Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė. UFO Page. Lithuanian

Pranešimų apie NSO 1967 m. ir net 1968 m. pradžioje pasitaikydavo „Izvestija“, „Komjaunimo tiesoje“, „Tarybinėje Latvijoje“, žurnaluose „Smena“, „Technika jaunimui“, „Aplink pasaulį“... Didelį postūmį suteikė Žako Valė, 1966 m. atvykusio į Matematikų kongresą Maskvoje, pasisakymas. Tais metais padidėjo ir NSO aktyvumas virš Lenkijos, Kinijos, Čekoslovakijos ir TSRS.

1967 m. spalio 18 d. prie DOSAAF Kosmonautikos skyriaus buvo sukurtas NSO skyrius, vadovaujant Piotrui Stoliarovui su F. Zigeliu, Jurijumi Fominu, A.P. Kazancevu ir A.A. Tichonovu (sekretorius). Lapkričio 10 d. per Centrinę TV pasisakė P. Stoliarovas ir F. Zigelis, kviesdami gyventojus pasidalinti liudijimais – ir jų redakcijos gavo šimtus.

1968 m. vasario 5 d. Žurnalistų rūmuose Maskvoje įvyko diskusija NSO klausimu. Dalyvavo akademikai M.A. Leontovičius⁵⁾ ir B.N. Petrovas, čekų akademikas E. Kolmanas, nariai-korespondentai E.R. Mustelis ir Obuchovas, fizikos-matemtikos dr. V.I. Krasovskis, VVIA (Oro pajėgų inžinerijos akademijos) vyr. bendradarbis, pulkininkas G.F. Sivkovas (pateikęs kelis NSO atvejus) ir kt. Jos metu pasisakė liudininkai: šturmanas V.I. Akuratovas, „Minties“ vyr. redaktorius N.I. Proninas, vyr. inžinierius-konstruktorius iš Nalčiko prietaisų gamyklos B.M. Jegorovas (1967 m. spalio 13 d.). Apie pjautuvo formos NSO papasakojo F. Zigelis. V. Akuratovas pasakojo apie NSO prie Grenlandijos:
„1952 m. stebėjau NSO, kai skraidžiau ‚Katalina‘ žvalgydamas ledus. NSO forma – rutulys kaip Mėnulis, sidabriškai perlinės spalvos. Viena pusė pulsavo. NSO perėmimui buvo iškviesti naikintuvai, tačiau jisai, turėdamas greičio pranašumą, greitai nuo jų pasitraukė į viršų. Tas NSO mums pasirodydavo tris dienas. Ir kaskart artinantis prie jo NSO dingdavo“.

Tačiau buvo ir kitokio tipo pasisakymų: M. Leontovičius kalbėjo apie kamuoliniius žaibus, V. Krasovskis ragino išvaikyti visus NSO tiriančius visuomeninius komitetus, nes tai „nenormalus reiškinys“, o anot E. Mustelio „astronomai nieko nauja nepastebi“. Tik B. Petrovas pasiūlė tuos klausimus aptarti prie „apvaliojo stalo“.

Deja, sekcija buvo paleista, „apvaliojo stalo“ diskusija neįvyko: 1968 m. vasario 28 d. „Pravda” paskelbė E. Mustelio, D. Martynovo ir V. Leškovcevo straipsnį „Vėl ‚skraidančios lėkštės‘?“ Jis baigėsi taip:
„... [Tai] tapo aptarimų klausimu TSRS MA. Neseniai Bendrosios ir taikomosios fizikos skyrius savo posėdyje išklausė akademiko L.A. Arcimovičiaus pranešimą apie tai ir pažymėjo, kad tai turi antimokslinės sensacijos pobūdį ir kad tie išsigalvojimai neturi jokio mokslinio pagrindo, o stebimi objektai yra gerai žinomos prigimties“.

Straipsnio autorių „moksliniu pagrindu“ buvo „amerikiečių astrofiziko Menzelo liudijimų analizės“ ir kitų (neįvardintų) amerikiečių mokslininkų (?). VVIA dėstytojai ir bendradarbiai (tarp jų 3 mokslo daktarai) kreipėsi laišku į “Pravda”, tačiau jis nebuvo atspausdintas. Jame buvo ginčijamas teiginys „neturi mokslinio pagrindo” ir priminta, kad „dar prieš 200 m., atsakydama į daugybę liudijimų apie meteoritų kritimus, Prancūzijos MA priėmė specialų potvarkį, kuriame taip pat kategoriškai teigė, kad akmenys iš dangaus negali kristi. Ir po tuo teiginiu puikavosi ne mažiau žymių mokslininkų, tokių kaip Lavuazjė, parašai“. Atseit, tas straipsnis yra „bandymas uždaryti problemą grubiu aprėkimu“.

Taip pat NSO skyriaus 13 konstruktorių ir inžinierių kreipėsi į Ministrų tarybos pirmininką A. Kosyginą⁷⁾, siūlydami sukurti specialią organizaciją NSO tiriančią organizaciją. 1968 m. jis gavo akademiko Ščiukino pasirašytą atsakymą, kad NSO klausimą nagrinėja „kompetingos organizacijos“, kurioms nurodyta registruoti ir tirti NSO pasirodymų atvejus siekiant juos atpažinti. Bendrą stebėjimą atlieka TSRS MA ir kurti kokią nors specialią organizaciją nėra būtinybės“.
Greičiausiai tai tebuvo „atsirašinėjimas“, tačiau jau tai reiškė ir NSO klausimo „oficialų pripažinimą“.

O po straipsnio „Pravdoje“ buvo įmanoma skelbti tik NSO diskredituojančius duomenis. Tik F. Zigeliui tebuvo leista rinkti informaciją, rašyti rankraštines knygas ir skaityti paskaitas NSO tema.

Nežemiškos gyvybės egzistavimo klausimas

Nebuvo žinoma, ar buvo TSRS plataus masto bandymai dešifruoti nežemiškų civilizacijų signalus, nors buvo smulkių projektų – Ozma¹⁾ projekto dydžio kai kuriose institucijose, būtent Šternbergo institute²⁾ Maskvoje.
Ypatingai akcentuota Biurakano konferencija³⁾ (1964) apie sistemingos viso dangaus apžvalgos būtinybę ieškant dirbtinės kilmės radijo šaltinių. Tačiau pastebimas praktinės naudos siekis iš kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis.

Nežemiečių egzistavimas nesikirto su TSRS vyravusiu materialistiniu požiūriu, mat gyvybė yra neišvengiama materijos vystymosi pasekmė, o protas yra neišvengiama gyvybės vystymosi pasekmė. Tačiau iškilesni mokslininkai įvesdavo tam tikrus apribojimus. Pvz., I. Oparinas laikė, kad esminė sąlyga gyvybei yra vandenynai, o J. Šklovskis nesipriešino idėjai, kad gyvybė tėra tik Žemėje, tačiau jam tai būtų „stebuklas“.

TSRS buvo pripažįstama tik anglies pagrindu egzistuojanti gyvybė. Oparinas kitas gyvybės formas laikė negalimomis, o Šklovskis rėmėsi energetiniais argumentais įrodinėjant anglies pagrindu esančios gyvybės būtinumą. Vakaruose sutinkami svarstymai apie kitokio tipo gyvybę (pvz., amoniako ar neorganinių medžiagų pagrindu - kaip F. Hoyle romane „Juodasis debesis“) TSRS nevyko.

Buvo žinoma, kad Mėnulio, Marso, Veneros sąlygos yra atšiaurios gyvybei, tačiau buvo keliamas klausimas, ar žemės organizmai (bakterijos, augalai) gali jose išgyventi. Tai tapo aktualu prasidėjus kosmoso užkariavimui, siekiant išvengti kitų planetų „biologinio užkrėtimo“. TSRS tokie tyrimai vykdyti MA Mikrobiologijos institute (A.I. Žukovos ir I.I. Kondratjevo studija) ir, galbūt, kai kuriose kitose vietose (žr. Augalai nesvarumo sąlygomis).

Marse sąlygos buvo artimiausios Žemei. JAV jo tyrimo centras ilgą laiką buvo Louelo observatorijoje, kur P. Louelo darbą tęsė E.C. Slipher‘is. TSRS iškiliausiu Marso tyrėju buvo G. Tichovas (1875-1960). 1909 m. vienos didžiausių Marso opozicijos metu jis jį tyrė naudodamas filtrus ir pastebėjo ties ašigaliais esant sniego bei debesis jo atmosferoje. Apie tai buvo mažai žinoma Vakaruose ir 1924 m. (kitos opozicijos metu) panašius rezultatus gavo W.H. Wright‘as⁴⁾ iš Lick‘o observatorijos.

