Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Venera: vienos planetos istorija  

Trauka: 0,9 g
Slėgis prie paviršiaus: 90 atmosferų
Vidutinė temperatūra: 470oC
Oro sudėtis: CO2; azotas (3,5%),…
Vienu metu buvo populiarus posakis „sieros rūgšties atmosfera“, tačiau jos ten katino ašaros, nors debesų iš H2SO4 iš tikro yra. CO2 Veneros sąlygomis nei dujos, nei skystis, o „virškritinis fluidas“, kuris tik 5 k. lengvesnis už vandenį (panašūs fluidai naudojami įvairiuose technologiniuose procesuose, tame tarpe kulinarijoje – tad Venerai būtų kuo prekiauti su Žeme);
Vėjo greitis: virš debesų per 100 m/sek., o paviršiuje – 1 m/sek.; tačiau esant 90 atmosferų, tai ne žemiškas „silpnas vėjelis“, o kažkas visai kas kita.
Para 20 kartų ilgesnė nei Žemėje, tačiau dėl tankios atmosferos temperatūrų skirtumo beveik nėra. Tačiau ir dieną Veneroje prieblanda.

Ryškiausia, karščiausia ir arčiausia

Prieš auštant ir Saulei nusileidus sužibančių Aušrinės ir Vakarės negalėjo nepastebėti ir pirmykštis žmogus. Tūkstantmečius jos švietė įsimylėjėliams, nuo senos joms skyrė meilės ir grožio globėjų vaidmenį. Juk kai Marsas žibėjo rausvai ir piktai lemiančiai, nuo Veneros dvelkė švelnumas ir ramybė...

Skirtingose kalbose ji skambėjo skirtingai ... Egipte – Tioumoutiri (ryte) ir Oauti (vakare; - egiptiečiai manė, kad Venera turi du kūnus), persai – Dilbat, kinai - „baltaveide gražuole“ Tai Pe, o babiloniečiai – „dangaus šeimininke“ Nin-dar-Anna (anksčiau šumerai - Ninsianna. „dangaus apšvietėja“).

Iš senovės ateina ir įdomių mįslių bei nepaprastų sutapimų. Štai tarp daugelio Ištarės epitetų buvo ir „Mėnulio sesuo“. Argi Babilono žyniai suvokė, kad vienintelis dalykas bendras Mėnuliui ir Venerai yra fazės, kurių sutapimas nepaprastas. Venera simbolika

Dabar sunku pasakyti, kad žmogus susivokė, kad tai ne du dangaus šviesuliai, o vienas. Juk ilgą laiką kartu gyvavo du požiūrio taškai. Tarkim, Homero „Iliadoje“ yra Aušrinė – Fosforas (Šviesonešis) Vakarė – Hesperas („kuris danguje gražiausias ir šviesiausias“). Tačiau jau pitagoriečiai 6-5 a. pr.m.e. susivokė, kad tai vienas dangaus kūnas. O garsiame Tito Lukrecijaus Karo „Apie daiktų prigimtį“ jau sutinkamas lotyniškas pavadinimas Venus.

Jau senovėje susidarė įvaizdis, kad tame dangaus kūne galima judėti, kvėpuoti, gyventi. Ir tokio teiginio autoriumi buvo Lukianas iš Samosatos. Jo „Teisingos istorijos“ (2 a.) herojai, aplankę Mėnulio valdovą Endimioną, sužinojo, kad tasai „sumanė vargingiausius pavaldinius perkelti juos į Ryto žvaigždę, esančią neapgyvendinta dykyne“.

Bėgo metai, kol pagaliau Galilėjus į dangų nukreipė teleskopą. Žvaigždžių pasimatė daugiau, o planetos „priartėjo“ ir netgi tapo įmanoma įžiūrėti paviršiaus detales. Bet ne Veneros,... kuo ji ir skyrėsi nuo kitų „Saulės vaikų“. Tačiau neilgai teko laukti, kol astronomai įžengs į spėliojimų ir fantazijų kelią. Štai vokietis Johanas Šreteris1) paskelbė apie jo, atseit, pamatytas dešimčių kilometrų aukščio kalnų viršūnes. O jo kolegai F. fon Gruithuizenui pasivaideno net milžiniški laužai, liudijantys veneriečių aktyvumą jų religinių švenčių metu!

O ką tada jau bekalbėti apie filosofus, teologus, rašytojus?! 1686 m. pasirodė prancūzo B. de Fontenelio „Pokalbiai apie pasaulių daugį“, atseit, su labai išsilavinusia markize D. (aiški Dž. Bruno minčių propaganda). Neaplenkti ir veneriečiai, „panašūs į Granados maurus – tokie pat neaukšti, iki juodumo nudeginti Saulės, besišvaistantys šmaikštumais... labai greitai įsimylintys... Daug dėmesio skiria Muzikai ir Poezijai“. Toliau Fontenelis paaiškina, kad Venera gerokai arčiau Saulės ir šios poveikis gerokai stipresnis, tad „Granada – tik Grenlandija lyginant su Venera; o mūsų galantiškieji ir šmaikštūs maurai lyginant su Veneros gyventojais atrodo tik buki ir nevikrūs laplandai“. Taip jie atrodė ir prancūzų rašytojui Žakui Anri Bernarderui de Sen Perui2).

O vėliau prasidėjo spartus mokslo ir technikos vystymasis. 19 a. pradėjo atsirasti drąsuolių, bandančių užginčyti mintį, kad visose Saulės sistemos planetose knibžda gyvybė. V. Vevelio3) 1853 m. anonimiškai paskelbtame darbe „Apie pasaulių daugį“ yra nepaprasta frazė: „Tikėti, kad Venera turi paviršių, panašų į Žemės,... kad tasai pasaulis apgyvendintas tokiais pat žmonėmis, - ne kas kita, kaip lavinti vaizduotę, nieko bendra neturint su duomenimis, kuriuos pateikia teleskopai...“.

Tiesa, tai patvirtinta tik gerokai vėliau, o kol kas tebesitęsė „vaizduotės lakumas“ - atėjo metas įsilieti mokslinei fantastikai. Tačiau čia Venera liko kiek nuskriausta – ji pasirodydavo retai, ji neįkvėpė tiek, kiek Mėnulis ar Marsas. Juk ji tokia paslaptinga, kad net nežinota net jos paros trukmė: gal 22 val. 17 min., o gal net 224,7 žemiškos dienos…

Parengė Cpt.Astera's Advisor    
Vėliau bus išplėsta. ...  


Trumpos biografijos

1) Johanas Šreteris (Johann Hieronymus Schroter, 1745-1816) – vokiečių astronomas, įsteigęs Lilientalio observatoriją. 1791 m. išleido Mėnulio topografijos tyrimus (Selenetopographische Fragmente). 1793 m. pirmasis atrado Veneros fazės anomaliją (Šreterio efektą). 1792 m. straipsnyje paskelbė straipsnį apie, atseit, kelių dešimčių kilometrų aukščio kalnus Veneroje. 1813 m. Napoleonų karų metu jo observatorijoje prancūzų kareiviai, vadovaujami Vandamo, sunaikino visus jo rankraščius, o knygas sudegino. Šreteris nuo patirto sukrėtimo neatsigavo. Jo vardu pavadintas krateris ir slėnis Mėnulyje, o taip pat krateris Marse.

2) Žakas-Ani de Sen Pjeras (Jacques-Henri Bernardin de Saint-Pierre, 1737-1814) – prancūzų rašytojas, keliautojas ir filosofas. Garsus savo apysaka „Polis ir Virdžinija“ (1788), įėjusi į trečią „Etiudų apie gamtą“ leidimą (pirmas - 1784) m.). Nuo 1792 m. vadovavo Paryžiaus Botanikos sodui. Vienoje savo knygų įdėjo graviūrą, vaizduojančią Veneros gyventojus kaip „laimingis Taiti salos gyventojus“.

3) Viljamas Vevelis (William Whewell, 1794-1866) – anglų plačių pažiūrų mokslininkas, filosofas, teologas, mokslo istorikas. Ypatingas indėlis mokslui yra indukcijos teorijos sukūrimas. Konsultavo Faradėjų, padėdamas kurti terminus. Jis pirmasis sukūrė anglų kalbos terminus „science“, „scientist“. Žinomiausiais yra su plačios apimties „Induktyvių mokslų istorija“ (1837) ir „Induktyvių mokslų filosofija“ (1840), kuriuose pabandė susisteminti mokslo vystymąsi.
1835-61 m. paskelbė daug darbų apie moralės filosofiją ir politiką, kurių svarbiausias „Moralumo elementai“ (1845), parašytas iš intuistinio požiūrio. Etikos srityje pasisakė prieš empirizmą (Milis). Savo esė „Apie pasaulių daugį“ (1853) pasisakė prieš gyvybės kitose planetose tikimybę.

Papildomai skaitykite:
Jei žūtų Žemė?..
Gyvybės paieškos
Mūšis dėl Veneros
Prasiplečia gyvybės ribos
Venerologija (karštų moterų planeta)
Darvino gyvasis palikimas
Gyvybė atsirado šaldytuve
Nežemiška gyvybė – visai greta
Prasiplečia gyvybės ribos
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Milijardai nežemiečių paieškoms
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Ar kažkur Visatoje yra gyvybė?
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Ar visa gyvybė Visatoje panaši?
A. Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
S. Lemas. Kosminis kazino
Gyvybės neišvengiamumas
Drakonų ežeras Kinijoje
Jei žūtų Žemė?..

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis