Kai V. Šetneris 2021-ais priskrido ribą ties kosmosu Dž. Bezoso „Blue Origin“ kompanijos „New Shepard“ raketa, jis pamatė, kad toji patirtis nebuvo tokia, kokios jis tikėjosi. Kanadiečių aktorius, išgarsėjęs „Žvaigždžių kelyje“ flegmatiškojo „Enterprise“ žvaigždėlėkio kapitono Kirko vaidmeniu, grįžęs į Žemę pasakė, kad „... kai pažvelgiau ... į kosmosą, tame nebuvo jokios paslapties, jokio didingo virpulio,... viskas, ką mačiau, tebuvo mirtis. ... Visa, ką tikėjausi pamatyti, buvo kitaip. Dėl kontrasto tarp atšiauraus kosmoso šaltumo ir šiltos globos apačioje mane suėmė didžiulis liūdesys.“.

Tai buvo neįprastai įžvalgus ir sąžiningas požiūris į žmogaus skrydį į kosmosą, tačiau vargu ar toks, kokį tikėjosi išgirsti Dž. Bezosas. Dauguma į kosmosą nevyksta vien iš smalsumo, kaip V. Šetneris – ir jie linkę kalbėti apie virpulį, didingumą ir nuotykius, tačiau mažiau linkę kvestionuoti pačią tą užmačią.

V. Šetnerio skrydis neturi nieko bendra su susivienijusios žmonijos viziją „Žvaigždžių kelyje“, tačiau tapo įmanomas neįtikėtinų kapitalizmo privačių pelnų dėka. Kai 1962-ais Dž. Kenedis pasiūlė pagrindimą: „Mes šį dešimtmetį nusprendėme skristi į Mėnulį ir užsiimti kitais dalykais ne todėl, kad tai lengva, o todėl, kad tai sudėtinga“ – niekas nepuoselėjo iliuzijų, kad tikrąja motyvacija buvo varžytuvės šaltojo karo metu (mat sovietai jau buvo aplenkę JAV orbitiniais skrydžiais aplink Žemę). Ir vis tik JAV galėjo į tai pretenduoti, kai po 7 m. „Apollo-11“ nusileido Mėnulyje: „Mes atvykome su taika visai žmonijai“.

Ir nors šių dienų komercinės kosminės iniciatyvos („Blue Origin“, „SpaceX“, „Virgin Galactic¹⁾ “ ir kt.) vis dar puoselėja tą utopinį universalizmą, jos tėra vien biznis. Dar kiti tikisi gauti pelno iš kosmose išgautų mineralų. Šūkis „visai žmonijai“ jau netinka – tenka užkonservuoti visą ankstyvosios kosmonautikos retoriką ir pažvelgti į tikras priežastis, verčiančias skristi į kosmosą, o taip su tuo kylančias etines problemas.

2016 m. astrofizikė Erika Nesvold²⁾ paklausė Kalifornijoje įsikūrusios kosminės kalnakasybos įmonės (dabar jau neveikiančios) vadovą, kaip jis planuoja kovoti su pavojumi, kad jo siūloma Mėnulio kasybos įranga gali užteršti Mėnulį taip, kad tai pakenktų jo moksliniams tyrimams. Jis atsakė: „Mes dėl to susirūpinsime vėliau“.

Erika pastebėjo (ir parašė knygoje „Už Žemės ribų“, 2023), kad ir kitos kosminės pramonės dalyvės panašiai reaguoja į kylančius klausimus. Kaip darbininkai bus apginti nuo eksploatacijos tokiomis nepalankiose sąlygose? Kaip bus sureguliuojami konfliktai tarp kosmose gyvenančių žmonių? Ar aplamai kosmose reikia nuosavybės teisių ir kaip jos turėtų būti priimamos ir prižiūrimos? Kokios struktūros geriausia tinka veiklos kosmose valdymui? Ir pan. O tuo tarpu dėmesys sutelkiamas į techninius klausimus ir teisinius klausimus, skatinančius jų veiklą.

Paimkim, tarkim, su pasigėrėjimu žvelgiančius į „SpaceX“ pastangas kurti „Starship“ raketą. O jei tai kompanijai vadovauja asmuo, kurį vis labiau patraukia ultradešiniosios sąmokslo teorijos, kuris, kai pakalbama, pagal užgaidas gąsdina ar atleidžia darbuotojus ir t.t. ir pan. Tačiau viskas bus gerai – tik duokite mums tinkamą techniką, o apie moralę susirūpinsime vėliau.

O gal nebus gerai?! Gal geriau susirūpinti dabar, dar iki pradedant Mėnulio išminavimą... Ir pamąstyti, kad gyvenimas už Žemės ribų visai kitoks nei įsivaizduojam...

Vieninteliu galiojančiu tarptautiniu susitarimu tėra 1967 m. susitarimas (taip pat paskaitykite >>>>>), kuriame skelbiama, kad „kosminės erdvės tyrimas ir panaudojimas vykdomas visų šalių gerovei ir interesams ir yra vieta visai žmonijai“ ir kad „kosminė erdvė negali būti pasisavinta suvereniteto reikalavimu ją panaudojant ar okupuojant ar kitomis priemonėmis“. Susitarimas nebuvo sudaromas atsižvelgiant į privačių kompanijų, ketinančių paversti kosmosą dar viena turistinės industrijos sritimi ar panaudojant jo išteklius asmeniniams tikslams, interesus. Tuo metu tik vyriausybinės įstaigos buvo pajėgios įsisavinti kosmosą. Taip jau nėra dabar.

Ir privačios nuosavybės kosmose klausimas išlieka neaiškiu. 2015 m. JAV peržiūrėjo savo nuostatas priimdama Kosminių skrydžių konkurentabilumo aktą (taip pat žr. >>>>>), skelbiantį, kad JAV piliečiai, ketinantys išgauti išteklius kosmose, „turi teisę į bet kurį asteroido ar kosmoso resursą, tame tarpe į priklausomybę, nuosavybę, gabenimą, panaudojimą ir pardavimą pagal galiojančius įstatymus“. Tuo aktu stengiamasi išvengti konflikto su minėtu susitarimu, nes teigiama, kad tokios teisės nereikš jokio „suvereniteto ... kokiam nors kosminiam kūnui ar jo priklausomybei“. Tikėtina, kad Kinija ir Rusija, o ir kitos šalys, kuria savus įstatymus apie nuosavybės ar išteklių panaudojimo teises. Ir tie įstatymai kuriami be jokio visuomenės aptarimo.

Populiarus įsivaizdavimas, kad kosmosas yra bedugnis išteklių rezervuaras, neatitinka tikrovės. Astrofizikas Martinas Elvisas³⁾ paskaičiavo, kad tik 10-yje arti Žemei artimų asteroidų yra pakankamai gausu vertingų retųjų metalų, kad jie būtų verti milžiniškų išlaidų. To gali nepakakti kosminės kalnakasybos įmonių godumui ir ambicijoms patenkinti – ir todėl kosmose „turėsime piratavimą, šantažą, apgaudinėjimus ir šnipinėjimą“.

Ar esant tokioms konkurencijos sąlygoms gali būti užtikrinta, kad kosmoso objektai nebus sunaikinti mokslo tyrinėjimams?! Planetologė Karolina Porko⁴⁾, vadovavusi vizualizacijos grupei Kasini misijos į Saturną metu, mano, kad „Yra svarus argumentas, kad planetas ir jų palydovus reikia priimti kaip šventus ir uždarus, su vienu ar dviem aukštesnio lygio apsaugos nei nacionaliniams JAV parkams lygiais. Jie perdaug svarbūs mokslo požiūriu, kad juos galima būtų palikti atvirais komerciniams, politiniams ir kolonijiniams tikslams“. Ji dabar dalyvauja ruošiamai misijai į Enceladą, laikomą labiausiai tikėtinu kandidatu gyvybės egzistavimui, ir nepasitiki komercinių įmonių galimybėmis tokių kūnų kaip Enceladas apsaugai.

Tačiau yra ir pasisakančių prieš tai, kad mokslas būtų pirmoje vietoje. Marso draugijos prezidentas Robertas Zubrinas⁵⁾ įsitikinęs, kad „Žmonės gyvena ne tam, kad tarnautų mokslo tyrimams. Moksliniai tyrinėjimai egzistuoja, kad tarnautų žmonijai“.

„Kosmocentrizmo“ arba „kosminio išsaugojimo“ požiūriu vidinę vertybę turi net negyvenami Mėnulio ar Marso kraštovaizdžiai. Tai prieštarauja argumentui, kad egzistuoja moralinis imperatyvus vietą be gyvybės (kaip kad Marsas) paversti tinkama žmonių gyvenimui teraformavimo būdu – kaip analogą Izraelio ministro Deivido Ben-Guriono misijai: „priversti sužydėti dykumą“.

Kosminėse darbo tikriausiai dirbs aukštos kvalifikacijos specialistai, o daugumą rutininio darbo atliks robotai. Vis tik mažai dėmesio skiriama, kaip bus tvarkomos tos kolonijos. Paplitusi nuomonė, kad tai utopinės demokratijos, tačiau nėra jokių prielaidų, kad taip ir bus. Istoriškai žinoma, kad gyvenvietės nuošaliose vietovėse nepasižymėjo egalitarianizmu ir tolerancija, o, pvz., joms išsiplėtus ir priartėjus savęs apsirūpinimui, yra palankios nusikalstamumui. Ar esant tokiems skurdiems ir ribotiems resursams ar piktadariai yra verti kitų?!

Nors šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad tokie „milijardieriai“ kaip I. Maskas ar Dž. Bezosas sukurs kolonijas Marse be vyriausybinio palaikymo, verta pasižiūrėti į jų veiklą čia, Žemėje. 2017 m. „SpaceX“ sutvarkė darbuotojų ieškinį dėl laiko trūkumo maitinimuisi ir poilsio pertraukoms. Masko elektromobilių „Tesla“ gamyklos irgi buvo apkaltintos dėl pavojingų ir stresinių darbo sąlygų, o taip pat profsąjungų sužlugdymu bei nevaržomu rasizmu. Buvo pranešama apie nesaugias ir slogias sąlygas Dž. Bezono „Amazon“ sandėliuose. Būtų per optimistiška manyti, kad atšiauriomis kosminėmis sąlygomis žmonių teisių bus laikomasi geriau. I. Maskas netgi iškėlė idėją potencialiems Marso naujakuriams padengti milžiniškas savo bilietų išlaidas atidirbant už skolą Marse.

Daugelis kosminių gyvenviečių šalininkų (laikytinų neoliberaliais technoutopistais) mano, kad aplamai reguliavimas tik trukdo naujovėms ir verslumui.

Vis tik svarbiausias klausimas yra, o kas atvyks?! Iki šiol kosminis turizmas daugiausia buvo prieinamas tik turtingiems ir garsiems, tuo tarpu valstybės finansuojamos programos nepasižymėjo įvairove: „Apollo“ programos astronautais tebuvo baltaodžiai vyrai – ir tik 2022 m. Jessica Watkins⁶⁾ tapo pirmąja juodaode ilgalaikės misijos į TKS metu. Tačiau padėtis jau keičiasi: „Artemis“ į Mėnulį ketina nuskraidinti ir moterį, ir spalvotąjį. „Virgin Galactic“ antruoju skridimu skrido karibietės motina ir duktė - Keisha Schahaff ir Anastatia Mayers, laimėjusios vietą burtais.

Iš dalies problema ta, kad savo prigimtimi kosminiai skrydžiai turi tendenciją remtis ribota demografine grupe – jei net ne rasės ar lyties atžvilgiu, tai bent jau pagal protines ir fizines savybes. Tad 2021 m. ESA pradėjo paraastronautų projektą, kad galėtų ištirti kosminės įrangos pritaikymo galimybes esant kūno sutrikimams. Pirmuoju kandidatu 2022 m. lapkritį tapo olimpinis britų paraolimpietis John McFall’as⁷⁾, praradęs koją paauglystėje.

Kitu klausimu yra, o kokių psichinių savybių reikia kosminiam skrydžiui? Savo klasikiniame ankstyvųjų „Apollo“ misijų tyrime „Ugnis Mėnulyje“ (1970) Normanas Mailer‘is⁸⁾ buvo susirūpinęs, kaip nesveikai aistringai Neilas Armstrongas su komanda, o iš esmės įr visa organizacija, ėmėsi dvasiškai persunktų pastangų. Jis rašė: „Pabandykime suprasti, kaip žmonės gali būti tokie drąsūs, tačiau gyventi tokioje klišinėje izoliacijoje“. Tuo tarpu bendruomenei prireiks mąstymo lankstumo (kognityvinės įvairovės), nes nebus vadovybės, išsprendžiančios visas problemas.

Vis tik kosminė erdvė nepaprastai pavojinga – galima sakyti, ji visada nusiteikusi mus nužudyti. Ten ekstremalus šaltis ir vakuumas, tačiau didžiausią pavojų kelia radiacija. Ir šiuo metu gerų sprendimų apsisaugojimui nuo jos nėra. Per 6 mėn. buvimo TKS gaunamas radiacijos kiekis yra 100 kartų didesnis nei dirbant branduolinėje stotyje ir 2 kartus viršija metinį limitą dirbantiems su radioaktyviais elementais. Tad dėl tokių grėsmių sveikatai nuolatinės gyvenvietės kosmose gali likti fantazija – ir net abejotina, ar žmonės galės išgyventi Marse.

Tad ar etiška dabar apsimesti, kad yra kitaip, kol sprendimai nėra žinomi? Gali būti, kad astronautams bus nuimti limitų ribojimai, - bet ar priimtina leisti žmonėms taip rizikuoti? Ir galiausiai pasiekiame pagrindinį klausimą: kam aplamai skristi į kosmosą? Ir kai 1911 m. K. Ciolkovskis parašė, kad „Žemė – žmonijos lopšys, tačiau negalime visą laiką likti lopšyje“, jis davė toną subtiliai retorikai, nepaminėdamas, kad „už lopšio“ nėra nieko „be stingdančio kosmoso šalčio“. Tokiu požiūriu, galbūt geriau likti lopšyje ne taip jau ir vaikiška, o „lopšys“ – netinkama metafora.

Ir tėra tik vienas patenkinamas atsakymas, nors jis retai viešai išsakomas: mes einam į ten ne todėl, kad sunku, o todėl, kad tai šaunu (arba, kieta). Visai nėra akivaizdu, kad tai verta visų tų išlaidų ir rizikos – tačiau dėl to paspartėja mano pulsas! Emocijos labai stiprus impulsas!..

Tačiau vietoje to labai dažnai tas impulsas ginamas labai sudėtinga sofistika. Mums dažnai sakoma, kad reikia kolonizuoti žvaigždes arba mes išmirsime. Praleidžiant Saulės mirtį po 5 mlrd. m. (apie tai skaitykite >>>>>), net ir dažnai minima asteroido smūgio grėsmė nėra nuoširdi, nes tokio poveikio tikimasi tik kartą per kelis milijonus metų, o argumentas, kad negalime laukti, kol tapsim tam technologiškai pasiruošusiais, yra silpnas (betgi, ir kolonijos Marse susidurtų su tuo pačiu!). Ir vargu ar kitame pasaulyje galės egzistuoti bendruomenė, galėsianti išsaugoti žmoniją (kad ir kokios grėsmės jai grėstų)... Gaila, be gali būti, kad „planetos B nėra“.

Tik štai asmenys, samprotaujantys, kad „turime išgelbėti žmoniją“ gali tapti labai agresyviais ir toksiškais – atseit, rūšies išsaugojimui tinka bet kokios priemonės. Kai kuriems kosminiai skrydžiai tampa tarsi religija – ir jie priešiškai nusiteikę prieš visus, pasisakančius kitaip, ypač jei tai mokslininkai.

Daugeliui klausimas „kodėl“ siejamas su žmogaus siekiu tyrinėti. Bet ar tai tikrai visuotinis siekis?! Polinkis rizikuoti siejamas su DRD4 genu, o viena genetinių prielaidų, susijusių su šiuo genu, yra ADHD neurotinis susirgimas.

Tačiau į etikos specialistų nuomonę mažai atsižvelgiama, kaip ir į biotechnologijas. Vis tik kažkiek diskusijų vyksta, etikos ir sociologijos specialistai buvo pakviesti į NASA seminarą dėl „Artemis“ programos, o „Science“ žurnale 2023 m. rugsėjį pasirodė bioetikų grupės straipsnis, aptariantis komercinės etikos, kosminių skrydžių ir jų rizikų bei kosminių išteklių klausimus.