Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Karikatūristas Billas Wattersonas1): Pasaulį jau aplėkė pranešimas, kad link Žemės skrenda milžiniški ateivių erdvėlaiviai. Smalsuoliai
netgi galėjo nueiti į www.sky-map.org svetainę ir įvesti nurodytas koordinates.
Tačiau, pirmiausia, jei jau astronomai aptiktų kokius dirbtinius objektus, tai, labiausiai tikėtina, kad tas
faktas būtų įslaptintas, panašiai, kaip nutiko atradus
pulsarus. 1967 m. britų aspirantė Džoselina Bell2),
ieškodama sparčių radijo spinduliavimo fliuktuacijų, aptiko šaltinį su periodiškai 1,3373 sek. intervalu pulsuojančiais
signalais. Iškart jai ir vadovui kilo mintis apie nežemiško proto apraišką, todėl tie darbai buvo įslaptinti,
o šaltinis pavadintas LGM-1 (mažų žalių žmogeliukų santrumpa angliškai). Tačiau netrukus buvo rasti
kiti panašūs šaltiniai, ir mokslininkai padarė išvadą, kad tai nauja kosmoso objektų klasė, vėliau pavadinta pulsarais.
Toliau, iš NASA ADS bibliografinės bazės aiškėja, kad Kasnovas neturi nė vieno mokslinio straipsnio
astronomijos temomis. Jis ir pats neslepia, kad nėra astrofizikas. Tai žurnalistas, rašytojas, patarėjas
interneto klausimais, prodiuseris. O ir pats jis neigia prisidėjęs prie šio pranešimo. Savo įvairiapusėje veikloje yra buvęs
ir vienu SETI@home projekto
iniciatorių. Šis projektas skirtas paskirstytai radioteleskopų sukauptų duomenų analizei. Tų duomenų apimtys yra milžiniškos,
o šis projektas leidžia kiekvienam, turinčiam priėjimą prie interneto, padėti savo kompiuterio resursais apdoroti tuos duomenis.
Pagaliau, pagal tų NSO dydį (keliasdešimt sekundės dalių), ir teiginį, kad jie milžiniški, galima spėti,
kad jie yra maždaug už 2 mln. km. o tai reiškia, kad iki 2012-ųjų jie skris vos ne vėžlio greičiu.
Tačiau svarbiausia, kaip nustatė mokslo populiarintojas V. Surdinas3), www.sky-map.org panaudojo
DSS-2 metodiką ir, kad vaizdas būtų spalvotas, sudėjo skirtingų filtrų vaizdus, juos nuspalvindami.
Ateivių laivai matomi tik su mėlynu filtru padarytose nuotraukose. O tai jau reiškia, kad tai tik fotojuostos defektas. Dar skaitykite apie tikrą Svečią iš kosmoso gelmių
Žemiečių pastangos susisiekti Pirmuosius bandymus susisiekti su kitomis civilizacijomis pabandė radioastronomai, tačiau jų trūkumai buvo akivaizdūs:
Laikui bėgant ši idėja darosi vis populiaresnė. Visų pirma, elektronikos vystymasis leidžia sukurti miniatiūrines sistemas; antra, atsirado naujų idėjų, kaip padidinti kosmoso zondų greitį (joniniai, elektromagnetiniai varikliai, kosminės burės). 1972-3 m. startavo Pioneer-10 ir Pioneer-11, paliksiantys Saulės sistemą (žr. Pioneer anomalijos). Juose įmontuotos nedidelės metalinės plokštelės (tarsi mūsų vizitinė kortelė), kuri perteikia apie 10 KB info (ne tiek ir daug, bet vis šis tas). Šią informaciją suprojektavo F. Dreikas su K. Saganu (daugiau apie tai žr. >>>>>). 1974 m. lapkričio 16 d. iš Aresibo observatorijos vieno mums artimiausių žvaigždžių spiečiaus
M13 kryptimi pasiųstas radijo signalas, kuriame užšifruota:
1977 m. užregistruotas vadinamasis Wow (Oho-ho) signalas (daugiau apie tai >>>>> ). 1977 m. startavo Voyager-1 ir Voyager-2, paliksiantys Saulės sistemą.
Juose yra po auksinį diską, perteikiantį informaciją apie Žemę. Jų informacinė talpa gerokai didesnė nei Pioneer-10 ir Pioneer-11 (apie 100 MB video informacijos). Beje, informaciją galima supakuoti labai talpiai. Amerikiečiai Kristoferis Rouzas ir Gregoris Raitas įrodė, kad šiuolaikinės technologijos leidžia visas žmonijos žinias sutalpinti 1 g svorio kristalą. Visos žmonijos žinios sudaro apie milijoną terabaitų. O ir užrašymo įranga būtų nepaprastai brangi. Kita vertus, 1 g kristalo negalima būtų siųsti į kosmosą, nes jį veiktų kosmoso spinduliai, tad reiktų jam įrengti masyvią apsaugą (šarvų storis turėtų siekti apie 1 m o tai daug tonų svorio). Žemėlapis nežemiečiams NASA 1972-ais ir 2020 m. į kosmosą išsiųsti žemėlapiai turi nežemiečiams parodyti kelią į Žemę
(žr. apie tai >>>>>). Ar tai gerai? Tačiau vėliau atėjo supratimas,
kad jie būtų nelabai naudingi. Jame nurodyti ženklai pakeis vietą po dešimčių milijonų metų. Ir net šansai, kad kažkokie nežemiečiai perims zondus,
yra visiškai mizerni. Tačiau net jei taip nutiktų, žemėlapiai bus beviltiškai pasenę.
Tačiau kaip iš vis atsirado toks žemėlapis? Ėjo 1971 m. lapkritis ir NASA rengėsi Pioneer 10 startui, turinčiam, atlikus misiją dėl Jupiterio, išskristi į tarpžvaigždinę erdvę. Su šiokia draugų pagalba K. Saganas priėjo idėją, kad zondas gali gabenti žmonijos sveikinimą žvaigždėms. NASA su ja sutiko ir suteikė K. Saganui mažiau nei mėnesį žinutės sukūrimui. Štai čia scenoje ir pasirodė K. Sagano draugas F. Dreikas, kurį sutiko Puerto Rike vykusiame Amerikos Astronomų draugijos susirinkime. San Gerónimo Hiltono fojė jie greitai sutarė, ką reiktų įtraukti, o tada šovė mintis apie galaktikos žemėlapį, nurodantį Žemės padėtį kosmose. F. Dreikas nubraižė tą žemėlapį ir jis išskrido į kosmosą, o kitais metais jį išskraidino ir Pioneer 11. O 1977 m. išskrido ir abu Voyager. Tuo metu F. Dreikas nesijaudino dėl to, kad nežemiečiai galėtų būti nedraugiški. Kaip sudarytas žemėlapis, juk parodyti Saulę tarp milijonų žvaigždžių nėra paprastas dalykas? Juk žvaigždynų forma ilgesniam laikui bėgant kinta (pvz., Šiaurinė po 2000 m. jau nerodys Šiaurės poliaus, kaip nebuvo senovės egiptiečiams)... F. Dreikas atkreipė dėmesį, kad žymiai geriau identifikuojami 1967 m. atrasti pulsarai, kuriuos galima panaudoti kaip žymeklius erdvėje. Jis pasirinko 14 pulsarų, pagal kuriuos galima trianguliuoti Saulės padėtį kosmose ir užkodavo jų sukimosi spartą. Tad Dreiko kosmoso žemėlapis atrodo tarsi žvaigždutė, kurios centre yra Saulė. Jos spinduliai rodo kryptis į pulsarus, ilgis santykinį atstumą iki jų, o štrichai sukimosi spartą. Ir įdomu, kad tas žemėlapis įėjo į populiariąją kultūrą ir dabar gali būti sutinkamas nuo marškinėlių iki tatuiruočių. Tačiau vėliau Scott Ransomas, alpinistas ir pulsarų tyrinėtojas, aptiko, kad to žemėlapio galiojimas baigsis netolimoje ateityje. Pulsarai pamažu silpsta ir Dreiko žemėlapiui pasirinkti pulsarai išnyks po kelių milijonų metų. Tad jis nusprendė sukurti tobulesnį pulsarais paremtą žemėlapį. Jo žemėlapis panaudoja tiek Paukščių tako, tiek išorinius pulsarus, tik buvo paimti ne įprastiniai pulsarai, o milisekundiniai, kurie sukasi greičiau, išlieka ilgiau ir yra dvinariai. Šalia jų, Ransomas įtraukė ir rutulinių spiečių, besisukančių aplink Paukščių taką, pulsarus. Visa tai užtikrina, kad Žemė pagal jį bus atrandama ir po milijardų metų. Tačiau išsiųsti naujo žemėlapio greitai nepavyks šiuo metu nenumatyta zondų, išskrisiančių į tarptautinę erdvę. Tačiau žemėlapių išsiuntimas už Saulės sistemos ribų sukelia naujų klausimų: Ar tokiais atstumais esantys nežemiečiai turi priemones, galinčias pasiekti Žemę? Ar jie ateitų su taika? Taigi, ar gera idėja siųsti mūsų adresą į kosmosą? Kita vertus, tokio laiško butelyje suradimas liktų įrodymu, kad Žemėje egzistavo civilizacija. Atsakymo teks laukti 48 000 metų!
Kada nors ateis 25974-ieji. Ir tada galbūt kažkurioje M-13 (Mesjė-13) spiečiaus planetoje, besisukančioje apie savo
saulę, kils sensacija. Galbūt kažkoks protingas jos čiabuvis gentainiams paskelbs, kad gavo
mūsų pranešimą jiems.
1974 m. lapkričio 16 d. Aresibo gyvenvietėje Puerto-Rike susirinko daug žmonių į didžiausio pasaulyje radijo
teleskopo atidarymo ceremoniją. Jo 300-metrinė antena, įrengta taurės pavidalo įduboje tarp kalnų, nebus vien klausanti
ausis, bet ir aktyvi kalbėtoja, siunčianti radijo bangas į bekraštį kosmosą. Tačiau jie susirinko ne vien šio milžino
atidarymo proga, bet dar labiau todėl, kad Žemė pirmąkart pasiruošė prabilti į erdvę.
Tiesa, dar 1960-ais buvo OZMA projektas, kurio dešimtį kartų
mažesnis Green Banko Vakarų Virdžinijoje radijo teleskopas kelis mėnesius tik klausėsi, ar nėra svetimų žinučių. O kas, jei jie tuo metu į mus nesikreipė?
M-13 spiečiuje Heraklio žvaigždyne yra per 30 tūkst. žvaigždžių. Tam laikui, kai pasiųstas signalas pasieks M-13, jo skersmuo bus lygus
spiečiaus diametrui tad energija veltui nedings.
Pasiųsta žinutė užkoduota dvejetainiu kodu kokiu kalbasi (daugiausia) kompiuteriai. Tačiau ką norime pasakyti
protingiems nežemiečiams? Pirmiausia Mes irgi protingi. Mes mokam skaičiuoti todėl visa žinutė sudaryta lygiai iš
1679 ženklų. Ši reikšmė subtili ji lygi dviejų pirminių skaičių
23 ir 73 sandaugai. Tokie skaičiai sutinkami ne taip jau dažnai, - ir į jų pasirodymas tekste protingas adresatas turėtų atkreipti dėmesį.
Tuo labiau, kad žinutė sudaryta 73 eilučių po 23 stulpelius.
Tačiau skeptiškam Mesjė-13 gyventojui dar truks mūsų protingumo įrodymo. Jam pirmoje eilutėje išvardijami visi
skaitmenys nuo 1 iki 9 (aišku, dvejetainėje sistemoje). Nepakanka aritmetikos? Žodis chemijai: paeiliui išvardijami gamtoje
paplitusių elementų atominiai svoriai: vandenilio, anglies, azoto, deguonies ir fosforo.
Tada laikas papasakoti apie mūsų materialią prigimtį. Parodoma DNR struktūra, o toliau žmogaus figūros siluetas, kad
ir kiek supaprastintai. O jei norės sužinoti mūsų ūgį, nurodoma ir tai greta figūros skaičius 14. Tai vidutinis žmogaus
ūgis, jei matavimo vienetu imama 12,6 cm o tai bangos, kuria siunčiama žinutė, ilgis. O kitoje žmogučio pusėje skaičius 4 mlrd.
maždaug tiek gyventojų tuo metu buvo Žemėje.
O štai ir pati Žemė trečia planeta Saulės sistemoje šiek tiek kilstelėta 9-ių planetų sekoje.
Liko dar kelios dešimtys nepanaudotų pozicijų. Tad ir jas panaudojo pavaizdavo kalbos organą Aresibo
teleskopą. Vaizdas primityvus, tačiau antenos diametras perteiktas labai tiksliai kiekvienas mokantis aritmetiką supras,
kad jis lygus 2430, jei tik matuosime tuo pačiu bangos ilgiu. Juk ne metrine sistema aiškinsies su nežemiečiu!
Taigi, žinutė išsiųsta dabar reikia sulaukti atsakymo po .... 48 tūkst. m. Paskirstyti skaičiavimai Šiuo metu yra keletas projektų astronomijoje, naudojančių paskirstytus skaičiavimus. Jų principas toks: lankytojas atsisiunčia ir savo kompiuteryje įdiegia specialią programą, kuri užima nedaug kompiuterio resursų ir veikia tik tada, kai kompiuteris dykinėja. Ji atsisiunčia duomenų porciją, juos išanalizuoja ir nusiunčia į vieningą skaičiavimo centrą. Pirmas toks projektas buvo SETI@home (startavęs 1995 m., žr. Ar ten ieškome?), kai kiekvienas norintis iš setiathome.berkeley.edu galėjo atsisiųsti BOINC programą, atsisiunčią radijo teleskopų duomenis ir tikrinančią, ar juose nėra dirbtinės kilmės signalų. Šio projekto pagrindu 2005 m. pradėjo veikti Einstein@home projektas, kurio tikslas buvo patikrinti Einšteino hipotezę apie gravitacinių bangų egzistavimą. Jame apdorojami LIGO gaunami duomenys. 2009 m. tą užduotį papildė pulsarų paieška pagal Puerto-Rike esančio Aresibo (Arecibo) radijo teleskopo duomenis. Į projektą įsiliejo 250 tūkst. savanorių iš 192 šalių. Jau po metų atėjo pirmoji sėkmė Chris ir Helen Colvin iš Ajovos valstijos (JAV) bei Daniel Gebhardt iš Vokietijos kompiuteriai 2010 m. rugpjūčio 12 d. atrado reto tipo pulsarą PSR J2007+2722. Šis pulsaras per sekundę apsisuka 41 kartą, tačiau, skirtingai nei kiti tokio dažnio jo broliai, jis neturi palydovo, tad spėjama, kad jis gali būti išsuktas ir išmestas iš dvinarės sistemos. Detaliau apie projektą >>>> Po nedidelės pertraukos 2010 m. gruodį SETI@home vėl veikia ir tai gera proga prisidėti prie jo ir jums: setiathome.berkeley.edu ( o taip pat ir prie Einstein@home ) Keli kiti paskirstyto skaičiavimo projektai, kuriuose galite dalyvauti ir padėti išspręsti iškeltus uždavinius:
Yra ir daugiau projektų (žr. Distributed computing projects), prie kurių galite prisijungti atsisiuntę BOINC programą ir prisijungę prie norimų projektų (užtenka atsisiųsti tik vieną programos kopiją ir iš jos jungtis prie daygelio projektų). Detaliau apie Einstein@home projektą skaitykite >>>> O Marseno pirminių skaičių paieškai 1996 m. įkurtas GIMPS, kurio Prime95 klientinę dalį sukūrė G. Woltmanas, o koordinuojančią PrimeNet sistemą S. Kurowski. Jo dėka jau atrasta 16 Marseno skaičių. Suradusieji pirminius skaičius turi šansą laimėti premijas. Programą paieškai galite atsisiųsti iš šio puslapio. Kiek ten jų? Taip pat paskaitykite Kodėl jų nėra? Įvertinti svetimųjų skaičių kosmose kažkiek padeda matematika. Bet kodėl kažkiek? Mat skaičiavimuose nemaža dalis tikimybių, o tai reiškia, kad dėsningai, tačiau galbūt. Galimam civilizacijų kiekiui nustatyti paprastai naudojama 1961 pasiūlyta Dreiko lygtis. Pradėkime nuo žvaigždžių ir planetų statistikos. Gyvybė yra Žemėje ir spėjama, kad, tikėtiniausia, kitur ji atsirado panašiai. Taigi, ir jų planetų sąlygos turėtų būti panašios į žemiškąsias. Tad kandidačių tarp žvaigždžių lieka perpus mažiau, tačiau ir likusių yra apie 50 mlrd. mūsų galaktikoje. O paskutiniais metais nustatyta, kad planetos yra gana įprastas darinys prie žvaigždžių, tad prie kiekvienos kandidatės žvaigždės galime tikėtis apie 10 planetų. Mūsų Saulės sistemoje iš 10-ies planet vienoje yra gyvybė, tad, jei šis santykis išlaikomas, tai Paukščių take yra 50 mlrd. 5 kandidates tinkančių planetų. Bet... jei jau Žemėje gyvybei atsirasti prireikė 4 mlrd. m., tai gali būti, kad gyvybė Visatoje vis tik retas paukštis. Dreiko lygtyje daugelis parametrų menkai nuspėjami arba visai nežinomi. Tarkim, kokia dalis gyvybės išsivysto iki protingos lygio? Vis tik bandoma rasti protingas lygties parametrų reikšmes. Skirtingi įsivaizdavimai duoda skirtingus rezultatus nuo 1-os išsivysčiusios civilizacijos galaktikoje (jei jau mūsų civilizaciją galima laikyti protinga ir išsivysčiusia) iki kelių milijonų. Trumpos biografijos 1) Bilas Votersonas (Bill Watterson, g. 1958 m.) amerikiečių dailininkas-karikatūristas, komiksų kūrėjas; komikso Kelvinas ir Hobsas (1985-1995) kūrėjas. Aršus autorinių teisių gyvėnas ir kategoriškai draudžia kurti ir pardavinėti bet ką, kas susiję su jo kūryba. 2) Džoselina Bell (Jocelyn Bell Burnell, g. 1943 m.) šiaurės Airijos astrofizikė,
išgarsėjo pulsaro atradimu (1967 liepą). Ji, būdama aspirante, aptiko, kad iš pastovaus šaltinio
sigalas pulsuoja maždaug kartą per sekundę dažniu. Ji apie tai pranešė vadovui A. Hewishui, tačiau
tasai pareiškė, kad tie signalai susiję su žmogaus veikla. Tačiau Džoselina tesė jų tyrinėjimą ir įtikino
vadovą atlikti išsamesnį jų tyrimą. Buvo iškelta ir hipotezė, kad tai nežemiškos civilizacijos signalai, o jų
šaltinis gavo pavadinimą LGM-1 (Little Green men maži žali žmogiukai). Tačiau netrukus Bell aptiko dar
tris tokio tipo signalus, sklindančius iš visai kitų dangaus sričių ir suprato, kad juos siunčia visai naujo
tipo dangaus objektai. Apie tuos atradimus tyrinėtojai paskelbė du straipsnius Nature žurnale.
Pirmajame A. Hewisho pavardė buvo pirmąja (iš 5 autorių, J. Bell - antroji) ir jis 1974 m. už šį atradimą
gavo Nobelio premiją, neįtraukian J. Bell kaip bendrautorės. Tai sukėlė mokslo bendruomenės
nepasitekinimą ir kritiką, tame tarpe ir F. Hoilo, taip pat buvusio A. Hewisho mokiniu.
Jos indėlį atradimui gynė ir I. Šklovskis. 3) Vladimiras Surdinas (g. 1953 m.) rusų astronomas ir mokslo populiarintojas. Per 100 mokslinių straipsnių, kelių dešimčių mokslo populiarinimo knygų autorius. Pagrindiniai moksliniai pasiekimai žvaigždžių sankaupų dinamikos, žvaigždžių susidarymo, tarpžvaigždinės erdvės, Saulės sistemos objektų dinamikos srityse. Tyrinėjo rutulinius žvaigždžių spiečių pasiskirstymą, potvynių poveikį, masyvių karštų žvaigždžių povekį jaunuose spiečiuose... 4) Kreigas Kasnovas (Craig Kasnoff) žurnalistas, gamtos išsaugojimo aktyvistas. Radijuje per 10 m. veda šou Rokas ir aplinka. Prisidėjo prie SETI veiklos. Nuo 1994 m. įsijungė į internetinės medijos sritį; nuo 1997 m. internete vysto nykstančių gyvūnų rūšių apsaugos veiklą. 5) Ronaldas Breisvelis (Ronald Newbold Bracewell, 1921-2007) - australų radijo astronomas. Kavendišo laboratorijoje (1946-50) tyrė viršutinės atmosferos jonizaciją. 1961 m. sukonstravo spektroheliografą, parengiantį kasdieninį Saulės temperatūros planą. Atėjus kosmoso tyrimo erai, susidomėjo dangaus mechanika. Jo algoritmas radijo astronomijoje panaudotas rentgeno tomografijoje. Jis pirmasis pasiūlė panaudoti tarpžvaigždinius zondus komunikacijai tarp kosmoso civilizacijų. Papildomai skaitykite:
|