Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Istorinis diskursas

Baikonūro tremtyje  

Būna pranašiškų dalykų... Atseit*), 1848 m. „Maskvos gubernijos žinios“ parašė:
„Miestelėną Nikiforą Nikitiną už maištingas kalbas apie skridimą į Mėnulį išsiųsti į Baikonūro kirgizų gyvenvietę“.

Dabar apie skrydžius į Mėnulį svajoja ir valdžia. Tačiau jei miestelėnas tai darė tyra širdimi, tai valdžia tik įsitikinusi, kad kitose šalyse jau rengia tokią ekspediciją. Ir tada jau į Baikonūrą siunčiami ne atskiri svajokliai, o ešelonai, pilni kareivių ir inžinierių.

Kadaise didis išminčius Lucijus Anėjus Seneka kažkaip pasakė, kad jei Žemėje tebūtų vienintelė vieta, kurioje matomos žvaigždės, į ją iš visų pusių trauktų žmonės. Vimanas Tačiau imperinėje Rusijoje bei Tarybų sąjungoje daugelis įsitikino, kad labiau priimta į ten tremti, nei vykti savo valia.

O dabar peržvelgsime žmogaus siekio skristi (į žvaigždes ar Mėnulį) ankstyvąjį vystymąsi. Ši idėja persmelkia daugelį šventųjų raštų ir senųjų civilizacijų legendų. Tačiau nesigilinkime į žilą senovę, o pradėkime nuo vėlyvesnių laikų.

17 a. vokiečių astronomas Johanas Kepleris rašo keistą rankraštį „Mathematici olim Imperatorii Somnium, seu opus posthumum de Astronomia lunari“, kuriame savo alter-ego sapne siunčia į Mėnulį. O anglų vyskupas Frensis Godvinas parašo romaną „Žmogus Mėnulyje arba kelionė į tenSirano de Beržerakas išdėsto net 12 (!) būdų, kaip pasiekti Saulę ir Mėnulį, kurių vienas (daugiapakopės raketos) rado įsikūnijimą (daugiau >>>>). Ir didysis Izaokas Niutonas pateikia savąją tarpplanetinio reaktyvinio skrydžio idėją...

Ateina 18 a. ir Danielis Defo**), išgarsėjęs romanu apie Robinzoną Kruzą, išleidžia "Konsolidatorių" (1705), kuriame dėsto savo samprotavimus apie tarpplanetinių skrydžių galimumą. Satyrikas Džonatanas Sviftas vienoje iš Guliverio kelionių aprašo skraidančią Laputos salą. Prancūzų filosofas Volteras, "išrasdamas Mikromegą (32 km aukščio Sirijaus gyventoją), su juo apskrenda Saturną, Jupiterį, Marsą. Švedų filosofas mistikas Emanuelis Svedenborgas, sekdamas Keplerio pėdomis, veikale "Arcana Coelestia" į kelionę po planetas išsiunčia savo sielą. Vokietis Eberhardas Kindermanas pasakoja apie 5 jaunų žmonių skrydį į Marsą kosminiu laivu, kurį tempia 6 lengvi metaliniai rutuliai, iš kurių išsiurbtas oras (daugiau skaitykite ). Prancūzas Foli aprašo elektrinį aparatą, kurio pagalba Scintila, Merkurijaus gyventojas, atskrenda į Žemę...O Rusijoje nedidelė Vasilijaus Levšino apysaka "Naujausias skrydis" (1784), kuriame žemietis savadarbiu skraidančiu aparatu su erelio sparnais patenka į Mėnulį, kur randa selenitų bendruomenę, tvarkomą kareivinių pavyzdžiu.

Start of Sojuz-TMA-4 Tada 19 a., kai Niujorke pasirodo Džozefo Aterlėjaus romanas "Kelionė į Mėnulį", kuriame aprašoma antigravitacinė sudėtis. Edgaras Po labiau tradicinis – jo Hensas Pfalis ten vyksta oro balionu. Tuo pat metu vyksta audringi aptarimai apie gyvenimą Mėnulyje ir optinio ryšio nustatymą su selenitais.

Ir apsireiškia du didieji prancūzų kūrėjai: Kamilis Flamarionas bei Žiulis Vernas. Pirmasis jų gyva suprantama kalba aiškina apie astronomijos pasiekimus, skleidžia daugybės gyvenamų pasaulių idėjas ir būtinybę pakilti į kosmosą. Kūriniai: "Daugybė gyvenamųjų pasaulių" (1862), "Tikri ir įsivaizduojami pasauliai", "Dangaus stebuklai", "Dangaus istorija", "Astralinis dviejų žmonių skrydis kometa iš Žemės į Mėnulį", "Žvaigždžių fantazijos", "Uranija", "Žemė", "Marsas ir sąlygos jame gyventi", "Pasaulio pristatymas", "Populiarios astronomijos lekcijos" ir kt.

Flamarionas įrodinėjo, kad kontaktai tarp pasaulių būtini, todėl neišvengiami. Jo indėlis kosminių skrydžių populiarizacijai milžiniškas. Pateiksime fragmentą iš jo "Populiariosios astronomijos":

Gyvename Žemėje, ant rutulio, kuris skrieja, rieda, sukasi, yra tarsi žaislas daugiau nei 10 nuolatinių ir skirtingų judesių, tačiau esame tokie nežymūs ant to rutulio ir taip nutolę nuo kitų pasaulių, kad visa mums atrodo nejudančiu ir nekintančiu. Tuo tarpu naktis kloja savo patalą, įsižiebia žvaigždės dangaus gilumoje, "vakarė žvaigždė" žiba vakaruos, Mėnulis lieja į atmosferą savo mirgančią dovaną.

Vyksime į kelią, nuskriesim šviesos greičiu! Jau antrąją sekundę pralėksim pro mėnulio pasaulį, mums atveriantį savuosius kraterius ir kalnus bei bevaises lygumas. Nesustosime. Vėl pasirodys Saulė; ji leis mesti paskutinį žvilgsnį į nušviestą Žemę, mažą pasvirusį kamuoliuką, kuris, vis mažėdamas, kris į bedugnę naktį. Štai pasirodo nauja, panaši į mūsų, žemė – Venera, apgyvendinta būtybių, judančių greitai ir staigiai. Toliau praskrendame taip arti Saulės, kad regime jos baisius žybsnius; tačiau tęsiame savo skrydį. Štai ir Marsas, su jo viduržemio jūromis, įlankomis, krantais, milžiniškomis upėmis, su jo tautomis, keistais miestais, jų veikliais ir užimtais gyventojais. Laikas nelaukia – sustoti negalime. Štai pasirodo milžiniškas monstras – Jupiteris. Tūkstantis Žemių už jį mažiau. Kokia jo gyvenimo sparta! Koks triukšmas jo paviršiuje! Kokios audros, kokie ugnikalniai, uraganai jo milžiniškoje atmosferoje. Kokie baisūs gyvūnai jo vandenyse! Ten dar nėra žmogiškos prigimties... Skrendam, skriejam vis aukščiau. Štai pasaulis, kuris toks pat spartus, kaip Jupiterio ir gaubiamas keisto švytėjimo – fantastinė Saturno planeta, aplink kurį dešimt pasaulių, rodančių skirtingas fazes; tokios pat fantastiškos mums ir ten gyvenančios būtybės.

Tęsiam mūsų dangišką skrydį. Uranas, Neptūnas – paskutiniai mums žinomi pasauliai, kuriuos sutinkame savo kelyje. Tačiau kylam dar aukščiau.

Sutinkame blyškią, aptaršytą, tylią ir pavargusią kometą, pasimetusią tarp savo afelio nakties; tačiau dar išskiriame Saulę, kaip ryškią žvaigždę, švytinčią dangaus skliaute. Tuo pačiu 300 tūkstančių km per sekundę greičiu mums pakako 4 val., kad persikeltume iki Neptūno. Tačiau štai jau kelios dienos kaip skrendam pro kometų afelius ir kelias savaites bei mėnesius kertam tyrus, kurie gaubia mūsų Saulės sistemą; sutinkame tik kometas, kurios klajoja nuo vienos sistemos prie kitos, krentančias žvaigždes, meteorus, subyrėjusių pasaulių, išbrauktų iš gyvenimo knygos liekanas. Skriejam, kylam dar aukščiau – tris metus ir 6 mėn. – kol pavyksta pasiekti artimiausią saulę, didingą reginį, binarę saulę, kuri į erdvę šviesos ir šilumos lieja gerokai daugiau nei mūsų saulė. Tačiau nestabtelėsime ir tęsim kelionę 10, 20, 100, 1000 metų tuo pačiu 300 000 km/sek. greičiu. Taip 1000 m. lėksim be poilsio ir sustojimo, apmąstydami pakeliui tas sudėtingas sistemas, tas naujas įvairių dydžių saules, kurių šviesa įsižiebia ir išblėsta; tas nesuskaičiuojamas, besikeičiančias ir didėjančias planetų sistemas, tolimas žemes, apgyvendintas nepažįstamomis įvairiausių formų ir rūšių būtybėmis, tuos įvairiaspalvius palydovus, ir visus tuos netikėtus dangiškus tipus; stebėsim dangiškas žmonijas, sveikinsime jų darbus, kūrinius, jų istorijas, spėliosim apie jų papročius, aistras, idėjas. Tačiau nesustosime! Mums liko dar kitas tūkstantis metų skristi tiesia linija; pasinaudosime jais, pranersim pro tas saulių spiečius, per tą paukščių taką, plyštantį į gabalus, pro tuos baisius gyvybės židinius, keičiančius vienas kitą vienodai žiojinčioje erdvėje; nesistebėsim, kad artėjančios saulės ar tolimos žvaigždės krenta prieš mus lietumi, tarsi ugninės ašaros, amžinai besiritančios į prarają; dalyvausim rutulių susidūrimuose, atgyvenusių žemių sunykime, naujų pasaulių atsiradime, stebėsim sistemų kritimą į kviečiančių žvaigždynų glėbį; tačiau nesustosime! Dar 1000 m., dar 10 tūkst. m., dar 100 tūkst. m. nedelsiant, nesustojant, vis tiesiąja, tuo pačiu 300 000 km/sek. greičiu. Tarkim, kad taip skrendame milijoną metų... Ar pasieksim regimos visatos pakraštį? Prieš mus niūri bedugnė. Tačiau ten. dangaus gelmėje žiebiasi naujos žvaigždės. Pasuksim prie jų, pasieksim jas. Naujas milijonas metų: nauji atradimai, naujos nuostabios žvaigždės. Naujos visatos, nauji pasauliai, naujos žmonijos!

 

Žiulis Vernas parašo 4 fantastinius romanus (Hektoras Sarvadakas. Kelionė ir nuotykiai Saulės pasaulyje", "Begumos 500 milijonų", "Iš Žemės į Mėnulį tiesiu keliu per 97 valandas 20 minučių", "Aplink Mėnulį"), kuriuose pirmąkart buvo siūlomi praktiniai patarimai skrydžiams į kosmosą. Skrydis kometa su vėlesniu nusileidimu į Žemę oro balionu, sviedinio paleidimas į orbitą, trijų žmonių skrydis gyvenamoje kapsulėje į Mėnulį – tai užkrėtė visuomenę, kuri įsitraukė į aptarimus, siūlydama naujas idėjas ir projektus. Į literatūrinį procesą aktyviai įsilieja H. Velsas, vienas pirmųjų aprašęs marsiečių užpuolimą, o vėliau atidavęs duoklę tradicinei skrydžio į Mėnulį temai. Jo amžininkas Džonas Estoras užsimojo dar plačiau, savo personažus antigravitaciniu aparatu siųsdamas į Jupiterį ir Saturną. Storą romaną apie susitikimą su marsiečiais ir tarpplanetinius skraidymus išleidžia "vokiečių fantastikos tėvas" Kurtas Lasvicas, o "vokiečių Ikaras" Hermanas Hansvindtas skelbia pirmą mokslinį didelės keliamosios galios kosminio laivo projektą...

O Rusijoje vis dar skraido po senovei: ant velnio kaip pas Gogolį; juoduoju vandeniu, kaip pas Puškiną (skaitykite, pvz., A. Čechovas. Skraidanti sala)... O iškiliausiu rusų fantastu laikomas kunigaikštis Vladimiras Odojevskis, tačiau ir jis rašo ezoterinius romanus ir kuria technokratinę utopiją „Vieros Pavlovnos ketvirtojo sapno“ dvasia – čia, Žemėje. Tik kartą jis pamini, kad Mėnulio apgyvendinimas būtinas tam, kad būtų išspręstos ateinančios problemos: gyventojų perkėlimas ir gamtos resursų išsekimas.

V. Odojevskio apysakoje „4338-i metai. Martyno Zadekos rankraštis“ (1835) autorius sapne persikelia 2500 m. į ateitį ir „apsigyvena“ kinų studento kūne. Ten aprašomi valdomi aerostatai ir „galvanostatai“, milžiniški tuneliai su jais lekiančiais „elektrovežiais“, oro prognozės ir valdymo sistemos, šilumos saugyklos, panaudojančios Kamčiatkos vulkanų karštį, „magnetiniai telegrafai“, dirbtiniai audiniai ir maistas... Žmonija „rado būdą keliauti į Mėnulį; jis negyvenamas ir naudojamas tik tiekimui į Žemę įvairių vartojimo reikmenų, kuo neleidžia žūti nuo gyventojų pertekliaus. Tos ekspedicijos labai pavojingos, pavojingesnės nei ankstesnės kelionės aplink pasaulį; tose ekspedicijose tenaudojama kariuomenė...“

Tačiau Rusijoje gyvena ir Nikolajus Kibalčičas,  Nikolajus Telešovas ir Nikolajus Morozovas. Savo brošiūras išleido Sergejus Neždanovskis ir Aleksandras Fedorovas. Pasirodė pirmieji Konstantino Ciolkovskio darbai. Tačiau visi jie „ištremti į Baikonūrą“. Jie gali žvelgti į žvaigždes, tačiau net mintis apie tų šviesulių pasiekimą baugina juos. Jie rašo apie „orlaivius“, kurie niekada nepakils virš atmosferos, ir tik liaudininkas Morozovas, sėdėdamas Šliselburgo tvirtovėje, save prablaškydamas fantazuoja, kaip jo ir jo revoliucinės kovos draugų paimti atskries „dangaus laivas“ ir nuskraidins į Mėnulį, į žavingai nuostabų selenitų pasaulį.

Rusų imperijai nereikėjo kosmoso erdvių. O geriausi Rusijos žmonės svajojo apie revoliucinį šalies pertvarkymą – ne žvaigždės jiems buvo galvoje.


*) Pasirodo, kad jokios panašios žinutės nebuvo. Pirmąkart apie „tariamą“ žinutę V. Pimenovas paskelbė 1974 m. „Vakariniame Dniepre“, vėliau prisipažinęs tai buvus feiku.

**) Danielis Defo (Daniel Defoe, 1660-1731) - anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. 1681 m. pradėjo kurti religinius eilėraščius, bet netrukus metė ir pradėjo prekiauti. Žinomiausias D. Defo kūrinys – „Robinzonas Kruzas“ (1719). O šiaip parašė per 500 knygų, pamfletų ir straipsnių įvairiomis temomis. Publicistikoje pasisakė už buruazinė sveiką mąstymą, religinį pakantumą, žodžio laisvę. Laikomas ekonominės žurnalistikos pradininku.

Papildomai skaitykite:
Lenktynės kosmose
Nežinomi kosmonautai
Mokslininkai fantastikai
H. Velso pranašystės
Raketų eros ištakose
Baikonūro statyba
Žmogaus misija kosmose
Svajokliai pried imperiją
Kosminė opera ir Marsas
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Didžioji Marso revoliucija
Daktaro Filipovo atradimas
Per meilės orgijas į žvaigždes
A. Čechovas. Skraidančios salos
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (iki 20 a.)
A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Kodėl NASA kosmodromui pasirinko Floridą?
Dulkėtais tolimų planetų takais
Gluško: metai kosminiame olimpe
Kometų tyrimų istorija
Kosminės operos bangomis
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Septintasis kontinentas
Daugiaveidis Marsas
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Pačiupinėti Visatą
Žmonės Mėnulyje
Mūšis dėl Veneros
NSO kilmė

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis