Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Aleksejus Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?   2012 m. lapkritis  

Apie autorių

Aleksejus Kacajus (g. 1954 m.) – ukrainiečių fantastas (proza ir poezija). Ukrainos Kremenčugo mieste gyvena nuo 1966 m. Nuo 1991 m. užsiima žurnalistika. Pirmoji literatūrinė publikacija 1986 m. Išleido romaną „Pragaras“, poezijos rinkinius „Napažįstamasis Aidas“, „Žuvusių žvaigždėlėkių planetos sonetografija“, „Atlantidos šauksmai“ ir kt., poetinę pasaką vaikams „Kaip Pribulko tamsos bijojo“.

Nežinau, ar „Marse obelys žydės“, kaip dainavo geroje senoje dainoje1), tačiau man atrodo, kad mūsų laikais gyvybė Marse gyvybiškai būtina gyvybei Žemėje. Jei, suprantama, kalbame apie protingą gyvybę.

Protingai gyvybei neleistina vienatvė. Dėl tos paprastos priežasties, kad ji skatina smarkų pagrindinio proto maisto, informacinių srautų, sumažėjimą.

Bredberiškai liūdnas gausių informacinių upių virtimas išdžiūvusiomis savirefleksijos Marso vagomis verčia smegenų raukšles pasidengti rausvomis nedasakymo, nedamatymo, nedaišgirdimo dulkėmis. Nedasiprotėjimo.

Vienatvės filosofija tampa filosofijos vienatve. Protas užminga. Marse obelys žydės

O proto sapnai, kaip žinoma, pagimdo pabaisas, kurios įtartinai panašios į bauginančių ateivių legionus, užplūdusius masinės kultūros kūrinių puslapius ir ekranus. Vienišo proto sapnas mus nuolat įtraukia į tų nepaprastai bendraujančių monstrų sapnus, tačiau mes visomis nedamiego jėgomis priešinamės tam šauksmui. Tačiau jėgų lieka vis mažiau ir mažiau.

O čia dar ir pranešimai, neseniai užpildę informacinę erdvę. Atrodytų, paprasta sauso mokslinio fakto konstantavimas: tyrimai paneigė gyvybės Marse egzistavimą. Išankstiniai, atseit, „Curiosity“ marsaeigio analizių rezultatai liudija, kad Raudonosios planetos atmosferoje metanas gali būti tik nykstamai mažais kiekiais. Ir tik šių dujų atradimas galėtų patvirtinti, kad Marse kadaise buvo gyvybė.

Atrodytų, na ir dėkui dievui! Na ir gerai. Nėra gyvybės – nėra ir monstrų. Nėra monstrų – vadinasi, protas nesapnuoja. Vadinasi, protas darbuojasi savo smegenimis su visais savo, atskirai paimtais, 100 mlrd. neuronų. Ir 7-iuose atskirai paimtuose Žemės žmonijos vienetuose.

Tačiau kodėl tada paniūra krūtinės Bermudų trikampis? Kodėl sustingsta, vietoje to, kad suspurdėtų, neuronų archipelagai? Kodėl pritemę akių obuoliai nesuka į dangų, o niūriais žvilgsniais siurbiasi į apdulkėjusius monitorius? Tai reiškinys apmąstymui.

Ir bendrai imant, apmąstymo reikia bebaimiam žmonijos susidomėjimui gyvybės galimybei būtent Raudonojoje planetoje. A. Tolstojaus „Aelita“, R. Bredberio „Marso kronikos“, tarybinių laikų paskaitos „Ar yra gyvybė Marse?“ – geriausi to pavyzdžiai. O jei dar prisiminsime Skiaparelį ir Flamarioną? Jau nekalbant apie astrologus, ufologus ir šiaip visų šalių ir tautų fantazuotojus.

Dar, aišku, buvo H. Velsas, Didysis ir Liūdnasis. Tačiau jis tiek aplenkė savo laiką, kad jo karingi nusiteikimai jau priminė pirmąją minėto proto, uždaryto nežemiečių karinių aparatų trikojuose iš epopėjinių „Pasaulių karų“, sapno stadiją. Jie pasibaigė po šimtmečio „Žvaigždžių karais“.

Tačiau bet kuriuo atveju galima tarti tiesiai: dar visai neseniai dauguma žmonių buvo įsitikinę, kad jei ne stipriai išsivystę marsiečiai, tai bent jau Marso flora ir fauna būtinai egzistuoja. Tai buvo toks mielas marsietiškas kultas, patraukiantis berniūkščius ir priverčiantis aikčioti jų jautrias įspūdžiams drauges. Netgi naujausi tyrinėjimai paliko silpną viltį: o kaip gi Marso sfinksas? o piramidės? o jei už tų kalvų? o gal tose olose? na, nors bakterijos!!!

Ir staiga – „išankstiniai analizių rezultatai liudija“! Yra ko paniurti marsietiško kulto vyresnės kartos atstovams. O jaunesniajai, išmaitintai „snikeriais“, tai jau senai ne tas „Marsas“. Ir jau visai ne kultas.

O tasai Marsas, štai jis – greta. Ne ties bergždžių svajonių riba, o šiuolaikinės technikos pasiekiamumo ribose. Ir, tikriausiai, šis pasiekiamumo veiksnys tapo užaštrinto vilties jausmo apie nežemiškos gyvybės artumą pagrindu.

Juk jau pastebėta, kad kaip atskiras vidutinis žmogus blogai pakelia vienatvę, taip ir suvidurkinta žmonija kenčia nuo jos. Ir tai antrasis veiksnys, skatinantis ankstesnių, tačiau labai plačių masių tam tikrą nuliūdimą. Atsimenate, toje pačioje „Aelitoje“: „Ne mirtis baisi, o vienatvė, beviltiška vienatvė amžinoje tamsoje – tai tikrai baisu“?

Štai taip. Geriau jau blogai bendrauti su monstrais nei gerai tylėti su fėjomis. Nekreipiant dėmesio į tai, kad toji tyla, tas Didysis Nebylumas, gali atvesti prie neišvengiamų kitų problemų. Pvz., prie planetinės ksenofobijos, kurios pirmiji požymiai jau buvo. Daugybė ekspertų, analitikų, normalių ir paranormalių mokslininkų, tiesiog aktyvių internautų įkyriai siūlo žmonijai užsiimti žmonijai jos kasdieniais rūpesčiais. Jei, atseit, už Žemės atmosferos gyvybės nėra, tai būtina sutelkti dėmesį jos žemiškam gerbūviui.

Mintis visais atžvilgiais maloni patiems plačiausiems planetos 7-milijardidinių gyventojų sluoksniams. „Kam mums kosmosas?“ – klausia platieji sluoksniai pažiovaudami. „Kam mums raketos ir marsaeigiai, kurių vertė nesuskaičiuojamas kiekis sąlyginių ir nesąlyginių piniginių vienetų? Kam mums avarijų rizika ir pražudyti žmonių gyvenimai? Tuo labiau, kad ir gyvybės, kaip matai, net Marse nėra. Kam tada mums, vaikinai, Didžioji Tuštuma?“

Prieš Didžiąją Tuštumą, kaip ir Didįjį Nebylumą, išstoja Didysis Užpildymas. Užpildymas-pripildymas tvankios erdvės, apribotos žemu kasdienybių debesuotumu. Užpildymas-pripildymas prekėmis, doleriais, svaiginančiu komfortu, tuščiais pasitenkimais ir neskausmizma infuzoriška reakcija į visus išorinius dirgiklius. Tokiuo nerūpestingumu mėgaujasis amebos prisotintame maistingame tirpale.

Energija?.. Fizikai vis tiek ras naujus šaltinius. Resursai?.. Chemikai būtinai pasiūlys susintetintus pakaitalus. Demografija?.. Medikai jau sukūrė efektyvias kontracepcijas priemones. Ir t.t. Svarbiausia negalvoti apie nniekam nereikalingą Didžiąją Tuštumą. Ir tylėti į skudurėlį. Juk čia, Žemėje, į kiekvieną klausimą visad atsiras tokio pat sudėtingumo atsakymas. Be to atsakymas, esantis Žemės troposferos ribose. Nepastebimai pereinantis į tropopauzę. Nes nauji, aukšti ir pavojingi tropai storais sluoksniais nesveikintini.

Stori sluoksniai ramiai ir jaukiai apgaubia planetą, užsidarydami sfera, kuri pamažu pradeda šnirpčioti savo visomis 14 mlrd. šnervių. Tačiau gamta, kažkodėl, nepakenčia jaukumo. Kaip pastebėjo Džonas de Čensis2) trilogijoje „Kosmostrada“, „tai, kas savyje neturi jokios įtampos, sutręša iš statiškumo ir pasyvumo. Jei tai taip, tai argi gali bet koks bandymas pasiekti tobulybę, būti laisvu nuo konfliktų?“

Negali. Atvirkštinė išbaigtos būties jaukumo pusė – įvykstančios būties įniršis. Tuo didesnis, kuo labiau apribota erdvė, kurioje ji realizuojasi. Pačios pavojingiausios bangos – nedideliuose uždaruose baseinuose.

O konfliktai aplink aiškiai žiaurėja. Techninės katastrofos ir terorizmas, religinis ir nacionalinis nepakantumas, socialiniai kataklizmai... Kas dar turi kilti žemiško ankštumo Brauno judėjime, kad jisai, pagaliau, suprastų pribrendusią būtinybę išsiplėsti į Didžiąją Tuštumą? Kurios absoliutus beribiškumas su nekantrumu laukia pripildymo jausmais ir mintimis, žodžiais ir šūksniais, karčiais pralaimėjimais ir džiugiomis pergalėmis. Pripildymo gyvybe. Kur Žemės gyvybė – galbūt tik viena iš milijardų sudedančiųjų jau egzistuojančios Didžiosios Pilnatvės. Kurios dauguma žemiečių kol kas dar negali įsivaizduoti panašiai kaip ir paslaptingos tamsiosios materijos, ją priimdami tiesiog viena tuštumos forma.

Bus apmaudu, jei šią Didžiąją Pilnatvę suvoks tik nedidelės žmonių grupelės, nesudėjusios rankų – ar sparnų? – dėl to, kad Marse neaptikta metano. Kas tas metanas, galų gale? Normaliomis šio pasaulio sąlygomis - bespalvės dujos, bekvapė ir beskonė medžiaga. Tačiau, kaip pastebėjo tas pats A. Tolstojus, „tikrasis pasaulis – nematomas, neapčiuopiamas, negirdimas, beskonis ir bekvapis. Tikrasis pasaulis yra proto judėjimas“.

Tačiau vargu ar pavyks judinti protą nedidelėms, tegu ir ypač aktyvioms grupelėms. Juk molekulinių mažumėlių judėjimas lieka netvarkingai brauniškas. Juk nedidelės grupeliūkštės nepajėgios kiekybę paversti kokybe. Juk nedidelės proto brolių grupeliūkštės, kaip rodo istorija, neišvengiamai tampa labai protingomis, tačiau ir labai nedraugiškomis kraujo brolijomis. Tokiu save dusinančiu beprasmybės metanu skirtingų planetų įvairiausių prasmių atmosferose.

Juk neveltui Žemės proto sapnas vėl ir vėl piešia būsimųjų Žvaigždžių Imperijų siurrealistines animacijas vietoje monumentalių Laisvų Galaktinių Respublikų drobių. Beje, viltis nubusti lieka. Juk pagal Irvino Jalomo3) tvirtinimą, „būtent susitikimas su vienatve, galiausiai, suteikia žmogui galimybę giliam ir apmąstytam įsijungimui į kitą“.

pabandom apmąstyti? Marse metano nėra. Ir dėkui Dievui! O Žemėje?


1) „Ir Marse obelys žydės!“ - V. Muradeli parašyta daina pagal E. Dolmatovskio žodžius (1962) fantastiniam filmui „Svajonę pasitinkant“ (1963). Išpopuliarėjo atliekama V. Trošino.
Paklausykite   Ir Marse obelys žydės Marse obelys žydės

2) Džonas de Čensis (John DeChancie, g. 1946 m.) - amerikiečių rašytojas, žinomiausias savo humoristinės fantastikos ciklu „Pilis“ (nuo 1988 m.; paskutinis – „Perilous piratai“; 2015) ir mokslinės fantastikos ciklu „Skyway“ (Dangaus kelias; 1983-1987). Paminėtina „Innerverse“ (1996). Paskutiniu metu užsiėmęs scenarijų, telepjesių ir pan. rašymu.

3) Irvinas Jalomas (Irvin David Yalom, g. 1931 m.) – žydų, išeivių iš Baltarusijos, kilmės amerikiečių egzistencialistinės psichiatrijos atstovas, o taip pat rašytojas (fantastinės ir meninės literatūros). Paminėtina „Kada verkė Nyčė“ (1992), kurios veiksmas daugiausia vyksta 1882 m. Vienoje ir aprašomas išgalvotas J. Brejerio ir F. Nyčės susitikimas. Tai tarsi filosofijos ir psichoanalizės istorijos apžvalga, temai sukantis apie aistrą. Knygoje paaiškinama, kas įkvėpė Nyčę parašyti „Tai kalbėjo Zaratustra“. Knyga ekranizuota 2007 m. (rež. P. Perry).

Papildomai skaitykite:
Jei žūtų Žemė?..
Gyvybės paieškos
Kada bus Armagedonas?
Darvino gyvasis palikimas
S. Lemas. Kosminis kazino
Gyvybė atsirado šaldytuve
Gyvybės neišvengiamumas
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Ar kažkur Visatoje yra gyvybė?
Nežemiška gyvybė – visai greta
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Gyvybės paieškų istorijos. Venerologija
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Ar visa gyvybė Visatoje panaši?
Prasiplečia gyvybės ribos
Gyvybė be fotosintezės
Paslaptingoji Žemė

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis