|
Pakeliui į Saturną
Pirminis mitų tikslas buvo prisiminti dievus ir juos šlovinti. Tada jie dievų vaizdus suprojektavo į gamtos reiškinius. Bet kaip ilgai truko tas procesas? Holografijos principas ir daugialypė prasmė Kiekviena mito dalis, išnagrinėta lyginamosios analizės būdu, turi savyje visas kitas temas. Tai galioja pasikartojančioms temoms. O kai temos surandamos skirtingose civilizacijose, jos turi tuos pačius sąryšius. Nėra Aukso amžiaus be Kūrėjo, kuris yra pirmapradis Saulės dievas, apšvietęs pasaulį iš vieno taško, kalno viršūnės. Jo valdomą žemę supo 4 upės (arba laikė 4 kolonos) ir t.t. Mitų medžiaga rodo, kad pradžioje pagrindinis mito vaizdinys turėjo daugelį reikšmių, kurios vėliau palaipsniui buvo prarastos. Tarkim, kariaujančio dievo ginklas buvo kardas, kuoka, vėzdas ar ietis. Jis kartu buvo ir dangų laikantis stulpas ar kosminis kalnas; šviesos srautas tarp dangaus ir žemės, o taip pat požeminis šaltinis ar upė. Laikui bėgant tos prasmės išsiskyrė ir liko tik kaip archaiškos kalbos ar simbolikos anomalijos: vienas hieroglifas su dviem reikšmėm (kardo ir stulpo); ginkluotas dievas, turintis šiaurės ar pietų vėjo epitetą; kalnas, vadinamas dangaus vėjo ar upės vardu. Tokie dievai buvo asirų Nergalas, indų Indra, Rudra ir Šyva, graikų Arijas, Heraklis ir Apolonas, o egiptiečių Šu, Horas, Setas, Anupis ir kt. Taip Šu, tobulas karo dievas, turintis dangų siekiantį kardą, šlovintas kaip Šiaurės vėjas ir vaizduotas kaip milžiniškas stulpas danguje, net ir laikant tą patį dievą esant Pirmaprade kalva, tviskančiu pradžių pradžios kalnu. Nuo mito prie fizikinio modelio Mitai atėjo iš pre-istorinių laikų, "Dievų laikų". Egiptiečiams tas laikmetis prasidėjo su Tep Zepi, Pirmuoju laiku arba Ra Aukso amžiumi. Šiandien "dievų" jau nėra, jie išvyko ir tai liudija daugybė pasakojimų. Tačiau jie dar lankė Žemę, kaip epų valdovai ir princesės. Egipte randame Ra, Šu ir Horą (Heraklio prototipą), o taip pat Izidę, Nutę ir Hatorę. Tik vėliau visuose pasakojimuose veikia tik žmonės, tačiau civilizacijos atributų atsiradimas priskiriami dievų laikui. Ar mitas gali nušviesti nežinomos praeities dalykus? Ar mituose gali būti (paslėptų) nuorodų į nepaprastą dangaus reiškinį? O į nežemiečius? Tiriant aptinkama, kad mitai kalba apie nepažįstamą aplinką, atspindi reiškinius, kurie jau nevyksta dabartyje. Tačiau žmonių atmintyje galėjo likti praeityje vykusių didelių pokyčių Saulės sistemoje aidas. Gali būti, kad mitai aprašo kitokį dangų. Senovėje išsidėstymas danguje skyrėsi nuo dabartinio. Senovės žmonės mini Saulę tekėjus iš vakarų, sustojus pusiaukelėje ir pasukus atgal. Atrodo, kad ir planetos buvusios kitose vietose. Labiausiai išsiskirianti tarp jų Venera, kuri, anot Velikovskio, buvo tarsi kometa, judanti kintančia orbita. Herodotas, perteikdamas Egipto žynių pasakojimus, rašė: Pavyzdžiui, galite pastebėti, kad daug mitų temų mini kažkokią praeities anomaliją, tarkim Veneros buvusį tapatinimą su kometa (pirmąkart aptartą Velikovskio). Tada pradedate stebėtis, ar Veneros pasirodymai sielų žvaigžde, plaukuota žvaigžde, barzdota žvaigžde, skraidančia gyvate-drakonu, dangaus žibintu, plunksnuota gyvate, barzdota gyvate, plaukuota gyvate, ugnine gyvate ir panašiais kometos požymius turinčiais vardais neprieštarauja šiuolaikinei teorijai. 1950 m. išleista I. Velikovskio knyga "Pasaulių susidūrimai" spėja, kad kadaise Jupiteris išsviedė iš savęs didoką kūną, kuries nuskriejo Saulės sistema kaip milžiniška kometa Žemės link. Ir nors susidūrimo buvo išvengta, jis sukėlė daug katastrofų, kurių atspindžiai išliko įvairių tautų mituose. Per amžius laikyta, kad katastrofos Žemėje buvo sukeltos iš dangaus. Dominuojanti jų yra visuotinis tvanas. Tačiau kosmoso katastrofų idėją sukūrė ne jis. Apie tai rašė nuo jau 17 a. Tarp žinomiausių buvo: William Whiston, teologas ir matematikas; Ignatius Donnelly, reformatorius ir politikas; kosmologas Hans Hoerbiger ir selenologas Philipp Fauth; mitologijos tyrinėtojas Hans Schindler Bellamy. Buvo dar daug ir kitų su savomis hipotezėmis, dulkančiomis istorijos šiukšliadėžėse. Visi jie turėjo vieną bendrą savybę nepasitenkinimą dominuojančiu požiūriu į Saulės sistemos prigimtį ir jos susidarymą. Majų kalendorius derina dvi sistemas Saulės metai 18 mėnesių po 20 dienų plius 5 "nelaimingos" dienos ir 260 dienų ciklas, kurio prigimtis nežinoma. Pasak J.S.Lincoln, 1940 m. Gvatemalos Iixil gentis tebenaudojo tą kalendorių. J.A.Remington 260 d. ciklą rado naudojamą Gvatemalos Quich it Cakchiquel genčių. Ta pati diena abiejose kalendoriuose pasikartoja kas 52 metai tiek laiko žemėje prabuvo Quetzalcoatl. Fernando de Alva Ixlilxochitl (apie 1568-1648 m.) darbuose pateikta tradicija, pagal kurią 52 m. ciklai susiję su pasaulio katastrofomis. Meksikos Kalendoriaus akmuo su gyvate Xiuhcoatl, kometų tėvu, kai jų spiečius buvo paleistas prieš maištaujančias galias. Saturno ženklas Velikovskis "Pasaulių susidūrimuose" trumpai pamini, kad ir anksčiau Žemė turėjo dar didesnių sukrėtimų, kurių priežastimi buvo didžiosios planetos. Iš tikro, pradinėje knygos versijoje tam buvo skirtas visas skyrius, tačiau jam patarė jį išimti. 1969 m. išleistoje knygoje "Hamleto malūnas" G. de Santillana ir H. von Dechend skelbia, kad senovės žmogus visus savo tikėjimus sukūrė stebėdamas lėtus dangaus skliauto pasikeitimus. Pasaulio sutvėrimas iš tikro reiškia naujo išsidėstymo danguje atsiradimą. Kiekviena era pasibaigdavo naujai žvaigždei atsiradus virš Šiaurės poliaus. Jiems Tvanas, kaip ir kitos nelaimės, buvo grynai kosminis reiškinys aprašytas žemiškais terminais. Žemės ašies svyravimo atradimas buvo priskiriamas Hiparchus, gyvenusiam kažkur apie 146 127 m. pr.m.e. Bet tai galėjo pastebėti ir anksčiau. Tačiau sunku patikėti, kad tą lėtą pokytį, kaip kad vienos žvaigždės virš poliaus pasikeitimą kita (kas savaime nesukelia nelaimių nei žemėje, nei danguje) imtų sieti su globalia pasaulio katastrofa. Svarbiau yra atkreipti dėmesį į mūsų pasaulio sampratai svetimus dalykus. Štai Saturnas pateikiamas tarsi būtų nejudri planeta. Kiti tekstai mini jį buvus virš Šiaurės poliaus. 1970 m. Joseph Goodavage interviuojamas Velikovskis buvo atsargus novų (ar sprogstančių žvaigždžių) klausimu. O juk tuo metu jų šviesa ryški iš toli. Ją galima būtų apibūdinti indų šviesa kuri yra kaip tūkstančiai saulių.
