|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Koks tas mūsų palydovas?
Kodėl Mėnulis neturi atmosferos?
Kuo aukštesnė dujų temperatūra, tuo greičiau juda jų molekulės. Taip esant 0oC,
vidutinis vandenilio ir helio molekulių greitis yra 1,84 ir 1,31 km/sek., azoto ir deguonies atitinkamai 0,49
ir 0,46 km/sek., o vandens garų ir anglies dioksido 0,62 ir 0,39 km/sek. Temperatūrai pasiekus
100oC, molekulių greičiai padidėja apie 20%. Be to, nurodėm vidutinius greičius, o iš tikro,
tai vienos molekulės juda lėčiau, o kitos greičiau.
Dėl skirtingo greičio, molekulės gali palikti dangaus kūną ir tada, kai jų vidutinis greitis yra lygus pusei
antrojo kosminio greičio (AKG). Mėnulyje net esant pakenčiamai temperatūrai lakesnių dujų greitis
didesnis už AKG (2,37 km/sek.). Tad Mėnulis negali jų sulaikyti.
O kaip su lėtesnėmis molekulėmis? Atsakyti padeda kinetinė dujų teorija. Nepaisant palikusių
greičiausių molekulių, dujoms esant tos pačios temperatūros molekulių bendras greitis lieka tas pat. Dėl
išorinių šilumos šaltinių, paviršiaus ar Saulės, didesnį greitį gali įgauti jau kitos molekulės. Tad dalis dujų
molekulių nuolat išlėks į kosmosą, o jų vietą užims turėjusios mažesnius greičius. Tad, jei Mėnulis turėtų
vandenilio ir helio atmosferą, ją prarastų tiesiog per kelias dienas. Neilgai užtruktų ir kitų dujų praradimas.
Tad peršasi dvi svarbios išvados: a) Mėnulis niekada neturėjo padorios atmosferos; b) jos neįmanoma sukurti dirbtinai.
Tad Mėnulio paviršius patiria nuolatinį kosminių, gama, rentgeno, ultravioletinių spindulių
ir Saulės vėjo poveikį, todėl jis yra kažkiek radioaktyvus. Paviršių dešimčių kilometrų per sekundę greičiu tranko ir įvairių
dydžių meteorai. Smūgio metu jų kinetinė energija virsta šiluma, o procesą lydi stiprus sprogimas.
Per 15 parų trunkančią Mėnulio dieną Saulė gruntą prie pusiaujo įkaitina iki 130oC, o
naktį jis atvėsta iki 160oC. tokį skirtumą nulemia ne tik atmosferos nebuvimas, bet ir
aukštas grunto sugeriamumo lygis jis atspindi tik 7% saulės šviesos.
Mėnulyje negali būti ir atvirų skysto vandens telkinių vakuumo sąlygomis skystas vanduo iškart virsta
garais, o šie išsilaksto. Tad vandens Mėnulyje gali būti tik uolienose ir ledo pavidalu (žr. Vandens
Mėnulyje yra!). Visumoje tai reiškia, kad Mėnulyje negali būti organinės gyvybės... o apie kitokią mes dar nežinome...
Mėnulio danga
Visais laikais žmones domino iš ko sudarytas Mėnulis ir kas jį dengia? Jau pirmieji stočių
nusileidimai į Mėnulį atmetė populiarią hipotezę, kad jį dengia storas dulkių sluoksnis. O kiek fantastikos
kūrinių buvo apie tai parašyta!? Pasirodė, kad smulkios dulkelės vakuume veikiamos didelių temperatūros
pokyčių ir saulės vėjo sulimpa, sudarydamos milimetrinius grūdelius, kurie savo ruožtu sukimba tapdami
gana tvirta purėta uoliena. Tokią mintį dar anksčiau jau buvo išsakęs V.V. Šaronovas, kuriam
vadovaujant per 30 m. Leningrado un-te buvo tyrinėjamas Mėnulis. Jis net pademonstravo tarptautiniame
simpoziume, 6 m. iki Luna-9 nusileidimo, dirbtinai pagamintos medžiagos, kuri vėliau pasirodė savo
savybėmis atitinkanti Mėnulio gruntą.
Kosminės stotys, fotografavusios Mėnulį esant įvairiam Saulės aukščiui, leido iki milimetrų mastelio
išsiaiškinti jo reljefą. Paviršius pasirodė esąs gana šiurkštus, su daugybe smulkių įdubimų ir kauburėlių,
padengtas birios įvairaus grūdėtumo medžiagos, pilkai-rudos spalvos, sluoksniu, kurio tankis viršutiniuose
5-20 cm yra 1-1,5 g/cm3 (giliau tankis didėja).
Gama spektrometru ištyrus cheminę sudėtį, A.P. Vinogradovo vadovaujama grupė
padarė išvadą, kad radioaktyvių elementų kiekis Mėnulio jūrose atitinka kiekius Žemės bazaltuose. Tai sukėlė karštas
diskusijas pasaulyje, tačiau tai po 1,5 m patvirtino Surveyor 5 gauti duomenys. Nustebino ir į Žemę
atgabentų pavyzdžių analizė. Pvz., Ramybės jūros pavyzdžiuose surasta daugiau nei tikėtasi titano. Kai
kas net paskubėjo skelbti, kad Mėnulyje yra gausūs šio gana reto Žemėje elemento rezervai. Tačiau
kituose pavyzdžiuose titano buvo nepalyginamai mažiau.
Įvairiose vietose paimtas gruntas mažai skiriasi sudėtimi. Ypač domino paviršinis dulkių sluoksnis,
kurio pagrindinė sudėtis uolienų ir kristalo nuoskilos, tamsus stiklas su gausiais geležies-nikelio
intarpais, homogeninis skaidrus stiklas. Kuo smulkesnės dulkės, tuo daugiau jose stiklo komponentų.
Mėnulyje dulkės linkę sulipti gausus stiklinių rutuliukų kiekis jose nulemia mažą trintį.
Įdomų siurprizą pateikė pavyzdžių amžiaus tyrimai. Akmenų amžius yra apie 3,5 mlrd. m., o dulkių
4,5 mlrd. m. O atrodytų, kad dulkės turėtų būti jaunesnės. Čia glūdi kažkokia mįslė. Kita vertus, reikia
daugiau pavyzdžių iš skirtingų rajonų tikslesnėms išvadoms padaryti.
Taip pat nustatyta, kad Mėnulyje yra ir vulkaninės, ir smūginės kilmės kraterių.
Mėnulio judėjimas ir fazės
Ne visai teisinga tai, kad Mėnulis sukasi apie Žemę artimai apskritimui elipsine orbita. Tokiu atveju
elipsės radiusą vektorių reiktų laikyti kintančiu tarp Ne visai teisinga tai, kad Mėnulis sukasi apie Žemę
artimai apskritimui elipsine orbita. Tokiu atveju elipsės radiusą vektorių reiktų laikyti kintančiu tarp 356610
ir 406697 km, ką atitinka matomas kampinis Mėnulio diametras, kintantis 2424-3334 ribose. Taip būtų,
jei pati Žemė nejudėtų, o greta jos nebūtų kitų dangaus kūnų. Žemė skrieja aplink Saulę, tad Mėnuliui
tenka ją sekti. Per vieną Žemės apsisukimą aplink Saulę Mėnulis padaro beveik 13,5 apsisukimų,
Dėl Žemės sukimosi iš vakarų į rytus Mėnulis, kaip ir Saulė ir žvaigždės, pateka rytuose ir nusileidžia
vakaruose. Žemės sukimosi efektas mums susilpnintas, tad ir atrodo, kad Mėnulis dangumi slenka lėčiau
už Saulę ir žvaigždes. Sukdamasis aplink mūsų planetą, Mėnulis nuolat keičia savo regimą formą
pereidamas per 4 fazes. Tai dėl Mėnulio padėties kitimo Saulės ir Žemės atžvilgiu.
1 pozicija atitinka jauną Mėnulį tuo metu Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, todėl jis ir teka, ir
leidžiasi beveik vienu metu su saule. Tada atsiranda plonas pjautuvas, ragais nukreiptas į priešingą nuo
Saulės pusę (2). Jis plečiasi, kol pasiekia pusę skritulio (priešpilnis), o vėliau visą (pilnatis). Tada jis ima
dilti iš priešingos pusės iki delčios , o po jos susidaro pjautuvas ragais į Saulę. Viena fazė trunka 7-8 d., o
visas ciklas trunka 29,53 paros tai vadinamasis sinodinis mėnuo. Jis maždaug 2,2 parom
ilgesnis už siderinį arba žvaigždinį mėnesį t.y. laiko tarpą, per kurį Mėnulis apibėga Žemę ir užima
ankstesnę padėtį žvaigždžių atžvilgiu.
http://www.nso.lt/science/relikt.htm
Mėnuliui judant aplink Žemę susidaro įdomus libracijos reiškinys (periodinis Mėnulio svyravimas
/ lingavimas). Tai įvyksta dėl to, kad dėl Mėnulio orbitos ekscentriciteto, jo kampinis skriejimo orbita greitis
skiriasi nuo jo apsisukimo kampinio greičio. Mėnuliui esant perigėjuje, sukimasis aplink ašį yra lėtesnis,
negu orbitos judėjimas. Čia Mėnulis juda greičiau nei būdamas afelyje. Tų kampinių greičių skirtumas ir
sukelia ilgumos libraciją, kuri siekia beveik 7o54. Todėl iš Žemės yra įmanoma pamatyti
dalį rytinių arba vakarinių Mėnulio nematomos pusės kraštų. O kadangi Mėnulio orbita
5o9 pasvirusi į Žemės orbitą, o Mėnulio ašis pakrypusi maždaug 1,5o
Mėnulio orbitos atžvilgiu, įvyksta platumos libracija, siekianti 6o50. Tad kartais iš Žemės
įmanoma pamatyti nematomus kraštus už šiaurės ir pietų polių. O galiausiai ir pats Mėnulis nežymiai
pasiūbuoja savo vidutinės padėties atžvilgiu. Tai fizinė libracija. Tad libracijos dėka mes galime pamatyti ne pusę Mėnulio, o 59% jo ploto.
Beje, kinta ir pati Mėnulio orbita veikiant Saulės ir Žemės traukoms bei kitoms priežastims. Jos
orbita netgi tarsi periodiškai pulsuoja tai nežymiai apvalėdama, tai vėl ištįsdama. Šio kitimo periodas apie 8,85 m. Bet yra ir kitų periodų.
Visų pirma, ekliptikos plokštumoje, atvirkščia Mėnulio judėjimui orbita kryptimi, juda mazgų linija, pilną
ciklą atlikdama iš rytų į vakarus per 18,6 m. To dėka Mėnulis kiekvieną mėnesį tarp žvaigždžių nueina vis kiek kitu keliu. *) Vsevolodas Šaronovas (19011964) rusų astronomas, daugiausia dirbęs Pulkovo
observatorijoje. Pagrindinėmis tyrimų sritimis buvo planetos ir atmosferos optika. Užsiėmė planetų ir
žvaigždžių fotometrija. Su N. Sytinska sukūrė meteorologine-šlakine Mėnulio paviršiaus teoriją, kuri
vėliau pasitvirtino. Tyrinėjo sidabrinius debesis; stebėjo Saulės užtemimus Papildomai skaitykite:
|
judėdamas beveik Žemės sukimosi aplink Saulę plokštumoje. Tad jis tai aplenkia Žemę, tai atsilieka nuo
jos, būna tai arčiau, tai toliau nuo Saulės. Iš tos gana sudėtingos judėjimų kombinacijos ir susidaro Mėnulio kelias erdvėje.
