Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Žvalgantis po dangų

Žemė yra laivas kosmoso jūroje.

Baltoji Marso uola  

Baltosios uolos ir daugiau Marso paslaptingų nuotraukų: NSO grupės failų srityje

Jos pirštai atrodo tarsi išsikišę ledo durklai niūriame Marso peizaže. Neoficialius šio Marso paviršiaus darinio pavadinimas yra Baltoji uola. Ji pirmąkart tyrinėta 8 dešimtm. pradžioje „Mariner 9“ misijos metu. Vėlesnė papildomų duomenų analizė parodė, kad Baltoji uola nėra nei balta, nei kieta, nei ledas, nei uola.

Regimas jos šviesumas tėra vien dėl kontrasto su ja supančia labai tamsia aplinka. „Mars Global Surveyor“ parodė apie ją ir jos plyšiuose esančias tamsaus smėlio kopas.

Nors buvo spėjama, kad Baltoji uola gali būti druska išdžiūvusio ežero dugne, bet TES prietaiso spektrinė analizė tos spėlionės nepatvirtina. Labiau tikėtina ją esant erozijos paveikta praeityje didesnio nuosėdų (vulkanų pelenai ar supustytos dulkės) sankaupa.

THEMIS padaryta nuotrauka paremia spėjimą, kad kadaise ji dengė daug didesnę sritį. Maždaug 10 km į pietryčius nuo jos nedidelio kraterio dugne yra tos mačios medžiagos kelios nedidelės kalvelės.

Viena yra tikra: nė vienas, pasižiūrėjęs į šį vaizdą, nepasakys, kad Marsas yra nyki vieta. Jis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta Ansel Asams nespalvotą fotografiją.


Gamta turi didelę vaizduotę kurdama įvairių formų landšaftus, kurie žmonėms kartais primena atpažįstamus dalykus. Per pilnatį Mėnulyje regime vyrą... Žemėje - tai Kupranugario kalnas Arizonoje, Besibučiuojantys kupranugariai Kolorado „Dievų sode“, „Mieganti gražuolė“ prie Ludlow (Kalifornija), kai kalnų grandinė primena atsilošusią moterį.

Ir ne tik Žemėje. "Mars Pathfinder" komanda uolas nusileidimo vietoje primenančias barzdotą vyrą pavadino Yogi. Jame yra ir Valentino dienos širdies formos krateris, linksmo veido krateris ir, be abejo, paslaptingasis Veidas. Jo vaizdą pirmąkart 8 dešimtmetyje perdavė "Viking". Nuo to laiko jis žmones intriguoja žmonės iki šiol. Deja, orbitinės kameros nerodo nieko neįprasto - tik gerokai apirusią kalvą. Ir vis tik sritis yra geologo svajonė. Bet nereikia manyti, kas viskas suprantama ir paaiškinama.

Mokslininkų dėmesį patraukė neįprasta medžiaga (ypač šiaurinėje kalvų pusėje). Atrodo, tarytum būtų sumaišyta vanduo su dulkėmis ir gauta masė "užtepta" ant uolų. Kitas paaiškinimas gali būti, kad vyksta paviršinio sluoksnio slydimas žemyn, ypač, esant ledui.

Pakeitęs Marso įvaizdį

Prieš 50 m. (1971) lapkritį 3 kosminiai laivai skubėjo prie Marso varžydamiesi, kuris taps pirmąja misija jo orbitoje. Jie buvo išgyvenę iš 5-ių: du buvo NASA („Mariner 8“ ir „Mariner 9“), o trys – tarybiniai (M71-S [S - Sputnik], „Mars-2“ ir „Mars-3“). Visi 5-i buvo skirti darbui Marso orbitoje, o „Mars-2“ ir „Mars-3“ turėjo ir nusileidimo modulius. Tačiau kai nusėdo audros sukeltos dulkės, pasirodė, kad prie Marso beliko tik vienas „Mariner 9“, kuris įsiminė kaip viena sėkmingiausių misijų. Jo sistemingas Marso paviršiaus kartografavimas ne tik nutiesė kelius būsimiems marsaeigiams, bet ir pakeitė supratimą apie Raudonąją planetą. Mat ką mes pamatėme 1971 m. buvo pribloškiama: Marsą apėmė viena didžiausių globalių dulkių audrų. 3 savaites visa planeta buvo pilnai paslėpta. Kai lapkričio pradžioje buvo įjungtos „Mariner 9“ kameros, buvo išvysta miglotas neaiškus diskas. Visiems trims aparatams teko laukti, kol nusės dulkės ir jie galės pamatyti Marso paviršių. Vis tik „Mars-2“ ir „Mars-3“ sugebėjo pranešti nemažai duomenų apie temperatūrą, gravitaciją ir magnetinius polius ir keliasdešimt dulkėmis padengto paviršiaus nuotraukų.

Vis tik labiausiai prisimenamas „Mariner 9“, - pirmiausia dėl jo ilgo veikimo. Dulkės pradėjo sėsti 1972 m. pradžioje, kas leido jam pradėti kartografavimą. Viskas buvo uždengta dulkėmis, išskyrus 4-ias paslaptingas sritis prie pusiaujo. Paaiškėjo, kad tai milžiniški ugnikalniai, iškylantys virš debesų. Įstriža nuotrauka parodė palei pusiaują 2500 mylių nusitęsia įspūdingas kanjonų tinklas, pavadintas Valles Marineris. Nuostabiausiu jo atradimu buvo daugybė išdžiūvusių upių slėnių, kas reiškia, kad kadaise čia tekėjo upės, t.t., kad klimatas buvo šiltesnis ir drėgnesnis. Ir kas įdomiausia, kad jis iš arti nufotografavo ir abu Marso palydovus, parodęs krateriais nusėtus jų paviršius, o Foboso atveju pirmąsias užuominas apie keistas keteras. Taip Marsas iš mirusio Mėnulio analogo grįžo prie potencialiai kažkada apgyvendinto pasaulio.

Tada jo darbą pratęsė „Vikingai“ (1976-1980), o tada po kankinamos 17 m. pertraukos kuklesnė „Mars Global Surveyor“ misija 1997 m. pratęsė planetos žvalgybą. O kada Marso orbita iki šiol buvo užimta įvairių šalių kosminių aparatų, tačiau tiksliai nežinoma, kur šiuo metu randasi „Mariner 9“. Kai buvo išeikvotas kuras orientacijos valdymui, NASA aparatą išjungė 1972 m. spalio 27 d.

Papildomai skaitykite: Kasinėjimai Marse 
Saulės vėjas nupūtė Marso atmosferą? 
Gyvybės ženklai Marse? 
Vaikų vardus į Marsą
 

Kandis painting

Berenikės garbanos

Kita Berenikė      
Hubble nufotografavo keistą galaktiką     

Maždaug vidurnaktį beveik tiesiai virš galvos yra žvaigždynas, turįs būti dėkingas už savo vardą vagišiui. Tai Coma Berenicus, arba Berenikės garbanos.

Eratostenas 3 a. pr.m.e. buvo vienas pirmųjų paminėjęs šią neryškią žvaigždžių grupę. O iš tikro jis yra didelis ir išsibarstęs žvaigždžių klasteris esantis maždaug už 250 šviesmečių ir giedrą naktį (be Mėnulio) atrodantis kaip blausi dėmė.

Berenikė II buvo Egipto karalienė, Ptolemėjaus Euerfenes (arba Ptolemėjaus III, valdžiusio apie 250 m. pr.m.e.) žmona. Ji paaukojo savo nuostabias kasas Zephyrium miesto Afroditės šventykloje tesėdama pažadą, kad vyras iš karo su Sirija grįš su pergale. Bet netrukus plaukai paslaptingai dingo, greičiausiai pavogti iš šventyklos.

Bet Konono iš Somoso, rūmų astronomas ir matematikas, įtikino karalienę, kad dievai paėmė jos plaukus ir patalpino danguje.

Kitoje pasakojimo versijoje Conon'o žvaigždyną parodė Ptolemėjui, kuris labai pyko, nes jam nepaprastai patiko žmonos plaukai.

Pasakojimas apie Berenikę būtų užmirštas, jei ne graikų poeto Callimachus poema „Berenikės garbanos“. Po Atėnų žlugimo „Garbanas“ romėnų lyrikas Katulas 1 a. pr.m.e. išvertė ir įtraukė savo raštų rinkinį (nr.66).

Keisčiausia, kad poemoje pasakoja patys Berenikės plaukai. Mat jie nebuvo labai patenkinti buvimu tarp žvaigždžių.

Nors padėti aukštai, liūdną netektį raudam,
Pasmerkti, kad nesusijungsim su karaliene daugiau...

Į dausas mus pakėlė deivė, išmaudė ašaromis,
Ir padidino žibėjimą žvaigždžių sferoms.

Tačiau ši dangaus sritis kaip žvaigždynas nebuvo pripažįstama iki pat 17 a. pradžios. Iš pradžių, tos eros žvaigždžių atlasai šio klasterio nežymėjo kaip dangaus plaukų kuokštą. Vienok vėlyvųjų Viduramžių laikotarpiu klasteris buvo nurodomas kaip ropių ar ievos žiedų vainikas, o kartais kaip kviečių pėdas netoliese esančios Mergelės rankose. Kiti jame matė Samsono, o ne Berenikės, plaukus arba Liūto uodegos galiuko plaukų kuokštą. Pirmasis kaip Coma Berenices 1602-ais jį į katalogą įtraukė Tycho Brahė.

Iškart į rytus nuo jo yra Paukščių tako galaktikos šiaurės polius. Tad klasteriui esant vos ne virš galvos, pats Paukščių takas yra ties horizontu pranykstantis migloje. Bet klasteriui tekant ar leidžiantis, paukščių takas išsilenkia lanku beveik virš galvos.

„Taigi, kalbant dangaus kalba, joks plaukas neįkris į pieną“, A.Rey. The Stars, A new way to see them

Papildomai skaitykite: Mitologijos puslapis  


Svečias iš kosmoso gelmių

Astronomai, 2017 m. spalio 19 d. budėję prie Pan-STARS teleskopo, įrengto užgęsusio Havajų Haleakalos ugnikalnio viršūnėje, pastebėjo keistą judantį 20-o dydžio objektą. 180 cm skersmens veidrodinis teleskopas skirtas supernovų ir naujų žvaigždžių bei Žemei galinčių grėsti asteroidų registracijai. Trajektorijos paskaičiavimai parodė, kad ji hiperbolinė, taigi objektas traukos jėga nepririštas prie Saulės, atskridęs iš tolimo kosmoso ir vėl iškris į jo glėbį ir daugiau niekada negrįš. Jis tapo pirmuoju tarpžvaigždiniu svečiu, patekusiu astronomams į akis. Kai objektas buvo pastebėtas, jis jau buvo 33 mln. km nuo Žemės ir skrido tolyn nuo Saulės. Beveik tiesus svečio kelias vedė gana arti Saulės – vos už 0,3 a.v. (arčiau, nei Merkurijaus perihelis). Oumuamua

Iškart į jį sužiuro keletas teleskopų, galingesnių už Havajų. NASA jį tyrinėjo Spitzer teleskopu (SST) su jo su jo 33,5 colių skersmens lęšiais, kai tasai buvo arčiausiai, už kokių 15 mln. km. Vis tik „Oumuamua“ liko pernelyg blyškus jam – kas irgi buvo „vertingas pasiekimas“, nes leido suprasti jo dydį (100-440 m). Vis tik SST aptiko, kad kūno atspindėjimas yra apie 10 k. didesnis nei kometų. Matyt, skrendant per tarpžvaigždinę erdvę jos išorinio apvalkalo dujos, išsiskyrusios esant prie žvaigždės, vėl sušalo, sukurdamos blizgų paviršių.

Pradžioje svečią priėmė kaip kometą ir jį pagal taisykles pažymėjo C/2017 U1. Tačiau net galingiausi teleskopai neįžvelgė uodegos, tad perkvalifikavo į asteroidus (A/2017 U1), o kadangi asteroidams padoru turėti vardą, tai pavadino Oumuamua (havajietiškai „pirmas pasiuntinys iš toli“). O kadangi tai pirmas pastebėtas tarpžvaigždinis objektas, o taisyklių jiems žymėti nebuvo, tai suteikė ir indeksą I1 (I - interstellar).

Iš jo atspindėtos šviesos spektro spėjama, kad jo spalva rausvoka – matyt per milijonus metų trunkančio kosminių spindulių poveikio. Tokio pat atspalvio yra ir Čuriumovo-Gerasimenko kometa, kurią tyrė „Rosetta“ stotis. O ryškumo matavimai parodė, kad jis kinta 2,5 dydžiu kas 7 val. 20 min. Matyt tai reiškia, kad objektas stipriai ištįsęs (ilgis 6-10 kartų didesnis už storį) ir skrenda besivartydamas. Kartu tas spartus sukimąsis aplink trumpąją nurodo jo tvirtumą, neleidžiantį jam subyrėti.

Belfasto Queen un-to mokslininkai tikina, kad Oumuamua sudaryta iš ledo, padengtu maždaug 50 cm storio sausu angliarūgštės sluoksniu, kuris neleidžia kūnui įkaisti prie Saulės, todėl ir nėra šleifo.

Mokslininkai išskyrė ir 4-ias nykštukines žvaigždes, galėjusias „išspjauti“ Oumuamua. Pirmąja buvo raudonoji nykštukė HIP 3757, maždaug prieš 1 mln. metų buvusi beveik 2 švm. atstumu nuo asteroido, tačiau dėl gana didelio susitikimo greičio (25 km/sek.) tai vargiai galėjo įvykti. Antrąja kandidate buvo į Saulę panaši HD292249 arti šio asteroido buvusi prieš 3,8 mln. m.; ir jų santykinis tarpusavio greitis tebuvo 10 km/sek.

Objekto forma ir trajektorija paskatino kalbas apie ateivių laivą ir buvo bandoma net pagauti jo siunčiamus radijo signalus. Jų neaptikta. Iškart kilo mintis prie jo pasiųsti zondą jo medžiagos ištyrimui, nes iki šiol teturima tik iš Saulės sistemos objektų (projektas gavo „Lyros“ pavadinimą pagal žvaigždyną, iš kurio, kaip manoma, ir atskrido Oumuamua). Iš arčiau patyrinėti iš tikro net nebuvo galimybės, nes mūsų zondai nepajėgūs išvystyti tokį greitį, kad jį Žvaigždėlėkis Mėnulyje galėtų pavyti (26 km/sek.). Šiuo metu jis jau toli nuo Saulės sistemos. Pagal 2018 m. birželio 27 d. paskelbtus duomenis, tai vis tik yra kometa, kadangi objektas juda su negravitaciniu pagreičiu.

Tačiau Harvardo Smitsoniano astrofizikos centro mokslininkai ir po to (2018 m. lapkritį) dar išsakė apie galimybę jo buvimu „dirbtinės kilmės“. Anot A. Loebo ir Š. Bialy, tai gali būti kosminis laivas, varomas kosminių burių (kurias, galbūt, pametė) pagalba. Varomąja jėga gali būti galingi radijo pliūpsniai (FRB), kuriuos nežemiečiai nukreipia į laivo burę. Kadangi Oumuamua jau išskrenda iš Saulės sistemos, A. Loebas ragina ieškoti kitų panašių objektų, galinčių pasirodyti Saulės sistemoje. Beje, anot Loebo, kai kurie jų gali pernešti ir gyvybę.

Žemė gali būti gyvybės platintoja

Tarpžvaigždiniai svečiai gali įskristi į Žemės atmosferą ir iš jos į kosmosą išnešti mikroorganizmus. Nors tai ir maža tikimybė, tačiau taip jau galėjo nutikti. Po Oumuamua iš tarpžvaigždinės erdvės atskriejo ir Borisovo kometa (C/2019 Q4), atrasta 2019 m. rugpjūčio 30 d. ir arčiausia Saulės maždaug 2 a.v. atstumu praskriejusi gruodį. Manoma, kad per Žemės gyvavimą jos orą galėjo „persmeigti“ bent 50 taržvaigždinių objektų. Kad išneštų mikroorganizmus iš Žemės, jie turėjo praskrieti viršutinius atmosferos sluoksnius, ir ne per žemai, kur tie būtų sudegę. Mikroorganizmų rasta iki 77 km aukštyje nuo Žemės paviršiaus. Kometos yra neblogi transporteriai, nes jos gana porėtos, kur mikroorganizmai gali išvengti žudančio kosminio spinduliavimo.

Galimas Oumuamua ir NOR sąryšis

Plokščias Oumuamua parodė, kad buvo stumiamas nuo Saulės tarsi būtų varomas burės. Tasai „blynas“ apsiversdavo kas 8 val. ir kilęs iš retos medžiagos judėjimo Saulės apylinkėse būsenos. Kita vertus, Pentagono ataskaita apie NOR (UAP; Neatpažinti Oro Reiškiniai) leidžia spėti, kad kai kurie tie reiškiniai laikomi sukeltais ne žmonių priemonėmis, t.y., natūralios arba nežemiškos kilmės. Ir čia kyla klausimas: jei kuris nors iš NOR yra nežemiškos kilmės, ar jis nėra susijęs su Oumuamua.

Gal kitos civilizacijos pasiuntė „laiškelį butelyje“?

Jei Oumuamua yra dirbtinės kilmės, jis galėjo būti pasiųstas į Saulės sistemą surinkti informaciją apie sritį aplink Žemę. O gal jis net galėjo perimti informaciją iš aplink Žemę besisukančių palydovų. Šiuo atveju plona, plokščia forma gali būti imtuvu. Be to, Oumuamua pirmtakas galėjo į Žemės atmosferą paleisti neaptinkamus zondus, sukėlusius NOR, ir Oumuamua surinko iš jų informaciją. Kad galėtume geriau aptarinėti tas galimybes, privalome geriau suprasti NOR reiškinius.

Oumuamua ne tik turėjo anomalią trajektoriją, bet ir „Spitzer“ orbitinis teleskopas greta jo neaptiko dulkių ar anglies pagrindu sudarytų molekulių. Ir vis tik jis buvo apie 10 k. ryškesnis nei tipinė kometa. Ar natūralios objekto kilmės šalininkai galėtų paaiškinti šias Oumuamua ypatybes?

Atskrido ir ... pasiliko? BZ509

Po šio kosminio bastūno apsilankymo astronomai susidomėjo asteroidu BZ509 (arba 514107 Ka`epaoka`awela dar pramintu Bee-Zed), atrastu 2014 m. beveik su Jupiteriu sutampančioje orbitoje (3,2-7,1 a.v.),... tik sukasi jis į priešingą pusę nei likusieji Saulės sistemos kūnai. Gali būti, kad jis prieš 4,5 mlrd. m. atskrido iš kosmoso gilumos, tačiau liko pagautas Jupiterio. Jo skersmuo apie 3 km, apie Saulę apskrieja per 11,6 m. Dėl gravitacinių ypatybių dar kelis milijonus metų jis nesusidurs su Jupiteriu. Atrastas Haleakala observatorijoje, esančioje Havajų Maui saloje ir todėl pavadintas havajietiškai Ka`epaoka`āwela („Neklusnus prie Jupiterio“) – šį pavadinima suteikė A Hua He Inoa programa, skirta Pan-STARRS aptiktų objektų įvardijimui. Tas pavadinimas įteisintas 2019 m. ir jam suteiktas 514107 numeris.

Tiesa, yra manančių, kad 514107 Ka`epaoka`awela yra iš Oorto debesies, iš kur jį priešinga orbita įsuko Pinaino planeta.

Jie krenta ir į Žemę...

Žvaigždės ir planetos reguliariai išsviedžia smulkesnius objektu į tarpžvaigždinę erdvę (jų Paukščių tako ribose turėtų būti apie 1027), tad Oumuamua pasirodymas lyg ir turėtų nestebinti. O tada Avi Lebas ir Amiras Siradžas, kad Meteoraas ir kuklus 2014 m. sausio meteoras iš tikro buvo kitos žvaigždės tremtinys – ir jei tai pasitvirtins, tai atvers naujus horizontus tarpžvaigždinės erdvės tyrinėjimams. Jiedu persijojo per 30 m. sukauptus CNEOS duomenis apie prie Žemės priartėjusius objektus, globalų JAV daviklių registruotų meteorų katalogą. Jei meteoro kritimo greitis per 42 km/sek., jo trajektoriją galima laikyti „hiperboline“, kas reiškia, kad objektas yra praskrendantis ir nesugaunamas Saulės gravitacijos. Tačiau tik vienas CNEOS bazės įvykis tenkino reikalavimus – ugninis pusmetrio skersmens ir beveik 500 kg meteoras 2014 m. sausio 8 d. Papua-Naujosios Gvinėjos pakrantėje į Žemės atmosferą įskrido 44 km/sek. greičiu ir vėliau susprogo virš Ramiojo vandenyno. Tačiau CNEOS duomenis reikia interpretuoti atsargiai JAV atsisako viešinti apie neapibrėžtumo šaltinius slaptuose palydovų matavimuose.

Dar jiedu spėja, kad tarpžvaigždiniai objektai su Žeme susiduria ne rečiau kaip dešimtmetis – tad per visą Žemės gyvavimo istoriją jų susidarytų beveik pusė milijardo. Tai turi gilias pasekmes – kai kurie jų tarp žvaigždžių gali pernešti gyvybės sporas.

Kosminis švyturys

Beje, žmonija turi šansą ir pati pasiųsti žinutę kitiems pasauliams. MTI aspirantas Dž. Klarkas išsiaiškino, kad lažerio pagalba galima įrengti kosminį „švyturį”, matoma 20 tūkst. švm. atstumu. Tada jis galėtų patraukti nežemiškų civilizacijų dėmesį. Klarkas pasiūlė apjungti 1-2 mW lazerĮ su teleskopu, kurio veidrodis 30-45 m. Tai leistų gauti pakankamai ryškų infraraudonąjį spindulį, išskiriamą Saulės fone. Juo galima būtų siųsti ir užšifruotus signalus. Kažką panašaus galima būtų turėti ir dabar, o per artimiausius dešimtmečius atsiras dar galingesni lazeriai. Optimalia vieta tokio „švyturio“ įrengimui būtų nematoma Mėnulio pusė – tai kartu užtikrintų, kad signalai netrikdys Žemės ir jos dirbtinių palydovų. Tik štai, kaip įspėjo S. Hokingas, iš atvykusių nežemiečių nieko gera mums nereiktų tikėtis – jie tiesiog imtų mus plėšti, o jiems pasipriešinti mes neturime kaip (daugiau apie tai >>>>>).

Žvaigždėlėkis ... Mėnulyje? Žvaigždėlaivis Mėnulyje

Oumuamua nuskrido, tačiau visai neseniai ufologai aptiko nežemiečių žvaigždėlaivio kopiją ... Mėnulyje. Ją 1971 m. nufotografavo „Apollo-15” misija. Manoma, kad cigaro formos darinys yra 3 km ilgio ir 500 m skersmens. Taigi, proporcijos kaip ir Oumuamua.

Internete klajoja legenda, kad prie nežemiečių laivo Mėnulyje dar 1976 m. skrido bendra sovietų ir amerikiečių „Apollo-20” misija. Iš rusų pusės buvo A. Leonovas, o amerikiečių – V. Rutledžas ir M. Snaider. Tariamai, laivo viduje jie rado nežemiečių kūnus. Bet neseniai išsiaiškinta, kad ši istorija feikinė ir remiasi padirbtais kadrais.

Tačiau paslaptingas „cigaras“ vis tik yra – jis pastebimas keliose „Apollo-15“ padarytose nuotraukose. Spėliojama, kad tai prieš milijardą metų avariją patyręs žvaigždėlėkis. O Oumuamua – jo žvalgybinis zondas, kuris irgi sugedo ir dabar toliau skraido nevaldomas, kas keli milijonai metų sugrįžtantis į Saulės sistemą.

Kentaurai iš kitų žvaigždžių?

Tyrinėtojai F. Namouni iš Nicos observatorijos ir H. Morais iš San Paulo un-to ištyrė, kaip kito vadinamųjų „kentaurų” orbitos nuo Saulės sistemos pradžios. „Kentaurai“ aptinkami tarp Jupiterio ir Neptūno i rturi panašumų tiek į asteroidus, tiek į kometas. Buvo nustatyta, kad 17-os „kentaurų“ orbitas galima paaiškinti jų „pagavimu” iš tarpžvaigždinės erdvės. Dar du objektai už Neptūno orbitos irgi gali būti tokios pat kilmės. Atsekus jų judėjimą iki 4,5 mlrd. m. atgal, nustatyta, kad visi tie objektai skriejo statmenai Saulės sistemos plokštumai. Tai leidžia spėti, kad tarpžvaigždiniai objektai nėra toks jau retas reiškinys.

O Ohajo un-to astronomai pada išvadą, kad Paukščių take tiesiog knibžda „ištremtų“ planetų; jų kiekis, galbūt, net viršija žvaigždžių kiekį. Jas aptikti galėtų būsimas „Nancy Grace Roman“ teleskopas, kurį iškelti į orbitą planuojama per artimiausius 5 m. Apie tai jie paskelbė „The Astronomical Journal“ 2020 m. rugpjūčio 21 d. numeryje. Aptikimo metodas paremtas nustatant iškreivinimą ir žvaigždės šviesumo pokytį dėl objekto, sutikto šviesos kelyje poveikio – gravitaciniai lęšiai leidžia teleskopui aptikti sunkiai įžiūrimus dangaus kūnus – maždaug Marso dydžio. Ieškoma būtų maždaug 24 tūkst. švm. atstumu. Pagal hipotezę, „ištremtos“ planetos susidarė jaunų žvaigždžių dujų debesyje, tačiau dėl gravitacinio kitų planetų poveikio buvo išstumtos iš sistemos.

Tarpgalaktinės žvaigždės

Nyderlandų Leideno un-to mokslininkai greta Paukščių tako aptiko žvaigždes, kurios, matyt, susiformavo ne mūsų galaktikoje – jie tai paskelbė 2018 m. spalį. Jie „Gaia“ teleskopo duomenyse tarp 7 mln. žvaigždžių ieškojo greitai judančių. Jie nustatė žvaigždes, kurių greitis su 50% tikimybe pakankamas palikti Paukščių taką. Iš šių išskyrė 20 žvaigždžių, kurios tai gali su 80% tikimybe. Jų orbitų nustatymas parodė, kad tarp jų nėra supergreitų ir galėjusių atskristi iš galaktikos centro. Iš jų 7-ios „spruko“ tolyn nuo galaktikos centro, o 13-os trajektorijos buvo šalia galaktikos. Tad spėjama, kad tos žvaigždės galėjo atskristi iš tolimų galaktikų.

Planetų „sėklos“?

Atskriejantys tarpžvaigždiniai objektai galėjo tapti savotiškomis sėklomis, apie kurias formavosi planetos. Dėl mažo jaunų žvaigždžių greičio savo kaimynių atžvilgiu ir stabdymo jas supančiose dujose ir dulkėse tokie objektai galėjo nepraskrieti kiaurai per žvaigždės sistemą, o pasilikti joje. Tyrinėtojai iš Baltimorės pabandė įvertinti, kiek tokių „nevietinių“ objektų gali patekti į tokios žvaigždės kaip Saulė spąstus ir įvertino, kad per 10 mln. m. turin2i7 kilometro skersmenį galėjo būti 20. O kadangi tai nėra visai mažai, tai kelia mintį, kad jie galėjo tapti planetų užuomazgomis – apie juos ėmus kauptis aplinkinei medžiagai. Gal ir Žemė susidarė tokiu būdu?!

Nauja dangaus kūnų klasė

Ieškodami kamuolinių žvaigždžių klasterių, astronomai atrado didesnius ir blankesnius objektus. Pirmiausia jie buvo pastebėti Hubble teleskopu padarytose NGC 1023 lęšio formos galaktikos nuotraukose. Jie gali paaiškinti tokių galaktikų susidarymo dėsningumus.

Juos atrado Kalifornijos un-to profesorius Jean Brodie su Soeren Larsen. Anksčiau jų niekas nepastebėjo, nes jie yra labai neryškūs. Hubble archyve tėra tik 4 galaktikos, kuriose jie gali būti aptikti (iš jų rasti tik 1023 ir 3384).

Astronomai žinojo dviejų tipų žvaigždžių spiečius: atviruosius iš santykinai nedaug jaunų žvaigždžių (nuo keliasdešimt iki tūkstančių) ir tankių kamuolinių iš dešimčių tūkstančių senyvų žvaigždžių. Kamuolinių spiečių randama visose galaktikose.

Naujieji objektai atrodo esą tokio pat amžiaus kaip ir kamuoliniai, bet atrodo ir elgiasi kitaip. Jei ryškūs kamuoliniai tėra 15-20 šviesmečių skersmens, tai blyškūs naujieji - 50-100. Taipogi jie susiję su galaktikos centru, o dauguma kamuolinių turi savo trajektoriją aplink galaktiką. Tų objektų šviesa rausva, tad spėjama juos esant sudarytus iš senyvų žvaigždžių. Jie sukasi aplink galaktikos centrą kartu su kitomis galaktikos žvaigždėmis.

Lęšio formos galaktikos panašios į spiralines tik yra be rankovių ir sudarytos iš senų žvaigždžių. NGC 1023 turį ryšį su nykštukine bendrakeleive galaktika iš labai jaunų žydrųjų žvaigždžių. Praeityje NGC 1023 galėjo įtraukti kitas nykštukines galaktikas. Tačiau ši teorija nepaaiškina, kodėl tie klasteriai tokie dideli.

Papildomai skaitykite: Pasaulio tvėrimosi puslapis 

Astronomas, nustatęs Velykų datas

Perkelta į >>>>>

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Gyvatės žvaigždynas
Kasinėjimai Marse
Kai susiduria galaktikos...
Gyvybės ženklai Marse?
Mūšis dėl Veneros
Dangaus ženklai
Kitų žvaigždžių planetos
ESA: iš Europos į kosmosą
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Nepaprasti dangaus ženklai
Milijardai nežemiečių paieškoms
Vežėjo žvaigždynas su ožiukais
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kt.
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Gamtos mįslė ar nežemiškos civilizacijos buveinė?
Skafandrai: atsiradimas ir variantai
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Kosmosui reikia geros šluotos
„Pinaino“ paieškos peripetijos
Įvairios trumpos žinutės
Raketų pionierius
Nibiru planeta
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Keistas sprogimas virš Jukono
NASA tapsmas: istorija
Dangaus žemėlapiai
Pakeliui į Saturną
Saga apie neutronus
Nykštukinės planetos
Slibino žvaigždynas

 

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis