H. Velso Pasaulių kare marsiečiai užpuola Žemę. Tačiau prieš tai jie turėjo
startuoti Marse. Pagal H. Velso Pasaulių karą 2019 m. liepos 28 d. sukaks 125 m.,
kai marsiečiai pradėjo ruošimasi įsiveržimui į Žemę. Ir įdomiausia, kad tuo metu tikrai Marse buvo stebimi šviesos blyksniai.
H. Velsas buvo ir mokslininkas ir su
moksline atida rašo: 1894 m. suartėjimo metu neapšviestoje disko pusėje matėsi ryški šviesa, kurią pradžioje pastebėta
observatorijoje Like, o vėliau Peroteno Nicoje bei kitų stebėtojų. Anglų skaitytojai apie tai sužinojo iš Nature rugpjūčio 2 d. numerio.
Aš linkęs manyti, kad tas reiškinys reiškė milžiniškos patrankos liejimą gilioje Marso šachtoje, iš kurios vėliau marsiečiai apšaudė Žemę.
Nuoroda į Nature visai ne literatūrinis triukas. Ir tikrai 1894 m. rugpjūčio 2 d. (t.50, nr. 1292) 219 psl. buvo išspausdinta
nedidelė žinutė antrašte Keista šviesa Marse, kurio pradžia puikiai perteikia sensacijos nuotaiką. Pacituosime kai kurias jos vietas. Ji prasideda:
Be jokių abejonių, vargu ar daktarui Kriugeriui, vadovaujančiam Centriniam biurui Kile, išsiuntinėjančiam telegramas apie astronominius reiškinius,
teko, nuo pat Biuro darbo pradžios, gauti keistesnį pranešimą, nei tas, , nei tas, kurį jis perdavė pirmadienį po pusiaudienio:
M. Žavelis liepos 28 d. 16 valandą Marso terminatoriaus pietinėje
dalyje stebėjo švytintį išsikišimą. Perotenas.
Šis pranešimas susijęs su M. Žavelio, kuris jau gerai žinomas savo tiksliais darbais garsioje Nicos observatorijoje, todėl
turi būti priimtas rimtai ir, kaip reikia tikėtis, smulkmenų laukiama su jauduliu. Oras Londone naktį į pirmadienį ir į
antradienį buvo nepalankus stebėjimams, tad ar šviesa tebesklido ar ne nežinia.
Tai susiję su jau gerai žinomo kruopščiu darbu M. Javelle stebėjimu Garsiojoje Nicos observatorijoje, kurios
direktoriumi yra M. Perotinas. Todėl naujiena turi būti sutinkama rimtai, ir kaip galima įsivaizduoti, su jauduliu
laukiama detalesnės informacijos; pirmadienio ir antradienio naktimis oras Londone, gaila, buvo netinkamas
stebėjimams, tad nėra žinoma, ar išsilaikys minėta šviesa ar ne Gali pasirodyti, kad šviesi projekcija nėra šviesa greta Marso disko,
o yra planetos srityje, stebėjimo metu Saulės neapšviestoje.
Terminatorius, tai takoskyra tarp apšviestos ir neapšviestos sričių, tad blyksnis ten aiškiausiai ir pastebimas.
Toliau aptarinėjamos galimos to reiškinio priežastys. Autorius mano, kad jei šviesos šaltinis buvo ne ant disko, tai galėjo
būti kometa, esanti vienoje kryptyje su planeta. Jei vis tik šviesa sklido nuo Marso paviršiaus, tai jos kilmė turėjo būti
natūrali (atspindys nuo sniego, šiaurės pašvaistė) arba dirbtinė (protinga):
Todėl galima laukti senos idėjos, kad marsiečiai signalizuoja mums, atgimimo. Fizikine reiškinio priežastimi gali būti arba
Saulės šviesos atspindys nuo snieguotų kalnų viršūnių ar milžiniškų miško gaisrų šviesa, arba, kas mažai tikėtina, šiaurės pašvaiste Marse.
Daroma išvada, kad kokia bebūtų reiškinio priežastis, galima laikyti, kad retai gali būti parinktas
geresnis laikas signalizuoti, atsižvelgiant į Marso padėtį Žemės atžvilgiu.
H. Velsas tą šviesos pliūpsnį aiškino šachtoje įrengta
patranka, iššaunančią į Žemę cilindrines kapsules-laivus.
Vėlesnių pranešimų, laukiamų su jauduliu, nepasirodė nei artimiausiuose, nei kituose Nature
numeriuose ir tik rugsėjo 6 d. nr. 1297 sutinkamas trumputis pranešimas, kad, matyt, panašų reiškinį
liepos 26 d. Pikeringas stebėjo
Louelo observatorijoje Arizonoje.
Tačiau ką iš tikro matė Žavelis? Kodėl trys žinomi astronomai palaikė, kad būtina apie tai pranešti pasauliui? Kodėl
nebuvo tolimesnių pranešimų? Klausimai likę be atsakymų...
Praėjo pusė amžiaus ir tas reiškinys buvo primirštas. Galima buvo pagalvoti, kad įvyko paprasčiausia klaida. Tačiau
netikėtai 1937 m. birželio 4 d. japonų astronomas Sicue Mazda Marse, netoli vadinamojo Sifonų ežero
(55o platumos ir 240o), išvydo ryškų blyksnį, aprašydamas: Jis gerokai ryškesnis už
poliarinę kepurę, kaip ir baltus debesis. Ji mirksėjo tarsi žvaigždė ir po 5 min. dingo iš akių (tikriausiai, dėl planetos
sukimosi). Maeda jį nupiešė ir jis tikrai sukelia mintį apie kažkokį sprogimą?
Vėliau panašius reiškinius įvairūs astronomai stebėjo dar kelis kartus: 1951, 1954 (2 kartus), 1958 (5 kartus) m. toje pat ir
kitose vietose. N.L. Katerfildas, aprašęs tuos atvejus įdomiame straipsnyje (Priroda, 1954, nr.8), spėja, kad tai buvo
ugnikalnių išsiveržimai, - tačiau ši hipotezė nepakankamai įtikinama.
Kas tie keisti Marso spinduliai? Labiau nei NSO, Žemės gyventojus dabar stebina įvairios paslaptingai
atsirandančios figūros pievose ir javų laukuose. Ar negali jie būti dariniai, sukurti per atstumą bangomis (šviesos spinduliais)?
Kas ten bebuvo, tačiau kilęs su Marsu susijęs sujudimas, žmonijai davė puikų kūrinį.
