|
Mūsų palydovo kilmės klausimai
1960 m. pabaigoje Pulkovo observatorijoje į simpoziumą susirinko Mėnulio tyrinėtojai. Šis forumas
parodė, kad Mėnulio kilmė vis dar nėra iki galo aiški.
Amerikietis G.K. Juri grindė hipotezę, kad tolimoje praeityje Mėnulis buvo savarankiška Saulės sistemos
planeta, tačiau kažkuriuo momentu, veikiama Žemės traukos jėgos, tapo Žemės palydovu. Jis rėmėsi tuo,
kad Saulės sistemos kūrimosi metu Žemės srityje buvo daug Mėnulio dydžio dangaus kūnų, kurių dauguma
suskilo į gabalus ir virto dulkėmis, kurias Saulės vėjas išstūmė už Saulės sistemos ribų. Mėnulis vienintelis
išlikęs. Jis spėjo, kad Mėnulyje gerokai mažiau geležies ir jo cheminė sudėtis artimesnė Saulės sudėčiai.
O bulgaras N. Bonevas pateikė originalią, nors kažkiek ir panašią hipotezę. Tai buvo savarankiška
planeta, kurios orbita buvo artima Žemės orbitai. Galingi ugnikalnių išsiveršimai stumtelėjo Mėnulį link
Žemės, kuri sugebėjo jį pačiupti. N. Bonevas remiasi tuo, kad Mėnulis daugeliu atžvilgių yra unikalus.
Pirmiausia, jis per didelis ir toks planetos ir palydovo masių santykis Saulės sistemoje vienintelis. Ir
pagaliau, - iš kur tie milžiniški krateriai Mėnulyje? Tačiau tam reikia tiesiog neįtikėtino aplinkybių sutapimo, kas
mažai tikėtina.
Rusų mokslininkai teigė, kad mūsų planetą, susiformavusią iš šalto kosminių dulkių ir dujų debesio,
kadaise supo daugybė dalelių, kurios nepaliaujamai judėjo, trankėsi ir jungėsi. Iš jų maždaug prieš 5 mlrd. m.
ir susiformavo Mėnulis tuo metu Žemės masė tesiekė 30-50% dabartinės masės. Taigi Žemė ir Mėnulis
beveik bendraamžiai. Susiformavęs Mėnulis, kaip ir Žemė, ėmė šilti dėl vykstančio radioaktyvių elementų
skilimo. Išsilydę lengvesni, o kartu su jais ir radioaktyvūs elementai iškilo į paviršių. Dėl tokio maišymosi
temperatūra Mėnulio viduje sumažėjo, tačiau ėmė lydytis viršutiniai sluoksniai. Tai sukėlė didelius
išsiveržimus, dėl ko kai kurios Mėnulio paviršiaus sritys ėmė grimzti. Galiausiai radioaktyvių elementų kiekis
Mėnulyje sumažėjo ir prasidėjo Mėnulio vėsimas. Tikriausiai tai buvo prieš 3,5 mlrd. m. Tačiau pagal tokį
palydovų susidarymo scenarijų Žemė turėjo supti daugybė mažų palydovų, iš kurių galiausiai teliko tik
Mėnulis.
20 a. pradžioje populiaria buvo ir Džordžo Darvino (evoliucijos teorijos kūrėjo Č. Darvino sūnaus)
hipotezė, kad kadaise Žemė ir Mėnulis buvo vienas kūnas (skystu pavidalu). Jam vėstant jis spaudėsi, kas
sukėlė sukimosi pagreitėjimą ir išcentrinės jėgos padidėjimą. Kūno forma pamažu kito. Pradžioje jis
panašėjo į suplotą elipsoidą, tada išsitempė tarsi cigaras, vėliau įgijo kriaušės formą, o galiausiai išsiskyrė
du rutulio formos kūnai. Kažkuriuo metu jų jungtis nutrūko. Veikiant vienas kitą sukimasis lėtėjo ir galiausiai
pasiekė dabartinį statusą. Tačiau šiuolaikinis mokslas šią hipotezę laiko mažai tikėtina.
Švedas Chanesas Alvenas laiko, kad pradžioje Mėnulis judėjo paraboline trajektorija kaip savarankiška
planeta. Kai jis priartėjo prie Žemės priešinga jos sukimosi kryptimi, Žemės potvynių trauka ėmė lėtinti
Mėnulio orbitinį judėjimą, privertusį jį dar labiau priartėti prie Žemės, kuri jį tada ir pasigavo. Kartu Žemė nuo
Mėnulio atplėšė nemažą medžiagos kiekį. Viena jos dalis nukrito į Žemę ir taip susidarė Žemės pluta, o kita
nukrito atgal į mėnulį, išmušdama milžiniškus kraterius. Deja, toks aiškinimas nelabai gali būti priimtinas.
Šiuo metu dominuoja atskėlimo nuo Žemės hipotezė, pagal kurią maždaug Marso dydžio kūnas (vadinamas
Tėja, kurios motina buvo Selenė; arba Orfėju) trenkėsi į besiformuojančią Žemę, atskeldamas jos dalį, iš
kurios susiformavo Mėnulis. Ją, išvystydamas Dž. Darvino idėja, 1946-ais pasiūlė R.A. Daly, tačiau į ją
kreipta mažai dėmesio iki pat 1974 m., kai ji buvo perspausdinta Icarus žurnale.
Jei nebūtų Mėnulio Taip pat skaitykite: Mėnulio svarba Mėnulio svarba žmonijai milžiniška.
Reguliariai besikeičiančios Mėnulio fazės padarė jį pirmuoju ir
labai patogiu chronometru. Iki šiol kai kur tebenaudojamas Mėnulio kalendorius. O prieš 2300 m.
Aristarchas iš Samos,
ištyrinėjęs Mėnulio užtemimus, įrodė, kad Žemė yra apvali. Kartu jis paskaičiavo
atstumą iki mūsų palydovo ir jo dydį, padarydamas išvadą, kas Saulė daug kartų didesnė už Žemę. O
prieš kokius 400 m. G. Galilėjus, įsižiūrėjęs į Mėnulio kalnus, suprato, kad Žemė ir kiti dangaus kūnai
savo prigimtimi vienodi. O I. Niutonas, palyginęs Mėnulio sukimąsi aplink Žemę su obuolio kritimu,
atrado visuotinės traukos dėsnį. Tad gal be Mėnulio taip ir būtume likę tamsuoliai?
Prieš 200 mln. m. Žemės valdžią ilgam užgrobė dinozaurai. Mūsų šiltakraujams protėviams teko
prisitaikyti prie gyvenimo nakties sąlygomis tai buvo vienintelis paros laikas, kai dantytieji gigantai
palikdavo juos ramybėje. Ir visai jiems būtų nesaldu, jei nebūtų nakties šviesulio.
Toliau, gravitacinis Mėnulio poveikis padėjo stabilizuoti Žemės sukimąsi. Jos ašies polinkis galėjo
kisti gerokai labiau, taigi ir klimatinės sąlygos Žemėje būtų keitęsi labiau ir tarsi kaleidoskope. Potvynio
jėgos lėtino Žemės sukimąsi ir dienos darėsi vis ilgesnės. Kas 100 m diena pailgėja 0,002 sek.
Nežymiai, tačiau per 500 mln. m prikapsėjo maždaug 2 val. Taigi, be Mėnulio gyvenimas būtų vykęs
gerokai sparčiau bet blogiau kitkas dėl greitesnio sukimosi būtų pūtę stipresni vėjai.
Ir be Mėnulio jūros būtų mažiau sūrios ir, galbūt, dėl to gyvybė Žemėje galėjo ir neatsirasti.
Anksčiau Mėnulis buvo dukart arčiau tad ir potvyniai buvo gerokai smarkesni, o ir vykdavo dažniau.
Kitaip sakant, vandenyno krantus kas 3-5 val. užgriūdavo galingos bangos, kurios ardė pakrantės uolas
ir į vandenį patekdavo mineralinės druskos ir organinė medžiaga (anglies pagrindu), kurią į sausumą
atnešdavo meteoritai ir kometos. Taigi, smarkus krantų plakimas padėjo susidaryti maistinei terpei
pirmajai gyvybei. Kai kurie mokslininkai mano, kad nuolatinė potvynių ir atoslūgių kaita užtikrino
energiją, kuri būtina ilgų molekuliarinių grandinėlių (baltymų pirmtakų, DNR) susidarymui.
Be Mėnulio galėjo nebūti ne tik kalnų, bet, galbūt, ir sausumos. Manoma, kad Mėnulis susidarė
kosminio kataklizmo metu. Į kosmosą galėjo būti išmesta nemažai Žemės plutos ir mantijos, kurių
dalis atgal nenukrito. Todėl tvirtas planetos sluoksnis, litosfera, tapo 70% plonesnė, nei buvo
anksčiau. Plona ir trapi pluta suskilo į atskiras dalis, dreifuojančias virš skystos mantijos.
Susidurdamos, šios tektoninės plokštės ir suformavo kalnus. Jei to nebūtų įvykę, Žemės, kaip
Veneros, paviršius būtų lygus, - taigi ir vanduo joje būtų pasiskirstęs lygiai, ir praktiškai visas paviršius
būtų po vandeniu.
Papildomai skaitykite:
|
