Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai 

Paleokosmonautika išpopuliarėjo 8-me dešimtm. Temą pažadino šveicaro Ericho von Denikeno knyga “Prisiminimai apie ateitį” (1968). Vienas joje pateiktų pavyzdžių – Naska piešiniai, kitas – nerūdijanti geležies kolona Delyje, stovinti senovinės Kuvatul-Islam mečetės griuvėsiuose.
I. Jefremovas (kairėje) su Paleontologijos muziejaus dir, K. Flerovu

Tačiau TSRS ši teorija klestėjo dar iki Denikeno knygos ir pagal ją susukto filmo (1970) pasirodymo. Pirmasis idėją, kad Žemę kadaise galėjo aplankyti ateiviai, apysakoje „Žvaigždžių laivai“ (1947) išdėstė Ivanas Antonovičius Jefremovas. Jis pripažįsta, kad šviesos greitis yra ribinis, tad pilotuojami skrydžiai į žvaigždes kol kas yra neįmanomi arba labai apriboti. Vis tik laikais, kai Žemėje dar nebuvo žmogaus, dangaus vaizdas buvo kitoks:
„Trumpai, - mūsų Saulės sistema Galaktikoje brėžia milžinišką elipsės formos orbitą, kurios periodas 270 mln. metų. Ši orbita kiek palinkusi mūsų Galaktikos „rato“ horizontalios plokštumos atžvilgiu. Todėl Saulė su planetomis tam tikru momentu kerta juodos medžiagos – sustingusios materijos dulkių ir nuolaužų – uždangą, kybančią Galaktikos rato pusiaujo plokštumoje. Tada ji priartėja prie centrinių sričių tankesnių žvaigždžių sistemų kaip, pavyzdžiui, Šaulio žvaigždyno. Ir šiuo atveju galimas mūsų Saulės sistemos suartėjimas su kitomis nežinomomis sistemomis, suartėjimas tiek žymus, kad nuskridimas tampa realiu. [ ... ] Saulės sistemos suartėjimas su Galaktikos centriniais sutankėjimais įvyko maždaug prieš 70 mln. metų!..“.

Apysakoje tarybiniai mokslininkai, sukūrė ateivių, galėjusių pabuvoti Žemėje Saulės suartėjimo su žvaigždžių sutankėjimais metu, paieškos metodiką, iš tikro randa nežemiečio, žuvusio besigrumiant su dinozauru, skeletą. Jį aprašydamas Jefremovas pateikia svarius argumentus palaikant gana paplitusią tarybinėje literatūroje nuomonę, kad mąstančios būtybės privalo būti humanoidais.

Visų pirma turi išsivystyti jutimų organai, o iš jų labiausiai rega, rega dviejų akių, stereoskopinė, gebanti aprėpti erdvę, tiksliai joje fiksuoti daiktus, sudaryti tikslų įsivaizdavimą apie jų formą ir padėtį. Neverta ir sakyti, kad galva privalo būti priekinėje kūno pusėje, visų pirma besiliečiančioje su išore, turinčioje jutimų organus, kurie taipogi privalo būti arčiausiai smegenų dėl dirgiklių perdavimo ekonomiškumo. Toliau, mąstanti būtybė privalo gerai judėti, turėti sudėtingas galūnes, sugebančias atlikti darbą, nes tik per darbą, per darbinius įgūdžius vyksta supančio pasaulio apmąstymas ir gyvūno virtimas žmogumi. Kartu mąstančios būtybės negali būti smulkios, nes mažame organizme nėra sąlygų didelių smegenų vystymuisi, nėra reikalingų energijos atsargų. Be to, smulkus gyvūnas pernelyg priklauso nuo nežymių atsitiktinumų planetos paviršiuje – vėjo, lietus ir panašūs dalykai jam jau tampa katastrofiškomis nelaimėmis. O pasaulio apmąstymui būtina tam tikru lygiu nepriklausyti nuo gamtos jėgų. Todėl mąstantis gyvūnas privalo būti judrus, pakankamų dydžių ir jėgos, turėti vidinį skeletą, panašų į mūsų stuburinius. Labai stambiu ji irgi negali būti, nes kitaip pažeidžiamos organizmo tvirtumo ir tinkamų proporcijų sąlygos, užtikrinančios milžiniškos papildomos apkrovos – smegenų - palaikymą.

[ ... ] Trumpiau, mąstantis gyvūnas privalo būti stuburiniu, su galva ir būti panašaus į mus dydžio. Visi šie žmogaus parametrai neatsitiktiniai. Bet juk smegenys gali vystytis tik tada, kai galva nėra įrankiu, neapsunkinta ragų, dantų, stiprių žandikaulių, nerausia žemės, negriebia grobio. Tai galima, jei gamtoje yra pakankamai maisto; pavyzdžiui, žmogui didelį vaidmenį turėjo augalų vaisiai, išlaisvinę nuo begalinio
Žvaigždžių laivai Randamos nežemiečių palaikai - A. Špira iliustracija „Žvaigždžių laivams“
augalinės masės dorojimo arba gyvo grobio vaikymosi ir žudymo. Tada žandikauliai gali būti gana silpni, gali vystytis didelis kaukolės kupolas smegenims, atsveriantis snukį. Galima dar daug pasakyti apie tai, kokios turėtų būti galūnės, tačiau tai aišku ir taip: judesių laisvė ir geba gaminti, laikyti ir naudotis įrankius. Be įrankių nėra ir negali būti žmogaus. Iš čia paskutinis dalykas – galūnių paskirtis turi būti atskirta: vienos turi atlikti judėjimo funkciją, kitos turi būti griebimo organais, sudėtingais ir įvairiais savo judesiais. Visa tai susiję su tuo, kad galva turi būti pakelta virš žemės, kitaip susilpnės supančio pasaulio suvokimo galimybės.

Išvada – žmogaus, kaip mąstančio gyvūno, forma, jo išvaizda neatsitiktiniai, jie labiausiai atitinka organizmą, turintį didelius mąstančius smegenis...

Savąją „tipinės“ protingos būtybės vaizdinį Jefremovas išlaikė visą gyvenimą. Kartas nuo karto pateikdamas argumentus hipotetinės rekonstrukcijos naudai - populiarinimo straipsniuose (pvz., „Kosmosas ir paleontologija“) bei fantastikos kūriniuose (kaip „Gyvatės širdis“ ir „Andromedos ūkas“).

Jefremovo nuomonei pritarė ir kitas fantastas – Aleksandras Petrovičius Kazancevas. 1946 m. apsakyme „Sprogimas” išsakyta prielaida, kad Tunguskos meteoritas buvo ateivių laivu, naudojusių branduolinę energiją. Jau mūsų laikais tai prisimindamas Kazancevas prisipažino:

Radijas man pasufleravo... Istorija sudėtinga. Karą nuėjau nuo kareivio iki pulkininko ir paskutiniais karo mėnesiais buvo gynybos komiteto įgaliotiniu ir po karo per visą Europą grįžau į TSRS.

Tai buvo rugpjūtį, važiavome su štabo vadovu ir klausėme štabo radijo imtuvą, kai anglų kalba staiga išgirdome pranešimą apie atominės bombos sprogimą. O aš puikiai žinojau Tunguskos meteorito istoriją.

Ir žinojau ne tik apie Kuliko ekspediciją, bet ir apie Kuliko gelbėjimo ekspediciją. Tai ekspedicijai vadovavo Viktoras Aleksandrovičius Sytinas, vėliau tapęs artimu draugu. Man iškart į galvą atėjo mintis apie tų sprogimų – amerikiečių atominės bombos ir Tunguskos meteorito – panašumą, tad atvažiavęs į Maskvą pirmiausia susitikau su Sytinu. Sėdėjome kavinėje-ledainėje Gorkio gatvėje ir jis 2 vaalandas pasakojo apie visas katastrofos pasekmių smulkmenas. Ir kuo ilgiau klausiau tai, tuo labiau įsitikinau dėl savo įtarimų. Pačioje numanomo sprogimo epicentre visi medžiai liko stovėti, o aplinkui – išguldyti radiališkai. Aš pagalvojau – gal sprogimas įvyko ore. Ir pasidalijau idėja su Sytinu. Jis paprieštaravo – girdi, kaip ore? – meteoritas taigi nukrito ant žemės. Bet juk, - neatstoju, - jo taip ir nerado. Kulikas spėjo, kad jis nuskendo pelkėje, pramušęs amžino įšalo sluoksnį. Taip? Bet kai toje vietoje pragręžė ledą – iš ten išsiveržė vandens fontanas. Jei meteoritas būtų pramušęs amžiną įšalą – slėgis būtų kritęs! Sytinui idėja patiko, ir visą likusį laiką mes vienaip ar kitaip grįždavome prie jos aptarimo. Aš gi su malonumu klausiau Sytino pasakojimo apie legendas, kilusias iškart po sprogimo 1908 metais, apie tai kaip Ogdos dievas nusileido į taigą, apie tai, kad ten žuvo elniai ir žmonės. Ir net apie tai, kad sprogimo vieta, atseit, buvo užburta. Apie tai, su kokiais nuotykiais po 19 metų Kulikas brovėsi prie epicentro ir pan. Dabar aš jau susidomėjau šia Tunguskos paslaptimi, o dar labiau – atominio sprogimo paslaptimi. Tada, 1945 metų pabaigoje apie tai kol kas niekur nebuvo galima paskaityti. Teko tartis dėl susitikimo su akademiku Landau, kuris ir papasakojo apie amerikiečių atominės bombos sandarą... Po to aš šią hipotezę apie atominį sprogimą Tunguskoje išdėsčiau fantastinio apsakymo, atspausdinto 1946 m. pradžioje, forma...

Kazancevo apsakymas ištart patraukė specialistų dėmesį. Jį aptarė Astronomų draugijos Maskvos skyriaus posėdyje, po kurio Maskvos plenatariume buvo įrengta paskaita-inscenizacija „Tunguskos meteorito paslaptis“. Ji atrodė taip. Planetariumo direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Feliksas Jurevičius Zigelis (žinomas mokslo populiarintojas, susižavėjęs ir ufologija) skaitė paskaitą apie Tunguskos meteoritą, apie Kuliko ekspediciją ir t.t. – tačiau ją pabaigus salėje atsistodavo žiūrovas Mettas (aktorius, pagal
Kazancevas Aelita-81 konferencijoje A. Kazancevas „Aelita-81“ konferencijoje
scenarijų vaidinęs pulkininko pjeses) ir tardavo: „O žinote, man į galvą atėjo įdomi mintis. O kas, jei tai buvo atominis sprogimas?“ Tada vienas po kitos stodavo kiti aktoriai“ „studentas“ Konovas, „fizikos profesorius“ Kravčenko – ir sukeldavo gyvą diskusiją, prie kurios prisijungdavo tikri klausytojai.

Jei po publikacijos „Aplink pasaulį“ atėjo vos keli laiškai-atsiliepimai, tai dabar apie Tunguskos sprogimo paslaptis prakalbo visa Maskva. Į lekcijas planetariume veržėsi, bilietai tapo deficitu. Toliau ignoruoti problemą tapo neįmanoma, juk daugelis klausytojų inscenizaciją priimdavo kaip rimtą mokslinį aptarimą, o hipotezę apie ateivių laivą – kaip oficialų Mokslų akademijos požiūrį. Pasirodė kritiniai straipsniai centriniuose laikraščiuose, kurie, beje, dar labiau įkaitino jaunimo susidomėjimą šia paslaptimi. Kazancevas pasakoja:

Bet juk ir aš nuo pat pradžių supratau, kokią istoriją galiu užvirti, todėl prieš publikaciją dėl visa ko apsidraudžiau ir atėjau pasikonsultuoti pas Nobelio premijos laureatą Igorį Jevgenevičių Tamą. Jį pradėjau įtikinėti, kad tik atominiu sprogimu galima paaiškinti tuos negirdėtus įvykius, kurie Sibire nutiko 1908 metų birželio 30 d. Kaip kitaip paaiškinti garsą, kuris buvo girdimas už tūkstančių kilometrų. Tačiau centre miškas liko stovėti, kas gali būti tik sprogimui įvykus ore. Lygiai taip, kaip bombos sprogime virš Hirosimos. Ar galėjo tai nutikti 1908 metais, paklausiau Igorio Jevgenjevičiaus. Ne, atsakė jis, nes atominis sprogimas gali būti tik dirbtiniu, o tuo metu žmonija dar nežinojo branduolinių paslapčių. O jei dirbtinis, tai ar galima teoriškai tarti, kad kažkas, koks nors genijus trobelėje ar žeminėje surinko branduolinį užtaisą? Tamas kategoriškai prieštaravo. Tai neįmanoma! Tai visiška nesąmonė!.. Taip... Vadinasi, atominis sprogimas? Sprogo kažkas, kas sukurta dirbtinai, tačiau ne Žemėje ir ne žmogaus. O kur ir kieno? Tai dabar į panašų kvailą klausimą bet kuris pirmaklasis prisimins žodį „ateiviai“, tačiau 1946 metais net termino NSO dar nebuvo, pirmasis bumas spaudoje dėl ateivių dar tik prasidėjo 1947-ais!..

Apsakyme „Svečias iš kosmoso“ (1951) Kazancevas išvystė savo hipotezę, įrodinėdamas, kad, greičiausia, laivą pastatė marsiečiai, tačiau jis atskrido iš Veneros – Tunguskos sprogimo data sutampa su laivo, atskrendančio optimalia trajektorija Venera-Žemė, data. Kazancevas rašė: „Matyt kažko prireikė marsiečiams antrijoje, jaunoje ir karštoje, Saulės sistemos planetoje“.

Painiava su marsiečiais, kurie kažkodėl atskrido ne iš Marso, o iš Veneros, paskatino Kazancevą papildyti savo teoriją papildomomis hipotezėmis. Jis jas gerokai vėliau išdėstė romane „Marso anūkai“ (1962), kuriame žemiečiai skrenda į Venerą ir be įvairių priešistorinių padarų randa išsivysčiusios civilizacijos atstovų pėdsakus, kurie, vieno įgulos nario įsitikinimu, atskrido iš žūstančio Marso, kad čia įkurtų naują tėvynę. Tačiau romane pats autorius ginčijasi su panašia hipoteze – pernelyg jau neįtikėtina tokia prielaida...

Kazancevas sugebėjo užkrėsti idėja daugelį jaunų mokslininkų. Taip geochemikas Aleksejus Vasiljevičius Zolotovas ne tik įtikėjo atominiu ateivių laivu, bet ir pabandė vietoje surasti hipotezės įrodymų. Jis išvartų rajone pabuvojo 12 kartų ir nustatė, kad dirvos radioaktyvumas Tunguskos sprogimo rajone viršija foną. Radioaktyviąją „atžymą“, datuojamą 1908 metais, pavyko aptikti ir vieno iš likusių stovėti medžių nuopjovose. Kiti tyrinėtojai nepatvirtino Zolotovo atradimo, kas nesutrukdė jam apsiginti kandidatinės disertacijos savo ieškojimų pagrindu.

1960 m. vėlgi Kazancevo idėjų įtakoje ir su vyriausiojo tarybinių raketų konstruktoriaus Sergejaus Pavlovičiaus Koroliovo palaiminimu į taigą išvyko kosminės srities atstovų ekspedicija. Joje dalyvavo būsimas ksomonautas Georgijus Grečko (taip pat žr. >>>>>). Jis vėliau pasakojo:

Koroliovas ne tik palaikė mus, bet ir pasiūlė paieškoms panaudoti malūnsparnį KB, kuris kaip tik buvo netoli tū vietų. Davė nurodymą, kad mus aprūpintų paieškos racijomis... po kelių savaičių aš raportavau telefonu Koroliovui apie mūsų darbą taigoje ir pelkėse.
Medžio rievės iš Tunguskos Tiriamos Tunguskos sprogimą išgyvenusių medžių nuopjovos
- O juk kokias nors laivo nuolaužos rastos?
- Ne, ieškome. Tiesa, atostogos jau baigiasi!

Sergejus Pavovičius iškart nusprendė:
- Aš jas pratęsiu.

Teko prisipažinti, kad davėme žodį savo vadovams grįžti laiku. Koroliovas sutiko: reikalai yra reikalai. Tada pridūrė:
- O vis tik gaila, kad nieko neradote...

Idėją toliau populiarino nenurimstantis Feliksas Zigelis. Po to, kai žurnaluose „Technika jaunimui“, „Žinojimas – jėga“ ir „Smena“ jis paskelbė keletą straipsnių apie Zolotovo tyrinėjimų išvadas, o tų straipsnių vertimai pateko į vakarų spaudą, mokslo pasaulis sureagavo gana griežtu pareiškimu. XII meteoritų konferencija savo sprendime pažymėjo, kad „radioaktyvumo ir kiti tyrinėjimai iki šiol nesuteikia pagrindo spėjimui apie branduolinį Tunguskos sprogimo pobūdį“. Tuo pačiu konferencija pripažino, kad fantastiškų hipotezių populiarinimas neleistinas.

Papildomai skaitykite A. Kazancevo pratarmę straipsniui M. Agrestas. Senovės kosmonautai

Taip pat skaitykite:
Gyvosios ugnys
Tunguskos sprogimas
Fermi paradoksas
Vimanai Ramayanoje
Paslaptingos Naska linijos
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
S. Koroliovas - sovietų kosmoso programos vedlys
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Indų oreivystės priešaušris
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Dropa skrituliai (Kinijoje)
Brandbergo Baltoji ledi
Senovės Indijos mašinos
Malūnsparnio hieroglifas
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Ezekielis ir NSO
Senovės astronautai
Nuo Dievų prie ateivių
Tarybiniai alchemikai
Raudonoji ... planeta
Terra incognita
10 civilizacijų
Pasaulio stogas
Festo diskas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis