1948 m. kovo 20 d. fizikas Carl Mitchell'as matė tris švytinčius žalsvus diskus skridusius dangumi iš šiaurės į pietus virš Easton’o (Pensilvanija).

1950 m. meteorologas ir astronomas Seymour L. Hess¹⁾ matė diską ar rutulį „galingame“ skrydyje.

1951 m. rugpjūčio 3 d. astronomas Walter Webb'as²⁾ matė ryškią šviesą judančią banguotai.

1952 m. astronomas W. Gordon Graham'as matė NSO „elipsės formos kaip dūmų žiedą“ ir turėjo dvi lempas priekyje judant iš vakarų į rytus.

1952 m. rugpjūčio 5 d. astronomas James Bartlett'as³⁾ dienos metu stebėdamas Venerą matė du diskus maždaug 30 min. diametru. Jis praskrido virš galvos ir pasuko į rytus. Tada pasirodė dar du kupolo formos diskai.

1954 m. astronomas H. Percy Wilkins'as⁴⁾ matė du sidabrinius objektus kaip nugludintos metalo plokštės skrendančius prieš vėją. Trečiasis pilkas ovalas perskrodė dangų.

1954 m. lapkričio 25 d. meteorologas Marcos Guerci aerouoste matė du švytinčius objektus - vienas apvalus, kitas pusapvalis.

1954 m. gruodžio 7 d. meteorologas R.H. Kleyweg (Upingtono meteorologinė stotis) pusrutuliai praskriejo pro teodolitą.
Jis ką tik paleido balioną aukštuminio vėjo matavimams ir prisidengė akis nuo saulės, kad nustatytų baliono padėtį, kad galėtų nukreipti į jį teodolitą. Pamatęs objektą ryčiau saulės, lėtai judantį į vakarus, pamanė esant jo balionu ir nukreipė į jį teodolitą. Tačiau išvydo, kad objektas yra baltas, kai jo balionas buvo raudonu. Jis jį apibūdino kaip „pusapskritimį nuo viršaus atspindintį saulės spindulius“. Jis jį galėjo stebėti apie 3 min., tada objektas ėmė greitėti ir po minutės jis jau neįstengė jo sekti.

1955 m. sausio 11 d. astronomas Frank Halstead'as⁵⁾ matė cigaro formos objektą su lydinčiu kupolo formos disku.

1957 m. birželio 18 d. fizikas Henry Carlock'as¹⁴⁾ stebėjo dangų teleskopu. Dukart NSO su halo šmėkštelėjo prie jo ir „atrodė turįs tris angas“.

1957 m. lapkričio 10 d. Tulūzos observatorijos astronomas Jacques Chapuis¹⁷⁾ matė manevruojantį gelsvą žvaigždės pavidalo objektą 5 min. Tada NSO staigiai pakilo aukštyn ir išnyko.

1960 m. gegužės 22 d. Majorkos observatorijos personalas trikampį NSO maždaug ketvirčio Mėnulio matė apie 9:33 ryto, - besisukantį apie ašį.

1961 m. kovo 16 d. brazilų meteorologas Antarktidoje Rubens J. Villela¹⁸⁾ matė ugnies kamuolio (lašo) pavidalo objektą skrendantį žemai. Jis skilo į du, o tada staigiai dingo. Anot jo, atrodė kaip „ne iš šio pasaulio“.

1961 m. gegužės 18 d., Jupiteris, Floridos valst. Kembridžo (Masačūsetso valst.) Smitsoniano observatorija valdanti pasaulinį palydovų stebėjimo stočių tinklą pranešė apie paslaptingą Žemės palydovą, pirmiausia pastebėtą Floridos Jupiterio stotyje. Jis nesunkiai buvo įžiūrimas ir plika akimi. Jį nufotografavo ir Havajų Haleakala observatorijos vadovas Clifton Marsh‘as. Beje, Smitsoniano atstovas pastebėjo, kad tai niekio nauja, nes tokius dalykus pastebi reguliariai. Tikėtina, kad tai eilinis „Juodojo riterio“ pasirodymas.

1961 m. birželio-rugpjūčio 12 d. Meudon‘as, Prancūzija. Jacques Vallee iš palydovų stebėjimo tarnybos rugpjūčio 12 d. dienoraštyje įrašė: „Atsitiktinai liepos 11 d. 22:35 stebėjau nenustatytus objektus. Mačiau palydovą ryškesnį nei antras ryškis. Kitą karta keli mūsų užregistravo ne mažiau nei 11 taškų. Kitą rytą Miuleris, besielgęs kaip tikras karinis karininkas, tiesiog atėmė ir sunaikino juostą, nors panašius objektus jau buvo stebėję kiti Besansco astronomai“.

