Venera: vienos planetos istorija. UFO Page. Lithuanian

1865 m. pasirodžiusi Ž. Verno „Kelionė į Mėnulį“ užgožė Ašilio Eiro „Kelionę į Venerą“ – iš dalies tėvynainio populiarumas, o iš dalies ir ne kokia teksto kokybė, nors mokslo požiūriu antroji buvo tikslesnė nei Ž. Verno (juk joje aptinkame daugiapakopę raketą!). Iki 19 a. pabaigos tepasirodė vos 30 knygų apie kelionę į Venerą (tuo tarpu į Marsą lėkė paknopstom, vieni kitus lenkdami). Iliustracijai pasklaidysime pora gana populiarių tuo metu romanų.

Džono Munro⁴⁾ „Skrydis į Venerą“ (1897) viršelyje pristato veikėjus taip: „Jos plaukai buvo papuošti gėlėmis, o ilgas apsiausata siekė olos grindis... Duodama sidabrinę taurę savo mylimajam, ji pati perteikė Venerą: Venerą post-viktorijos laikų stiliumi... Jis gi buvo nepriekaištingumo pavyzdžiu: mazgu užrištas kaklaraištis, Norfoldo liemenė ir šilkiniai bridžai. Jis truputį nervinosi, o ir buvo ko: išgyventi meilės nuotykį svetimoje planetoje – Žemės seseryje...“. Gerai perduodama kūrinio dvasia: vietoje skafandrų – kaklaraištis ir bridžai, vietoje svetimo pasaulio – Viktorijos laikų sirupas.

Taigi kūrinys skyla į dvi linijas (kaip ir įprasta ankstyvuosiuose fantastikos kūriniuose) – mokslo populiariąją ir lyriškai utopinę. Pirmojoje į Venerą skrenda „elektra varomas aparatas“, kurio ekipažas „tipinis“ tiems laikams: išradėjas Karmaiklas su savo žavia dukterimi (pirmoji astronautė fantastikoje), astronomas Geizenas ir anoniminis Pasakotojas. Šiedu žvalgosi į misis Karmaikl (keista, jei būtų kitaip) ir jiems netrūksta vyriškumo. Bent jau, kai prisireikia patikrinti, ar Veneros oras tinkamas kvėpuoti, astronomui Geizenui į galvą neateina jokia gudresnė mintis nei iškišti galvą pro iliuminatorių. Įkvėpti – ir nieko nenutinka... O atvykus, iškart užmezgami kontaktai su čiabuviais (fantastikos „jaunystės“ laikais nebuvo nieko lengviau – ryšiai buvo užmezgami iškart išmokus kalbą).

Tačiau lyrinė-utopinė linija yra ryškesnė ir išvystyta kruopščiau. Vomla šalyje viskas nuostabu. Čiabuviai gyvena glaudžiame sąryšyje su gamta („mes klausome gėlių dainų“), nėra jokių technologinės veiklos pėdsakų. Vomliečiai – tobulumo ir grožio pavyzdžiai: vyrai pasitempę, dori, o moterys, aišku, švelnios ir ramios. Gyvenimas puikus – ir iš jo išeinama sulaukus 100-150 m. Pagrindinė gyvenimo prasmė – „jaustis gyvenančiais“. Venera knygoje

Svečių atvykimas kažkiek sujaukia vietos gyvenimą. Veiksmas aiškiai paspartėja po religinės šventės. Į sceną įsilieja jauna žynė Aliumionė, 17 m. amžiaus. Aišku, tai pati tobulybė, ir Pasakotojo širdis visiškai jos. Ir apoteozė – apsimestinė meilės scena šventajame grote, kurį saugo didysis baltasis slibinas su perliniais žvynais... Fantazijos gelmė! Tik nereikia juoktis – Munro laikais visa ta egzotika dar nebuvo tapusi nuvalkiotu štampu...

Palikusi planetą, „skraidymo mašina“ dėl variklio nesklandumų vos nenukrenta į Saulę. Grįžęs Didžiąją Britaniją Pasakotojas atsisveikina su kitais ir skuba į klubą, kad baigtų pradėtą šachmatų partiją. Meilės įspdžių įkvėptas jis nuolat laimi... Tačiau žada sugrįžto pas Aliumionę.

Nekyla jokių abejonių, kad kūrinys „nurašytas“ nuo Ž. Verno, tačiau pas Munro šmėkšteli motyvai, visai nebūdingi didžiajam prancūzui, t.y. religiniai-utopiniai. Veneriečiai pavaizduoti nepaprastai mieli ir svetingi. Tarsi kontrastu Munro tais pačiais metais žurnale „Pirsons magazine“ spausdinamas romanas apie Marso gyventojus, kuriuos sunku apkaltinti humanizmu ir mielaširdiškumu. Tas romanas vadinosi „Pasaulių karas“ (H. Velsas)...

Kitas „tarpplanetinės“ fantastikos pavyzdys – Dž. Grifito „Medaus mėnuo kosmose“ (1901), kur Venera ir tarsi rojus; panašumą su Edenu sustiprina skraidantys veneriečiai-angeliukai. Hercogas Redgreivas „dėl tvarkos“ būtų apsivilkęs skafandrą, bet ... nesusilaikė pagundos pakvėpuoti grynu oru.

Civilizacijų susidūrimas įvyko neįtikėtinai lengvai, nes, pirma, veneriečiai turėjo puikų skonį (jie tiesiog liko išsižioję, kai atvykėlio žmona, išsitraukiusi pora segtukų, paleido savo plaukus), o antra, - kalbą jiems atstojo giedojimas. Po to, kai Zaidi jiems sudainavo „Suani upę⁵⁾“, susipažinimui teliko formalumai. Kulkosvaidžiai buvo atidėti į šalį, o veneriečiai pakviesti į „Astronetos“ laivą, kur ta proga buvo atkimšta pora šampano butelių.

G.P. Serviso „Kosmoso kolumbas“ (1909, žr. >>>>>) gerai nuteikia mintimi skraidinti laivu su atominiu varikliu – juk tik po poros dešimtmečių E. Rezerfordas pradės bandymus su alfa dalelių sklaida. Kitkuo tai grynai „kosminė opera“ su happy-end‘u...

Net šiose neišskirtinėse knygose atkreipėte dėmesį į žodį „rojus“ – mat visokio plauko religiniai ir ezoteriniai veikėjai niekad nepraleido progos Žemės seserį panaudoti kaip savo idėjų bandymų lauką. Geresnės vietos ir nerasi; juk pasakyta Rašte: „tamsūs vandenys debesyse“ Tiesa sakant, su astronomija Biblijoje visai blogai. Anot tuo užsiminėjusio Skiaparelio, realių dangaus kūnų paminėjimai Senajame testamente pavieniai – ir iš planetų, atrodo, Venerai vieninteliai pasisekė: bent taip manė Galilėjus savo „Dėl [šv. Rašto] citatų panaudojimo mokslui“ (1615). Tai netruko ilgai ir visokių niekų buvo prikurta pakankamai – tai ir „astralinė-atlantidinė“ literatūra apie Atlantidos likimą, ir spiritualistiniai pareiškimai ir labiau „šiuolaikiniai“ 20 a. mitai... Ir jei neverta nagrinėti, tarkim, kokio nors Filoso Tibetiečio⁶⁾ „Gyvenantį dviejuose pasauliuose“ (1894), tai 20 a. 6-me dešimtm. pasirodę Imanuelio Velikovskio kūriniai gerokai įdomesni – tai kažkoks nepakartojamas naivumo, religinių įsitikinimų ir mokslinio neraštingumo mišinys. Pvz., „Pasaulių susidūrime“ (1951) iškeliama hipotezė, kad Venera klaidžioja po Saulės sistemą retkarčiais priartėdama prie Žemės ir sukeldama globalius kataklizmus, tokius kaip Tvanas (tiesą sakant, dabar tas vaidmuo paskutiniu metu teko jau Nibiru)...

Bet tai tebuvo tik putos ant kylančios mokslinės fantastikos bangos. Vakaruose labai populiarios anglų filologo ir teologo Klaivo Steplzo Liuiso (1898-1963) knygos – romanai „Už tylios planetos“, „Pereljandra“, „Ta keista galia“ – kuriose daktaras Rensas su Šėtono kėslais kaunasi trijose planetose (Marse, Žemėje ir Veneroje). Reikia pabrėžti, kad tai ne bulvarinis skaitalas, o rimtesni kūriniai, parašyti puikia literatūrine kalba, o kad pasiginčytum su autoriumi, reikia skirti nemažai laiko ir turėti pakankamai žinių.

Mūsų temai įdomi kita K. Liuiso kūrybos pusė. „Pereljandroje“ (1943) Venera aprašyta kaip ištisai padengta vandeniu, - ir tebežavi žodžio raiškumu ir meniškai įtikinama:
„Blizga vanduo, dangus – tarsi iš įkaitusio aukso, tačiau visa yra blausios spalvos, neakina ir nerėžia akies. Patys žodžiai žalias ir auksinis, nevalingai atėję į galvą aprašant peizažą, per grubūs tam minkštumui, to šilto, motiniškai švelnaus, maloniai nuostabaus pasaulio apibūdinimui. Jis buvo tylus kaip vakaras, šiltas kaip vasaros vidurdienis, užburiančiai žavus kaip vasaros ryto aušra. Jis buvo nepaprastai puikus...“.

O šio nepaprasto pasaulio bangose – kažkas tarsi dreifuojančios salos, susidarę iš dumblių, apaugusių žole, medžiais, valgomais moliūgų tipo vaisiais...

O paskutiniu kūriniu, kurį norisi paminėti fantastikos apie Venerą „priešistorėje“, yra ruso A. Renikovo⁷⁾ „Nusirenk, žmogau“ (1917) – jau socialistinės utopijos atvejis. Veneros gyventojas, atsitiktinai patekęs į priešrevoliucinę Rusiją, ją įsimylėjusiai merginai pasakoja apie savo pasaulį, kuriame nėra priespaudos, religijos, karų, pinigų... Tačiau... pažvelkite į kūrinio datą – su utopija autorius gerokai pavėlavo: iki „svajonės virtimo kūnu“ buvo telikę keli mėnesiai...

Tai lietus, tai smėlynai, tai pelkės...

Pradiniu tašku rašytojams paprastai yra mokslininkų pasisakymai. Tik štai Veneros atveju mokslas tylėjo... O neturint faktų, beliko kelti hipotezes ir pasitelkti vaizduotę. Štai 1917 m. astronomas S. Arenius „Žvaigždžių likime“ pasiūlė, kad Venera kiaurai permirkusi: „Debesys milžiniškų, nenatūralių dydžių; stori lietaus debesys geba iškirti iki dešimties kilometrų aukščio... Didesnė paviršiaus dalis, neabejotinai, yra pelkės, tokiomis, kokios buvo Žemėje akmens anglies [susidarymo] laikais. Kadangi dulkės nepakyla aukštai į orą, tai Veneroje nėra jokio kito atspalvio be stebinančio baltumo – šviesos atspindžio nuo debesų rezultatas“.

Tai paskatino fantastus apgyvendinti Venerą panašiais žemiškus, tik senų geologijų epochų, gyvūnais ir augalais. Logika neišsiskyrė originalumu: šiluma ir drėgmė derinyje su jaunu amžiumi [pagal populiarią Laplaso hipotezę, kad vidinės planetos jaunesnės, o išorinės - senesnės] – ir štai ankstyvos Žemės vaizdelis su pavojų ir ko tik nori gausa! Dažniausiai tai buvo driežai, kurių ištisos ordos pražygiavo kūrinių puslapiais, - pirmąja tokio pobūdžio knyga būtų rusų B. Krasnogorskio ir D. Sviatskovo „Eterio vandenyno salos“ (1914). Bet dar įdomiau, kad toks požiūris su laiku neišnyko – A. Kazancevo „Audrų planetoje“ (1959) Venera tebeapgyvendinta „zaurų“, o apysakos ekranizacijoje (1962) matome tikrų tikriausius žemiškus diplodokus ir brontozaurus...

O įspūdingiausiu geologiškai „jaunos“ Veneros pavaizdavimu lieka A. Beliajevo „Šuolis į niekur“ (1933), kur autoriaus fantazija liejasi per kraštus: Venera tarsi milžiniška oranžerija, kurioje veržliai vystosi gyvybė. O beveik tais pačiais metais pasirodė ir E.R. Berouzo ciklas (tetralogija) apie kapitono Karsono Mojero nuotykius (o šių tikrai netrūksta) Veneros džiunglėse. Drėgmė ir karštis kartu su mažesne traukos jėga reiškia, kad medžiai ten turi būti milžiniški. Tad laivui patyrus avariją („Veneros piratai“, 1930), išsigelbėta nuplaniravus ant medžių vainikų. Ar tikrai išsigelbėta? – kai nuotykiai ir pavojai herojus vyte veja per visas 4 knygas.

Dar aptarsime Veneros gyvybės formas. Gausią įvairiausios Veneros gyvūnijos kolekciją surinko Londono Centrinio tarpplanetinio zoologijos sodo ekspedicijos Artūro Barnio „Tarpplanetinis medžiotojas“ (1957) – su gausiomis iliustracijomis. Ko tik ten nėra?! Ten yra „bizūnas“, baisiausias planetos gyvūnas (toks dinozauras su aštriu liežuviu, ilgesniu už patį gyvūną), „rotiferis“, panašus į futbolo kamuolį, su netikromis kojelėmis (tai Veneros sanitaras“, ryjantis viską, su kuo susiduria), „lūpašliopas“, žavus gyvūnas, panašėjantis į hipopotamą, su šešiomis kojomis su lipčiais ir, pagaliau, „murra“, unikali tuo, kad jos neįmanoma išvežti iš planetos, nes jis didelis agorafobas, bijantis atvirų erdvių. Veneroje lietsargis

O didžiausias eksponatas Rodžerio Želaznio⁸⁾ „Jo lūpų vartai...“ (1965) plaukioja akvariume, kurio dydis kaip nemažo ežero – tai Ichtysaurus Clasmognathus, 300 pėdų ilgio „žuvelė“. Jos pagavimui buvo sumeistruota „meškerė“ – lėktuvnešio dydžio skraidančią platformą.

Įdomių ichtiologijos pavyzdžių pateikta A. Azimovo „Sėkmės kūdikis Staras ir Veneros vandenynai“ (1954) – stebinančios „jūrų juostos“, telepatės varlės ir gamtos stebuklas „raudonoji skiautė“ bei daug kitų... Ypač daug prie faunos ir floros gausos prisidėjo A. Beliajevas: „vėžliai“, įvaldę mimikriją tiek, kad pradžioje buvo palaikyti akmenimis, „lediniai kurmiai“, akimirksniu pakeliantys kūno temperatūrą ir pradeginantys ilgus tunelius lede, danguje „pterodaktiliai“ (šie tvirtai eina per visus fantastus), „skraidantys arbūzai“, judantys tarsi aerostatai, vandenynai pilni šarvuotų žuvų, seklumos – „sraigių“ (kurios pasirodo valgomos)... O štai kaip iš keliautojų užimtos olos „išrūkomos“ bjaurybės:
„Ir tikrai – ėmė šliaužti. Nemažos avies dydžio tarakonai. Daugiakojai su suplotomis tarsi gyvatės galvomis ir žnyplėmis, kuproti vorai, keturkojai šokliai, geltoni tarsi gintaras, skaidrus , bet su akimis kaip žuvų-teleskopų, gyvatės...
Išlindo stambios bjaurybės, nušliaužė į gretimas olas, tada ėmė šliaužti smulkmė, gleivėti triušio dydžio vėdarėliai, raudoni kirminai riedantys ratu, stambiasnukės ‚žuvys‘ su stambiais plaukmenimis, vinguriuojantys tarsi jūros liūtai... Atrodė, kad nebus pabaigos tam slinkimui, tarsi pagimdytam nakties košmaro. Kokia gamtos kūrybinių sumanymų galybė! Kiek bandymų, kiek eksperimentavimo!“.

