Mėnulio kilmės klausimai. UFO Page. Lithuanian

1966 m. vasario 3 d. astronomai stebėjo „Luna-9“ nusileidimo vietą Audrų vandenyne – ar pakils stoties variklių dulkių debesis... Ir jo nesulaukė – tai reiškė, kad Mėnulio paviršius yra tvirtas. Tai kur tos garsiosios Mėnulio dulkės? Tos, kurio išlaikė ateivių, Mėnulyje pabuvojusius daug metų iki žmonių, pėdsakus? Tos, kuriomis, pakeldami ilgai nenusėdančius debesis, vaikšto S. Lemo „Mėnulio nakties“ veikėjai? Po „Luna-9“ nusileidimo jos turėjo išnykti iš fantastikos kūrinių...

Bet ar pasmerktos tos knygos, kurios apie Mėnulio dulkes rašė anksčiau? Ne, jos ir dabar skaitomos su susidomėjimu – tokios kaip A. Klarko „Mėnulio dulkės“:

Troškulio jūra „plaukia“ mėnuliabusas „Selena“. Troškulio jūra – Mėnulyje, tačiau ji užpildyta ne vandeniu, o dulkėmis. Smulkios tarsi talkas, sausesnės nei karščio išdeginti Sacharos smėliai, Mėnulio dulkės elgiasi tarsi lakiausias skystis. Išmesk sunkų daiktą – iškart dings, nei pėdsakų, nei pliaukštelėjimo.

„Selena“ atlieka įprastą ekskursiją. Tik keturios valandos – ir išvyka baigiasi... Ir niekas iš čia esančių 23 žmonių netgi neįtaria apie tuos spąstus, kurį jiems paruošė klastingos Mėnulio dulkės.

Milijonus Jūros gelmėsi kaupėsi dujos, pamažu sunkęsi iš Mėnulio gelmių. Tas burbulas plėtėsi ir plėtėsi kol galiausiai atėjo toji akimirka, kai prasiveržė į paviršių, sukeldamos milžinišką dulkių verpetą. Ir į jį įtrauktas mėnuliabusas „Selena“ buvo palaidomas po Mėnulio dulkių sluoksniu. Tik 25 m skiria užpiltuosius nuo paviršiaus, tačiau kiek visko jiems tenka išgyventi! Radijo ryšis su paviršiumi nutrūkęs, - ir visam pasauliu mėnuliabusas be pėdsakų dingo beribėje dulkių Jūroje. Pabandyk, surask adatą šieno kupetoje...

Tačiau jį vis tik atranda... o skaitytojas atranda malonumą ją skaitydamas..

Ne visai teisinga tai, kad Mėnulis sukasi apie Žemę artimai apskritimui elipsine orbita. Tokiu atveju elipsės radiusą vektorių reiktų laikyti kintančiu tarp Ne visai teisinga tai, kad Mėnulis sukasi apie Žemę artimai apskritimui elipsine orbita. Tokiu atveju elipsės radiusą vektorių reiktų laikyti kintančiu tarp 356610 ir 406697 km, ką atitinka matomas kampinis Mėnulio diametras, kintantis 24’24’’-33’34’’ ribose. Taip būtų, jei pati Žemė nejudėtų, o greta jos nebūtų kitų dangaus kūnų. Žemė skrieja aplink Saulę, tad Mėnuliui tenka ją sekti. Per vieną Žemės apsisukimą aplink Saulę Mėnulis padaro beveik 13,5 apsisukimų, Mėnulio fazės

judėdamas beveik Žemės sukimosi aplink Saulę plokštumoje. Tad jis tai aplenkia Žemę, tai atsilieka nuo jos, būna tai arčiau, tai toliau nuo Saulės. Iš tos gana sudėtingos judėjimų kombinacijos ir susidaro Mėnulio kelias erdvėje.

Dėl Žemės sukimosi iš vakarų į rytus Mėnulis, kaip ir Saulė ir žvaigždės, pateka rytuose ir nusileidžia vakaruose. Žemės sukimosi efektas mums susilpnintas, tad ir atrodo, kad Mėnulis dangumi slenka lėčiau už Saulę ir žvaigždes. Sukdamasis aplink mūsų planetą, Mėnulis nuolat keičia savo regimą formą – pereidamas per 4 fazes. Tai dėl Mėnulio padėties kitimo Saulės ir Žemės atžvilgiu.

1 pozicija atitinka jauną Mėnulį – tuo metu Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, todėl jis ir teka, ir leidžiasi beveik vienu metu su saule. Tada atsiranda plonas pjautuvas, ragais nukreiptas į priešingą nuo Saulės pusę (2). Jis plečiasi, kol pasiekia pusę skritulio (priešpilnis), o vėliau visą (pilnatis). Tada jis ima dilti iš priešingos pusės iki delčios , o po jos susidaro pjautuvas ragais į Saulę. Viena fazė trunka 7-8 d., o visas ciklas trunka 29,53 paros – tai vadinamasis sinodinis mėnuo. Jis maždaug 2,2 parom ilgesnis už siderinį arba žvaigždinį mėnesį – t.y. laiko tarpą, per kurį Mėnulis apibėga Žemę ir užima ankstesnę padėtį žvaigždžių atžvilgiu.

Mėnuliui judant aplink Žemę susidaro įdomus libracijos reiškinys (periodinis Mėnulio svyravimas / lingavimas). Tai įvyksta dėl to, kad dėl Mėnulio orbitos ekscentriciteto, jo kampinis skriejimo orbita greitis skiriasi nuo jo apsisukimo kampinio greičio. Mėnuliui esant perigėjuje, sukimasis aplink ašį yra lėtesnis, negu orbitos judėjimas. Čia Mėnulis juda greičiau nei būdamas afelyje. Tų kampinių greičių skirtumas ir sukelia ilgumos libraciją, kuri siekia beveik 7^o54’. Todėl iš Žemės yra įmanoma pamatyti dalį rytinių arba vakarinių Mėnulio „nematomos“ pusės kraštų. O kadangi Mėnulio orbita 5^o9’ pasvirusi į Žemės orbitą, o Mėnulio ašis pakrypusi maždaug 1,5^o Mėnulio orbitos atžvilgiu, įvyksta platumos libracija, siekianti 6^o50’. Tad kartais iš Žemės įmanoma pamatyti „nematomus“ kraštus už šiaurės ir pietų polių. O galiausiai ir pats Mėnulis nežymiai pasiūbuoja savo vidutinės padėties atžvilgiu. Tai fizinė libracija. Tad libracijos dėka mes galime pamatyti ne pusę Mėnulio, o 59% jo ploto.

Beje, kinta ir pati Mėnulio orbita – veikiant Saulės ir Žemės traukoms bei kitoms priežastims. Jos orbita netgi tarsi periodiškai pulsuoja – tai nežymiai apvalėdama, tai vėl ištįsdama. Šio kitimo periodas apie 8,85 m. Bet yra ir kitų periodų. Visų pirma, ekliptikos plokštumoje, atvirkščia Mėnulio judėjimui orbita kryptimi, juda mazgų linija, pilną ciklą atlikdama iš rytų į vakarus per 18,6 m. To dėka Mėnulis kiekvieną mėnesį tarp žvaigždžių nueina vis kiek kitu keliu.
Toliau, juda ir apsidžių linija, t.y. perigėjų ir apogėjų jungianti tiesė. Ji pasisuka į šoną, priešingą mazgų linijos krypčiai, - šis periodas yra 8,85 m. O dėl Mėnulio orbitos kitimo erdvėje keičiasi Mėnulio orbitos palinkimas Žemės pusiaujo plokštumos atžvilgiu. Vienais laikotarpiais jis kinta plius minus 28^o45’ ribose, o kitais – plius minus 18^o10’ ribose.

^*) Vsevolodas Šaronovas (1901–1964) – rusų astronomas, daugiausia dirbęs Pulkovo observatorijoje. Pagrindinėmis tyrimų sritimis buvo planetos ir atmosferos optika. Užsiėmė planetų ir žvaigždžių fotometrija. Su N. Sytinska sukūrė „meteorologine-šlakine“ Mėnulio paviršiaus teoriją, kuri vėliau pasitvirtino. Tyrinėjo sidabrinius debesis; stebėjo Saulės užtemimus
Jo garbei pavadinti krateriai Mėnulyje ir Marse ir asteroidas 2416.