Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Žvalgantis po dangų

Žemė yra laivas kosmoso jūroje.

Šiame puslapyje surinkome trumpus straipsniukus apie įvairius kosmoso reiškinius.

Baltoji Marso uola  

Baltosios uolos ir daugiau Marso paslaptingų nuotraukų: NSO grupės failų srityje

Jos pirštai atrodo tarsi išsikišę ledo durklai niūriame Marso peizaže. Neoficialius šio Marso paviršiaus darinio pavadinimas yra Baltoji uola. Ji pirmąkart tyrinėta 8dešimtmečio pradžioje „Mariner 9“ misijos metu. Vėlesnė papildomų duomenų analizė parodė, kad Baltoji uola nėra nei balta, nei kieta, nei ledas, nei uola.

Regimas jos šviesumas tėra vien dėl kontrasto su ja supančia labai tamsia aplinka. „Mars Global Surveyor“ parodė apie ją ir jos plyšiuose esančias tamsaus smėlio kopas.

Nors buvo spėjama, kad Baltoji uola gali būti druska išdžiūvusio ežero dugne, bet TES prietaiso spektrinė analizė tos spėlionės nepatvirtina. Labiau tikėtina ją esant erozijos paveikta praeityje didesnio nuosėdų (vulkanų pelenai ar supustytos dulkės) sankaupa.

THEMIS padaryta nuotrauka paremia spėjimą, kad kadaise ji dengė daug didesnę sritį. Maždaug 10 km į pietryčius nuo jos nedidelio kraterio dugne yra tos mačios medžiagos kelios nedidelės kalvelės.

Viena yra tikra: nė vienas, pasižiūrėjęs į šį vaizdą, nepasakys, kad Marsas yra nyki vieta. Jis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta Ansel Asams nespalvotą fotografiją.


Gamta turi didelę vaizduotę kurdama įvairių formų landšaftus, kurie žmonėms kartais primena atpažįstamus dalykus. Per pilnatį Mėnulyje regime vyrą... Žemėje - tai Kupranugario kalnas Arizonoje, Besibučiuojantys kupranugariai Kolorado „Dievų sode“, „Mieganti gražuolė“ prie Ludlow (Kalifornija), kai kalnų grandinė primena atsilošusią moterį.

Ir ne tik Žemėje. "Mars Pathfinder" komanda uolas nusileidimo vietoje primenančias barzdotą vyrą pavadino Yogi. Jame yra ir Valentino dienos širdies formos krateris, linksmo veido krateris ir, be abejo, paslaptingasis Veidas. Jo vaizdą pirmąkart 8 dešimtmetyje perdavė "Viking". Nuo to laiko jis žmones intriguoja žmonės iki šiol. Deja, orbitinės kameros nerodo nieko neįprasto - tik gerokai apirusią kalvą. Ir vis tik sritis yra geologo svajonė. Bet nereikia manyti, kas viskas suprantama ir paaiškinama.

Mokslininkų dėmesį patraukė neįprasta medžiaga (ypač šiaurinėje kalvų pusėje). Atrodo, tarytum būtų sumaišyta vanduo su dulkėmis ir gauta masė "užtepta" ant uolų. Kitas paaiškinimas gali būti, kad vyksta paviršinio sluoksnio slydimas žemyn, ypač, esant ledui.

Papildomai skaitykite: Kasinėjimai Marse 
Saulės vėjas nupūtė Marso atmosferą? 
Gyvybės ženklai Marse? 
Vaikų vardus į Marsą
 

Kandis painting

Berenikės garbanos

Kita Berenikė      
Hubble nufotografavo keistą galaktiką     

Maždaug vidurnaktį beveik tiesiai virš galvos yra žvaigždynas, turįs būti dėkingas už savo vardą vagišiui. Tai Coma Berenicus, arba Berenikės garbanos.

Eratosthenes 3 a. pr.m.e. buvo vienas pirmųjų paminėjęs šią neryškią žvaigždžių grupę. O iš tikro jis yra didelis ir išsibarstęs žvaigždžių klasteris esantis maždaug už 250 šviesmečių ir giedrą naktį (be Mėnulio) atrodantis kaip blausi dėmė.

Berenikė II buvo Egipto karalienė, Ptolemėjaus Euerfenes (arba Ptolemėjaus III, valdžiusio apie 250 m. pr.m.e.) žmona. Ji paaukojo savo nuostabias kasas Zephyrium miesto Afroditės šventykloje tesėdama pažadą, kad vyras iš karo su Sirija grįš su pergale. Bet netrukus plaukai paslaptingai dingo, greičiausiai pavogti iš šventyklos.

Bet Konono iš Somoso, rūmų astronomas ir matematikas, įtikino karalienę, kad dievai paėmė jos plaukus ir patalpino danguje.

Kitoje pasakojimo versijoje Conon žvaigždyną parodė Ptolemėjui, kuris labai pyko, nes jam nepaprastai patiko žmonos plaukai.

Pasakojimas apie Berenikę būtų užmirštas, jei ne graikų poeto Callimachus poema „Berenikės garbanos“. Po Atėnų žlugimo "Garbanas" romėnų lyrikas Catullus 1 a. pr.m.e. išvertė ir įtraukė savo raštų rinkinį (nr.66).

Keisčiausia, kad poemoje pasakoja patys Berenikės plaukai. Mat jie nebuvo labai patenkinti buvimu tarp žvaigždžių.

Nors padėti aukštai, liūdną netektį raudam,
Pasmerkti, kad nesusijungsim su karaliene daugiau...

Į dausas mus pakėlė deivė, išmaudė ašaromis,
Ir padidino žibėjimą žvaigždžių sferoms.

Tačiau ši dangaus sritis kaip žvaigždynas nebuvo pripažįstama iki pat 17 a. pradžios. Iš pradžių, tos eros žvaigždžių atlasai šio klasterio nežymėjo kaip dangaus plaukų kuokštą. Vienok vėlyvųjų Viduramžių laikotarpiu klasteris buvo nurodomas kaip ropių ar ievos žiedų vainikas, o kartais kaip kviečių pėdas netoliese esančios Mergelės rankose. Kiti jame matė Samsono, o ne Berenikės, plaukus arba Liūto uodegos galiuko plaukų kuokštą. Pirmasis kaip Coma Berenices 1602-ais jį į katalogą įtraukė Tycho Brahė.

Iškart į rytus nuo jo yra Paukščių tako galaktikos šiaurės polius. Tad klasteriui esant vos ne virš galvos, pats Paukščių takas yra ties horizontu pranykstantis migloje. Bet klasteriui tekant ar leidžiantis, paukščių takas išsilenkia lanku beveik virš galvos.

„Taigi, kalbant dangaus kalba, joks plaukas neįkris į pieną“, A.Rey. The Stars, A new way to see them

Papildomai skaitykite: Mitologijos puslapis  


Svečias iš kosmoso gelmių

Astronomai, 2017 m. spalio 19 d. budėję prie Pan-STARS teleskopo, įrengto užgęsusio Havajų Haleakalos ugnikalnio viršūnėje, pastebėjo keistą judantį 20-o dydžio objektą. 180 cm skersmens veidrodinis teleskopas skirtas supernovų ir naujų žvaigždžių bei Žemei galinčių grėsti asteroidų registracijai. Trajektorijos paskaičiavimai parodė, kad ji hiperbolinė, taigi objektas traukos jėga nepririštas prie Saulės, atskridęs iš tolimo kosmoso ir vėl iškris į jo glėbį ir daugiau niekada negrįš. Jis tapo pirmuoju tarpžvaigždiniu svečiu, patekusiu astronomams į akis. Kai objektas buvo pastebėtas, jis jau buvo 33 mln. km nuo Žemės ir skrido tolyn nuo Saulės. Oumuamua

Iškart į jį sužiuro keletas teleskopų, galingesnių už Havajų. NASA jį tyrinėjo Spitzer teleskopu (SST) su jo su jo 33,5 colių skersmens lęšiais, kai tasai buvo arčiausiai, už kokių 15 mln. km. Vis tik „Oumuamua“ liko pernelyg blyškus jam – kas irgi buvo „vertingas pasiekimas“, nes leido suprasti jo dydį (100-440 m). Vis tik SST aptiko, kad kūno atspindėjimas yra apie 10 k. didesnis nei kometų. Matyt, skrendant per tarpžvaigždinę erdvę jos išorinio apvalkalo dujos, išsiskyrusios esant prie žvaigždės, vėl sušalo, sukurdamos blizgų paviršių.

Pradžioje svečią priėmė kaip kometą ir jį pagal taisykles pažymėjo C/2017 U1. Tačiau net galingiausi teleskopai neįžvelgė uodegos, tad perkvalifikavo į asteroidus (A/2017 U1), o kadangi asteroidams padoru turėti vardą, tai pavadino Oumuamua (havajietiškai „pirmas pasiuntinys iš toli“). O kadangi tai pirmas pastebėtas tarpžvaigždinis objektas, o taisyklių jiems žymėti nebuvo, tai suteikė ir indeksą I1 (I - interstellar).

Iš jo atspindėtos šviesos spektro spėjama, kad jo spalva rausvoka – matyt per milijonus metų trunkančio kosminių spindulių poveikio. Tokio pat atspalvio yra ir Čuriumovo-Gerasimenko kometa, kurią tyrė „Rosetta“ stotis. O ryškumo matavimai parodė, kad jis kinta 2,5 dydžiu kas 7 val. 20 min. Matyt tai reiškia, kad objektas stipriai ištįsęs (ilgis 6-10 kartų didesnis už storį) ir skrenda besivartydamas. Kartu tas spartus sukimąsis aplink trumpąją nurodo jo tvirtumą, neleidžiantį jam subyrėti.

Objekto forma ir trajektorija paskatino kalbas apie ateivių laivą ir buvo bandoma net pagauti jo siunčiamus radijo signalus. Jų neaptikta. Iš arčiau patyrinėti irgi nebuvo galimybės, nes mūsų zondai nepajėgūs išvystyti tokį greitį, kad jį galėtų pavyti (26 km/sek.). Šiuo metu jis jau toli nuo Saulės sistemos. Pagal 2018 m. birželio 27 d. paskelbtus duomenis, tai vis tik yra kometa, kadangi objektas juda su negravitaciniu pagreičiu.
Tačiau Harvardo Smitsoniano astrofizikos centro mokslininkai ir po to (2018 m. lapkritį) dar išsakė apie galimybę jo buvimu „dirbtinės kilmės“.

Tarpgalaktinės žvaigždės

Nyderlandų Leideno un-to mokslininkai greta Paukščių tako aptiko žvaigždes, kurios, matyt, susiformavo ne mūsų galaktikoje – jie tai paskelbė 2018 m. spalį. Jie „Gaia“ teleskopo duomenyse tarp 7 mln. žvaigždžių ieškojo greitai judančių. Jie nustatė žvaigždes, kurių greitis su 50% tikimybe pakankamas palikti Paukščių taką. Iš šių išskyrė 20 žvaigždžių, kurios tai gali su 80% tikimybe. Jų orbitų nustatymas parodė, kad tarp jų nėra supergreitų ir galėjusių atskristi iš galaktikos centro. Iš jų 7-ios „spruko“ tolyn nuo galaktikos centro, o 13-os trajektorijos buvo šalia galaktikos. Tad spėjama, kad tos žvaigždės galėjo atskristi iš tolimų galaktikų.

Nauja dangaus kūnų klasė

Ieškodami kamuolinių žvaigždžių klasterių, astronomai atrado didesnius ir blankesnius objektus. Pirmiausia jie buvo pastebėti Hubble teleskopu padarytose NGC 1023 lęšio formos galaktikos nuotraukose. Jie gali paaiškinti tokių galaktikų susidarymo dėsningumus.

Juos atrado Kalifornijos un-to profesorius Jean Brodie su Soeren Larsen. Anksčiau jų niekas nepastebėjo, nes jie yra labai neryškūs. Hubble archyve tėra tik 4 galaktikos, kuriose jie gali būti aptikti (iš jų rasti tik 1023 ir 3384).

Astronomai žinojo dviejų tipų žvaigždžių spiečius: atviruosius iš santykinai nedaug jaunų žvaigždžių (nuo keliasdešimt iki tūkstančių) ir tankių kamuolinių iš dešimčių tūkstančių senyvų žvaigždžių. Kamuolinių spiečių randama visose galaktikose.

Naujieji objektai atrodo esą tokio pat amžiaus kaip ir kamuoliniai, bet atrodo ir elgiasi kitaip. Jei ryškūs kamuoliniai tėra 15-20 šviesmečių skersmens, tai blyškūs naujieji - 50-100. Taipogi jie susiję su galaktikos centru, o dauguma kamuolinių turi savo trajektoriją aplink galaktiką. Tų objektų šviesa rausva, tad spėjama juos esant sudarytus iš senyvų žvaigždžių. Jie sukasi aplink galaktikos centrą kartu su kitomis galaktikos žvaigždėmis.

Lęšio formos galaktikos panašios į spiralines tik yra be rankovių ir sudarytos iš senų žvaigždžių. NGC 1023 turį ryšį su nykštukine bendrakeleive galaktika iš labai jaunų žydrųjų žvaigždžių. Praeityje NGC 1023 galėjo įtraukti kitas nykštukines galaktikas. Tačiau ši teorija nepaaiškina, kodėl tie klasteriai tokie dideli.

Papildomai skaitykite: Pasaulio tvėrimosi puslapis 

Astronomas, nustatęs Velykų datas

Ar niekada nesusimąstėte, kaip nustatoma Velykų data? Ji gali svyruoti nuo kovo 22 d. iki balandžio 25 d. 325 m. buvo nutarta, kad Velykos turi būti švenčiamos per pirmą pilnatį po pavasario lygiadienio. Bet kelis amžius tų dienų nustatymas "į priekį" buvo problematiškas. Trukdė nuostata, kad Saulė sukasi apie Žemę.

1651 m. ant Bolonijos San Petronio bazilikos stogo Giovani Cassini (1625-1712 m.) įrengė projekcinę kamerą. Ją naudojo Saulės judėjimo paskaičiavimams. Cassini Saulės vaizdą, suprojektavęs jį pro skylę lubose. Stebėjo ant katedros grindų.

Jis rėmė Keplerį, 1609 m. išsakiusį mintį, kad planetos juda elipsinėmis orbitomis. Pastebėjęs, kad Saulės skritulys ant grindų susitraukia ir vėl išsiplečia, Cassini spėjo, kad atstumas iki Saulės kinta. Jis pirmasis pakankamai tiksliai jį nustatė.

Pastaba: 1543 m. Nicolaus Copernicus išdėstė teoriją, kurioje Saulė yra Visatos centras.

Šiandien tikslus planetų judėjimo paskaičiavimas yra svarbus kosminių aparatų skrydžiams. Maždaug prieš 2,5 m. startavo "Cassini" laivu skraidinamas "Huygens" zondas Saturno mėnuliui tirti. Jis panaudoja kitų planetų gravitacijos trauką skrydžiui paspartinti. O tam reikia turėti labai tikslius paskaičiavimus.

Skverbiantis prie galaktikos centro

Tarpžvaigždinės dulkės slepia nuo mūsų žvilgsnių Paukščių Tako centrą. Tačiau 5-ių metų VLBA teleskopo (sudaryto iš 10 lėkščių, išdėstytų 8000 km atstumu - nuo Havajų iki St.Croix; jo tikslumas 500 kartų tikslesnis už Hubble teleskopą) stebėjimai leidžia pažvelgti pro šią uždangą.

Pirmiausia nustatyta, kad Saulė skrieja aplink galaktikos centrą 217 km/s greičiu - kelyje užtrukdama 226 mln. metų. Taip pat įtariama. Kad galaktikos centre yra labai masyvus kūnas (vadinamas Sagittarius A), kuris yra 1000-2,6 mln. kartų sunkesnis už Saulę.

Pasinaudodama šiais duomenimis kita komanda su Hubble teleskopu bando patikslinti Visatos plėtimosi būseną (apie Hubble konstantą daugiau skaitykite šiame puslapyje) ir jos amžių (spėjama, kad praėjo 12 mlrd. metų nuo Didžiojo sprogimo).

Giovanni
Sun Calendar

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Gyvatės žvaigždynas
Kasinėjimai Marse
Kai susiduria galaktikos...
Gyvybės ženklai Marse?
Mūšis dėl Veneros
Dangaus ženklai
Kitų žvaigždžių planetos
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Nepaprasti dangaus ženklai
Milijardai nežemiečių paieškoms
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kt.
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Gamtos mįslė ar nežemiškos civilizacijos buveinė?
Skafandrai: atsiradimas ir variantai
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Kosmosui reikia geros šluotos
„Pinaino“ paieškos peripetijos
Įvairios trumpos žinutės
Raketų pionierius
Nibiru planeta
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Keistas sprogimas virš Jukono
NASA tapsmas: istorija
Dangaus žemėlapiai
Pakeliui į Saturną
Saga apie neutronus
Nykštukinės planetos
Slibino žvaigždynas

 

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis