Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Istorinis diskursas

Septintasis kontinentas
 

Nemaža kosminių tyrimų dalis skirta artimiausiam kosmoso kūnui, Mėnuliui. Nuo seno rašytojai ir poetai jį minėjo savo kūriniuose, fantastai aprašinėjo keliones į jį - ir rimtai, ir juokais.

Moon by Freeman Dantė „Dieviškoje komedijoje“ rašė apie žmogaus sielų perkėlimą į sidabrinį rutulį. Johano Keplerio sūnus Liudvikas 1634 m., jau po tėvo mirties, išleido tėvo mokslinę-fantastinę apybraižą „Sapnas, arba naujausias kūrinys apie Mėnulio astronomiją“. Joje J. Kepleris palieka Žemė ir skrenda į Mėnulį. Nuostabi Levanijos šalis (taip jis vadina Mėnulį) pasirodo yra apgyvendinta bjaurių gyvatiškų padarų, gyvenančių giliuose plyšiuose ir olose, kur slepiasi nuo kepinančio karščio ir stingdančio šalčio.

Kam garsiam mokslininkui, žmonijai palikusiam tris dangaus kūnų judėjimo dėsnius ir dar gyvas būdamas nustelbęs Ptolemėjaus ir Koperniko šlovę, reikėjo pasinaudoti fantastikos žanru? Jis pats sako, kad norėjo astronomines žinias paskleisti liaudyje. O be to jam ramybės nedavė mintis: jei Mėnulyje gyvena protingos būtybės, tai kaip joms atrodo Saulės sistema?

Prancūzų rašytojas Sirano de Beržerakas savo romane „Kita šviesa, arba kosminė istorija apie Mėnulio imperijas ir valstybes“ (1650 m.) paminėjo kelis būdus, kaip galima patekti į Mėnulį. Greta to mistinių, kaip skrydis šventų dvasių pagalba, jis minėjo ir gana techninius. Pirmiausia pabandė pakilti keliamas rasos (kurią, atseit, traukia Saulė) pripildytais buteliukais, tačiau, pakilęs virš debesų, nudribo į Žemę. Tada sukūrė mašiną, kuri pakilo stumiama fejerverkų raketų. Mėnulyje Sirano sutiko jaunuolį ir sužinojo, kaip tasai atliko tokią nepaprastą kelionę. Pasirodo, jaunuolis mėtė magnetą, kuris pritraukdavo jo geležinį vežimą. Sirano pasakoja, kad selenitai vaikšto aukštyn kojomis, nekalba, o dainuoja, minta kvapais ir už viską moka ne pinigais, o eilėraščiais (plačiau žr. >>>>>).

Viena Josifo Haidno operų, pagal Karlo Goldoni pjesės siužetą, vadinosi „Kelionė į Mėnulį“. Ji atlikta vienintelį kartą, 1773 m. rugpjūtį, vengrų kunigaikščio Estergazi, pas kurį Haidnas tarnavo rūmų kapelmeisteriu, vestuvių proga, Opera visai nelauktai buvo rasta kunigaikščio archyvuose ir vėl atlikta 1959 m. Eks-an-Provanso festivalyje. Jos siužetas toks: Mėnulio imperatorius atsiuntė į Žemę stiprų stebuklingą gėrimą. Buonafede, panorusiam aplankyti Mėnulį, teliko tik jį išgerti. Mėnulyje jis tapo didelės painiavos liudininku.

XIX a. kelionės į Mėnulį ima remtis mokslo ir technikos pasiekimais. Baironas „Don Žuano“ 10 skyriuje rašo: „Ir tikrai, mes iki Mėnulio, garo pagalba, kada nors nutiesim kelią“.

Izaokas Niutonas, nustatęs visuotinės traukos dėsnį, garsiajame veikale „Gamtotyros matematiniai pagrindai“ (1687 m.) išdėstė tokius pasvarstymus: patrankos aukštai kalnuose iššautas sviedinys nubrėš žemėjančią trajektoriją ir pasieks paviršių tam tikru atstumu. Padidinus pradinį sviedinio greitį, jo trajektorija pradžioje bus lygesnė, o paviršių pasieks toliau esančiame taške. Herbert Wells. First Men at Moon Kuo didesnis bus pradinis greitis, tuo pradinė trajektorijos dalis bus lygesnė, o sviedinys nukris vis toliau. Jei bus suteiktas tam tikras, labai didelis pradinis greitis, sviedinys imsis suktis apskrita orbita. Niutono paskaičiavimu, kad galėtų pasiekti Mėnulį, sviedinys turi įgauti ne mažesnį nei 11 km/sek. greitį.