1961 m. spalio pradžia. Derick Shelton‘as, 48 m. esąs astronomu mėgėju, per 6 colių skersmens teleskopą apie 5-10 sek. stebėjo neatpažintą objektą Žuvų žvaigždyne: „... nemačiau šviesų ... tai atrodė tarsi šviesos atspindys nuo jo viršutinės dalies, atrodęs tarsi tam tikras švytėjimas... Objektas, nors ir tamsus, gana aiškiai išsiskyrė dangaus fone“. Jis įsitikinęs, kad tai nebuvo nei balionas, nei orlaivis. Vėliau, jis matė kito astronomo pranešimą apie tokį pat objektą – irgi stebėtą spalį.

1961 m. lapkričio 19 d., Somertonas, Australija. Mėgėjas astronomas Guy Page 18:15 per žiūronus stebėjo tai, ką apibūdino „6-8 objektų klasterį į rytus nuo Somertono. Jie buvo išsidėstę pjautuvo pavidalu ir skrido dideliu greičiu. ... Jų nesimatė plika akimi. Stebėjau juos apie 10 min. kol nedingo debesyje“. Jis apie tai pranešė Meteorologijos biurui, kur jam pasakė, kad tai „tikrai ne balionas“.

1962 m. balandžio 4 d., Wurtland‘as, Kentukio valst. G.R.Wells ir J.Lewis stebėjo nedidelį objektą per 117 k. didinantį teleskopą; jo ryškumas pulsavo, jis skleidė dūmus ir kokias 6 min. kabojo vietoje.

1962 m. gegužės 20 d. fizikas C.A. Maney su kitais šešiais manė manevruojančią šviesą, kuri staiga pasisuko ir staigiai keitė greitį.

1962 m. liepos 17 d., Kordoba (Argentina). 3 matematikos ir astronomijos studentai padarė 9-ias NSO nuotraukas, kurios patvirtintos autentiškomis.

1962 m. liepa, Stratfordas, Anglija. J.D. Llewellyn‘as dukart vakare apie 22:40 stebėjo NSO per teleskopą, skirtą palydovų stebėjimui. Jis jį apibūdino kaip „ypač šviesų tarsi palydovas objektą tarsi turėjusį stiprią šviesą viršuje. Lėtai judėdamas jis pasirodė iš šiaurės rytų horizonto maždaug ties 40^o ir jo šviesumas blėso, kol teliko žalias taškas. Iš padėties virš galvos iki išnykimo šiaurės vakaruose jis virto į trikampį iš dviejų oranžinių ir vienos žalios šviesos. ... Negordėjau nieko, tik tarsi silpną švilpimą kaip aukštai skrendančio orlaivio, kai jis buvo virš manęs“. Antrąkart jį išvydo 23:20 – ir sakė, kad abiem atvejais skleidė kažką panašaus į spindulį, apšvietusį aukštai danguje esantį debesį.

1962 m. rugpjūčio 17 d. Meloy, Norvegija. Lėktuvo iš Bodo oro stoties pilotas iš apačios matė spindintį objektą, tačiau negalėjo nustatyti nei jo dydžio, nei pobūdžio. Jis bandė kilti aukštyn, tačiau liovėsi ties 33 tūkst. pėdomis. Apylinkėje nebuvo tokių oro balionų. Objektą matė ir daugelis kitų žmonių – jis kurį laiką kilo vertikaliai, o tada dingo šiaurės kryptimi. Atrodė tarsi ryški žvaigždė, tačiau per žiūronus matėsi jo trikampio forma. Matėsi kokias 2 val. Vietinis astronomas mėgėjas į jį pažvelgė per teleskopą ir buvo įsitikinęs, kad ten ne balionas. Anot jo, jis buvo piramidės formos ir viršuje turėjo spindintį kupolą, o apačioje šviesų apvadą. Vidinė dalis irgi buvo šviesi, tačiau mažiau.

1962 m. spalio 4 d., Copsley, Anglija. Miss Wood pro miegamojo langą apie 18:50 vakarų pusėje išvydo „elipsinį“ objektą vakaruose jau temstant, bet dar šviečiant saulei. Jis buvo „šviesus tarsi Mėnulis“, apie 10^o virš horizonto. Ji pašaukė vyrą R.F. Wood‘ą, kuris buvo astronomas mėgėjas – jis spėjo kelias sekundes į jį pažvelgti pro teleskopą, kol objektas pasislėpė už debesies. Jis jį apibūdino kaip per vidurį suplotą rutulį su dviem iškyšuliais, po vieną kiekvienoje pusėje. Anot sutuoktinių, tai aiškiai nebuvo orlaivis.

Ir vėliau...

1992 m. kovo 15 d. maskvietis astronomas Eugenijus Arsiuchinas Mėnulyje pastebėjo kažką neįprasta: „16:45 2,5 sek. stebėjau greitai zigzagais judantį kvadratinį juodą kūną. Jis pasirodė tiesiogiai ‚iš niekur‘. Pradžioje skrido į rytus, tada į vakarus ir galiausiai dingo Alfonso kraterio gelmėje. Jis nuskrido apie 500 km, o jo greitis buvo apie 200 km/sek. Kūno ilgis buvo apie 5 km. Jo greitis buvo pastovus... Matymo sąlygos tuo metu buvo puikios“.

1992 m. spalio 7 d., Ukraina, Charkovas. Kažką keista Mėnulyje stebėjo ir J.A. Lutčenko: „23:14:40 prieš Lietų jūrą mačiau ypač šviesų asimetrinės formos judantį brūkšnį. Jis buvo truputį piečiau Platono kraterio ir judėjo palei meridianą. ... kokias 4,5 min. Išnyko ne akimirksniu, o tai truko kokias 2-3 sek.“.

Pranešimai iš Australijos

1998 m. balandžio 29 d., Singletonas Rytų Australijoje, apie 19:30.
Dvi šeimos pranešė mačiusios „keistą oranžiškai gelsvą objektą greitai skrendantį pietryčių kryptimi. Šviesos buvo gana didelės, nekėlė jokio garso ir skrido gana žemame aukštyje“. Vienu liudininkų buvo astronomas-mėgėjas, tad pokštavimas atmestinas (UFORup, 3-23).
Beje, tą patį trečiadienį apie 18:30 vakarų centrinėje pakrantėje šeima matė greitai iš pietų į šiaurę skrendantį didelį, apvalų oranžinės spalvos objektą. Net per žiūronus jie neįžvelgė jokių jo ypatybių. Praskridęs virš jų galvų, jis nusileido žemiau, be garso pakybojo ir nuskrido vakarų link. Tada šeima pastebėjo du reaktyvinius naikintuvus (matyt iš Williamtown‘o bazės) skrendančius pietų link. NSO šovė į pietus ir netrukus dingo. Netrukus iš šiaurės pasirodė ir du malūnsparniai (matyt iš Singletono bazės). Vėliau šeima dar matė melsvai baltą šviesą, zigzagais skrendančią iš šiaurės į pietus.
Tą patį vakarą Terrigal‘o gyventojas apie tokį pat NSO pranešė vietos radijo stočiai.
Prieš tai minėta centrinės pakrantės šeima susisiekė su ufologu P. Turner‘iu, kuris užklausė Williamtown‘o bazę, ar gali patvirtinti minėtus stebėjimus. Jis taip pat pranešė, kad apie 23:00 centrinės pakrantės šeima girdėjo ūžesį, tačiau be jokio garso šaltinio. Draugai iš Tumbi Umbi, vėliau aplankę liudininkus, maždaug tuo pat metu irgi girdėjo panašų ūžesį.

1998 m. spalio 22 d., Mordialoc‘as, Viktorija Australijoje.
Astronomė mėgėja pastebėjo tris oranžines šviesas, didesnes nei žvaigždės, tačiau mažesnio ryškumo. Jos neskleidė garso ir apie 5-10 sek. išlaikė pastovią rikiuotę. Jai perėjus prie kito lango, jų jau nesimatė. Ji minėjo, kad šviesos buvo žemiau nei orlaiviai, kylantys ir leidžiantys Moorabbin‘o aerouoste.

1999 m. sausio 13 d. Australijos Šiaurinė teritorija.
23 m. amžiaus astronomas Matthew Pearce savo teleskopu, apie 10 km į pietus nuo Yulura žvalgydamasis po dangų, pastebėjo NSO. Jis priminė planetą, buvo sidabriškai mėlynas; aukštis apie 15^o. Buvo į pietryčius nuo Yulura, prie Uluru; matomumas buvo geras. Stebėjo apie 2 min., tada objektas dingo.

1999 m. liepos 10 d. Sunshine, Viktorija Australijoje.
4 liudininkai, tarp jų 2 policininkai, apie 15 min. stebėjo 4-ias oranžiškai raudonas šviesas, kurių ryškumas buvo apie +1-0. Jie skrido į pietryčius. Jie išnyko debesyse. Vienas policininkų turėjo astronominį pasiruošimą.

2000 m. gegužės 3 d., Toonagabbir, NSW, Australija, 18:35.
Astronomas mėgėjas Stuart‘as matė baltą sidabrišką šviesą skleidžiantį rutulį, skrendantį 3-4 kartus greičiau nei lėktuvas. Jis tiesiai skrido apie 3 sek ir dingo už 200 m augančių medžių. Jis buvo nedidelis, neturėjo uodegos ir neskleidė garso.

2000 m. spalio 1 d., netoli Shackleton‘o, Vakarų Australijoje, vidurnaktį.
Astronomas mėgėjas John C. su draugu stovyklaudami pamatė trikampį į žvaigždes panašių objektų darinį, jų ryškumas buvo kaip Sirijaus ... 15^o virš horizonto apie 1-2 min.