Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Stefenas Hokingas – nenurimstantis invalidas  

Primityvios dirbtinio intelekto formos, kurias mes jau turime, įrodė esą naudingomis. Tačiau aš manau, kad galutinio dirbtinio intelekto sukūrimas gali reikšti žmonių rasės galą,
Interviu BBC, 2014

Stephen William Hawking Stefenas Viljamas Hokingas (Stephen William Hawking, 1942-2018) – įtakingas britų fizikas-teoretikas, kosmologas. Su Roger Penrose jis įrodė teoremas apie gravitacinius singuliarumus, iškėlė hipotezę, kad juodosios skylės gali spinduliuoti.

S. Hokingas gimė 1942 m. sausio 8 d. Oksforde. Tuo metu Londonas buvo bombarduojamas vokiečių ir, anot Hokingo, V-2 sprogo vos už kelių gatvių nuo jų. Tad šeima persikėlė į Oksfordą, o gimus Stefenui, grįžo į Londoną, kur jo tėvas Frankas vadovavo Medicinos tyrimo inst-to parazitologijos skyriui. Stefeno tėvai buvo išsilavinę, todėl mokslo pasaulis jam nebuvo svetimas. Abu tėvai buvo baigę Oksfordo un-tą: tėvas – biologijos tyrinėtojas, o motina – baigusi filosofijos, politikos ir ekonomijos studijas. Aplinkiniai juos laikė protingais, tačiau ekscentriškais žmonėmis. Ir jie labai rūpinosi savo vaikų išsilavinimu ir nuolat pabrėždavo mokslo svarbą.
1950 m. šeima persikėlė į St. Albansą, kur Stefenas 3 m. lankė vietos Mergaičių mokyklą (berniukams iki 10 m. amžiaus buvo leidžiama lankyti mergaičių mokyklas), o tada perėjo į St. Albanso mokyklą. Mokykloje nebuvo labai stropus, rašė sunkiai įskaitomu raštu, namų darbai nebuvo tvarkingi, o įvertinimai tebuvo vidutiniški. Tačiau už mokyklos ribų buvo kitoks – buvo susižavėjęs stalo žaidimais, iš perdirbtų dalių su draugais susikonstravo kompiuterį, kuriuo galėjo spręsti sudėtingas kvadratines lygtis.
Dar vaikystėje jį sudomino Visatos paslaptys. Likus 2 m. iki mokyklos baigimo, įkvėptas matematikos mokytojo, jis tvirtai žinojo, kad nori studijuoti matematiką ir fiziką, tačiau tam prieštaravo tėvas, manęs, kad toks išsilavinimas neužtikrins sūnui geros ateities. Tėvas norėjo studijuotų Oksfordo universitetiniame koledže, kuriame nebuvo matematikos disciplinos, todėl jis pasirinko gamtos mokslus. Čia ėmė specializuotis fizikos srityje, domėdamasis termodinamika ir kvantine mechanika.

1962 m. gavo bakalauro laipsnį ir pasiliko, kad studijuotų astronomiją. Tačiau jis paliko studijas, kai pamatė, kad Saulės dėmių tyrinėjimai, kuriems buvo pritaikyta visa įranga, nėra jam tokie įdomūs. Studijas pratęsė Kembridžo Trinity Hall, kur užsiėmė teorine astronomija ir kosmologija. Tuo metu jam ėmė ryškėti šoninės amiotrofinės sklerozės (ALS arba Lou Gehrigo susirgimas) požymiai, kurie sukėlė paralyžių. Gydytojai netgi prognozavo, kad jam gyventi teliko 2 m. Liga progresavo ir jaunas vyras tapo invalid. Ir tada atsainiai į studijas žiūrėjęs Hokingas staiga suvokė, kad neturi pakankamai laiko daktaro laipsnio gavimui. Ir kibo į studijas.

1974 m. jis tapo Londono Karališkos draugijos nariu. Po gerklės operacijos 1985 m. prarado kalbos dovaną. Draugai jam padovanojo kalbos sintezatorių, įtaisytą jo invalido vežimėlyje. Kiek judrus teliko dešinės rankso smilius. Vėliau judrus teliko skruosto mimikos raumuo, prieš kurį buvo pritaisytas daviklis. Jo pagalba fizikas valdo kompiuterį, leidžiantį jį bendrauti su aplinkiniais.

Nepaisant sunkios ligos, jo veikla aktyvi, pvz., 2007 m. balandžio 26 d. jis atliko skrydį nesvarumo būsenoje (specialiu lėktuvu). 1979-2009 m. buvo Kembridžo un-to matematikos profesoriumi.

2009 m. apdovanotas JAV Prezidento Laisvės medaliu. Taip pat gavęs daug kitų apdovanojimų, pradedant 1997 m. Edingtono medaliu, A. Einšteino medaliu (1979), Britų imperijos ordinu (1982), Wolf premija fizikos srityje (1988) ir kt.
Nurodė ant savo antkapio užrašyti jo išvestą juodųjų skylių entropijos formulę.

1965 m. vedė Jane Wilde, su kuria susilaukė duktės ir dviejų sūnų, tačiau jie išsiskyrė 1991-ais. Susirgęs Hokingas negalėjo padėti Džeinei auginti vaikus, skyrėsi ir jų pasaulėžiūros (jis viską aiškino mokslo terminais, o ji buvo uoli katalikė). Padėtį aštrino ir depresija. Kai Džeinė ėmė susitikinėti su šeimos draugu Džonatanu, Hokingas pradžioje netgi tam pritarė, nes jautė savo mirtį ir norėjo, kad kas pasirūpintų jo atžalomis.
1995 m., būdamas 53 m., jis vedė savo slaugę Elaine Mason, su kuria, pragyvenęs 11 m., vėlgi išsiskyrė. Sakoma, kad Elaine netgi fiziškai smurtavo prieš vyrą. Šios skyrybos vėl suartino mokslininką su pirmąja žmona ir vaikais.
Stephen William Hawking: NO GOD Skaitykite: Ar Dievas skyrė Hokingui ALS?
Nepaprastai žavisi M. Monroe ir sako, kad jei turėtų laiko mašiną, pirmiausia vyktų pas ją. Vis tik prisipažįsta, kad iki šiol nesupranta moterų.

Pasaulėžiūra

Į ABC World News žurnalisto klausimą 2010-ais, ką S. Hokingas patartų vaikams, jis atsake: „Darbas suteikia prasmę ir tikslą; be jo gyvenimas yra tuščias“.

Hokingas laiko, kad žmogus nėra evoliucijos viršūne ir privalo tobulėti pasinaudodamas mokslo-techninėmis priemonėmis (kiborgizacija, genoterapija ir kt.). Hokingas dažnai nustebina savo pareiškimais. Jis tiki, kad smegenys gali egzistuoti nepriklausomai nuo kūno.

Prof. Hokingas niekada tiesiai nepasisakė apie savo religinius požiūrius, tačiau dažnai naudoja žodį „Dievas“. Išsiskyrimo metu jo žmona Džeinė teigė, kad jisai įsitikinęs ateistas. 2010 m. Hokingas, lygindamas religiją ir mokslą, pareiškė: „Yra esminis skirtumas tarp religijos, pagrįstos dogmomis, ir mokslo, pagrįsto stebėjimais ir logika. Mokslas nugalės, nes jis veikia“. Savo knygoje „Didysis projektas“ Hokingas tvirtina, kad Visatos sukūrimui nereikalingas „kūrėjas“: „Kadangi egzistuoja tokia jėga kaip gravitacija, Visata galėjo ir sukūrė save iš nieko, Savaiminis susikūrimas - priežastis to, kodėl egzistuoja Visata, nes tai, kad mes egzistuojam. Nėra jokios būtinybės Dievui tam, kad „įžiebtų“ ugnį ir priverstų Visatą judėti“. Mokslo populiarinimo filme „Curiosity?“ S. Hokingas bando moksliškai įrodyti, kad Dievas negali egzistuoti.
Hokingas pasirašė „Styvų projektą“, kuris palaiko evoliuciją ir pasisako už kreacionizmo dėstymo uždraudimą valstybinėse JAV mokyklose.

S. Hokingas pastebėjo, kad jis beveik tikras, kad Visatoje egzistuoja nežemiška gyvybė ir tą prielaidą pagrindė matematiškai: „tik skaičiai leidžia apie ateivius mąstyti racionaliai“. Jis tiki, kad svetima gyvybė randasi ne tik planetose, bet ir kitose vietose, pvz., žvaigždėse ar net kosminėje erdvėje. Jis įspėjo, kad kai kurios rūšys gali būti protingos ir kelti grėsmę Žemei: „Jei ateiviai mus aplankytų, pasekmės galėtų būti kaip Kolumbui atradus Ameriką, kas nebuvo labai naudinga vietiniams indėnams“. Jis ragina, kad reikia ne bandyti susisiekti su jais, o slėptis nuo jų, Dž.Vašingtono un-te NASA 50-ųjų metinių proga pasakytoje paskaitoje jis aptarė nežemišką gyvybę, tikėdamas, kad „primityvi gyvybė labai paplitusi, o protingos jos formos nepaprastai retos“.
Jis mano, kad po kelių dešimčių metų žmonių civilizacija virs kuo nors kitu, o žmonės įsikurs ir kitose planetose.

Mokslo veikla Equation of Hawking

Pagrindinė Hokingo tyrinėjimų sritis – kosmologija ir kvantinė gravitacija. Jo pagrindiniai pasiekimai:

  • termodinamikos panaudojimas juodųjų skylių aprašymui;
  • 1975 m. sukurta teorija, kad juodosios skylės „garuoja“ dėl reiškinio, įgavusio Hokingo spinduliavimo pavadinimą;
  • 2004 m. liepos 21 d. Hokingas pranešime išdėstė savo požiūrio tašką sprendžiant informacijos dingimo juodojoje skylėje paradoksą.

1974 m. tarp S. Hokingas ir Kipas Tornas sukirto humoristines lažybas dėl Gulbės X-1 objekto ir jo spinduliavimo prigimties. Hokingas priešingai savo teorijai teigė, kad jis nėra juoda skyle. 1990 m. jis pripažino savo pralaimėjimą, kai duomenys patvirtino ten esantį gravitacinį singuliarumą.

Kartu su kitais pateikė matematinį įrodymą John Wheeler beplaukei teoremai – kad bet kuri juodoji skylė pilnai aprašoma trimis savybėmis: mase, kampiniu sukinio momentu ir elektros krūviu. Remdamasis gama spinduliavimo analize, jis iškėlė hipotezę, kad kad po Didžiojo sprogimo susiformavo miniatiūrinės pirmapradės juodosios skylės. Kartu su Bardeen ir Carter, jis pasiūlė 4-is juodųjų skylių mechanikos dėsnius. 1974 m. jis paskaičiavo, kad juodosios skylės turėtų skleisti el. daleles, - tas reiškinys dabar vadinamas Bekenstein-Hawking spinduliavimu – tol, kol išeikvoja energiją ir išgaruoja.

1997 m. jau kartu su K. Tornu susilažino su Dž. Preskilu, teigdamas kad informacijos juodosios skylės spinduliavime neįmanoma aptikti, nes ji išsikiša į lygiagrečia visatą, kuri mums neprieinama. 2004 m. konferencijoje Dubline Hokingas pristatė revoliucinę juodųjų skylių teoriją, kartu pripažindamas, kad jiedu su K. Tornu klydo (nors K. Tornas dėl to su Hokingu nesutaria) – ir padovanojo Dž. Preskilui „Total Baseball“ enciklopediją (taip palygindamas informacijos iš juodųjų skylių nenaudingumą su enciklopedijos sudeginimu). Anot jo, juodoji skylė iškreipia sugertą informaciją, tačiau iki galo jos nesunaikina. Garavimo iš juodosios skylės metu ta informacija išsiveržia.

Su Jim Hartle sukūrė modelį, pagal kurį Visata neturi ribų erdvėlaikyje, Didžiojo sprogimo singuliarumą pakeičiant kažkuo panašiu į Šiaurės polio regioną – niekas negali nukeliauti toliau į šiaurę nuo jo, nes ten nėra ribų. Ir nors pradžioje modelis numatė uždarą Visatą, po diskusijų su Neilu Turoku, nuspręsta, kad modelis neprieštarauja ir atvijos Visatos koncepcijai. Stephen William Hawking and girls

Su Thomas Hertog‘u 2006-ais buvo pasiūlyta “iš viršaus žemyn kosmologija”, kurioje Visata neturi pradinės būsenos, todėl fizikų bandymai išvesti dabartinės jos būseną iš pradinių sąlygų yra bevaisiai. Ji tarsi numato, kad dabartis „pasirenka“ praeitį iš daugelio galimų variantų – ir tai tarsi duoda sprendimą „nepaprastai suderintos Visatos problemai“.

Populiarizacija

1988 m. balandį jis išleido knygą „Trumpa laiko istorija“, tapusią bestseleriu. Vėliau pasirodė knygos „Juodosios skylės ir jaunos visatos“ (1993 ir vėliau 2005 m.), „Pasaulis riešuto kevale“ (2001). Č00š m. su dukra Liusi išleido knygą vaikams „Džordžas ir Visatos paslaptys“.

Tikrą furorą sukėlė jo paskaita Baltuosiuose rūmuose 1998 m. kovą, pateikęs mokslinę prognozę kitam tūkstantmečio, Anot jo, žmogus privalo kuo greičiau persikelti į kitas planetas, nes Žemė žus nuo virusų.

Parengti TV mokslo populiarinimo filmai, kuriuose dalyvavo Hokingas: 6-ių serijų „Stefeno Hokingo Visata“ (1977) ir 3 serijų „Į Visatą su Stefenu Hokingu“ (2010).

Pats Hokingas minimas daugelyje populiaraus meno kūrinių.

Jis atėjo ir išėjo... O kas liko?

Mano viltys buvo redukuotos iki nulio, kai man buvo 21. Viskas nuo tada buvo premija,
interviu „The New York Times“, 2004

S. Hokingas mus paliko 2018 m. kovo 14 d...
Paskutinis didysis fizikas vos spėjo sužinoti apie gravitacinių bangų nustatymą, kurių egzistavimą nuspėjo dar Niutonas, o Einšteinas paskaičiavo jų simetriją. Jų šaltiniu yra bet koks kūnas: tiek žmogaus, tiek dangaus. Tačiau stipriausiai jas skleidžia masyviausi jų – juodosios skylės, taip pakrikštytos Dž. Vilerio. Tereikia kosmose aptikti pora juodųjų skylių, artėjančių dėl gravitacinių bangų skleidimo, - ir pagauti jų bendrą šūksnį susidūrimo metu. Tą schemą jau senai pasiūlė S. Hokingas ir Kipas Tornas.

Šis neseniai (2017) gavo Nobelio premiją, o S. Hokingas nespėjo – kaip kadaise ir Mendelejevas. Teisus buvo gudrusis seniokas P. Kapica: kiekvienas geras fizikas gali gauti Nobelį, jei gyvens pakankamai ilgai. Pats Kapica kantriai laukė 40 m. – ir ją gavo kartu su jaunaisiais reliktinių fotonų atradėjais. Hokingas irgi laukė 40 m. – po to, kai nuspėjo ir paskaičiavo kvantinį juodųjų skylių garavimą. Kol jos didelės – jos vos šiltos. Prarasdamos masę dėl fotonų ir kitų dalelių garavimo jos šyla – ir paskutinė jų gyvenimo akimirka atrodo kaip mažytis sprogimas. Deja, per silpnas, kad teleskopas jį pastebėtų kad ir vos už 1000 km.

Štai ir Nobelio premijos komitetas 40 m. nepastebėjo, kaip garuoja S. Hokingo asmuo – kol tasai, garindamas atradimus ir hipotezes, nevirto iš gyvo žvalaus fiziko į kiborgą – žmogaus ir kompiuterio sąaugą. 25 m. amžiaus jis iš gydytojų sužinojo, kad yra pasmerktas nuolatiniam raumenų paralyžiui. Kol nesustos kvėpavimas – greičiausiai po 5 m.

Tačiau pasmerktas mirčiai fizikas ėmė maištauti. Ne, kausiuos visomis savo smegenų jėgomis - juk jos nepažeistos Mano protas treniruos gęstančius nervus ir raumenis. Rašymą, kalbėjimą ir kvėpavimą pakeisdamas kompiuterio valdomais šių funkcijų analogais... Taip Britanija sukūrė savąjį Aleksejų Maresjevą1): ne lakūną, o aukščiausio lygio čempioną mokslo sporte. Jo dvikova su likimu truko pusę amžiaus... ir ką jis per tą laiką pasiekė?

Kaip L. Landau ir R. Feinmanas, jis nenorėjo iš fiziko-teoretiko virsti fizikos matematiku, vienodai noriai tiriančio visų įsivaizduojamų fizikinių pasaulių savybes: tiek dvimačių, tiek dešimtmačių. Ne! atomai ir juodosios skylės gerai jaučiasi tik 4-mačiame erdvėlaikyje. Jos išryškina jo geometriją – ir jokios kitos! Taip, hadronai,  gliuonų suklijuoti iš kvarkų, yra mums matomiausias juodųjų skylių spinduliavimas. Elektronai, neutrinai ir kiti leptonai – kita to paties spinduliavimo rūšis. Kvarkų skilimai ir abipusiai neutrinų perėjimai sujungia abi sąveikų rūšis – stipriąją ir silpnąją – su elektromagnetine jėga, kurią suvokė dar Maksvelas ir Plankas. Nuo amžių amžinųjų šio trejeto chorui diriguoja gravitacija.

Dabar dirigento vaidmuo išreikštas tik trijų sąveikų kvantų masėse. Fotono ir visų gliuonų masės yra lygios nuliui – užtat „silpnieji“ vektoriniai bozonai šimtus kartų masyvesni už protoną. Ar taip buvo ir Didžiojo sprogimo pradžioje? Jei NE taip, taip kaip buvo valdomas tas superkarštas chaosas? Ar tada veikė gravitino2) - tenzorinių gravitonų spininiai dvyniai, kuriuos kol kas nuspėjo tik matematikai? Net galingiausi greitintuvai šiandien neatsako į tuos klausimus, t.y. mikrofizika tyli. Ką mums gali pasakyti makrofizika?

Jos kvantai iš viršaus neapriboti nei mase, nei dydžiu, nei prasme. 17 a. tokiais kvantais buvo Galilėjaus ir Keplerio, Hiuigenso ir Niutono postulatai. Visi jie – vektoriai, sukūrę fizikinių sąvokų erdvę. Greta vektorių veikė spineriai – t.y. uždaviniai, žadinę Hiuigenso ir Niutono, Leibnico ir Bernulio kūrybinį smalsumą. Spręsdami juos minties galiūnai klijavo gamtos reiškinių atomus-sąvokas į molekules-modelius. Įtraukdami ir savo mokslinės veiklos modelius.

Neįgalus Stivenas Hokingas buvo priverstas daug refleksuoti apie savo mąstymo dinamiką. Tiek biologinio, tiek kompiuterinio: juk tasai užtikrino jo kūno ir smegenų veiklą. Todėl naujasis kompiuterinių programų pasaulis tapo jam broliška gretima visata. Į ten jis perkėlė elektronines-fotonines savo minčių kopijas, kurios pergyvens jų autorių būsimų kompiuterių atmintyje.

Kuo save tame naujajame šauniajame pasaulyje matė kiborgas Hokingas? Kažkuo panašiu į pasaulio Kūrėją – tačiau netobulą, bet nuolat tobulinantį save ir savo kūrinį. Kokius senųjų spinerių - gravitino ar Higso skaliarų - pėdsakus pastebės kosmologai Didžiojo sprogimo reliktuose? Visa tai kol kas neaišku ir net nenuspėjama. Tačiu galima išvysti save – savo asmenybę aktyvaus spinerio vaidmenyje, vėl ir vėl dėstančios visus jai prieinamus vektorius-sąvokas ir spinerius-uždavinius į vientisą fizinio pasaulio dėlionę.

Elektroninių-fotoninių žvaigždžių ir juodųjų skylių kopijų kūrimas prasidėjo senai – kai jaunasis S. Hokingas dar tik vaikščiojo į mokyklą. Tada tituluoti fizikai, Teleris3) ir Ulamas,  Zeldovičius ir Sacharovas4), jau modeliavo vandenilinius sprogimus tiek Saulėje, tiek Žemėje.

Subrendęs fizikas Hokingas prilygo tiems branduolinio mokslo kūrėjams – ir apšovė juos mūsų Visatos kilmės supratime. Kaip ilgai žmonijos kolektyvinė atmintis išsaugos ryškų šios asmenybės atsiminimą? To niekas nenuspės,... tačiau panašios kopijos – Niutono,  Leibnico ir Oilerio – mus supa jau per 300 m.

Paaiškinimai

1) Aleksejus Maresjevas (1916-2001) – rusų karo lakūnas Antrojo pasaulinio karo metais. Dėl sunkaus sužeidimo jam buvo amputuotos abi kojos. Tačiau lakūnas grįžo į dangų su protezais. Karo metu atliko 86 kovinius skrydžius, numušė 10 priešo lėktuvų: 3 iki sužeidimo ir 7 po. Po karo palaikė gerą fizinę formą.

2) Gravitino - hipotetinė el. dalelė supergravitacijos teorijose, derinančiose bendrąją reliatyvumo teoriją ir supersimetriją. Ji yra fermionų laiko kvantu, hipotetinio gravitono pora. Ji turi nulinį elektrinį, leptoninį ir barioninį krūvius , jo sukinys yra 3/2, paprasčiausiuose teoriniuose modeliuose dalyvauja tik gravitacinėje sąveikoje Laikomas kandidatu tamsiąjai materijai. Gravitino egzistavimas yra vieninteliu eksperimentiškai patikrinamu supergravitacijos numatymu.

3) Edvardas Teleris (Edward Teller, 1908-2003) – vengrų kilmės amerikiečių fizikas-teoretikas, vadinamas „vandenilinės bombos tėvu“. 1935 m. išvyko į JAV, kur Dž. Vašingtono universitete tyrinėjo saulės spindulių energijos kilmę – ir kartu susimąstė apie saulėje vykstančių sprogimų imitaciją žemėje. 1941 m. pakviečiamas dalyvauti „Manheteno projekte“ Los Alamose. 1942 m. vasarą pirmąkart ištaria „termobranduolinės reakcijos“ terminą ir išdėsto idėją apie bomboje atgaminti Saulėje vykstantį procesą. Atominė bomba atliktų tik sprogdiklio vaidmenį. 1946-52 m. Čikagos un-to profesorius, kartu dirba vandenilinės bombos projekte.

4) Andrejus Sacharovas (1921-1989) - sovietų branduolinės fizikos mokslininkas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas, Nobelio premijos laureatas (1975, tačiau jo neišleido iš TSRS jos atsiimti; jo kalbą per įteikimo ceremoniją perskaitė jo žmona). Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje tyrinėjo kosminius spindulius. 1948-ųjų viduryje dalyvavo Igorio Kurčiatovo atominės bombos projekte. 1950-ais Sacharovas ėmė vadovauti vandenilinės bombos kūrimui Sarove. Sacharovas sukūrė priverstinės gravitacijos idėją kaip alternatyvą kvantinės gravitacijos teorijai.
1950-ųjų pabaigoje Sacharovas susirūpino savo darbo moraliniais ir politiniais aspektais. Jis pasisakė prieš branduolinio arsenalo didinimą. 1965-aisjis sugrįžo į fundamentaliuosius mokslus ir pradėjo dirbti kosmologijos srityje, bet ir toliau veikė kaip politinis disidentas. Suimtas 1980-ais ir ištremtas į Gorkio miestą. 1986-ais jam buvo leista sugrįžti į Maskvą.

Papildomai skaitykite:
Erdvės formos
Besiplečianti Visata
Trumpa laiko istorija
Juodųjų skylių portretas
Vieningo lauko teorija
Pasikėsinimas į multivisatas
Juodųjų skylių paradoksai
Kaip sukurti laiko mašiną?
Bendroji reliatyvumo teorija
Tėkmė: kas atvedė prie LHC?
Didysis sprogimas ar Atšokimas
El. dalelės ir fundamentaliosios jėgos
Juodosios skylės ne tokios jau ir juodos
Naujos galimybės žvaigždėlaivio pavarai
Higso bosonas: labai prasta balerina
Jo vardu pavadintas orbitinis teleskopas
Nežemiškos Žemės istorijos šaknys
El. dalelių simetrija persmelkia viską
Grahamas Hankokas ir kova prieš sąmonę
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
Paradoksai sulig dirbtiniu intelektu
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Tesla: gyvenimas ir palikimas
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Laplasas: asmenybė ir veikla
Nepaprasti Visatos skaičiai
Orione gimsta žvaigždės
Nekritinė stygų teorija
Senovės astronautai
Fermi paradoksas
Lygiagrečios visatos
Holografinė visata
Visatos modeliai
Didysis sprogimas
Triukšmai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO skiltis
Vartiklis