Kosmoso eskadrilės sutiktuvės? Kiek ten jų? UFO Page. Lithuanian

Pirmuosius bandymus susisiekti su kitomis civilizacijomis pabandė radioastronomai, tačiau jų trūkumai buvo akivaizdūs:
a) galingo signalo pasiuntimui reikia didelių energetinių sąnaudų;
b) radijo kanalo pralaidumas tarpžvaigždiniais atstumais nedidelis (keli baitai per sekundę). Tai leidžia siųsti tekstą ir paprastus paveikslėlius, tačiau vaizdo įrašai per protingą laiką neįsivaizduojami;
c) labai maža tikimybė, kas sutaps siuntimo ir priėmimo laikas (neaišku, iš kur ir kada ateis signalas – pražiopsosi, pakartojimo nebus).

Tad imta ieškoti alternatyvių būdų. Vieną jų 1960 m. išsakė australų radijo astronomas Ronaldas Breisvelis⁵⁾ – panaudoti nedidelius automatinius zondus. Į juos surašę žmonijos turimas žinias negrįžtamai išsiunčiame į tarpžvaigždinę erdvę. Tikimasi, kad kitos civilizacijos bus altruistės ir pasielgs taip pat – ir gausime jų „enciklopedijas“.

Laikui bėgant ši idėja darosi vis populiaresnė. Visų pirma, elektronikos vystymasis leidžia sukurti miniatiūrines sistemas; antra, atsirado naujų idėjų, kaip padidinti kosmoso zondų greitį (joniniai, elektromagnetiniai varikliai, kosminės burės).

1972-3 m. startavo „Pioneer-10“ ir „Pioneer-11“, paliksiantys Saulės sistemą (žr. „Pioneer“ anomalijos). Juose įmontuotos nedidelės metalinės plokštelės (tarsi mūsų „vizitinė kortelė“), kuri perteikia apie 10 KB info (ne tiek ir daug, bet vis šis tas). Šią informaciją suprojektavo F. Dreikas su K. Saganu (daugiau apie tai žr. >>>>>).

1974 m. lapkričio 16 d. iš Aresibo observatorijos vieno mums artimiausių žvaigždžių spiečiaus M13 kryptimi pasiųstas radijo signalas, kuriame užšifruota: Cover of Voyager disk

atominiai skaičiai (protonų skaičius atome) – vandenilio, anglies, azoto, deguonies ir fosforo; sacharozės formulė ir DNR elementai (ir kita informacija apie DNR); žmogus; Saulės sistema; Aresibo radijo teleskopas ir perduodančios antenos dydis.

1977 m. užregistruotas vadinamasis Wow (Oho-ho) signalas (daugiau apie tai >>>>> ).

1977 m. startavo „Voyager-1“ ir „Voyager-2“, paliksiantys Saulės sistemą. Juose yra po auksinį diską, perteikiantį informaciją apie Žemę. Jų informacinė talpa gerokai didesnė nei „Pioneer-10“ ir „Pioneer-11“ (apie 100 MB video informacijos).
Apie jų skrydžius Saulės sistemos paribiuose žr. >>>>>

Beje, informaciją galima supakuoti labai talpiai. Amerikiečiai Kristoferis Rouzas ir Gregoris Raitas įrodė, kad šiuolaikinės technologijos leidžia visas žmonijos žinias sutalpinti 1 g svorio kristalą. Visos žmonijos žinios sudaro apie milijoną terabaitų. O ir užrašymo įranga būtų nepaprastai brangi. Kita vertus, 1 g kristalo negalima būtų siųsti į kosmosą, nes jį veiktų kosmoso spinduliai, tad reiktų jam įrengti masyvią apsaugą (šarvų storis turėtų siekti apie 1 m – o tai daug tonų svorio).

Žemėlapis nežemiečiams

NASA 1972-ais ir 2020 m. į kosmosą išsiųsti žemėlapiai turi nežemiečiams parodyti kelią į Žemę (žr. apie tai >>>>>). Ar tai gerai? Tačiau vėliau atėjo supratimas, kad jie būtų nelabai naudingi. Jame nurodyti ženklai pakeis vietą po dešimčių milijonų metų. Ir net šansai, kad kažkokie nežemiečiai perims zondus, yra visiškai mizerni. Tačiau net jei taip nutiktų, žemėlapiai bus beviltiškai pasenę. Žemėlapis nežemiečiams

Tačiau kaip iš vis atsirado toks žemėlapis? Ėjo 1971 m. lapkritis ir NASA rengėsi „Pioneer 10“ startui, turinčiam, atlikus misiją dėl Jupiterio, išskristi į tarpžvaigždinę erdvę. Su šiokia draugų pagalba K. Saganas priėjo idėją, kad zondas gali gabenti žmonijos sveikinimą žvaigždėms. NASA su ja sutiko ir suteikė K. Saganui mažiau nei mėnesį žinutės sukūrimui.

Štai čia scenoje ir pasirodė K. Sagano draugas F. Dreikas, kurį sutiko Puerto Rike vykusiame Amerikos Astronomų draugijos susirinkime. San Gerónimo Hilton’o fojė jie greitai sutarė, ką reiktų įtraukti, o tada šovė mintis apie galaktikos žemėlapį, nurodantį Žemės padėtį kosmose. F. Dreikas nubraižė tą žemėlapį ir jis išskrido į kosmosą, o kitais metais jį išskraidino ir „Pioneer 11“. O 1977 m. išskrido ir abu „Voyager“. Tuo metu F. Dreikas nesijaudino dėl to, kad nežemiečiai galėtų būti nedraugiški.

Kaip sudarytas žemėlapis, juk parodyti Saulę tarp milijonų žvaigždžių nėra paprastas dalykas? Juk žvaigždynų forma ilgesniam laikui bėgant kinta (pvz., Šiaurinė po 2000 m. jau nerodys Šiaurės poliaus, kaip nebuvo senovės egiptiečiams)... F. Dreikas atkreipė dėmesį, kad žymiai geriau identifikuojami 1967 m. atrasti pulsarai, kuriuos galima panaudoti kaip žymeklius erdvėje. Jis pasirinko 14 pulsarų, pagal kuriuos galima trianguliuoti Saulės padėtį kosmose ir užkodavo jų sukimosi spartą. Tad Dreiko kosmoso žemėlapis atrodo tarsi žvaigždutė, kurios centre yra Saulė. Jos spinduliai rodo kryptis į pulsarus, ilgis – santykinį atstumą iki jų, o štrichai – sukimosi spartą. Ir įdomu, kad tas žemėlapis įėjo į populiariąją kultūrą ir dabar gali būti sutinkamas nuo marškinėlių iki tatuiruočių.

Tačiau vėliau Scott Ransom’as, alpinistas ir pulsarų tyrinėtojas, aptiko, kad to žemėlapio galiojimas baigsis netolimoje ateityje. Pulsarai pamažu silpsta ir Dreiko žemėlapiui pasirinkti pulsarai išnyks po kelių milijonų metų. Tad jis nusprendė sukurti tobulesnį pulsarais paremtą žemėlapį.

Jo žemėlapis panaudoja tiek Paukščių tako, tiek išorinius pulsarus, tik buvo paimti ne įprastiniai pulsarai, o milisekundiniai, kurie sukasi greičiau, išlieka ilgiau ir yra dvinariai. Šalia jų, Ransomas įtraukė ir rutulinių spiečių, besisukančių aplink Paukščių taką, pulsarus. Visa tai užtikrina, kad Žemė pagal jį bus atrandama ir po milijardų metų. Tačiau išsiųsti naujo žemėlapio greitai nepavyks – šiuo metu nenumatyta zondų, išskrisiančių į tarptautinę erdvę.

Tačiau žemėlapių išsiuntimas už Saulės sistemos ribų sukelia naujų klausimų: Ar tokiais atstumais esantys nežemiečiai turi priemones, galinčias pasiekti Žemę? Ar jie ateitų su taika? Taigi, ar gera idėja siųsti mūsų adresą į kosmosą? Kita vertus, tokio „laiško butelyje“ suradimas liktų įrodymu, kad Žemėje egzistavo civilizacija.

Atsakymo teks laukti 48 000 metų!

Kada nors ateis 25974-ieji. Ir tada galbūt kažkurioje M-13 (Mesjė-13) spiečiaus planetoje, besisukančioje apie savo saulę, kils sensacija. Galbūt kažkoks protingas jos čiabuvis gentainiams paskelbs, kad gavo … mūsų pranešimą jiems.

1974 m. lapkričio 16 d. Aresibo gyvenvietėje Puerto-Rike susirinko daug žmonių į didžiausio pasaulyje radijo teleskopo atidarymo ceremoniją. Jo 300-metrinė antena, įrengta taurės pavidalo įduboje tarp kalnų, nebus vien klausanti „ausis“, bet ir aktyvi kalbėtoja, siunčianti radijo bangas į bekraštį kosmosą. Tačiau jie susirinko ne vien šio milžino atidarymo proga, bet dar labiau todėl, kad Žemė pirmąkart pasiruošė prabilti į erdvę. M13 Heraklio žvaigždyne

Tiesa, dar 1960-ais buvo OZMA projektas, kurio dešimtį kartų mažesnis Green Banko Vakarų Virdžinijoje radijo teleskopas kelis mėnesius tik klausėsi, ar nėra svetimų žinučių. O kas, jei jie tuo metu į mus nesikreipė?

M-13 spiečiuje Heraklio žvaigždyne yra per 30 tūkst. žvaigždžių. Tam laikui, kai pasiųstas signalas pasieks M-13, jo skersmuo bus lygus spiečiaus diametrui – tad energija veltui nedings.

Pasiųsta žinutė užkoduota dvejetainiu kodu – kokiu „kalbasi“ (daugiausia) kompiuteriai. Tačiau ką norime pasakyti protingiems nežemiečiams? Pirmiausia – „Mes irgi protingi“. Mes mokam skaičiuoti – todėl visa žinutė sudaryta „lygiai“ iš 1679 ženklų. Ši reikšmė „subtili“ – ji lygi dviejų pirminių skaičių 23 ir 73 sandaugai. Tokie skaičiai sutinkami ne taip jau dažnai, - ir į jų pasirodymas tekste protingas adresatas turėtų atkreipti dėmesį. Tuo labiau, kad žinutė sudaryta 73 eilučių po 23 stulpelius.

Tačiau skeptiškam Mesjė-13 gyventojui dar truks mūsų protingumo įrodymo. Jam pirmoje eilutėje išvardijami visi skaitmenys nuo 1 iki 9 (aišku, dvejetainėje sistemoje). Nepakanka aritmetikos? Žodis chemijai: paeiliui išvardijami gamtoje paplitusių elementų atominiai svoriai: vandenilio, anglies, azoto, deguonies ir fosforo.

Tada laikas papasakoti apie mūsų materialią prigimtį. Parodoma DNR struktūra, o toliau žmogaus figūros siluetas, kad ir kiek supaprastintai. O jei norės sužinoti mūsų ūgį, nurodoma ir tai – greta figūros skaičius 14. Tai vidutinis žmogaus ūgis, jei matavimo vienetu imama 12,6 cm – o tai bangos, kuria siunčiama žinutė, ilgis. O kitoje žmogučio pusėje skaičius 4 mlrd. – maždaug tiek gyventojų tuo metu buvo Žemėje.

O štai ir pati Žemė – trečia planeta Saulės sistemoje – šiek tiek kilstelėta 9-ių planetų sekoje.

Liko dar kelios dešimtys nepanaudotų pozicijų. Tad ir jas panaudojo – pavaizdavo „kalbos organą“ – Aresibo teleskopą. Vaizdas primityvus, tačiau antenos diametras perteiktas labai tiksliai – kiekvienas mokantis aritmetiką supras, kad jis lygus 2430, jei tik matuosime tuo pačiu bangos ilgiu. Juk ne metrine sistema aiškinsies su nežemiečiu!

Taigi, žinutė išsiųsta – dabar reikia sulaukti atsakymo po .... 48 tūkst. m.

Šiuo metu yra keletas projektų astronomijoje, naudojančių paskirstytus skaičiavimus. Jų principas toks: lankytojas atsisiunčia ir savo kompiuteryje įdiegia specialią programą, kuri užima nedaug kompiuterio resursų ir veikia tik tada, kai kompiuteris dykinėja. Ji atsisiunčia duomenų porciją, juos išanalizuoja ir nusiunčia į vieningą skaičiavimo centrą.

Pirmas toks projektas buvo SETI@home (startavęs 1995 m., žr. Ar ten ieškome?), kai kiekvienas norintis iš setiathome.berkeley.edu galėjo atsisiųsti BOINC programą, atsisiunčią radijo teleskopų duomenis ir tikrinančią, ar juose nėra dirbtinės kilmės signalų.

Šio projekto pagrindu 2005 m. pradėjo veikti Einstein@home projektas, kurio tikslas buvo patikrinti Einšteino hipotezę apie gravitacinių bangų egzistavimą. Jame apdorojami LIGO gaunami duomenys. 2009 m. tą užduotį papildė pulsarų paieška pagal Puerto-Rike esančio Aresibo (Arecibo) radijo teleskopo duomenis. Į projektą įsiliejo 250 tūkst. savanorių iš 192 šalių. Jau po metų atėjo pirmoji sėkmė – Chris ir Helen Colvin iš Ajovos valstijos (JAV) bei Daniel Gebhardt iš Vokietijos kompiuteriai 2010 m. rugpjūčio 12 d. atrado reto tipo pulsarą PSR J2007+2722. Šis pulsaras per sekundę apsisuka 41 kartą, tačiau, skirtingai nei kiti tokio dažnio jo broliai, jis neturi palydovo, tad spėjama, kad jis gali būti „išsuktas“ ir išmestas iš dvinarės sistemos. Detaliau apie projektą >>>>

Po nedidelės pertraukos 2010 m. gruodį SETI@home vėl veikia – ir tai gera proga prisidėti prie jo ir jums: setiathome.berkeley.edu ( o taip pat ir prie Einstein@home )

Keli kiti paskirstyto skaičiavimo projektai, kuriuose galite dalyvauti ir padėti išspręsti iškeltus uždavinius:
Matematikoje: PrimeGrid – įvairūs pirminių skaičių suradimo uždaviniai;
Matematikoje: ABC@home – abc-trejetų paieška vis dar atviram ABC teiginiui;
Medicinoje: Padėk įveikti vėžį;
Žemės mokslai: Klimato prognozė.

Yra ir daugiau projektų (žr. Distributed computing projects), prie kurių galite prisijungti atsisiuntę BOINC programą ir prisijungę prie norimų projektų (užtenka atsisiųsti tik vieną programos kopiją ir iš jos jungtis prie daygelio projektų). Detaliau apie Einstein@home projektą skaitykite >>>>

O Marseno pirminių skaičių paieškai 1996 m. įkurtas GIMPS, kurio Prime95 klientinę dalį sukūrė G. Woltman’as, o koordinuojančią PrimeNet sistemą S. Kurowski. Jo dėka jau atrasta 16 Marseno skaičių. Suradusieji pirminius skaičius turi šansą laimėti premijas. Programą paieškai galite atsisiųsti iš šio puslapio.

Kiek ten jų?

Taip pat paskaitykite Kodėl jų nėra?

Įvertinti svetimųjų skaičių kosmose kažkiek padeda matematika. Bet kodėl kažkiek? Mat skaičiavimuose nemaža dalis tikimybių, o tai reiškia, kad dėsningai, tačiau galbūt. Galimam civilizacijų kiekiui nustatyti paprastai naudojama 1961 pasiūlyta Dreiko lygtis.

Pradėkime nuo žvaigždžių ir planetų statistikos. Gyvybė yra Žemėje ir spėjama, kad, tikėtiniausia, kitur ji atsirado panašiai. Taigi, ir jų planetų sąlygos turėtų būti panašios į žemiškąsias. Tad kandidačių tarp žvaigždžių lieka perpus mažiau, tačiau ir likusių yra apie 50 mlrd. mūsų galaktikoje. O paskutiniais metais nustatyta, kad planetos yra gana įprastas darinys prie žvaigždžių, tad prie kiekvienos kandidatės žvaigždės galime tikėtis apie 10 planetų. Mūsų Saulės sistemoje iš 10-ies planet vienoje yra gyvybė, tad, jei šis santykis išlaikomas, tai Paukščių take yra 50 mlrd. 5 kandidates tinkančių planetų.

Bet... jei jau Žemėje gyvybei atsirasti prireikė 4 mlrd. m., tai gali būti, kad gyvybė Visatoje vis tik retas „paukštis“. Dreiko lygtyje daugelis parametrų menkai nuspėjami arba visai nežinomi. Tarkim, kokia dalis gyvybės išsivysto iki protingos lygio?

Vis tik bandoma rasti „protingas“ lygties parametrų reikšmes. Skirtingi įsivaizdavimai duoda skirtingus rezultatus – nuo 1-os išsivysčiusios civilizacijos galaktikoje (jei jau mūsų civilizaciją galima laikyti protinga ir išsivysčiusia) iki kelių milijonų.

¹⁾ Bilas Votersonas (Bill Watterson, g. 1958 m.) – amerikiečių dailininkas-karikatūristas, komiksų kūrėjas; komikso „Kelvinas ir Hobsas“ (1985-1995) kūrėjas. Aršus autorinių teisių gyvėnas ir kategoriškai draudžia kurti ir pardavinėti bet ką, kas susiję su jo kūryba.

²⁾ Džoselina Bell (Jocelyn Bell Burnell, g. 1943 m.) – šiaurės Airijos astrofizikė, išgarsėjo pulsaro atradimu (1967 liepą). Ji, būdama aspirante, aptiko, kad iš pastovaus šaltinio sigalas pulsuoja maždaug kartą per sekundę dažniu. Ji apie tai pranešė vadovui A. Hewish’ui, tačiau tasai pareiškė, kad tie signalai susiję su žmogaus veikla. Tačiau Džoselina tesė jų tyrinėjimą ir įtikino vadovą atlikti išsamesnį jų tyrimą. Buvo iškelta ir hipotezė, kad tai nežemiškos civilizacijos signalai, o jų šaltinis gavo pavadinimą LGM-1 (Little Green men – „maži žali žmogiukai“). Tačiau netrukus Bell aptiko dar tris tokio tipo signalus, sklindančius iš visai kitų dangaus sričių – ir suprato, kad juos siunčia visai naujo tipo dangaus objektai. Apie tuos atradimus tyrinėtojai paskelbė du straipsnius „Nature“ žurnale. Pirmajame A. Hewish’o pavardė buvo pirmąja (iš 5 autorių, J. Bell - antroji) – ir jis 1974 m. už šį atradimą gavo Nobelio premiją, neįtraukian J. Bell kaip bendrautorės. Tai sukėlė mokslo bendruomenės nepasitekinimą ir kritiką, tame tarpe ir F. Hoilo, taip pat buvusio A. Hewish’o mokiniu. Jos indėlį atradimui gynė ir I. Šklovskis.
Visą gyvenimą buvo aktyvi kvakerių tikėjimo narė.

³⁾ Vladimiras Surdinas (g. 1953 m.) – rusų astronomas ir mokslo populiarintojas. Per 100 mokslinių straipsnių, kelių dešimčių mokslo populiarinimo knygų autorius. Pagrindiniai moksliniai pasiekimai žvaigždžių sankaupų dinamikos, žvaigždžių susidarymo, tarpžvaigždinės erdvės, Saulės sistemos objektų dinamikos srityse. Tyrinėjo rutulinius žvaigždžių spiečių pasiskirstymą, potvynių poveikį, masyvių karštų žvaigždžių povekį jaunuose spiečiuose...

⁴⁾ Kreigas Kasnovas (Craig Kasnoff) – žurnalistas, gamtos išsaugojimo aktyvistas. Radijuje per 10 m. veda šou „Rokas ir aplinka“. Prisidėjo prie SETI veiklos. Nuo 1994 m. įsijungė į internetinės medijos sritį; nuo 1997 m. internete vysto nykstančių gyvūnų rūšių apsaugos veiklą.

⁵⁾ Ronaldas Breisvelis (Ronald Newbold Bracewell, 1921-2007) - australų radijo astronomas. Kavendišo laboratorijoje (1946-50) tyrė viršutinės atmosferos jonizaciją. 1961 m. sukonstravo spektroheliografą, parengiantį kasdieninį Saulės temperatūros planą. Atėjus kosmoso tyrimo erai, susidomėjo dangaus mechanika. Jo algoritmas radijo astronomijoje panaudotas rentgeno tomografijoje. Jis pirmasis pasiūlė panaudoti tarpžvaigždinius zondus komunikacijai tarp kosmoso civilizacijų.