Pirmu Mėnulio bazės variantu buvo panaudoti olas kalnuotose vietose, tačiau to greitai atsisakyta – vien tinkamos „patalpos“ paieškai, užhermetinimui ir įrengimui būtų sugaišti keli metai. Nusprendė panaudoti stočių Antarktidoje statybos principus, panaudojant įsikūrimo ypač nepalankiomis žmogui sąlygomis patirtį. Tik Mėnulyje, priešingai nei Antarktidoje, nėra vėjo. Ir ten naktį šaltis dukart didesnis – ir tai lygumose, kur jis nukrenta iki -153^oC, o krateriuose dar šimtuku žemiau. O lyginant su diena (skaičiai tie patys – tik su pliusu) – tad prisideda dar ir didelis temperatūrų skirtumas. Ir vis tik Antarktidos patirtis padėjo. Pagal analogiją su poliariniu rogių-traktorių traukiniu buvo suprojektuotas „Mėnulio traukinys“, kuriame turėjo gyventi Mėnulio bazės statytojai. Jį sudarė sunkusis ratuotas mėnuleigis, prie kurio palaipsniui buvo prikabinama gyvenamasis vagonėlis, 10 KW izopotinė elektros jėgainė ir gręžimo įranga su keliamuoju kranu.

Pagal Koroliovo ir Barmino planus, apskrendant Mėnulį buvo galima pasižvalgyti galimų vietų bazei. Tada automatinės stotys atgabentų Mėnulio grunto. Ir tik po to bazės statybai išskristų pirmasis automatinis laivas. Pirmuoju būtų sunkusis mėnuleigis. Leningrado Aviacijos prietaisų inst-te sumąstė skenerį kliūčių fiksavimui, pritaisomą viršuje. Prie kliūties jis sprendžia - ar ji įveikiama ir iš kurios pusės geriau ją apeiti. Tasai mėnuleigis vyktų į kosmonautų nusileidimo vietą. Jis priekyje turėtų buldozerio peilį, kad galėtų išlyginti statybos aikštelę.

Stotis turėjo būti statoma trimis etapais, kiekvieno metu po 3 modulius. Pradžioje – techninis, medicininis ir gyvenamasis (4 žmonėms); tada – valdymo, kajut-kompanija ir dar vienas gyvenamasis (irgi 4 žmonėms), o galiausiai – dvi mokslinės laboratorijos ir trečiasis gyvenamasis modulis. Visus komponentus buvo planuojama nugabenti supersunkia raketa H-1, kurios bandymai turėjo prasidėti maždaug tuo laiku. Ji būtų pajėgi vienu metu „numesti“ iškart tris modulius, kurių kiekvieno svoris apie 8 t, o skersmuo – 3 m. Mėnulyje į modulį būtų pučiamas oras ir jis išsitęstų iki 8 m. – tas principas nusižiūrėtas nuo Leonovo, kai tasai išėjo į atvirą kosmosą: šliuzas išsivyniodavo tarsi armonikos dumplės. Be to, „visuomeninis“ modulis galėjo turėti kelias funkcines paskirtis, ką užtikrino “dvigubas” korpusas – vidinis sukosi aplink ašį. Štai – kajut-kompanija su stalais ir kėdėmis, o pasuki 120^o - jau treniruoklių salė, dar kartą pasuki – jau kas nors kita.

Buvo aišku iš kur imti energiją. Juk saulės baterijos absoliučiai netiko – jos būtų milžiniškos ir, tuo pačiu, neapsaugotos nuo meteoritų ir dulkių. Reaktorius galėjo būti tik branduolinis, o jo apsaugojimui jis būtų užkastas į gruntą.

Kiekvienas modulis turėjo atskirą išėjimą (avarijos atvejui), turėjo skafandrus, o išsihermetinus speciali sistema kelias minutes galėjo palaikyti slėgį. O ir sienelės buvo daromos kelių sluoksnių: viršuje plonas sluosnis, tada termoizoliacija, o viduje – patikimas hermetiškas sluoksnis. Meteoritas, jei pramuštų pirmą sluoksnį, tai sprogtų pats, o jo skeveldros įstrigtų termoizoliacijoje. O geresnei apsaugai (ir nuo smūgių, ir terminei, ir radiacinei) visa bazė užpilama regolitu (Mėnulio gruntu).

Būtent tuo laiku Medicinos-biologijos problemų inst-te buvo atliekamas eksperimentas apie kosminių įgulų suderinamumą. Trys savanoriai 366 d. praleido izoliuoti ankštoje ir tvankioje 3x4 m patalpoje („bačkoje“) – ir jų santykiai pasirodė esą labai sudėtingi: juos erzino paprasti dalykai, kivirčai kildavo dėl niekų. Aplinką sunkino metalinis korpusas, nuolat gaudęs dėl ventiliatorių. Nelaikė ne tik nervai, bet ir ... dantys! Net šachmatai kaip iškrovos priemonė tapo kertiniu akmeniu: kai technikas Ulybyševas šachmatų lenta ėmė daužyti vadui Manovcevui per galvą, teko imtis skubių priemonių. Šachmatus atėmė, tačiau prijungė naują modulį – oranžeriją, kuri paveikė teigiamai ir joje kiekvienas turėjo savo mėgiamus augalus.
Taip pat skaitykite apie kitus panašius eksperimentus: žr. >>>>> ir >>>>>

Į Mėnulio bazės projektavimą įsitraukė daugelis specialistų, netgi Maskvos Architektūros inst-to studentai, Berežkovos krantinėje suprojektavę realaus dydžio bazės maketą, kuris patiko kosmonautams.

„Specmaš“ dokumentuose projektas buvo vadinamas DLB (Ilgalaikė Mėnulio bazė - rusiškai)., Koroliovo OKB-1 – „Žvaigžde“, o kariškių – „Kolumbu“. Patys konstruktoriai vadino „Didžiuoju žiedu“, - pagal išvaizdą. Na, o „Birmingradu“ jį pakrikštijo žurnalistai, kai projektą išslaptino. O jo slaptumas buvo nežmoniškas!

Amerikiečių bazė turėjo pasirodyti 1983 m. Ten buvo ir kitų projektų – ir visi buvo užslaptinti. Mat 7-me dešimtm. kariškiai Mėnulį laikė idealia vieta kosminių pajėgų valdymo centrui. Tačiau kariškiai savo planus slėpė ir nuo bazės projektuotojų. Tik nieko nė vieniems nesigavo – ir visai ne dėl raketos H-1 nebuvimo. Juk kai paskaičiavo kainą – paaiškėjo, viena šalis to nepatemps (kokie 18 mlrd. dolerių). Tad abiejose Atlanto pusėse nusprendė bazės statybą atidėti iki geresnių laikų. Po to laikai pasikeitė, tačiau ne faktas, kad jie pagerėjo. Bent jau kosmonautikai...

Oficialiai DLB darbai buvo baigti 1974 m. tačiau tokio mastelio darbai nedingsta be pėdsakų. Pvz., jame buvo užsiimama giluminio grunto paėmimu jo nesumaišant. Buvo sukurta tarsi „kojinė“, kai kernas patekdavo į grąžto vidų, kur jį ta „kojine“ ir patraukdavo. Tai buvo panaudota „Luna-24“ stotyje, kuri 1976 m. O vėliau reikalas pasiekė ir Venerą – tik ten grunto cheminę analizę darė pati stotis.
Beje, projektą išslaptinus, kaip tik madinga tapo helio-3 tema. Jį, atseit, galima gaminti Mėnulyje.