašinėti pastabas užrašų knygutėse (kurias vadino „išminties sąsiuviniais“) apie „Didžiojo žiedo“ idėją. Bet ir surinkus medžiagą, darbas ilgą laiką nejudėjo, kol „vidiniu žvilgsniu“ neišvyjo, kaip drąsūs astronautai aplanko Tamsos planetą.

Ivanas Jefremovas (1907-1972) - rusų paleontologas, fantastas, filosofas kosmistas, visuomeninis mąstytojas.
Kilęs iš sentikių šeimos, kurios vyrai pasižymėjo išskirtine fizine jėga (ne išimtis ir Ivanas). Iki 1925 m. dirbo jūreiviu, kai pradėjo mokytis Kalnų inžinerijos inst-to geologijos skyriuje. Pirmąjį mokslinį atradimą padarė 18-os, ... ekspedicijoje 5 Užbaikalę ieškant naftingų struktūrų Čaros upės rajone. O rašyti pradėjo Vidurinėje Azijoje, į kur buvo evakuotas Paleontologijos institutas, kuriame jis dirbo – sumąstęs 7-ių apsakymų ciklą apie „nepaprastus dalykus“ (vėliau įėjusios į „Septynių rumbų“ rinkinį). O vėliau pasipylė ir kiti kūriniai.

Nuo 1926 m. dalyvavo 17-oje paleontologinių ir 14-oje geologinių ekspedicijų, kurių daugumai vadovavo [iš 4 dešimtm. ekspedicijos po Tolimuosius rytus atėjo „Andromedos ūko“ veikėjos Čaros Nandi vardas – pagal Čaros upę Sibire; taip pat vadinamieji „geologiniai“ apsakymai, pvz., „Baltasis ragas“,„Praeities šešėlis“ ar „Deimantų vamzdis“ yra parašyti pagal asmeninius įspūdžius: ką ir pats patvirtina, pvz., savo 1964 m. laiške: „Apsakyme ‚Senųjų kalnakasių takais‘ aš perteikiau savo nuotykius ir įspūdžius bei dalį to, ką man spėjo papasakoti du Kargalino rūdynų šteigeriai...“ ]. Parašė 18 monografijų, per 100 mokslinių darbų. 5-me dešimtm. Sukūrė tafonomijos (fosilijų susidarymo iš organizmų) teoriją.

Pirmą fantastinį apsakymą parašė 1944 m.; pirmas romanas „Oikumenos pakraštyje“ išleistas 1946 m., tačiau garsiausiu tapo „Andromedos ūkas“ (1957) apie utopinę komunistinės žmonijos ateitį, kai Visatos civilizacijos susijungia į Didįjį civilizacijų žiedą, o žmonės vėl įgyja senovės Graikijos ar Indijos išminčių kūno ir dvasios vienybę. Kitame jo romanas „Skustuvo ašmenys“ (1963) susipina nuotykių, psichiatrijos, filosofijos, meilės temos su moksliniais apmąstymais. Jame pateiktos kelios persikertančios siužeto linijos: psichofiziologo, tiriančio smegenų galimybes; italų išvykusių į Afriką dėl deimantų, indų menininko istorija – o visas jas jungia juodosios karūnos, turėjusios svarbų vaidmenį Aleksandro Makedoniečio likimui, paslaptis. Tai romanas apie dvasinę žmogaus jėgą, grožio, meilės ir teisingumo paieškas, proto pergalę. Visa, kas didinga ir gražu, balansuoja tarp dviejų kraštinumų – ant skustuvo ašmenų...

O socialinis-filosofinis romanas „Jaučio valanda” (1963-68), tebeaktualus ir šiandien, tarybinių ideologų buvo uždraustas. Ir jame jis nurodė kelią iš to pragaro, kuriame buvo. Galiausiai sumąstė romaną „Nuodų taurė”, kuriame ketino pavaizduoti įvairiapusį noosferos užteršimą, tačiau jo parašyti jau nespėjo…

Jo garbei pavadintas planetoidas 2269.

Radijas man pasufleravo... Istorija sudėtinga. Karą nuėjau nuo kareivio iki pulkininko ir paskutiniais karo mėnesiais buvo gynybos komiteto įgaliotiniu ir po karo per visą Europą grįžau į TSRS.

Tai buvo rugpjūtį, važiavome su štabo vadovu ir klausėme štabo radijo imtuvą, kai anglų kalba staiga išgirdome pranešimą apie atominės bombos sprogimą. O aš puikiai žinojau Tunguskos meteorito istoriją.

Ir žinojau ne tik apie Kuliko ekspediciją, bet ir apie Kuliko gelbėjimo ekspediciją. Tai ekspedicijai vadovavo Viktoras Aleksandrovičius Sytinas, vėliau tapęs artimu draugu. Man iškart į galvą atėjo mintis apie tų sprogimų – amerikiečių atominės bombos ir Tunguskos meteorito – panašumą, tad atvažiavęs į Maskvą pirmiausia susitikau su Sytinu. Sėdėjome kavinėje-ledainėje Gorkio gatvėje ir jis 2 vaalandas pasakojo apie visas katastrofos pasekmių smulkmenas. Ir kuo ilgiau klausiau tai, tuo labiau įsitikinau dėl savo įtarimų. Pačioje numanomo sprogimo epicentre visi medžiai liko stovėti, o aplinkui – išguldyti radiališkai. Aš pagalvojau – gal sprogimas įvyko ore. Ir pasidalijau idėja su Sytinu. Jis paprieštaravo – girdi, kaip ore? – meteoritas taigi nukrito ant žemės. Bet juk, - neatstoju, - jo taip ir nerado. Kulikas spėjo, kad jis nuskendo pelkėje, pramušęs amžino įšalo sluoksnį. Taip? Bet kai toje vietoje pragręžė ledą – iš ten išsiveržė vandens fontanas. Jei meteoritas būtų pramušęs amžiną įšalą – slėgis būtų kritęs! Sytinui idėja patiko, ir visą likusį laiką mes vienaip ar kitaip grįždavome prie jos aptarimo. Aš gi su malonumu klausiau Sytino pasakojimo apie legendas, kilusias iškart po sprogimo 1908 metais, apie tai kaip Ogdos dievas nusileido į taigą, apie tai, kad ten žuvo elniai ir žmonės. Ir net apie tai, kad sprogimo vieta, atseit, buvo užburta. Apie tai, su kokiais nuotykiais po 19 metų Kulikas brovėsi prie epicentro ir pan. Dabar aš jau susidomėjau šia Tunguskos paslaptimi, o dar labiau – atominio sprogimo paslaptimi. Tada, 1945 metų pabaigoje apie tai kol kas niekur nebuvo galima paskaityti. Teko tartis dėl susitikimo su akademiku Landau, kuris ir papasakojo apie amerikiečių atominės bombos sandarą... Po to aš šią hipotezę apie atominį sprogimą Tunguskoje išdėsčiau fantastinio apsakymo, atspausdinto 1946 m. pradžioje, forma...

Bet juk ir aš nuo pat pradžių supratau, kokią istoriją galiu užvirti, todėl prieš publikaciją dėl visa ko apsidraudžiau ir atėjau pasikonsultuoti pas Nobelio premijos laureatą Igorį Jevgenevičių Tamą. Jį pradėjau įtikinėti, kad tik atominiu sprogimu galima paaiškinti tuos negirdėtus įvykius, kurie Sibire nutiko 1908 metų birželio 30 d. Kaip kitaip paaiškinti garsą, kuris buvo girdimas už tūkstančių kilometrų. Tačiau centre miškas liko stovėti, kas gali būti tik sprogimui įvykus ore. Lygiai taip, kaip bombos sprogime virš Hirosimos. Ar galėjo tai nutikti 1908 metais, paklausiau Igorio Jevgenjevičiaus. Ne, atsakė jis, nes atominis sprogimas gali būti tik dirbtiniu, o tuo metu žmonija dar nežinojo branduolinių paslapčių. O jei dirbtinis, tai ar galima teoriškai tarti, kad kažkas, koks nors genijus trobelėje ar žeminėje surinko branduolinį užtaisą? Tamas kategoriškai prieštaravo. Tai neįmanoma! Tai visiška nesąmonė!.. Taip... Vadinasi, atominis sprogimas? Sprogo kažkas, kas sukurta dirbtinai, tačiau ne Žemėje ir ne žmogaus. O kur ir kieno? Tai dabar į panašų kvailą klausimą bet kuris pirmaklasis prisimins žodį „ateiviai“, tačiau 1946 metais net termino NSO dar nebuvo, pirmasis bumas spaudoje dėl ateivių dar tik prasidėjo 1947-ais!..

Koroliovas ne tik palaikė mus, bet ir pasiūlė paieškoms panaudoti malūnsparnį KB, kuris kaip tik buvo netoli tų vietų. Davė nurodymą, kad mus aprūpintų paieškos racijomis... po kelių savaičių aš raportavau telefonu Koroliovui apie mūsų darbą taigoje ir pelkėse.
- O juk kokias nors laivo nuolaužos rastos?
- Ne, ieškome. Tiesa, atostogos jau baigiasi!

Sergejus Pavovičius iškart nusprendė:
- Aš jas pratęsiu.

Teko prisipažinti, kad davėme žodį savo vadovams grįžti laiku. Koroliovas sutiko: reikalai yra reikalai. Tada pridūrė:
- O vis tik gaila, kad nieko neradote...

„Liepsnojančios salos“ kiltis ir vystymas

1931 m. vasarą S. Ordžonikidzė¹⁾ ir gynybos narkomo pavaduotojas M. Tuchačevskis²⁾ priėmė Belorecko metalurgijos gamykloje vyriausiu mechaniku dirbantį Aleksandrą Kazancevą, kuris jiems pademonstravo elektrinio ginklo (o tiksliau, katapultos), skirto permesti sviedinius arba aparatus tarp žemynų, modelį. Deja, tuo metu jo nebuvo įmanoma įgyvendinti – tam reikėjo akimirksniu sukaupti milijonų kilovatų elektros galią (tuo metu šalyje nebūtų pakakę visos šalies pajėgumų).

Kartu su akademiku A. Jofe jaunasis išradėjas pabandė išspręsti problemą plonasienių kondensatorių pagalba. Anot fiziko, kuo plonesnis dialektriko sluoksnis, tuo daugiau elektros energijos bus sukaupta. Deja, to nepatvirtino praktika – ir teko atsisveikinti su „elektros stoties kišenėje“ svajone. Bet nėra blogio be gero: A. Jofė nustatė nepaprastas puslaidininkių savybes, atvėrusias naują erą elektrotechnikoje.

... Kiek nusivylęs A. Jofė apie fantastą-išradėją papasakojo Leningrado Mokslininkų namų direktoriui I. Šapiro⁸⁾, kuris Kazancevui pasiūlė parašyti scenarijų apie katapultą konkursui, rengiamam kartu su kino studija ir įkalbėjo literatūroje nepasikausčiusį inžinierių padiktuoti scenarijų scenografistei. 1936 m. abiejų autorių (Kazancevo ir Šapiro) „Arenida“ laimėjo konkursą. Joje kažkoks kosminis kūnas (Arenida) iš Saulės sistemos gilumos krenta į Žemę – ir susidūrimo išvengti neįmanoma. Visas Vakarų pasaulis krenta į paniką, - ir tik socialistinė valstybė nesiduoda dezorganizuojama ir, sutelkusi visas jėgas, per trumpą laiką sukuria gigantiškas elektromagnetines „patrankas“, sušaudančias Arenidą...

Statyti filmą pagal šį scenarijų ėmėsi Egertas³⁾, tačiau jis netrukus buvo represuotas, o daugiau pasiryžusių sudėtingam filmavimui neatsirado. „Arenida“ buvo paskelbta „Leningrado tiesoje“, - ir su ja 1937 m. susipažino Maskvos leidyklos vaikams (Dietizdat) redaktoriai A.N. Abramovas⁵⁾ bei K.K. Andrejevas⁶⁾ ir be joki užuolank paklausė pradedančiojo fantasto: „O negalėtum scenarijaus pagrindu parašyti romaną?“ Mechaniko drąsa liejosi per kraštus. Jis dirbo kiauras naktis ir kas savaitę sutartu laiku atveždavo po naują skyrių. 1938 m. romanas buvo baigtas – ir būtent tada „Pravdoje“ pasirodė komjaunimo CK sekretoriaus A. Kosarevo⁴⁾ straipsnis apie sektantus.

Ir kuo gi tai susiję? Ogi pasirodo, kad sektantai, perskaitę scenarijų, paskelbė apie greitą „pasaulio pabaigą“: prie Žemės artėja milžiniškas „dangaus akmuo“. Iš išgąsdintų naivių tikinčiųjų sektantai išviliodavo pinigus, vertingus daiktus, brangenybes... Ir autorius suprato, kad romanas neturi teisės egzistuoti. Iš nervinio sukrėtimo Kazancevui pakilo temperatūrą, tračiau karštligiškai dirbantys smegenys surado išeitį: išlaikyti konceptualią romano liniją, tačiau be dangaus katastrofos motyvo. Globali panika pasaulyje sukeliama pačių žmonių – per mokslinio atradimo panaudojimą savanaudiškais tikslais.

Taip buvo kuriama „Liepsnojanti sala“, nuo 1940 m. spalio iki 1941 m. kovo kas mėnesį spausdinama „Pionieriaus tiesoje“. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse romanas išėjo atskiru leidimu.

... 1945 m. pulkininkas A. Kazancevas iš fronto Austrijoje grįžinėjo per Rumuniją į Besarabiją – ir per radiją išgirdo apie atomines bombas Hirosimoje ir Nagasakyje. Tai atgamino atmintyje prisiminimus apie Tunguskos meteoritą – ir grįžęs į Maskvą kreipėsi į TSRS MA Seismologijos inst-tą, kad palygintų Tunguskos sprogimo seismogramą su atominės bombos duomenimis. Kaip ir numatė rašytojas, seismogramos buvo labai panašios.

Po to buvo konsultuojamasi su akademikais I.E. Tamu⁷⁾, L. Landau,  P. Kapica. Ir tada A. Kazancevas paskelbia apsakymą-hipotezę „Sprogimas“ (1946, „Aplink pasaulį“, nr.1), kur Tunguskos sprogimas aiškinamas ateivių laivo avarija (gal jame sprogo branduolinis variklis?). Jis sukėlė gausų skaitytojų susidomėjimą.

Tada jis nusprendė įtraukti sprogimą virš Vanavaro faktorijos į „Liepsnojančią salą“, kurios nauja redakcija išleista 1953 m. Joje stebina hipotezė apie „visur esantį kurą“ – šeštąjį azoto oksidą, kuris dar neatrastas, tačiau teoriškai įmanomas. Degdamas ore jis išskiria nepaprastą šilumos kiekį. Juo remiasi "Liepsnojančios salos“ fabula: maniakas antikomunistas Veltas giriasi, kad „iš pagrindų išdegins komunizmo užkratą“ „ugnies sienos“, sukeltos šeštojo azoto oksido, pagalba. 1978 m. ir 1983 m. buvo pateiktos naujos romano redakcijos, ne tik pritaikant politinei situacijai, bet ir įvedant teigiamus veikėjus.

Dar neišblėso netekties liūdesys visų, mylėjusių ir vertinusių Jefremovą, kaip Spalio švenčių išvakarėse 1972 m. lapkričio 4 d. mirusio rašytojo bute apsireiškė 12 Valstybės saugumo komiteto darbuotojų ir, net nepateikę orderio kratai, o tik žodžiu pasirėmę į atseit esančią TSRS Generalinio prokuroro pavaduotojo sankciją, 13 valandų aukštyn kojom vertė „komunizmo dainiaus“ butą. Žinoma, jie nieko nerado iš antitarybinių dalykų ir paėmė tik Bremės tomą „Gyvūnų gyvenimas...“ ir rašytojo laiškus žmonai... kaip pas mus sureaguotų į tai, jei kažkur užsienyje policija, mirus rašytojui su pasauliniu vardu, įsiveržtų į jo namus ir ten surengtų betvarkę.