Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kiti dangaus reiškiniai
 

„ Kometų kritimas iš dangaus fiziškai neįmanomas“, Antuanas Lavuazjė, 1972 m.

Kometas arba „uodeguotąsias žvaigždes“ (graikų „kometes“ reiškia uodeguotą, gauruotą ir netgi barzdotą žvaigždę – ir tikrai, kai kurių kometų uodegos nutįsta dešimtis ir net šimtus mln. mm, tačiau tą puošmeną jos įgyja tik priartėję prie Saulės) senovėje (ir šiaip prietaringi žmonės) laikė baisiausiu ženklu.
Štai dar 16 a. prancūzų teisininkas Bodenas aiškino: „kometos pasirodymas sukelia visokias nelaimes, marą ir pilietinį karą, nes tauta neteko tikrai vertų valdovų, kurie, kol buvo gyvi, iš visų jėgų stengėsi, kad užkirstų kelią bet kokiai betvarkei“. O 1818 m. Anglijoje paskelbė, kad veikiant kometai „musės apanka ir krenta jau pavasarį“, o „Londono batsiuvio žmona pagimdė 4-s dvynius“.

Tačiau žmonės paprastai bijo to, ko nesupranta (į tai, beje, dėmesį atkreipė ir Laplasas savo „kertiniame“ tekste, padėjusiame pagrindus jo determinizmui, žr. >>>>> ).

Senovės mokslininkai kometas laikė garais iš Žemės. Ptolomėjus visus tuo metu žinomus 7-is dangaus kūnus patalpino į ploniausio krištolo sferas, kurioje kiekvienas tų kūnų sukosi aplink savo ašį pagal nustatytą dėsnį. Už šių buvo dar 8-oji sfera, kuri talpino žvaigždes.

Žmonės manė, kad tos sferos egzistuoja fiziškai. Tad prie Žemės negalėjo priartėti jokia kometa, nes jai būtų tekę pradaužti sferą – o kadangi tokių sferų pažeidimų danguje nepastebėta, tad kometos randasi tarp Žemės ir artimiausios, t.y., Mėnulio, sferos.

Kometų „poveikių“ supratimai tais laikais buvo įvairūs. Vienos jų, atseit, platino marą, kitos sėjo karo sėklas, trečios pranašavo mirtis – ypač, garsiems žmonėms. Pas Šekspyrą Kalpurnija sako Cezariui: „Vargšų mirties dieną nespindi kometos, tik apie karalių mirtis skelbia dangūs“ („Julijus.Cezaris“, 2 veiksmas, 2 scena).
McNaught comet
McNaught kometa, 2010 m.

Kai kurie tvirtino, kad didžioji 43 m. pr.m.e. buvo Juliaus Cezario siela, kylanti į savo dangaus buveinę.

Vienas pirmųjų paminėjimų apie kometas yra 371 m. pr.m.e., kai Aristotelis dar buvo vaiku; jo amžininkai vadino kometą „liepsnojančiu fakelu“.

Vis tik ne visi tikėjo, kad kometos sukelia katastrofas ir neša mirtį. Pasakota, kad Vespasianas 79-ais m. ištarė: „Įi plaukuota žvaigždė man nepranašauja jokių nelaimių. Greičiau jau ji grasina Partos karaliui. Nes tai jisai plaukuotas, o aš - plikas“.

Kepleris nustatė, kad planetų orbitos elipsinės, t.y. ne tiksliai apskritos. Tačiau jos nesulyginamos su kometų orbitomis, kurios nepaprastai ištęstos. Netoli Žemės ir Saulės jos išbūna labai trumpai ir šia atkarpą praskrieja labai sparčiai.

Dabar mokslininkai iš esmės sutinka, kad kometos sudarytos iš sutrupėjusių kietos medžiagos: dulkės, smėlio, įvairų dydžių ir formų akmenų bei luitų. Artėjant prie Saulės kometa išskiria dujų apvalkalą, supantį kietą branduolį. Tai kometos galva, kuri pereina į ilgą spindinčią uodegą. Todėl kometai artėjant prie Saulės, uodega slenka iš paskos, o kometai tolstant nuo Saulės, uodega atsiduria priekyje. Uodegas sudaro labai išretėjusios dujos, kurios spindi todėl, kad sugeria Saulės ultravioletinius spindulius. Uodegą stumia Saulės vėjo spaudimas, kurios, nors ir labai silpnas, sugeba nustumti labai išretėjusias dujas.

Kad atsirastų dujų apvalkalas, Fredas L. Viplas (Fred Lawrence Whipple) pasiūlė, kad kietas kometos branduolio daleles jungia (gaubia) ledas. Gali būti, kad kometų lede yra ir sušalusio metano bei amoniako.

Spektroskopinė analizė rodo, kad kometų sudėtyje gana daug vandenilio. Be to, jose randama tokių žmogui mirtinų dujų kaip ciano. 1910 m. kai Halio kometa taip priartėjo prie Žemės, kad susidūrimas atrodė neišvengiamas, laikraščiai daug rašė apie jos nuodingas dujas. Nenuostabu, kad atsirado savižudžių, nenorinčių uždusti kometos nuodais. Bet tai niekai – kometos dujos pernelyg išretėjusios, kad sukeltų realų pavojų.

Nuo 1947-ųjų jau niekas kometos nepalaikydavo kometos „skraidančia lėkšte“. Priežastimi galėjo tas paprastas faktas, kad danguje nepasirodė jokia ryški kometa. Tačiau šių sušalusių akmens luitų nuolaužos pasirodydavo daugelyje pranešimų. Ledui tirpstant ir garuojant, branduolys mažėja ir vieną kartą akmenų ir dulkių debesis išsibarsto beveik po visą elipsinę orbitą. Žemė kartais kerta tokių senų kometų orbitas – ir tada plyksteli ištisas kibirkščių lietus, vadinamosios „krintančios žvaigždės“.

Paprastai didesnę dangumi švystelėjusią „žvaigždutę“ sukelia smiltelės dydžio dalelė. O kartais Žemė susiduria su kelių kilogramų ir net dešimčių tonų svorio akmens nuolaužas. Jų kritimo metu įvyksta stiprus sprogimas, kartais nusiaubiantis šimtus kvadratinių kilometrų. Spėjama, kad sprogimą 1908 m birželio 30 d. Tunguskoje (žr. >>>>> ) sukėlė būtent kometa. Įvairiose Žemės vietų yra išlikę tokių kritimų krateriai – vienas žinomiausių, nors ne pats didžiausias, yra Arizonos Velnio kanjone.

Jei meteoras toks didelis, kad iki galo nesudega atmosferoje, jį vadiname meteoritu. Jie skirstomi į du pagrindinius tipus: akmeninius (aerolitai) ir geležies-nikelio (sideritai). Be kitų išskirtinių savybių, jie stipriai skiriasi spalva.
West comet, 1976
West kometa, 1976 m.

Nors tikėtina, kad aerolitų į Žemę krenta gerokai daugiau, daugiau sideritų randa tiesiog todėl, kad metalas jų sudėtyje leidžia juos lengviau atpažinti.

Akmeniniai meteoritai niekuo neypatingi. Su retomis išimtimis, jų cheminė sudėtis tokia pat kaip įprastos riedulio. Sudaryti daugiausia iš silicio, magnio, kalcio ir panašių medžiagų. Taip pat juose yra daug kitų priemaišų, tame tarpe ir vario.

Tačiau egzistuoja ir vienas labai „įtartinas“ meteoritas, kastas Itone (Kolorado valst.). Jis sudarytas iš vario, cinko ir švino, „gamtinio žalvario“ lydinio. H. Niningeris (1952) įsitikinęs, kad tai tikrai meteoritas, nes klausinėjo jį radusius žmones. Tačiau neįprasta cheminė sudėtis verčia abejoti. Tai tarsi išlydytas žalvarinis lovos strypas ar burbulas nuo jos. Ir net lengviau priimti meteoritą esant iš gryno vario nei iš žalvario, žmogaus atrasto lydinio.

O šis įtartinas meteoritas paminėtas čia dėl garsiųjų žalių ugninių rytulių, pasirodančių virš Niu Meksiko dykuma, kuriuos daugelis laiko esant variniais.Šie nuo kitų gerokai išsiskiria ir armijos sluoksniuose sukelia didesnę sumaištį, nei visi kiti reiškiniai paimti kartu – ir taipogi priskirti NSO kategorijai.

O kodėl juos stebi tik Niu Meksiko valstijoje? Jie pasirodo ir kitur, tik čia pastebimi dažniau dėl grynesnio oro. O kodėl jų nematė iki 1947-ųjų? Juos matė – pvz., 1940 m. meteorų lietuje buvo gausu ryškių žalių meteorų. Tiesa čia skraidančių lėkščių šalininkai iškėlė dar vieną idėją, Cheminės analizės rezultatai parodė, kad ore yra kažkiek vario, Bet tai nieko nereiškia. Štai magnio akmeniniuose meteorituose yra maždaug 1400 kartų daugiau nei vario. Ir P. Millnan’as pabrėžė (1932), kad „meteorui, kurių spektre stipriai išryškėja magnis, stebėtojui atrodo žaliais“.

O dideli meteorai kartais būna labai efektingi ir sukelia efektą, panašų į fejerverką. Žmonijos istorijos buvo nemažai atvejų, kai labai ryškūs meteorai sukėlė siaubą prietaringiems žmonėms.

Tos pačios 2013 m. vasario 15 d. rytą, kai vakare buvo laukiama asteroido 2012 DA14 ypač artimo priartėjimo prie Žemės (apie tai žr. >>>>> ) nustebino, o gal ir perspėjo, kad grėsmė iš kosmoso tikrai egzistuoja, greta Čeliabinsko nukritęs meteoritas, dėl kurio smūgio bangos sukeltų pasekmių netgi buvo sužeista šimtai žmonių. (o apie šią ir kitas Čeliabinsko keistenybes žr. >>>>>).

1947 m. į šiaurės rytus nuo Vladivostoko nukrito geležinis Sichote-Alinsko meteoritas. Buvo surinkta 70 t nuolaužų – tai stambiausias radinys per visą istoriją.

Kartu žmones baugino ir kiti du dangaus reiškiniai – Saulės ir Mėnulio užtemimai. Be visiškų ir dalinių užtemimų , būna ir žiediniai Saulės užtemimai, kai tamsų Mėnulio kūną juosia ryškios saulės šviesos žiedas. Pvz., 1922 m. Saulės užtemimo metu, Australijos aborigenai, pasamdyti stebėjimo bokšto Liko observatorijos statybai, pamanė, kad astronomai ketina lipti į bokštą ir pagauti Saulę tinklu, kai toji atsidurs netoliese. Jie nelabai dėl to nerimavo, tačiau vis tiek manė, kad geriau Saulė palikti ramybėje. Išdėstę tą mintį, jie toliau kasė duobes atramoms, mėgaudamiesi įvairiais iškastais vabalais ir kitais vabzdžiais.

O Mėnulio užtemimai gali sukelti dar didesnį nerimą, nes Mėnulis visiškai neišnyksta, o įgauna atspalvį, primenantį kraują.

Išskirtinės kometos 2013 metais

Path of panstarrs comet Tikėtina, kad jau kovo mėnesį plika akimi (arba su žiūronais) bus galima stebėti C/2011 L4 (PANSTARRS) kometą, atrastą 2011 m. su Pan-STARRS teleskopu (Havajuose). Tikimasi, kad jos ryškumas gali būti kaip Veneros, tačiau iš tikro kometų elgesį labai sunku nuspėti. Kometų medžiotojas David Levy sako: „Kometos tarsi katės; jos turi uodegas ir daro tik tai, ką nori“. Šiaurės pusrutulyje PANSTARRS bus matoma vakaruose ties horizontu iškart po saulėlydžio. Vėliau ji judės šiaurės kryptimi nuo Žuvų žvaigždyno link Pegaso ir Andromedos. Vienok, manoma, kad ši kometa nėra periodinė ir kitą kartą gali pasirodyti tik po 100 tūkst. metų.

Tačiau metų pabaigoje gali pasirodyti tikrai įspūdingą kometa. Tai C/2012 S1 (ISON) kometa, kurią 2012 m. rugsėjį atrado astronomai-mėgėjai V. Nevskis (Baltarusija) ir A. Novichonokas (Rusija). Jau lapkritį ji taps matoma plika akimi, tačiau tikras jos grožis atsikleis po to, kai lapkričio 28 d. ji praskirs arčiausią Saulei tašką (už 732 tūkst. mylių). Tada ji turi tapti tokia ryški, kaip Mėnulio pilnatis. Jei ji „išgyvens“, galėsim toliau ja grožėtis Šiaurės pusrutulyje, nes ji artės link Žemės, prie kurios arčiausiai priartės gruodžio 26 d. (tiesa, ji visai negrėsminga, nes praskris net už 40 mln. mylių). Yra netgi spėjančių kad jos ryškumas bus apie 15 kartų ryškesnis už Mėnulio pilnatį ir bus matoma netgi dieną.

2013 m. gruodis:

Tačiau mūsų viltys dėl įspūdingo dangaus reginio žlugo – priartėjimas, kaip ir Ikarui, prie Saulės buvo lemtingas ir nuostabi žalioji žvakė neįsižiebė. ISON gyvenimas buvo ilgas ir audringas. Savo gyvenime ji daug patyrė. Gimusi dulkėtoje ir sūkuriuotose aplinkoje, ji pasitraukė į Oorto debesį, kuriame buvojo apie 4 mln. metų. Maždaug prieš 3 mrld. pro šalį praskriejanti žvaigždė ją ištraukė iš Oorto debesies ir skyrė klajoklės dalią. Jos gyvenimas tapo dinamiškas ir nenuspėjamas, kai ramius laikotarpius keisdavo negailestingi ir atšiaurūs.

2013 m. pabaigoje ji ketino pademonstruoti mums tikrąjį savo grožį, tačiau neapskaičiavo – ir jos priartėjimas prie Saulės buvo fatalus. 12 valandų prieš jos arčiausią priartėjimą ji sparčiai ir ryškiai sužibo, tačiau netrukos vėl (ir sparčiai) ėmė blėsti. Ji atrodė tarsi difuzinis darinys, be aiškaus branduolio. Jos dabar negalima pamatyti net per teleskopus, nekalbant apie pliką akį. Pranešama iš SOHO, kad ISON liovėsi skleidus Lymano alfa fotonus, kurie susiję su vandenilio sąveika su Saulės šviesa – tai reikštų, kad kometos branduolyje neliko vandenilio (arba, kad visai neliko paties branduolio). Tad jei ji ir nesuiro visiškai, tai tikrai jau nebėra tokia, kokia buvo prieš tai. Tiksliai nežinoma, kas iš jos liko. Kai kas paaiškės gruodžio pabaigoje, kai ją nužvelgs Hubble teleskopas (dabar ji vis dar pernelyg arti Saulės dėl jo). Tada žinosime, ar jau reikia parašyti jai nekrologą...

2014 m. vasario 8 d. papildymas:

2013 m. gruodžio viduryje tiek Arecibo radioteleskopas, tiek kosminis Hubble teleskopas pabandė aptikti ISON kometos liekanas, tačiau nieko nesurado. Kas beliko iš tiek vilčių kėlusios kometos – neįžiūrimas besiplečiantis dulkių debesis. Ir nors tai daugelį nuvylė, vis tik dėl sukelto susidomėjimo ISON kometa tapo viena labiausiai tirtų. Ją apžvelgė bent tuzinas zondų, tarp jų ir „Messenger Mercury“ bei „Mars Reconnaisssance Orbiter“. Apie ją surinkta gausybė informacijos, kurią nagrinėti bus galima kelis metus.

Dar buvo spėliota, kad kometa primins save 2014 m. sausio 15 d., nes tuo metu Žemė turėjo praeiti netoli ISON kometos kelio. Bet nuolaužos nuskrieja arti kometos trajektorija, o dulkės per pora mėnesių Path of panstarrs comet turėjo gerokai prasisklaidyti. Tad jei kas iš jos ir žybtelėjo danguje, tai tik labai nedidelis kiekis.

Kita vertus, pabandysim padaryti vieną sugretinimą, pasiūlytą John Bortle. 1680 m. lapkritį vokiečių astronomas G. Kirčas buvo pirmasis teleskopu atradęs kometą (C/1680 V1), neformaliai vadinamą „Kirčo kometa“ arba „Didžiąja 1680-ųjų kometa“. Ji praskriejo pro Žemę 0,42 a.v. atstumu, ir gruodį priartėjo prie Saulės per 0,0062 a.v. Skamba kaip kažkas girdėta, panašiai?... Tų laikų paveikslai parodo ryškią kometą su ilga plona uodega išsirietusia virš Europos dangaus.

Metų laikas (lapkritis-gruodis) tėra sutapimas, tačiau ISON kometos orbitos duomenys labai artimi C/1680 V1. Aišku, tai nėra tas pats objektas, tačiau gali būti, kad kadaise jos abi galėjo būti vienos, didesnės „Saulės ganomos“ kometos dalimis, atskilusiomis prieš kelis tūkstančius metų. Toks ryšis galimas, nors ir labai tikėtinas... Ir net jei taip buvo, viena sesė garantuotai jau mirė...

O 2014 m. didžiausio reginio tikimasi iš Holmeso kometos (17P/Holmes), prie Saulės priartėsiančios 2014 m. kovo 27 d., bet plačiau apie ją - kitą kartą.

Iki 2017 m. sausio vidurio pro žiūronus galima stebėti retą C/2016 U1 NEOWISE kometą, aptiktą tik 2016 m. spalį. Jos ieškoti pietryčių dangaus skliaute reikia prieš pat aušrą. Jos orbitą tokia ištęsta, kad vėl sugrįš tik po milijonų metų.

Papildomai skaitykite:
Planeta X
Lenktynės kosmose
Pakeliui į Saturną
Naujas randevū kometai
Sprogimas virš Jukono
Kometų tyrimų istorija
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Bijome žmonių, o ne asteroidų
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Merkurijaus baisioji tragedija
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Saturno keisčiausias palydovas
Iš kosmoso atskriejanti mirtis
R. Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
Gamtos mįslė ar nežemiškos civilizacijos buveinė?
Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis
Sapnas arba Johano Keplerio pomirtinis rašinys apie Mėnulio astronomiją
Jie degino eretikus, ar ne?
Mėnulio nuolaužos Žemėje
Tektitai, lydytas akmuo
Raudonojo poslinkio kilmė
Kitų žvaigždžių planetos
Įvairios trumpos žinutės
Saga apie neutronus
Samsonas ir Marsas
Žvalgantis po dangų
"Pioneer" anomalijos
"Galileo" misija
Saulės kreiseriai
Marso emisaras
Tunguskos sprogimas
Dangaus ženklai
Nibiru planeta

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis