„Apollo-11” priartėja prie Mėnulio, tačiau įgula dar nežino, kad nusileidimas jame bus daug dramatiškesnis nei jie tikėjosi.

Edvinas Aldrinas „Buzz“ džiaugsmingai sušunka: „Matau! Iš čia matau visą nusileidimo lauką“.

Tada Ramybės jūrą išvysta ir N. Armstrongas ir M. Kolinsas. 112 km atstumu vaizdas nedžiugina: ryto šviesoje net menkiausios uolos meta ilgus ir dantytus šešėlius, - ir Ramybės jūra atrodo niūrią ir nesvetinga akmenuota dykuma. Tačiau įgula nepraranda optimizmo ir viliasi, kad parengiamieji darbai buvo deramai atlikti,

Kolinsas liūdnai stebi Armstrongą su Aldrinu, besikraunančius daiktus. Jis jaučiasi tarsi tėvas, išleidžiantis vaikus į ilgą kelionę. Noriai pasisiūlo naktį budėti: „prieš lipant į nelemtąjį Mėnulio modulį turite išsimiegoti“. Ir dar tyliai priduria: „Manau šiandien buvo puiki diena. Jei ryt ir poryt bus ne blogesnės, vadinasi, susidorosime su patikėta užduotimi“.

Kita diena, sekmadienis, prasideda pusryčiais: rūkyta kiauliena ir javainiai, sultys ir kakava. Vidurdienį ryškiai Saulei nutvieskus Mėnulį, Kolinsas atsisveikina su kolegomis, kurie pro siaurą įšliaužia į Mėnulio modulį, paskui save uždaro storą liuką, tada per radiją perspėja: „Vyrai, išlipę Mėnulyje nesiplėšykite. Jei išgirsiu jus dūsaujant ir šnopuojant, turėsite man pasiaiškinti“. Tada paspaudžia mygtuką, atkabindamas „Eagle“: „Gerai, skriskite. Viskas sutvarkyta“.

Keletą minučių laivai sklando greta, o tada „Eagle“ atsitraukia nuo „Columbia“ ir pasuka link Ramybės jūros. Kolinsas lieka vienas – laukti sugrįžtant.

Praėjus 3 val., kurių metu astronautai prisirišę prie grindų guminiais diržais, Mėnulio modulis nusileidžia į maždaug 15 km aukštį. Atėjo lemiamo manevro laikas, vaidmenys pasiskirstyti: Armstrongas valdys „Eagle“, o Aldrinas stebės prietaisus. Vadas paspaudžia mygtuką ir po akimirkos įsijungia nusileidimo variklis.

Iškėlęs uodegą „Eagle“ nusklendžia žemyn, o Armstrongas įdėmiai ieško orientyrų Mėnulio paviršiuje. Jis pastebi, kad kalnai ir krateriai išdygsta keliomis sekundėmis anksčiau nei apskaičiuota. Virš Mėnulio skriejama apie 1,5 km/sek. greičiu, taigi bus nutūpta maždaug 3 km toliau nei numatyta. Jis pasitikrina kompiuteryje, tačiau tasai neužregistravęs jokių klaidų.

14 km aukštyje „Erelis“ lėtai pasisuka vertikaliai, tūpimo radaras nukreipiamas tiesiai į Mėnulio paviršių. Apsivertę kojomis žemyn abu astronautai staiga pastebi Žemę, spindinčią aklinoje kosmoso tamsoje.

Staiga likus 7 min. iki planuoto nutūpimo momento, pasigirsta pavojaus signalas, kompiuterio ekrane sužybsi pavojaus kodas 1202, tačiau nė vienas neprisimena jo reikšmės.

„Programos pavojaus signalas“, - dalykiškai praneša Armstrongas per radiją valdymo centrui Hiūstone. Jo balse NASA darbuotojai išgirsta silpną virpesį tik todėl, kad jį puikiai pažįsta. Prieš startą Armstrongas teigė, kad tikimybė nusileisti tėra 50%. Tačiau, kai atsiduri taip arti tikslo, mintis apie grįžimą atgal atrodo nepakenčiama, ir Armstrongas lengviau atsidūsta, kai, atrodo, praėjus visai amžinybei skrydžių valdymo centras pagaliau atsako: „We‘re GO on that alarm“ („Nekreipkite dėmesio į šį pavojaus signalą ir tęskite“).

Dar 3-4 min. ekrane blyksi 1202, o tada jame staiga įsižiebia kitas nežinomas kodas 1201. Komanda iš Žemės nuramina, kad tai tėra perkrautas kompiuteris: „Tas pat. We‘re GO“. Priartėjus prie Mėnulio iki 300 m, pavojaus signalai galiausiai dingsta iš ekrano, tačiau pro liuką matomas vaizdas Armstrongo nedžiugina. Kompiuteris skraidina į futbolo aikštės dydžio kraterį, apjuostą automobilio dydžio rieduliais. Jis ryžtingai įjungia rankinį valdymą – belikus 2 min. iki nutūpimo reikia kuo greičiau perskristi kraterį ir pasiekti lygesnį lauką.

„Kiek liko degalų?“ – klausia. Į aukščio ir degalų matuoklius įsigilinęs Aldrinas nepastebi iškilusios grėsmės ir automatiškai atsako: „Aštuoni procentai“. Pagaliau Armstrongas nusprendžia: „Atrodo, ši vieta tiks“. O Aldrinas praneša: „60 metrų“. Ir tą pačią Armstrongas pastebi, kad pasirinktoji vieta visiškai netinka tūpti. „Mes tiesiai virš kraterio... skrendame toliau“, - praneša jis valdymo centrui, tačiau tasai nutaria patylėti ir netrikdyti į sudėtingą padėtį pakliuvusių astronautų.

Nusileidus į 30 m aukštį, degalų buvo telikę tik 90-čiai sek. Tada Armstrongas išvysta maždaug 60 m² lygią aikštelę, iš vienos pusės juosiamą kraterių, o iš kitos – riedulių. Jis ima į ten leistis, tačiau varikliai pakelia dulkių debesis, kurie užstoja vaizdą. Beveik aklai astronautas nukreipia modulį žemyn – reikia skubėti, o degalų beveik nėra. „Kontakto lemputė“, - ištaria Aldrinas ir pažvelgia į Armstrongą, o tasai iškart išjungia variklį.

Nuo Mėnulio paviršiaus Aldrino ištariami pirmieji žodžiai kitame dangaus kūne: „Descent engine command override, off, engine arm, off – 413 is in“. Tik specialistai juos supranta, tačiau sveikindami vienas kitą vyrai paspaudžia vienas kitam ranką ir nusišypso. Nuskamba Armstrongo pranešimas: „Houston, Tranquility base here, the Eagle has landed“.

Nusileidus moduliui, Armstrongo nuotaika buvo pakili – juk degalų tebuvo likę tik 20 sek. Tik neramina, kad jie visiškai nežino, kur nusileido – nukrypęs nuo kurso Armstrongas nepastebėjo nė vieno pažįstamo kraterio. Jis karštligiškai ima ieškoti prieš pora mėnesių „Apollo-10” darytose nuotraukose, bet vietovė jam lieka visai neatpažįstama. Nusileista visiškai aklai. Lieka viltis, kad iki kylant Kolinsas su sekstantu suras „Eagle“.

Jau kelias savaites iki skrydžio Aldrinas svarstė, kaip būtų geriausia pažymėti šį įvykį. Būdamas religingas, jis nesprendė, kad geriausia būtų priimti Komuniją. Jis išsitraukia iš Žemės atsivežtą maišelį, kunigo dovaną, iš kurio išima vyno buteliuką, taurę, kelias ostijas – ir visa padėjęs ant atlenkiamo staliuko, įjungia mikrofoną;
„Kalba Mėnulio tūpimo modulio pilotas. Naudodamasis proga norėčiau pakviesti klausytojus, kad ir kas ir kur būtumėte, stabtelėti ir pamąstyti apie šių valandų įvykius bei išreikšti padėką“.

Kur Apollo-11 Mėnulio modulis? „Apollo-11“ Mėnulio modulis (LM-5) astronautus iš orbitos nuleido ant paviršiaus, o tada iškėlė atgal į orbitą. Nuo „Columbia“ erdvėlaivio jis atsiskyrė 1969 m. liepos 21 d. 21:35UTC ir buvo atitrauktas į Mėnulio orbitą. Pagal NASA, jo likimas nėra žinomas – jie sekė jį kelis apsisukimus, o tada prarado signalą. Tėra tik apytikslis spėjimas, kad palaipsniui artėjo prie Mėnulio ir po 1-4 mėn. trenkėsi į jį (išmušdamas dar vieną kraterį – gal vertėtų jį pavadinti „Apolono žūties“ krateriu). Bet kas vis tik nutiko su „Ereliu“? Gal jis vis dar tebesisuka orbitoje aplink Mėnulį? Vienas astronomas mėgėjas (Roger Twank; jo straipsnis priimtas 2021 m. „Planetary and Space Science J.“ ir numatytas spausdinimui spalio nr.) atliko kai kurias simuliacijas ir paskaičiavimus ir, nuostabai, jie parodė, kad Mėnulio modulio orbita stabilesnė (vadinamoji „kvazi-stabili“), nei tikėjosi mokslininkai ir kad vien Mėnulio gravitacijos nepakanka jo nutempti iki paviršiaus. Tad jei jis dar ten, jį turėtų aptikti radarai... Detaliau rasite >>>>> (pdf) (o paskaičiavimai yra GitHub‘e)

Armstrongas nustebęs atsisuka į kolegą, tačiau tasai ramiai tęsia ir pripila taurę – nesvarioje aplinkoje vynas laša lėtai ir patraukliai. Suranda lapelį su citatomis iš „Jono evangelijos“ ir įsigilina į tekstus. Armstrongui irgi reikia pasirengti – apsispręsti, ką ištars išlipęs į Mėnulį. Savaime ateina mintis – jis žino, ką pasakys.

Buvo planuota, kad prieš lipant į Mėnulio paviršių astronautai pamiegos. Tam pritarė ir Armstrongas, tačiau čia jis jau teiraujasi valdymo centro, ar negalėtų išeiti 5 val. anksčiau. Jam leidžia: „Gausite geriausią eterio laiką“.

Kruopščiai užsideda skafandrus. „Atsidaro liukas“, - per radiją praneša Aldrinas. Aldrinui prilaikant duris, Armstrongas atbulas iššliaužia ant laiptelių, leisdamasis įjungia „Eagle“ šone įtaisytą vaizdo kamerą – ir Žemė praneša: „Mes jus matome“.

Pasiekęs paskutinę pakopą trumpai ore užlaiko kairiąją koją ir tik tada primina Mėnulio dulkes: „Mažas žmogaus žingsnis – didžiulis žmonijos šuolis“.

„Hasselblad“ fotoaparatu Armstrongas padaro pirmąsias nuotraukas, tačiau skrydžių valdymo centras ragina nenukrypti nuo programos ir tuoj pat rinkti mėginius. Jis iš kišenės išsikrapšto šaukštą, maišelį ir į jį ima pilti dulkes ir akmenukus. Po 14 min. kaip ir Armstrongas atbulas iš modulio išlenda ir Aldrinas: „Paliksiu liuką pravirą, kad netyčia neužsitrenktų“, - pajuokauja.

Atliekami rutininiai darbai, kai staiga darbą nutraukia valdymo centras, pranešdamas, kad su jais nori pasikalbėti prezidentas. Išklausęs jį ir atsakęs, Armstrongas grįžta prie darbo.

Tuo tarpu Kolinsas jaučiasi vienišiausiu žmogumi pasaulyje: „Jei imtume skaičiuoti, suskaičiuotume tris milijardus ir du žmones kitapus Mėnulio, o šiapus [ t.y. už nematomos Mėnulio pusės] – tik vieną ir Dievas žino ką dar“.

Jį neramina ir mintis, kad jei kas nutiks „Eagle“, jo laukia ilga tragiška vienišo kosmoso klajūno kelionė į Žemę – toji mintis sunkiai pakeliama.

Įdomus epizodas įvyko jau nusileidus: 1969 m. „Hugo“ apdovanojimų, skiriamų už pasiekimus fantastikos srityje, metu buvo skirta papildoma speciali premija – ir ją gavo „Apollo-11“ ekipažas (plačiau apie tai skaitykite >>>>>).