Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Taip pat skaitykite NSO tyrinėjimai Rusijoje Šiuolaikinė ufologija prasidėjo 1947 m., kai verslininkas K. Arnoldas papasakojo apie keistą nutikimą
jam skrendant lėktuvu matytus objektus jis pakrikštijo skraidančiomis lėkštėmis (apie tai žr. >>>>>).
O TSRS tarytum tos problemos nebuvo. Kokių nors to meto valdžios nurodymų dėl NSO neaptikta. Tad
ufologams belieka remtis vos ne fantastiniais pasakojimais senuosiuose žurnaluose. Pvz., 1993 m. Kijevo
laikraštis išspausdino interviu su 1953 m. ekspedicijos dalyviu apie rastą dėžę su senovinėmis knygomis
(apie tai žr. ir >>>>> ),
kuriose buvo ir brėžinių su orbitinių stočių, kosminių laivų ir angarų jiems elementais. Šios istorijos niekas taip ir nepatvirtino.
Stalino laikais apie NSO pasirodymus praktiškai nebuvo viešinami (žr. Stalinas ir NSO).
Tačiau amerikiečių žvalgyba rinko apie tai specialų slaptą dosjė. Gal joje yra ir karo inžinieriaus ir rašytojo
Veniamino Dodino, NKVD suimto 1940 m. ir 14 m. praleidusio GULAG'o lageriuose liudijimas. Pranešimų apie NSO 1967 m. ir net 1968 m. pradžioje pasitaikydavo Izvestija, Komjaunimo tiesoje, Tarybinėje
Latvijoje, žurnaluose Smena, Technika jaunimui, Aplink pasaulį... Didelį postūmį suteikė
Žako Valė, 1966 m. atvykusio į Matematikų kongresą Maskvoje, pasisakymas.
Tais metais padidėjo ir NSO aktyvumas virš Lenkijos, Kinijos, Čekoslovakijos ir TSRS.
1967 m. spalio 18 d. prie DOSAAF Kosmonautikos skyriaus buvo sukurtas NSO skyrius, vadovaujant Piotrui
Stoliarovui su F. Zigeliu, ,
A.P. Kazancevu ir A.A. Tichonovu (sekretorius). Lapkričio
10 d. per Centrinę TV pasisakė P. Stoliarovas ir F. Zigelis, kviesdami gyventojus pasidalinti liudijimais ir jų redakcijos gavo šimtus.
1968 m. vasario 5 d. Žurnalistų rūmuose Maskvoje įvyko diskusija NSO klausimu. Dalyvavo akademikai M.A.
Leontovičius5) ir B.N. Petrovas, čekų akademikas E. Kolmanas, nariai-korespondentai E.R. Mustelis ir Obuchovas,
fizikos-matemtikos dr. V.I. Krasovskis, VVIA (Oro pajėgų inžinerijos akademijos) vyr. bendradarbis, pulkininkas G.F.
Sivkovas (pateikęs kelis NSO atvejus) ir kt. Jos metu pasisakė liudininkai: šturmanas V.I. Akuratovas, Minties vyr.
redaktorius N.I. Proninas, vyr. inžinierius-konstruktorius iš Nalčiko prietaisų gamyklos B.M. Jegorovas (1967 m. spalio
13 d.). Apie pjautuvo formos NSO papasakojo F. Zigelis. V. Akuratovas
pasakojo apie NSO prie Grenlandijos: Tačiau buvo ir kitokio tipo pasisakymų: M. Leontovičius kalbėjo apie kamuoliniius žaibus, V. Krasovskis ragino
išvaikyti visus NSO tiriančius visuomeninius komitetus, nes tai nenormalus reiškinys, o anot E. Mustelio astronomai
nieko nauja nepastebi. Tik B. Petrovas pasiūlė tuos klausimus aptarti prie apvaliojo stalo.
Deja, sekcija buvo paleista, apvaliojo stalo diskusija neįvyko:
1968 m. vasario 28 d. Pravda paskelbė E. Mustelio, D. Martynovo ir V. Leškovcevo
straipsnį Vėl skraidančios lėkštės? Jis baigėsi taip: Straipsnio autorių moksliniu pagrindu buvo amerikiečių astrofiziko D. Menzelo
liudijimų analizės ir kitų (neįvardintų) amerikiečių mokslininkų (?). VVIA dėstytojai ir bendradarbiai (tarp jų 3 mokslo daktarai) kreipėsi laišku į
Pravda, tačiau jis nebuvo atspausdintas. Jame buvo ginčijamas teiginys neturi mokslinio pagrindo ir priminta, kad dar prieš
200 m., atsakydama į daugybę liudijimų apie meteoritų kritimus, Prancūzijos MA priėmė specialų potvarkį, kuriame
taip pat kategoriškai teigė, kad akmenys iš dangaus negali kristi. Ir po tuo teiginiu puikavosi ne mažiau žymių
mokslininkų, tokių kaip Lavuazjė, parašai
(apie tą istoriją skaitykite ir >>>>>).
Atseit, tas straipsnis yra bandymas uždaryti problemą grubiu aprėkimu.
Taip pat NSO skyriaus 13 konstruktorių ir inžinierių kreipėsi į Ministrų tarybos pirmininką A. Kosyginą8), siūlydami
sukurti specialią organizaciją NSO tiriančią organizaciją. 1968 m. jis gavo akademiko Ščiukino pasirašytą atsakymą,
kad NSO klausimą nagrinėja kompetingos organizacijos, kurioms nurodyta registruoti ir tirti NSO pasirodymų atvejus
siekiant juos atpažinti. Bendrą stebėjimą atlieka TSRS MA ir kurti kokią nors specialią organizaciją nėra būtinybės. O po straipsnio Pravdoje buvo įmanoma skelbti tik NSO diskredituojančius duomenis.
Tik F. Zigeliui tebuvo
leista rinkti informaciją, rašyti rankraštines knygas ir skaityti paskaitas NSO tema. Nežemiškos gyvybės egzistavimo klausimas
Nebuvo žinoma, ar buvo TSRS plataus masto bandymai dešifruoti nežemiškų civilizacijų signalus,
nors buvo smulkių projektų Ozma1) projekto dydžio kai kuriose institucijose, būtent Šternbergo institute2) Maskvoje. Vieninteliu rimtesniu šaltiniu apie sovietų pastangas nustatyti tarpžvaigždinį ryšį yra Armėnijos MA išleista knyga
Nežemiškos civilizacijos (1965), pateikianti 13 straipsnių pranešimų konferencijoje Biurakano observatorijoje (1964 m. gegužės 20-23 d.).
Vienu centrų minimas GAIŠ (Šternbergo institutas), kuriame dirbo I. Šklovskis.
Jame buvo atliekami astrofizikiniai tyrinėjimai naudojant didžiausius optinius ir radijo teleskopus, kosmines raketas ir dirbtinius Žemės palydovus
(Žemė ir Visata, 1966, nr.5). Bendradarbiais buvo N.S. Kardaševas, G.B. Šalomickis (1939-1999),
M. Paščenko7) ir kt. Jie stebėjo kvazaro tipo radijo galaktikas su FIAN
(MA Fizikos inst-to) įranga 32,5 cm bangų ilgiu bandydami nustatyti dirbtinės kilmės signalus.
Anot Kardaševo, maža kvazarų apimtis
(1 eilės) yra geras požymis apie jų dirbtinę kilmę. Deja, jis klydo.
Be to, N. Kardaševas ir M. Paščenko bandė aptikti dirbtinius signalus
21 cm (1420 MHz) bangų ilgiu. Neaptikimas gali būti argumentu tvirtinimui, kad mūsų galaktikoje nėra civilizacijų, kurios operuotų 1033 ergs/sek. galia.
Buvo tirta ir M31 (Andromedos) galaktika. Nežemiečių egzistavimas nesikirto su TSRS vyravusiu materialistiniu požiūriu, mat gyvybė yra neišvengiama
materijos vystymosi pasekmė, o protas yra neišvengiama gyvybės vystymosi pasekmė. Tačiau iškilesni mokslininkai
įvesdavo tam tikrus apribojimus. Pvz., I. Oparinas laikė, kad esminė sąlyga gyvybei yra vandenynai,
o J. Šklovskis nesipriešino idėjai, kad gyvybė tėra tik Žemėje, tačiau jam tai būtų stebuklas.
TSRS buvo pripažįstama tik anglies pagrindu egzistuojanti gyvybė. Oparinas kitas gyvybės formas laikė
negalimomis, o Šklovskis rėmėsi energetiniais argumentais įrodinėjant anglies pagrindu esančios gyvybės
būtinumą. Vakaruose sutinkami svarstymai apie kitokio tipo gyvybę (pvz., amoniako ar neorganinių medžiagų
pagrindu - kaip F. Hoyle romane Juodasis debesis) TSRS nevyko.
Buvo žinoma, kad Mėnulio, Marso, Veneros sąlygos yra atšiaurios gyvybei, tačiau buvo keliamas klausimas, ar
žemės organizmai (bakterijos, augalai) gali jose išgyventi. Tai tapo aktualu prasidėjus kosmoso užkariavimui,
siekiant išvengti kitų planetų biologinio užkrėtimo. TSRS tokie tyrimai vykdyti MA Mikrobiologijos institute (A.I.
Žukovos ir I.I. Kondratjevo studija) ir, galbūt, kai kuriose kitose vietose (žr. Augalai nesvarumo sąlygomis).
Marse sąlygos buvo artimiausios Žemei. JAV jo tyrimo centras ilgą laiką buvo Louelo
observatorijoje, kur P. Louelo darbą tęsė E.C. Slipheris.
TSRS iškiliausiu Marso tyrėju buvo G. Tichovas (1875-1960). 1909 m. vienos didžiausių Marso opozicijos metu
jis jį tyrė naudodamas filtrus ir pastebėjo ties ašigaliais esant sniego bei debesis jo atmosferoje. Apie tai buvo mažai žinoma Vakaruose ir
1924 m. (kitos opozicijos metu) panašius rezultatus gavo W.H. Wrightas4) iš Licko observatorijos.
Pasitraukęs iš Pulkovo,
Tichovas įsikūrė Alma-Atoje ir 1947 m. Kazachstano MA Fizikos ir astronomijos inst-e
įkūrė Astrobotanikos skyrių, kurio tikslu buvo tirti augalus artimomis Marsui sąlygomis (Arkties bei aukštai
kalnuose). Jame dirbę mokslininkai iki 1960 m. paskelbė 5 tomus darbų. Tichovo metodas nustatant augalų
atspindėtos šviesos spektrą vėliau paplito ir Vakaruose, ypač išsivysčius infraraudonųjų spindulių technikai.
Klausimas apie protingos gyvybės galimybę buvo problematiškesnis. Pvz., J. Šklovskis manė, kad Marse kadaise
egzistavo išsivysčiusi civilizacija, tačiau šiuo metu jis miręs. Dodino cilindrai
Keistas nutikimas nutiko giedrą 1953 m. birželį, kai Dodinas ėjo per taigą prie žiemojimo namelio prie
Išimbos upelio Krasnojarsko krašte, netoli Tunguskos meteorito nukritimo vietos.
Dodinas iš pradžių pamanė, kad tai dirižablis,
tačiau bet kokių variklių požymių ir pilotų kabinos nebuvimas nustebino inžinierių. Ir šiaip dirižablio konstrukcija jam pasirodė neteisinga. Dodinas neabejojo
žemiška objekto kilme ir net spėjo, kur jo bazė netoliese buvo slaptas mokslo tyrimų centras Trassant
26. Atseit ten kurti nauji ginklų tipai, ir Dodinas buvo prisiklausęs apie daugybę jų bandymų.
Kol Dodinas apžiūrinėjo dirižablį, bandydamas suprasti, lygus jo skleidžiamas garsas pasikeitė aštriu,
nemaloniu ausiai girgždesiu. Nuo didelio objekto ėmė atsiskyrinėti mažesni objektai plokščių būgnų formos
ir kilti aukštyn. Tada cilindro galas užsidarė ir cilindras nuskrido. Dangus ėmė švisti artėjant rytui.
Dodinas pasiekė žiemojimo namelį, o kai visai išaušo, pabandė danguje pamatyti bent kokią užuominą apie
paslaptingus objektus. Ir jie pasirodė bet ne dieną, o kitą naktį. Būdamas išsilavinęs, Dodinas suprato, kad
joks dirbtinis kūnas negali išvystyti tokio greičio, kad akimirksniu dingtų iš akiračio. Tai ką jis tada stebėjo?
Dodinui buvo neramu, kad kažkas gali sužinoti, kad jis stebėjo slapto ginklo bandymus, ir vėl pasiųs į lagerį.
Tačiau jis buvo drąsus žmogus, ir kai objektai grįžo, jis juos vėl stebėjo. Jų evoliucijos bendras stebėjimo
laikas buvo apie 40 valandų. Ir vėl, kaip anksčiau, pradžioje pasirodydavo dirižablio cilindras, o tada iš jo
byrėjo būgniukai. Šie kilo aukštyn ir beveik akimirksniu išnykdavo. Dodinas įvertino, kad būgnai yra apie
24 m skersmens. O motininis dirižablis buvo apie 200 m skersmens. Visi jie išmesdavo po 8 būgnus.
Dodinas naudojosi Ceiso firmos teodolitu kitų prietaisų jis paprasčiausiai neturėjo. Juo jis įžvelgė
melsvą švytėjimą, kurį skleidė plokšti būgnų paviršiai. Motininiai cilindrai visai nešvytėjo.
Dodinas ne kartą bandė pasiekti vietą, iš kur, kaip jam atrodė, pakyla cilindrai, tačiau visad nesėkmingai.
Dodinui nelauktai prasidėdavo nepaaiškinami sąnarių skausmai. Cilindrų skleidžiamas garsas, rodėsi, smelkiasi į smegenis ir darėsi nepakeliamas
bei sukeldavo stiprų galvos skausmą. Kai imdavo skaudėti visą kūną, Dodinas pasukdavo atgal. Namie jis ilgam užmigdavo.
Valstybės saugumo pareigūnai atvyko liepos pradžioje. Dodiną apklausė, o jo fotoaparatą su
nuotraukomis konfiskavo ir išsiuntė į Maskvą. Apklausų metu Dodinui susidarė įspūdis, kad specialiųjų
tarnybų atstovai apie objektus supranta dar mažiau nei jis. Tad jo matyti NSO negalėjo būti slaptu ginklu iš Trassant 26.
Iki šiol neaišku, kas tai buvo, jokių dokumentų archyvuose nebuvo rasta... Pagaudė žuvelių...
Šiuo raportuoju, kad būdamas žvejyboje... kartu su savo uošviu Chripunovu Aleksandru Michailovičiumi upės
Razdolnaja žiotyse su apytikslėmis koordinatėmis P - 43o37; I - 131o40, buvau liudininku:
20:30 aš po žvejybos nuėjau prie savo motorinės valties Dnepr su varikliu Vichr-30R. Maždaug po 10 min. užvedžiau variklį
ir ėmiau jį šildyti. Kai variklis buvo užvestas (jis dirbo stabiliai, be sutrikimų), aš pamačiau NSO, kuris judėjo į pietryčius - su 5-10o
NSO priskridus arčiau mūsų man netikėtai užgęso variklis. Aš pamaniau, kad nuo virpėjimo pamažu pasislinko
reverso rankinėlė ir dėl to variklis užgeso
Aš dar kartą patraukiau užvedimo šniūrą. Prieš tai papumpavęs benzino ir
padidinęs gazą. Variklis iškart užsivedė, tačiau jam dirbant mačiau švytėjimą, sklindantį nuo aukštos įtampos laidų ir
ritės
Tuo pačiu švytėjimas viršutinės aukštos įtampos ritės (babinos) pagrinde buvo didesnis nei apatinės. Pas mane įstatytos ritės metaliniu
korpusu iš automobilio. Padirbęs 5-7 sekundes variklis užgęso. Beje, užgęso nemažindamas apsisukimų, staiga. NSO tuo metu buvo virš mūsų.
Po to mes sulipome į valtį ir nuplaukėme nuo kranto; o aš ėmiausi užvedinėti variklį. Tikslaus NSO aptikimo laiko ... aš
iškart užfiksuoti nesusipratau, dėl ko gailiuosi. Mano bandymai užvesti variklį baigėsi be rezultatų; aš jį užvedinėjau 25-30
minučių, kol mūsų srovė ir vėjas nepriplakė prie kito kranto... aš pakeičiau dvi poras žvakių... aptikau, kad abiejuose
cilindruose nėra kibirkšties... Aš pakeičiau visus elektrinės grandinės kontaktus, pakeičiau dalį laidų ir aukštos įtampos
laidus, tačiau kibirkšties nebuvo. Nuvalyti magneto kontaktai ir sureguliuotas tarpas tarp kontaktų; kibirkšties nėra. Tada
aš pakeičiau magnetą į atsarginį, kurį turėjau metalinėje dėžėje su atsarginėmis dalimis ir gulėjo jos viršuje (dėžė NSO
praskridimo metu buvo atidaryta, nes aš prieš užvedant išsukau žvakes ir paėmiau raktus. Magnetas buvo veikiantis,
prieš tai aš plaukiojau su juo, o tada išdžiovinau orkaitėje ir rites padengiau laku). Pakeitus magnetą sureguliavau tarpus,
surinkau variklį, tačiau kibirkšties nebuvo... Pakeitęs laidus nuo magneto su apatiniu cilindru į viršutinį cilindrą... įsitikinau,
kad viršutinė ritė nedirba ir pakeičiau ją į atsarginę (už jos tvarkingumo negarantuoju, nes man ją davė, pasakę, kad dirba,
tačiau iki tol jos nenaudojau)... nusprendėme irtis irklais iki Tavričankos tikėdamiesi ką nors sutikti ir paprašyti nutempti iki
Vladivostoko, arba paprašyti atsarginės babinos. 9:00 ryto mes priplaukėm iki žvejų netoli iškyšulio Rečnoj.
Jie mums davė seną ritę, tačiau dėl jos gerumo negarantavo. Aš dar kartą patikrinau visus kontaktus... paėmiau
atsarginį magnetą, įdėjau į katiliuką nuo primuso Šmelj, uždariau dangtelį ir 30-40 minučių prakalinėjau ant Šmelio...
vėl įstačiau.. surinkau... praploviau benzinu... užvedžiau variklį iš pirmo bandymo. Buvo 15:00. Po 45 minučių pasiekėme Vladivostoką.
Trečiojo rango kapitonas Aleksandrovas
VRV [Vidaus reikalų valdybos] dispetčerio R.Ch. Stepaniano
paaiškinamasis raštas VRV vad. pav. dr. Belovui S.F.
Aš, Stepanianas R.Ch., 1989.07.28. vykdydamas EP [judėjimo priežiūrą] RCjug apie 14:00 gavau informaciją iš
ekipažo VS [Oro pajėgų] 85138, vykusio iš Simferopolio pusės ešelonu 10100 m, kad jie kairėje traverse stebi 30-50 km
atstumu kažkokius objektus. Aš pasitikslinau formą, spalvą, kokį manevrą jie atlieka. Ekipažas pranešė, kad objektai juda
lygiagrečiai, vienas šviesios spalvos, cigaro formos dirižablio pavidalo, o antras aštraus kampo pavidalo, griežtai
geometrinės formos. Greitis maždaug kaip TU-154. Tačiau objektai lengvai atlikinėjo pasikeitimo vietomis manevrą.
Aš paprašiau ekipažo apie kokius nors pasikeitimus lėktuvo aparatūros ir prietaisų veikime; ekipažas pranešė, kad
viskas veikia normaliai, lėktuve tvarka. Paprašiau ekipažą stebėti objektus ir pranešti apie kokius nors pasikeitimus. Tada
paprašiau VRV karinio sektoriaus ar jie toje zonoje neturi skrydžių ir pateikiau informaciją apie objektus.Man atsakė, kad
ne, taip pat informavau PVO [priešlėktuvinę gynybą] ir paklausiau, ar jie nemato savo priemonėmis. Ir Stogas
[Krovj] atsakė, kad ne.
Pranešiau vyresniajam dispečeriui ir RP [žvalgybos punktui]. Aš irgi savo indikatoriuje nemačiau.
Be 85138 zonoje buvo dar trys VS, kurie stebėjo tuos objektus. Visų apibūdinimai vienodi. Ekipažai stebėjo objektus
20-25 min. aukštyje nuo 7500 iki 11100 m.
pilnesnę informaciją galima gauti viso radijo ryšio išraše nuo 11:35 iki 12:05.
Parašyta 1989.08.09 iš atminties 1) OZMA - ankstyvas SETI eksperimentas, F. Dreiko pradėtas 1960 m.,
bandant aptikti nežemiškų civilizacijų siunčiamas radijo bangas iš Saulei artimų žvaigždžių Eridano Epsilon
ir Banginio Tau. Projektą pavadino princesės Ozmos iš F. Baumo išgalvotos Ozo šalies vardu. 2) Šternbergo institutas - Valstybinis Astronomijos institutas Maskvoje (GAIŠ) priklausantis MGU. Jis įkurtas 1931 m. observatorijos
vietoje. Jame rengiami astronomai. Moksliniai tyrinėjimai apima beveik visas šiuolaikinės astronomijos ir gravitometrijos sritis. 3) Biurakano konferencija (1964) pirmasis visasąjunginis pasitarimas nežemiškų civilizacijų
klausimu, įvykęs 1964 m. gegužės 20-23 d. Biurakano observatorijoje (Armėnija). Buvo išleisti pranešimų tekstai (1965, 1967 anglų k.)
Konferencijos dalyviai:
J. Šklovskis, V.A. Ambartsumianas (Armėnijos MA prezidentas), G.A. Gurdzadianas,
J.B. Zeldovičius, V.A.
Kotelnikovas, B.V. Kukarkinas,
V.I. Siforovas, D.J. Martynovas, A.V. Gladkis,
N.S. Kardaševas, E.G. Mirzabekianas, G.M. Aivazanas, P.M. Gerunis,
J.N. Parijskis,
I.D. Novikovas (MA Matematikos inst-tas), J.J. Boguslavskis,
V.I. Slyšas, L.I. Gudzenko,
B.N. Panovkinas, A.A. Pistolkorsas, V.A. Razinas, L.M. Gindilis, G.S. Saakianas,
S.E. Chaikinas,
Pora žodžių apie juos: Tokių dalyvių, kaip J.J. Boguslavskis, kuris siejamas su Tyrimo inst-tu nr. 885 bei p.d. 2427, dalyvavimas rodo buvusį karinių sluoksnių susidomėjimą šia tema.
Be šių, besidominčių ir rašančių tarpžvaigždinėmis kelionėmis fotoninių raketų pagalba, dar verta paminėti V.I. Krasovskį
(viršutinių atmosferos sluoksnių tyrėją), V.A. Bronšteiną ir kt. (viso mokslininkų,
besidominčių nežemiškomis civilizacijomis, buvo apie 50). 4) Viljamas Raitas (William Hammond Wright, 1871-1959) amerikiečių astronomas, Licko
observatorijos direktorius (1935-42). Pagrindiniai darbai stebėjimo srityje: nustatė daugelio žvaigždžių kampinius
greičius, su savo sukurtu spektografu išmatavo novų ir ūkų spektrus. 1924 m. parengė daug geros kokybės Marso
nuotraukų šešių spalvų filtrais ir nustatė, kad Marso atmosfera yra 60 km storio ir skaidri raudoniems spinduliams
ir smarkiai išsklaido mėlynus. Paskutiniais metais užsiėmė žvaigždžių savojo judėjimo nustatymu imant tolimas Galaktikas atskaitos tašku. 5) Michailas Leontovičius (1903-1981) rusų disidentas, fizikas, specializavęsis plazmos ir radrijo fizikos
srityse. 1929 m. su L. Mandelštamu sukūrė tunelinio reiškinio teoriją, išplėtojo Ramano sklaidos kristaluose
teoriją. Pasiūlė kraštines sąlygas elektromagnetiniam laukui didelės kompleksinės dielektrinės skvarbos kūno
paviršiuje. Sukūrė parabolinės lygties metodą elektrodinamikos kraštiniams uždaviniams spręsti, kuris vėliau
plačiai taikytas netiesinėje optikoje. Sukūrė tokamako - magnetinės gaudyklės aukštos temperatūros
plazmos gavimo ir laikymo teorijos pagrindus. Parašė puikias knygas apie termodinamiką ir statistinę fiziką. 6) Leonidas Mandelštamas (1879-1944) - žydų iš Baltarusijos kilmės fizikas, rusų radiofizikos mokyklos
kūrėjas. Dirbo optikos, netiesinių svyravimų, kvantinės teorijos, fizikos istorijos ir metodologijos srityse. Įrodė, kad
šviesos sklaida vyksta tik nevienalytėse terpėse. 1928 m. kartu su G. Landsbergu atrado kombinuotą šviesos
sklaidą kristaluose, nustatė ir sukūrė reilėjinės sklaidos teoriją,
o taip su M. Leontovičiumi sukūrė dalelės praėjimo pro potencialų barjerą teoriją ir atrado naują
kombinacinį sklaidos (Ramano) efektą. 1942 m. kartu su N. Papaleksi
pasiūlė radiolokacijos metodus naudoti astronomijoje.
7) Michailas Paščenko (g. 1922 m.) tarybinis radijo fizikas iš GAIŠ,
žinomas spektrinės radiofizikos specialistas. Tyrė mazerinio spindulinio šaltinius hidroksilo (OH) linijose.
8) Aleksejus Kosyginas (1904-1980) sovietinis valstybės ir partinis veikėjas Šaltojo karo laikais,
TSRS Ministrų tarybos pirmininku (1964-1980). Jis bandė atlikti ekonominę reformą (pakrikštytą Kosygino
reforma, kuri pasirėmė ekonomisto E. Libermano darbais), kurioje panaudoti rinkos matai, pvz., pelnas vietoje
savikainos, siekta produkcijos gausos, didintas įmonių savarankiškumas. Aštuntasis penkmetis (1966-1970),
žymėjęs reformą, buvo sėkmingiausias TSTS istorijoje nacionalinės pajamos išaugo 186%, atlyginimai
padidėjo daugiau kaip 2 kartus ir t.t. Vėliau jis buvo vieninteliu Politbiuro nariu, nepalaikiusiu karių siuntimo į Afganistaną. Papildomai skaitykite:
|