Ir po „Šuolio į niekur...“ pildėsi originalių rūšių sąrašas – M. Jemcevo ir E. Parnovo apsakymo „Žalioji krevetė“ (1964) unikalus biokatalizatorius, Georgijaus Martynovo⁹⁾ „Žemės sesers“ (1960) milžiniški triakiai vėžliai, kurias kaip naminius gyvūnėlius laikė protingi Veneros gyventojai, kurie buvo mažytės amfibijos... Bet, ... tokių pavyzdžių nedaug.

Pas A. Beliajevą dar įdomios milžiniškos, kvapnios plėšrūnės gėlės, kurių auka vos netapo vienas keliautojų. O 4-o dešimtm. amerikiečio Stenlio Veinbaumo¹⁰⁾ „Dykinėjantys svajokliai“ pateikia Veneros augmeniją kaip vientisą organizmą, kurio atskiri individai susijungę telepatiškai.

Jau 3-iame dešimtmetyje „akmens anglies amžiaus“ Venerai atsirado stiprus konkurentas – „smėlynų modelis“. Tai prasidėjo po 1927 m., kai buvo paskelbti piešiniai, padaryti F.F. Roso¹¹⁾ Mount-Vilsono observatorijoje¹²⁾. Nauja koncepcija tokia: Veneros paviršius vientisa dykuma, kurioje siaučia uraganai, keliantys daugybę dulkių... Pagrindu tam buvo viršutinių atmosferos sluoksnių spektrografiniai tyrinėjimai, kurie nerado nei deguonies, nei vandens, tačiau gausu buvo anglies dvideginio.

Fantastai tai priėmė kažkaip nenoriai – tai nesuteikė daug erdvės vaizduotei. Tačiau amerikietis Kristoferis Anvilis „Istorijoje su smiltele“ sumąstė kažką netikėta. Žemiečiai Veneroje baisiomis sąlygomis, ką liudija vien gyvenviečių pavadinimai: „Juodasis pragaras“, „Rudosios dulkės“, jau nekalbant apie „Ššš!“ (toks garsas kyla nusispjovus ant smėlio). Bet pasirodo, kad dykumoje gyvena žvėriūkštis, kuris maitinasi sausais augalais, kol kiti krenta vasaros miegui. Taip pat atsitiktinai paaiškėja, kad žmogus, atsitiktinai suvalgęs „gyvą smiltelę“, gali ilgai apsieiti visai be vandens...

Tačiau nereikia susitelkti Veneros gamtos aprašymais. Fantastų kūriniuose vis tik svarbiausia veiksmo siužetai, žmonių santykiai. Pabaigai dar vienas „permirkusios“ Veneros modelis:
Keli žmonės eina per Venerą, eina per vandenį. Iš viršaus juos nemaloniai merkia lietus. Vanduo visur, nuo jo niekur nedingsi, ir nelieka jėgų nei eiti pirmyn, nei ieškoti legendinių „Saulės kupolų“, kuriuose gali pailsėti, išdžiūti, atsigauti. Kur nėra lietaus.

„Lietus tęsiasi – žiaurus, nesibaigiantis lietus, nusibodęs, varginantis: dulksna, gūsingas, liūtis, akinanti, kliuksinti batuose; lietus, kuriuose skęsta visi kiti lietūs ir prisiminimai apie lietų. Tonos, lavinos lietaus liejo savašynus ir čaižė medžius, merkė dirvą ir plovė krūmus. Nuo lietaus raukšlėjosi rankų oda tapdamos tarsi beždžionių letenomis; jis krito kietais stikliniais lašais; ir lijo, lijo, lijo...“

Tai eilutės iš R. Bredberio apsakymo „Nesibaigiantis lietus“. Jame užmiršti „modelius“ – lieka tik žmonės. Ir lieka nesibaigiančio lietaus prisiminimas...

¹⁾ Johanas Šreteris (Johann Hieronymus Schroter, 1745-1816) – vokiečių astronomas, įsteigęs Lilientalio observatoriją. 1791 m. išleido Mėnulio topografijos tyrimus (Selenetopographische Fragmente). 1793 m. pirmasis atrado Veneros fazės anomaliją (Šreterio efektą). 1792 m. straipsnyje paskelbė straipsnį apie, atseit, kelių dešimčių kilometrų aukščio kalnus Veneroje. 1813 m. Napoleonų karų metu jo observatorijoje prancūzų kareiviai, vadovaujami Vandamo, sunaikino visus jo rankraščius, o knygas sudegino. Šreteris nuo patirto sukrėtimo neatsigavo. Jo vardu pavadintas krateris ir slėnis Mėnulyje, o taip pat krateris Marse.

²⁾ Žakas-Ani de Sen Pjeras (Jacques-Henri Bernardin de Saint-Pierre, 1737-1814) – prancūzų rašytojas, keliautojas ir filosofas. Garsus savo apysaka „Polis ir Virdžinija“ (1788), įėjusi į trečią „Etiudų apie gamtą“ leidimą (pirmas - 1784) m.). Nuo 1792 m. vadovavo Paryžiaus Botanikos sodui. Vienoje savo knygų įdėjo graviūrą, vaizduojančią Veneros gyventojus kaip „laimingis Taiti salos gyventojus“.

³⁾ Viljamas Vevelis (William Whewell, 1794-1866) – anglų plačių pažiūrų mokslininkas, filosofas, teologas, mokslo istorikas. Ypatingas indėlis mokslui yra indukcijos teorijos sukūrimas. Konsultavo Faradėjų, padėdamas kurti terminus. Jis pirmasis sukūrė anglų kalbos terminus „science“, „scientist“. Žinomiausiais yra su plačios apimties „Induktyvių mokslų istorija“ (1837) ir „Induktyvių mokslų filosofija“ (1840), kuriuose pabandė susisteminti mokslo vystymąsi.
1835-61 m. paskelbė daug darbų apie moralės filosofiją ir politiką, kurių svarbiausias „Moralumo elementai“ (1845), parašytas iš intuistinio požiūrio. Etikos srityje pasisakė prieš empirizmą (Milis). Savo esė „Apie pasaulių daugį“ (1853) pasisakė prieš gyvybės kitose planetose tikimybę.

⁴⁾ Džonas Munro (John Munro, 1849-1930) – anglų inžinierius ir rašytojas, paskelbęs „Saulėtekis Mėnulyje“ (1894), „Pranešimas iš Marso“ (1895), „Kelionė į Venerą“ (1897). Šioje laivas varomas naujuoju antigravitaciniu varikliu, Veneroje randant „utopinę“ civilizaciją (ir dar trumpam užsukama į Merkurijų).

⁵⁾ Suani upė (Swanee River) - minstreliška S. Fosterio daina, parašyta 1851 m. Nuo 1935 m. ji yra oficialus Floridos valstijos himnas (pakeitęs „Florida, mano Florida“), nors 2008 m. jos pradinis tekstas revizuotas.

⁶⁾ Fridrikas Spenseris Oliveris (Frederick Spencer Oliver, 1866-1899) – „Gyventojo dviejose planetose“ (1886, išleista 1905) autorius. Jis sakosi parašęs ją „automatinio rašymo“ būdu, kai ją jam diktavo Filosas Tibetietis. Joje pirmąkart išdėstoma koncepcija, kad Atlantidoj ebuvo pažangi technologija, elektros gamyba ir masės perdavimo sistemos. Joje aprašoma ir astralinė kelionė į Venerą, kai kūnas buvo likęs šventykloje po Šasta kalnu. Knyga dažnai cituojama „Naujojo amžiaus“ adeptų. Aktorė Shirley MacClaine aprašo, kaip atsitiktinai patekusi jau į rankas ši knyga pakeitė jos gyvenimą – ir ji savo knygoje „Virš linijos“ (2016) aprašo savo ankstesnio gyvenimo žūnant Atlantidai įspūdžius. Taip pat žr. >>>>>

⁷⁾ Andrejus Renikovas (1882-1957) – rusų rašytojo ir žurnalisto Andrejaus Selitrenikovo, kilusio iš Gruzijos, literatūrinis pseudonimas. Nuo 1920 m. gyveno emigracijoje. Apsakymus publikuoja nuo 1912 m., išleido ir satyrinį romaną „Amžinybės sėjėjai“ (1912). Netrukus pasirodė ir kiti jo kūriniai, pvz., jumoristinis „Stebuklų šalyje: tiesa apie Pabaltijo voliečius“. Romane „Pasaulio diktatorius“ (1925) įsivaizduoja Rusiją ir Vokietiją 1950-ais. Užsienyje paskelbė ir kelis fantastinius apsakymus: „Aplink pasaulį“, „Kūčios ateityje“ ir kt.

⁸⁾ Rodžeris Želiasny (Roger Joseph Zelazny, 1937-1995) – amerikiečių fantastas, aikido meistras. Jis sumąstydavo pasaulius su įtikėtinom magijos sistemom, jėgomis ir antgamtinėm būtybėmis. Pirmą apsakymą paskelbė 1962 m. („Aistrų žaidimas“). Savo įsivaizduojamais pasauliais jis išsiskyrė iš kitų to meto autorių. Rėmėsi daugelio šalių mitologija. Buvo vienu pagrindinių fantastikos „Naujosios bangos“, 7-me dešimtm. smarkiai keitusios fantastikos žanrą, atstovų.

⁹⁾ Georgijus Martynovas (1906-1983) – baltarusių kimės tarybinis rašytojas, fantastas. Spausdinasi nuo 1955 m. (romanas „Užgęsusio pasaulio pasaulis“; jame ketvertas kosmonautų skrenda į Marsą, pakeliui užsukdamas į Venerą). Vėliau jis tapo trilogijos pradžia („Žemės sesuo“ ir „Fajetoniečių palikimas“). Žinomiausias jo romanas „Kalisto“ (1957), kartu su „Kalistiečiais“ (1960) sudaręs dilogiją, pasakojančią apie į Žemę atvykusius labai išsivysčiusios civilizacijos iš Sirijaus. O kai kas geriausiu kūriniu laiko „Gianėją“ (1963), kuriame žemiečiai, keliaudami po Saulės sistemą laivu-asteroidu, aptinka svetimą žvaigždėlėkį, iš kurio į asteroidą persikelia nežemietė mergina Gianėją, o tada žvaigždėlėkis sprogsta. Knyga baigiasi Gianėjos savižudybe.

¹⁰⁾ Stenlis Veinbaumas (Stanley Grauman Weinbaum, 1902-1935) – amerikiečių fantastas. Pradėjo kaip poetas, o po pertraukos parašė „Marso odisėją“ (1934), tačiau netrukus mirė nuo plaučių vėžio.

¹¹⁾ Frankas Rosas (Frank Elmore Ross, 1874-1960) – amerikiečių astronomas ir fizikas. Vadovavo Yerkes observatorijai (1929-39). Atrado apie 400 kintančiųjų žvaigždžių ir apie 1000 greitai judančių žvaigždžių. Taip pat rašė straipsnius, skirtus Marso ir Veneros tyrimams. 1926 m. fotografavo Marsą, o kitais metais gavo ultravioletinius Veneros vaizdus, pirmą kartą parodžiusius joje esanr debesis.

¹²⁾ Maunt Vilsono observatorija (Mount Wilson Observatory) yra ant San Gabrielio kalno šiauriau už Los Andželo miesto, atidaryta 1908 m. Joje buvo 254 cm skersmens reflektorinis teleskopas. Šioje observatorijoje dirbo E. Hablas.