Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Lenino marsiečiai 

Pastaba: Šis klausimas paliečiamas ir puslapyje "Didžioji Marso revoliucija"

Gyvenamų pasaulių gausa – viena materialistinės filosofijos išvadų. Ir todėl komunizmo klasikai negalėjo praleisti šios temos.

Žinoma Fridricho Engelso nuomonė, kad „būtis yra apskritai atviras klausimas pradedant ta riba, ties kuria baigiasi mūsų akiratis“. Komentuodamas tą mintį, V. Leninas 1908 m. rašė: „Engelsas kalba apie būtį už tos ribos, kur baigiasi mūsų akiratis, tai yra, pavyzdžiui, apie žmonių būtį Marse ir pan. Aišku, kad tokia būtis iš tikro yra atviras klausimas“. Lenin at Telescope (Gorki)

Pasaulinio proletariato vadas aplamai mėgo pasamprotauti tokiomis temomis. Štai ką, pvz., jis sakė pokalbyje su dailininku A.E. Magaramu (g. 1894 m.):
„... Ir gyvybė, prie atitinkamų sąlygų, visada egzistavo. Visai priimtina, kad Saulės sistemos planetose ir kitose Visatos vietose egzistuoja gyvybė ir gyvena protingos būtybės. Gali būti, kad priklausomai nuo konkrečios planetos traukos jėgos, specifinės atmosferos ir kitų sąlygų šios protingos būtybės suvokia išorinį pasaulį kitokiais jutimais, gerokai besiskiriančiais nuo mūsų jutimų“.

Kontakto su svetimomis civilizacijomis klausimas irgi nepaprastai domino Leniną. Tai liudija anglų fantasto H. Velso užrašų knygutės, kuriose randame tokį įrašą:
„Leninas pasakė, kad, skaitydamas romaną ‚Laiko mašina‘, jis suprato, kad visi žmonių įsivaizdavimai sukurti mūsų planetos masteliuose: jie pagrįsti prielaida, kad besivystantis techninis potencialas niekada neišeis iš ‚žemės ribų‘. Jei sugebėsime užmegzti tarpplanetinius ryšius, teks peržiūrėti visus mūsų filosofinius, socialinius ir moralinius įsivaizdavimus; šiuo atveju techninis potencialas, tapės neribotu, užbaigs prievartą kaip progreso priemonę ir metodą...“.

O „Technika jaunimui“ korespondentas Kirilas Valdmanas tarp Lenino laiškų motinai rado tokį prierašą laiškui (o pats laiškas neišliko):
"P.S. Šiandien perskaičiau linksmą feljetoną apie Marso gyventojus, naujoje angliškoje Lowell knygoje "Marsas ir jo kanalai". Tasai Lowell – astronomas, ilgai dirbęs specialioje observatorijoje, atrodo, geriausioje pasaulyje (Amerika). Kūrinys mokslinis. Įrodinėja, kad Marsas gyvenamas, kad kanalai – technikos stebuklas, kad žmonės ten turi būti 2 2/3 karto didesni už mūsiškius, be to, su straubliais ir apaugę plunksnomis ar žvėrių kailiu, keturiomis ar šešiomis kojomis... N...taip, mūsų autorius mus prigavo, Marso gražuoles aprašęs nepilnai, tarsi pagal receptą: ‚žemųjų tamsų tiesos mums brangesnės už mus išaukštinančią apgaulę‘...".

Taigi, Lenino tvirtinimu, feljetonas buvo skirtas Persivalio Louelo knygai „Marsas ir jo kanalai“, kuri išleista Niujorke 1906 m., tačiau joje nė žodžio nėra apie jokius „straublius“ ar „žvėrių kailius“. Louelo nuomone Marso dydis ir amžius „nurodo egzistavimo galimybę tiek augalinei, tiek gyvūnų gyvybei, ir dar daugiau, galimybę, kad šis gyvenimas privalo būti gana aukšto laipsnio“. Ir dar: „Mes susiduriame su kanalais ir oazėmis, tai yra tiksliai su tokiais reiškiniais, kurie, kaip įrodo aprioriniai samprotavimai, turėjo pasireikšti, jei planeta būtų perpildyta [...] Mums keistas tinklas, dengiantis Marso diską, numato kūrybos meną“.

