Global Lithuanian Net:    san-taka station:

NSO regėję mokslininkai ir astronomai

„... daugelis profesionalių astronomų yra įsitikinę, kad skraidančios lėkštės yra tarpplanetiniai aparatai... Aš manau, kad jos iš kitos saulės sistemos, tačiau gali naudoti Marsą kaip bazę“,
Dr. Frank Halstead5), Darlingo observatorija, Duluth'as, Minesotos valst., JAV, „Flying Saucers, no.6, 1957

Taip pat skaitykite Astronomas stebi skaidančius "langus"  
Mokslininkų pasisakymai apie NSO  

1947 m. liepos 10 d. (dvi dienos po Rozvelo avarijos): Astronomas Lincoln La Paz'as*), vairavęs netoli Port Sumner‘io Naujojoje Meksikoje, tarp debesų matė šviesų elipsinį objektą, kuris kabojo, siūbavo ir staiga pakilo. Jis buvo su žmona ir dviem dukromis. Objektas buvo ryškesnis už Jupiterį ir atrodė, kad švyti pats. Pagal astronomo paskaičiavimus jis buvo apie 235 pėdų ilgio ir 100 pėdų pločio. Jo horizontalus greitis buvo apie 120-180 mylios/val., o vertikalus kilimas buvo apie 600-900 mylių/val. (Life 5/5/1952)

1948 m. vasarą fizikas Carl Mitchel'as matė tris švytinčius žalsvus diskus skridusius dangumi iš šiaurės į pietus virš Easton’o (Pensilvanija).

1950 m. meteorologas ir astronomas Seymour L. Hess1) matė diską ar rutulį "galingame" skrydyje.

1951 m. rugpjūčio 3 d. astronomas Walter Webb'as2) matė ryškią šviesą judančią banguotai.

1952 m. astronomas W. Gordon Graham'as matė NSO "elipsės formos kaip dūmų žiedą ir turėjo dvi lempas priekyje judant iš vakarų į rytus.

1952 m. rugpjūčio 5 d. astronomas James Bartlett'as3) dienos metu stebėdamas Venerą matė du diskus maždaug 30 min. diametru. Jis praskrido virš galvos ir pasuko į rytus. Tada pasirodė dar du kupolo formos diskai.

1954 m. astronomas H. Percy Wilkins'as4) matė du sidabrinius objektus kaip nugludintos metalo plokštės skrendančius prieš vėją. Trečiasis pilkas ovalas perskrodė dangų.

1954 m. lapkričio 25 d. meteorologas Marcos Guerci aerouoste matė du švytinčius objektus - vienas apvalus, kitas pusapvalis.

1954 m. gruodžio 7 d. meteorologas R.H. Kleyweg (Upingtono meteorologinė stotis) pusrutuliai praskriejo pro teodolitą.
Jis ką tik paleido balioną aukštuminio vėjo matavimams ir prisidengė akis nuo saulės, kad nustatytų baliono padėtį, kad galėtų nukreipti į jį teodolitą. Pamatęs objektą ryčiau saulės, lėtai judantį į vakarus, pamanė esant jo balionu ir nukreipė į jį teodolitą. Tačiau išvydo, kad objektas yra baltas, kai jo balionas buvo raudonu. Jis jį apibūdino kaip „pusapskritimį nuo viršaus atspindintį saulės spindulius“. Jis jį galėjo stebėti apie 3 min., tada objektas ėmė greitėti ir po minutės jis jau neįstengė jo sekti.

1955 m. sausio 11 d. astronomas Frank Halstead'as5) matė cigaro formos objektą su lydinčiu kupolo formos disku.

1956 m. sausio 24 d.  „...neseniai gautas Brian Warner‘io6) pranešimas, paskelbtas 1956 m. rugsėjo ‚Saucers‘. Tai nutiko sausio 24 d., netoli į rytus nuo Libicho kraterio; blykčiojimai sklido nuo rytinės Kavendišo kraterio7) sienos. Apibūdindamas reiškinį Warner‘is teigia: ‚Blyksniai prasidėjo ryškiu spindesiu ir ryškiai blyksėjo beveik tris minutes‘. Šviesa toliau lėtai blėso apie 8 minutes prieš visiškai išnykdama. Warner‘is tęsia: Pulsavimo dažnis buvo apytiksliai 1,5 blyksnio per sekundę ir maksimalaus šviesumo metu šaltinis galėjo būti įžiūrimas kaip šviesos taškas, intensyvesnis nei supančios sienos. Buvo aiškūs atspindėjimo požymiai nuo vakarinės sienos ir grindys buvo silpnai apšviestos spindėjimo‘. Toliau Warner‘is lenda į kai kurias detales, bandydamas paaiškinti blyksėjimą, tačiau pats nutikimą laiko nepaaiškinama paslaptimi... “ (Uranus 7/8-1958)

1956 m. balandžio 21 d. Luanda, Angola  „Astronomas C.M. Bettencourt‘as8), mažu teleskopu stebėdamas Mėnulį, pamatė 8 ryškius objektus, įskrendančius į akiratį iš kairės Mėnulio kryptimi. Jis spėjo juos esant 500 km atstumu ir 200-300 m skersmens. Jis naudojo 64 k. didinantį Butenshon‘o teleskopą9) , prie okuliaro laikydamas fotoaparatą“ (kad nufotografuotų reiškinį)“. UFOPhATW kryžius prie Fra Mauro

1956 m. rugsėjis. Badža, Kalifornija, JAV  „George Adamski10) 16 mm juostoje nufilmavo du labai didelius apvalius NSO arti vienas kito giedrame žydrame danguje“. UFOPhATW

1956 m. lapkričio 21 d. Alamagordo, Naujoji Meksika, JAV  Astronomas ir fotografas Robert E. Curtiss „darė bandomuosius fotografavimus su ... judančia kamera... su labai jautria juosta ir ... derinyje su 16 colių reflektorinio teleskopo tolimačiu. Taip jis galėjo nufotografuoti Mėnulį 24-48 kadrų per sekundę greičiu. Teleskopas rodė Mėnulio sritį aplink Fra Mauro11)... tarp Parry ir Koperniko.
Kai Curtiss išryškino ir atspausdino juostą jis buvo nustebintas keistų detalių. Iškart į kairę nuo terminatoriaus, apšviestą ir šešėlinę dalis skiriančios linijos, matėsi mažas baltas Maltos kryžius. Jis buvo kadre po kadro ir buvo neginčijai Mėnulio paviršiuje arba netoli jo...“ (FS-SB)

1957 m. vasario 13 d.  Steve Papina, astronomas mėgėjas, apie 9:40 ėjo į namus Placerville, Kalifornijoje, kai „kairiau savęs pastebėjo jonizuojantį pėdsaką to, ką manė esant krentančia žvaigžde“. Papina stebėjo pėdsaką, kruopščiai fiksuodamas jo judėjimą danguje.... „Staiga pasirodė juodas diskas... tiesiai priešais pėdsaką“, beveik tokio pat pločio kaip pėdsakas. Disko paviršius buvo glotnus, „tačiau atrodė išraižytas susikertančiais kanjonais. Pietrytinėje dalyje buvo sritis, kurioje tarsi buvo keli kanjonai užpildyti labai juoda medžiaga. Šiaurės rytų dalyje buvo matoma kita sritis su tamsiais dryžiais, tačiau mažesniais“ Diskas matėsi labai gerai danguje ir, skrisdamas vakarų pusėn, keitė spalvą į baltą, jo skersmuo sumažėjo dviem trečdaliais, ir jis ištrūko į išorinę erdvę – kaip Papina apibūdino – tarsi „tarsi išleidus orą iš vaikiško baliono“. UFOWhS

1957 m. kovo 10 d.  „Paul M. Cornick, kelyje Manor 205, Fishponds, Bristolis, kovo 10 d. apie 19:00 stebėjo Jupiterį. Jis rašo: ‚Kai atitraukiau akį nuo teleskopo, pastebėjau nepaprastai ryškų objektą, pasirodžiusį šiauriau Jupiterio. Jis buvo toks ryškus, kad iškart nusprendžiau, kad tai negali būti gamtos reiškinys. Aš jį stebėjau kelias akimirkas, manydamas, kad ai greičiausiai gali būti kažkokia opinė iliuzija, tačiau tai buvo toli nuo to. Jis judėjo! Mano pirmoji mintis nukreipti teleskopą į objektą, ir jis išsiskyrė į dvi šviesas: vieną raudoną, o kitą – baltą. Tuo metu reiškinys buvo gerai matomas plika akimi, ir aš nesunkiai galėjau matyti atsitiktinius raudonys žybsnius, o taip pat šviesas. Objekto trajektorija buvo tarp Šiaurinės žvaigždės ir Didžiųjų Grįžulo ratų. Objektas buvo beveik virš galvos ir girdėjau įdėmiau klausiausi, ar išgirsiu kokį garsą, bet nebuvo jokio. Atrodė, kad jis sklendžia viršuje tarsi kažkoks pamėkliškas šešėlis, ir dar kėlė galios pojūtį. Kai praskriejo pro Šiaurinę, išblėso ir dingo. Tai negalėjo būti aeroplanas, nes nebuvo garso ir pastovių šviesų (jos galėtų mirksėti), ir jos buvo kitokių spalvų...“ (FSRWR)

1957 m. gegužės 3 d. Forcalquier observ., Prancūzija  Roger Rigollet'as12), Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimo centro meteorų tyrinėjimo specialistas, nustatė užsklandas, kuris sukosi prieš kamerą taip, kad šviesos spindulį pertrauktų 8 k. per sekundę, o kitą užsklandą, kad uždengtų prietaisą kas 4 min. Tą vakarą buvo paleisti tiedu fotoaparato automatiniai priedai - vienas besisukantis, o kitas fiksuotas. Kai kitą dieną buvo peržiūrėti rezultatai, juostoje pastebėtos dvi šviesios formos, 22:38 ir 22:41 (CTSc)

1957 m. birželio 15 d., netoli Mawdesley, Lancashire, Britanija  18:06 astronomas G. Marsden‘as13), padedamas sūnaus, stebėjo tolimą taškinę šviesą danguje. Žvelgdamas per kišeninį teleskopą, jis galėjo įžvelgti orlaivį, kažkuo primenantį Saturną, sidabrinės spalvos su melsvokų atspalviu. Jis spėjo objektą esant 25 pėdų skersmens ir skriejantį 500-600 mylių per valandą greičiu. (Uranus 4-1)

1957 m. birželio 18 d., Škotija  „... objektas su ugnine raudona uodega buvo matomas aukštai danguje virš Glazgovo (Škotija). Šis NSO buvo gerai autentifikuotas ir stebėtas kelių patikimų liudininkų. Vienas jų buvo ... Karališkos observatorijos narys, p. Arnot Thomson, iš Harlaw Crescent 157, astronomas mėgėjas, NSO stebėjęs per teleskopą. Jis sakė: ‚Aš galėjau matyti juodą pavidalą su liepsnų uodega, tačiau neįžvelgiau jokių kontūrų‘ “. (FSRWR)

1957 m. birželio 18 d. fizikas Henry Carlock'as14) stebėjo dangų teleskopu. Dukart NSO su halo šmėkštelėjo prie jo ir „atrodė turįs tris angas“.

1957 m. liepa, Australija  „Šiaurės pašvaistės nesielgia kaip elgėsi Katumboje regėti objektai. Kažkas turėtų būti Katumboje15). Nemanau, kad visi tie žmonės matė haliucinacijas“ W. Robertson'as16), astronomo padėjėjas Sidnio observatorijoje, Australija

1957 m. rugsėjo 11 d., Sicilija  Ryte dr. H. Percy Wilkins, F.R.A.S., tyrinėdamas Etną per žiūronus, stebėjo... ryškią ovalo formos masę, jo apibūdintą kaip „neatpažintas stacionarus objektas“, kybojęs virš Etnos kraterio krašto. (Creighton, FSR 14-4)

1957 m. spalio 6 d.  Apie 16:15 Earl Sydow, inžinierius ir „patyręs astronomas mėgėjas“, matė didelį ryškų objektą virš Tucson‘o, Arizonoje, kartu su 6 kitais stebėtojais.

1957 m. lapkričio 10 d. Tulūzos observatorijos astronomas Jacques Chapuis17) matė manevruojantį gelsvą žvaigždės pavidalo objektą 5 min. Tada NSO staigiai pakilo aukštyn ir išnyko.

1960 m. gegužės 22 d. Majorkos observatorijos personalas trikampį NSO maždaug ketvirčio Mėnulio matė apie 9:33 ryto, - besisukantį apie ašį.

1961 m. kovo 16 d. brazilų meteorologas Antarktidoje Rubens J. Villela18) matė ugnies kamuolio (lašo) pavidalo objektą skrendantį žemai. Jis skilo į du, o tada staigiai dingo. Anot jo, atrodė kaip „ne iš šio pasaulio“.

1962 m. gegužės 20 d. fizikas C.A. Maney su kitais šešiais manė manevruojančią šviesą, kuri staiga pasisuko ir staiga keitė greitį.


Pranešimai iš Australijos

1998 m. balandžio 29 d., Singletonas Rytų Australijoje, apie 19:30.
Newcastle, Australia Dvi šeimos pranešė mačiusios „keistą oranžiškai gelsvą objektą greitai skrendantį pietryčių kryptimi. Šviesos buvo gana didelės, nekėlė jokio garso ir skrido gana žemame aukštyje“. Vienu liudininkų buvo astronomas-mėgėjas, tad pokštavimas atmestinas (UFORup, 3-23).
Beje, tą patį trečiadienį apie 18:30 vakarų centrinėje pakrantėje šeima matė greitai iš pietų į šiaurę skrendantį didelį, apvalų oranžinės spalvos objektą. Net per žiūronus jie neįžvelgė jokių jo ypatybių. Praskridęs virš jų galvų, jis nusileido žemiau, be garso pakybojo ir nuskrido vakarų link. Tada šeima pastebėjo du reaktyvinius naikintuvus (matyt iš Williamtown‘o bazės) skrendančius pietų link. NSO šovė į pietus ir netrukus dingo. Netrukus iš šiaurės pasirodė ir du malūnsparniai (matyt iš Singletono bazės). Vėliau šeima dar matė melsvai baltą šviesą, zigzagais skrendančią iš šiaurės į pietus.
Tą patį vakarą Terrigal‘o gyventojas apie tokį pat NSO pranešė vietos radijo stočiai.
Prieš tai minėta centrinės pakrantės šeima susisiekė su ufologu P. Turner‘iu, kuris užklausė Williamtown‘o bazę, ar gali patvirtinti minėtus stebėjimus. Jis taip pat pranešė, kad apie 23:00 centrinės pakrantės šeima girdėjo ūžesį, tačiau be jokio garso šaltinio. Draugai iš Tumbi Umbi, vėliau aplankę liudininkus, maždaug tuo pat metu irgi girdėjo panašų ūžesį.

1998 m. spalio 22 d., Mordialoc‘as, Viktorija Australijoje.
Astronomė mėgėja pastebėjo tris oranžines šviesas, didesnes nei žvaigždės, tačiau mažesnio ryškumo. Jos neskleidė garso ir apie 5-10 sek. išlaikė pastovią rikiuotę. Jai perėjus prie kito lango, jų jau nesimatė. Ji minėjo, kad šviesos buvo žemiau nei orlaiviai, kylantys ir leidžiantys Moorabbin‘o aerouoste.


1999 m. sausio 13 d. Australijos Šiaurinė teritorija.
23 m. amžiaus astronomas Matthew Pearce savo teleskopu, apie 10 km į pietus nuo Yulura žvalgydamasis po dangų, pastebėjo NSO. Jis priminė planetą, buvo sidabriškai mėlynas; aukštis apie 15o. Buvo į pietryčius nuo Yulura, prie Uluru; matomumas buvo geras. Stebėjo apie 2 min., tada objektas dingo.


1999 m. liepos 10 d. Sunshine, Viktorija Australijoje.
4 liudininkai, tarp jų 2 policininkai, apie 15 min. stebėjo 4-ias oranžiškai raudonas šviesas, kurių ryškumas buvo apie +1-0. Jie skrido į pietryčius. Jie išnyko debesyse. Vienas policininkų turėjo astronominį pasiruošimą.


2000 m. gegužės 3 d., Toonagabbir, NSW, Australija, 18:35.
Astronomas mėgėjas Stuart‘as matė baltą sidabrišką šviesą skleidžiantį rutulį, skrendantį 3-4 kartus greičiau nei lėktuvas. Jis tiesiai skrido apie 3 sek ir dingo už 200 m augančių medžių. Jis buvo nedidelis, neturėjo uodegos ir neskleidė garso.

2000 m. spalio 1 d., netoli Shackleton‘o, Vakarų Australijoje, vidurnaktį.
Astronomas mėgėjas John C. su draugu stovyklaudami pamatė trikampį į žvaigždes panašių objektų darinį, jų ryškumas buvo kaip Sirijaus ... 15o virš horizonto apie 1-2 min.

Iš NICAP 1964 m. duomenų; MUFON journals, 1999 m. gegužės 1 d.; kitur  

Taip pat skaitykite 
Istoriniai NSO liudijimai 
Clyde Tombaugh, atradęs Plutoną, stebi skaidančius "langus" 

Trumpos biografijos

*) Linkolnas la Pazas (Lincoln LaPaz, 1897-1985) – amerikiečių astronomas iš Niu Meksikos un-to (nuo 1945 m.); meteorų tyrinėjimų pradininkas, įsteigęs Meteoritų institutą, kurio direktoriumi buvo iki 1966 m. Žinomas ufologijoje kaip NSO tyrinėtojas – Rozvelo avarijos, žaliųjų ugnies kamuolių (pasirodžiusių po 1948 m. ir kurį jis pats stebėjo gruodžio mėn.). Taip pat, kartu su K. Tombo, 1954 m. ieškojo prie Žemės besisukančių palydovų (žr. Juodasis riteris).

1) Seymour Lester Hess (1920-1982) – JAV meteorologas ir planetologas. 1948 m. susidomėjo planetų meteorologija ir Lowell’o observatorijoje ėmė stebėti Marsą. Sakėsi 1950 m. gegužės 20 d. stebėjęs NSO. 1950 m. ėmė dirbti naujai įsikūrusiame Floridos un-to meteorologijos fakultete. Vadovavo meteorogų komandai “Vikingų” misijų metu. 1976 m. paskelbė pirmą kitos planetos orų prognozę.

2) Walter Webb (1934-?) – JAV astronomas, dirbęs Bostono Charles Hayden planetariume. Studijavo biologiją, tačiau 1954 m. pradėjo karjerą astronomijos srityje Smitsoniano astrofizikinėje observatorijoje. Pasižymėjo kaip ufologas, buvo MUFON ir CUFOS nariu.

3) James H. Bartlett (1904-2000) – JAV fizikas ir astronomas, 1930-1965 dirbo Ilinojaus un-te, tada iki 1975 m. fizikos profesorius Alabamos un-to fizikos ir astronomijos fakultete. Jo pagrindinės domėjimosi sritys buvo klasikinė dinamika, paviršiaus plėvelės ir branduolinė fizika. 7-me dešimtm. susidomėjo trijų kūnų problema ir atliko pirmuosius kompiuterinius orbitų paskaičiavimus. Buvo vienas iš entuziastų dėl astronomijos įtraukimo į mokymo programą.

4) Hugh Percy Wilkins (1896-1960) – Velso inžinierius-mechanikas ir astronomas mėgėjas, pasižymėjęs selenografijoje. 1946-1956 m. buvo Britų astronomų asociacijos Mėnulio sekcijos vadovu. 1951 m. parengė 300’’ Mėnulio žemėlapį. Taip pat išleido kelias knygas, populiarinančias astronomiją, iš jų išskirtina „Mėnulis“ su jo žemėlapiu. Jo vardas suteiktas krateriui Mėnulyje.

5) Frank August Halstead (1883-1967) – JAV astronomas, nuo 1925 m. – Darlingo observatorijoje. 1942 m. mirus Dž. Darlingui, buvo observatorijos kuratoriumi. 1955 m. sakėsi matęs didelį cigaro formos NSO.

6) Brian Warner (g. 1939 m.) – britų astronomas, vėliau persikėlęs į PAR ir profesoriavęs Keiptauno un-te (1972-99); Tarptautinės astronomų profsąjungos viceprezidentas (nuo 2003). Tyrinėjimų sritys: kataklizminės, kintančios ir pulsuojančios žvaigždės, astronomijos istorija. Per 50 mokslinės veiklos metų paskelbė apie 400 straipsnių ir išleido 18 knygų.

7) Libicho krateris - senovinis 39 km skersmens smūginis krateris Mėnulio matomoje pusėje, Drėgmės jūroje. Jis priskiriamas nektaro laikotarpiui (prieš 3,92-3,85 mlrd. m.). Pavadintas vokiečių chemiko Justo Lipicho garbei. Į vakarus nuo jo yra Kavendišo krateris.

8) Carlos Mar de Bettencourt Faria (1924- 1976) – Angoloje (nuo 1955 m.) dirbęs portugalų Butenšono teleskopas astronomas mėgejas, 1956 m. įsteigęs Mulemba observatoriją. Didžiąją laiko dalį stebėjo JAV palydovus, gaudamas iš jų nuotraukas. Dėl geresnių oro sąlygų nuotraukos buvo kokybiškesnės. Buvo susikonstravęs du nedidelius teleskopus Saulės fotografavimui. Buvo žiauriai nužudytas.

9) Georgas Butenšonas (Georg Butenschön) Bahrenfelde, netoli Hamburgo, turėjo mokslinių instrumentų dirbtuves (nuo 1886 m.). Tarp kitų instrument gamino ir teleskopus.

10) George Adamski (1891- 1965) – lenkų kilmės JAV ufologas, domėjęsis astronomija ir Rytų filosofija. 6-me dešimtm. tvirtino, kad skraidė NSO. Savo knygose „Skraidančios lėkštės leidžiasi“ (1953) ir „Erdvėlaivių viduje“ (1955) aprašinėja savo kontaktą su „Veneros gyventojais“.
Skaitykite apie Adamskio istoriją

11) Fra Mauro - aprėmintos Mėnulio lygumos liekanos į šiaurės rytus nuo Pažinimo jūros. Joje ketino leistis „Apollo 13”; misija buvo nutraukta sprogus deguonies rezervuarui. Čia nusileido „Apollo 14”. Krateris pavadintas 15 a. Venecijos kartografo garbei.

12) Roger Rigollet (1909-1981) – prancūzų astronomas, ypatingą dėmesį kreipęs kintančioms žvaigždėms, bet stebėjo ir meteorus, kometas, asteroidus ir net pirmuosius palydovus. 1946 m. Elerio žvaigždyne atrado novą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai asteroidas 258 Tyche. 1939 m. iš naujo atrado periodinę kometą, dabar vadinamą 35P / Herschel-Rigollet (ją prieš tai 1788 m. Buvo atradęs Heršelis, tačiau tada manyta, kad jos orbita parabolinė). 1946 m. Atrado kintančią žvaigždę Gyvatnešio žvaigždyne, o kitais metais dar tris Dvynių žvaigždyne. Yra gavęs apdovanojimų iš astronomų draugijų.

13) Brian Geoffrey Marsden (1937-2010) – britų ir Amerikos astronomas, asteroidų atradėjas, ilgametis MPC (Mažųjų planetų centro) vadovas (1978-2006). Buvo didelis Plutono laikymo planeta priešininkas (skaitykite apie mažąsias planetas. 1998 m. sukėlė paniką, klaidingai paskaičiavęs, kad 2028-ais su Žeme gali susidurti asteroidas 1997 XF11. Jo vardu pavadintas asteroidas 1877.

14) Henry Carlock - JAV fizikas, Misisipės koledžo profesorius.

16) Katumba - svarbiausias miestas Mėlynuosiuose kalnuose (Australijos pietryčiuose). Aborigenų kalba reiškia „spindintis krentantis vanduo“. Pagrindinė verslo šaka yra turizmas.

16) William H. Robertson - Australijos Sidnio observatorijoje dirbęs astronomas (1942-1982). 1973 m. rugsėjį stebėjo mažosios Cereros planetos užstojimą, nors apie šį jo stebėjimą nežinota iki pat 2009 m.

17) Jacques Chapuis - prancūzų astronomas, dirbęs Tulūzos observatorijoje.

18) Rubens Junqueira Villela (g. 1930 m.) - brazilų meteorologas ir ufologas. 1957 m. Floridos valstijos un-te įgijo bakalauro, o 1985 m. San Paulo un-re ir magistro laipsnį. Darbavosi šiose srityse: aeronautinė meteorologija, klimatologija, taikomoji meteorologija, aerouostų projektavimas. Dėstė San Paulo un-te. Dalyvavo 8-se ekspedicijose į Antraktidą. Nuo jaunų dienų pasišventė ir oro reiškinių tyrimui, ypač NSO ir nežemiškos gyvybės apraiškų. Kelis kartus yra stebėjęs NSO: ore, ant žemės, ant ledo - ir net telepatiškai bendravęs su nežemiečiais.

Politikų pasisakymai apie NSO perkelti į šį puslapį

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Taip pat skaitykite: 
CEFAA, Čilė
NSO hipotezės
Kam turime rengtis?
Planetos X ieškojimai
Aplenkęs savo laiką 
Ar tai hibridas?
Pranešimai, 19 a. pabaiga
65-i kalbų apie NSO metai
Politikų pasisakymai apie NSO
Kodėl NASA kosmodromui pasirinko Floridą?
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Paslaptingas Abydos malūnsparnis
Plazma įrankiai; požeminis transportas
Keiro – bohemiškasis pranašas
Paranoja skverbiasi giliai
Javų ratai Anglijoje
Mes ne vieniši

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklio naujienos