Global Lithuanian Net:    san-taka station:
NSO regėję mokslininkai ir astronomai  

„... daugelis profesionalių astronomų yra įsitikinę, kad skraidančios lėkštės yra tarpplanetiniai aparatai... Aš manau, kad jos iš kitos saulės sistemos, tačiau gali naudoti Marsą kaip bazę“,
Dr. Frank Halstead5), Darlingo observatorija, Duluth'as, Minesotos valst., JAV, „Flying Saucers, no.6, 1957

Taip pat skaitykite Astronomas stebi skaidančius "langus"  
Mokslininkų pasisakymai apie NSO  

1947 m. liepos 10 d. (dvi dienos po Rozvelo avarijos): Astronomas Lincoln La Paz'as*), vairavęs netoli Port Sumner‘io Naujojoje Meksikoje, tarp debesų matė šviesų elipsinį objektą, kuris kabojo, siūbavo ir staiga pakilo. Jis buvo su žmona ir dviem dukromis. Objektas buvo ryškesnis už Jupiterį ir atrodė, kad švyti pats. Pagal astronomo paskaičiavimus jis buvo apie 235 pėdų ilgio ir 100 pėdų pločio. Jo horizontalus greitis buvo apie 120-180 mylios/val., o vertikalus kilimas buvo apie 600-900 mylių/val. (Life 5/5/1952)

1948 m. kovo 20 d. fizikas Carl Mitchell'as matė tris švytinčius žalsvus diskus skridusius dangumi iš šiaurės į pietus virš Easton’o (Pensilvanija).

1950 m. meteorologas ir astronomas Seymour L. Hess1) matė diską ar rutulį „galingame“ skrydyje.

1951 m. rugpjūčio 3 d. astronomas Walter Webb'as2) matė ryškią šviesą judančią banguotai.

1952 m. astronomas W. Gordon Graham'as matė NSO „elipsės formos kaip dūmų žiedą“ ir turėjo dvi lempas priekyje judant iš vakarų į rytus.

1952 m. rugpjūčio 5 d. astronomas James Bartlett'as3) dienos metu stebėdamas Venerą matė du diskus maždaug 30 min. diametru. Jis praskrido virš galvos ir pasuko į rytus. Tada pasirodė dar du kupolo formos diskai.

1954 m. astronomas H. Percy Wilkins'as4) matė du sidabrinius objektus kaip nugludintos metalo plokštės skrendančius prieš vėją. Trečiasis pilkas ovalas perskrodė dangų.

1954 m. lapkričio 25 d. meteorologas Marcos Guerci aerouoste matė du švytinčius objektus - vienas apvalus, kitas pusapvalis.

1954 m. gruodžio 7 d. meteorologas R.H. Kleyweg (Upingtono meteorologinė stotis) pusrutuliai praskriejo pro teodolitą.
Jis ką tik paleido balioną aukštuminio vėjo matavimams ir prisidengė akis nuo saulės, kad nustatytų baliono padėtį, kad galėtų nukreipti į jį teodolitą. Pamatęs objektą ryčiau saulės, lėtai judantį į vakarus, pamanė esant jo balionu ir nukreipė į jį teodolitą. Tačiau išvydo, kad objektas yra baltas, kai jo balionas buvo raudonu. Jis jį apibūdino kaip „pusapskritimį nuo viršaus atspindintį saulės spindulius“. Jis jį galėjo stebėti apie 3 min., tada objektas ėmė greitėti ir po minutės jis jau neįstengė jo sekti.

1955 m. sausio 11 d. astronomas Frank Halstead'as5) matė cigaro formos objektą su lydinčiu kupolo formos disku.

1956 m. sausio 24 d.  „...neseniai gautas Brian Warner‘io6) pranešimas, paskelbtas 1956 m. rugsėjo ‚Saucers‘. Tai nutiko sausio 24 d., netoli į rytus nuo Libicho kraterio; blykčiojimai sklido nuo rytinės Kavendišo kraterio7) sienos. Apibūdindamas reiškinį Warner‘is teigia: ‚Blyksniai prasidėjo ryškiu spindesiu ir ryškiai blyksėjo beveik tris minutes‘. Šviesa toliau lėtai blėso apie 8 minutes prieš visiškai išnykdama. Warner‘is tęsia: Pulsavimo dažnis buvo apytiksliai 1,5 blyksnio per sekundę ir maksimalaus šviesumo metu šaltinis galėjo būti įžiūrimas kaip šviesos taškas, intensyvesnis nei supančios sienos. Buvo aiškūs atspindėjimo požymiai nuo vakarinės sienos ir grindys buvo silpnai apšviestos spindėjimo‘. Toliau Warner‘is lenda į kai kurias detales, bandydamas paaiškinti blyksėjimą, tačiau pats nutikimą laiko nepaaiškinama paslaptimi... “ (Uranus 7/8-1958)

1956 m. balandžio 21 d. Luanda, Angola  „Astronomas C.M. Bettencourt‘as8), mažu teleskopu stebėdamas Mėnulį, pamatė 8 ryškius objektus, įskrendančius į akiratį iš kairės Mėnulio kryptimi. Jis spėjo juos esant 500 km atstumu ir 200-300 m skersmens. Jis naudojo 64 k. didinantį Butenshon‘o teleskopą9) , prie okuliaro laikydamas fotoaparatą“ (kad nufotografuotų reiškinį)“. UFOPhATW kryžius prie Fra Mauro

1956 m. rugsėjis. Badža, Kalifornija, JAV  „George Adamski10) 16 mm juostoje nufilmavo du labai didelius apvalius NSO arti vienas kito giedrame žydrame danguje“. UFOPhATW

1956 m. lapkričio 21 d. Alamagordo, Naujoji Meksika, JAV  Astronomas ir fotografas Robert E. Curtiss „darė bandomuosius fotografavimus su ... judančia kamera... su labai jautria juosta ir ... derinyje su 16 colių reflektorinio teleskopo tolimačiu. Taip jis galėjo nufotografuoti Mėnulį 24-48 kadrų per sekundę greičiu. Teleskopas rodė Mėnulio sritį aplink Fra Mauro11)... tarp Parry ir Koperniko.
Kai Curtiss išryškino ir atspausdino juostą jis buvo nustebintas keistų detalių. Iškart į kairę nuo terminatoriaus, apšviestą ir šešėlinę dalis skiriančios linijos, matėsi mažas baltas Maltos kryžius. Jis buvo kadre po kadro ir buvo neginčijai Mėnulio paviršiuje arba netoli jo...“ (FS-SB)

1957 m. vasario 13 d.  Steve Papina, astronomas mėgėjas, apie 9:40 ėjo į namus Placerville, Kalifornijoje, kai „kairiau savęs pastebėjo jonizuojantį pėdsaką to, ką manė esant krentančia žvaigžde“. Papina stebėjo pėdsaką, kruopščiai fiksuodamas jo judėjimą danguje.... „Staiga pasirodė juodas diskas... tiesiai priešais pėdsaką“, beveik tokio pat pločio kaip pėdsakas. Disko paviršius buvo glotnus, „tačiau atrodė išraižytas susikertančiais kanjonais. Pietrytinėje dalyje buvo sritis, kurioje tarsi buvo keli kanjonai užpildyti labai juoda medžiaga. Šiaurės rytų dalyje buvo matoma kita sritis su tamsiais dryžiais, tačiau mažesniais“ Diskas matėsi labai gerai danguje ir, skrisdamas vakarų pusėn, keitė spalvą į baltą, jo skersmuo sumažėjo dviem trečdaliais, ir jis ištrūko į išorinę erdvę – kaip Papina apibūdino – tarsi „tarsi išleidus orą iš vaikiško baliono“. UFOWhS

1957 m. kovo 10 d.  „Paul M. Cornick, kelyje Manor 205, Fishponds, Bristolis, kovo 10 d. apie 19:00 stebėjo Jupiterį. Jis rašo: ‚Kai atitraukiau akį nuo teleskopo, pastebėjau nepaprastai ryškų objektą, pasirodžiusį šiauriau Jupiterio. Jis buvo toks ryškus, kad iškart nusprendžiau, kad tai negali būti gamtos reiškinys. Aš jį stebėjau kelias akimirkas, manydamas, kad ai greičiausiai gali būti kažkokia opinė iliuzija, tačiau tai buvo toli nuo to. Jis judėjo! Mano pirmoji mintis nukreipti teleskopą į objektą, ir jis išsiskyrė į dvi šviesas: vieną raudoną, o kitą – baltą. Tuo metu reiškinys buvo gerai matomas plika akimi, ir aš nesunkiai galėjau matyti atsitiktinius raudonys žybsnius, o taip pat šviesas. Objekto trajektorija buvo tarp Šiaurinės žvaigždės ir Didžiųjų Grįžulo ratų. Objektas buvo beveik virš galvos ir girdėjau įdėmiau klausiausi, ar išgirsiu kokį garsą, bet nebuvo jokio. Atrodė, kad jis sklendžia viršuje tarsi kažkoks pamėkliškas šešėlis, ir dar kėlė galios pojūtį. Kai praskriejo pro Šiaurinę, išblėso ir dingo. Tai negalėjo būti aeroplanas, nes nebuvo garso ir pastovių šviesų (jos galėtų mirksėti), ir jos buvo kitokių spalvų...“ (FSRWR)

1957 m. gegužės 3 d. Forcalquier observ., Prancūzija  Roger Rigollet'as12), Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimo centro meteorų tyrinėjimo specialistas, nustatė užsklandas, kuris sukosi prieš kamerą taip, kad šviesos spindulį pertrauktų 8 k. per sekundę, o kitą užsklandą, kad uždengtų prietaisą kas 4 min. Tą vakarą buvo paleisti tiedu fotoaparato automatiniai priedai - vienas besisukantis, o kitas fiksuotas. Kai kitą dieną buvo peržiūrėti rezultatai, juostoje pastebėtos dvi šviesios formos, 22:38 ir 22:41 (CTSc)

1957 m. birželio 15 d., netoli Mawdesley, Lancashire, Britanija  18:06 astronomas G. Marsden‘as13), padedamas sūnaus, stebėjo tolimą taškinę šviesą danguje. Žvelgdamas per kišeninį teleskopą, jis galėjo įžvelgti orlaivį, kažkuo primenantį Saturną, sidabrinės spalvos su melsvokų atspalviu. Jis spėjo objektą esant 25 pėdų skersmens ir skriejantį 500-600 mylių per valandą greičiu. (Uranus 4-1)

1957 m. birželio 18 d., Škotija  „... objektas su ugnine raudona uodega buvo matomas aukštai danguje virš Glazgovo (Škotija). Šis NSO buvo gerai autentifikuotas ir stebėtas kelių patikimų liudininkų. Vienas jų buvo ... Karališkos observatorijos narys, p. Arnot Thomson, iš Harlaw Crescent 157, astronomas mėgėjas, NSO stebėjęs per teleskopą. Jis sakė: ‚Aš galėjau matyti juodą pavidalą su liepsnų uodega, tačiau neįžvelgiau jokių kontūrų‘ “. (FSRWR)

1957 m. birželio 18 d. fizikas Henry Carlock'as14) stebėjo dangų teleskopu. Dukart NSO su halo šmėkštelėjo prie jo ir „atrodė turįs tris angas“.

1957 m. liepa, Australija  „Šiaurės pašvaistės nesielgia kaip elgėsi Katumboje regėti objektai. Kažkas turėtų būti Katumboje15). Nemanau, kad visi tie žmonės matė haliucinacijas“ W. Robertson'as16), astronomo padėjėjas Sidnio observatorijoje, Australija

1957 m. rugsėjo 11 d., Sicilija  Ryte dr. H. Percy Wilkins, F.R.A.S., tyrinėdamas Etną per žiūronus, stebėjo... ryškią ovalo formos masę, jo apibūdintą kaip „neatpažintas stacionarus objektas“, kybojęs virš Etnos kraterio krašto. (Creighton, FSR 14-4)

1957 m. spalio 6 d.  Apie 16:15 Earl Sydow, inžinierius ir „patyręs astronomas mėgėjas“, matė didelį ryškų objektą virš Tucson‘o, Arizonoje, kartu su 6 kitais stebėtojais.

1957 m. lapkričio 10 d. Tulūzos observatorijos astronomas Jacques Chapuis17) matė manevruojantį gelsvą žvaigždės pavidalo objektą 5 min. Tada NSO staigiai pakilo aukštyn ir išnyko.

1960 m. gegužės 22 d. Majorkos observatorijos personalas trikampį NSO maždaug ketvirčio Mėnulio matė apie 9:33 ryto, - besisukantį apie ašį.

1961 m. kovo 16 d. brazilų meteorologas Antarktidoje Rubens J. Villela18) matė ugnies kamuolio (lašo) pavidalo objektą skrendantį žemai. Jis skilo į du, o tada staigiai dingo. Anot jo, atrodė kaip „ne iš šio pasaulio“.

1961 m. gegužės 18 d., Jupiteris, Floridos valst. Kembridžo (Masačūsetso valst.) Smitsoniano observatorija valdanti pasaulinį palydovų stebėjimo stočių tinklą pranešė apie paslaptingą Žemės palydovą, pirmiausia pastebėtą Floridos Jupiterio stotyje. Jis nesunkiai buvo įžiūrimas ir plika akimi. Jį nufotografavo ir Havajų Haleakala observatorijos vadovas Clifton Marsh‘as. Beje, Smitsoniano atstovas pastebėjo, kad tai niekio nauja, nes tokius dalykus pastebi reguliariai. Tikėtina, kad tai eilinis „Juodojo riterio“ pasirodymas.

1961 m. birželio-rugpjūčio 12 d. Meudon‘as, Prancūzija. Jacques Vallee iš palydovų stebėjimo tarnybos rugpjūčio 12 d. dienoraštyje įrašė: „Atsitiktinai liepos 11 d. 22:35 stebėjau nenustatytus objektus. Mačiau palydovą ryškesnį nei antras ryškis. Kitą karta keli mūsų užregistravo ne mažiau nei 11 taškų. Kitą rytą Miuleris, besielgęs kaip tikras karinis karininkas, tiesiog atėmė ir sunaikino juostą, nors panašius objektus jau buvo stebėję kiti Besansco astronomai“.

1961 m. spalio pradžia. Derick Shelton‘as, 48 m. esąs astronomu mėgėju, per 6 colių skersmens teleskopą apie 5-10 sek. stebėjo neatpažintą objektą Žuvų žvaigždyne: „... nemačiau šviesų ... tai atrodė tarsi šviesos atspindys nuo jo viršutinės dalies, atrodęs tarsi tam tikras švytėjimas... Objektas, nors ir tamsus, gana aiškiai išsiskyrė dangaus fone“. Jis įsitikinęs, kad tai nebuvo nei balionas, nei orlaivis. Vėliau, jis matė kito astronomo pranešimą apie tokį pat objektą – irgi stebėtą spalį.

1961 m. lapkričio 19 d., Somertonas, Australija. Mėgėjas astronomas Guy Page 18:15 per žiūronus stebėjo tai, ką apibūdino „6-8 objektų klasterį į rytus nuo Somertono. Jie buvo išsidėstę pjautuvo pavidalu ir skrido dideliu greičiu. ... Jų nesimatė plika akimi. Stebėjau juos apie 10 min. kol nedingo debesyje“. Jis apie tai pranešė Meteorologijos biurui, kur jam pasakė, kad tai „tikrai ne balionas“.

1962 m. balandžio 4 d., Wurtland‘as, Kentukio valst. G.R.Wells ir J.Lewis stebėjo nedidelį objektą per 117 k. didinantį teleskopą; jo ryškumas pulsavo, jis skleidė dūmus ir kokias 6 min. kabojo vietoje.

1962 m. gegužės 20 d. fizikas C.A. Maney su kitais šešiais manė manevruojančią šviesą, kuri staiga pasisuko ir staigiai keitė greitį.

1962 m. liepos 17 d., Kordoba (Argentina). 3 matematikos ir astronomijos studentai padarė 9-ias NSO nuotraukas, kurios patvirtintos autentiškomis.

1962 m. liepa, Stratfordas, Anglija. J.D. Llewellyn‘as dukart vakare apie 22:40 stebėjo NSO per teleskopą, skirtą palydovų stebėjimui. Jis jį apibūdino kaip „ypač šviesų tarsi palydovas objektą tarsi turėjusį stiprią šviesą viršuje. Lėtai judėdamas jis pasirodė iš šiaurės rytų horizonto maždaug ties 40o ir jo šviesumas blėso, kol teliko žalias taškas. Iš padėties virš galvos iki išnykimo šiaurės vakaruose jis virto į trikampį iš dviejų oranžinių ir vienos žalios šviesos. ... Negordėjau nieko, tik tarsi silpną švilpimą kaip aukštai skrendančio orlaivio, kai jis buvo virš manęs“. Antrąkart jį išvydo 23:20 – ir sakė, kad abiem atvejais skleidė kažką panašaus į spindulį, apšvietusį aukštai danguje esantį debesį.

1962 m. rugpjūčio 17 d. Meloy, Norvegija. Lėktuvo iš Bodo oro stoties pilotas iš apačios matė spindintį objektą, tačiau negalėjo nustatyti nei jo dydžio, nei pobūdžio. Jis bandė kilti aukštyn, tačiau liovėsi ties 33 tūkst. pėdomis. Apylinkėje nebuvo tokių oro balionų. Objektą matė ir daugelis kitų žmonių – jis kurį laiką kilo vertikaliai, o tada dingo šiaurės kryptimi. Atrodė tarsi ryški žvaigždė, tačiau per žiūronus matėsi jo trikampio forma. Matėsi kokias 2 val. Vietinis astronomas mėgėjas į jį pažvelgė per teleskopą ir buvo įsitikinęs, kad ten ne balionas. Anot jo, jis buvo piramidės formos ir viršuje turėjo spindintį kupolą, o apačioje šviesų apvadą. Vidinė dalis irgi buvo šviesi, tačiau mažiau.

1962 m. spalio 4 d., Copsley, Anglija. Miss Wood pro miegamojo langą apie 18:50 vakarų pusėje išvydo „elipsinį“ objektą vakaruose jau temstant, bet dar šviečiant saulei. Jis buvo „šviesus tarsi Mėnulis“, apie 10o virš horizonto. Ji pašaukė vyrą R.F. Wood‘ą, kuris buvo astronomas mėgėjas – jis spėjo kelias sekundes į jį pažvelgti pro teleskopą, kol objektas pasislėpė už debesies. Jis jį apibūdino kaip per vidurį suplotą rutulį su dviem iškyšuliais, po vieną kiekvienoje pusėje. Anot sutuoktinių, tai aiškiai nebuvo orlaivis.

20 a. 9-as dešimtm.

1980 m. balandžio 13 d. 10:55, Vokietija, Miunchenas. Inžinierius ir astronomas mėgėjas Mauro Venturini stebėjo „8-is gelsvos spalvos diskus su neryškiais pakraščiais, pasirodžiusius Jaučiaganio žvaigždyno lygyje ir lėtai skridusius iš šiaurės rytų į pietvakarius... Kadangi NSO skrido tokiu savitu dariniu, galimybė tai palaikyti kuo nors kitu atmestina... Kol tai nepamačiau, netikėjau NSO, tačiau atvirai sakau, kad pasikeičiau iš Sauliaus į Paulių ir dabar įsitikinęs jų egzistavimu“.

1981 m. birželio 9 d., Taivanis, Tao-yvan. Taipėjaus Yuan-šan observatorijos direktorius Tsai Čang-hsien sakėsi, vakar pastebėjęs 15-os šviesų virtinę, kai važiavo per Taipėjaus tiltą – ir iškart grįžo į observatoriją, kad ištirtų nepaprastą reiškinį. Jis aiškino, kad tuo metų laiku vakariniame Taivanio danguje tegalėjo būti tik dvi planetos – Venera ir Merkurijus. Deja, tų šviesų pakilimo laipsnis tebuvo 15o ir teleskopas jų nesiekė. Jų prigimtis liko neaiški.

1981 m. birželio 15 d., Taivanis, Taipėjus. Vėl pasirodė 15-a šviesų – tiesia linija vienodais intervalais. Jas matė ir Taivanio observatorijos šiauriniame Taivanyje direktorius Cai Zhangxian. Maždaug tuo pat metu panašią virtinę užfiksavo ir Yunan observatorijoje.

1981 m. spalio pabaigoje, JK, Bradfordo regionas. Buvęs skeptikas, astronomas mėgėjas Davis Roberts pakeitė savo požiūrį, kai pamatė du ugninius rutulius skrendančius per pelkę.

1985 m. spalio mėn. 12:30, Japonija. Yasumo Mizušima filmavo Mėnulį su videokamera, prijungta prie dviejų „Celestron“ teleskopų (C-14 ir C-8). Jis pastebėjo ir nufilmavo du objektus, „manevruojančius prie pietrytinio Mėnulio krašto“. Buvo aiškiai įžiūrimi jų į Mėnulį metami šešėliai, kas atmetė galimybę, kad tai kažkas tarp Žemės ir Mėnulio. Jie skrido virš kraterių „jūros“. Vėliau Mizušima spėjo, kad objektai turėjo būti 1200-1500 pėdų ilgio.

Ir vėliau...

1992 m. kovo 15 d. maskvietis astronomas Eugenijus Arsiuchinas Mėnulyje pastebėjo kažką neįprasta: „16:45 2,5 sek. stebėjau greitai zigzagais judantį kvadratinį juodą kūną. Jis pasirodė tiesiogiai ‚iš niekur‘. Pradžioje skrido į rytus, tada į vakarus ir galiausiai dingo Alfonso kraterio gelmėje. Jis nuskrido apie 500 km, o jo greitis buvo apie 200 km/sek. Kūno ilgis buvo apie 5 km. Jo greitis buvo pastovus... Matymo sąlygos tuo metu buvo puikios“.

Tas pats E. Arsiuchinas 1991 m. lapkričio 18 d. Mėnulyje stebėjo ... žaibavimą. Ties pačia Mėnulio dienos ir nakties riba, tarp Darvino ir Fokilido kraterių, per teleskopą vos per pusvalandį suskaičiavo 5-is zigzagiškus „žaibus“, 7-is taškinius žybtelėjimus ir 2 „žaras“. Tad kas tai buvo? Gal ugnikalnio išsiveržimas? Tačiau teoriškai jo negalėjo būti Mėnulyje, jis baigėsi labai seniai. O ir vyko kitaip nei Žemėje – apsiribodavo magmos sudariusios „jūras“ išsiliejimu, pakaitinamu tarsi iš vidaus. Lėtai ir gana ramiai toji lava slinko Mėnulio paviršiumi. Be jokių sprogimų, ar galingų išmetimų. Tad jei ne vulkanizmas, tai kas tada?

Tai gal vis tik žaibai? Bet juk ir jų Mėnulyje lyg ir neturėtų būti!? Čia truputį nukrypsime į šalį... Dar 1654 m. Siranas de Beržerakas išleido keistą knygą „Kitas pasaulis arba Mėnulio valstybės ir imperijos“, pilną įvairiausių įžvalgų, tarp kurių yra ir tokia: „... Ėjau visą valandą ir atėjau į vietovę, kurioje tūkstantis žaibų susiliejo į vieną, paskleisdami akinančią šviesą, dėl kurios supanti tamsa tapo ypač juntama“. Bet ar tai vien graži fantazija?! Štai po 64 m. Paryžiaus MA adjunktas Ž.E. de Liuvilis paskelbė darbą, kuriame aprašė 1715 m. gegužės 3 d. stebėtus smulkių šviesių brūkšnelių šmėkščiojimą Mėnulio diske. Jis juos laikė galinčiais būti „žaibais Mėnulio atmosferoje“.

Panašius reiškinius yra stebėję ir kiti, tačiau įdomiausias žemės ūkio inžinieriaus Dž. Gidingso stebėjimas 1931 m. birželio 17 d.: „... dirbau savo namų kieme ... ir atsitiktinai pažvelgiau į Mėnulį. Jis buvo puikus – ryškiai apibrėžtas jaunas Mėnulis. Ir kai žiūrėjau į jį, staiga kažkokie šviesūs blyksniai šmėkštelėjo jo tamsiame paviršiuje, tačiau aiškiai jo ribose. Kadangi tai buvo iki tol mano nematytas reiškinys, stebėjau toliau ir pamačiau, kad panašūs blyksniai akimirkai ar dviem šmėkštelėjo skersai Mėnulio. Neminėdamas, ką mačiau, pašaukiau žmoną, kad ji irgi atkreiptų dėmesį į jauną Mėnulį... Ji pasakė: ‚O taip, matau žaibą Mėnulyje!‘, pridūrusi, kad jis pasirodė Mėnulio disko ribose. Mes stebėjome dar 20 ar 30 min., per kurias reiškinys pasikartojo mažiausiai 6 ar 7 kartus“ (spausdintas „Science“ 1946 m. rugpjūčio 9 d.).

Dž. Gidingsas pasiuntė laišką Vilsono kalno observatorijai, tačiau ten tik ranka numojo – kokie gali būti žaibai, jei Mėnulyje praktiškai nėra atmosferos!?
Vis tik 1977-ais anglų fizikai Dž.E. Džeikas ir A.A. Milzas tokiu nusistatymu suabejojo, atkreipdami dėmesį kad Žemės ugnikalnių išmetamuose dujų ir pelenų šleifuose dažnai žybčioja žaibai, ką dažnai užfiksavo vulkonologai. Tai paaiškinama dalelių ir dujų molekulių trintimi. Tai įmanoma ir Mėnulyje – kartais iš jo gelmių išsiveržiančios dujos pakelia dulkes, kurių debesyse ir gali sužaibuoti. Tačiau vargu ar gali susidaryti tūkstančius kilometrų nutįsiantys tankūs dulkių debesys, kaip turėtų būti N. Gidingso stebėtu atveju...

Dar įdomesni vėlesni amerikiečių Ch. Kampinso ir E.F Kraiderio eksperimentai Stenforo MTI. Jie paėmė dielektriką (sieros gabalą), patalpino į vakuumą ir ėmė jį švitinti elektronų pluoštu (tarsi Saulės vėju, sudarytu iš protonų ir elektron mišinio). Anot jų, protonai „įstringa“ dielektrike mažesniame gylyje nei „vikrūs“ elektronai. Taip susidaro savotiškas kondensatorius, anksčiau ar vėliau išsikraunantis kibirkščiuodamas. Tyrinėtojai aiškiai matė blyksnius „taikinyje“, o kartais jis apimdavo visą gabalą. Kodėl tai negali įvykti Mėnulyje, jei iškrovos įvyksta ir dirbtinių Žemės palydovų ir tarpplanetinių stočių dielektrikuose?! Jų straipsnyje „Science“ žurnale aiškiai nurodomas Mėnulis kaip tinkamas kibirkščiuojančioms iškrovoms.

Papildomai skaitykite apie anomalius reiškinius Mėnulyje >>>>>

1992 m. spalio 7 d., Ukraina, Charkovas. Kažką keista Mėnulyje stebėjo ir J.A. Lutčenko: „23:14:40 prieš Lietų jūrą mačiau ypač šviesų asimetrinės formos judantį brūkšnį. Jis buvo truputį piečiau Platono kraterio ir judėjo palei meridianą. ... kokias 4,5 min. Išnyko ne akimirksniu, o tai truko kokias 2-3 sek.“.

Pranešimai iš Australijos

1998 m. balandžio 29 d., Singletonas Rytų Australijoje, apie 19:30.
Newcastle, Australia Dvi šeimos pranešė mačiusios „keistą oranžiškai gelsvą objektą greitai skrendantį pietryčių kryptimi. Šviesos buvo gana didelės, nekėlė jokio garso ir skrido gana žemame aukštyje“. Vienu liudininkų buvo astronomas-mėgėjas, tad pokštavimas atmestinas (UFORup, 3-23).
Beje, tą patį trečiadienį apie 18:30 vakarų centrinėje pakrantėje šeima matė greitai iš pietų į šiaurę skrendantį didelį, apvalų oranžinės spalvos objektą. Net per žiūronus jie neįžvelgė jokių jo ypatybių. Praskridęs virš jų galvų, jis nusileido žemiau, be garso pakybojo ir nuskrido vakarų link. Tada šeima pastebėjo du reaktyvinius naikintuvus (matyt iš Williamtown‘o bazės) skrendančius pietų link. NSO šovė į pietus ir netrukus dingo. Netrukus iš šiaurės pasirodė ir du malūnsparniai (matyt iš Singletono bazės). Vėliau šeima dar matė melsvai baltą šviesą, zigzagais skrendančią iš šiaurės į pietus.
Tą patį vakarą Terrigal‘o gyventojas apie tokį pat NSO pranešė vietos radijo stočiai.
Prieš tai minėta centrinės pakrantės šeima susisiekė su ufologu P. Turner‘iu, kuris užklausė Williamtown‘o bazę, ar gali patvirtinti minėtus stebėjimus. Jis taip pat pranešė, kad apie 23:00 centrinės pakrantės šeima girdėjo ūžesį, tačiau be jokio garso šaltinio. Draugai iš Tumbi Umbi, vėliau aplankę liudininkus, maždaug tuo pat metu irgi girdėjo panašų ūžesį.

1998 m. spalio 22 d., Mordialoc‘as, Viktorija Australijoje.
Astronomė mėgėja pastebėjo tris oranžines šviesas, didesnes nei žvaigždės, tačiau mažesnio ryškumo. Jos neskleidė garso ir apie 5-10 sek. išlaikė pastovią rikiuotę. Jai perėjus prie kito lango, jų jau nesimatė. Ji minėjo, kad šviesos buvo žemiau nei orlaiviai, kylantys ir leidžiantys Moorabbin‘o aerouoste.


1999 m. sausio 13 d. Australijos Šiaurinė teritorija.
23 m. amžiaus astronomas Matthew Pearce savo teleskopu, apie 10 km į pietus nuo Yulura žvalgydamasis po dangų, pastebėjo NSO. Jis priminė planetą, buvo sidabriškai mėlynas; aukštis apie 15o. Buvo į pietryčius nuo Yulura, prie Uluru; matomumas buvo geras. Stebėjo apie 2 min., tada objektas dingo.


1999 m. liepos 10 d. Sunshine, Viktorija Australijoje.
4 liudininkai, tarp jų 2 policininkai, apie 15 min. stebėjo 4-ias oranžiškai raudonas šviesas, kurių ryškumas buvo apie +1-0. Jie skrido į pietryčius. Jie išnyko debesyse. Vienas policininkų turėjo astronominį pasiruošimą.


2000 m. gegužės 3 d., Toonagabbir, NSW, Australija, 18:35.
Astronomas mėgėjas Stuart‘as matė baltą sidabrišką šviesą skleidžiantį rutulį, skrendantį 3-4 kartus greičiau nei lėktuvas. Jis tiesiai skrido apie 3 sek ir dingo už 200 m augančių medžių. Jis buvo nedidelis, neturėjo uodegos ir neskleidė garso.

2000 m. spalio 1 d., netoli Shackleton‘o, Vakarų Australijoje, vidurnaktį.
Astronomas mėgėjas John C. su draugu stovyklaudami pamatė trikampį į žvaigždes panašių objektų darinį, jų ryškumas buvo kaip Sirijaus ... 15o virš horizonto apie 1-2 min.

Iš NICAP 1964 m. duomenų; MUFON journals, 1999 m. gegužės 1 d.; kitur  

Taip pat skaitykite 
Istoriniai NSO liudijimai 
Clyde Tombaugh, atradęs Plutoną, stebi skaidančius "langus" 

Trumpos biografijos:

*) Linkolnas la Pazas (Lincoln LaPaz, 1897-1985) – amerikiečių astronomas iš Niu Meksikos un-to (nuo 1945 m.); meteorų tyrinėjimų pradininkas, įsteigęs Meteoritų institutą, kurio direktoriumi buvo iki 1966 m. Žinomas ufologijoje kaip NSO tyrinėtojas – Rozvelo avarijos, žaliųjų ugnies kamuolių (pasirodžiusių po 1948 m. ir kurį jis pats stebėjo gruodžio mėn.). Taip pat, kartu su K. Tombo, 1954 m. ieškojo prie Žemės besisukančių palydovų (žr. Juodasis riteris).
Taip pat skaitykite >>>>>

1) Seymour Lester Hess (1920-1982) – JAV meteorologas ir planetologas. 1948 m. susidomėjo planetų meteorologija ir Lowell’o observatorijoje ėmė stebėti Marsą. Sakėsi 1950 m. gegužės 20 d. stebėjęs NSO. 1950 m. ėmė dirbti naujai įsikūrusiame Floridos un-to meteorologijos fakultete. Vadovavo meteorogų komandai “Vikingų” misijų metu. 1976 m. paskelbė pirmą kitos planetos orų prognozę.

2) Walter Webb (1934-?) – JAV astronomas, dirbęs Bostono Charles Hayden planetariume. Studijavo biologiją, tačiau 1954 m. pradėjo karjerą astronomijos srityje Smitsoniano astrofizikinėje observatorijoje. Pasižymėjo kaip ufologas, buvo MUFON ir CUFOS nariu.

3) James H. Bartlett (1904-2000) – JAV fizikas ir astronomas, 1930-1965 dirbo Ilinojaus un-te, tada iki 1975 m. fizikos profesorius Alabamos un-to fizikos ir astronomijos fakultete. Jo pagrindinės domėjimosi sritys buvo klasikinė dinamika, paviršiaus plėvelės ir branduolinė fizika. 7-me dešimtm. susidomėjo trijų kūnų problema ir atliko pirmuosius kompiuterinius orbitų paskaičiavimus. Buvo vienas iš entuziastų dėl astronomijos įtraukimo į mokymo programą.

4) Hugh Percy Wilkins (1896-1960) – Velso inžinierius-mechanikas ir astronomas mėgėjas, pasižymėjęs selenografijoje. 1946-1956 m. buvo Britų astronomų asociacijos Mėnulio sekcijos vadovu. 1951 m. parengė 300’’ Mėnulio žemėlapį. Taip pat išleido kelias knygas, populiarinančias astronomiją, iš jų išskirtina „Mėnulis“ su jo žemėlapiu. Jo vardas suteiktas krateriui Mėnulyje.

5) Frank August Halstead (1883-1967) – JAV astronomas, nuo 1925 m. – Darlingo observatorijoje. 1942 m. mirus Dž. Darlingui, buvo observatorijos kuratoriumi. 1955 m. sakėsi matęs didelį cigaro formos NSO.

6) Brian Warner (g. 1939 m.) – britų astronomas, vėliau persikėlęs į PAR ir profesoriavęs Keiptauno un-te (1972-99); Tarptautinės astronomų profsąjungos viceprezidentas (nuo 2003). Tyrinėjimų sritys: kataklizminės, kintančios ir pulsuojančios žvaigždės, astronomijos istorija. Per 50 mokslinės veiklos metų paskelbė apie 400 straipsnių ir išleido 18 knygų.

7) Libicho krateris - senovinis 39 km skersmens smūginis krateris Mėnulio matomoje pusėje, Drėgmės jūroje. Jis priskiriamas nektaro laikotarpiui (prieš 3,92-3,85 mlrd. m.). Pavadintas vokiečių chemiko Justo Lipicho garbei. Į vakarus nuo jo yra Kavendišo krateris.

8) Carlos Mar de Bettencourt Faria (1924- 1976) – Angoloje (nuo 1955 m.) dirbęs portugalų Butenšono teleskopas astronomas mėgejas, 1956 m. įsteigęs Mulemba observatoriją. Didžiąją laiko dalį stebėjo JAV palydovus, gaudamas iš jų nuotraukas. Dėl geresnių oro sąlygų nuotraukos buvo kokybiškesnės. Buvo susikonstravęs du nedidelius teleskopus Saulės fotografavimui. Buvo žiauriai nužudytas.

9) Georgas Butenšonas (Georg Butenschön) Bahrenfelde, netoli Hamburgo, turėjo mokslinių instrumentų dirbtuves (nuo 1886 m.). Tarp kitų instrument gamino ir teleskopus.

10) George Adamski (1891- 1965) – lenkų kilmės JAV ufologas, domėjęsis astronomija ir Rytų filosofija. 6-me dešimtm. tvirtino, kad skraidė NSO. Savo knygose „Skraidančios lėkštės leidžiasi“ (1953) ir „Erdvėlaivių viduje“ (1955) aprašinėja savo kontaktą su „Veneros gyventojais“.
Skaitykite apie Adamskio istoriją

11) Fra Mauro - aprėmintos Mėnulio lygumos liekanos į šiaurės rytus nuo Pažinimo jūros. Joje ketino leistis „Apollo 13”; misija buvo nutraukta sprogus deguonies rezervuarui. Čia nusileido „Apollo 14”. Krateris pavadintas 15 a. Venecijos kartografo garbei.

12) Roger Rigollet (1909-1981) – prancūzų astronomas, ypatingą dėmesį kreipęs kintančioms žvaigždėms, bet stebėjo ir meteorus, kometas, asteroidus ir net pirmuosius palydovus. 1946 m. Elerio žvaigždyne atrado novą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai asteroidas 258 Tyche. 1939 m. iš naujo atrado periodinę kometą, dabar vadinamą 35P / Herschel-Rigollet (ją prieš tai 1788 m. Buvo atradęs Heršelis, tačiau tada manyta, kad jos orbita parabolinė). 1946 m. Atrado kintančią žvaigždę Gyvatnešio žvaigždyne, o kitais metais dar tris Dvynių žvaigždyne. Yra gavęs apdovanojimų iš astronomų draugijų.

13) Brian Geoffrey Marsden (1937-2010) – britų ir Amerikos astronomas, asteroidų atradėjas, ilgametis MPC (Mažųjų planetų centro) vadovas (1978-2006). Buvo didelis Plutono laikymo planeta priešininkas (skaitykite apie mažąsias planetas. 1998 m. sukėlė paniką, klaidingai paskaičiavęs, kad 2028-ais su Žeme gali susidurti asteroidas 1997 XF11. Jo vardu pavadintas asteroidas 1877.

14) Henry Carlock - JAV fizikas, Misisipės koledžo profesorius.

16) Katumba - svarbiausias miestas Mėlynuosiuose kalnuose (Australijos pietryčiuose). Aborigenų kalba reiškia „spindintis krentantis vanduo“. Pagrindinė verslo šaka yra turizmas.

16) William H. Robertson - Australijos Sidnio observatorijoje dirbęs astronomas (1942-1982). 1973 m. rugsėjį stebėjo mažosios Cereros planetos užstojimą, nors apie šį jo stebėjimą nežinota iki pat 2009 m.

17) Jacques Chapuis - prancūzų astronomas, dirbęs Tulūzos observatorijoje.

18) Rubens Junqueira Villela (g. 1930 m.) - brazilų meteorologas ir ufologas. 1957 m. Floridos valstijos un-te įgijo bakalauro, o 1985 m. San Paulo un-re ir magistro laipsnį. Darbavosi šiose srityse: aeronautinė meteorologija, klimatologija, taikomoji meteorologija, aerouostų projektavimas. Dėstė San Paulo un-te. Dalyvavo 8-se ekspedicijose į Antraktidą. Nuo jaunų dienų pasišventė ir oro reiškinių tyrimui, ypač NSO ir nežemiškos gyvybės apraiškų. Kelis kartus yra stebėjęs NSO: ore, ant žemės, ant ledo - ir net telepatiškai bendravęs su nežemiečiais.

Politikų pasisakymai apie NSO perkelti į šį puslapį

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Taip pat skaitykite:
CEFAA, Čilė
NSO hipotezės
Kam turime rengtis?
Planetos X ieškojimai
Aplenkęs savo laiką
Ar tai hibridas?
Pranešimai, 19 a. pabaiga
SETI instituto užgimimas
Kur keliauja žvaigždžių paštas?
65-i kalbų apie NSO metai
Politikų pasisakymai apie NSO
Kodėl NASA kosmodromui pasirinko Floridą?
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Paslaptingas Abydos malūnsparnis
Plazma įrankiai; požeminis transportas
Keiro – bohemiškasis pranašas
Paranoja skverbiasi giliai
NSO prigimtis moksliškai
Ateivių įvaizdžio kaita
Javų ratai Anglijoje
Mes ne vieniši

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis