Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Gyvybės paieškos

"Niekas nesupranta gyvybės atsiradimo", Ken Nealson1)

Taip pat skaitykite Ar kažkur Visatoje yra gyvybė?

Ir iš tikro nežinome, kaip atsirado gyvybė, ar iš viso atsirado, ir kokia ji gali būti. Mes net nežinome, kaip jos ieškoti.

Spėjama, kad pirmoji nežemiška gyvybė, su kuria susidursime, bus panaši į mikrobus. Jų paieška prasidėjo dar Žemėje tiriant paprastas formas, galinčias išgyventi atšiauriomis sąlygomis. "Gyvybė slepiasi o akmenimis. Gyvybė slepiasi akmenyse", Ken Nealson.

Kas yra gyvybė?

Ji turi formą ir struktūrą, nes to reikia vienos energijos rūšies vertimui kita, o tai esminė gyvybės savybė.
Ji dauginasi ir vystosi. Ir kadangi ji panaudoja energiją, ji sukuria perdirbtus produktus.
Ir ji atlieka kokią nors veiklą, kurių viena gali būti judėjimas.

Kiti kriterijai, bendruoju atveju, nėra visuotiniai. Ja reikia tokio kuro kaip deguonis, bet šiam tikslui gali tikti daug kitų cheminių elementų. Tarytum, gyvybei reikalingas vanduo, bet ta būtinybe irgi abejojama.

Gyvybę rasti tikimasi Marse, Jupiterio palydove Europoje, Saturno palydove Titane. Bet nė viena šių vietų nepanaši į Žemę. Daugiau šansų [ arba bent jau panašesnei į žemiškąją ] gyvybei būtų Žemės tipo planetose, kurių prie kitų žvaigždžių dar nerasta (iš dabar žinomų apie 80). Gal tai atsakys NASA 2007-2014 m. planuojamos kosminės misijos?

Bet jei nežemiškoji gyvybė kažkur yra labai išsivysčiusi, ji pati gali pasireikšti. Tai yra SETI programos, ieškančios galimų komunikacijos požymių, viltis. Deja, SETI apžvelgia vos mažą lopinėlį dangaus.

Ir gali būti, kad tos civilizacijos yra tiek išsivystę, kad mes jiems atrodome kaip kokie mikrobai.

Prieš keletą metų anglų astrobiologas Č. Kokelas2) skeptiškai įvertino tikimybę atrasti kosmose gyvybę. Ji susideda iš tokių veiksnių: a) gyvybės atsiradimas potencialioje planetoje; b) biomasės išplitimas visoje planetoje; c) toji biomasė sukuria specifines medžiagas (markerius); d) tų medžiagų kiekis yra pakankamas.

Net kiekvienos jų tikimybę vertinant 10%, galime tikėtis kad apgyvendintas bus vienas pasaulis iš 10 tūkst., - kas 10 kartų daugiau už žinomų ekzoplanetų kiekį. O štai Eugenijus Kuninas3) gyvybės atsiradimo tikimybę vertina 10-1018 - t.y. kaip nykstamai mažą dydį („Atsitiktinumo logika“, 2014).

Mikrobiologas E. Kuninas skelbiasi esąs ateistu ir ypač priešiškas kreacionizmui. Tačiau jo vien matematine tikimybių teorija paremti tyrimai apie „atsitiktinį“ gyvybės atsiradimą tik priartina prie požiūrio apie šio reiškinio unikalumą Visatoje. Nurodoma, kad Visatoje yra 50 sekstilijonų žvaigždžių (tiesa, sekstilijonas yra dvejopas: 1021 arba, prancūzų tradicijoje, 1037 - paimsim didesnį, o dėl didesnio įtikinamumo laikysim, kad žvaigždžių yra dar daugiau, t.y. 1050). Laikykim, kad tiek žvaigždžių turi ir planetų sistemas. Bet ir tada E. Kuninas įvertino gyvybės atsiradimo tikimybę 10-1018.

Ką tai gali reikšti? Ogi, kad gyvybės atsiradimo galimybė kitose planetose beveik neįtikėtina. O tada Žemę pagrįstai galima laikyti Pasaulio centru. O tai labai paranku tikintiesiems „protinga“ Dievo ranka.

  • Koonin E.V. The Logic of Chance: The Nature and Origin of Biological Evolution, 2011
  • Soliaris nėra vien fantastika!

    Na jei ir ne visa planeta-vandenynas, tai bent jau jame gyvenantys gyvūnai, gyvenantys panašiose planetose – bent taip tvirtina Kinijos mokslininkai. Asimitriada

    Žinoma, kad labiausiai paplitę žvaigždės Visatoje – raudonosios nykštukės, kurių daugelis turi planetas. Tačiau šios žvaigždės gana vėsios, tad jų planetos, kuriose gali būti gyvybė, privalo būti gana arti žvaigždės, o, be to, jos į šviesulį visada atsigręžusios viena puse. Tad jų viena pusė turi smarkiai kaisti, o kitą svilinti baisus speigas.

    Tačiau mokslininkai nusprendė, kad tokia hipotezė neatsižvelgia į tai, kad šiluma planetoje gali skirstytis įvairiais būdais. Jie sukūrė naują planetos-okeano modelį prototipu paimdami Gliese 581g planetą, esančią už 20 šviesmečių. Ji maždaug pusantro karto masyvesnė už Žemę (tad ir gravitacija didesnė, tad ir atmosfera privalėtų būti storesnė ir tankesnė), tačiau metai ten tetrunka 36 paras.

    Paaiškėjo, kad apšviestoje pusėje vandenynas visąlaik laisvas nuo ledų, o tamsiojoje pusėje sukaustytas ledų, tad visa atmosfera susitelkusi tamsiojoje pusėje. Tačiau vandenyno srovės labai efektyviai perneša šilumą, todėl palei jų kelią ties pusiauju susidarys atviro vandens juosta. O tada net šalčiausioje vietoje temperatūra neturi kristi žemiau -60o. To nepakanka, kad iš atmosferos dėl šalčio iškristų anglies dvideginis, o tad negali kristi ir atmosferos temperatūra.

    Gausėjant atmosferoje anglies dioksido, ledas ištirpsta visoje planetoje, o temperatūra šviesiojoje pusėje pakyla vos 2-3 laipsniais – ir temperatūra išsilygina beveik visoje planetoje. Ir tikėtina, kad klimato sistemos tokiose planetose stabilios, o tai reiškia, kad jose galima gyvybė.


    Gyvybės ženklai Marse?  

    Taip pat skaitykite:
    Saulės vėjas nupūtė Marso atmosferą?
    Baltoji Marso uola
    Vaikų vardus į Marsą
    Marso paslaptingų nuotraukų rasite NSO grupės failų srityje

    Yra nemažai civilizacijos ženklų Marse. Reikšmingiausi yra stiklo vamzdžiai, nes žymi tunelius kaip galimą transporto sistemą. Jokie žinomi gamtos procesai negali paaiškinti tokių struktūrų. Jų plotis iki 60 pėdų pločio.

    Be pagarsėjusio Veido, Marse yra ir kitų "veidų", delfinų, žuvų ir kitų gyvūnų figūrų. O dabar Mark Carlotto "Odyssey" misijos Cydonia rajono liepos mėn. THEMIS nuotraukose, į pietus nuo Veido, įžvelgia stačiakampes struktūras - tarsi tai būtų koks archeologinis objektas - tik jis ... Marse. Ar ir tai "optinė apgaulė", kokia vadinamas Veidas?

    Marso veidas

    1976-ųjų liepos 25 d. NASA "Viking Orbiter" nufotografavo Marso Cydonia sritį. Vienoje nuotraukų buvo paviršiaus darinys labai primenantis žmogaus veidą. O gal jis dirbtinės kilmės?

    Neigimas
    Taip yra dėl apšvietimo kampo. Žemėje irgi gausu sutapimų, pvz., vyro profilis Helpšyro kalne. Žmogaus smegenys gerai atpažindamos vaizdus greitai randa panašumų gamtos objektuose, pvz., debesyse. O žmogaus veidas yra stiprus archetipas.

    Įvertinimas
    Kol nėra įrodymų, visa tai tėra hipotezės.

    Paslaptingos dėmės

    Skirtingų dydžių tamsios dėmės (iki 700 pėdų pločio, randamos apie 50-yje kraterių), pasirodančios prie Marso pietų poliaus, gali būti gyvybės požymiai. Jos užfiksuotos apie 150 MOC padarytų nuotraukų Ar ją atras "Mars Express", Marsą pasieksiantis 2003 m. pabaigoje?

    Andras Horvath, Tibor Ganti ir Eors Szathmary iš Budapešto spėja jas esant Marso mikrobų kolonijomis, kurios sezoniškai suklesti ir nunyksta.

    "Mars Global Surveyor" orbitinės kameros kūrėjas Michael malin ir Kenneth Edgett spėja jas atsirandant išgaruojant ir vėl sušąlant anglies dioksido ledui.

    Dėmės atsiranda ant kraterių dugne esančių kopų pietų ir šiaurės poliarinėse srityse - žiemos pabaigoje ir išnyksta vasarą. Jos pirmiausia pasirodo kopų pakraščiuose ir retai ant jų keterų. Pradžioje apvalainos vėliau gali ištįsti. Jų padėtis (nepriklausomai nuo aukštumos ir kopų formos - apvalių ar pailgų) leidžia spėti esant biologinės kilmės. Tai, kad dėmės retai pasirodo kopų keterose, kur Saulės šviesos daugiausia, leidžia neigti paprastą sušalimo-atšalimo procesą.

    Tokie mikroorganizmai žiemą praleistų po anglies dioksido sniego kepure. Pavasariop ryškesnė šviesa prasiskverbia pro ledą ir dėl fotosintezės įšyla aplinka. Atsirastų juos supantis skystis po ledo pluta. Sąlytyje su gruntu gauna reikiamų medžiagų. Ledo sluoksniui plonėjant mikroorganizmai pasirodo pilkos spalvos, o visai ištirpus greitai nusibaigia ir pajuosta. Tai paaiškintų, kodėl juodi dėmių centrai apsupti pilkais pakraščiais.

    Bet gali būti ir nebiologinių aiškinimų, sako Marcello Coradini, Saulės sistemų misijų koordinatorius. "Giotto" zondo vaizdai rodo kometų branduolį esant kai ultravioletiniai spinduliai paveikia anglies ir vandens ledo mišinį. "Mars Express" patikrins, ar taip nutinka ir Marse.

    Nepalankiose aplinkose gyvenančių juodų mikroorganizmų yra ir Žemėje. Gyvybės randama ir ypač sūriuose požeminiuose Antarktidos ežeruose. Bet Marso sąlygos gerokai atšiauresnės - temperatūra prie polių žemesnė ir ultravioletinių spindulių plona Marso atmosfera beveik nesulaiko. Bet Žemėje ciano bakterijos turi labai efektyvų ultravioletinių spindulių filtrą. Planuojama jų iškelti į stotį kosmose patikrinant atsparumą UV poveikiui.

    Didžiausia problema yra vanduo. Marso ledas sudarytas išimtinai iš anglies dioksido. GianGabriele Ori (iš Italijos) abejoja vandens ledo buvimo prie kopų, bet neatmeta biologinio aiškinimo, nes gali būti kažkokie geologiniai reiškiniai, kurių metu susidaro vandens garų.

    Gaila, kad prie tamsių dėmių artimiausiu metu nepasirodys joks prietaisas. "Beagle 2" nusileis 2003 m. gale į Isidis Planitia (kiek šiauriau nuo ekvatoriaus). Bet jas bus galima tirti prietaisais iš orbitos.

    Malcolm Fridlun'as iš "Darwin" projekto (ESA misija gyvybėms paieškoms kitose planetose) mano, kad sunku tikėtis, jei Marse prieš 3,5 mln. metų klestėjo gyvybė, ją esant visiškai išnykus. Gerai, kad Europa tebesidomi Marso tyrinėjimu, nes NASA nukapojo biudžetus fondų palikus praktiškai tik kariniams tikslams.

    Marse gali tebebūti vandens

    Po Marso paviršiumi nemažai vandens ledo, sako William Boyton, nustatęs vandenilio (vandens sudėtinės dalies) požymius. Jis spėja jį esant po šiaurės poliaus anglies dioksido ledo kepure. Daugiau paaiškės pavasarį ištirpus anglies dioksido kepurėms. Tai spėjama iš "Mars Odyssey: perduotų duomenų. Pirmąkart galima daryti Marso paviršiaus cheminę analizę. Apie tai buvo paskelbta ir JPL spaudos konferencijoje.

    Mokslininkai jau senokai įtikėję, kad kadaise (kažkur prieš 10 mln. metų) vanduo gausiai tekėjo Marso paviršiumi. Įrodymų pagausino jau senokai apie Marsą besisukantis "Mars Global Surveyor". Skystas vanduo tekėjo iš šalia ekvatoriaus buvusių lūšių, tų pačių, pro kuriuos gausiai veržėsi lava. Devon Burr ir Alfred McEven iš Arizinos un-to rado įrodymų lava padengtose Cerberus lygumose [jų straipsnis kartu su Susan Sakimoto išspausdintas "Geophysical Research letters"].

    Kai Marsas prieš milijonus metų atvėso, paviršiaus vanduo sušalo arba išgaravo. Bet kažkiek sušalusio jo galėjo likti požeminėse ertmėse. Periodiškai jo kažkiek ištirpsta. Jau 8-o dešimtmečio "Viking" perduoti vaizdai nuteikė mokslininkus Marse buvus milžiniškus vandens srautus, kurie išgraužė milžiniškas griovas. Athabacka slėnis [kiek į šiaurę nuo ekvatoriaus] yra gana nesenas darinys.

    Bet gyvybei reikalingas skystas vanduo, tad tirpstantis ledas gali palaikyti gyvybę. Marse galėjo likti geoterminių reiškinių padedančių savo šiluma išlaikyti skystą vandenį.


    "Odyssey" yra 300 mln. dolerių vertės projektas. 2001 m. balandžio 7 d. startavęs zondas yra 7,2 pėdų (2,2 m) ilgio, 5,6 pėdų (1,7 m) aukščio ir 8,5 pėdų (2,6 m) pločio. Iš jo Marsas bus tiriamas iš 249 mylių (400 km) aukščio regimojo ir infraraudonojo spektro dalyse. Planuota buvo tirti radiacijos lygį paviršiuje, bet vis dar nepavyksta sutvarkyti MARIE prietaiso. Ir pagaliau yra pora marsueigių, galėsiančių sijoti gruntą ir trupinti akmenėlius, viską fotografuojant ir darant chemines analizes. Duomenis pradėjo tiekti po to, kai 2001 m. spalio 23 d. pradėjo suktis orbita apie Marsą, nors oficialiai Marso misija prasidėjo 2002 m. vasario 19 d.

    Po Marso paviršiumi rasti dideli ledo klodai

    Neseniai "Phoenix" atkasė ledo ir netgi užfiksavo šiaurinėse lygumose krentantį sniegą. O dabar MRO duomenys rodo, kad po Marso paviršiumi randasi nemaži ledo klodai. Tai nustatė SHARAD radaras, pajėgus nustatyti, kas randasi po paviršiumi. Jo duomenys rodo, kad Ice under Mars Surface dviejose vidutinėse platumos vietose, kurių viena plotu prilygsta Los Andželui, beveik ištisai glūdi ledo sluoksnis (iki 800 m storio - jį dengia plonas nuolaužų sluoksnis, slepiantis, tačiau kartu ir trukdantis išgaruoti).

    Keista, kad ledas tebėra išlikęs. Marso klimatas nėra palankus ledo susidarymui taip arti pusiaujo. Tad praeityje turėjo būti atšalimas. Gal tai požymis, kad praeityje vanduo egzistavo ir skystu pavidalu.

    Ledo buvimas yra labai svarbus veiksnys. Iš jo, jei prireiktų, būtų galima išskirti ir kvėpavimui reikalingą deguonį.

    Vikingo misija

    "Vikingo" misijos Marse metu buvo naudojami Gilberto Levino sukurti prietaisai, skirti gyvybės paieškai. Į grunto mėginius buvo įmaišoma šiek tiek mitybinių medžiagų, turinčių anglies-14 izotopų. Jei prietaisai užfiksuotų, kad atsirado metano, turinčio anglies-14, tai reikš, kad Marse yra gyvybė. 1976 m. liepos 20 d. "Vikingo" duomenys rodo esant teigiamą rezultatą. Tačiau kitas instrumentas, ieškojęs organinių molekulių, nieko nerodo. Beveik visi misijos mokslininkai pasirinko atsargesnį kelią paskelbdami, kad gauti duomenys yra neteisingi.

    Kilo karšti ginčai, tačiau G.Levinas tebesilaiko savo nuomonės ir turi nemažai šalininkų. Joe Mileris pakartojo tų duomenų analizę ir laiko, kad pagal registruotas emisijas visgi galima nustatyti cirkadinį ritmą. O tai jau stiprus argumentas.

    Levinas pateikė prašymą ESA ir NASA, kad šios agentūros į Marsą pasiųstų adaptuotą variantą, leisiantį ieškoti choralinių molekulių, kurios pasižymi tuo, kad prie anglies atomo kiti atomai gali prisijungti skirtinga tvarka. Gyvi organizmai linkę pasirinkti tik vieną kurį variantą. Negyvojoje gamtoje variantų yra maždaug po lygiai. Jei būtų nustatyta, kad dominuoja viena kuri forma, tai būtų beveik tikras įrodymas, kad Marse yra gyvybė.

    Ar yra gyvybė Žemėje?

    Štai jau daugelį metų kosmose ieškome kitaplanečių. Bet vis dar veltui. O ar jie ieško mūsų? Ir jei turi panašų į mūsų išsivystymo lygį, kaip jei gali mus aptikti? Kokie požymiai gali mus „išduoti“?

    Vanduo ir atmosfera. Gali būti, kad jie pastebės Žemės atmosferą spektrą – tai nesunku šiuolaikiniai astronomijai. Jie gali nustatyti atmosferoje esant vandens, deguonies, metano ir ozono. Pvz., amerikiečiai Gliese 1214b planetoje nustatė esant didelį vandens kiekį. Kranas Tai jau svarus argumentas gyvybės buvimo galimybei.
    Ypatybė. Nežemiečių biochemija gali būti visai kitu pagrindu, tad jų koks nors mokslininkas gali teigti: „Žemės paviršių supa deguonis ir vanduo. Tokiomis sąlygomis net geležis virsta rūdimis. Gyvybė ten neįmanoma!“.

    Radijo signalai. Keisti ir sudėtingos struktūros radijo signalai diapazonuose, kurių negalima paaiškinti natūraliomis priežastimis. Jau per šimtą metų mes artimąjį kosmosą užpylėme savo spinduliavimu – tik jį sunkoka pagauti, nes sparčiai silpsta. Tačiau į žvaigždes buvo pasiųsta kelios dešimtys specialių stiprių signalų. Vieni jų buvo parasti, tokie, kaip „Taika, Leninas, TSRS“ Morzės abėcėle, o kiti sudėtingi, tokie kaip išsiųsti „Aresibo“ (žr. >>>>> ). Tai dvejetainis kodas, kurį galima vizualizuoti, jei teisingai suskaidysime į eilutes. Ir net jei vaizdo prasmė liks neaiški, bus akivaizdu, kad kažkas siuntė tokį signalą – tai negali būti atsitiktiniai trikdžiai.
    Problema. Kol kas tik vienas toks signalas pasiekė tikslą – 1983 m. pasiųstas į Altairo žvaigždę, signalas ją pasiekė 1999 m. Dauguma pranešimų adresatus pasieks link šio amžiaus vidurio ar net pabaigos. Pvz., Gliese 581 (apie kurią sukasi dvi Žemės tipo planetos) juos gaus apie 2030-uosius. O „Aresibo“ žinutė Heraklio žvaigždyne esantį kamuolinį spiečių pasieks tik po 25 tūkst. m.

    Šviesos. Miestų apšvietimas naktį. Žemės naktinė pusė dėl miestų apšvietimų yra ryškesnė! Tai galima pastebėti per galingus teleskopus.
    Alternatyvos. Techninės problemos, daugybė alternatyvių paaiškinimų tokiam šviesumo skirtumui. Žemės teleskopai dar nepajėgūs pastebėti tokį skirtumą. Bet „Hubble“ orbitinį teleskopą pakeitus nauju, vadintiną Dž. Webb‘o vardu, tasai įstengs tai įžvelgti. Tačiau tai galima paaiškinti ir natūraliomis priežastimis. Pvz., kai kurios kalnų uolienos gali fosforizuoti. O gal veikia ypatingi ugnikalniai? O ir kitaplanečiai neprivalo apšviesti savo miestų (ar jų net nebūti).

    Ieškom vienas kito Mūsų kosminiai aparatai. Saulės sistemą palikę zondai. Jau 4 zondai (du „Pioneer“ ir du „Voyager“) paliko Saulės sistemą. Kiekvienas jų kitų pasaulių gyventojams gabena pranešimus: „Pioneer“ paprasčiausiai Saulės sistemos ir žmonių pavaizdavimas metalo plokštelėje, o „Voyager“ – aukso plokšteles su grotuvo adata ir detalias instrukcijas. O plokštelėse įrašyti Žemės garsai (griaustinis, vaiko verksmas, traukinio važiavimas, choro dainavimas, Dž. Karterio kreipimasis...).
    Tikimybė. Tokius aparatus pastebėti labai sunku. O ir greta artimiausių žvaigždžių jie praskries tik po dešimčių tūkstančių metų. Mes negali paskaičiuoti jų trajektorijų, o kontaktai su jais bus prarasti jau po kelių metų („Voyager“ termoelektriniai generatoriai dar veiks apie dešimtį metų). O negyvas zondas mažai skiriasi nuo paprasto asteroido, jei jo neapžiūrėsi iš arti.

    Jų aparatai. O jei jie į mūsų sistemą atsiųs zondą, gal net su nusileidimo moduliu? Tarsi mūsų „Cassini-Huygens“... Ar jis aptiks, kad Žemėje yra gyvybė? Mažų mažiausia iš orbitos matosi miškai. Net jiems nežinant apie fotosintezę, jie tikrai turėtų sukelti smalsumą. O nusileidimo modulis su fotokamera lengvai pastebės gyvybę. Aišku,, jei nusileis miške ar prie miesto. O atsidūrus vandenyne nebus toks vienareikšmis. Problema. Tarpžvaigždinio ryšio trukmė ir signalo galingumas. Zondas privalo turėti galingą perdavimo aparatūrą arba ilgą retransliatorių grandinę. O kartu tai susiję ir su aparatūros susidėvėjimu, energijos šaltiniais, mikrometeoritų padarytais pažeidimais. O ir duomenis iš zondo gaus tik po daugybės metų.

    Taigi, gyvybę Žemėje gali rasti – bet ar yra, kas jos gali (ar nori) ieškoti?

    Parengė Cpt.Astera's Advisor

    >>>> Pastaba: Skyrelis „Gyvybė be fotosintezės“ ir kiti iškelti į puslapį Gyvybės neišvengiamumas


    1) Kenetas Nilsonas (Keneth Nealson) - Žemės ir biologijos mokslų profesorius. 1997 m. pradėjo dirbti NASA JPL Gyvybės paieškų centre, o taip pat dirbo pavyzdžių iš Marso atgabenimo projekte. Tyrinėjo mangano ir geležies biogeochemiją – bakterijas, kurios oksiduoja metalus. Tiria ekstremalias sąlygas gyvybei Žemėje: Mono ežere (JAV), vandenynų gelmėse, antarktidoje ir Sibiro amžino įšalo zonose, dykumose.

    2) Čarlis Kokelas (Charles Seaton Cockell, g. 1967 m.) - britų astrobiologas, Edinburgo un-tp. prof., Astrobiologijos centro direktorius. Pagrindinės tyrimų stitys: astrobiologija, geomikrobliologija ir gyvybės egzistavimas ekstremaliomis sąlygomis. Dalyvavo kuriant Marso kolonizavimo planus (ir vadovavo „Borėjo“ projektui planuojant stotį Marso Šiaurės poliuje). Knygos: „Kosmosas Žemėje“ (2006), „Žmonių valdžia už Žemės ribų: poveikis laisvei“ (2015), „Astrobiologija: gyvybės Visatoje supratimas“ (2016), „Gyvybės lygtis” (2018) ir kt.

    3) Eugenijus Kuninas (Eugene Viktorovich Koonin, g. 1956 m.) – rusų kilmės amerikiečių biologas, laikomas specialistu evoliucionistėje ir kompiuterinėje biologijoje. Nuo 1991 m. dirba NCBI (JAV), pagrindinė veiklos sritis – lyginamoji genomų analizė, taip pat jos panaudojimas senųjų gyvybės formų rekonstrukcijai, genomo evoliucijos matematinis modeliavimas.

    Papildomai skaitykite:
    Marso spinduliai
    Kasinėjimai Marse
    S. Lemas. Kosminis kazino
    Ieškantis žemės tipo planetų
    Panspermia: užkratas iš kosmoso
    IBM veikia ... Marse
    Mūšis dėl Veneros
    Raketų pionierius
    Saulės kreiseriai
    Gyvybės neišvengiamumas
    Ar Europoje yra gyvybė?
    Nuo Dievų prie ateivių
    Prasiplečia gyvybės ribos
    Ar visa gyvybė Visatoje panaši?
    Saulės vėjas nupūtė Marso atmosferą?
    Mūsų palydovo kilmės klausimai
    M. Agrestas. Senovės kosmonautai
    Didžioji Marso revoliucija
    Vaikus išsiųskite į ... Marsą
    Gyvybės paieškų kosmose istorijos
    Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
    10 didžiųjų senovės civilizacijų
    Augalai nesvarumo sąlygomis
    Tolimų planetų nuotraukos
    Laisvojo kosmoso piliečiai
    Daugiaveidis Marsas
    Aplenkęs savo laiką
    Lenino marsiečiai
    Dangaus ženklai
    Nibiru planeta

    NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

    Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

    san-taka station

    UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

    Review of our site in English

    NSO.LT skiltis
    Vartiklis