Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Paleovizitai: idėjos istorija  

Daugelis tai girdėjo – ateiviai galėjo aplankyti Žemę gilioje senovėje.

Idėjos ištakos

Taip pat skaitykite: Senovės astronautai      
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?      
Paleovizitai: ieškant įrodymų (dogonai)     
M. Agrestas. Senovės kosmonautai      

Idėja kilo iš labai paprasto pasamprotavimo. Mintis apie skridimą seniai drumstė žmogaus mintį, ne ką jaunesnė ir mintis, kad kosmose gyvena protingos būtybės. 17 a. vienas po kito ėmė pasirodyti kūriniai, aprašantys skrydį į Mėnulį ir susipažinimą su jo gyventojais. Tolimesniam minties išvystymui tereikia paklausti: jei galime nuskristi pas juos, tai kodėl jie negali aplankyti mūsų?

Būtent tokia loginė išvada pristatoma Bernaro de Fontanelio „Pokalbiuose apie pasaulių gausą“. Knyga parašyta autoriaus dialogo su smalsia markize forma. Markizę bandoma įtikinti, kad Mėnulio gyventojai anksčiau už žmones galėjo įvaldyti skrydžio meną. „Tačiau tada Mėnulio gyventojai turėjo mums pasirodyti“, - atkerta markizė. Autoriaus atsakymas jai savotiškai logiškas. Jis primena, kad europiečiai tūkstančius metų vystė navigaciją, kol pasiekė Ameriką. Tokia pati skuba būdinga ir dangaus erdvių įveikimui. „Galbūt mėnuliečiai jau sugeba įveikti nedidelius atstumus oru... Kai jie pasieks daugiau ir įgaus patirties, mes juos išvysime...“
Taigi, Fontanelio (kaip ir kitų po jo) samprotavimai rėmėsi „akivaizdžiu“ dalyku: ateivių iš kitų planetų neužfiksuota. Beliko tik duoti tam tinkamą paaiškinimą...

Ir reikėjo drąsos suabejoti tokios išvados akivaizdumu. Gal vis tik buvo apsilankyta, tik mes nerandame pėdsakų? Gal tai paminėta istoriniuose dokumentuose, tik tai vadinta kitaip? Ir atsakymas nuskambėjo tame pačiame 17 a. Sirano de Beržerako romane „Kita šviesa, arba kosminė istorija apie Mėnulio imperijas ir valstybes“ (beje, išleistame anksčiau už Fontenelį). Keistas dalykas – šiandien jį skaityti netgi įdomiau, nei jo pasirodymo laikais. Jame kalbama apie beribę Visatą ir materialistinį įvairių stebuklų pagrindą, apie psichoterapiją ir šviesos korpuskules, o taip pat ir daugiapakopę raketą, skirtą skrydžiui į Mėnulį (papildomai apie tai skaituykite >>>>> ). Ir joje Saulės gyventojas pasakoja, kad jisai ir jo draugai ne kartą lankėsi žemėje. „Be abejonės girdėjote apie mus, nes juk mus vadina orakulais, nimfomis, dvasiomis, fėjomis, vampyrais, gnomais, najadėmis, inkubais, vaiduokliais, šešėliais ir pamėklėmis...“ Pats pasakotojas demonu pavidalu dėstė idėjas Sokratui, bendravo su Kampanela ir daktaru Faustu. Galiausiai, nusivylę žemiečių nemandagumu, kosmoso svečiai paliko Žemę.

Jei tai būtų išdėstyta moksliniame traktate, garantuotai tai pavadintume pirmuoju „hipotezės apie ateivius“ variantu. Tačiau pasirinktas žanras nuteikė kitokiam nusiteikimui. Puikūs Sirano nuspėjimai ilgam buvo nurašyti „fantazijos žaismui“ (iš pirmojo leidimo pratarmės). Jules Verne. Moon

Paleovizito idėja atgimė 19 a. viduryje – Žiulio Verno herojų, skrendančių kosmoso sviedinyje („Aplink Mėnulį“, žr. >>>>>), žodžiuose. Jų ginčas prasideda panašiai kaip pas Fontanelį. Barbikenas ir Nikolė samprotauja, kad jei Mėnulyje yra gyventojų, tai jų civilizacija tikriausiai aplenkė žemiškąją; ir bent jau išskristi iš Mėnulio lengviau nei iš Žemės dėl mažesnės traukos jėgos. Tada Mišelis Ardanas replikuoja pakartodamas įžvalgiosios markizės žodžius, tai „kodėl jie nepaleido sviedinio į Žemę?“ Toliau pokalbis vyksta kitaip.

- O kas tau sakė, kad jie to nepadarė? – ramiai atrėmė Barbikenas.
Mišelis suglumo:
- Kada gi?
- Taigi, galėjo prieš tūkstančius metų iki mūsų pasirodymo.
- O sviedinys? Kur gi jų sviedinys? Parodyk!
- Mielas drauge, - atsakė Barbikenas. – Penkios šeštosios žemės rutulio padengtos vandeniu. Iš čia penki šansai iš šešių, kad jei toks sviedinys ir buvo paleistas iš Mėnulio, tai jis nugrimzdęs dabar Atlanto ar Ramiojo vandenyno dugne; o gal pateko į kokią nors prarają tais laikais, kai Žemės pluta dar nebuvo spėjusi galutinai sutvirtėti.

Ž. Vernas visada stengėsi kiek pažaboti savo fantaziją, kad nenutoltų ypač toli nuo mokslo. Tad ir nesurizikavo, kaip Sirano, įžvelgti paleovizito ženklus praeities paminkluose. Tačiau vis tik negalėjo besąlygiškai atmesti tokios galimybės.

Savita diskusija vyko 1930 m. žurnale „Novoje vremia“ (Naujasis laikas). Jos pretekstu tapo „prenumeratoriaus Nr. 41912” laiškas. Samprotavimai nepasižymėjo ypatingu originalumu, tačiau įdomi buvo išvada: kadangi Visatoje, be abejonių, yra ir labiau išsivysčiusių kultūrų už žemiškąją, „tai kodėl Žemės iki šiol neaplankė kitų pasaulių gyventojai?“. Jis matė tik vienintelį galimą paaiškinimą – „tarpplanetiniai skrydžiai neįmanomi“.

Redakcija šį požiūrį paprašė pakomentuoti K.E. Ciolkovskį ir N.A. Ryniną, o taip pat žinomą populiarizatorių J. I. Perelmaną. Mokslininkai pareiškė apie nenuginčijamą tarpplanetinių kelionių galimumą, tačiau dėl apsilankymo Žemėje jų nuomonės išsiskyrė, o jų atsakymai apėmė visą aptartą galimų tokio vizito sprendimų spektrą.

J. Perelmanas įtikinėjo, kad aplamai nežemiečių pasirodymas mūsų planetoje yra mažai tikėtinas įvykis. K. Ciolkovskis pasisakė optimistiškiau: „Mūsų dispozicijoje tik nelankymo Žemėje kelis tūkstančius sąmoningos žmonijos gyvavimo metų faktas. O praeiti ir būsimi laikai!“ Ir visai viltingai nuskamba N. Rynino žodžiai: „Jei pažvelgsime į gilios senovės legendas bei sakmes, tai pastebėsime keistą sutapimą legendose šalių, atskirtų vandenynų ir dykumų. Tas sutapimas tame, kad daugelyje legendų kalbama apie kitų pasaulių gyventojų apsilankymą Žemėje neatmenamais laikais. Kodėl nepriimti, kad tų legendų pagrindą sudaro koks nors tiesos grūdas?“

Tik gaila, kad panašios publikacijose nestimuliavo tolimesnio klausimo aptarimo. O štai masinės žiniasklaidos puslapiuose paleovizito idėja buvo iškeliama periodiškai. Taip dar 1919 m. nenuilstamas neįprastų faktų rinkėjas Čarlzas Fortas išsakė prielaidą, kad jai kurie geologiniai radiniai (pvz., vėliau išgarsėjęs Zalcburgo paralelepipedas) liudija apie „ateivių iš kitų pasaulių“ Žemės lankymą.

Mintį apie svetimo proto poveikį skatino spėjamas aukštas senovės kultūrų pasiekimų lygis bei paplitusi versija apie kosmines Atlantidos šaknis. Po 1947-ųjų pašokęs susidomėjimas NSO tema, vertė analogiškų objektų ieškoti ir praeityje. Ką besakyti apie fantastiką! 5-6 dešimtm. sankirtoje paleovizitų tema ėmė skverbtis į mokslininkų fantastikos kūrinius.

Ypač iškalbingas atvejis, kai 1951 m. pasirodė Manfredo Langrenuso romanas „Mėnulio imperija“, pagal kurį visa žmonių giminė sukurta galingos ateivių civilizacijos. Tačiau paslaptis glūdėjo tame, kad autoriaus pseudonimu dangstėsi žinomas Austrijos mokslininkas Fridrichas Hechtas**). Jo kolegos tai žinojo ir netrukus romanas kėlė ne vien literatūrinį susidomėjimą.

Po trijų metų Vokietijos žurnale „Kosmonautika“ pasirodė nedidelis Irenos Zenger-Bredt***) straipsnis, prasidedantis prisipažinimu, kad nuo Langrenuso romano pasirodymo jos neapleido mintis, kad „tame kažkas yra“. Ar ne ateivių vizitų įkvėpti mitai apie dievus, angelus ir valkirijas, atskrendančius iš dangaus, o taipogi ir daugybė folkloro padavimų apie žmogaus skraidymus? Juk nustatyta, kad folkloro siužetai turi realų pagrindą.
Sumerian Winged Beings

Ties 6-7 dešimtm. riba paleovizitai gavo šansą patekti į mokslinius tyrinėjimus. Mat radioastronomija ir technika pasiekė lygį, kai tapo aišku, kad radijo ryšis įmanomas su artimiausiomis žvaigždėmis. Imta klausytis kosmoso ieškant prasmingų signalų, pasipylė straipsniai ir monografijos apie galimus kontaktus su nežemiškomis civilizacijomis. Dar didesnį postūmį minčiai davė kosminės eros pradžia.

Danikeno sujudinimas

Erich Daniken

Galiausiai tema tapo mėgėjų duona. Vienas aktyviausių jos propaguotojų buvo šveicaras Erichas fon Danikenas, tapęs tarptautinio Senovės astronomijos draugijos, įkurtos 1973 m. rugsėjo 14 d., lyderiu. Jo knygos labai populiarios, pagal jas susukti filmai (pvz., „Prisiminimai apie ateitį“). Mat Danikenas labai apsiskaitęs, jo energija užkrečiama, jis išvažinėjo visą Žemės rutulį. Ir pats Danikenas įsitikinęs, kad pilnaverčiam istoriniam tyrimui visai nebūtinas profesionalus parengimas ir specialios žinios, kurios netgi trukdo „laisvam fantazijos polėkiui“. Ne veltui jo argumentacija apeliuoja į „sveiką protą“.

Bendrai, jo koncepcija tokia: kosmoso civilizacijų pasiuntiniai Žemėje apsilankė ne kartą. Per pirmąjį vizitą jie – nei daug, nei mažai – „pagal atvaizdą savo“ sukūrė homo sapiens. Tam jie pakoregavo hominidų, tuo metu jau išsiskyrusių iš beždžionių, paveldimumą. Tai grindžiama nuorodomis į genų inžineriją, nuskambėjusiomis publikacijomis apie „mėgintuvėlio vaikus“ ir mitus apie dievišką žmogaus kilmę. Štai kaip iššifruojama Adomo ir Ievos istorija:
Astronautai iš kitų planetų (elohimai) pradėjo nuo vyriškos lyties būtybės „auginimo“. Tada iš jo paėmė „ląstelieną“, kad iš jos išaugintų pirmąją moterį (iš čia biblinis „šonkaulio“ motyvas). Siekdami izoliuoti pirmuosius žmones nuo aplinkos, jie buvo uždaryti „rezervate“ (Edeno sodai, „prarastasis rojus“). Tačiau ateiviai nelaikė savo eksperimento pilnai pavykusiu ir antrojo vizito metu jiems teko netgi išnaikinti daugumą žmonių (Tvanas), o likusiems atlikti dar vieną dirbtinę „mutaciją“. Ir tik tada pradėjo juntamas kultūrinis progresas: atsirado raštas, matematika, technika, menai, moralės normos. Iš prietaringo nuolankumo savo sutvėrėjams, žmonės juos ėmė vadinti dievais, padarė savo religijų svarbiausiais veikėjais.

Bet ir toliau visas žmonijos vystymasis ėjo „palei planą“, įdėtą į žmones. Tik atrodo, kad idėjos, atradimai ir pan. gimsta žmonėms, iš tikro, patiems to nesuvokiant, informacija gaunama iš „elohimų“ įdėtos paveldėtos genetinės informacijos. Argi nuostabu, kad mintis a[ie ateivius iš kosmoso kilo vienu metu daugeliui žmonių?!

Danikino sėkmė ne juokais suneramino mokslininkus ir mokslo populiarintojus. Kilo kritinių publikacijų banga. Bet kokia likimo ironija – oficialusis mokslas, praignoravęs pagrįstą M. Agresto, K. Sagano ir kt. mokslininkų požiūrį, sureagavo tik pasipylus tuščiaraščių srautui. Ir vis tik reikia pripažinti, „diletantas“ sugebėjo šviežiau pažvelgti į klausimą, atkreipti dėmesį į faktus, kažkodėl nepastebėtus mokslo, ir jais remiantis sukurti savitą pasaulėžiūrą.

Netgi išdėstyti apibendrintą Danikino poziciją nėra lengva, nes kiekvienoje publikacijoje ji nuolat kinta ir ji pilna vidinių prieštaravimų. Štai knygoje „Pasėliai ir kosmosas“ jis aprašo kosmose kilusią kovą „tarp dviejų priešiškų [nežemiečių] partijų“, kai pralaimėjusi pusė rado prieglobstį Žemėje, kur genų inžinerijos priemonėmis sukūrė žmonių giminę. O vėlesnėse knygose ši versija ... išnyksta. Ne paneigiama, ne praplečiama – tiesiog neminima. Daugelio mitų minimus milžinus Danikenas sieja tai su ateiviais iš Marso, tai pirmaisiais ir nepavykusiais „dievų“ eksperimentais, tai palikuonimis, gimusiais iš ateivių sąjungos su Žemės moterimis. Ir sunkiausia atsakyti į klausimą – o kodėl jiems visa tai reikėjo daryti?

Taigi Danikenas pradėjo visą senovinių ateivių bumą ir įkvėpė kitus paleokontakto idėjas postulavusius autorius, tokius kaip ateivius anunakius iš klajojančios Nibiru planetos savo veikaluose aprašiusį Zacharijų Sitčiną ar Robertą Temple’ą, maniusį, kad senovės šumerai kontaktavo su ateiviais amfibijomis. Knygoje „Kosminių dievų ištakos“ Colavito*) teigia, kad panašumai tarp Lovecrafto ir Dänikeno idėjų buvo pastebėti jau 1982 m., tačiau Danikenas teigė niekada neskaitęs ir net negirdėjęs apie Lovecraftą. Tačiau akivaizdu, kad Danikenas galėjo perimti Lovecrafto idėjas jų niekada neskaitęs – jis jas perėmė per jų propaguotojus ir, parašęs jomis paremtą bestselerį, išpopuliarino paversdamas visuotinai žinomomis. Tiesa, Colavito padaro keletą klaidų – senovinių astronautų teorijos buvo populiarios jau prieš Lovecraftą, kai kurias Danikeno idėjas galima aptikti ir kitų XX a. pradžios fantastų ar net jau minėto keistuolio ir tuščiavidurės Žemės teorijos propaguotojo Shaverioraštuose. Tačiau Lovecraftas yra vienas iš šiuolaikinio paleokontakto mito pradininkų ir užmirštų šaltinių, o jo istorijos apie senovinius ateivių miestus jūrų dugne ar padarus iš kitų dimensijų, kurie senovėje buvo žmonių garbinami kaip dievai, transformavosi, įgavo naujus pavidalus ir liovėsi buvusios tik „fikcija“.

Bulwerio-Lyttono ir Lovecrafto pavyzdžiai atskleidžia įdomią mitų savybę inkorporuoti savo ištakas į besiformuojantį naratyvą. Galima matyti, kaip ankstesnio, „fizinio“ pagrindo neturinčios fantastinės idėjos, patekusios į jas tikromis laikančių asmenų smegenis ir jų perpasakotos, įgauna kitokį pavidalą. Dar įdomiau tai, kad ir jų šaltinis yra ezoterizuojamas ir peraiškinamas, paverčiamas ezoterinio pasaulio dalimi: mokslinės fantastikos autoriaus sukurtas kūrinys nebelaikomas kūriniu, jis praryja ir inkorporuoja patį autorių. Mitai auga ir evoliucionuoja, ir juos, atrodo, sukritikuoti ir paneigti turintys šaltiniai naujųjų mitų pasakotojų yra perrašomi taip, kad pavojinga savo profaniškumu mito kilmė būtų „sakralizuota“ ir pati taptų naujo naratyvo dalimi. Taip ateistas Lovecraftas staiga gauna žinių iš astralinių visatos metraščių, o Bulweris-Lyttonas virsta rozenkreicerių paslapčių sergėtoju ir keliautoju po požeminius pasaulius. Būtų galima net pajuokauti, kad mitų pasakojimuose dažniausiai tėvai ryja savo vaikus (pvz., Kronas (Saturnas) ryja Dzeuso brolius ir seseris), o tikrovėje mitai praryja savo kūrėjus, ir fantastikos puslapiuose gimęs Orbis Tertius lėtai plinta, jei ne visuotinai, tai bent tam tikroms žmonių grupėms išties pakeisdamas tikrovę.

Problemų ratas

Patys to nepastebėdami tyrinėtojai-mėgėjai parodė daugybę „povandeninių akmenų“. Pirmasis - tai klausimas: o ko mes, tiesą sakant, ieškome? Juk jei nežinome, tai, net radę, galime neatpažinti. Tiesa, bent apytiksliai galime tai apibūdinti: tai atvyko iš kosmoso, biologiškai skiriasi nuo žmonių, turėjo žinių neatitikusių laikmetį. Gerai būtų, jei būtų visi trys požymiai, tačiau pernelyg tikėtina, kad senovės paliudijimuose daug kas praleista.

Ir dar – taip prie ateivių galima priskirti ką tik nori – nuo ant šluotos skraidančios raganos iki Jėzaus Kristaus (pvz., apie tai 7-me dešimtm. daug „patriukšmavo V. Zaicevas). Tarkim, jokia mitologija neišvengė vaizdinių apie už žmones galingesnes bei protingesnes būtybes, išmokiusias žmonių daugybės naudingų dalykų. Neveltui juk, tarkim, K. Saganas atsisakė legendinius šumerų herojus laikyti ateiviais („Kosmoso ryšis“, 1973). Ir pirmieji protėviai nebūtinai leidosi iš dangaus - jie išnerdavo iš vandens, išlįsdavo iš žemės, medžių, uolų ir olų... Ir vis tik juose dangaus sfera kažkaip išskirta – ir svarbiausiu dievu linkstama laikyti dangiškąjį. Nors to priežastys gali būti kur kas gilesnės – juk nuo seno, tai kas aukščiau, linkstama laikyti teigiamu, o kas žemiau – neigiamu („šlovės viršūnė“, „pakylėtieji jausmai“ ir pan.). Juk nuo to, kas aukščiau, priklausė gerovė: lietus, šviesa... Iš dangaus matosi viskas, o pats žmogus neprieinamas paprastam žmogui.

Ir vis tik atmesti legendų negalime – gal jose tikrai kažkas užfiksuota. Juk istorija turi pavyzdžių apie skirtingo lygio kultūrų susidūrimus: Naujosios Gvinėjos papuasų pasakojimai apie Michluką-Maklajų, Melanazijos „kargo“ kultas, actekai Kortesą palaikė sugrįžusiu dievu Kecaltoakliu... Rusijoje folkloristai 20 a. pradžioje įrašinėjo liaudies dainas su fonografu, o tada duodavo paklausyti – toji nematyta mašina kėlė siaubą: „velnias!“ Netgi patys folkloristai kėlė įtarimus: „O jūs patys ar žmonės?“ 1890 m. rudenį virš Olonecko gubernijos praskridus Peterburge paleistam didžiuliam oro balionui su dviem aeronautais, vieno kaimo gyventojai pamanė, kad atėjo pasaulio pabaiga, nes „iš dangaus nusileido Antikristas“, o kitame aeronautus palaikė „šventaisiais“ ir jų garbei uždegė žvakes.

Taip pavyzdį paimkime įdomų Ketrin Langlo-Parker pateiktą Australijos aborigenų mitą apie Pietų kryžiaus atsiradimą. Laiko pradžioje dangaus valdovas sukūrė du vyrus ir vieną moterį, išmokę juso maitintis augalais. Užėjus sausrai, žmonės ėmė badauti. Vienas vyrų užmušė sterblinę pelę ir su moterimi valgė jos mėsą, o kitas vyras, atmetęs visus įkalbinėjimus, jos nevalgė, nors ir buvo mirtinai alkanas. Susipykęs, jis nuėjo į „saulėlydžio pusę“. Jo gentainiai, pavalgę, irgi nuėjo iš paskos. Priėję slėnį, jiedu išvydo jį kitoje slėnio pusėje prie upės. Jie šūktelėjo, kad jis sustotų, tačiau jis nekreipė dėmesio ir ėjo toliau, kol priėjo didelį baltą eukaliptą. Čia jis krito negyvas ant žemės, o greta jo žmonės pamatė juodą būtybę su dviem ugninėmis akimis. Ji įkėlė mirusįjį į medį ir įmetė į drevę. Skubėdami per slėnį. Žmonės išgirdo tokį smarkų sprogimo garsą, kad kaip pakirsti krito ant žemės. Atsikėlę jie nustebę pamatė, kad milžiniškas eukaliptas išrautas iš žemės ir skrieja dangumi pietų link. Jie pastebėjo ugnines akis, švytinčias iš eukalipto... Pagaliau eukaliptas sustojo prie Varambulo (arba Paukščių tako), vedančio į dievų buveinę. Pamažu jis dingo iš akių, ir žmonės matė tik keturias švytinčias akis. Dvejos priklausė mirties dvasiai Jovai, o kitos dvi buvo pirmojo mirusio vyri akimis. Ir nuo tada to rajono gentims Pietų kryžius yra Jaraanda – baltojo eukalipto vieta.

Ar sunku jame įžvelgti raketos startą (raketos neretai būna baltos spalvos dėl termoizoliacijos padidinimo)? O tos keturios žvaigždutės - tai liepsna iš pirmos pakopos, jau atsiskyrusios, bet dar tebeveikiančios, raketos tūbų (paketinė raketos konstrukcija). Labai viskas panašu, ... tačiau tas panašumas, greičiausiai, netikras. Panagrinėkime...

Mitas žinomas dar 20 a. pradžioje, tad neverta jame įžvelgti žemiškų raketų kilimo atspindžius. Lieka kitas variantas: buvo stebimas ateivių kosminio laivo pakilimas. Tačiau vargu ar būtų naudojamas „paketinė“ struktūra – tokia raketos struktūra pateisinama dabartiniame kosmonautikos išsivystymo lygyje, tačiau pernelyg primityvi tarpžvaigždiniams skrydžiams. Tad pagrindinis „keturių žvaigždžių“ motyvas būtų atsitiktinis sutapimas, o kartu ir kitos, mažiau svarbios, analogijos... Tad reiktų pripažinti, paleovizito įrodymui šis mitas nėra pakankamas.

Entuziastai tokių „įrodymų“ surinko daugybę – ir būtent jų panašumas į 20 a. realijas kelia abejones. Tarkim, 1822 m. „Amerikos mokslo žurnalas“ paskelbė apie keistą „judrų akmenį“. Maždaug 1,5 m skersmens granito pusrutulis Niujorko valstijoje guli ant plokščio granito „pjedestalo“. Korespondentą labiausiai sudomino tikslus viršutinės dalies balansavimas... Pusrutulį galima pajudinti netgi , ranka nuo pjedestalo jo nesugebėjo nuversti net 6 žmonės su įrankiais. O šiandien į akis pirmiausia kristų konstrukcijos panašumas į radarą.

Išskirtinę įžvalgos fantaziją parodė danų tyrinėtojas-mėgėjas Frede Melchedegoras. Štai nuo seno žinomame Asirijos bareljefe jis įžvelgė ... ratuotą tanką. Ir atrodytų tikrai: šarvuotas korpusas, bokštelis, vamzdis sustorėjantis gale, vado bokštelis. Tęsti tokius pavyzdžius galima be galo. Ir kiekvieną atskirai apžiūrinėdamas pasiduodi jo magijai: „O jei tikrai?“ Bet apžvelgiant jų vis daugiau ir daugiau, sukirba abejonė – juk negalėjo jų civilizacija būti tokia panašia į mūsų! Ypač kalbant apie labiau išsivysčiusią civilizaciją, įveikusią tarpžvaigždines erdves... Tokį prieštaravimą pirmieji Ukrainos žurnale „Znanija ta pracia“ žurnale 1965 m. išsakė V. Andrijenko, S. Koifmanas, V. Kordiumas ir kt. Atskiru atveju, „ratuoto tanko“ atveju žinoma, kad tai ne joks tankas, o taranas – jei paimsime visą bareljefą (o ne tik jo dalį), tai pamatysime griaunamą miesto sieną, o virš „tanko“ bokštelio žvalgosi karys su lanku.
Assyrian Tank

battery structure O kaip su kultūrinėmis anomalijomis? Istorija žino gausybę „neįtikėtinų išradimų“: senovės mokymai apie apvalią žemę ir atomus, Delio koloną iš grynos geležies, majų krištolinė kaukolė, 1 a. pr. m.e. „skaičiavimo mašina“, rasta prie Andikiriros salos. Ar žmonės, be pagalbos iš šalies, galėjo tai sukurti? Apie tai tebesiginčijama. Tačiau vėl paklauskime iš kito galo – ar jie „normalūs“ moksliniam svečių iš kosmoso lygiui?

Paimkime 2000 m. senumo elektros baterijas iš Irako. Net mums tasai galvaninis elementas atrodytų primityviu. Tas pats su senovės statiniais, mus stulbinančiais savo masyvumu ir statybos tikslumu. Inkų Saksauamano tvirtovės sienos sudėliotos iš labai tiksliai pritaikytų skirtingų dydžių ir netaisyklingos formos akmenų. Tiayanake kai kurie blokai sukabinti dar gudriau, vieno akmens išsikišimas tiksliai gulė į įdubą kitame bloke, be to, blokų sukabinimui panaudotos ir geležinės skabės. Ir vėl kritikai klausia: jei tai padėjo ateiviai, kodėl jie nepanaudojo progresyvesnio statybos būdo – iš vienodų blokų, sutvirtintų skiediniu?

Na žinoma, ir tokį „atsišaudymą“ panaudoja ir Danikenas, galima teigti, kad labai pažengę ateiviai žmonėms perdavė tik santykinai nesudėtingas žinias, kurias to meto žmonės galėjo suprasti ir savarankiškai panaudoti.

Nemažai sunkumų tyrinėjant sudaro ir tai, kad galime tyrinėti tik netiesioginius požymius. Užuominų ieškome žodiniame palikime ir pirmykščiuose atvaizdavimuose. Taigi, tyrinėtoją informacija pasiekia jau keliskart perdirbta senai dingusių epochų sąmonės.


*) Jasonas Kolavitas (Jason Colavito, g. 1981 m.) – amerikiečių rašytojas, altenatyviosios archeologijos propaguotojas. Parašė nemažai knygų, iš jų paminėtinos: „Ateivių dievų kultas“ (2005), „Pažinus baimę“ (2007), „Jasonas ir argonautai per amžius“ (2014)... Publikavosi ir „Skeptic“ žurnale. Savo vetainėje taip pat skleidžia alternatyviosios istorijos, okultizmo ir panašią informaciją.

**) Fridrickas Hechtas (Friedrich Hecht,1903-1980) – austrų chemikas ir rašytojas-fantastas (Manfred Langrenus pseudonimu). 1943-50 m. profesoriavo Graco technologijos un-te, o 1959-73 m. buvo profesoriumi vienoje ir Analitinės chemijos instituto vadovu.
Jo fantastiniai kūriniai: „Mėnulio imperija“ (1951), „Kentauro Alfos prakeiksmas“ (1955). Įdomi ir knyga „Meteoritai kaip nežemiškų įvykių ir kosminių spindulių liudininkai“ (1966).

***) Irena Zanger-Bredt (Irene Reinhild Agnes Elisabeth Sanger-Bredt, 1911-1983) - vokiečių inžinierė, matematikė, fizikė. Jai priskiriama tarpžemyninio erdvėlaivio-bombonešio idėja, išsakyta dar iki Antrojo pasaulinio karo. Karo metu jos uždavinys buvo reaktyvinių skrydžių bandymų analizė. 1945 m. persikėlė į Paryžių ir dirbo toje pat srityje. 1954 m. grįžo į Vokietiją ir dirbo Reaktyvinės traukos fizikos institute, 1960 m. buvo viena iš Tarptautinės aeronautikos asociacijos steigėjų.

Taip pat skaitykite: M. Agrestas. Senovės kosmonautai      
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?      
Paleovizitai: ieškant įrodymų (dogonai)      

Papildomai skaitykite:
10 keistų radinių
„Sutvėrėjo“ žemėlapis
Slibinai-gundytojai
Įsiveržimas į Žemę
NSO tyrinėjimai JAV
Dropa skrituliai (Kinijoje)
NSO nusileidžia žemiau
Žmonių rasės tyrinėjimas
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Septynių spindulių Saulės brolija
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Šumero žlugimas: branduolinė katastrofa gilioje senovėje?
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Kaip visuomenė priima NSO reiškinius?
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Stebėtojai: Dievo sūnūs
NSO prigimtis moksliškai
Malūnsparnio hieroglifas
NSO stebėti esant ore
Duobių kaspinai Peru
10 senovės civilizacijų
Paragvajaus vikingai
"Marsiečio" kapas
Dedalo skraidyklė
NSO per amžius
Roswello avarija
Nazca linijos
Kodėl jų nėra?
NSO kilmė

 

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis
Fantastikos puslapis