|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Kai susiduria galaktikos...
Ne be reikalo Gulbę kai kas Kryžiumi vadina. Pavasarį iš rytų iš rytų kylantis žvaigždynas labiau panašus į gulbę; ilgas kaklas aukštyn tiesiasi, plačiai išskleisti sparnai, atrodo, nešte neša mitinę paukštę į dangaus vidurį. Dabar kas kita. Tarytum įveikusi dangaus aukštybes, Gulbė tolsta į vakarus, kol apie 3 val. nakties snapu paliečia horizontą. Vėlų gruodžio vakarą patys pamatysite: ne paukštis, o kryžius šiaurės vakaruosna įbestas. Dabar dar aukštai, bet vis tiek kryžius. Sakoma kančios, iš tikrųjų žmogaus simbolis. Visi mes tokie, su savo vargais, džiaugsmais ir viltimis. Tik vieni jau palinkę ar net palūžę, kiti dar ąžuolu kvepiantys ir aukso karūnom besipuikuojantys. Bet juk ne amžinai.
Taigi išėję apie 11 val. vakaro į lauką, pakelkite akis į giedrą dangų. Vakaruose pamatysite besileidžiančią Gulbę-Kryžių. Šiek tiek žemiau ir į dešinę ryški Lyros Vega, dar žemiau ir į kairę Erelio Altairas. Daugiau ryškių žvaigždžių vakaruose nėra. Ties šiaurės horizontu nesunkiai atpažinsite Didžiųjų Grįžulo ratų septynetuką. Rytuose aukščiausiai spindi Vežėjo Kapela. Po ja šiek tiek į dešinę trikampė Tauro galva su šiaurėn pakreiptais ragais ir mentėje žaižaruojančiu Sietynu. Dvyniai ką tik išsiropštę iš už rytų horizonto, o štai Oriono dar tik galva ir platūs pečiai kyšo. O dabar pažvelkite į pietus. Ten įspūdingiausias Pegaso1) keturkampis. Šiek tiek suplotas ir platėjantis į
apačią. Ties viršutiniu dešiniuoju kampu mažas trikampėlis, tarytum balnakilpė raiteliui įsispirti. Ties apatiniu -
Skrydis į Andromedą Giedrą be Mėnulio vakarą atidžiai įsižiūrėkite į Andromedą: matote nuo jos viduriniosios žvaigždės aukštyn kylančią atšaką? Jei stebėsite ne mieste, o kaime toli nuo pašalinių šviesų, toje vietoje pamatysite balzganą dėmę. Tai Andromedos ūkas (skaitykite >>>>>), artimiausia spiralinė galaktika ir vienintelė, šiaurės danguje įžiūrima plika akimi. Maždaug 300 mlrd. žvaigždžių, jų spiečių, švytinčių ir tamsiom properšom žioruojančių kosminių debesų sistema, lėtai ir didingai besisukanti aplink paplokščią švytintį branduolį. Kas jame? Ogi taip pat gausybė žvaigždžių ir debesų. Centre juodoji skylė; gravitacinis šulinys, į kurį patekusios amžiams dingsta žvaigždės, planetos ar apdriskusios debesų rankovės. Andromedos ūkas maždaug pusantro karto didesnis už mūsiškę Paukščių tako galaktiką. Ir žvaigždžių, ir kosminių debesų jame daugiau. Gaila, įžiūrėti sunku. Pirmiausia, jis pasisukęs į mus vos 13o kampu. Antra iki jo 2,12 mln. šviesmečių. Lyg ir nedaug 20 Paukščių tako galaktikos skersmenų. Kita vertus, Andromedos ūko žvaigždžių šviesa sklinda iki mūsų daugiau negu 2 mln. metų. Tas pats ir iš tenai: jei kas nors galėtų stebėti Žemę, tai matytų ne mus su jumis, o 2 mln. metų praeitį, kai būsimasis homo sapiens dar tik stojosi ant dviejų kojų ir mokėsi laikyti pagalį. Astronomai su Hubble teleskopu aplink Andromedos galaktiką aptiko milžinišką dujų debesį, sudarytą iš plazmos (įelektrintų dujų). Jei jis būtų matomas, būtų 3 kartus platesnis už Didžiuosius Grįžulo ratų. Šis dujų rezervuaras yra kuru būsimų žvaigždžių susidarymui galaktikoje. Jis sudarytas iš dviejų sluoksnių, kurių vidinis turi sudėtingesnę struktūrą. Apvalgalas aptiktas tiriant ultravioletinį spinduliavimą iš 43-ių tolimų kvazarų ir kaip ši šviesa yra absorbuojama įvairiuose regionuose. 
Taigi dvi kaimynines galaktikas skiria ne tik milžiniškas erdvės, bet ir laiko atstumas. Ir vis dėlto Gamta ėmėsi tam tikrų žygių, kad mes susitiktume; Andromedos ūkas artėja į mus 300 km/s greičiu. Jeigu niekas nesutrukdys, po 2 mlrd. metų priartėjusi Andromedos spiralė užgoš visą dangaus skliautą, sujaukdama žvaigždynus ir išblukindama Paukščių tako juostą. Abi žvaigždžių sistemos iš tolo pajus viena kitos trauką ir pastebimai deformuosis. Jei netyčia išvengtų susidūrimo ir prasilenktų, visos veikiausiai būtų plačiai išdraikytos, o spiralių plokštumos sulankstytos it skrybėlių bryliai. Jei susidurtų kaktomuša, susilietų it du vandens lašai. It dvi ląstelės, kiekviena su savo branduoliu. Bandę modeliuoti tokį susidūrimą kompiuteriais sako, jog buvusios spiralinės struktūros nė kvapo neliktų: vietoj dviejų milžiniškų spiralių po kelis milijardus metų trukusio kosminio uragano nusistovėtų nauja elipsinė galaktika. Įdomu, kas bus su mumis. Tapsime androidais? Vargu, nes mūsų tiesiog nebebus. Saulė, ir ta bus gerokai senstelėjusi, šiek tiek paraudusi ir išsipūtusi. Kas žino, gal žemiškoji gyvybė bus apsiautusi ne tik Saulės sistemą, bet ir paplitusi Galaktikoje. Tik va bėda: žemiškoji atmintis tokia trumpa, kas aprėps milijardus metų trukusią evoliuciją. Vargu ar kokia nors civilizacija sugebės suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Andromedos žvaigždynas Vis tik pakalbėkime ir apie patį Andromedos žvaigždyną, kuriame ir randasi Andromedos galaktika (M31). Jis gana plaus ir jame gausu plika akimi matomų žvaigždžių, tiesa tik trys pasieka 2-ąjį ryškį ir jos visos išsidėstę beveik vienoje linijoje (Almachas, Mirachas ir Alperacas). Lietuviškai jis vadinamas Keliu į Bažnyčią. Tad pradėti ieškoti žvaigždyno geriausia nuo didžiojo Pegaso kvadrato. Lietuvoje gerai matomas vasarą, rudenį (geriausia rugsėjį-spalį) ir žiemą per visą naktį. Beje 1787 m. vokiečių astronomas Johanas Bodė4) pasikėsino į Andromedą, nusprendęs pagerbti prieš metus mirusį Prūsijos karalių Fridrichą II Didįjį nauju Fridricho šlovės žvaigždynu, į kurį daugiausia įtraukė Andromedos šiaurės vakarinės dalies žvaigždes, ir kurį pateikė savo Uranografijoje (1801). Šiuo metu pavadinimas atšauktas, tačiau išlikęs kaip 4-ių Andromedos žvaigždžių (l, k, l, y), primenančių Y, asteriksas.
Kita beveik tokio pat ryškumo Mirachas (b And), kuri yra kintamo ryškio žvaigždė. Greta jos yra lęšinė galaktika NGC 404, vadinama Miracho šmėkla, nes gretima ryški žvaigždė trukdo ją stebėti ir fotografuoti. Trečia Almachas (g And), esanti 4-ių žvaigždžių sistema, per teleskopą
matoma kaip dvilypė žvaigždė iš gelsvai oranžinės milžinės ir melsvai žalsvos jos palydovės (dėl to ji taip mėgiama astronomų mėgėjų).
Jų orbitos periodas 4748 m. Tačiau iš tikro antroji žvaigždė pati yra dvinarė, apie kurios pagrindinę žvaigždę sukasi sava dvinarė pora. Kintamų žvaigždžių mėgėjams verta atkreipti dėmesį į miridę5) r And, galinčią ryškumą pakeisti beveik per 10 ryškio dydžių maždaug 409 d. periodu. Tai dvinarė žvaigždė, kurioje pulsuoja pagrindinė raudonoji milžinė. Tokios žvaigždės susispaudžia ir išsiplečia, keisdamos apimtį ir temperatūrą, kas ir lemia jų ryškumo kitimą. Jos spindulys svyruoja nuo 493 iki 476 Saulės spindulių (su kokių 120 paklaida). Numanomas atstumas iki jos 532 parsekai (2018 m. Gaia duomenimis 240 parsekų). Andromedos žvaigždynas yra nutolęs nuo galaktinės plokštumos, todėl jame nėra spiečių ir ūkų gausos, tačiau bent todėl jame galima įžvelgti daugybę tolimų galaktikų (daugumą tik per galingus teleskopus). Padriku spiečiumi yra NGC 752 gana stambus ir matomas per žiūronus, kuriame yra apie 260 žvaigždžių. Jis yra už 1300 švm. Panašaus ryškumo yra NGC 7686, tik jis mažesnis ir jame apie 80 žvaigždžių. Netgi manoma, kad tai net ne spiečius, o atsitiktinis žvaigždžių išsidėstymas. Yra ir planetarinis ūkas NGC 7662, gavęs Mėlynojo sniegučio pavadinimą, nes per teleskopą matomas kaip melsvokas diskas kiek tamsėjantis į centrą. Jo centre yra mėlynoji nykštukė, kurios temperatūra apie 75 tūkst. laipsnių (taigi, viena iš karščiausių žvaigždžių). Atstumas iki jos nežinomas, vertinama nuo 2000 iki 6000 švm. Stebint iš šalies Pirmojoje nuotraukoje (iš esančių apačioje) 8,2 m teleskopu nufotografuota viena didžiausių spiralinių galaktikų, kuri yra pietų pusrutulio danguje Povo žvaigždyne2) už 300 mln. šviesmečių (M51 arba N5194; Lordo Rosse ūkas). Gal ir nebūtų taip plačiai išsiskleidusi, jei ne kita, daug mažesnė galaktika. Skriedama pro šalį, ji kliudė vieną milžinės rankovę ir ją tempia paskui save. Kas žino, kiek žvaigždžių bus iškreiptos iš savo įprasto kelio, nuviliotos ar net paliktos skrieti nykioje tarpgalaktinės erdvės tuštumoje. Kitai Laimės rato galaktikai dar labiau nepasisekė. Čia dvi galaktikos susidūrė kaktomuša: mažesnioji it audimo staklių šeiva neria kiaurai didesniąją, o į šalis ritasi galinga smūginė banga. Ji šluoja, spaudžia ir gniuždo kosminius debesis tol, kol juose it durpynų liepsnelės įsižiebia naujos žvaigždės. Matote, kiek jų tame žaižaruojančiame Laimės Rate, vos pastebimais vijų stipinais sujungtame su neprašytąja įsibrovėle. Kas liks centre? Veikiausiai mažylė kiaurai neišlėks: masyvus didesnės galaktikos branduolys susiurbs ją it bala lašelį. Lieka pridurti, kad iki šios įspūdingos katastrofos 500 mln. šviesmečių. Skulptoriaus žvaigždyne3) esantį Laimės ratą nufotografavo Hablo kosminis teleskopas. O štai trečiojoje nuotraukoje tikrų tikriausias kosminio kanibalizmo atvejis: milžiniška galaktika traukia aplinkui susispietusias mažyles (A3827 Abelio galaktikų spiečiuje). Veikiausiai visų jų laukia toks pat likimas būtu prarytoms kaip anos penkios, kurių branduoliukai blausiai šviečia didžiosios galaktikos viduje. Iki šios kanibalo puotos 1,5 mlrd. šviesmečių. Galaktikos, kaip ir žvaigždės, nemėgsta vienumos: jos buriasi į grupes, spiečius ar net milžiniškus superspiečius. Spiečių centre paprastai išsiskiria viena ar kelios itin masyvios galaktikos, evoliucijos metu prarijusios daugybę mažesnių. Beje, kuo toliau į Visatos praeitį, tuo daugiau mažų galaktikų. Tai verčia manyti, jog kosminė evoliucija vyko ne dalybų, o jungimosi linkme. Gerai tai ar blogai? Blogai, nes lieka mažiau savarankiškų galaktikų, o ir atstumai tarp jų kur kas didesni nei prieš milijardus metų. Gerai, nes galaktikų susidūrimai prailgina jų amžių. Pagalvokime: jeigu žvaigždėdaros procesas būtų vienkartinis, tai žvaigždėms išdegus nebebūtų kam šviesti ir galaktika užgestų. Galaktikų tarpusavio sąveikos ir susidūrimai išjudina, sujaukia kosminius debesis ir skatina naujų žvaigždžių susidarymą. Tačiau kur naujos žvaigždės, ten ir planetos. O planetose gali ir gyvybė atsirasti. Sužaliuoti, sulapoti. Išlipti iš pradžių į krantą, paskui iš medžio. Pasidaryti teleskopą ir nustebusiu balsu paklausti: Dieve, ir visa tai Tavo kūryba?
Priedai
Gulbė (Cygnus, Cyg) - 16-as pagal dydį šiaurės pusrutulio žvaigždynas, esantis Paukščių Tako plokštumoje.
Lietuvoje matomas ištisus metus, geriausiai - vasarą ir rudenį. Ryškus žvaigždynas, šviesiausia žvaigždė Denebas kartu su Vega ir Altairu
sudaro Vasaros trikampį. Žvaigždynas žinomas nuo seniausių laikų (aprašytas dar
Ptolemėjaus). Kartais vadinamas [Šiaurės] Kryžiumi.
Arabų šalyse vadinamas Višta, Babilone - miško paukščiu. Kinijoje yra Juodojo Šiaurės Vėžlio dalimi.
Mitologiniai motyvai:
Žvaigždės
Gulbės žvaigždyne yra keletas žvaigždžių spiečių ir ūkų. Kiti įdomesni objektai: Gulbės X-1 (Cygnus X-1) garsus rentgeno spindulių
šaltinis Gulbės žvigždyne, atrastas 1964 m. suborbitinio skrydžio metu. Jis buvo pirmuoju kandidatu juodąjai
skylei. Žinoma, kad jo masė yra apie 14,8 Saulės masių ir yra ypač tankus. Jo įvykių horizontas vos 26 km. Gulbės X-1 buvo 1974 m.
S. Hokingo lažybų su K. Tornu objektas,
kai S. Hokingas prisipažino klydęs, nelaikydamas jo juodąja skyle. Šiame žvaigždyne rastos kelios planetos, tarp jų ir Gliese 777 b ir c. 2010 m. sausį
Keplerio misija atrado ir Kepler-5b ir Kepler-6b.
Gulbės žvaigždyne yra ir keista žvaigždė KIC 8462852, pritraukiusi astronomų ir žiniasklaidos dėmesį.
Yra iškelta hipotezė, kad joje stebimi reiškiniai yra nežemiškos civilizacijos veiklos požymiai.
Mitologiniai motyvai:
2) Povas (Pavo, Pav) - 44-as iš 88 pagal dydį pietų pusrutulio žvaigždynas.
Lietuvoje nematomas. Žvaigždyną į žvaigždėlapius įtraukė Johann Bayer'is 1603 m. veikale Uranometria. 3) Skulptorius (Sculptor, Oct) 36-as iš 88-ių pagal dydį pietinio pusrutulio
žvaigždynas. Šiame žvaigždyne yra galaktikos pietinis polius. Rudenį Lietuvoje matoma tik šiaurinė žvaigždyno dalis
Blyškus. 1763 m. žvaigždynui pavadinimą suteikė Nicolas
Louis de Lacaille. Žvaigždyne yra Skulptoriaus galaktikų grupė (artimiausia
Vietinei galaktikų sistemai) bei Vežimo Rato galaktika. 4) Johanas Bodė (Johann Elert Bode, 1747-1826) vokiečių astronomas, žinomas TitiusBodė dėsnio
suformulavimu ir populiarinimu. Jis nustatė Urano orbitą ir pasiūlė jai pavadinimą. 1774 m. įsteigė ir iki pat mirties leido
Berlyno astronomijos kasmetinį leidinį. 1786-1825 m. buvo Berlyno observatorijos direktoriumi. 1801 m. išleido dangaus
atlasą Uranographia, kurio 2-me leidime (1819) buvo pateiktos 17240 žvaigždės. Tačiau žymiausiu jo kūriniu yra
Anleitung zur Kentniss des Gestirnten Himmels (1768), kuriame pirmąkart išnašoje paminėjo Bodė dėsnį, bandantį
formule paaiškinti planetų atstumus nuo Saulės ir pagal ją dėsnio numatytoje vietoje 1781 m. buvo atrastas Uranas.
Deja dėsnį vėliau sulaužė 1846 m. atrastas Neptūnas. Jo garbei pavadinta galaktika M81 (nustatyta, kad būtent iš su ja siejamo
kamuolinio spiečiaus atsklinda paslaptingi greitieji radijo
pliūpsniai įvardijami kaip FRB 20200120E), asteroidas 998 ir krateris Mėnulyje.
5) Miridė - kintamosios žvaigždės (raudonosios milžinės, rečiau supermilžinės, kurios spektrinė klasė M, N, S)
tipas, kuriam būdingas beveik taisyklingas gana didelis periodas. Matomame spektre jų ryškumas kinta nuo 2,5 iki 11, o
periodas nuo 80 iki 1000 dienų. Manoma, kad miridžių masė neviršija dviejų Saulės masių, tačiau jų ryškumas yra apie
1000 kartų didesnis dėl išsiplėtusio apvalkalo. Manoma, kad pulsavimą sukelia periodinis žvaigždės susispaudimas ir išsiplėtimas.
Pavadinimas kildintas iš pirmos tokios atrastos žvaigždės, Miros Banginio žvaigždyne. Papildomai skaitykite:
|
kitos trys žvaigždutės, primenančios žemyn išriestą žirgo kaklą. 
Ryškiausia žvaigždė yra Alperacas (
1) Pegasas (Pegasus, Peg) - 7-as pagal dydį šiaurinio pusrutulio žvaigždynas. Lietuvoje matomas rudenį. Žvaigždynas žinomas
nuo seniausių laikų (aprašytas dar 
