Ne be reikalo Gulbę kai kas Kryžiumi vadina. Pavasarį iš rytų iš rytų kylantis žvaigždynas labiau panašus į gulbę; ilgas kaklas aukštyn tiesiasi, plačiai išskleisti sparnai, atrodo, nešte neša mitinę paukštę į dangaus vidurį. Dabar kas kita. Tarytum įveikusi dangaus aukštybes, Gulbė tolsta į vakarus, kol apie 3 val. nakties snapu paliečia horizontą. Vėlų gruodžio vakarą patys pamatysite: ne paukštis, o kryžius šiaurės vakaruosna įbestas. Dabar dar aukštai, bet vis tiek kryžius. Sakoma – kančios, iš tikrųjų – žmogaus simbolis. Visi mes tokie, su savo vargais, džiaugsmais ir viltimis. Tik vieni jau palinkę ar net palūžę, kiti dar ąžuolu kvepiantys ir aukso karūnom besipuikuojantys. Bet juk ne amžinai.

Taigi išėję apie 11 val. vakaro į lauką, pakelkite akis į giedrą dangų. Vakaruose pamatysite besileidžiančią Gulbę-Kryžių. Šiek tiek žemiau ir į dešinę – ryški Lyros Vega, dar žemiau ir į kairę – Erelio Altayras. Daugiau ryškių žvaigždžių vakaruose nėra. Ties šiaurės horizontu nesunkiai atpažinsite Didžiųjų Grįžulo ratų septynetuką. Rytuose aukščiausiai spindi Vežėjo kapela. Po ja šiek tiek į dešinę – trikampė Tauro galva su šiaurėn pakreiptais ragais ir mentėje žaižaruojančiu Sietynu. Dvyniai ką tik išsiropštę iš už rytų horizonto, o štai Oriono dar tik galva ir platūs pečiai kyšo.

O dabar pažvelkite į pietus. Ten įspūdingiausias – Pegaso keturkampis. Šiek tiek suplotas ir platėjantis į apačią. Ties viršutiniu dešiniuoju kampu – mažas trikampėlis, tarytum balnakilpė raiteliui įsispirti. Ties apatiniu – kitos trys žvaigždutės, primenančios žemyn išriestą žirgo kaklą. Pegasas – mūzų numylėtinis, šuoliuoja aplink dangaus polių, į žemę didelio dėmesio nekreipdamas. Kas pasivys – bus apdovanotas. Kas ne ž bent jau nebus sutryptas. Į kairę nuo Pegaso atsišakoja keturių žvaigždučių virtinė. Tai Andromeda. Rankom įsitvėrusi Pegaso balno, kojom įsispyrusi į Paukščių Taką. Poetų įkvėpimas, dailininkų vizija. Kodėl gi ne Pegasui su Andromeda skelbti Meilę ir Viltį Bet dabar ne apie tai..

Skrydis į Andromedą

Giedrą be Mėnulio vakarą atidžiai įsižiūrėkite į Andromedą: matote nuo jos viduriniosios žvaigždės aukštyn kylančią atšaką? Jei stebėsite ne mieste, o kaime – toli nuo pašalinių šviesų, toje vietoje pamatysite balzganą dėmę. Tai Andromedos ūkas, artimiausia spiralinė galaktika ir vienintelė, šiaurės danguje įžiūrima plika akimi. Maždaug 300 mlrd. žvaigždžių, jų spiečių,švytinčių ir tamsiom properšom žioruojančių kosminių debesų sistema, lėtai ir didingai besisukanti aplink paplokščią švytintį branduolį. Kas jame? Ogi taip pat gausybė žvaigždžių ir debesų. Centre – juodoji skylė. Gravitacinis šulinys, į kurį patekusios amžiams dingsta žvaigždės, planetos ar apdriskusios debesų rankovės.

Andromedos ūkas maždaug pusantro karto didesnis už mūsiškę Paukščių tako galaktiką. Ir žvaigždžių, ir kosminių debesų jame daugiau. Gaila, įžiūrėti sunku. Pirmiausia, jis pasisukęs į mus vos 13^o kampu. Antra – iki jo 2,12 mln. šviesmečių. Lyg ir nedaug – 20 Paukščių tako galaktikos skersmenų. Kita vertus, Andromedos ūko žvaigždžių šviesa sklinda iki mūsų daugiau negu 2 mln. metų. Tas pats ir iš tenai: jei kas nors galėtų stebėti Žemę, tai matytų ne mus su jumis, o 2 mln. metų praeitį, kai būsimasis homo sapiens dar tik stojosi ant dviejų kojų ir mokėsi laikyti pagalį.

Taigi dvi kaimynines galaktikas skiria ne tik milžiniškas erdvės, bet ir laiko atstumas. Ir vis dėlto Gamta ėmėsi tam tikrų žygių, kad mes susitiktume; Andromedos ūkas artėja į mus 300 km/s greičiu. Jeigu niekas nesutrukdys, po 2 mlrd. metų priartėjusi Andromedos spiralė užgoš visą dangaus skliautą, sujaukdama žvaigždynus ir išblukindama Paukščių tako juostą. Abi žvaigždžių sistemos iš tolo pajus viena kitos trauką ir pastebimai deformuosis. Jei netyčia išvengtų susidūrimo ir prasilenktų, visos veikiausiai būtų plačiai išdraikytos, o spiralių plokštumos – sulankstytos it skrybėlių bryliai. Jei susidurtų kaktomuša, susilietų it du vandens lašai. It dvi ląstelės, kiekviena su savo branduoliu. Bandę modeliuoti tokį susidūrimą kompiuteriais sako, jog buvusios spiralinės struktūros nė kvapo neliktų: vietoj dviejų milžiniškų spiralių po kelis milijardus metų trukusio kosminio uragano nusistovėtų nauja – elipsinė galaktika.

Įdomu, kas bus su mumis. Tapsime androidais? Vargu, nes mūsų tiesiog nebebus. Saulė, ir ta bus gerokai senstelėjusi, šiek tiek paraudusi ir išsipūtusi. Kas žino, gal žemiškoji gyvybė bus apsiautusi ne tik Saulės sistemą, bet ir paplitusi Galaktikoje. Tik va bėda: žemiškoji atmintis tokia trumpa, kas aprėps milijardus metų trukusią evoliuciją. Vargu ar kokia nors civilizacija sugebės suvokti, kas iš tikrųjų vyksta.

Stebint iš šalies

Pirmojoje nuotraukoje – 8,2 m teleskopu nufotografuota viena didžiausių spiralinių galaktikų, kuri yra pietų pusrutulio danguje Povo žvaigždyne už 300 mln. šviesmečių. Gal ir nebūtų taip plačiai išsiskleidusi, jei ne kita, daug mažesnė galaktika. Skriedama pro šalį, ji kliudė vieną milžinės rankovę ir ją tempia paskui save. Kas žino, kiek žvaigždžių bus iškreiptos iš savo įprasto kelio, nuviliotos ar net paliktos skrieti nykioje tarpgalaktinės erdvės tuštumoje.

Kitai – Laimės rato galaktikai – dar labiau nepasisekė. Čia dvi galaktikos susidūrė kaktomuša: mažesnioji it audimo staklių šeiva neria kiaurai didesniąją, o į šalis ritasi galinga smūginė banga. Ji šluoja, spaudžia ir gniuždo kosminius debesis tol, kol juose it durpynų liepsnelės įsižiebia naujos žvaigždės. Matote, kiek jų tame žaižaruojančiame Laimės Rate, vos pastebimais vijų stipinais sujungtame su neprašytąja įsibrovėle. Kas liks centre? Veikiausiai mažylė kiaurai neišlėks: masyvus didesnės galaktikos branduolys susiurbs ją it bala lašelį. Lieka pridurti, kad iki šios įspūdingos katastrofos – 500 mln. šviesmečių. Skulptoriaus žvaigždyne esantį Laimės ratą nufotografavo Hablio kosminis teleskopas.

O štai trečiojoje nuotraukoje – tikrų tikriausias kosminio kanibalizmo atvejis: milžiniška galaktika traukia aplinkui susispietusias mažyles. Veikiausiai visų jų laukia toks pat likimas – būtu prarytoms kaip anos penkios, kurių branduoliukai blausiai šviečia didžiosios galaktikos viduje. Iki šios kanibalo puotos – 1,5 mlrd. šviesmečių.

Galaktikos, kaip ir žvaigždės, nemėgsta vienumos: jos buriasi į grupes, spiečius ar net milžiniškus superspiečius. Spiečių centre paprastai išsiskiria viena ar kelios itin masyvios galaktikos, evoliucijos metu prarijusios daugybę mažesnių. Beje, kuo toliau į Visatos praeitį, tuo daugiau mažų galaktikų. Tai verčia manyti, jog kosminė evoliucija vyko ne dalybų, o jungimosi linkme. Gerai tai ar blogai?

Blogai, nes lieka mažiau savarankiškų galaktikų, o ir atstumai tarp jų kur kas didesni nei prieš milijardus metų. Gerai, nes galaktikų susidūrimai prailgina jų amžių. Pagalvokime: jeigu žvaigždėdaros procesas būtų vienkartinis, tai žvaigždėms išdegus nebebūtų kam šviesti ir galaktika užgestų. Galaktikų tarpusavio sąveikos ir susidūrimai išjudina, sujaukia kosminius debesis ir skatina naujų žvaigždžių susidarymą. Tačiau kur naujos žvaigždės, ten ir planetos. O planetose gali ir gyvybė atsirasti. Sužaliuoti, sulapoti. Išlipti iš pradžių į krantą, paskui – iš medžio. Pasidaryti teleskopą ir nustebusiu balsu paklausti: „Dieve, ir visa tai – Tavo kūryba?“

Pegasas (Pegasus, Peg) - 7-as pagal dydį šiaurinio pusrutulio žvaigždynas. Lietuvoje matomas rudenį. Žvaigždynas žinomas nuo seniausių laikų (aprašytas dar Ptolemėjaus), danguje lengvai randamas pagal būdingą beveik taisyklingą kvadratą. Lietuviški pavadinimai - Stalas (rečiau - Bažnyčia), arabai iki šiol vadina Didžiuoju Žirgu.

Mitologiniai motyvai:

• Pegasas graikų mitologijoje - sparnuotas žirgas, gimęs iš jūros putos ir Medūzos kraujo lašų.
• Viduramžiais nesėkmingai buvo bandyta žvaigždyną pavadinti Bažnyčia.

Povas (Pavo, Pav) - 44-as iš 88 pagal dydį pietų pusrutulio žvaigždynas. Lietuvoje nematomas. Žvaigždyną į žvaigždėlapius įtraukė Johann Bayer 1603 m. veikale „Uranometria“.
Ryškiausia žvaigždė (? Pav, 1m,94) taip pat vadinama Povas angl. Peacock.

Skulptorius (Sculptor, Oct) – 36-as iš 88-ių pagal dydį pietinio pusrutulio žvaigždynas. Šiame žvaigždyne yra galaktikos pietinis polius. Rudenį Lietuvoje matoma tik šiaurinė žvaigždyno dalis. Blyškus. 1763 m. žvaigždynui pavadinimą suteikė Nicolas Louis de Lacaille. Žvaigždyne yra Skulptoriaus galaktikų grupė (artimiausia Vietinei galaktikų sistemai) bei Vežimo Rato galaktika.

Papildomai skaitykite:
Visatos modeliai
Sprogimai Visatoje
Didysis sprogimas
Ateitis - elektrinės raketos
Juodųjų skylių portretas
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Didysis sprogimas ar Didysis atšokimas
Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Saturno keisčiausias palydovas
Gyvybės paieškos Marse
Kometos: dangaus ženklai
Vieta, kur gimsta žvaigždės
Nepaprastai masyvios ir ryškios
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Ar sulauksime apokalipsės?
Žmogaus misija kosmose
Apnuoginti singuliarumai
"Wow" signalas
Erdvės ratilai
Planeta X

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English