Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Merkurijaus baisioji tragedija    

Merkurijus laikomas vienu paslaptingiausių dangaus kūnų, apie kurį žinoma gana mažai. Pirmą jo paviršiaus žemėlapį pavyko sudaryti tik 2009 m. po „Mariner“ (1974-75 triskart apskridęs šią planetą priartėdamas iki 327 km ir padaręs apie 2700 juodai-baltų nuotraukų) ir „Messenger“ misijų. Nors stebimas jis jau labai ilgai. Tiesa, „Hubble“ nebuvo į jį nukreiptas – didelė rizika, kad jo objektyvą pažeis Saulės vėjo dalelės.

Anksčiausia jis pasirodo Babilono astrologinėse „Mul.Apin“ lentelėse (apie 1000 m. pr.m.e.). Šumerai ją vadino „šokčiojančia planeta“; graikai ją siejo su Apolonu (rytais) ir Hermiu (vakarais); senovės kinai vadino „ryto žvaigžde“.

Jo trajektorija aplink Saulę laikoma anomalia. Dar 1859 m. prancūzas U. Leverjė pranešė apie lėtą Merkurijaus precesiją, kurios neįmanoma pilnai paaiškinti kitų kūnų poveikiu remiantis klasikine Niutono mechanika. Buvo iškelta daug hipotezių, ir tik bendroji reliatyvumo teorija padėjo įveikti neatitikimus.

Crater of Mercury

Ją, iki šiol neatvėsusią, išvydo NASA zondas „Messenger“. Merkurijus ilgą laiką liko mažai tyrinėta planeta – jis per arti Saulės, kad galima būtų ramiai stebėti iš Žemės, o dangaus mechanikos dėsniai trukdo tirti kosminiais aparatais. Juos reikia ne greitinti, o stabdyti atliekant daug sudėtingų manevravimų.

Merkurijus - mažiausia Saulės sistemos planeta (18 k. mažesnė už Žemę), esanti arčiausia Saulės, apie kurią apskrieja per 88 Žemės paras. Planeta sudaryta beveik vien iš mineralų ir uolienų, kokių esama ir Žemėje.

Pirmuoju į Merkurijų pasiųstu zondu 1973-iais tapo amerikiečių „Mariner-10“, triskart praskridęs pro šią planetą, sudaręs 40% jo paviršiaus žemėlapį ir išmatavęs labai išretėjusios atmosferos parametrus. Duomenų papildymui NASA pasiuntė „Messenger“ vienerių metų trukmės misiją. Jis 2011 m. kovo 18 d. perėjo į 200-15200 km aukščio orbitą aplink Merkurijų. Tokia ištęsta orbita leido tiksliai išmatuoti planetos gravitacines ypatybes šiaurinėse platumose. Aparato padėtį kruopščiai matavo antžeminės tolimojo ryšio stotys. Gauti duomenys leido geriau suprasti vidinę Merkurijaus sandarą. Ir pagrindiniu siurprizu tapo branduolio sandaros ypatybės.

Visų pirma, planetos branduolys pasirodė esąs gerokai didesnis nei manyta – ir užima 85% Merkurijaus spindulio. O Merkurijaus pluta – labai plona, vidutiniškai 50 km storio: storiausia prie pusiaujo (50-80 km) ir plonėja link ašigalių (20-40 km). Ir buvo manyta, kad dėl mažo dydžio, Merkurijus turėjo seniai atvėsti ir jo branduolys sustingti. Gravitaciniai duomenys parodė, kad Merkurijus turi kietą apvalkalą iš silikatų ir mantiją, gaubiančią kietą išorinį branduolio sluoksnį iš geležies sulfido. Po juo randasi skystas sluoksnis ir, galbūt, centre randasi kietas branduolys. Tokios daugiasluoksnės branduolio struktūros nustatymas gali padėti suprasti magnetinio planetos lauko susidarymą ir planetos vėsimo istoriją. Kartu sugebėta nustatyti ir Merkurijaus inercijos momentą – masės analogą sukantis.
Vis tik 2007 m. Ž.-L. Margo grupės 5 m. trukmės stebėjimai leidžia spėti, kad tikėtina, kad branduolys skystas. Tai įeina į „BepiColombo“ misijos planus (žr. >>>>>).

Dar viena Merkurijaus mįslė susijusi su jo poliais. Tad vienu tikslų buvo keistų šviesių darinių poliarinėse srityse, kurie 1991 m. buvo pastebėti „Aresibo“ radioteleskopu, tyrinėjimai. Jie labai priminė signalus, gautus iš Marso „kepurių“. Tikėtasi, kad ten gali būti vandens ledo atsargos, esančios nuolat aptemdytose srityse. Kiti variantai – sieros dariniai arba ten esančių silikatų savybių dėka. Tačiau tie dariniai sudaro tik dalį „Messenger“ neutroninio spektrometro apžvalgos lauko, todėl gautus duomenis interpretuoti reikia atsargiai. Vis tik jie neprieštarauja dėl ten esančio vandens ledo – vis tik kai kurie tokie dariniai yra pernelyg šiltose kraterių vietose, kur vandens ledas turėtų ištirpti. O rentgeno spektrometras parodė, kad bazaltinės uolienos sudėtimi panašios į kitų planetų uolienas.

Ir tikrai, jau savo misijos pabaigoje, „Messenger“ aptiko didelius kiekius vandens ledo. Spėjami, kad jo gali būti 100- 1000 mlrd. t. Ledo suoksnio storis nežinomas, ir mokslininkai ima 30 cm, tačiau jis gali būti 20 m. Tikriausiai viršutinis 10-20 cm sluoksnis stipriai užterštas, tačiau po juo glūdi visai grynas ledas. Gaila, kad „Messenger“ nebuvo priartėjęs prie polių.
Bet jei yra vandens, iškart kyla klausimas apie gyvybę. Tad ši planeta tapo įdomesnė ir astrobiologams.

Kitas misijos pasiekimas buvo detalus planetos reljefo sudarymas. Zondas apie 4,3 mln. kartų lazeriu zondavo atstumą iki paviršiaus. Pasirodė, kad Merkurijos aukščių skirtumas gerokai mažesnis nei Marse ar Mėnulyje. O įdomiausia – plati žemuma šiaurės pusrutulyje, kurioje yra buvusios vulkaninės veiklos pėdsakų. Ji apie 2 km žemiau aplinkinės teritorijos. O centrinėse platumose dėmesį patraukė milžiniškas smūgio išmuštas Kaloris baseinas, kurio skersmuo 1550 km – matyt susidūrimo su kitu dangaus kūnu palikimas. Baseinos viduje kai kurios lygumos sudaro apvalius ratilus, o jo centras iškilęs net virš jo kraštų.

Merkurijus:
spindulys: 2440 km, skersmuo: 4880 km, masė: 3,3 1023 kg;
paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -180o C iki +430oC
Orbitos periodas: 88 d.; nuo Saulės nutolęs 0,31-0,47 a.v.
Para: 58,65 Žemės dienos.

Merkurijuje nėra metų laikų – nes ašis beveik statmena orbitos plokštumai; tad yra vietų, kur pasiutusiai šalta, ir kitų, kur pragariškai karšta.

Ilgą laiką manyta, kad jis visada į Saulę pasisukęs viena puse ir kartą apsisuka aplink ašį per savo metus (88 Žemės paras). Tačiau 1960-ais atlikta radiolokacija parodė, kad jis apsisuka per 2/3 savo metų. Merkurijaus sukimasis ilgą laiką lėtėjo tol, kol netapo toks.

Beje, Merkurijus padėjo Amerikos ir Brazilijos mokslininkams ypač tiksliai išmatuoti saulės diametrą. Tai padaryta Merkurijaus praslinkimo Saulės disku 2003 ir 2006 m. metu, stebint iš kosminės SOHO saulės observatorijos. Nustatytas Saulės skersmuo yra 696 342 km su 65 km paklaida.
Mercury path over Sun

„Messenger“ pradinis svoris – apie 1 toną. Pakeliui per 6,5 m padaryti 6 gravitaciniai manevrai - netoli Žemės ir Veneros.
Tarp turėtos aparatūros: magnetometras, lazerinis aukštimatis, spektrometrai (atmosferos, dalelių, paviršiaus sudėties analizei), optinė fotokamera...

Stebino Merkurijaus paviršiuje esantys kažkokie keisti įdubimai, „skylės“, kurios tarsi iškirstos jame. Jos randasi didelių meteoritinių kraterių viduje ir jų plotis nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų. Jų kilmė nėra aiški. Nuotraukose jos neįprastai ryškiai švyti. Astronomas Blevetas mano, kad jos susidarė dujoms besiveržiant iš planetos gelmių; gal tebevyksta vulkaniniai procesai? Spėjami, kad tie dariniai susidarė gana neseniai. Anot mokslininkų, gali būti, kad uolienose yra gausu lengvai išgaruojančių medžiagų (pvz., sieros). Tačiau Merkurijus susiformavo iš tankiausios ir labiausiai įkaitusios planetinio disko medžiagos, tad lengvesni elementai (pvz., siera) neturėjo čia užsilaikyti.

Merkurijus iškrenta iš Saulės sistemos planetų ir tankio požiūriu, šiuo tik nežymiai nusileisdamas Žemei. O juk jo spindulys daugiau kaip du kartus mažesnis už Žemės! O juk Žemės tipo planetų tankis priklauso nuo masės: jos susispaudė veikiamos savo svorio jėgos. O Merkurijuje ji 3 k. mažesnė nei Žemėje. Tai kodėl jis toks išskirtinis?

Astronomai turi tris hipotezes. Pirma teigia, kad prieš 4,5 mlrd. m. protoplanetinio ūko dalyje prie Saulės kilo stiprus dujų srautas, arčiau Saulės atnešęs daug metalo dalelių, tad Merkurijus pradžioje metalų turėjo daugiau nei kitos planetos. Pagal šią versiją Merkurijaus pluta neturėtų skirtis nuo kitų Žemės tipo planetų plutų – ji tik gerokai plonesnė.

Pagal kitą hipotezę, baisioje pekloje Merkurijaus paviršiuje (kai temperatūra siekė 2500-3500 laipsnių) dalis plutos per milijardus metų išgaravo, todėl joje turėtų būti gerokai mažiau lengvai besilydančių elementų, kaip natris ir kalis. Taip pat gali būti, kad dalį plutos nupūtė Saulės vėjas (juk ir Žemėja vėjas nutrina ištisus kalnus).

Trečia hipotezė laiko, kad su juo susidūrė kažkoks stambus kūnas, „nukirtęs“ didelę dalį plutos ir mantijos. Tada viršutiniuose jo sluoksniuose turėtų būti mažai aliuminio ir kalcio. Taigi, išsiaiškinę Merkurijaus cheminę sudėtį, tikriausiai įminsim ir jo kilmės klausimą.

Pasiekimai tokie įdomūs, kad NASA nusprendė „Messenger“ misiją pratęsti dar metams. Galiausiai savo misiją jis baigė 2015 m. balandžio 30 d. trenkdamasis į Merkurijaus paviršių.

Trečiąkart į Merkurijų

Reikšmingu 2018 m. įvykiu (žr. 2019-ųjų kosminė takoskyra) astronautikoje tapo ESA ir Japonijos misija „BepiColombo“. Merkurijus būtų pasiekiamas 2025 m. ir į Merkurijaus orbitą bus išvesti du aparatai: „Mercury Planetary Orbiter“ (žemesnėje orbitoje) ir „Mercury Magnetospheric Orbiter“ (Saulės vėjo ir magnetinio lauko sąveikos tyrimams).

Misija pavadinta italo Dž. „Bepi“ Kolombo, pasiūliusio optimizuotą skrydžio link Merkurijaus trajektoriją. Jis gana sudėtingas dėl Saulės artumo ir didelių Žemės ir Merkurijaus kampinių greičių skirtumo. Taigi pradžioje reikia greitėti, o vėliau stabdyti, kas labai neekonomiška degalų požiūriu. Beje, zondas naudoja ir joninį variklį. O Venera bus aplankoma net dukart – 2020 m. ir tada dar po metų. Pirmojo praskridimo metu prie Veneros bus priartėta iki 2000 km.

Dvi savaitės po starto įsijungė skenuojantis įrenginys, panašus į milžinišką sugipsuotą lėtai besisukančią ranką, veiksiantis apskrendant Venerą, o vėliau prie Merkurijaus.

Papildomai skaitykite:
Saulės ateitis
Lenktynės kosmose
Saulės kreiseriai
Nykštukinės planetos
"Pioneer" anomalijos
Kasinėjimai Marse
Mūšis dėl Veneros
Saga apie neutronus
Privačiai – į kosmosą
Pirmasis Mėnulio kiberis
Naujas randevū kometai
Mįslinga Saulės karūna
2019-ųjų kosminė takoskyra
Venera: vienos planetos istorija
„Pinaino“ paieškos peripetijos
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Dulkėtais tolimų planetų takais
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kt.
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Kodėl NASA kosmodromui pasirinko Floridą?
Saturno keisčiausias palydovas
Vieta, kur gimsta žvaigždės
Ateitis - elektrinės raketos
Gyvybės paieškos Marse
Ar Europoje yra gyvybė?
Saulė ir jos dėmės
Žvalgantis po dangų
Pakeliui į Saturną
"Galileo" misija
Žmonės Mėnulyje
Marso emisaras
Planeta X

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis