Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą. UFO Page. Lithuanian

Startavo 2009 m. liepos 18 d. ir dabar sukasi aplink Mėnulį ekscentine orbita sudarydamas tikslų paviršiaus 3D planą 100 m skiriamąja geba. 2009 m. spalio 9 d. nuo LCROSS atsiskyrė „Centaur” modulis ir 9000 km/val greičiu trenkėsi į paviršių Kabeo krateryje netoli pietų ašigalio. Susidūrimo tikslas buvo pakelti paviršiaus medžiagos dalį, kurį surinkęs LCROSS išanalizavo, kad krateryje yra “nemažas vandens kiekis”. 2015 m. gegužę LRO orbita pamodifikuota, kad skristų 20 km aukštyje virš pietų poliaus taip padidinant skiriamąją gebą.

JAV LADEE planuojamas 2011 m. spalį ir turės ištirti Mėnulio atmosferą bei išmatuoti dulkių kiekį aplink Mėnulį.

JAV dvigubas GRAIL planuojamas 2011 m. spalį ir turės sudaryti labai tikslų gravitacinį Mėnulio žemėlapį.

2009 m. planuojamas Rusijos „Luna-Glob" ant Mėnulio paviršiaus nuleis 12-13 seisminio aktyvumo matuoklius. Žinoma, kad drebėjimai Mėnulyje gali siekti 5,8 balus pagal Richterio skalę. Dabar žinoma, kad Mėnulio drebėjimai būna dviejų tipų. Vienų jų, kylančių iš gilių Mėnulio sluoksnių, apie 700-1000 km gylio, prigimtis nežinoma (spėjama, kad dėl Žemės vandenų potvynių poveikio). Paviršiniai yra labai reti ir ilgai trunkantys (daugiau apie Mėnulio drebėjimus skaitykite >>>>>). Dar vienas nugabentas prietaisas Aitkeno krateryje ieškos ledo.

Japonijos „Selene-2" zondas, planuojamas 2012-13 m., nuleis mėnuleigį ir, galbūt, atgabens seisminio aktyvumo matuoklių.

Kinijos „Chang'e-1A", planuojamas 2009 m., kaip ir 2007 m. „Chang'e-1", turės piešti Mėnulio ir mineralų telkinių žemėlapį.

Europos (britų) „MoonLITE", planuojamas 2013 m., turės pristatyti 3-4 seisminio tinklo elementus.

A.Azimovas prognozavo – kad žmonės į Mėnulį grįš 2010-ais…
Štai jau baigiasi 2020-ieji, o jie Mėnulyje ... dar tik planuose. O 2030-ais, anot jo, jau turėjo pradėti gimti mėnuliečiai.

Prieš 3 m., 2004 m. sausio 14 d., Dž. Bušas nurodė NASA gražinti astronautus į Mėnulį: „Per paskutinius 30 m. jokio žmogaus koja nelietė kito pasaulio. Laikas Amerikai žengti tolimesnius žingsnius“. Tai būtų posūkis. Iki tol pora dešimtmečių NASA dėmesį skyrė artimoms Žemei orbitoms. Tačiau tokia vizija“ nėra pigi – programa iki 2018 m. kainuotų apie 104 mlrd. dolerių. Tam teks sumažinti ar uždaryti daugelį kitų programų, tokių kaip kosminius mokslo tyrinėjimus astronomijos, planetologijos ir Žemės stebėjimo srityse bei aeronautikos programas. Neabejotinai bus atidėtos Marso pavyzdžių atgabenimo bei planetų misijos bei planetų prie artimiausių žvaigždžių paieškos. Tad NASA yra kiek nekomfortabilioje padėtyje, ir jau dabar, 2007 m. pradžioje, susiduria su finansiniais sunkumais.

Kuriama nauja „Orion“ kapsulė, pakeisianti dabartines apie 2014 m. ir apie 2020 m. planuojama jomis vėl nugabenti astronautus į Mėnulį ir įrengti jo ašigalyje stotį. Kuriama ir nauja raketa „Ares-I“. Visa tai arčiau klasikinių „Apollo“ nei „šatlų“. Sukūrus „Orion“ bus imtasi nusileidimo modulio ir naujos galingesnės kieto kuro raketos „Ares-V“, galėsiančios į orbitą iškelti 130 t krovinį. Pagrindinis skirtumas nuo „Apollo“, kad viską „tempė“ viena „Saturn V“ raketa. Dabar „Orion“ iškels viena raketa, o nusileidimo modulį skraidins jau kita. Yra besidžiaugiančių būsima galimybe tirti Mėnulio paviršių. Tačiau nemažai yra abejojančių, kad gauta mokslinė nauda atsipirks.

2018 m. rudenį NASA kartu su Jūrų laivynu užbaigė 7-ąjį „Orion“ gelbėjimo bandymų etapą. Skriejusi 25 tūkst. mylių per valandą greičiu ji atmosferoje sulėtėja iki 300 mylių, o tada įjungus stabdymo sistemą - iki 20 mylių, kol galiausiai saugiai šlepteli į Ramųjį vandenyną. Štai tada ir prasideda jos „išgriebimo“ operacija (EGS). O juk „Orion“ 5 kartus sunkesnis nei SUV.

Iš Mėnulio parvykusiems astronautams tuo metu vargai dar nesibaigia. Kapsulė supasi aukštyn-žemyn ant bangų, o astronautai vėl pajunta traukos jėgą po savaičių gyvenimo nesvarume. Siekiant palengvinti jiems būklę perkeliant į gelbėjimo laivą, NASA pasamdė nedidelę konsultacinę APS firmą, kad ištirtų jūrų hidrodinamiką, t.y. vandens judėjimą vandenyne, ir padėtų minizuoti bangų poveikį kapsulei. APS dirba matuodama ir prognozuodama bangų elgesį nuo 2012 m., kai Jūrų laivynas norėjo ištirti vandens elgesį tarp dviejų greta plaukiančių laivų. Prie kapsulės pritvirtinami lynai ir ji įtraukiama į laivo doką. Gelbėjimo laivas turi vartus, kuriuos atidarius vanduo subėga į jį, - ir į ten galima įtempti kapsulę. Uždavinys ir buvo užtikrinti mažiausią bangavimą viso šio proceso metu. Tai leistų sumažinti riziką, kad bus pažeisti laivas arba kapsulė, ar sužeisti astronautai. Kai kapsulė jau bus doke, ji bus sugriebta ir stabilizuota. Iš doko išleidus vandenį, bus galima prieiti prie kapsulės ir išleisti astronautus.

Iki pat 1982 m. tarp specialistų vyko ginčai: ar gali meteorito kritimo Mėnulyje smūgio jėga išsviesti jo atlaužas taip, kad kai kurios pasiektų net Žemę. Mat amerikiečių poliarininkai Antarktidos leduose aptiko 30 g uolienos gabaliuką, panašios sudėties kaip ir tų, kuriuos astronautai atgabeno iš Mėnulio. Paskui japonai tyrinėtojai ten surado dar 5 „akmeninius svečius“, greičiausiai čia patekusius iš Mėnulio. Bet tai tebuvo mažutės nuolaužėlės.

1989 m. pradžioje amerikiečių mokslininkai, išžvalgę Makalpaino antarktinių kalvų sritį, rado kiek neįprastą meteoritą. Ištyrus jį Džonsono kosminio centro laboratorijoje Hiūstone, tapo gana patikimai prabilti apie mėnulinę jo kilmę. 663 g dangaus kūnas gavo oficialų pavadinimą MAC 88105. tai buvo sunkiasvoris rekordininkas „mėnuliečių“ šeimoje (beje, netoli jo rasta ir maždaug 60 g svorio jo nuolauža).

Kad šių nuolaužų gimtinė – Mėnulis, patvirtina labai būdingas geležies ir mangano santykis, didelis aliuminio oksido procentas, mažas natrio ir kalio kiekis, taip pat ypatinga sudėtis stikliškos medžiagos, jungiančios įvairias mažas daleles į vieną.

Tada įvairiose kolekcijose imta ieškoti atklydėlių iš Marso. O kas ieško, tas ir randa – netgi su galimais Marso gyvybės požymiais, žr. >>>>>

Mėnulio kolonistus gali varginti iškrovos. JAV mokslininkai nustatė, kad Mėnulio paviršius gali turėti kelių tūkstančių voltų statinę elektros įkrovą, kuri gali sukelti kibirkščiavimą, sutrikdantį elektroninės įrangos darbą. Taipogi dėl jos gali susidaryti dulkių debesys, trikdantys instrumentų veikimą. Todėl astronautai turėtų dėvėti specialius izoliuojančius kombinezonus. Moon in close: Lunakhod picture

Mėnulio paviršius gali įsielektrinti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, kai Mėnulis pereina per Žemės magnetinę "uodegą", šleifą, kurį sukuria Saulės vėjas pralėkęs pro mūsų planetą. Kita priežastis – Saulės audros, kurios sukelia problemų Žemėje, tačiau kosmose jų poveikis dar stipresnis ir gali sukelti pažeidimus gyvose ląstelėse. Nuo jų astronautai turės slėptis priedangose.

Saulės šviesa gali išmušti elektronus iš paviršiaus ir taip mažinti jo krūvį. Todėl dauguma įkrovos atvejų stebima naktinėje Mėnulio pusėje. Tačiau tyrinėtojai nustebo atradę tam tikrus krūvių skirtumus ir Saulės apšviestoje pusėje.

Apie 30 tūkst. m. pr.m.e. – pirmosios Mėnulio mėnesio dienų atžymos ant kaulų.

Apie 150 m. pr.m.e. – Hiparchas atliko pirmuosius tikslius Mėnulio dydžio ir atstumo iki jo skaičiavimus.

1609 m. - T. Harriot'o pirmas Mėnulio žemėlapis sudarytas naudojant teleskopą (6x).

Tomas Hariotas stebėjo Mėnulį dar 1609 m., tačiau to neviešino. Jį stebėjo per teleskopą ir pirmasis nupiešė jo vaizdą. Bet jo nedomino dėmesys ir garbė – kodėl, taip niekas ir nežino (pirma, žinoma, kad jis neturėjo finansinių sunkumų; be to jo darbdaviai Walter Raleigh ir Henry Percy kalėjo už valstybės paslapties išdavimą, tad, tikriausiai, jis nenorėjo papildomo dėmesio). Oksforde išsilavinimą gavusį matematiką astronomijai suviliojo 1607 m. apsilankiusi Halio kometa. Jis vienas pirmųjų stebėjo ir aprašė Saulės dėmes.
Vis tik 1970 m. jo vardu pavadintas Mėnulio krateris, tačiau esantis nematomoje šio pusėje.

Matematikoje nusipelnė įvedęs palyginimo ženklus (“<” ir “>”). Nepriklausomai nuo Galilėjo įrodė, kad horizontaliai mestas daiktas brėžia parabolę. Be to laikoma, kad būtent jis įvežė bulvės į Didžiąją Britaniją ir Airiją.

1610 m. – Galileo Galilėjaus pirmieji publikuoti Mėnulio piešiniai, nors ir prastos kokybės, tačiau aprašė kalnus su jų aukščiais ir kraterius, įrodydamas kad Mėnulis nėra tobula sfera.

1636 m. – Mellan'as pirmas geros kokybės Mėnulio antrojo ketvirčio raižinys, kuriame pavaizduoja šimtai identifikuotinų objektų.

1645 m. – M.F. Langrenus – pirmasis Mėnulio jūrų ir kraterių klasifikatorius, iš kurio pavadinimų išliko tik jo vardo krateris.

1651 m. – G.B. Riccioli žemėlapis įvedė dabartinę Mėnulio objektų vardyną.

1665 m. - R. Hooke greičiausiai pirmąkart eksperimentiškai paaiškintas Mėnulio kraterių susidarymo principas – mėtant kulkas į drėgną molį. Moon stattion in the future

1837 m. – W. Beer, J.H. Madler "Der Mond" – solidžiausia 19 a. knyga apie Mėnulį (žr. >>>>>).

1840 m. – J.W. Draper'io pirmoji Mėnulio nuotrauka su 12 colių teleskopu ir 20 min. išlaikymu.

1935 m. – W.H. Wesley, M. Blagg "Map of the Moon" iki 7 dešimtm. buvo oficialus Tarptautinės Astronominės sąjungos žemėlapis.

1949 m. – R.B. Baldwin "The Face of the Moon" – viena svarbesniųjų knygų, - įrodo katastrofinę kraterių kilmę.

1961 m. – J. Klepesta, L.J. Lukes "Map of the Moon" nuostabus 1:5 mln. Mėnulio planas kosminės eros pradžioje.

1962 m. balandis – "Ranger 4" pirmasis ir kol kas vienintelis sąlytis su nematoma Mėnulio puse.

1964 m. liepa – "Ranger 7" sėkmingas sudužimas Mėnulio paviršiuje perdavęs 4308 geros kokybės Pažinimo jūros (Mare Cognitum) nuotraukas.

1966 m. sausis – "Luna 9" pirmas nusileidimas ir pirmosios 4 panoraminės Audrų vandenyno (Oceanus Procellarum) nuotraukos. Tekanti Žemė pašto ženkle

1966 m. kovas – "Luna 10" pirmasis kosminis aparatas Mėnulio orbitoje tyręs gravitacinius ir magnetinius laukus.

1967 m. rugsėjis – "Surveyor 5"; pirmoji cheminė analizė kitame dangaus kūne.

1968 m. rugsėjis – "Zond-5"; pirmas skrydis iki Mėnulio ir sugrįžimas į Žemę su augalais, smulkiais gyvūnais ir vabzdžiais (žr. >>>>>).

Skambus žingsnis: pirmieji žmonės už Žemės orbitos

1968 m. buvo vieni neramiausių istorijoje. Vietname vyko karas, nužudyti M.L. Kingas ir R. Kenedis. Tačiau milijonai žmonių sekė pirmąkart Žemės orbitą palikusią kosminę misiją.

„Apollo-8. Jūs skrendate į TLI“, - tokiais žodžiais 1968 m. gruodžio 21 d. NASA patvirtino „Apollo- 8“ skrydį į misiją apie Mėnulį (TLI - trans-lunar injection), kuriis tikslas buvo už 234 tūkst. mylių. Tai buvo pirmieji astronautai iškelti Saturn V raketa. Įgulos vadas buvo Frank Borman’as, jau dalyvavęs „Gemini VII” misijoje 1965 m. gruodžio 4-18 d. Pilotu buvo Jim Lovell’as, skridęs su F. Bormanu „Gemini VII” misijoje, o taip pat dalyvavęs „Gemini XII“ misijoje 1966 m. lapkričio 11-15 d. Trečiuoju buvo Bill Anders’as, paskirtas Mėnulio modulio pilotu. Jie už Mėnulio nematomi iš Žemės prabuvo 37 min. 32 sek. Per kitas 20 val. jie aplink Mėnulį apsuko dar 10 k. maždaug 60 mylių aukštyje. Jų misija buvo transliuojama į Žemę.

Paskutinio apsisukimo metu Lowell‘as ištarė šifruotą frazę: „Būkite informuoti, kad čia yra Kalėdų senelis“, ir erdvėlaivis pasuko link Žemės, gruodžio 27 d. šleptelėdas į Ramųjį vandenyną, kur astronautus išgriebė lėktuvnešis „Yorktown”.

Astronautų fotoaparatai buvo nukreipti ir į Žemę. Kol F. Bormanas manevravo laivu ketvirto apsisukimo metu, Andersas fotografavo Mėnulio paviršių. Tada jis pažvelgė į horizontą, kur tekėjo Žemė ir jis susižavėjo: „Wow, kaip žavu“. Ši Kalėdų dieną padaryta „Tekančios Žemės“ nuotrauka apskriejo visą pasaulį. JAV paštas išleido 6 centų vertės pašto ženklą skirtą „Apollo-8” skrydžiui atminti: jame žodžiai „Pradžioje Dievas...“ primena Biblijos pradžią, perskaitytą misijos tiesioginės transliacijos metu.

Harland Bentley nuo 1963 m. dirbo NASA, Energetikos departamente, keliose elektronikos firmose D.C. rajone:
„Kalifornijoje dariau tam tikrą darbą ... apie kurį negaliu daug kalbėti ... Mūsų astronautai sukosi apie Mėnulį ... 1967 ar 1968 m. ... Išgirdau juos sakant, kad jie turi Kalėdų senį [terminas įvardijantis NSO]... Jie nufotografavo. Jie tik sakė, kad tai disko formos laivas... jie [Kalėdų senis] išnyko iš akiračio akimirksniu.“

1969 m. liepa – "Apollo 11" pirmieji žmonės Mėnulio paviršiuje ir pirmieji grunto pavyzdžiai atgabenti į Žemę (žr. Žmonės Mėnulyje).

1970 m. rugsėjis – "Luna 16" pirmasis zondas su grunto pavyzdžiais grįžęs į Žemę.

1970 m. lapkritis – "Luna 17" atgabeno pirmąjį radijo bangomis valdomą mėnuleigį "Lunachod 1", ištyrinėjusį 10 km Mare Imbrium.

1972 m. gruodis – "Apollo 17" buvo paskutinis, atgabenęs žmones į Mėnulį.

1973 m. sausis – "Luna 21" atgabeno mėnuleigį "Lunachod 2", ištyrinėjusį 37 km Lemonnier'o kraterio.

1974 m. rugpjūtis – "Luna 24" paskutinis zondas, gražinęs grunto pavyzdžius į Žemę.

Nepaprastas pasiekimas buvo „Luna-24” misija (1972 m. vasario mėn.). Stoties pagrindiniu tikslu buvo Mėnulio grunto pargabenimas. Mėnulyje, Krizių jūroje, ji paiko ne tik nusileidimo pakopą, kurioje buvo sumontuota ir gairelė su TSRS vėliava.

Iki tol „Luna-16“ (1970 m.) buvo paėmusi grunto Gausybės jūroje, „Luna-20“ (1972 m. vasario mėn.) - kalnuose tarp Gausybės ir Krizių jūrų. Tokia seka gruntas buvo renkamas neatsitiktinai – mat mokslininkams rūpi gruntą tirti įvairiais aspektais, ne tik gylio, bet ir geografiniu atžvilgiais. Domino, ar gretimose jūrose uolienos panašios.

1982 m. – L.E. Anderson, E. Whitaker „NASA Catalog of Lunar Nomenclature“ Mėnulio vardų sąrašas kol kas vienintelis (vis dar) su kraterių diametrais.

1986 m. – W.K. Hartmann, R Phillips, G. Taylor „Origin of the Moon“ puiki knyga pateikianti naują Mėnulio kilmės teoriją.

1990 m. sausis – „Muses A“ (dar vadinamas „Hiten“) japonų zondas atgabenęs nedidelį Mėnulio palydovą „Haroromo“, kuris, kaip atrodo, nieko nedarė, o tebuvo įrodymas: „kad ir mes galime“.

1990 m. - A. Rukl'o „Atlas of the Moon“ vėliausias ir geriausias iš Rujk'o atlasų.

1998 m. - „Lunar Prospector“ pigus zondas sudarantis radioaktyvumo žemėlapį, nustatęs ledo buvimą ašigaliuose, o taip pat gabenantis G. Shoemaker'io, žuvusio autokatastrofoje, pelenus. Planuojama, kad zondas panašu leisis ir suduš Mėnulio paviršiuje taip išpildydamas Shoemaker'io, norėjusio būti astronautu, valią. Navajo indėnams pareiškus protestą, NASA jų atsiprašė už tai, kad žmogaus palaikai suterš šventąjį Mėnulį.

2000-2030 m. – Kinija 1998 m. paskelbė planą Mėnulio žemėlapių sudarymo ir žmonių gyvenamos bazės įrengimo Mėnulyje planą trims dešimtmečiams, žr. >>>>>;

Pinigų ieškojo ir britų privati iniciatyva „Lunar Mission One³⁾“. Mat JK niekad valstybiniu lygiu nekėlė uždavinio iškelti žmogų į kosmosą, o juo labiau į Mėnulį, apsiribodama palydovais ir komercinėmis iniciatyvomis, kame britai, beje, neblogai pasirodė. Pirmąjį anglės Elenos Šarmen¹⁾ skrydį „Sojuz TM-12“ 1991 m. finansavo išimtinai privačios lėšos, televizijos reportažų pardavimai ir net speciali loterija. O JK ir PAR pilietis Markas Šatlvortas²⁾ aplamai atidavė savus 20 mln. už ekskursiją į TKS (Soyuz TM-34).

„Lunar Mission One“ ir nesiruošė išlaipinti turistus Mėnulyje. Jos tikslu yra surinkti 500 mln. svarų sterlingų, kad 2024 m. išskraidintų stotį Mėnulio pietų ašigalio rajono tyrinėjimui. Tačiau „misija“ galės į Mėnulį pristatyti atskiras žmogaus kūno dalis, pvz., plaukus už 50 svarų sterlingų kainą už plauką. Plaukai pasirinkti todėl, kad jiems nieko nenutiks bet po milijardo metų.

¹⁾ Helena Šarmen (Helen Patricia Sharman, g. 1963 m.) – britų chemikė („Mars“ konditerijos fabrike) ir pirmoji britų astronautė, privačiai finansuojama 1991 m. gegužę „Sojuz TM-12“ laivu atskridusi į stotį „Mir“. Buvo pravardžiuojama „mergina iš Marso“. Išleido autobiografiją „Pagauti momentą“ (1993). 2020 m. ji pareiškė: „ateiviai egzistuoja, dėl to negali būti dviejų pasirinkimų“, tačiau „gali būti, kad ... mes tiesiog jų nematome“ – su užuomina į „šešėlinės biosferos“ idėją.

²⁾ Markas Šatlvortas (Mark Richard Shuttleworth, g. 1973 m.) – britų pilietybę turintis PAR verslininkas, turintis įmonę „Canonical“, platinančią „Ubuntu“ Linux distribuciją bei jos atmainas. Buvo antruoju kosmoso turistu (2002 m. balandžio 15 d. „Soyuz TM-34” laivu atvykęs į TKS stotį). Šiuo metu gyvena Meno saloje.

³⁾ „Lunar Mission One“ siekė nuskraidinti nusileidimo modulį į Mėnulio Pietų ašigalį ir išgręžti 100 m gylio gręžinį pasiekiant 4,5 mlrd. senumo uolienas. Tada į gręžinį nuleisti „laiko kapsulę“, kurioje bus viešas informacijos archyvas, su faktais apie Žemės biosferą ir žmonijos istoriją, o taip privatus archyvas su milijonais skaitmeninių „seifų“. 2014 m. pabaigoje surinkta beveik 675 mln. svarų sterlingų „Lunar Mission One“ buvo nutraukta 2018 m. dėl problemų su mokesčiais.