Tvano priežastimi laikytas Žemės praskriejimas pro klajojančios vandeningos kometos
uodegą. Tokią idėją 1696 m. išdėstė W.Whiston "Naujojoje Žemės teorijoje" ir ją panaudojo D.
Cardona neišleistame romane "Dievų numylėtinis senaisiais laikais" (1962). 1972 m. CBC
dokumentiniame filme apie Velikovskį, tasai išdėsto savąjį požiūrį į tvaną: 1975 m. rudenį Greenberg ir W. Sizemore išspausdino pusės puslapio straipsnelį "Saturnas ir genezė", kuriame aptarė 1910 m. Maurice Jastrow straipsnį "Saulė ir Saturnas". Jame buvo pristatytas asirų-babiloniečių tikėjimas, kad Saturnas yra naktį šviečianti Saulė. Tai palaikę Velikovskio prielaidą, apie Saturną, kaip "tamsią" žvaigždę. Vėliau pasirodė David Talbott straipsnis "Universalusis valdovas: esė apie prarastą Saturno simbolizmą". Lynn Rose sukūrė modelį palei 5 a. pr.m.e. graikų filosofo Philolaos sistemą. Visatos centre buvo ugnis apie kurią sukosi visi dangaus kūnai, tame tarpe Žemė. Žemė visada buvo atsigręžusi į tą ugnį ta pačia puse (t.y. jos sukimasis aplink ašį sutapo su apskriejimu orbita). Taip dabar yra su Žeme ir Mėnuliu. Ir iš Mėnulio atrodo, kad Žemė stovi vietoje Mėnulio horizonto atžvilgiu. Straipsnis "Variacijos Philolaos temomis" pasirodė 1979 m. rudenį. 1977 m. rudenį D. Cardona išspausdino straipsnį "Nakties Saulė". RCN pirmasis laikraštis, pasirodęs 1976 m. rugsėjo mėn., pažadėjo "Saturno amžiaus" publikaciją. Pažadas buvo ištesėtas Nr. 3, išėjusiame 1977 m. spalio mėn. kaip J. Gibson interbiu su D. Talbott. Jame teigta, kad Žemė, Marsas, Saturnas ir Jupiteris buvo vienoje ašyje. Jupiterio nesimatė iš Žemės, nes jį užstojo Saturnas. Tačiau mitai Jupiterį apibūdina kaip pietų pusės dievą. Pasaulio sutvėrimas Mūsų senoliai, atrodo, buvo tiesiog apsėsti pasaulio sukūrimo tema. Ji gausiausia pasaulio mitologijos lobyne. Jie ne tik kad aprašė pasaulio tvėrimą, o tarsi jį stebėjo. Juk sunku patikėti, kad aukštų kalnų, gilių vandenų ir plačių dykumų atskirtos tautos savaime būtų išmąsčiusios tokias idėjas. Daugelyje mitų sakoma, kad pradžioje tebuvo vandenys ar beformis pasaulis. Pasaulio tvėrimas dažniausiai prasideda, kaip ir Pradžios knygoje, ryškia šviesa. Ji nesusijusi su Saule, nes Saulė paprastai sukuriama vėliau. Pagal Centrinės Amerikos tikėjimus pasaulis buvo sukurtas 4 ar 5 kartus, (Cinco soles que son edades, "5 Saulės buvusios epochomis", pagal Gmara). Pradžioje danguje dominavo Saturnas. Ankstyviausiuose mituose Kūrėjas ir dangus yra sinonimai: šumerų An, babiloniečių Anu, egiptiečių Atum-Ra, graikų Uranas-Kronas, indų Varuna. Kinų Tien yra ir dievas ir dangus, kaip ir sanskrito dyaus (lotynų deus). Zoroastrams dangus iš pradžių turėjo didelės sferos, vadinamos Spihr, Aukso amžiaus valdovo Zurvano kūno, pavidalą. Lapiai kalba apie senąjį Waralden Olmay, Pasaulio žmogų, tapatinamą su Saturnu, kaip ir norvegų Dangaus žmogus Kroderis. Pagrindinė Dangaus žmogaus veikla buvo sutvėrimas. Daugelyje mitų, pats dievo kūnas tapdavo pasaulio materija (norvegų Ymiras, indų Pruša, kinų Pan Ku). Mes sutvėrimą įsivaizduojame kaip atsiradimą. Tuo tarpu pirmapradžiuose mituose kalbama apie regimos dangiškosios buveinės pertvarkymą, sunaikinimą ar transformavimą. Pasaulio sutvėrimo įvykius stebėjo žmogus. Kometa vardu Venera Venera yra tarsi kosminė gimda. Kaip šumerų Gula motina-gimda. Babiloniečių Ištarė
reiškia gimda. Mitų prasme, Venera buvo iškvėpta dievo Saturno širdis-siela, tapdama
susivijusia dievo barzda ir atsiskirdama kaip kosminė gyvatė apsivijusi dievą.
Pagal Ovidijų, Cezario sielą, kaip kometą į dangų nunešė Venera. Ir kituose romėnų šaltiniuose Cezario siela minima kaip kometa, o kituose Venera. Actekų mite apie Quatzalcoatl, siela pakyla kaip kometos pavidalo Venera. Meksikos gentys labai garbino Venerą, ir tiksliai žymėjo jos pasirodymo ir nusileidimo datas pagal augustiniečių tėvą Ran n Y Zamora. Kam ta registracija (ir Babilone, Kinijoje bei kitur), jei Venera nekelia jokios grėsmės? Gal tai paprotys iš laikų, kai Venera keitė orbitą? Sahagun kronikose rašė, kad pasirodžius Aušrinei, visus apimdavo baimė, durys būdavo uždaromos. "Anales de Quahtitlan", analuose iš Meksikos aukštikalnių, aprašomi Veneros spindulių keliami pavojai. Vienišos nendrės (ce acatl) dieną (Quetzalcoatl gimimo, o taip pat ir mirties dieną - kai jo siela pakilo į dangų kaip Venera. Sakoma, kad jis vėl sugrįš ce acatl dieną) Veneros patekėjimas yra mirtinas ji nužudo karalius. Actekų vienas simbolių buvo šluota. Ji charakteringa Cihuacoatl, gyvatei, valdovų patarėjai ir susijusi su bauginančia gyvatiška deive Coatlicue ir Toci. Rytinis pašlavimas buvo ir tamsos, kartu su visais joje slypėjusiais pavojais, išvarymas. Plačiau žiūrint, kosminės nakties pabaiga, kosmoso chaoso sutvarkymas. Chiapas aukštikalnėse Venera laikyta mergina su šluota, Chamula, šluojanti kelią Saulei. O šluota kosmose primena kometą (prisiminkime ir Europos raganas, skraidančias ant šluotų). Rugsėjo 16 d. buvo švenčiama Ochpaniztli (Kelių šlavimo) šventė, lydima aukų, kuriose dalyvaudavo pati Deivė motina Toci, namų valytoja, kurią vaidindavo karys, prisidengęs paaukotos moters oda ir šluota gainiojo minią. Toci dejonės priversdavo drebėti žemę. Kometos ir karalių mirtys Egipto "Mirusiųjų knyga": Actekų karaliaus Moctezuma baimė pasirodžius kometai. Romos poetas Lucianas vaizdžiai aprašė kometos sukeltą nelaimę. Net graikų matematikas ir astronomas siejo kometas su valdovų mirtimis. 3 a. Origenas laiko kometą dinastijos pasikeitimo ženklu. Laikyta, kad 336 m. kometa pranešė apie Konstantino mirtį. Sakoma, kad ryšium su Juliaus Cezario nužudymu danguje pasirodė kometa. Sužinojus apie kometą Neroną apėmė siaubas; kometos pasirodė prieš imperatoriaus Macrinus (218 m.) ir Attilos (451 m.), imperatoriaus Valentino (455 m.), Šarlio Didžiojo (814 m.) mirtį. Anot 4 a. Synesius, kometa reiškia didelę nelaimę. 6 a. frankų vyskupas ir istorikas Grigorijus iš Turo, rašė, kad liepsnojanti kometos diadema pranašauja valdovų mirtis. Goeffrey iš Monmouth siejo Aurelijaus Ambosius mirtį su ryškios kometos pasirodymu. Halley kometai pasirodžius 1066 m. balandžio mėn., britų astronomas "Anglo-Saxo
Chronicle" pasiuntė pranešimą: Požiūris į kometas gerai atsispindi Martino Liuterio laikų vokiečių vaikų dainelėje: Dalykai, kuriuos neša kometa Tai audros, maras, badas, Karalių mirtys, Karas, drebėjimai, tvanas ir pokyčiai. Kinų Mawangdui kape prie kometos pavaizdavimo parašyta aiškiai: "Mirs karaliai". Li Čun Feng (602-667 m.) "Pasaulio pasikeitimų knygoje" perspėjama: kai kometa įeina į Tauro žvaigždyną, per 3 metus imperatorius mirs ir šalyje prasidės betvarkė. Tibullus mini kometas kaip prasidėsiančio karo ženklą. Plinijus "Gamtos istorijoje" sako, kas jos neša karą ir sąmyšį, o Ptolomėjus siejo jas su priešo užpuolimu. 1011 m. "Byrhtferth vadovas" mini karą, kaip vieną iš kometos atneštų sukrėtimų. Juozapo "Žydų istorijoje" kardo formos kometa išpranašavo Jeruzalės sugriovimą. Kometa pasirodė prieš normanams 1066 m. užkariaujant Britaniją. Po vėduoklės formos kometos pasirodymo, 1456 m. krikščionys kentėjo nuo turkų. 1835 m. seminolų vadas Osecola, pamatęs Halley kometą, sušaukė gentį karui prieš baltuosius. Graikų poetas parašė: Luba iš Afrikos irgi sako, kad kometa reiškia vadovo mirtį. Kaip ir Polinezijos čiabuviai, kurie kometas laiko skrendančiomis sielomis. Paradoksalios šios Šekspyro eilutės: Kai vargšas miršta, kometa nepasirodo; Dangus nušvinta mirštant princesei. 837 m. pasirodžius kometai, Prancūzijos karalius Liudvikas Pamaldusis puolė melstis liepdamas statyti bažnyčias, kad apramintų Dievo įniršį. Kartaginos generolą Hanibalą 184 m.pr.m.e. įspėjo, kad pastebėta kometa reiškia jo mirtį. Generolas nusižudė. Toks susiejimas gali būti aiškinamas tuo, kad kometos dažnai laikytos į dangų pakilusių didžiųjų valdovų sielomis. Aristotelis sakė, kad Demokritas kometas laikė žmonių sielomis. Pagal Ovidijų, mirus Cezariui, danguje pasirodė kometos ir Cezario siela pakilo kaip kometa.
Papildomai skaitykite:
Pagrindinis NSO puslapis |