Pasinaudojęs Niutono paskaičiavimais, Ž. Vernas gana originaliu būdu į Mėnulį pasiuntė savo knygų „Iš Žemės į Mėnulį“ ir „Aplink Mėnulį“ herojus (plačiau žr. >>>>>). Milžiniškas sviedinys, kurio vidinis skersmuo yra apie 3 m, pagamintas iš tuo metu reto aliuminio, iššaunamas 160 t piroksilino sprogimo jėgos. „Kolumbiados“ pastatymui teko išrausti 60 pėdų pločio ir 900 pėdų (270 m) gylio šachtą.
Kita vertus ir Ciolkovskis ne iš karto ėmėsi raketos. Pradžioje jis paskaičiavo, kad Ž. Verno keleivių patrankos sviedinyje svoris šūvio metu padidėtų 64 tūkst. kartų – perkrovos tikrai nepakeliamos!

XX a. pradžioje H. Velsas parašė romaną "Pirmieji žmonės Mėnulyje". Rašytojas tarė, kad Mėnulis yra gyvenamas ir romano veikėjai patyrė pasakiškus nuotykius pas selenitus, nepaprastai panašius į skruzdėles, pavertusius Mėnulį milžinišku skruzdėlynu, jame išrausę daugybę olų, tunelių ir praėjimų...
[ Daugiau   Ankstyvosios kelionės į Mėnulį ... ]

Tačiau prireikė nepaprastų pastangų, kad skrydžiai į kosmosą taptų tikrove. Ant altoriaus buvo sudėta ir Koperniko įžvalgumas bei pastangos, ir Galilėjaus talentas bei išmintis, ir Džordano Buno protas ir drąsa. Rusų revoliucionierius, dalyvavęs pasikėsinime į carą, Nikolajus Kibalčičas, nubrėžęs pirmą raketinio skraidymo aparato schemą (1881 m.), pranešime vyriausybei rašė:
"Jei po kruopštaus mokslininkų-specialistų aptarimo mano idėja bus pripažinta įvykdoma, būsiu laimingas, kad padariau didelę paslaugą Tėvynei ir žmonijai. Rada ramiai sutiksiu mirtį, žinodamas, kad mano idėja nežus kartu su manimi, Luna-1 zond o gyvuos žmonijoje, dėl kurios pasirengęs paaukoti gyvenimą". Vėliau apie Kibalčičą K. Ciolkovskis parašys: "Sujaudina, kad žmogus prieš baisią bausmę dar turi jėgų galvoti apie žmoniją". Vienok, tą drąsų projektą nukišo į slaptą archyvą, kuriame jis išgulėjo iki 1918 m.

Ir štai 1959 m. sausio 2 d. pakilo automatinė stotis "Luna-1" poetišku pavadinimu "Svajonė" (Mečta), kuri po 34 val. praskriejo 7,5 tūkst. km atstumu nuo Mėnulio paviršiaus ir tapo pirmuoju dirbtiniu Saulės sistemos objektu.

1959 m. rugsėjo 12 d. rytą pakilo "Luna-2", po 38 val. pasiekusi Mėnulio paviršių ir ten palikusi tris gaireles su TSRS herbu. Kosminis aparatas turėjo rėžtis į kosminio kaimyno paviršių 3,3 km/sek. greičiu ir tarybiniai inžinieriai pasirūpino, kad gairelės išliktų sveikos”.
„Antroji kosminė raketa“ parodė, kad:

  • Mėnulis praktiškai neturi magnetinio lauko;
  • netoli Mėnulio yra jonizuotų dujų apvalkalas;
  • netoli Mėnulio nėra įelektrintų dalelių juostų (kaip aplink Žemę).
  • O po mėnesio, per pirmojo palydovo dviejų metų sukaktį, 1959 m. spalio 4 d. link Mėnulio nuskriejo trečioji stotis "Luna-3". Pagrindine jos užduotimi buvo tolimesnis kosminės erdvės tyrimas ir nematomos Mėnulio pusės nufotografavimas – tad fotografavimo metu atstumas iki paviršiaus turėjo būti 60-70 tūkst. km, o Mėnulis, stotis ir Saulė būti beveik vienoje linijoje. O antžeminiai imtuvai turėjo gauti maksimalų informacijos kiekį jau pirmo stoties apskridimo aplink Mėnulį metu.

    Po 61 val. skrydžio, sudėtinga, panašia į milžiniško bumerango trajektorija, „Luna-3“ praskrido 7900 km atstumu nuo Mėnulio centro. Artimiausio suartėjimo metu ji buvo piečiau jo, o vėliau, veikiama Mėnulio traukos, užsirietė į šiaurę tiek, kad gražinti sotį į Žemę teko jau nuo šiaurinio pusrutulio. Taigi, ji apskrido Mėnulį ir nufotografavo nematomą jo pusę. Priartėjusi prie Žemės, stotis perdavė nuotraukas televizijos kanalu. Pasinaudodami pirmeivių teise, tarybiniai mokslininkai nematomos Mėnulio pusės kalnams, lygumoms, krateriams, cirkams ir kitiems objektams suteikė pavadinimus.

    Dar po 3 m., 1963 m. balandžio 2 d., pakilo "Luna-4", po 3,5 paros praskridusi 8500 km atstumu nuo Mėnulio paviršiaus. Perdavusi duomenis į Žemę, stotis po kurio laiko perėjo į orbitą aplink Saulę. 1965 m. liepos 18 d. pakilusi automatinė stotis "Zond-3" praskriejo pro Mėnulį, kurį fotografavo 68 min. - pradėjusi 11,6 tūkst. km atstumu "sesiją" baigė didžiausio priartėjimo metu (mažiau nei 10 tūkst. km). Taip antrąkart buvo parodyta nematoma Mėnulio pusė - ir būtent tos sritys, kurios anksčiau nebuvo nufotografuotos. Pagal tas nuotraukas buvo sudarytas pilnas žemėlapis ir patikslintas Mėnulio gaublys.

    1965 m. Mėnulį aplankė dar 4 kosminiai aparatai. „Luna-5“ nutiesė kelią minkšto nusileidimo metodikai. „Luna-7“, „Luna-8“ padėjo užbaigti astroorientacijos, valdymo, radijo įrangos funkcionavimo ir minkšto nusileidimų sistemų eksperimentinį pasiruošimą.

    Ir pagaliau 1966 m. vasario 3 d. pirmąkart nusileista Mėnulyje: „Luna-9“ nutūpė vakarinėje Audrų jūros dalyje, Moon Surface by Luna-9 kiek šiauriau pusiaujo. Tris paras stotis siuntė Mėnulio paviršiaus nuotraukas ir telemetrinius duomenis. Ji pateikė patikimą informaciją apie Mėnulio paviršiaus mikroreljefą ir Mėnulio grunto struktūrą (paviršius apžvelgtas iš 60-70 cm atstumo), paneigė hipotezę apie storą dulkių sluoksnį.

    Tačiau iš Mėnulio paviršiaus įmanoma atlikti ne visus tyrimus - tik ilgą laiką orbitoje besisukančios stotys gali ištirti meteorų medžiagos tankį netoli Mėnulio, radiacinį stovį, gravitacinį lauką ir pan. Tokioms užduotims buvo skirta 1966 m. balandžio 3 d. pakilusi „Luna-10“, tapusi pirmuoju dirbtiniu Mėnulio palydovu. Du mėnesius veikusi aparatūra perdavė daug vertingos informacijos. Į Mėnulio paviršių buvo pažvelgta iš 60-70 cm atstumo. Paviršiaus gama spinduliavimo tyrimas leido sužinoti Mėnulio uolienų cheminę sudėtį. „Luna-11“, pakilusi 1966 m. rugpjūčio 28 d., pratęsė „Luna-10“ užduočių vykdymą, o „Luna-12“ (1966.10.22) perdavė Mėnulio nuotraukas, padarytas iš 100 km aukščio. Šių palydovų pagalba nustatyta, kad kosmoso spinduliuose yra stiprių aukštos energijos elektronų srautų, kad Mėnulio uolienos turi deguonies, magnio, aliuminio ir kt. elementų, kad netoli Mėnulio stebimas mikrometeorų sutankėjimas.

    1969 m. liepos 13 d. pakilo „Luna-15“, kuri nuo pirmtakų skyrėsi galimybe leistis skirtingose Mėnulio srityse manevrų orbitoje dėka. Stotis 52 k. apsisuko apie Mėnulį, jų metu atliko manevrą ir nusileido į 16 km aukštį. Jos darbą pratęsė „Luna-16“, tiksliai nusileidusi į numatytą vietą, paėmusi grunto ir parganenusi jį į Žemę. O „Luna-17“ nugabeno jau ir mėnuleigį „Lunachod“.

    1971 m. rugsėjo 28 d. link Mėnulio išvyko „Luna-19“, jo orbitoje išdirbusi per metus, tirdama gravitacinį lauką ir radiacijos būvį. Į Žemę siųstos paviršiaus panoramos.

    1972 m. vasario 25 d. baigėsi „Luna-20“ misija, į Žemę atgabenusi Mėnulio uolienų iš kalnų rajono. Ji vasario 21 d. nusileido „žemyne“ tarp Gausybės ir Krizių jūrų, 130 km nuo „Luna-16“ nusileidimo vietos (ši leidosi naktį). Buvo diena, Saulė kybojo aukštai virš horizonto. Tai leido TV kamerų dėka gerai kontroliuoti operacijas. Paviršius buvo nelygus, tad nusileidimas buvo sudėtingas. Taip pat buvo aišku, iš kokios vietos paimtas gruntas. „Luna-20“ pristatytas gruntas pelenų spalvos, gerokai šviesesni nei iš „jūrų“. Tad manoma, kad jie sudaryta iš granitų, kurių susidarymas vis dar neaiškus. Dauguma geologų laiko, kad granitai susidarė paviršines uolienas veikiant vandeniui ir vėjams. Bet iš kur šie tada Mėnulyje? Tad granitų buvimas Mėnulyje liudija granitų išsiskyrimo iš bazaltų naudai. Be to manoma, kad „žemynai“ Mėnulyje yra senesni.

    Mėnulio pavyzdžių tyrimai gali padėti geriau suprasti Žemės istoriją. Žemėje dar nerasta 3,5 mlrd. senumo uolienų - jas dengia storas nuosėdinių uolienų storis. Mėnulis yra tarsi koks Žemės „kosmogoninis draustinis“. Be to Mėnulyje gali būti išlikusios pirmapradės gyvybės pėdsakai (daugiau apie tai žr. >>>>>).


    Mėnulis kaip mokslinė stotis

    Ar kada Mėnulis taps tarpiniu kosmoso uostu, jungiančių Žemę su kitais dangaus kūnais? Ar bus panaudotas kaip mokslinis centras kosmose? Antrasis uždavinys greičiau įgyvendinamas. Kokioms sritims jis gali pasitarnauti?

    Meteorologija

    Orus Žemėje stebi tūkstančiai meteorologinių stočių. Pagal jų duomenis sudaromos orų prognozės – net netgi trumpalaikės neretai būna netikslios. Mat reikia apdoroti milžiniškus informacijos kiekius – oro masės per parą gali nukeliauti iki 2400 km. Be to, meteorologinis tinklas daugiausia tėra sausumoje, tuo tarpu vandens plotai, poliarinės sritys, taiga, džiunglės, kalnynai, dykumos sudaro apie 80% Žemės paviršiaus. Radiozondai ir lėktuvai surenka informaciją apie oro vyksmą aukštyje iki 20-25 km. O įtaką oras daro ir aukštesni atmosferos sluoksniai. Tad daugelis veiksnių pasislepia nuo sinoptikų.

    Aišku, į pagalbą atėjo palydovai, renkantys duomenis apie atmosferos būklę. Jiems pasiekiami visi Žemės kampeliai. Tačiau jie, žaibu aplėkdami besisukančią planetą, negali atlikti išsamių tyrimų konkrečiuose paviršiaus regionuose. Station at Moon

    Tad meteorologinis centras Mėnulyje atrodytų esąs labai patrauklus. Iš čia „vienu žvilgsniu" būtų regima visa Žemės atmosferos dinamika. Galima būtų tiksliai stebėti ledkalnių vietas, ledo sub-arktinėse srityse būklę. Tai turi ir pramoninę reikšmę – padeda naviguoti žvejybos laivus tose srityse.

    Regimąją informaciją papildytų radiometereologiniai stebėjimai. Viena dalis informacijos būtų gaunama stebint Žemės radijo ir šiluminius srautus. Mat tarp Žemės orų ir Saulės aktyvumo yra glaudus ryšys. Saulės spinduliai, skverbdamiesi per atmosferą, sugeriami ir išsklaidomi. Saulės energijos įšildytas Žemės paviršius ir atmosfera patys tampa šiluminės energijos spinduliuotojais. Jį tiriant galima gauti įdomių duomenų. Mat atmosfera stipriai sugeria ilgųjų bangų spinduliavimą. Tas reiškinys vadinamas šiltnamio efektu. Atmosferoje esantys anglies dvideginis ir vandens garai sugeria iki 25%, ozonas – iki 20% spinduliavimo. Kadangi 9-12 mk diapazone atmosfera beveik skaidri, tai Žemė netenka šilumos būtent šiame bangų intervale. Matuojant ilgųjų radijo bangų stiprumą skirtinguose diapazonuose galima nustatyti temperatūrą įvairiuose atmosferos sluoksniuose. O tai leistų sudaryti Žemės paviršiaus „šiluminį žemėlapį".

    Ne mažiau svarbus yra pastovus Saulės veiklos stebėjimas. Saulės poveikis orams milžiniškas. Saulės aktyvumas kinta cikliškai (vienas ryškiausių yra 11 m ciklas – daugiau apie tai puslapyje „Saulės dėmės"), laikas nuo laiko įvyksta stiprūs žybsniai, sukeliantys "Saulės vėjo" gūsius.

    Kosminis retransliatorius

    UTB ryšis, kuriuo transliuojamos TV programos, ribojamos tiesioginio matomumo atstumu. Tam statomi kuo aukštesni TV bokštai. Dirbtiniai Žemės palydovai išplėtė tiesioginio TV transliacijų spindulį. Ir tikriausiai ateis laikas, kai TV programų retransliacijai bus panaudotas Mėnulis.

    1928 m. L. I. Mandelštamas ir N. D. Papaleksi teoriškai įrodė radiolokacinio kontakto su Mėnuliu galimybę. 5-jame dešimtmetyje daugelyje šalių buvo tyrinėjama įvairaus ilgio radijo bangų atsispindėjimo nuo Mėnulio sąlygų eksperimentiniai tyrinėjimai – daugiausia astronominiais tikslais: atstumo iki Mėnulio patikslinimui, Mėnulio reljefo bei uolienų elektrinių savybių nustatymas. 1964 m. vasario 22 d. – kovo 8 d. Rusų ir anglų mokslininkai atliko 13 maždaug 1 val. trukmės radijo ryšio seansų, panaudojant Mėnulį. Signalas atskriedavo maždaug per 2,5 sek.

    Tačiau radijo ryšis per Mėnulį įmanomas tik tarp tų Žemės paviršiaus taškų, kuriuose Mėnulis yra patekėjęs. Tad tokio radijo ryšio pagrindinis trūkumas – jis galima tik dalį paros ir jo trukmė mažėja didėjant atstumui tarp korespondentų. Be to TV ryšiui Mėnulis netinka dėk Mėnulio paviršiaus nelygumų. Tačiau Mėnulyje galima įrengti specialią radijo ir TV retransliavimo aparatūrą. Įdomus kitas klausimas – kaip užtikrinti radijo ir TV ryšį pačiame Mėnulyje. Dėl didelio triukšmo lygio Mėnulyje ilgosios ir vidutinės bangos vargiai benaudotinos. Trumposios bangos praktiškai nepanaudojamos (Žemėje jos atsispindi 100-140 km aukštyje nuo jonosferos). UTB dėl didesnio Mėnulio kreivumo jų ryšio spindulys gerokai mažesnis. Žemėje UKB perdavimui didesniais atstumais įrengia radiorelines linijas (maždaug kas 40-80 km atstumu esančių stočių grandines). Taip tektų daryti ir Mėnulyje, tik ten 50 m aukščio antenos užtikrintų ryšį tik maždaug 25 km atstumu. Be to, kiekviena stotis turi turėti elektros energijos šaltinį ir autonominio valdymo aparatūrą – taigi Mėnulyje užtikrinti radijo-TV ryšį sunkiau.

    Todėl labiausiai tinkamu sprendimu atrodo ryšio palydovai. Tačiau, kadangi Mėnulis apsisuka per 28 paras, tai palydovas turėtų būti 100 tūkst. km aukščio orbitoje. Tačiau dėl Žemės traukos jis gana greitai paliktų Mėnulį. O jei palydovas suktųsi tik nuo Mėnulio priklausančioje 4800 km aukščio orbitoje, tai nenutrūkstamo radijo ryšio užtikrinimui reiktų bent 10-ies palydovų. Labai perspektyviais atrodo palydovai, esantys vadinamuosiuose libracijos taškuose, t.y. ten, kur gravitacines jėgas atstoja išcentrinės jėgos. Tad du palydovai, esantys 65 ir 58 tūkst. km aukštyje galėtų užtikrinti ryšį. Tačiau libracijos taškuose esančių palydovų padėtį tektų nuolat koreguoti.

    Mėnulio laboratorijos

    Viena iš pramonės reikmių yra naujų medžiagų, atsparių ypač žemoms ir ypač aukštoms temperatūroms, vakuumui, radiacijai ir kitiems veiksniams, kūrimas. Tam tenka tirti naujus lydinius, tačiau ypač švarius metalus ar jų lydinius sunku išgauti – nes išlydyti jie labai chemiškai aktyvūs. Tad būtina, kad išlydyti metalai nesiliestų su jokiais kitais elementais. Mažesnė trauka Mėnulyje ir gaubiantis vakuumas palengvina tą uždavinį.

    Taipogi Mėnulis gali tapti gera baze daugelio biologijos ir medicinos klausimų sprendimui. Vakuumas yra gana sterili aplinka vaistų gamybai. Mėnulyje būtų ieškoma gyvų organizmų, o taip pat patikrinimas gyvų Žemės organizmų išgyvenimo galimybės.

    Mėnulio observatorija

    Žemės atmosfera yra didelis trukdis kosmoso stebėjimams – ją laisvai įveikia tik dviejų siaurų EM bangų intervalų bangos: šviesos spinduliai ir radijo bangos nuo kelių milimetrų iki 30 m. Tuo tarpų planetos (kaip ir tarpžvaigždinės dulkės) labiausiai spinduliuoja infraraudonųjų spindulių spektro dalyje. Labai karštos žvaigždės gausiai skleidžia ultravioletinius spindulius. Kai kurie objektai pastebimi tik rentgeno spindulių ruože. Tuo tarpu Mėnulyje be jokių trukdžių prieinamas visas EM bangų spektras, Be to neiškraipomas ir regimos spektro dalies vaizdas (Žemėje nepavyksta teleskopu išdidinti objektų daugiau nei 400-500 kartų - tuo tarpu teleskopų didinimo galimybės yra 3000-5000 kartų). Žemėje neįmanoma pagalinti didesnių nei 6 m skersmens lęšių, nes jie išlinksta nuo savo svorio. Kadangi Mėnulio trauka 6 kartus mažesnė, nėra vėjų, tai galima ne tik pagaminti galingesnius teleskopus, bet ir mažesni bus kelis kartus efektyvesni.

    Be to Mėnulyje galima paprastai imituoti Saulės užtemimus – tereikia Saulės diską uždengti atitinkamo skersmens skrituliu. Žemėje to padaryti nepavyksta, nes negalima eliminuoti oro švytėjimo. Taip pat Mėnulyje yra lengviau stebėti šviesos nukrypimą prie masyvių objektų (nes jie nėra „išskydę") – efektą, kurį numato bendroji reliatyvumo teorija. Ketinama į Mėnulį nugabenti ir gravitacijos bangų matavimo prietaisą – jų aptikimas turėtų nepaprastą svarbą (manoma, kad gravitacinės bangos sklinda akimirksniu).

    Mėnulio observatorija gali palengvinti ir silpnojo zodiakinio švytėjimo stebėjimą. Tamsią pavasario ar rudens naktį, kai pietinėse platumose Žemės ekliptika labai aukštai pakyla virš horizonto, iškart po saulės nusileidimo ar prieš jai patekant, pietinėje dangaus dalyje galima stebėti kūgio formos sidabrišką švytėjimą, platėjantį Saulės link. Jis toks silpnas, kad per jį regimos net silpniausiai šviečiančios žvaigždės. Kadangi šio švytėjimo ašis yra ekliptikos plokštumoje ir pereina per Zodiako žvaigždynus, jis buvo pavadintas zodiakiniu. Ypač tamsiomis naktimis jis kiek sustiprėja. Jo viršūnėje galima įžvelgti miglotą elipsinę dėmę. Kadangi ji diametraliai priešingoje pusėje nuo Saulės, tai buvo pavadinta antišvytėjimu. Buvo pastebėta, kad Saulei judant per Zodiako žvaigždynus, pasislenka ir antišvytėjimas.

    Kas gi ten švyti? Buvo išsakyta prielaida, kad tai Saulės šviesą išsklaidančios kosminės dulkės. Mat buvo nustatyta, kad arti Žemės jų gerokai daugiau nei tarpplanetinėje erdvėje. Tačiau akademikas V.G. Fesenkovas nustatė šio švytėjimo ypatybę – jo spektras yra susilpninta Saulės spektro kopija, Taigi, jis būtų Saulės šviesos atspindėjimas. Tačiau kas atspindi? Ir I. S. Astapovičius padarė išvadą, kad nuo išorinių Žemės atmosferos sluoksnių Lunar crater by Orbiter tolyn nuo Saulės nusitęsia tarsi kokia dujų rankovė (tarsi savotiška kometos uodega). V. Fesenkovas po daugelio tyrinėjimų metų patvirtino šią prielaidą. Jis laiko, kad elipsės formą sukelia Žemės atmosferos suspaudimas kryptimi, statmena Žemės orbitai. Tyrimai parodė tiesioginį tos Žemės uodegos sąryšį su Žemės atmosfera. Toji uodega nusitęsia iki 100 tūkst. km. Tačiau jos stebėjimas iš Žemės gana nelengvas. Iš Mėnulio ją būtų galima stebėti tiesiogiai.

    Žemės atmosfera nepraleidžia rentgeno spindulių. Pirmąkart kosminį rentgeno spinduliavimą aptikti 1962 m. pabandė JAV mokslininkai, pabandę išmatuoti Mėnulio rentgeno spinduliavimą, kurį, jų nuomone, galėjo sukelti kosminių spindulių Mėnulio paviršiaus bombardavimas. Jo aptikti nepavyko, tačiau buvo nustatyti diskretiniai rentgeno spindulių šaltiniai Visatoje: Skorpiono ir Jaučio žvaigždynuose. Vėliau tokių šaltinių surasta virš 100. kai kurie jų sutapatinti su kvazarais (kurių artimiausias yra už pusantro milijardo šviesmečių ir jis spinduliuoja daugiau energijos, nei visa mūsų galaktika).

    Mėnulyje įrengtas rentgeno teleskopas savo „atmintyje" galėtų kaupti rentgeno spinduliavimą – juk Mėnulis sukasi 27,3 kartus lėčiau už Žemę. Tai leistų tiksliau nustatyti rentgeno šaltinių koordinates ir spinduliavimo kampą. Kartu būtų galima stebėti ir kosminio spinduliavimo foną, kuris, kaip manoma, liko po Didžiojo sprogimo.

    Papildomai skaitykite:
    Žmonės Mėnulyje
    Baikonūro tremtyje
    Raketų eros ištakose
    Mėnulio kronikos kine
    Koks tas mūsų palydovas?
    Mėnulis ir jo ypatybės
    Pirmasis vežimas Mėnulyje
    Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
    Kosminė opera ir Marsas
    Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
    Planuojami zondai į Mėnulį
    Mūsų palydovo kilmės klausimai
    Dulkėtais tolimų planetų takais
    Klaidas Tombo atrado Planetą X
    Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
    A. Čechovas. Skraidančios salos
    Pirmieji tarybiniai raketų profesionalai
    Sapnas: J. Keplerio rašinys apie Mėnulio astronomiją
    Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
    Astronomija: Žymesnieji įvykiai (iki 20 a.)
    8 alternatyvūs energijos šaltiniai
    Pirmosios astronautės fantastikoje
    Tolimų planetų nuotraukos
    Pirmasis Mėnulio kiberis
    Kometų tyrimų istorija
    Ar bus grįžta į Mėnulį?
    Ateitis - elektrinės raketos
    Nuo Dievų prie ateivių
    Mokslininkai fantastikai
    H. Velso pranašystės
    Projektas "Farside"
    Mūšis dėl Veneros

    NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

    Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

    san-taka station

    UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

    Review of our site in English

    NSO.LT skiltis
    Vartiklis