Šaulys (Sagittarius) yra Paukščių tako branduolio kryptimi, tačiau čia randasi ypač tankūs dulkių debesys. Jei ne jie, Šaulys spindėtų tarsi Mėnulio pilnatis. Pro debesų properšas pavyksta įžiūrėti tik kai kurias galaktikos rankovių sritis. M24 žvaigždžių debesis – viena tokių properšų. Jo plotis – apie 600 švm. Jis turi daugybę pavadinimų: Mažasis žvaigždžių debesis, Lopas (Milky Way Patch), Kaustiko slėnis... Tamsiame pietų danguje debesis gerai išsiskiria virš Šaulio m žvaigždės (šiaurinėje Šaulio dalyje). Jis yra pailgos formos ir „priglaudžia“ tūkstančius žvaigždžių.

M24 debesies ryškiausioje dalyje įsikūręs padrikasis žvaigždžių spiečius NGC 6603, nedidelis, tačiau labai tankus (jame), o žemiau link matomo pagrindo randasi nedidelė ūkų grupė (kurių Š. Mesjė arba nestebėjo, arba palaikė per silpna – ir į savo katalogą neįtraukė). O NGC 6603 1830 m. atrado Dž. Heršelis; jame apie 30 žvaigždžių, jo skersmuo apie 14 švm.; nuo mūsų nutolęs 9400 švm.

Šaulio žvaigždyne gausu įvairių objektų. Jame randasi ir trys ryškūs ir stambūs difuziniai ūkai: Trigubas, Lagūna ir Omega (M20, M8, M17). Neįprasta M17 forma leido pasireikšti astronomų fantazijai – jį vadino ne tik Omega, bet ir Pasaga, Gulbe Omaru ir net Dūmų kamuoliu. Jis nutolęs maždaug už 5000-6000 švm., o jo skersmuo apie 15 švm. Jis laikomas vienu ryškiausia ir masyviausia (800 Saulės masių) sritimi, kurioje susidarinėja žvaigždės. Jame randasi NGC 6618 spiečius iš 35-ių žvaigždžių, savo ultravioletiniu spinduliavimu sukeliančių ūko švytėjimą. Greta M17 randasi ir žvaigždžių spiečius M18.

M8 (Lagūna) yra už 4100 švm. ir tęsiasi 50x20 švm. tai emisinis ūkas – milžiniškas jonizuoto vandenilio plazmos debesis, spindintis greta esančių žvaigždžių dėka. Astronomus ūkas domina kaip žvaigždžių gimimo vieta. Galingesniu teleskopu Lagūnos (M8) centre galima įžiūrėti šviesią sritį, forma primenančią smėlio laikrodį. Ūko tyrinėjimas leido olandų astronomui Bartui Bokui¹⁾ 1947 m. iškelti hipotezę apie 2-50 Saulės masių globulių, kuriose susidaro proto-žvaigždės, egzistavimą. Po 10 m. Palomaro observatorijoje tame ūke atrasta 17 tūkst. globulių.

M20 (Trigubas, Trifidas, Trilapis...) – šviesus, labai netaisyklingos formos, matomas blokais, padalintas į tris ūkus. Jis greta Lagūnos ir yra panašiu atstumu. Jo plotis – 21 švm. Jame masyviausia žvaigždė 20 kartų viršija Saulės masę, o apie susiformavo apie 3100 jaunų žvaigždžių spiečius.

Vasara yra puikus metas šalia Šaulio Zeta (Askelos) išvysti M54 kamuolinį spiečių, įdomų tuo, kad atradimo metu (1778 m. Č. Mesjė) buvo pirmuoju kamuoliniu spiečiumi už Paukščių tako ribų (nors tai išsiaiškinta tik 1994 m.) - jis priklauso nykštukinei elipsinei galaktikai M54. Ir jis yra vienu tankiausių spiečių. Atstumas iki jo yra apie 90 tūkst. švm., jo spindulys – 150 švm. 2009 m. jo centre aptikta vidutinės masės juodoji skylė. Paukščių takas pamažu „praryja“ M54 galaktiką.

Dar paminėsime M28 rutulinį spiečių, esantį vos į šiaurės vakarus nuo Sgr l - jis yra labai senas, jam apie 12 mlrd. m. Nutolęs už 17,9 švm, masė – 551 tūkst. Saulės masių. Jis išskirtinis tuo, kad jame 1986 m. aptiko antrąjį milisekundinį pulsarą (t.y. kurių periodas mažiau nei 40 ms). Kita spiečiaus ypatybė – jame randasi 18-a pulsuojančių kintančių žvaigždžių.

Šaulio žvaigždyne randasi ir Paukščių tako branduolys, nors jis ir nematomas regimos šviesos diapazone. Tačiau tai netrukdo astronomams jį tirti. Jo radijo spinduliavimą 1931 m. nustatė „Bell” firmos inžinierius Karlas K. Janskis²⁾ – tik jis tai suprato tik 1935 m. ir net teisingai nurodė jo vietą. Tik po ketvirčio amžiaus atsirado antenos, leidžiančios įžvelgti to šaltinio, pavadinto Sgr A, detales. Paaiškėjo, kad jis sudarytas iš kelių dalių ir galiausiai 1974 m. R.L. Brown’o³⁾ ir Bruce Balick’o⁴⁾ atrastas ryškus ir kompaktiškas objektas, kurį vienas atradėjų Robertas Braunas 1982 m. pavadino Sgr A^* - anot jo tas radijo šaltinis „žadina vaizduotę“, o atomų sužadintas būsenas įprasta žymėti žvaigždutėmis.

1949 m. gautas galaktikos centro vaizdas ir infraraudonųjų spindulių diapazone. Tačiau naujas etapas prasidėjo 1991 m., kai 3,5 m skersmens ESA teleskope Čilėje (ESO) įrengtas infraraudonųjų spindulių matricinis detektorius SHARP, leidęs stebėti atskiras žvaigždes prie galaktikos branduolio. Galimybės dar labiau padidėjo 2000 m. ėmus naudoti 4-is VLT teleskopus su 8,2 m skersmens veidrodžiais. Su jais nuo 2012 m. naudojamas GRAVITY instrumentas leidžia nustatyti tikslias žvaigždžių orbitas.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – jau 2002 m. stebint grupę greitai judančių žvaigždžių nustatyta, kad centre yra supermasyvi juodoji skylė, o 2008 m. jų orbitų stebėjimai leido nustatyti jos masę – 4,3 mln. Saulės masių; 2020 m. masė buvo patikslinta – 4,15  mln. M. Tai leidžia nustatyti jo spindulį – 12 mln. km. 2018 m. infraraudonųjų spindulių šaltinio matavimai jo dydį įvertino 60 mln. km, o temperatūrą apie 10 mln. laipsnių. 2017 m. EHT teleskopas pateikė ir Sgr A^* „nuotrauką“. 2020 m. atrasta S62 žvaigždė, prie Sgr A^* priartėjanti vos 16 a.v. (2,4 mlrd. km) – t.y. arčiau nei Uranas prie Saulės – būtent ji leido patikslinti Sgr A^* masę.

Skirtingai nuo daugelio galaktikų branduolių, Sgr A^* gana ramus, nors toks buvo ne visada. Netoli jo yra didžiausias centrinėje galaktikos dalyje dujų ir dulkių debesis Sgr B2, kurio skersmuo 150 švm. jo masę 3 mln. kartų viršija Saulės masę. ESA observatorijos „Integral“ stebėjimai 2004 m. parodė, kad jis kietojo rentgeno spinduliavimo šaltinis. Tai galima paaiškinti tik tuo, kad gana neseniai, prieš 300-400 m., Sgr A^* šviesumas milijoną kartų viršijo dabartinį. Ta išvadą 2011 m. patvirtino japonų astronomai. Vis tik kartais ten registruojami rentgeno žybsniai, pvz., 2015 m. sausio 5 d. Sgr A^* spinduliavimą padidinęs 400 kartų. Gali būti, kad tai įvyksta Sgr A^* susidūrus su kažkokiais kūnais.

Iš Šaulio žvaigždyno krypties 1977 m. buvo gautas garsusis „Wow signalas“. Su tuo siejama ir nežemiečių iš ten idėja.
Tarp minimų rasių yra sagitariečiai iš „Marvel Comics“ (pavergti „Galaktikos valdovo“ ir žemėje palikę sargą-robotą), hekaminai (auksaplaukiai katžmogiai, tapę Visatos klajokliais) iš Šaulio rankovės, vandenžmogiai humanoidai iš animacinio serialo „Super Friends“ (2 sezonas, 9 epizodas „Vandens žvėrys“, 1977) ir halukai iš Julian May „Rampart Worlds“ ciklo.

¹⁾ Bartas Bokas (Bartholomeus Jan "Bart" Bok, 1906-1983) – olandų kilmės amerikiečių astronomas, pedagogas, astronomijos populiarintojas, geriausiai žinomas Paukščių tako struktūros ir vystymosi tyrinėjimais bei Boko globulių (tamsių, tankių taropžvaigždinių debesų) atradimu. Jis pasiūlė, kad tos globulės traukiasi prieš jose susidarant naujoms žvaigždėms. 1957-66 m. dirbo Australijoje ir buvo vienas pirmųjų, naudojusių kompiuterius astronominiams stebėjimams. Kartu padėjo įrengti didžiausią Australijos teleskopą. Grįžę į JAV labiau įsitraukė į įvairių organizacijų veiklą, buvo Amerikos astronomų draugijos prezidentu (1972-74). Prisidėjo prie Skeptikų komiteto (CSI) įsikūrimo ir 2000 m. buvo išrinkti „iškiliu 20 a. skeptiku“. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulio nematomoje pusėje ir 1983 asteroidas, Australijoje įsteigta Boko premija.

²⁾ Karlas Janskis (Karl Guthe Jansky, 1905-1950) – čekų kilmės amerikiečių fizikas ir radijo inžinierius. Nuo 1928 m. dirbo „Bell“ laboratorijose. 1933 m. paskelbė, kad užfiksavo radijo bangas, sklindančias Paukščių tako Šaulio žvaigždyne (vėliau paaiškėjo, kad jas skleidžia galaktikos branduolys), kai 1932 m. dekametriniame diapazone (14 m) tirdamas radijo trikdžius atmosferoje aptiko pastovias nežinomo šaltinio skleidžiamas bangas, kitais metais nustatęs, kad jas skleidžia Paukščių takas. Tačiau pranešimas nesudomino nei radijo inžinierių, nei astronomų, tad 1938 m. jis liovėsi jas tyrinėjęs, toliau užsiimdamas radijo bangų sklidimu atmosferoje ir mikrobanginės radijo aparatūros kūrimu.

³⁾ Robertas Braunas (Robert Lamme Brown, 1943–2014) – amerikiečių radijo astronomas. 1969 m pradėjo dirbti NRAO observatorijoje. 2003 m. tapo NAIC direktoriumi (iki 2008), kai prižiūrėjo ir Arecibo radijo teleskopą, jam padaręs nemažai patobulinimų. Vienu svarbiausių jo atradimų buvo 1974 m. kartu su B. Baliku aptiktas silpnas kompaktiškas šaltinis mūsų galaktikos centre (1982 m. jį jis pavadino Sgr A^*). Tačiau domėjosi ir astronomija už mūsų galaktikos ribų, nustatinėdamas spektrines linijas objektas su dideliu raudonuoju poslinkiu. Kartu su Morton Roberts’u pirmąkart aptiko HI absorbcijoje priešais kvazarą 3C286.

⁴⁾ Briusas Balikas (Bruce Balick, g. 1943 m.) - amerikiečių radijo astronomas, Vašingtono un-to profesorius. 1974  m. kartu su R. Braunu, naudodami NRAO interferometrą, aptiko Sgr A. Jo tyrimai nukreipti į planetarinius ūkus, baigiamąsias žvaigždžių stadijas, bandydamas išsiaiškinti jų medžiagos išmetimo simetrijas ir cheminę sudėtį. Taip pat naudojasi ir optiniais teleskopais ir buvo plačiakampės kameros 3 (WFC3) kūrėjų komandoje.

Papildomai skaitykite:
Andromedos ūkas
Slibino žvaigždynas
Gyvatės žvaigždynas
Tinklelio žvaigždynas
Mįslingasis Krabo ūkas
Tolimų planetų nuotraukos
Kai susiduria galaktikos...
S. Lemas. Kosminis kazino
Kosmoso širdis: Gyvatnešis
Vežėjo žvaigždynas su ožiukais
Skambiausioji dangiškosios Lyros styga
Oriono ūkas: vieta, kur gimsta žvaigždės
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Tarpžvaigždinės dujos ir galaktikos
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Paralaksas: matavimai kosmose
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Kometos: dangaus ženklai
Mitologija Visatos masteliu
Juodųjų skylių portretas
Žvaigždės tebegimsta
Žvalgantis po dangų
Pakeliui į Saturną
Sprogimai Visatoje
Precesija
Planeta X

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT
Vartiklis