Signalas WOW! FRB. UFO Page. Lithuanian

Jis privertė astronomą Jerry Ehman'ą iš Ohajo universiteto lape, kuriame buvo išspausdinti 1977 m. rugpjūčio 15 d. „Big Ear“ (Didžiosios ausies) radijo teleskopo duomenys, užrašyti Wow!. Ir iki dabar niekas negali paaiškinti to nepaprastai stipraus signalo, trukusio apie 72 sek., kilmės.

Ehmanas dirbo Ohajo universitete elektros inžinerijos ir astronomijos srityje pavaduojančiu profesoriumi, tačiau 1972 m. NSF sumažinus „Big Ear“ paramą, buvo atleistas, tačiau liko kaip savanoris. Iki 1993 m. dirbo Columbus Franklino universiteto profesoriumi. Tada vėl prisijungė savanoriu prie „Big Ear“ programos.

Kodėl wow signalas patraukė dėmesį? Juk radijo signalus sukelia ir gamtos reiškiniai, pvz., žaibas. Tačiau tais atvejais „triukšmaujama“ visuose diapozonuose, o „wow“ signalas buvo siaurame diapazone – kas būdinga civilizacijų signalams.

Signalas (22:16 EST) atsklido iš Šaulio žvaigždyno siaurame, apie 1420 MHz (prie 21 cm vandenilio spektro), diapazone, t.y. tame, kuriame tarptautiniais susitarimais draudžiama bet kokia komunikacija (ir kuriame labiausiai tikimasi aptikti nežemiečių signalus). Gamtiniai šaltiniai, pvz., terminė planetų emisija, skleidžia daug platesnį diapazoną. Signalas buvo gana stiprus, apie 30 k. stipresnis už foną ir truko apie 72 sek. (laiko intervalas, kai teleskopas nukreiptas į tam tikrą tašką).

Artimiausia žvaigždė Šaulio žvaigždyno kryptimi yra už 220 šviesmečių. Jei signalas sklido iš jos, tai ten turėjo arba įvykti stiprus astronominis įvykis, arba… egzistuoti pažangi civilizacija, turinti nepaprastai galingą siųstuvą. WOW! signal

Vėliau, šimtus kartų tiriant tą dangaus regioną, nieko panašaus nesurasta. Bet atsižvelgiant, kad „Big Ear“ gali vienu metu stebėti tik milijoninę dangaus dalį, o siųstuvas irgi turėtų tuo metu spinduliuoti į maždaug tokią dangaus sritį, tai tikimybė aptikti tą patį spinduliavimo šaltinį yra labai maža.

Kai kas mano, kad Wow signalo kilmė žemiška, - kaip ir SETI@home projekto mokslininkas Danas Wertheimer'is, beveik neabejojantis, kad tai šiukšlė, radijo signalų interferencija. Netiki ir pats Ehmanas, laikydamas Žemėje kilusio signalo atsispindėjimo nuo kažkokios nuolaužos kosmose.

SETI tyrinėtojas Robertas Gray aiškina, kad interferencijos (net ir sukeltos žemoje orbitoje skriejančio palydovo) atveju intensyvumas pašoktų staiga, o kiek vėliau vėl staiga nukristų. Wow signalas elgėsi taip, tarsi būtų iš kosmoso – juostos pradžioje pakilo, pasiekė maksimumą viduryje ir juostai nuslenkant mažėjo [žr. signalo paaiškinimą].

Abejonių sukelia kitas faktas. „Big Ear“ teleskopas iš tikrųjų naudojo dvi juostas gretimoms dangaus sritims. Tad bet kuris šaltinis turėjo būti aptiktas ir kitoje – maždaug po 3 min. „Wow“ signalo antroje nėra. Taip galėjo būti, jei svetimo signalo transliavimas baigėsi per 3 minutes (po to, kai buvo pastebėtas), arba jo dažnis per tą laiką pasikeitė.

2002 m. Tasmania universiteto (Australijoje) 26 m radijo teleskopu R. Gray padarė šešis 14 val. trukmės stebėjimus [aprašytus „The Astrophysical J.“, Oct.20, 2002]. Vadinasi, reikia laikyti, kad signalo pasikartojimo periodas yra gerokai didesnis, nei 14 valandų.

O kaip yra iš tikro? Bet kuriuo atveju, Ehmano pastaba liks įdomus istorinis faktas.

Listinge ne tik užrašas "Wow!", bet ir apibrauktas vertikalus 6 simbolių kodas 6EQUJ5. Ką jis reiškia?

Kiekvienas iš 50 stulpelių listinge rodo kiekvieno iš 10 kHz kanalo intensyvumą matuojant kas 12 sekundžių. B.Dixon'as ir J.Ehman'as parašė programą IBM 1130 kompiuteriui, kuri atskirą intensyvumą pažymėdavo vienu simboliu. Iš tikros intensyvumo reikšmės buvo atimama bazinė intensyvumo reikšmė ir tada padalijama iš rms (standartinio nuokrypio), kad būtų gauta mastelio reikšmė.

Tada paskaičiuotų reikšmių sveikosios dalys 0,1,… 9, buvo spausdinamos kaip atitinkami skaitmenys, 10, kaip A, 11 kaip B ir t.t. Tas 2 kanalo kodas 6EQUJ5 reiškia:
6 – intervalas 6,0 – 6,999;
E – intervalas 14,0 – 14,999;
Q – intervalas 26,0 – 26,999;
U – intervalas 30,0 – 30,999;
J – intervalas 19,0 – 19,999;
5 – intervalas 5,0 – 5,999...

Raudonosios nykštukės Mergelės žvaigždyne planeta Ross 128b vienu metu sukėlė daug kalbų – buvo pranešta apie keistus iš jos atsklindančius signalus. Ji, į katalogus įtraukta 1926 m., nutolusi 11 švm. 2017 m. Arecibo astronomai aptiko iš ten atsklindančius prieš tai nematytus radijo signalus. SETI ATA bandė tęsti jos stebėjimus, tačiau teaptiko tik žmogaus sukurtus trikdžius. Tad atrodo, kad pagauti signalai buvo iš Žemės palydovų geosinchroninėse orbitose. Žvaigždė turi Žemės tipo uolingą planetą (35% masyvesnę už Žemę) esančią gyvybinėje zonoje.

„Zuikutį“ pagavo ir rusai

2015 m. gegužės 15 d. aptiko 18:01 Grinvičo laiku (tačiau apie jį plačiai prakalbo tik po metų, o dabar bus aptartas SETI narių susirinkime Meksikoje 2016 m. rugsėjo 27 d.) rusų radioteleskopu RATAN-600 aptiko iš Heraklio žvaigždyno atsklidusį impulsą, kurį galima aiškinti kaip palydovo signalą, gravitacinės mikrolinzės efektą .... arba nežemiškos civilizacijos signalą.

Signalas atsklido iš HD 164595 žvaigždės, turinčios planetų. Jis buvo 10 kartų intensyvesnis už pulsarą, truko 2 sek., tačiau nebuvo pasikartojimų. Stebėtas 2,7 cm bangos ilgyje (11 GHz). Žvaigždė HD 164595 yra už 94 šviesmečių ir yra panaši į Saulę savo mase, metalingumu (už helį sunkesnių elementų kiekiu) ir amžiumi. Apie ją 40 parų periodu sukasi bent viena planeta-milžinė, apie 20 k. lengvesnė už Jupiterį (iš „karštųjų neptūnų“ klasės – t.y. maždaug Neptūno dydžio, tačiau esančių arti žvaigždės). Yra galimybė, kad yra ir daugiau planetų.

Klaidos tikimybę (astronominės kilmės triukšmas) astronomai vertina kaip 1/20000. Turimi modeliai nenumato objektų, turinčių tokias spinduliavimo charakteristikas – tad rusų mokslininkai užsienio kolegoms išsiuntinėjo laiškus, prašydami prisidėti prie reiškinio analizės.

Nežemiškos cvilizacijos versija sulaukia ir kritikos – pirmiausia dėl to, kad signalo dažnis yra 11 GHz. Juo dirba daugybė karinių siųstuvų ir Žemės palydovų, pvz., Ku diapazonas, kuriame naudojamas ryšiui su palydovais, yra 10,7-18 GHz.

^*) RATAN-600 yra Rusijos MA radioteleskopas, įrengtas prie Zelenčuksko gyvenvietės Kraračajevo-Čerkesijos respublikoje. Įrengtas 1974 m., jis yra stambiausias reflektorinis pasaulyje ir didžiausias radioteleskopas Rusijoje.

Per 40 vėlesnių metų panašių „wow“ signalų jau priimta tūkstančiai – ir jau į juos nekreipia dėmesio. Juose nerasta jokios informacijos, pranešimo; be to, jie ateina iš skirtingų dangaus vietų, kurios nepasikartojo. Tačiau galimybė, kad iš kitų civilizacijų, vis tik likusi. Mat ir iš Žemės ištrūkę stipriausi signalai be jokios informacijos, o „protingos“ transliacijos (pvz., TV) pernelyg silpnos. Stipriausius signalus siunčia, pvz., radiolokatoriai, sekantys lėktuvus ar palydovus. Jų signalai gali pasiekti ir kitas žvaigždes, ir netgi kitoje galaktikos pusėje. Tad gali būti, kad ir mes priimam panašios kilmės signalus.

Ilgai mąstoma, kaip panašų dirbtinį signalą atskirti nuo natūralios kilmės. Vienu metu buvo idėja, kad dirbtinis signalas turėtų pasižymėti periodiškumu. 1967 m. buvo gautas panašus signalas, kuris kelis mėnesius netgi buvo nuslėptas nuo visuomenės. Tik vėliau suprato, kad jo šaltinis yra radijo pulsaras (greitai besisukanti neutroninė žvaigždė).

Dar vėliau paaiškėjo, kad siaurame diapazone signalus pasiųsti sugeba kai kurie kosminiai debesys. Tad vėliau bandyta rasti kitų civilizacijas lydinčių apraiškų, pvz., aplinkos užteršimo (pvz., kai kurių cheminių elementų sąvartynų kosmose). Mat prieš kažkiek laiko buvo pasiūlymas – pavojingiausias atliekas sumesti į Saulę, kad nekenktų žmonijai. Tarp jų būtų ir tokie elementai, kurie nesusidaro žvaigždėse, pvz., transuraniniai. Vėliau susigrizbo – ir žvaigždės gali juos sugeneruoti.

O ką darytų žmonija išnaudojusi naftą ir anglį? Imtų statyti milžiniškas Saulės baterijas – ir galiausiai „Daisono sferą“. Imta jų ieškoti, tačiau paaiškėjo, kad jaunas tebesiformuojančias žvaigždes gali dengti dujų-dulkių debesys.

Tad paskutiniu metu didesnis dėmesys skiriamas ne protingos gyvybės, o tiesiog gyvybės paieškai (daugiau skaitykite >>>>>). Nors kai kurie požymiai irgi anaiptol nereiškia, kad būtinai egzistuoja gyvybė (pvz., metano buvimas atmosferoje).

Yra iškelta idėja, kad didesnė komunikacija gali būti žvaigždžių spiečiuose – ten žvaigždžių tankis didesnis, tad ir civilizacijų gali būti daugiau.

Šiaip, kosmosas labai šalta vieta. Bet ir šalčiausiose jo vietose rasta amino rūgščių. Tad netgi galima spėti, kad šalčiamėgių gyvybės formų. Bet pagal Sneliuso dėsnį cheminių reakcijų greitis priklauso nuo temperatūroje. O gyvybė, iš esmės, tai cheminė reakcija. Tad tikėtis, kad šalčiamėgė gyvybė labai išsivysčiusi, neverta. Jos vystymasis gali būti sustojęs ties primityviomis formomis.

Sunku spėlioti apie kitų protingų būtybių formą. Vienas svarbiausių veiksnių gyvybei – gravitacija. Jei ji didelė – būtybės turėtų būti mažai judrūs milžiniški padarai, o jei per maža, tada planeta neišlaiko atmosferos ir gyvybės aplamai negali būti. Iš organų privalėtų būti regos organai, - juos turi praktiškai visi organizmai, netgi vienaląsčiai, nes jie reaguoja į šviesą. Dar turėtų būti manipuliatoriai – juk būtybė privalo ką nors padaryti, bent jau judėti. Matyt, manipuliatoriai turėtų būti bent du – vienas laikyti įrankį, o kitas – apdirbamą darbą.

Deja, paieškos silpnai finansuojamos. Vyriausybės tam lėšų neskiria… Laimei, kartais atsiranda entuziastingų rėmėjų, pvz., iš rusų – finansuoti radijo signalų paiešką ėmėsi Aleksejus Mileris.

Kas tie greitieji radijo impulsai?

Astrofizikai pasiūlė greitųjų radijo impulsų iš kosmoso paaiškinimą. Jų kilmę jie bandė nustatyti paskutinius kelis dešimtmečius. Pirmąjį tokį impulsą 2001 m. priėmė „Parkes“ radioteleskopas Australijoje, tačiau jo duomenys buvo apdoroti tik 2007 m. Nuo tada patvirtinta keliolika tokių impulsų: 2015 m. gruodžio 2 d. „Nature” aptariamas paskutinis jų - FRB 110523, aptiktas 2011 m. gegužės 23 d. Tai milisekundes trukęs žybsnis, aptiktas tarp „Green Bank“ (Vakarų Virdžinija) FRB 110523 pulsas terabaitų duomenų. Jis dėmesį patraukė, nes:
1) buvo 1,2-1,5 GHz diapazone; 2) pavyko gerai nustatyti dispersiją (skirtumą tarp trumpų ir ilgų bangų dalių), kas padėjo tiksliau nustatyti atstumą iki šaltinio – 6 mlrd. švm.; 3) turi du poliarizacijos tipus: apskritiminį ir tiesinį (ankstesniuose teišskirta tik apskritiminė – poliarizacija nusakoma elektromagnetinės bangos elektrinio ir magnetinio virpesių vektorių kryptimis). Pagal poliarizacijos pobūdį Faradėjo efekto dėka galima nustatyti medžiagos, su kuria sąveikavo spinduliavimas, charakteristikas – t.y. pagal poliarizacijos plokštumos sukimąsi elektromagnetinei bangai sklindant per stipraus magnetinio lauko terpę.

Kitų teleskopų pagalba buvo nustatytas signalų šaltinis elipsinė galaktika, esanti už 6 mlrd. švm. Mažai tikėtina, kad tai pulsaras.
Tyrinėtojai įsitikinę, kad FRB 110523 praėjo pro dvi stipriai įmagnetintas sritis (tikėtina, su stipriai jonizuota materija). Pirmoji – už kelių šimtų tūkstančių šviesmečių šaltinį turinčioje galaktikoje (pro ūką su aktyviai besiformuojančiomis žvaigždėmis arba supernovos apylinkes) ir joje gali būti pats šaltinis – magnetaras (jų nustatyta apie 30) arba blicaras (hipotetinė supermasyvi neutroninė žvaigždė, besisukanti taip sparčiai, kad negali virsti juodąja skyle).

Iš išvadų ne tik aiškėja impulsų susidarymo sąlygos, bet pirmiausia sektų, kad tai nėra dirbtinės kilmės signalai. Ir juos galima lokalizuoti galaktikų viduje, o ne kažkur tarp galaktikų – ir parinkti galimus kandidatus šaltiniui yra paprasčiau, nes gali būti atskiri objektai, o ne supertankių kūnų besisuduriančios poros.

2015 m. rugpjūtį 64 m skersmens Parkes radijo teleskopu, esančiu pietų Australijoje, buvo užregistruotas aiškiausias (apie 100 k. stipresnis už kitus) pavienis greitasis radijo impulsas FRB 150807. Kadangi jį priėmė du detektoriai, nustatytas apytikris jo šaltinis – galimai VHS7 galaktika – masyvi raudonoji galaktika, esanti už 3,2-6,5 mlrd. švm. Be to astrofizikams pavyko atsekti signalų bangos ilgio pokytį ir taip išmatuoti magnetinio lauko tarp Žemės ir šaltinio variacijas [apie tai skelbiama „Science“ 2016 m. lapkričio 17 d.]. Vis tik šaltinis gali būti ir kitas, nes šaltinis tarytum matomas VISTA apžvalgoje, bet vis tik komanda linkusi manyti, kad jis buvo ne arčiau nei 1,5 mlrd. švm.

Nuo 2001 m. jau užregistruota per pora tuzinų panašių signalų, neturinčių mokslinio paaiškinimo. Tai gali būti signalai iš neutroninių žvaigždžių arba nežemiškų civilizacijų. Amerikiečių mokslininkai yra nustatę, kad greituosius radijo impulsus lygi gama žybsniai, tai leidžia juos sieti ir su supernovomis.

Naujas žybsnis: Astrofizikai vėl juos užregistravo: 2015 m. lapkričio 5 d. signalas panašus į ankstesnius.

2019 m. pradžioje jų jau 19-a. Rajanas Šenonas juos laiko atsklidus iš labai tolimos galaktikos, esančios už 4 mlrd. švm.

Amerikiečių astronomai M. Lingamas ir A. Loebas^**) 2017 m. sausio pradžioje pateikė dar vieną hipotezę – anot jų, pliūpsnių parametrai yra opimalūs, kad būtų naudojami erdvėlaivių greitinimui šviesos burėmis. Mat signalų galia milžiniška – prilygsta energijai, kurią Saulė išspinduliuoja per šimtmetį. Greičiausiai, ją spinduliuoja ypatinga žvaigždė, o „vietiniai auksarankiai“ ją sukaupia, kad po to nukreiptų į galingus siųstuvus. Kiekviena tokia sistema gali būti mūsų Žemės dydžio.
Tačiau jie padarė išvadą, kad toks erdvėlaivis turėtų būti maždaug 1 mln. tonų svorio – taigi, tarsi „tarpžvaigždinė arka“. Beje, Žemėje taip pat dirbama ties panašia idėja, aišku, tik mažesniu masteliu – rusų turčius J. Milneris 2015 m. investavo 100 mln. dolerių "Breakthrough Starshot" programai, kurios tikslas yra pasiųsti iš žemės lazerių stumiamus mažyčius zondus link artimiausių žvaigždžių (skaitykite apie jų prototipų išbandymą).

O vis tik jie būna nuolatiniai...

Greitųjų radijo signalų šaltinis FRB 150418, Australijos "Parkes" aptiktas 2015 m. balandžio 18 d., mokslininkams buvo siurprizas. Mat po pagrindinio „įvykio“ sekė papildomi antriniai radijo žybsniai, silpę 6 d. Mokslininkai spėjo, kad tokio reiškinio priežastimi galėjo būti neutroninių žvaigždžių susiliejimas (o ne supernova). Japonų „Subaru“ teleskopu Havajuose „nustatyta“ spėjama to šaltinio galaktika. Tačiau šis spėjimas užginčytas ir 2016 m. balandį Harvardo un-to astronomai tikino, kad tai tolimos, už 6 mlrd. švm. esančios elipsinės galaktikos aktyvaus branduolio (juodosios skylės) veikla išmetant dvigubą čiurkšlę.

Tai, kas stebėta kaip „antriniai signalai“, niekada neišnyko, kas paaiškėjo pakartotinai tiriant su VLA radioteleskopu. Signalų šaltinis yra pastovus, o intensyvumas kinta, pasiekdamas anksčiau stebėtas reikšmes. Dėl tankių tarpžvaigždinių dulkių poveikio atrodo, kad signalas „mirksi“.

Tyrinėtojus ypač domina FRB 121102, pirmąkart užfiksuotas 2012 m., o tada pasikartojęs 2015 lapkritį. Vėliau dar kelis kartus pastebėti FRB, ateinantys ta pačia kryptimi. 2018 m. balandį galimai nustatytas jo šaltinis – nykštukinė galaktika esanti maždaug už 3 mlrd. švm. Šis signalas buvo stipriai iškraipytas vadinamojo Faradėjaus efekto, pasireiškiančio elektromagnetiniam spinduliavimui sąveikaujant su stipriu magnetiniu lauku. Tai leido spėti, kad FRB 121102 atsirado ekstremaliomis sąlygomis, pvz.,, prie galaktikos centre esančios supermasyvios juodosios skylės.
2020 m. vasarą nustatyta, kad signalai iš jo ne kartojasi, bet ir vyksta pagal ciklą. 67 d. šaltinis tyli, o tada maždaug 90-tį dienų skleidžia pasikartojančius milisekundės trukmės radijo pliūpsnius. Ir toks ciklas kartojasi – ką nustatė Mančesterio un-to astronomas Kaustubh Rajwade su komanda. Šaltinį stebi ir kitos komandos, tačiau jos gauna kitokias ciklo reikšmes. Pvz., Max Planck‘o vardo Radijo astronomijos inst-to mokslininkės M. Cruces komanda tarp 2017 m. rugsėjo ir 2020 m. birželio užfiksavyusi 36 FRB 121102 pliūpsnius su 100 m skersmens Efelsbergo radioteleskopu nustatė 161 d. periodiškumą. O kinas Pei Wang’as jo stebėjimui naudojo 500 m skersmens diafragmos formos sferinį radijo teleskopą – ir pagal jį periodiškumas yra 156,1 d. Tai reiškia, kad šaltinį reikia ir toliau stebėti...

2018 m. Kanados CHIME teleskopu, skirtu vandenilio pasiskirstymo Visatoje stebėti, buvo užfiksuoti 8-i nauji nepaprastai galingi pasikartojantys FRB -ir būtent šio FRB 180916 signalo kilmė buvo vėliau nustatyta.Tam tarptautinė astronomų komanda 2019 m. birželį panaudojo 8 teleskopus, priklausančius Europos labai ilgos bazės interferometrijos tinklui, ir per 5 val. jie nustatė dar 4 pliūpsnius, leidusius nustatyti signalo šaltinį, t.y. įprastinę masyvią spiralinę galaktiką SDSS J015800, esančią už 500 mln. švm. Tad šis FRB šaltinis yra kol kas artimiausias iš nustatytųjų.

Ir signalas FRB 180916 nebuvo taip smarkiai iškraipytas kaip FRB 121102, kas liudija, kad jis susidarė ne tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, t.y. esant silpnesniam magnetiniam laukui. Be to signalai atsklido iš 7 švm. skersmens regiono vienoje tos galaktikos rankovių, kuriame aktyviai formuojasi žvaigždės, kas po to buvo nustatyta 8 m skersmens optiniu Gemini North teleskopu Havajuose. Visa tai gerokai skiriasi nuo anksčiau tirtų FRB ir keičia sampratą apie jų kiltį. Gali būti, kad FRB atsiranda įvairiose Visatos vietose, kai susidaro tam tinkamos sąlygos.

Kinijos mokslininkai iš Nankino un-to 2018 m. pasiūlė dar vieną aiškinimą, kad FRB atsiranda „keistose“ neutroninėse žvaigždėse. Jų gelmėje susidaro kvarkų „sriuba“ iš trijų kvarkų atmainų, įskaitant keistuosius kvarkus, esanti žemame energetiniame būvyje ir todėl stabili. Tačiau joje kartais susidaro įprastinė materija iš hadronų, kuri išstumiama iš žvaigždės ir sudaro jos luobą (iš neutronų). Pluta vis sunkėja ir kažkurią akimirką smunka. Apnuoginta kvarkinė žvaigždė tampa elektronų-pozitronų šaltiniu, kurios elektromagnetinis laukas pagreitina iki artimo šviesos greičio. Dalelės skleidžia radijo spinduliuotę, kuri priimama kaip FRB. Vėliau pluta atsistato ir viskas kartojasi.

2020 m. pagaliau aptiktas FRB 200428, ateinantis iš mūsų galaktikos. Kelios tyrinėtojų komandos jį atsekė iki magnetaro SGR 1935+2154, esančio už 30 tūkst. švm. Laputės žvaigždyne. Jo skleidžiamo impulso energija yra apie 3 kartus didesnė nei Saulės išspinduliuojamas per sekundę. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi FRB yra skleidžiami magnetarų; gali būti skirtingų tipų FRB.

^**) Abraomas Loebas (Abraham "Avi" Loeb, g. 1962 m.) – žydų kilmės amerikiečių astrofizikas, kosmologas. Yra „Breakthrough Starshot“ projekto patariamojoje taryboje, taip pta Harvardo Juodųjų skylių iniciatyvos steigėjas (2016), o taip pat pagarsėjęs katastrofų Žemėje pasisakymais. 2018 m. patraukė visuomenės dėmesį teigdamas, kad „Oumuamua“ gali būti svetimu žvaigždėlaiviu. Buvo vienu pirmųjų, dėmesį sutelkęs į pirmųjų Visatos žvaigždžių ir galaktikų susidarymą. Kartu su S. Furlanetto parengė vadovėlį „Pirmosios galaktikos Visatoje“ (2012).

^***) Šmuelis Bialy – žydų kilmės tyrinėtojas (2019 m. Harvardo un-te), kurio pagrindinė domėjimosi sritis yra tarpžvaigždinės terpės cheminė ir terminė struktūra. Taip pat domisi žvaigždžių susidarymu ankstyvuoju Visatos periodu, tamsiosios materijos prigimtimi ir jos sąveika su tarpžvaigždine terpe; bei gyvenamumo Visatoje klausimais. Tyrimuose naudoja kompiuterinius metodus. Kartu su A. Loebu išsakė mintį, kad Oumuamua objektas gali būti kosminėmis burėmis varomas žvaigždėlėkis.