Pasitraukęs iš Pulkovo, Tichovas įsikūrė Alma-Atoje ir 1947 m. Kazachstano MA Fizikos ir astronomijos inst-e įkūrė „Astrobotanikos skyrių“, kurio tikslu buvo tirti augalus artimomis Marsui sąlygomis (Arkties bei aukštai kalnuose). Jame dirbę mokslininkai iki 1960 m. paskelbė 5 tomus darbų. Tichovo metodas nustatant augalų atspindėtos šviesos spektrą vėliau paplito ir Vakaruose, ypač išsivysčius infraraudonųjų spindulių technikai.

Klausimas apie protingos gyvybės galimybę buvo problematiškesnis. Pvz., J. Šklovskis manė, kad Marse kadaise egzistavo išsivysčiusi civilizacija, tačiau šiuo metu jis miręs.
Vos keli mokslininkai tikėjo gyvybę esant Veneroje ar net Mėnulyje. Vienas jų, I. Oparinas manė, kad Mėnulyje gali būti organinių substancijų – gyva arba negyva forma.

Keistas nutikimas nutiko giedrą 1953 m. birželį, kai Dodinas ėjo per taigą prie žiemojimo namelio prie Išimbos upelio Krasnojarsko krašte, netoli Tunguskos meteorito nukritimo vietos. Dodino NSO piešinys

Aplink tvyrojo tyla. Staiga Dodinas išgirdo keistą iš dangaus sklindantį garsą. Tada jsi išvydo tą garsą skleidžiantį objektą. Tai buvo ilgas cilindras, kuris virš retų debesų lėkė maždaug už 3 km. Jis sukosi palei išilginę ašį. Vienoje vietoje cilindrą juosė rumbuota juosta. Vienas cilindro galų pasisuko į Dodiną – ir jis pamatė, kad cilindras tuščiaviduris, o iš tos upės visai atviras.

Dodinas iš pradžių pamanė, kad tai dirižablis, tačiau bet kokių variklių požymių ir pilotų kabinos nebuvimas nustebino inžinierių. Ir šiaip „dirižablio“ konstrukcija jam pasirodė „neteisinga“. Dodinas neabejojo žemiška objekto kilme ir net spėjo, kur jo „bazė“ – netoliese buvo slaptas mokslo tyrimų centras „Trassant 26“. Atseit ten kurti nauji ginklų tipai, ir Dodinas buvo prisiklausęs apie daugybę jų bandymų.

Kol Dodinas apžiūrinėjo „dirižablį“, bandydamas suprasti, lygus jo skleidžiamas garsas pasikeitė aštriu, nemaloniu ausiai girgždesiu. Nuo didelio objekto ėmė atsiskyrinėti mažesni objektai – plokščių būgnų formos – ir kilti aukštyn. Tada cilindro galas užsidarė ir cilindras nuskrido. Dangus ėmė švisti artėjant rytui.

Dodinas pasiekė žiemojimo namelį, o kai visai išaušo, pabandė danguje pamatyti bent kokią užuominą apie paslaptingus objektus. Ir jie pasirodė – bet ne dieną, o kitą naktį. Būdamas išsilavinęs, Dodinas suprato, kad joks dirbtinis kūnas negali išvystyti tokio greičio, kad akimirksniu dingtų iš akiračio. Tai ką jis tada stebėjo?

Dodinui buvo neramu, kad kažkas gali sužinoti, kad jis stebėjo slapto ginklo bandymus, ir vėl pasiųs į lagerį. Tačiau jis buvo drąsus žmogus, ir kai objektai grįžo, jis juos vėl stebėjo. Jų evoliucijos bendras stebėjimo laikas buvo apie 40 valandų. Ir vėl, kaip anksčiau, pradžioje pasirodydavo „dirižablio“ cilindras, o tada iš jo byrėjo „būgniukai“. Šie kilo aukštyn ir beveik akimirksniu išnykdavo. Dodinas įvertino, kad „būgnai“ yra apie 24 m skersmens. O „motininis dirižablis“ buvo apie 200 m skersmens. Visi jie išmesdavo po 8 “būgnus“.

Dodinas naudojosi Ceiso firmos teodolitu – kitų prietaisų jis paprasčiausiai neturėjo. Juo jis įžvelgė melsvą švytėjimą, kurį skleidė plokšti „būgnų“ paviršiai. Motininiai cilindrai visai nešvytėjo.

Dodinas ne kartą bandė pasiekti vietą, iš kur, kaip jam atrodė, pakyla cilindrai, tačiau visad nesėkmingai. Dodinui nelauktai prasidėdavo nepaaiškinami sąnarių skausmai. Cilindrų skleidžiamas garsas, rodėsi, smelkiasi į smegenis ir darėsi nepakeliamas bei sukeldavo stiprų galvos skausmą. Kai imdavo skaudėti visą kūną, Dodinas pasukdavo atgal. Namie jis ilgam užmigdavo.

Valstybės saugumo pareigūnai atvyko liepos pradžioje. Dodiną apklausė, o jo fotoaparatą su nuotraukomis konfiskavo ir išsiuntė į Maskvą. Apklausų metu Dodinui susidarė įspūdis, kad specialiųjų tarnybų atstovai apie objektus supranta dar mažiau nei jis. Tad jo matyti NSO negalėjo būti slaptu ginklu iš „Trassant 26”.

Iki šiol neaišku, kas tai buvo, jokių dokumentų archyvuose nebuvo rasta...

¹⁾ OZMA - ankstyvas SETI eksperimentas, F. Dreiko pradėtas 1960 m., bandant aptikti nežemiškų civilizacijų siunčiamas radijo bangas iš Saulei artimų žvaigždžių – Eridano Epsilon ir Banginio Tau. Projektą pavadino princesės Ozmos iš F. Baumo išgalvotos Ozo šalies vardu.
Jis buvo vykdomas Vakarų Virdžinijoje esančioje Green Bank radijo observatorijoje 26 m skersmens radioteleskopu ieškant signalų 21 cm ilgio bangose (1,42 GHz dažniu 400 kHz juostoje). Per 4 mėn. sukaupta 150 val. trukmės įrašų. 1960 m. balandžio 8 d. signalą, kaip vėliau išsiaiškino, sukėlė praskrendantis lėktuvas.
OZMA II buvo atliekamas 1973-76 m. ištiriant per 600 žvaigždžių.

²⁾ Šternbergo institutas - Valstybinis Astronomijos institutas Maskvoje (GAIŠ) priklausantis MGU. Jis įkurtas 1931 m. observatorijos vietoje. Jame rengiami astronomai. Moksliniai tyrinėjimai apima beveik visas šiuolaikinės astronomijos ir gravitometrijos sritis.
Jo vardas suteiktas asteroidui 14789. Institutas palaiko svetainę astronet.ru

³⁾ Biurakano konferencija (1964) – pirmasis visasąjunginis pasitarimas nežemiškų civilizacijų klausimu, įvykęs 1964 m. gegužės 20-23 d. Biurakano observatorijoje (Armėnija). Buvo išleisti pranešimų tekstai (1965, 1967 anglų k.)

Pora žodžių apie juos:
V.A. Ambartsumianas vienas žinomiausių TSRS astrofizikų. Čia nežemiškų civilizacijų klausimu pasisakė pirmąkart – ir kalba buvo daugiausia bendro pobūdžio.
B.V. Kukarkinas ir D.J. Martynovas žinomi GAIŠ astronomai, susiję su viskuo, kas yra astronomijoje.
N.S. Kardaševas – J. Šklovskio mokinys, ypatingai susidomėjęs nežemiškomis civilizacijomis.
J.B. Zeldovičius – fizikas-teoretikas, dirbęs MA Fizikos ins-te (FIAN), o vėliau Fizikinės chemijos inst-te.
V.A. Kotelnikovas – Radijo technikos ir elektronikos inst-to (IRE) direktorius, žinomas planetų matavimais radaru.
V.I. Siforovas – IRE skyriaus vadovas.
V.S. Troickis – Gorkio un-to Nižnij Novgorode Radijo fizikos inst-to direktorius, daugelio straipsnių apie radijo astronomiją, ypač Mėnulio, autorius.
L.I. Gudzenko – iš FIAN, pasižymėjęs radijo astronomijos srityje.

Tokių dalyvių, kaip J.J. Boguslavskis, kuris siejamas su Tyrimo inst-tu nr. 885 bei p.d. 2427, dalyvavimas rodo buvusį karinių sluoksnių susidomėjimą šia tema.

Be šių, besidominčių ir rašančių tarpžvaigždinėmis kelionėmis fotoninių raketų pagalba, dar verta paminėti V.I. Krasovskį (viršutinių atmosferos sluoksnių tyrėją), V.A. Bronšteiną ir kt. (viso mokslininkų, besidominčių nežemiškomis civilizacijomis, buvo apie 50).

⁴⁾ Viljamas Raitas (William Hammond Wright, 1871-1959) – amerikiečių astronomas, Lick‘o observatorijos direktorius (1935-42). Pagrindiniai darbai stebėjimo srityje: nustatė daugelio žvaigždžių kampinius greičius, su savo sukurtu spektografu išmatavo novų ir ūkų spektrus. 1924 m. parengė daug geros kokybės Marso nuotraukų šešių spalvų filtrais ir nustatė, kad Marso atmosfera yra 60 km storio ir skaidri raudoniems spinduliams ir smarkiai išsklaido mėlynus. Paskutiniais metais užsiėmė žvaigždžių savojo judėjimo nustatymu imant tolimas Galaktikas atskaitos tašku.
Jo garbei pavadintas krateriai Marse ir Mėnulyje ir mažoji planeta 1747.

⁵⁾ Michailas Leontovičius (1903-1981) – rusų disidentas, fizikas, specializavęsis plazmos ir radrijo fizikos srityse. 1929 m. su L. Mandelštamu sukūrė tunelinio reiškinio teoriją, išplėtojo Ramano sklaidos kristaluose teoriją. Pasiūlė kraštines sąlygas elektromagnetiniam laukui didelės kompleksinės dielektrinės skvarbos kūno paviršiuje. Sukūrė parabolinės lygties metodą elektrodinamikos kraštiniams uždaviniams spręsti, kuris vėliau plačiai taikytas netiesinėje optikoje. Sukūrė tokamako - magnetinės gaudyklės aukštos temperatūros plazmos gavimo ir laikymo teorijos pagrindus. Parašė puikias knygas apie termodinamiką ir statistinę fiziką.
1955 m. pasirašė „300 laišką“ (prieš T. Lysenkos metodus biologijoje), 1966 m. pasirašė 25-ių kultūros veikėjų laišką prieš Stalino reabilitaciją.

⁶⁾ Leonidas Mandelštamas (1879-1944) - žydų iš Baltarusijos kilmės fizikas, rusų radiofizikos mokyklos kūrėjas. Dirbo optikos, netiesinių svyravimų, kvantinės teorijos, fizikos istorijos ir metodologijos srityse. Įrodė, kad šviesos sklaida vyksta tik nevienalytėse terpėse. 1928 m. kartu su G. Landsbergu atrado kombinuotą šviesos sklaidą kristaluose, nustatė ir sukūrė reilėjinės sklaidos teoriją, o taip su M. Leontovičiumi sukūrė dalelės praėjimo pro potencialų barjerą teoriją ir atrado naują kombinacinį sklaidos (Ramano) efektą. 1942 m. kartu su N. Papaleksi pasiūlė radiolokacijos metodus naudoti astronomijoje.

⁷⁾ Aleksejus Kosyginas (1904-1980) – sovietinis valstybės ir partinis veikėjas Šaltojo karo laikais, TSRS Ministrų tarybos pirmininku (1964-1980). Jis bandė atlikti ekonominę reformą (pakrikštytą „Kosygino reforma“, kuri pasirėmė ekonomisto E. Libermano darbais), kurioje panaudoti rinkos matai, pvz., pelnas vietoje savikainos, siekta produkcijos gausos, didintas įmonių savarankiškumas. „Aštuntasis penkmetis“ (1966-1970), žymėjęs reformą, buvo sėkmingiausias TSTS istorijoje – nacionalinės pajamos išaugo 186%, atlyginimai padidėjo daugiau kaip 2 kartus ir t.t. Vėliau jis buvo vieninteliu Politbiuro nariu, nepalaikiusiu karių siuntimo į Afganistaną.