Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Paleovizitai: idėjos istorija
Daugelis tai girdėjo ateiviai galėjo aplankyti Žemę gilioje senovėje. Idėjos ištakos Taip pat skaitykite:
Senovės astronautai
Idėja kilo iš labai paprasto pasamprotavimo. Mintis apie skridimą seniai drumstė žmogaus mintį, ne ką
jaunesnė ir mintis, kad kosmose gyvena protingos būtybės. 17 a. vienas po kito ėmė pasirodyti kūriniai,
aprašantys skrydį į Mėnulį ir susipažinimą su jo gyventojais. Tolimesniam minties išvystymui tereikia
paklausti: jei galime nuskristi pas juos, tai kodėl jie negali aplankyti mūsų?
Būtent tokia loginė išvada pristatoma Bernaro de Fontanelio Pokalbiuose apie pasaulių gausą. Knyga
parašyta autoriaus dialogo su smalsia markize forma. Markizę bandoma įtikinti, kad Mėnulio gyventojai
anksčiau už žmones galėjo įvaldyti skrydžio meną. Tačiau tada Mėnulio gyventojai turėjo mums pasirodyti,
- atkerta markizė. Autoriaus atsakymas jai savotiškai logiškas. Jis primena, kad europiečiai tūkstančius metų
vystė navigaciją, kol pasiekė Ameriką. Tokia pati skuba būdinga ir dangaus erdvių įveikimui. Galbūt
mėnuliečiai jau sugeba įveikti nedidelius atstumus oru... Kai jie pasieks daugiau ir įgaus patirties, mes juos išvysime...
Fontanelio (kaip ir kitų po jo) samprotavimai rėmėsi akivaizdžiu dalyku: ateivių iš kitų planetų
neužfiksuota. Beliko tik duoti tam tinkamą paaiškinimą...
Ir reikėjo drąsos suabejoti tokios išvados akivaizdumu. Gal vis tik buvo apsilankyta, tik mes nerandame
pėdsakų? Gal tai paminėta istoriniuose dokumentuose, tik tai vadinta kitaip? Ir atsakymas nuskambėjo tame
pačiame 17 a. Sirano de Baržerako romane "Kita šviesa, arba kosminė istorija apie Mėnulio imperijas ir
valstybes" (beje, išleistame anksčiau už Fontanelį). Keistas dalykas šiandien jį skaityti netgi įdomiau, nei jo
pasirodymo laikais. Jame kalbama apie beribę Visatą ir materialistinį įvairių stebuklų pagrindą, apie
psichoterapiją ir šviesos korpuskules, o taip pat ir daugiapakopę raketą, skirtą skrydžiui į Mėnulį (papildomai
apie tai http://www.nso.lt/history/moon-7.htm#berzerak >>>> ). Ir joje Saulės gyventojas pasakoja, kad jisai
ir jo draugai ne kartą lankėsi žemėje. Be abejonės girdėjote apie mus, nes juk mus vadina orakulais,
nimfomis, dvasiomis, fėjomis, vampyrais, gnomais, najadėmis, inkubais, vaiduokliais, šešėliais ir
pamėklėmis... Pats pasakotojas demonu pavidalu dėstė idėjas Sokratui, bendravo su Kampanela ir daktaru
Faustu. Galiausiai, nusivylę žemiečių nemandagumu, kosmoso svečiai paliko Žemę.
Jei tai būtų išdėstyta moksliniame traktate, garantuotai tai pavadintume pirmuoju hipotezės apie
ateivius variantu. Tačiau pasirinktas žanras nuteikė kitokiam nusiteikimui. Puikūs Sirano nuspėjimai ilgam
buvo nurašyti fantazijos žaismui (iš pirmojo leidimo pratarmės).
Paleovizito idėja atgimė 19 a. viduryje Žiulio Verno herojų, skrendančių kosmoso sviedinyje (Aplink
Mėnulį, žr. >>>>>), žodžiuose. Jų ginčas prasideda panašiai kaip pas Fontanelį.
Barbikenas ir Nikolė samprotauja, kad jei Mėnulyje yra gyventojų, tai jų civilizacija tikriausiai aplenkė žemiškąją; ir bent jau išskristi iš Mėnulio
lengviau nei iš Žemės dėl mažesnės traukos jėgos. Tada Mišelis Ardanas replikuoja pakartodamas
įžvalgiosios markizės žodžius, tai kodėl jie nepaleido sviedinio į Žemę? Toliau pokalbis vyksta kitaip.
- O kas tau sakė, kad jie to nepadarė? ramiai atrėmė Barbikenas. Ž. Vernas visada stengėsi kiek pažaboti savo fantaziją, kad nenutoltų ypač
toli nuo mokslo. Tad ir nesurizikavo, kaip Sirano, įžvelgti paleovizito ženklus praeities paminkluose. Tačiau vis tik negalėjo
besąlygiškai atmesti tokios galimybės.
Savita diskusija vyko 1930 m. žurnale Novoje vremia (Naujasis laikas). Jos pretekstu tapo
prenumeratoriaus Nr. 41912 laiškas. Samprotavimai nepasižymėjo ypatingu originalumu, tačiau įdomi buvo
išvada: kadangi Visatoje, be abejonių, yra ir labiau išsivysčiusių kultūrų už žemiškąją, tai kodėl Žemės iki
šiol neaplankė kitų pasaulių gyventojai? Jis matė tik vienintelį galimą paaiškinimą tarpplanetiniai skrydžiai neįmanomi.
Redakcija šį požiūrį paprašė pakomentuoti
K. E. Ciolkovskį
ir N. A. Ryniną, o taip pat žinomą
populiarizatorių J. I. Perelmaną.
Mokslininkai pareiškė apie nenuginčijamą tarpplanetinių kelionių galimumą,
tačiau dėl apsilankymo Žemėje jų nuomonės išsiskyrė, o jų atsakymai apėmė visą aptartą galimų tokio vizito
sprendimų spektrą.
J. Perelmanas įtikinėjo, kad aplamai nežemiečių pasirodymas mūsų planetoje yra mažai tikėtinas įvykis.
K. Ciolkovskis pasisakė optimistiškiau: Mūsų dispozicijoje tik nelankymo Žemėje kelis tūkstančius
sąmoningos žmonijos gyvavimo metų faktas. O praeiti ir būsimi laikai! Ir visai viltingai nuskamba N. Rynino
žodžiai: Jei pažvelgsime į gilios senovės legendas bei sakmes, tai pastebėsime keistą sutapimą legendose
šalių, atskirtų vandenynų ir dykumų. Tas sutapimas tame, kad daugelyje legendų kalbama apie kitų pasaulių
gyventojų apsilankymą Žemėje neatmenamais laikais. Kodėl nepriimti, kad tų legendų pagrindą sudaro koks nors tiesos grūdas?
Tik gaila, kad panašios publikacijose nestimuliavo tolimesnio klausimo aptarimo. O štai masinės
žiniasklaidos puslapiuose paleovizito idėja buvo iškeliama periodiškai. Taip dar 1919 m. nenuilstamas
neįprastų faktų rinkėjas Čarlzas Fortas išsakė prielaidą, kad jai kurie geologiniai radiniai
(pvz., vėliau išgarsėjęs Zalcburgo paralelepipedas) liudija apie ateivių iš kitų pasaulių Žemės lankymą.
Mintį apie svetimo proto poveikį skatino spėjamas aukštas senovės kultūrų pasiekimų lygis bei paplitusi
versija apie kosmines Atlantidos šaknis. Po 1947-ųjų pašokęs susidomėjimas NSO tema, vertė analogiškų
objektų ieškoti ir praeityje. Ką besakyti apie fantastiką! 5-6 dešimtm. sankirtoje paleovizitų tema ėmė
skverbtis į mokslininkų fantastikos kūrinius.
Ypač iškalbingas atvejis, kai 1951 m. pasirodė Manfredo Langrenuso romanas Mėnulio imperija, pagal
kurį visa žmonių giminė sukurta galingos ateivių civilizacijos. Tačiau glūdėjo tame, kad autoriaus pseudonimu
dangstėsi žinomas Austrijos mokslininkas Fridrichas Chechtas. Jo kolegos tai žinojo ir netrukus romanas
kėlė ne vien literatūrinį susidomėjimą.
Po trijų metų Vokietijos žurnale Kosmonautika pasirodė nedidelis Irenos Zenger-Bredt straipsnis,
prasidedantis prisipažinimu, kad nuo Langrenuso romano pasirodymo jos neapleido mintis, kad tame
kažkas yra. Ar ne ateivių vizitų įkvėpti mitai apie dievus, angelus ir valkirijas, atskrendančius iš dangaus, o
taipogi ir daugybė folkloro padavimų apie žmogaus skraidymus? Juk nustatyta, kad folkloro siužetai turi realų pagrindą.
Ties 6-7 dešimtm. riba paleovizitai gavo šansą patekti į mokslinius tyrinėjimus. Mat radioastronomija ir
technika pasiekė lygį, kai tapo aišku, kad radijo ryšis įmanomas su artimiausiomis žvaigždėmis. Imta
klausytis kosmoso ieškant prasmingų signalų, pasipylė straipsniai ir monografijos apie galimus kontaktus su
nežemiškomis civilizacijomis. Dar didesnį postūmį minčiai davė kosminės eros pradžia.
Galiausiai tema tapo mėgėjų duona. Vienas aktyviausių jos propaguotojų buvo šveicaras Erichas fon
Danikenas, tapęs tarptautinio Senovės astronomijos draugijos, įkurtos 1973 m. rugsėjo 14 d., lyderiu. Jo
knygos labai populiarios, pagal jas susukti filmai (pvz., Prisiminimai apie ateitį). Mat Danikenas labai
apsiskaitęs, jo energija užkrečiama, jis išvažinėjo visą Žemės rutulį. Ir pats Danikenas įsitikinęs, kad
pilnaverčiam istoriniam tyrimui visai nebūtinas profesionalus parengimas ir specialios žinios, kurios netgi
trukdo laisvam fantazijos polėkiui. Ne veltui jo argumentacija apeliuoja į sveiką protą.
Bendrai, jo koncepcija tokia: kosmoso civilizacijų pasiuntiniai Žemėje apsilankė ne kartą. Per pirmąjį vizitą jie
nei daug, nei mažai pagal atvaizdą savo sukūrė homo sapiens. Tam jie pakoregavo hominidų,
tuo metu jau išsiskyrusių iš beždžionių, paveldimumą. Tai grindžiama nuorodomis į genų inžineriją,
nuskambėjusiomis publikacijomis apie mėgintuvėlio vaikus ir mitus apie dievišką žmogaus kilmę. Štai kaip
iššifruojama Adomo ir Ievos istorija: Bet ir toliau visas žmonijos vystymasis ėjo palei planą, ėdėtą į žmones. Tik atrodo, kad idėjos,
atradimai ir pan. gimsta žmonėms, iš tikro, patiems to nesuvokiant, informacija gaunama iš elohimų įdėtos
paveldėtos genetinės informacijos. Argi nuostabu, kad mintis a[ie ateivius iš kosmoso kilo vienu metu daugeliui žmonių?!
Danikino sėkmė ne juokais suneramino mokslininkus ir mokslo populiarintojus. Kilo kritinių publikacijų banga.
Bet kokia likimo ironija oficialusis mokslas, praignoravęs pagrįstą M. Agresto, K. Sagano ir kt.
mokslininkų požiūrį, sureagavo tik pasipylus tuščiaraščių srautui. Ir vis tik reikia pripažinti, diletantas sugebėjo šviežiau
pažvelgti į klausimą, atkreipti dėmesį į faktus, kažkodėl nepastebėtus mokslo, ir jais remiantis sukurti savitą pasaulėžiūrą.
Netgi išdėstyti apibendrintą Danikino poziciją nėra lengva, nes kiekvienoje publikacijoje ji nuolat kinta ir ji
pilna vidinių prieštaravimų. Štai knygoje Pasėliai ir kosmosas jis aprašo kosmose kilusią kovą tarp dviejų
priešiškų [nežemiečių] partijų, kai pralaimėjusi pusė rado prieglobstį Žemėje, kur genų inžinerijos
priemonėmis sukūrė žmonių giminę. O vėlesnėse knygose ši versija ... išnyksta. Ne paneigiama, ne
praplečiama tiesiog neminima. Daugelio mitų minimus milžinus Danikenas sieja tai su ateiviais iš Marso, tai
pirmaisiais ir nepavykusiais dievų eksperimentais, tai palikuonimis, gimusiais iš ateivių sąjungos su Žemės
moterimis. Ir sunkiausia atsakyti į klausimą o kodėl jiems visa tai reikėjo daryti?
Problemų ratas
Patys to nepastebėdami tyrinėtojai-mėgėjai parodė daugybę povandeninių akmenų. Pirmasis - tai
klausimas: o ko mes, tiesą sakant, ieškome? Juk jei nežinome, tai, net radę, galime neatpažinti. Tiesa, bent
apytiksliai galime tai apibūdinti: tai atvyko iš kosmoso, biologiškai skiriasi nuo žmonių, turėjo žinių
neatitikusių laikmetį. Gerai būtų, jei būtų visi trys požymiai, tačiau pernelyg tikėtina, kad senovės
paliudijimuose daug kas praleista.
Ir dar taip prie ateivių galima priskirti ką tik nori nuo ant šluotos skraidančios raganos iki Jėzaus
Kristaus (pvz., apie tai 7-me dešimtm. daug patriukšmavo V. Zaicevas). Tarkim, jokia mitologija neišvengė
vaizdinių apie už žmones galingesnes bei protingesnes būtybes, išmokiusias žmonių daugybės naudingų
dalykų. Neveltui juk, tarkim, K. Saganas atsisakė legendinius šumerų herojus laikyti ateiviais
(Kosmoso ryšis, 1973). Ir pirmieji protėviai nebūtinai leidosi iš dangaus - jie išnerdavo iš vandens, išlįsdavo iš žemės,
medžių, uolų ir olų... Ir vis tik juose dangaus sfera kažkaip išskirta ir svarbiausiu dievu linkstama laikyti
dangiškąjį. Nors to priežastys gali būti kur kas gilesnės juk nuo seno, tai kas aukščiau, linkstama laikyti
teigiamu, o kas žemiau neigiamu (šlovės viršūnė, pakylėtieji jausmai ir pan.). Juk nuo to, kas aukščiau,
priklausė gerovė: lietus, šviesa... Iš dangaus matosi viskas, o pats žmogus neprieinamas paprastam žmogui.
Ir vis tik atmesti legendų negalime gal jose tikrai kažkas užfiksuota. Juk istorija turi pavyzdžių apie
skirtingo lygio kultūrų susidūrimus: Naujosios Gvinėjos papuasų pasakojimai apie Michluką-Maklajų,
Melanazijos kargo kultas, actekai Kortesą palaikė sugrįžusiu dievu Kecaltoakliu... Rusijoje folkloristai 20 a.
pradžioje įrašinėjo liaudies dainas su fonografu, o tada duodavo paklausyti toji nematyta mašina kėlė
siaubą: velnias! Netgi patys folkloristai kėlė įtarimus: O jūs patys ar žmonės? 1890 m. rudenį virš
Olonecko gubernijos praskridus Peterburge paleistam didžiuliam oro balionui su dviem aeronautais, vieno
kaimo gyventojai pamanė, kad atėjo pasaulio pabaiga, nes iš dangaus nusileido Antikristas, o kitame
aeronautus palaikė šventaisiais ir jų garbei uždegė žvakes.
Kaip pavyzdį paimkime įdomų Ketrin Langlo-Parker pateiktą Australijos aborigenų mitą apie Pietų kryžiaus
atsiradimą. Laiko pradžioje dangaus valdovas sukūrė du vyrus ir vieną moterį, išmokę juso maitintis
augalais. Užėjus sausrai, žmonės ėmė badauti. Vienas vyrų užmušė sterblinę pelę ir su moterimi valgė jos
mėsą, o kitas vyras, atmetęs visus įkalbinėjimus, jos nevalgė, nors ir buvo mirtinai alkanas. Susipykęs, jis
nuėjo į saulėlydžio pusę. Jo gentainiai, pavalgę, irgi nuėjo iš paskos. Priėję slėnį, jiedu išvydo jį kitoje
slėnio pusėje prie upės. Jie šūktelėjo, kad jis sustotų, tačiau jis nekreipė dėmesio ir ėjo toliau, kol priėjo
didelį baltą eukaliptą. Čia jis krito negyvas ant žemės, o greta jo žmonės pamatė juodą būtybę su dviem
ugninėmis akimis. Ji įkėlė mirusįjį į medį ir įmetė į drevę. Skubėdami per slėnį. Žmonės išgirdo tokį smarkų
sprogimo garsą, kad kaip pakirsti krito ant žemės. Atsikėlę jie nustebę pamatė, kad milžiniškas eukaliptas
išrautas iš žemės ir skrieja dangumi pietų link. Jie pastebėjo ugnines akis, švytinčias iš eukalipto... Pagaliau
eukaliptas sustojo prie Varambulo (arba Paukščių tako), vedančio į dievų buveinę. Pamažu jis dingo iš akių,
ir žmonės matė tik keturias švytinčias akis. Dvejos priklausė mirties dvasiai Jovai, o kitos dvi buvo pirmojo
mirusio vyri akimis. Ir nuo tada to rajono gentims Pietų kryžius yra Jaraanda baltojo eukalipto vieta.
Ar sunku jame įžvelgti raketos startą (raketos neretai būna baltos spalvos dėl termoizoliacijos
padidinimo)? O tos keturios žvaigždutės - tai liepsna iš pirmos pakopos, jau atsiskyrusios, bet dar
tebeveikiančios, raketos tūbų (paketinė raketos konstrukcija). Labai viskas panašu, ... tačiau tas panašumas,
greičiausiai, netikras. Panagrinėkime...
Mitas žinomas dar 20 a. pradžioje, tad neverta jame įžvelgti žemiškų raketų kilimo atspindžius. Lieka kitas
variantas: buvo stebimas ateivių kosminio laivo pakilimas. Tačiau vargu ar būtų naudojamas paketinė
struktūra tokia raketos struktūra pateisinama dabartiniame kosmonautikos išsivystymo lygyje, tačiau
pernelyg primityvi tarpžvaigždiniams skrydžiams. Tad pagrindinis keturių žvaigždžių motyvas būtų
atsitiktinis sutapimas, o kartu ir kitos, mažiau svarbios, analogijos... Tad reiktų pripažinti, paleovizito
įrodymui šis mitas nėra pakankamas.
Entuziastai tokių įrodymų surinko daugybę ir būtent jų panašumas į 20 a. realijas kelia abejones.
Tarkim, 1822 m. Amerikos mokslo žurnalas paskelbė apie keistą judrų akmenį. Maždaug 1,5 m skersmens
granito pusrutulis Niujorko valstijoje guli ant plokščio granito pjedestalo. Korespondentą labiausiai
sudomino tikslus viršutinės dalies balansavimas... Pusrutulį galima pajudinti netgi , ranka nuo pjedestalo jo
nesugebėjo nuversti net 6 žmonės su įrankiais. O šiandien į akis pirmiausia kristų konstrukcijos panašumas į radarą.
Išskirtinę įžvalgos fantaziją parodė danų tyrinėtojas-mėgėjas Frede Melchedegoras. Štai nuo seno
žinomame Asirijos bareljefe jis įžvelgė ... ratuotą tanką. Ir atrodytų tikrai: šarvuotas korpusas, bokštelis,
vamzdis sustorėjantis gale, vado bokštelis. Tęsti tokius pavyzdžius galima be galo. Ir kiekvieną atskirai
apžiūrinėdamas pasiduodi jo magijai: O jei tikrai? Bet apžvelgiant jų vis daugiau ir daugiau, sukirba abejonė
juk negalėjo jų civilizacija būti tokia panašia į mūsų! Ypač kalbant apie labiau išsivysčiusią civilizaciją,
įveikusią tarpžvaigždines erdves... Tokį prieštaravimą pirmieji Ukrainos žurnale Znanija ta pracia žurnale
1965 m. išsakė V. Andrijenko, S. Koifmanas, V. Kordiumas ir kt. Atskiru atveju, ratuoto tanko atveju
žinoma, kad tai ne joks tankas, o taranas jei paimsime visą bareljefą (o ne tik jo dalį), tai pamatysime
griaunamą miesto sieną, o virš tanko bokštelio žvalgosi karys su lanku. O kaip su kultūrinėmis anomalijomis? Istorija žino gausybę neįtikėtinų išradimų: senovės mokymai apie
apvalią žemę ir atomus, Delio koloną iš grynos geležies, majų krištolinė kaukolė, 1 a. pr. m.e. skaičiavimo
Paimkime 2000 m. senumo elektros baterijas iš Irako. Net mums tasai galvaninis elementas atrodytų
primityviu. Tas pats su senovės statiniais, mus stulbinančiais savo masyvumu ir statybos tikslumu. Inkų
Saksauamano tvirtovės sienos sudėliotos iš labai tiksliai pritaikytų skirtingų dydžių ir netaisyklingos formos
akmenų. Tiayanake kai kurie blokai sukabinti dar gudriau, vieno akmens išsikišimas tiksliai gulė į įdubą kitame
bloke, be to, blokų sukabinimui panaudotos ir geležinės skabės. Ir vėl kritikai klausia: jei tai padėjo ateiviai,
kodėl jie nepanaudojo progresyvesnio statybos būdo iš vienodų blokų, sutvirtintų skiediniu?
Na žinoma, ir tokį atsišaudymą panaudoja ir Danikenas, galima teigti, kad labai pažengę ateiviai
žmonėms perdavė tik santykinai nesudėtingas žinias, kurias to meto žmonės galėjo suprasti ir savarankiškai panaudoti.
Nemažai sunkumų tyrinėjant sudaro ir tai, kad galime tyrinėti tik netiesioginius požymius. Užuominų ieškome
žodiniame palikime ir pirmykščiuose atvaizdavimuose. Taigi, tyrinėtoją informacija pasiekia jau keliskart perdirbta senai dingusių epochų sąmonės.
Taip pat skaitykite:
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
Papildomai skaitykite:
|