Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką  

TSRS prieš 50 parengė detalų bazės Mėnulyje, skirtos 12-ai žmonių, projektą. Jis liko neįgyvendintas dėl ekonominių priežasčių, tačiau tebeaktualus iki šiol.

Dar 7-o dešimtm. pradžioje S. Koroliovas nubrėžė pagrindines Mėnulio įsisavinimo gaires, kurių svarbiausiomis buvo jo apskridimas ir išsilaipinimas jame. Tačiau iš tikro jis mintijo visai apie kitką... Nuo pat vaikystės jis svajojo apie Marsą ir 1960-ais jis pagaliau išmušė CK ir Ministrų tarybos įsaką, kuriame buvo iškeliamas uždavinys dėl skrydžių iki artimiausių planetų. Tačiau pirmiausiu tikslu nurodytas Mėnulis.

1963 m. A. Jegorovas pradėjo dirbti konstruktoriu biure „Specmaš“, kuriam vadovavo V. Barminas*). Šis ir pavedė Aleksandrui užsiimti Mėnulio baze. O viskas prasidėjo dar 1945 m., kai į Vokietiją buvo išsiųsta didelė grupė sprecialistų raketinės technikos tyrinėjimui – Gluško, Kuznecovas, Piliuginas, Barminas ir kt. Jau tada išsikristalizavo jų būsima specializacija: Koroliovas kuria pačią raketą, Gluško – variklius, o Barminas – starto kompleksus. Ir išėjus minėtam 1960-ųjų įsakui Koroliovas kreipėsi į Barminą: va, tu gi išsiunti raketas, tai tu jas ir priimk, ten, Mėnulyje.

DLB pirmi variantai

Pirmu Mėnulio bazės variantu buvo panaudoti olas kalnuotose vietose, tačiau to greitai atsisakyta – vien tinkamos „patalpos“ paieškai, užhermetinimui ir įrengimui būtų sugaišti keli metai. Nusprendė panaudoti stočių Antarktidoje statybos principus, panaudojant įsikūrimo ypač nepalankiomis žmogui sąlygomis patirtį. Tik Mėnulyje, priešingai nei Antarktidoje, nėra vėjo. Ir ten naktį šaltis dukart didesnis – ir tai lygumose, kur jis nukrenta iki -153oC, o krateriuose dar šimtuku žemiau. O lyginant su diena (skaičiai tie patys – tik su pliusu) – tad prisideda dar ir didelis temperatūrų skirtumas. Ir vis tik Antarktidos patirtis padėjo. Pagal analogiją su poliariniu rogių-traktorių traukiniu buvo suprojektuotas „Mėnulio traukinys“, kuriame turėjo gyventi Mėnulio bazės statytojai. Jį sudarė sunkusis ratuotas mėnuleigis, prie kurio palaipsniui buvo prikabinama gyvenamasis vagonėlis, 10 KW izopotinė elektros jėgainė ir gręžimo įranga su keliamuoju kranu.

Pagal Koroliovo ir Barmino planus, apskrendant Mėnulį buvo galima pasižvalgyti galimų vietų bazei. Tada automatinės stotys atgabentų Mėnulio grunto. Ir tik po to bazės statybai išskristų pirmasis automatinis laivas. Pirmuoju būtų sunkusis mėnuleigis. Leningrado Aviacijos prietaisų inst-te sumąstė skenerį kliūčių fiksavimui, pritaisomą viršuje. Prie kliūties jis sprendžia - ar ji įveikiama ir iš kurios pusės geriau ją apeiti. Tasai mėnuleigis vyktų į kosmonautų nusileidimo vietą. Jis priekyje turėtų buldozerio peilį, kad galėtų išlyginti statybos aikštelę. Mėnuleigis

Stotis turėjo būti statoma trimis etapais, kiekvieno metu po 3 modulius. Pradžioje – techninis, medicininis ir gyvenamasis (4 žmonėms); tada – valdymo, kajut-kompanija ir dar vienas gyvenamasis (irgi 4 žmonėms), o galiausiai – dvi mokslinės laboratorijos ir trečiasis gyvenamasis modulis. Visus komponentus buvo planuojama nugabenti supersunkia raketa H-1, kurios bandymai turėjo prasidėti maždaug tuo laiku. Ji būtų pajėgi vienu metu „numesti“ iškart tris modulius, kurių kiekvieno svoris apie 8 t, o skersmuo – 3 m. Mėnulyje į modulį būtų pučiamas oras ir jis išsitęstų iki 8 m. – tas principas nusižiūrėtas nuo Leonovo, kai tasai išėjo į atvirą kosmosą: šliuzas išsivyniodavo tarsi armonikos dumplės. Be to, „visuomeninis“ modulis galėjo turėti kelias funkcines paskirtis, ką užtikrino “dvigubas” korpusas – vidinis sukosi aplink ašį. Štai – kajut-kompanija su stalais ir kėdėmis, o pasuki 120o - jau treniruoklių salė, dar kartą pasuki – jau kas nors kita.

Buvo aišku iš kur imti energiją. Juk saulės baterijos absoliučiai netiko – jos būtų milžiniškos ir, tuo pačiu, neapsaugotos nuo meteoritų ir dulkių. Reaktorius galėjo būti tik branduolinis, o jo apsaugojimui jis būtų užkastas į gruntą.

Kiekvienas modulis turėjo atskirą išėjimą (avarijos atvejui), turėjo skafandrus, o išsihermetinus speciali sistema kelias minutes galėjo palaikyti slėgį. O ir sienelės buvo daromos kelių sluoksnių: viršuje plonas sluosnis, tada termoizoliacija, o viduje – patikimas hermetiškas sluoksnis. Meteoritas, jei pramuštų pirmą sluoksnį, tai sprogtų pats, o jo skeveldros įstrigtų termoizoliacijoje. O geresnei apsaugai (ir nuo smūgių, ir terminei, ir radiacinei) visa bazė užpilama regolitu (Mėnulio gruntu).

Būtent tuo laiku Medicinos-biologijos problemų inst-te buvo atliekamas eksperimentas apie kosminių įgulų suderinamumą. Trys savanoriai 366 d. praleido izoliuoti ankštoje ir tvankioje 3x4 m patalpoje („bačkoje“) – ir jų santykiai pasirodė esą labai sudėtingi: juos erzino paprasti dalykai, kivirčai kildavo dėl niekų. Aplinką sunkino metalinis korpusas, nuolat gaudęs dėl ventiliatorių. Nelaikė ne tik nervai, bet ir ... dantys! Net Suderinamumo eksperimento dalyviai šachmatai kaip iškrovos priemonė tapo kertiniu akmeniu: kai technikas Ulybyševas šachmatų lenta ėmė daužyti vadui Manovcevui per galvą, teko imtis skubių priemonių. Šachmatus atėmė, tačiau prijungė naują modulį – oranžeriją, kuri paveikė teigiamai ir joje kiekvienas turėjo savo mėgiamus augalus.
Taip pat skaitykite apie kitus panašius eksperimentus: žr. >>>>> ir >>>>>

Į Mėnulio bazės projektavimą įsitraukė daugelis specialistų, netgi Maskvos Architektūros inst-to studentai, Berežkovos krantinėje suprojektavę realaus dydžio bazės maketą, kuris patiko kosmonautams.

„Specmaš“ dokumentuose projektas buvo vadinamas DLB (Ilgalaikė Mėnulio bazė - rusiškai)., Koroliovo OKB-1 – „Žvaigžde“, o kariškių – „Kolumbu“. Patys konstruktoriai vadino „Didžiuoju žiedu“, - pagal išvaizdą. Na, o „Birmingradu“ jį pakrikštijo žurnalistai, kai projektą išslaptino. O jo slaptumas buvo nežmoniškas!

Amerikiečių bazė turėjo pasirodyti 1983 m. Ten buvo ir kitų projektų – ir visi buvo užslaptinti. Mat 7-me dešimtm. kariškiai Mėnulį laikė idealia vieta kosminių pajėgų valdymo centrui. Tačiau kariškiai savo planus slėpė ir nuo bazės projektuotojų. Tik nieko nė vieniems nesigavo – ir visai ne dėl raketos H-1 nebuvimo. Juk kai paskaičiavo kainą – paaiškėjo, viena šalis to nepatemps (kokie 18 mlrd. dolerių). Tad abiejose Atlanto pusėse nusprendė bazės statybą atidėti iki geresnių laikų. Po to laikai pasikeitė, tačiau ne faktas, kad jie pagerėjo. Bent jau kosmonautikai...

Oficialiai DLB darbai buvo baigti 1974 m. tačiau tokio mastelio darbai nedingsta be pėdsakų. Pvz., jame buvo užsiimama giluminio grunto paėmimu jo nesumaišant. Buvo sukurta tarsi „kojinė“, kai kernas patekdavo į grąžto vidų, kur jį ta „kojine“ ir patraukdavo. Tai buvo panaudota „Luna-24“ stotyje, kuri 1976 m. O vėliau reikalas pasiekė ir Venerą – tik ten grunto cheminę analizę darė pati stotis.
Beje, projektą išslaptinus, kaip tik madinga tapo helio-3 tema. Jį, atseit, galima gaminti Mėnulyje.

Papildomai skaitykite:
S. Hokingas apie poreikį turėti bazę Mėnulyje ir Marse nelaimės Žemėje atvejui… - žr. >>>>>
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Marso teraformacija


Vladimiras Barminas

*) Vladimiras Barminas (1909-1993) – vienas tarybinės kosmonautikos pradininkų, akademikas (nuo 1966 m.). Nuo 1940 m. buvo „Kompressor“ (iškart kelios dienos po karo pradžios ėmusio leisti „Katiušas“) vyr. konstruktoriumi. Po karo vadovavo konstruktorių biurui „Specmaš“, kuriančiam starto aikšteles raketų kompleksams, priklausė S. Koroliovo sukurtai Vyr. konstruktorių tarybai. 1957 m. užbaigė darbus tarpžemyninės balistinės raketos R-7 starto komplekso kūrimą – kuri ir išvedė pirmąjį Žemės palydovą „Sputnik“, o vėliau iškėlė ir J. Gagariną. Dalyvavo kuriant šachtines paleidimo sistemas kovinėms raketoms (R-12, R-14, R-9A, UP-100). Vadovavo grunto paėmimų įtaisų Mėnulyje ir Veneroje kūrimui. Vadovavo starto aikštelių „Proton“ ir „Buran“ kūrimui.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Kasinėjimai Marse
Lenktynės kosmose
Vėl žvalgantis į dangų
Pirmasis Mėnulio kiberis
ESA: iš Europos į kosmosą
Kinijos kosminės ambicijos
2019-ųjų kosminė takoskyra
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Saturno keisčiausias palydovas
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Dulkėtais tolimų planetų takais
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Ateitis - elektrinės raketos
Privačiai – į kosmosą
Ateities kapinės

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis