Mįslinga Saulės karūna. UFO Page. Lithuanian

Pirmos žinios apie Saulės karūną gautos stebint visiškus Saulės užteminus. Ji blankesnė už Saulės paviršių, tad ją pamatyti buvo galima tik užtemimų metu. Tačiau pagrindinis karūnos spinduliavimas vyksta tolimajame ultravioletiniame ir rentgeno diapazonuose, kurių nepraleidžia Žemės atmosfera.

Saulės karūna – gana mįslingas darinys. Kuo toliau nuo Saulės jos atmosfera, tuo ji karštesnė – 1500 km atstumu ji yra milijono laipsnių, kai pats Saulės paviršius „tik“ 6000^o. 70 tūkst. km atstumu ji pasiekia 2 mln. laipsnių, o tada ima mažėti. Kodėl taip yra – astrofizika dar nežino, o iškeltos hipotezės tik dalinai paaiškina stebėjimus.

Šio klausimo nagrinėjimo istorija prasideda nuo 1869 m. užtemimo, kai karūnoje buvo pastebėta žalia spektro linija. Kuri neatitiko jokio tuo metu žinomo elemento. Tad spėjamai naują elementą pavadino korinijumi, tačiau po 70 m. paaiškėjo, kad iš tikro tai stipriai jonizuota geležis, kurios atomai tiek įkaitinti, kad prarado 13 elektronų – o tam būtina apie 1 mln. laipsnių temperatūra.

Nuo tada, kuo daugiau būdavo sužinoma apie karūną, tuo daugiau klausimų kėlė jos įkaitimo problema. Kaip ji įkaista ir kaip išlaiko tokią temperatūrą? Kodėl skirtingos jos komponentės įkaista skirtinga sparta? Sudarinėjami įvairūs modeliai, kuriami įmantrūs instrumentai, karūną stebi kosminiai aparatai, tačiau kol kas fizikų aiškinimai vienas kitam prieštarauja.

Reiktų tiesiogiai tirti Saulės plazmą, nes Žemę pasiekiantis Saulės vėjas visaikas kita – jis Žemę pasiekia po 4 d. įveikęs 150 mln. km. Per tą laiką jis pėja susimaišyti su kitomis dalelėmis, prarasti dalį savo pradinių savybių ir erdvinę struktūrą.

„Parker“ zondas tikrins dvi pagrindines saulės karūnos įkaitimo teorijas. Pagal pirmąją, tai įvyksta dėl elektromagnetinių bangų, sklindančių palei magnetinių laukų linijas. Jie pagreitina įkrautas daleles, sudarydami Alveno plazmos bangas, kurios ir įkaitina plazmą. Taip ir vandenynų bangos stumia ir pagreitina banglentininkus.

Antroji teorija laiko, kad vietiniai sprogimai, nuolat vykstantys Saulės paviršiuje, išmeta šilumą į atmosferą. Kaip ir stambesni jų analogai, saulės žybsniai, jie įvyksta dėl vadinamojo magnetinio persijungimo. Saulės pavir6iaus turbulentinis burbuliavimas susuka ir išlenkia magnetines linijas, didindamas jų įtampą, kol jos nutrūksta, kaip persuktas guminis žgutas, ir kitaip nesusijungia, išlaisvindamos energiją, pagreitindamos ir kaitindamos daleles.

Šios dvi teorijos nebūtinai viena kitą neigia – gali būti, kad abu šie du mechanizmai kaitina atmosferą. Pvz., magnetinis perjungimas paskatina žybsnį, kuri savo ruožtu žadina Alveno bangas, kaitinančias plazmą. Tačiau svarbu žinoti, kaip dažnai vyksta tie procesai – nuolat ar atskirais žybsniais, koks iš jų dominuoja ir pan. Tuo tikslu „Parker“ suksis apie Saulę jos sukimosi greičiu, t.y. zondas gali pakibti virš jos viename taške ir stebėti karūnos kaitimo evoliuciją.

Karūnos įkaitimo proceso supratimas leistų suprasti kosminį orą greta mūsų planetos, o taip plazmos elgesį kitose karštose Visatos vietose.

2018 m. spalio 28 d. „Parker“ pirmąkart priartėjo arčiausiai Saulės (43 mln. km) panirdamas į jos atmosferą – tai įvyko 8-o priartėjimo metu. Kaskart, po praskridimo pro Venerą jo priartėjimai prie Saulės bus vis artimesni. 2021 m. lapkričio 21 m. jis jau siekė 8,5 mln. km. 2024 m. priartėjimas jau būtų 6,2 mln. km – apsauginiam ekranui įkaistant iki 1370^oC. Saulės karūnoje, žemiau Alfveno ribos, jis praleido apie 5 val. Pagal jo duomenis, ši riba yra apie 13 mln. km nuo Saulės paviršiaus. Pagal duomenis, Alfveno ribos paviršius raukšlėtas – ir manoma, kad tas raukšles sukelia pseudostrymeris, milžiniškas magnetinis darinys, iškylantis virš Saulės paviršiaus ir pastebimas iš Žemės Saulės užtemimų metu.

Jei ant Saulės išpiltume tiek vandens, kiek ji sveria, ar ją užgesintume?

Pirmiausia, toks vandens kiekis susispaustų dėl savo paties gravitacijos ir jo tūris sumažėtų.], o tada centre jis įkaistų, nes vandens molekulės būtų arčiau viena kitos ir imtų judėti greičiau. Galiausiai vandenį sudarantys vandenilio atomai (vanduo yra H₂O) imtų sintetintis į helį, o tai išlaisvintų dar daugiau energijos. Galiausiai iš to vandens įsižiebtų nauja saulė. Tad tokio vandens kiekio „šliūkštelėjimas“ ant Saulės tas pats, kaip gesinti laužą benzinu – Saulė gautų dar daugiau vandenilio ir dar ryškiau sužibėtų!