Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Gyvatės žvaigždynas    

Gyvatės žvaigždynas (Serpens, Ser) – šiaurės pusrutulio pusiaujo juostos žvaigždynas, vienintelis žvaigždynas, sudarytas iš dviejų atskirų dalių – ryčiau esančios Gyvatės Galvos (Serpens Caput) ir vakariau esančios Gyvatės Uodegos (Serpens Cauda). Tarp tų dalių įsiterpęs Gyvatnešio žvaigždynas, Gyvatės žvaigždynas todėl senovėje dažnai laikytas Gyvatnešio žvaigždyno dalimi, o atskiru žvaigždynu tapo tik 1922 m. Vizualiai gyvatės kūnas vaizduojamas kaip esantis už Gyvatnešio nugaros. Jame per 100 akimi regimų žvaigždžių. Lietuvos danguje žvaigždynas matomas pavasario - vasaros mėnesiais.

Nustatyta, kad kelios Gyvatės žvaigždės turi planetas.

Graikų mitologijoje tai gyvatė, kurią laiko Asklepijus. Kartą jis užmušė gyvatę, tačiau ji atgijo, kai kita gyvatė ant tosios uždėjo prikeliančią žolę. Kadangi gyvatės kasmet keičia savo odą, jos yra atgimimo simbolis.

Kinijos astronomijoje dauguma Gyvatės žvaigždžių sudarė Tianši turgų supančią sieną. Viena galvos žvaigždė (Mu Ser) reiškė Tianru, princo žindyvę, kartais lietų. Dvi uodegos žvaigždės įėjo į Šilou, bokštą prie turgaus. Kita uodegos žvaigždė buvo Liesi, brangakmenių parduotuvė.

Babiloniečiai turėjo du „gyvatiškus“ žvaigždynus, Mušhušu ir Bašmu. Atrodo, kad Mušhušu apytiksliai atitiko graikų Hidrą, o Mašmu Eudokso „Gyvatę“, pagal kurią Ptolomėjas į katalogą įtraukė Gyvatės žvaigždyną.

Ryškiausios žvaigždės:

  • Unukas (a Ser - 2m,63), esanti Gyvatės Galvoje. Tai raudonoji milžinė, esanti maždaug už 23 parsekų, turinti neryškią, plika akimi nematomą kompanionę;
  • Beta, Gama ir Jota sudaro trikampį, aprėminantį gyvatės galvą;
  • Eta yra ryškiausia uodegos žvaigždė. Ji irgi raudonoji milžinė.

Kiti objektai:

  • Seiferto sekstetas – neįprasta sąveikaujančių galaktikų grupė, viena tankiausių galaktikų spiečių
  • Erelio (M 16) difuzinis ūkas, įtraukiantis dujų-dulkių „Sutvėrimo stulpus“, žvaigždžių gimimo sritis
      „Erelio ūke“ (M16) gausu molekulinio deguonies ir tarpžvaigždinių dulkių.
       Neįprastą jo apšvietimą lemia jame glūdinčios jaunos ultravioletinės žvaigždės.
       Greta karštų žvaigždžių dujos yra jonizuotos. Stiprus ultravioletinis spinduliavimas įkaitina ir jonizuoja dujas, todėl sritys su 10000o temperatera debesys švyti ir vadinami šviesiaisiais ūkais.
  • Kamuolinis M 5 spiečius;
  • Arp 220 – prototipinė ultraryški infraraudonoji galaktika;
  • Hoag‘o objektas, žinomas reta žiedinių galaktikų klase; Sutvėrimo stulpai
  • Alija (Gyvatės teta) – žalsvai gelsvų žvaigždžių pora, matoma per nedidelį teleskopą.
  • Raudonojo kvadrato ūkas, vienas retų kvadratinę formą turinčių objektų;
  • Westerhout 40 – artimas ir gausaus žvaigždžių formavimosi rajonas, molekulinis ūkas

Iš Gyvatės žvaigždyno atvyko mytilų (mythilae) rasės ateiviai. Jie pirmąkart pastebėti 1965 m. ir dažniausiai stebėti prie Antarktidos. Manoma, kad jie nėra pavojingi žmonijai.

Nubausti angelai buvo ištremti į požemius – tai buvo raudonieji žmonės (šėtonai).
Kita indikacija yra raudonieji slibinai.

Slaptasis 13-asis astrologijos namas, raudonoji gyvatė žymi Gyvatės žvaigždyną. Gali būti, kad kilmingieji reptoidai iš Gyvatės žvaigždyno buvo raudonos spalvos ir tai gali būti Škotijos gado genties (žydų gadų gentis, atvykusi Škotiją) minimu raudonuoju grėsmingu liūtu.


„Užgęsę“ žvaigždynai

Dabar nakties skliaute astronomai išskiria 88 žvaigždynus, tačiau jų kiekis ne visąlaik buvo toks. Iki 1928 m. žvaigždėlapių sudarinėtojai turėjo teisę grupuoti žvaigždes savo valia, tačiau po to Tarptautinė astronomų sąjunga įteisino dabartinę tvarką. Vis tik įdomu, kokių žvaigždynų buvo atsisakyta. Tiesa, tokių buvo apie šimtą, tačiau aptarsime tik kelis.

Pirmuoju į žvaigždes žvaigždynams 2 a. priskyrė K. Ptolemėjus, kurio 48 žvaigždynai iki šiol išlikę žvaigždėlapiuose. Tačiau ir po jo buvo norinčių kitaip suskirstyti žvaigždes. Pvz., flamandų kartografo G. Merkatoro dangaus gaublyje (1551) buvo Antinojo žvaigždynas iš 8 žvaigždžių, „atimtų“ iš Erelio (dabar jos sugražintos). Antinojus buvo mėgiamas imperatoriaus Adriano tarnas.

Šiaurinę musę Iš žemėlapių vienas po kito išnyko ir smulkūs Bitės, Lelijos ir Šiaurinės musės žvaigždynai. Bitės žvaigždyną (tarp Avino ir Persėjaus žvaigždynų) 1612 m. išskyrė olandų kartografas Peteris Plancius1), tačiau 1679 m. prancūzų astronomas Augustinas Rojė3) iš tų pačių žvaigždžių suformavo Leliją, Prancūzijos karalių simbolį. O po kelių metų lenkų astronomas Janas Hevelijus tą dangaus sritį pervardino į Šiaurinę musę3), kuri, atseit, nedavė ramybės Avinui. Dabar jos žvaigždės perduotos Avinui. Tad danguje liko tik Pietų musė (Musca Australis), kuri prarado savo epitetą, likdama tiesiog Muse. Įdomu, kad „Uranijos veidrodyje“ (1825) Šiaurinė musė vaizduojama su 4 sparnais.

1806 m. anglų astronomas išskyrė Voltos stulpą norėdamas pažymėti to laikmečio mokslinę naujovę, tiesa, jam priskirdamas tik 2 žvaigždes, matyt, simbolizuojančias du baterijos polius, pliusą ir minusą. Dabar jos priskirtos Pegaso žvaigždynui.

1799 m. prancūzų astronomas Žeromas Lalandas4) sudarė Katės žvaigždyną, nes danguje jau buvo trys kačių šeimos atstovai: Liūtas, Mažasis liūtas ir Lūšis, o naminės katės nebuvo. Jis rašė: „Aš labai mėgstu kates ir noriu, kad tasai gyvūnas drėkstų dangaus žemėlapyje“. Tam jis atskyrė kelias žvaigždes iš Hidros ir Siurblio. Mūsų laikais šis žvaigždynas nepripažintas, o 2018 m. Kate pavadinta ryškiausia jo žvaigždė (HD 85951), dabar vėl priklausanti Hidrai.

O vokiečių astronomas Gotfridas Kirchas5) iš Saksonijos, tikėdamasis gauti vyriausybės finansavimą, 1684 m. suformavo Saksonijos kurfiursto kalavijų žvaigždyną, kelias žvaigždes paėmęs iš aplinkinių žvaigždynų (nes herbe buvo du sukryžiuoti kalavijai). Neaišku, ar jam padėjo toks padlaižiavimas, tačiau kiti astronomai jo idėjos nepalaikė.

1810 m. amerikiečių kartografas Viljamas Krosvelas (1760-1834) pasiūlė Marmuro skulptūros žvaigždyną, sudarytą iš Tinklelio žvaigždyno papildant keliomis kitomis žvaigždėmis (skulptūra turėta omenyje Kolumbo marmurinis biustas).


Trumpos biografijos ir paaiškinimai

1) Katės žvaigždynas Petras Plancijus (Petrus Plancius, 1552-1622) – olandų-flamandų dvasininkas, astronomas, kartografas. Laikytas puikiu kelio į Indiją ekspertu, numatęs galimą kelią per Arkties vandenyną. 1589 m. pagamino dangaus gaublį. 1592 m. išledžia didelį pasaulio žemėlapį „Nova et exacta Terrarum Tabula geographica et hydrographica“, o 1594 m. garsų žemėlapį, pirmąjį papuoštą alegoriniais daugiafigūriniais siužetais. Po 1598 m. daugiau dėmesio skyrė religinei veiklai.

2) Augustinas Rojė (Augustin Royer) – 17 a. prancūzų architektas. 1679 m. paskelbė žvaigždėlapius, kuriuos ebuvo keletas naujų žvaigždynų, tarp jų ir Pietų kryžius. Lelijos žiedo žvaigždyną (pasiūlytą I.-G. Pardies), pakeitusį Šiaurės muse, pavadino tiesiog Lelija. Nė vienas jo pasiūlytų žvaigždynų neišliko iki mūsų dienų.

3) Šiaurės musė (Musca Borealis) – šiaurinio pusrutulio žvaigždynas, pasiūlytas Planciaus, aukščiau Avino, Apes vardu įtrauktas į 1612 m. atlasą. 1642 m. žvaigždėlapiuose jį panaudojo ir J. Bartsch’as, aprašyme nurodęs, kad tai viena iš bičių, minimų bibliniame pasakojime apie Samsoną, užmušantį liūtą, tik pervadino žvaigždyną į Vespa (Vapsva). Pavadinimas buvo gavęs ir kitų astronomų pripažinimą, tačiau vėliau buvo užmirštas. 1674 m. I.-G. Pardies iš tų pačių žvaigždžių sudarė Lelijos žiedą.

4) Žeromas Lalandas (Joseph Jérome Lefrancois de Lalande, 1732-1807) – prancūzų astronomas, masonas („Devynių seserų“ narys), rašytojas. Pomėgį astronomijai pajuto po 1744 m. kometos stebėjimo, o vėliau ir 1748 m. visiško Saulės užtemimo. 18 a. pabaigoje atliko 50 tūkst. žvaigždžių stebėjimą (sudėtų į katalogą „Histoire céleste francaise“). 1795 m. stebėjo Neptūną, bet neatpažino jo kaip planetos. Parengė puikų tritomį „Astronomija“ (1764) ir „Astronomijos bibliografiją“ (1803). Buo ateistu ir patrengė ateistų žodyną, atspausdintą po jo mirties. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

5) Gotfrydas Kirchas (Gottfried Kirch, 1639-1710) – vokiečių astronomas, Bžbuvęs Berlyno observatorijos direktoriumi, kruopščiai ištyrinėjęs dvinarę Micaro žvaigždę (Didžiuosuose Grįžulo ratuose), difuzinę Laukinės anties (M11) sankaupą, kamuolinį spiečių M5 ir kintamąją žvaigždę Gulbės žvaigždyne. Kurį laiką negaudamas darbi vertėsi kalendorių ruošimu. Žinomas paslaugumu prūsų valdytojams, siūlydamas juos pagarbinančius žvaigždynų pavadinimus. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas nr. 6841.

Taip pat skaitykite:
Arktūro žvaigždė
Šiaurinė žvaigždė
Gulbės žvaigždynas
Andromedos ūkas
Tinklelio žvaigždynas
Žvaigždės tebegimsta
Juodųjų skylių portretas
Tolimų planetų nuotraukos
Kosmoso širdis: Gyvatnešis
Ateivių rasės: driežažmogiai
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Oriono ūkas: vieta, kur gimsta žvaigždės
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Mitologija Visatos masteliu
Kometos: dangaus ženklai
Kai susiduria galaktikos...
Žvalgantis po dangų
Saulė ir jos dėmės
Nežemiečių mokslas
Pakeliui į Saturną
Precesija
Planeta X

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT
Vartiklis