Lenino darbų tyrinėtojų pastaboje rašoma apie 1908 m. išleistą A. Bogdanovo (Malinovskio) romaną „Raudonoji žvaigždė“, kurioje taip aprašomas marsietis Menni: „Jo akys buvo tokios milžiniškos, kokių nebūna pas žmones. Jų vyzdžiai buvo išsiplėtę lyginant net su ta nenatūraliu akių dydžiu, kas jų išvaizdą daro beveik baisia. Viršutinė veido ir galvos dalis buvo tokia plati, kiek tai buvo būtina tokių akių patalpinimui; atvirkščiai, apatinė veido dalis, be jokių barzdos ir ūsų požymių, buvo santykinai maža. Visa kartu kėlė nepaprasto originalumo įspūdį, ko gero, išsigimimo, o ne karikatūros“.

Tai koks feljetonas galėjo sudominti Leniną? 1908 m. leidinyje „Naujasis literatūros, meno ir mokslo žurnalas“ buvo rastas H. Velso straipsnis „Marse gyvenančios būtybės“, kurioje sutinkami Lenino minėtos frazės. Tai leidžia spėti, kad Leninas skaitė būtent šį straipsnį (apie tai ir >>>> ). Jame rašoma:

„Kokio tipo gyventojai gali būti Marse? Šiam klausimui prieš kelis metus skyriau tam tikrą dėmesį, kai kūriau apysaką ‚Pasaulių karas‘, kurioje laikoma, kad marsiečiai užpuola Žemę. Tačiau nuo to laiko atsirado daug vertingų darbų apie tą planetą – ir mes grįžtame prie problemos apsiginklavę pilnesne informacija ir pasirengę ją nagrinėti iš naujų požiūrio taškų

Tarp naujausios literatūros šiuo klausimu ypač patraukliu ir sukeliančiu apmąstymus yra mano draugo misterio Persivalio Louelio iš Louelo observatorijos Flagstafe (Arizonos valstija), kurio publikacijoms, ypač knygai ‚Marsas ir jo kanalai‘, ypač dėkingas, darbas. Toje knygoje yra pilnas dalykų aprašymas, o atsiveriantis vaizdas labai įtikinamas, bei tikėjimas ne tik tuo, kad Marsas gyvenamas, bet ir tuo, kad jame gyvena būtybės, turinčios pakankamai energijos ir inžinerinių žinių, kad iškastų kanalus, lyginant su kuriais didžiausi žmonių proto pasiekimai nublanksta ir atrodo nežymiais. Tačiau jis neima samprotauti apie tų būtybių formą ar išorinę išvaizdą – nekelia klausimo, kokie jie: žmonės, pusžmogiai, supermenai ar būtybės, išvaizda neturintys su mumis nieko bendra. Dabar toks tyrinėjimas būtinai turėtų būti pats drąsiausias samprotavimas su aukštu vaizduotės polėkiu. Tačiau jis tuo pat metu niekaip nėra kūriniu tuščioje vietoje. Mes laikomės įtikinamų faktų ir tam tikrų sumetimų. Konkrečios žinios draudžia mums pripažinti bet kokią kvailą fantastinę pabaisą ar kokį meninį vaizdinį, kuris šaus mums į galvą, ir pavadinti jį marsiečiu. Mes tvirtai žinome tam tikrus faktus apie Marsą ir neturime teisės įsivaizduoti marsiečių, neatitinkančių šių faktų.
[ ... ]
Tad kokiu laipsniu tos būtybės gali priminti Žemės žmones?"


[ Didesnė straipsnio ištrauka pateikta čia (žr. >>>> ), kurioje ir sutinkamos frazės iš Lenino laiško prierašo ‚2 2/3 karto didesni už mūsiškius, be to, su straubliais ir apaugę plunksnomis ar žvėrių kailiu, keturiomis ar šešiomis kojomis...‘“
Marsian of Gernsback, 1924

Toks aprašymas patraukė ir mokslo populiarintojų dėmesį. Tarkim, ją priėmė amerikiečių rašytojas ir leidėjas Hiugo Gernsbekas (Hugo Gernsback), į istoriją įėjęs kaip pirmojo periodinio fantastikai skirto žurnalo „Amazing Stories“, kurio pirmuosiuose numeriuose buvo išspausdinta ir daugelis H. Velso kūrinių, steigėjas. Bet Gernsbekas leido ir keletą kitų žurnalų, kuriuose spausdino straipsnius apie to laikmečio atradimus. Neliko be dėmesio ir paslaptingi Marso kanalų statytojai.

Žurnale „Electrical Experimenter“ Gersbekas išspausdino kelis savo straipsnius, skirtus „moksliniam“ marsiečių išvaizdos ir gyvenimo būdo rekonstravimui. Jis prisilaikė naujo Velso požiūrio, t.y. juos įsivaizdavo tokiais: aukštos, apaugusios kailiu būtybės plonomis ilgomis galūnėmis ir didele neproporcinga galva, su straubliu ir milžiniškomis ausimis. Be to marsiečių kaukolė turėjo įdomias antenėles – taip, Gernsbeko nuomone turėjo atrodyti „telepatinis organas“. Šį vaizdinį sutinkame ir vėlesniuose populiarizatoriaus darbuose.

Tarp tų darbų verta pažymėti straipsnį „Evoliucija Marse“ (1924), paskelbtą žurnale „Science ir Invention“ ir specialųjį „Fantastic Adventure“ leidinį (1939), skirtą būsimam žemiečių susitikimui su marsiečiais. Jame aptariama, kaip marsiečių išvaizdą paveikė ypatingos fizinės Marso sąlygos. Prieš mus – vis toks pat milžinas su straubliu, kuris iki 1939 m. straublys gerokai sutrumpėjo ir tapo kažkokiu Žemėje nežinomu organu. Anotacijoje tam specialiam leidimui H. Gersbekas rašė:
„Mes kirtome erdvės bedugnę, kad sutiktume Marso žmogų. Išeidami iš laivo mes sveikiname tuos marsiečius, kurie prisiartino prie nusileidimo vietos. Kokios keistos būtybės. Jų evoliucija skyrėsi nuo mūsiškės dėl to, kad Marse silpnesnė gravitacija, išretėjusi atmosfera ir ekstremaliai žema temperatūra. Marsiečio didelės ausys, kad pagautų garsus retoje atmosferoje. Jis su panašiais bendrauja telepatijos pagalba. Jis aukštas ir juda ilgų kojų su plokščiomis pėdomis pagalba. Jo plaučiai milžiniški. Jo akys primena teleskopų okuliarus. Jo kūną dengia šiltas kailis. Jo protas labiausiai išsivystęs tarp Saulės sistemos gyventojų, todėl marsiečiai turi atominį ginklą...“

Vis tik, nepaisant groteskiškos išvaizdos, Velso-Gernsbeko marsiečiai yra humanoidai – su dviem rankom, dviem kojom, viena didele galva. Jie išsigimę, tačiau saikingai, todėl su jais galima sugyventi ir susitarti.

Papildomai skaitykite:
H. Velso pranašystės
Tarybiniai alchemikai
Raudonoji ... planeta
Daugiaveidis Marsas
Didžioji Marso revoliucija
Nuo Dievų prie ateivių
Lenino bendražygė Krupskaja
Astronomų užsipuolimas TSRS
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Marsas: Mokslininkų pagalba fantastikai
S. Koroliovas: sovietų kosmoso programos vedlys
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Tie prakeikti nematomi dalykai
Baltieji vandenys: legendos ištakos
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Rusų fantastai apie Marsą
Šventasis pranašas Slavikas
Keista Ciolkovskio filosofija
Planetų judėjimo pakeitimai
Daktaro Filipovo atradimas
Ar yra gyvybė Marse?
Velso atominė bomba
Žygis prieš intelektą
Samsonas ir Marsas
Baikonūro tremtyje
Nibiru - X planeta?
Raudonieji teosofai
Marsiečio kapas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis