|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Tolimų planetų nuotraukos
Taip pat skaitykite: Kitų žvaigždžių planetos
Gemini observatorijos Havajuose infraraudonųjų spindulių spektre padarytose nuotraukose prie
žvaigždės HR 8799 matosi dvi planetos. Iki tol, atradus naujas planetas, tebuvo matomos kreivos linijos
žvaigždės greičio ar ryškumo diagramose. Tos dvi planetos atrastos 2007 m. spalio mėn. O vėliau, jau
arčiau žvaigždės, atrasta ir trečioji planeta.
HR 8799 yra maždaug už 130 šviesmečių ir yra vos įžiūrima plika akimi. Spėjama, kad prie jos esančios
planetos yra 7-10 kartų masyvesnės už Jupiterį ir yra susidariusios maždaug prieš 60 mln. metų. Jos tokios
HR 8799
HR 8799 - kintančio spindesio žvaigždė, esanti Pegaso žvaigždyne, už 129 šviesmečių (39
parsekų) nuo Saulės. Ji priklauso Jaučiaganio lambda tipo žvaigždžių tipui, t.y. pekuliarinėms žvaigždėms su
labai didele sunkiųjų elementų koncentracija viršutiniuose žvaigždės sluoksniuose. Kadangi žvaigždė yra ir
kintančioji, tai ji priskiriama kintančiųjų Auksinės Žuvies lambda žvaigždžių klasei. HR 8799 yra maždaug 1,5
masyvesnė už Saulę ir 4,9 karto ryškesnė.
Ši žvaigždė išgarsėjo tuo, kad 2008 m. Herzbergo astrofizikos instituto Ch. Marois ir jo mokslininkų
grupė, stebėdama ją infraraudonųjų spindulių spektre, aptiko aplink ją besisukančias tris planetas. Jie jas
pastebėjo Havajuose esančiais Keck ir Gemini teleskopais. Vėliau, pritaikius naują vaizdų apdorojimo
technologiją, nustatyta, kad jos buvo ir 1998 m. orbitiniu
Hubble teleskopu padarytose nuotraukose. O 2010
m. pranešta (Keck teleskopo stebėjimo duomenimis) ir apie ketvirtąją šios žvaigždės sistemos planetą,
besisukančią maždaug 14,5 a.v. atstumu ir esančią maždaug 9 Jupiterių masės. Visos planetos yra labai
masyvios. Kūne, kurio masė yra apie 13 Jupiterių, jau gali vykti branduolinė sintezė ir jis būtų rudąją nykštuke.
Tolimųjų planetų orbitos yra dulkių disko (Koiperio juostos analogo) ribose (esančio maždaug 75 a.v.
atstumu nuo žvaigždės). Tai vienas masyviausių aplink žvaigždę (iš esančių maždaug 300 šviesmečių
atstumu) rastų diskų. 2010 m. pavyko užregistruoti ekzoplanetos HR 8799 c spektrą (pirmas toks
įvykis planetologijos istorijoje). Nuotrauka padaryta Čilėje esančiu VLT teleskopu, priklausančiu Europos
pietų observatorijai. HR 8799 c yra maždaug 10-ies Jupiterių masės ir jos paviršius įkaitęs maždaug
iki 800oC. Pagal gautą spektrą buvo nustatyta atmosferos sudėtis ir pasirodė, kad jinai skiriasi nuo teoriškai numatytos.
Masyvios planetos traukia viena kitą ir neaišku, ar tokia sistema bus stabili milijardus metų (o gal
išsibalansuos po kelių milijonų metų). Tuo tarpu milžiniškų planetų susidarymas tebėra mįslė, nes jo negali
paaiškinti nei vienas iš dviejų pagrindinių planetų formavimosi modelių. Vandeninga superžemė
Astronomai aptiko naują planetų klasę. Jie išanalizavo
Hubble teleskopo WFC3 kameros surinktus duomenis apie GJ 1214b
planetą, atrastą 2009 m. ir esančią už 40 šviesmečių
Gyvatnešio žvaigždyne. Ji priklauso vadinamųjų
superžemių klasei, nes jos masė maždaug 6,5 Žemės masių, o skersmuo apie 2,7 Žemės skersmenų. Apie
savo ašį ji apsisuka maždaug per 1,58 d. GJ 1214b yra gana arti savo saulės ir jos paviršiuje gali būti
apie 3000o C temperatūra.
Iškart po jos atradimo buvo spėta, kad planetos atmosferoje gali būti vandens, tačiau trūko duomenų.
Astronomus domino šviesos jos atmosferoje. Astrofizikams pavyko nustatyti, kad joje egzistuoja vandens garų
ir jų gana daug. Tokios planetos priklausytų naujai superžemių grupei. Astrofizikai spėja, kad GJ 1214b planetoje
gali būti gana egzotiškų darinių pvz., karšto ledo (kristalinė vandens forma, susidariusi aukštoje temperatūroje) ar supertakus vanduo. Daugiau apie tai >>>>>
Tikėtiniausia planeta gali neegzistuoti?
2010 m. rugsėjo 29 d. Steven Vogt ir Paul Butler paskelbė apie pirmosios kietos, Žemės dydžio planetos atradimą. Ji yra prie Gliese 581, raudonosios nykštukės,
esančios už 20,3 šviesmečių Svarstyklių žvaigždyne. Prie šios žvaigždės jau rastos kelios planetos (pirmoji dar 2005 m.). Naujoji planeta, pavadinta Gliese 581g,
sukasi gyvybei saugia orbita (Auksaplaukės zona), leidžiančia vandeniui planetoje egzistuoti skystu pavidalu.
Ją iškart pakrikštijo, kaip labiausiai tikėtina kandidate nežemiškai gyvybei egzistuoti.
Tačiau kai kurie astronomai abejoja jos buvimu, žiniasklaidoje vis dažnesnės pesimistinės gaidos jos atžvilgiu. Vogto komanda planetą atrado naudodama vadinamąjį radialinį
greitį (arba Doplerio metodą) kai nustatomi žvaigždės judėjimo nukrypimai dėl aplink ją besisukančių planetų gravitacinio poveikio. Tokius nežymius nuokrypius atradėjai
aptiko apjungdami HARPS spektrografo Čilėje ir HIRES spektrografo Havajuose duomenis. Tačiau kitos astronomų komandos (pirmiausia, M.Mayoro iš Šveicarijos, remdamasis
išplėsta HARPS duomenų imtimi) paskelbė, kad negali patvirtinti to atradimo. Pvz., 2011 m. sausio mėnesį P. Gregory straipsnyje HARPS ir HIRES duomenis analizavo naudodamas
Bajeso statistinį metodą, t.y., kitokį, nei Vogto komanda ir nerado patikimų šios planetos buvimo požymių.
Tačiau Gliese 581g, atradėjai karštai gina savo atradimą. Jie nurodo silpnas vietas kritikų argumentuose. Tad dar palaukime galutinės išvados.
Tinkamų gyvybei planetų Visatoje gausu
Tai patvirtina nauja 2012-ais (paskelbta rugsėjį) ESO HARPS atrasta uolėta planeta, esanti raudonosios nykštukės Gliese 163
gyvenamoje zonoje. Dabar tokių planetų
skaičius jau pasiekė 6-ias (iš jų 4-ios prie raudonųjų nykštukių: Gliese 581d, 667Cc, 581g, 163c; viena (HD 85512) prie K klasės žvaigždės ir viena
(Kepler-22b) prie Saulės klasės žvaigždės).
Gliese 163c yra už 50 šviesmečių Dorado žvaigždyne, spėjama esant apie 6,9 Žemės masės ir aplink žvaigždę apsisukanti per 26 d. Ji gauna apie 40% daugiau šviesos nei Žemė,
todėl jos paviršiaus temperatūra turėtų būti apie 60oC. Atmosferos sudėtis nežinoma, tačiau manoma, kad ji gali būti panaši į Žemės. Ji kol kas tinkamiausia gyvybei
Astrofizikų grupės atrasta LHS 1140b planeta prie raudonosios nykštukės LHS 1140 dabar
(2017 m.) laikoma perspektyviausia gyvybei egzistuoti, nes yra gyvybinėje zonoje,
ir kurioje gali būti skysto vandens. Tinkamumu ji lenkia Proxima b bei TRAPPIST-1
planetas. LHS 1140 skleidžia mažiau aukštos energijos spindulių, kenkiančių planetų atmosferoms. LHS 1140b planeta labai tanki:
nors jos skersmuo tik 1,4 karto didesnis už Žemės, ji masyvesnė net 6,6 kartus tad ji už Žemę tankesnė 2,3 k. Atrasta atmosfera už Saulės sistemos 2017 m. balandį patvirtinta, kad Gliese 1132b planeta esanti prie raudonosios nykštukės
Burės žvaigždyne (už 39 švm.), turi atmosferą. Tai pirmoji Žemės tipo planeta už Saulės sistemos ribų,
žinoma kaip turinti atmosferą. Keele un-to komanda rado šią 1,4 k. už Žemę didesnę planetą 2,2 m
MPG/ESO teleskopo, esančio La Silla (Čilė), dėka, kai planeta, blokuojanti žvaigždės šviesą, atrodė
didesnė nei kitur (mat žvaidždės skersmuo tėra lygus 21% Saulės).
Atmosferos buvimas yra vienas svarbiausių kriterijų galimam gyvybės buvimui, nors GJ 1132b vargiai
turi gyvybę. Ji nuo žvaigždės nutolusi per 2 mln. km ir js metai tetrunka 1,6 Žemės dienas. Ji gauna 19 k.
daugiau energijos nei Žemės ir temperatūra jos paviršiuje yra apie 260oC taigi, ji
karštesnė nei Venera. Tikriausiai jos viena pusė vėsesnė, nes potvyniai turėjo sustabdyti jos sukimąsi apie ašį. Septynetas drasuolių Nenumaldomas mūsų troškimas surasti proto brolius, - ir štai atsiranda nauja pagunda iškart 7 planetos prie
vienos žvaigždės, visos panašios Žemę, o 3 iš jų netgi gyvybinėje zonoje. Toji žvaigždė - Trapist-1, o taip
pavadinta pagal Čilės teleskopą Trapist, kuris atrado jas naudodamas tranzito metodą.
Jau 2015 m. belgų astrofizikas Žijonas paskelbė, kad prie Trapist-1 rado tris Žemės tipo planetas, o 2017 m. jis
jų sąrašą išplėtė iki 7. Tiesa, iš tranzito tegalima sužinoti tik planetos skersmenį. Tačiau kadangi planetų septynetas,
tai jos viena kita veikia gravitaciškai nežymiai pasislenkant tranzito metu. Iš tų pasislinkimų ir galima įvertinti jų mases.
O dabar apie tai, kas įdomiausia ši raudonoji nykštukė yra už 40 švm. jos masė vos 5% Saulės masės, dydžiu ji
vos didesnė už Jupiterį, o jos paviršiaus temperatūra neviršija 2500o C (Saulės - 5700o
C). tad ši žvaigždė daugiausia spinduliuoja infraraudonų spindulių diapazone ir šiek tiek raudonų. Taigi, greta jos šilta, tačiau nėra šviesu.
Be to, ji gerokai jaunesnė už Saulę ir jos amžius keli milijardai metų taiga, jai dar visas gyvenimas dar prieš
akis. Ji nuo kitų raudonųjų nykštukių dar skiriasi ir tuo, kad jos spektre gausu įvairių elementų, o toks metališkumas,
kaip taisyklė, susijęs su planetų buvimu (tą ir matom). Kita vertus, ji vieniša, greta jos nėra kitų artimų žvaigždžių.
O kodėl jos planetos tokios panašios? Čia neturima atsakymo. Tačiau visos jos sukasi labai arti žvaigždės ir net
ypač arti. Artimiausia apie žvaigždę apskrieja per pusantros Žemės paros, o trečioji per 4 d. jos taip arti,
kad net žvaigždės skūpos šilumos pakanka viso vandens jose išgarinimui. Kitos trys apskrieja per 6, 9 ir 2 d, t.y. tokiu
atstumu, kad jose gali būti skysto vandens.
Gali būti tai ne garantija! Jų masės atitinkamai 0,62, 0,68 ir 1,34 Žemės masių, o dydžių beveik Žemės, tad ir
traukos jėga jose artima kaip Žemėje. O tai guodžia. Jos visos į savo saulę atgręžtos ta pačia puse apšviestoje
pusėje visada šilta, o kitoje visad šalta. Tad pakenčiama temperatūra turi būti juostoje ties riba diena-naktis. Tačiau
ir tai dar ne viskas. Dėl didelio temperatūrų skirtumo planetose turi siausti smarkūs vėjai. O dar kitas pavojus
raudonosios nykštukės labai nepastovios, elgiasi labai chaotiškai, neplanuotai išspjauna čiurkšles, galinčias nušluoti
bet kokios artimos planetos atmosferą. O šis drąsuolių septynetas skrieja vos ne prie pat žvaigždės paviršiaus.
Tad vargiai ten rasim proto brolių. O gaila! Bet užtat koks ten grožis kai vos neliesdamas planetos kybo
milžiniškas žvaigždės paviršius, o danguje šoka 6 mėnuliai, kartais didesni už mūsų Mėnulį. Tik štai klausimas
pagalvojimui ar egzistuoja grožis, jei jo niekas nemato? Papildomai skaitykite:
|
jaunos, kad tebešvyti nuo jų susikūrimo laikų šilumos. Manoma, kad nuo žvaigždės yra nutolusios 25 kartus toliau, nei Žemė nuo Saulės.
