|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Istorinis diskursas
Būna pranašiškų dalykų... 1848 m. "Maskvos gubernijos žinios" parašė: Dabar apie skrydžius į Mėnulį svajoja ir valdžia. Tačiau jei miestelėnas tai darė tyra širdimi, tai
valdžia tik įsitikinusi, kad kitose šalyse jau rengia tokią ekspediciją. Ir tada jau į Baikonūrą
siunčiami ne atskiri svajokliai, o ešelonai, pilni kareivių ir inžinierių.
Kadaise didis išminčius Lucijus Anėjus Seneka kažkaip pasakė, kad jei Žemėje tebūtų
vienintelė vieta, kurioje matomos žvaigždės, į ją iš visų pusių trauktų žmonės. Tačiau
O dabar peržvelgsime žmogaus siekio skristi (į žvaigždes ar Mėnulį) ankstyvąjį vystymąsi.
Ši idėja persmelkia daugelį šventųjų raštų ir senųjų civilizacijų legendų. Tačiau nesigilinkime į žilą senovę, o pradėkime nuo vėlyvesnių laikų.
17 a. vokiečių astronomas Johanas Kepleris
rašo keistą rankraštį "Mathematici olim Imperatorii Somnium, seu opus posthumum de Astronomia lunari", kuriame savo alter-ego
sapne siunčia į Mėnulį. O anglų vyskupas Frensis Godvinas parašo romaną "Žmogus
Mėnulyje arba kelionė į ten" apie drąsų ispaną Dominiką Gonzalesą, nuvykusį į Mėnulį
"skraidančia mašina", pakinkyta 24 gulbėmis. Prancūzų poetas Sirano de Beržerakas išdėsto
net 12 (!) būdų, kaip pasiekti Saulę ir Mėnulį, kurių vienas (daugiapakopės raketos) rado
įsikūnijimą (daugiau >>>>).
Ir didysis Izaokas Niutonas pateikia savąją tarpplanetinio reaktyvinio skrydžio idėją...
Ateina 18 a. ir Danielis Defo, išgarsėjęs romanu apie Robinzoną Kruzą, išleidžia
"Konsolidatorių", kuriame dėsto savo samprotavimus apie tarpplanetinių skrydžių galimumą.
Satyrikas Džonatanas Sviftas vienoje iš Guliverio kelionių aprašo skraidančią Laputos salą.
Prancūzų filosofas Volteras, "išrasdamas Mikromegą (32 km aukščio Sirijaus gyventoją), su
juo apskrenda Saturną, Jupiterį, Marsą. Švedų filosofas mistikas Emanuelis Svedenborgas,
sekdamas Keplerio pėdomis, veikale "Arcana Coelestia" į kelionę po planetas išsiunčia savo
sielą. Vokietis Eberhardas Kindermanas pasakoja apie 5 jaunų žmonių skrydį į Marsą
kosminiu laivu, kurį tempia 6 lengvi metaliniai rutuliai, iš kurių išsiurbtas oras. Prancūzas Foli
aprašo elektrinį aparatą, kurio pagalba Scintila, Merkurijaus gyventojas, atskrenda į Žemę...O
Rusijoje nedidelė Vasilijaus Levšino apysaka "Naujausias skrydis" (1784), kuriame žemietis
savadarbiu skraidančiu aparatu su erelio sparnais patenka į Mėnulį, kur randa selenitų
bendruomenę, tvarkomą kareivinių pavyzdžiu.
Ir apsireiškia du didieji prancūzų kūrėjai: Kamilis Flamarionas
bei Žiulis Vernas. Pirmasis jų gyva suprantama kalba aiškina apie astronomijos pasiekimus, skleidžia daugybės gyvenamų
pasaulių idėjas ir būtinybę pakilti į kosmosą. Kūriniai: "Daugybė gyvenamųjų pasaulių" (1862), "Tikri ir įsivaizduojami pasauliai", "Dangaus
stebuklai", "Dangaus istorija", "Astralinis dviejų žmonių skrydis kometa iš Žemės į Mėnulį",
"Žvaigždžių fantazijos", "Uranija", "Žemė", "Marsas ir sąlygos jame gyventi", "Pasaulio
pristatymas", "Populiarios astronomijos lekcijos" ir kt.
Flamarionas įrodinėjo, kad kontaktai tarp pasaulių būtini, todėl neišvengiami. Jo indėlis
kosminių skrydžių populiarizacijai milžiniškas. Pateiksime fragmentą iš jo "Populiariosios astronomijos":
Gyvename Žemėje, ant rutulio, kuris skrieja, rieda, sukasi, yra tarsi žaislas daugiau nei 10
nuolatinių ir skirtingų judesių, tačiau esame tokie nežymūs ant to rutulio ir taip nutolę nuo kitų
pasaulių, kad visa mums atrodo nejudančiu ir nekintančiu. Tuo tarpu naktis kloja savo patalą,
įsižiebia žvaigždės dangaus gilumoje, "vakarė žvaigždė" žiba vakaruos, Mėnulis lieja į
atmosferą savo mirgančią dovaną.
Vyksime į kelią, nuskriesim šviesos greičiu! Jau antrąją sekundę pralėksim pro mėnulio
pasaulį, mums atveriantį savuosius kraterius ir kalnus bei bevaises lygumas. Nesustosime.
Vėl pasirodys Saulė; ji leis mesti paskutinį žvilgsnį į nušviestą Žemę, mažą pasvirusį
kamuoliuką, kuris, vis mažėdamas, kris į bedugnę naktį. Štai pasirodo nauja, panaši į mūsų,
žemė Venera, apgyvendinta būtybių, judančių greitai ir staigiai. Toliau praskrendame taip
arti Saulės, kad regime jos baisius žybsnius; tačiau tęsiame savo skrydį. Štai ir Marsas, su jo
viduržemio jūromis, įlankomis, krantais, milžiniškomis upėmis, su jo tautomis, keistais
miestais, jų veikliais ir užimtais gyventojais. Laikas nelaukia sustoti negalime. Štai pasirodo
milžiniškas monstras Jupiteris. Tūkstantis Žemių už jį mažiau. Kokia jo gyvenimo sparta!
Koks triukšmas jo paviršiuje! Kokios audros, kokie ugnikalniai, uraganai jo milžiniškoje
atmosferoje. Kokie baisūs gyvūnai jo vandenyse! Ten dar nėra žmogiškos prigimties...
Skrendam, skriejam vis aukščiau. Štai pasaulis, kuris toks pat spartus, kaip Jupiterio ir
gaubiamas keisto švytėjimo fantastinė Saturno planeta, aplink kurį dešimt pasaulių,
rodančių skirtingas fazes; tokios pat fantastiškos mums ir ten gyvenančios būtybės.
Tęsiam mūsų dangišką skrydį. Uranas, Neptūnas paskutiniai mums žinomi pasauliai,
kuriuos sutinkame savo kelyje. Tačiau kylam dar aukščiau.
Sutinkame blyškią, aptaršytą, tylią ir pavargusią kometą, pasimetusią tarp savo afelio
nakties; tačiau dar išskiriame Saulę, kaip ryškią žvaigždę, švytinčią dangaus skliaute. Tuo
pačiu 300 tūkstančių km per sekundę greičiu mums pakako 4 val., kad persikeltume iki
Neptūno. Tačiau štai jau kelios dienos kaip skrendam pro kometų afelius ir kelias savaites bei
mėnesius kertam tyrus, kurie gaubia mūsų Saulės sistemą; sutinkame tik kometas, kurios
klajoja nuo vienos sistemos prie kitos, krentančias žvaigždes, meteorus, subyrėjusių pasaulių,
išbrauktų iš gyvenimo knygos liekanas. Skriejam, kylam dar aukščiau tris metus ir 6 mėn.
kol pavyksta pasiekti artimiausią saulę, didingą reginį, binarę saulę, kuri į erdvę šviesos ir
šilumos lieja gerokai daugiau nei mūsų saulė. Tačiau nestabtelėsime ir tęsim kelionę 10, 20,
100, 1000 metų tuo pačiu 300 000 km/sek. greičiu. Taip 1000 m. lėksim be poilsio ir
sustojimo, apmąstydami pakeliui tas sudėtingas sistemas, tas naujas įvairių dydžių saules,
kurių šviesa įsižiebia ir išblėsta; tas nesuskaičiuojamas, besikeičiančias ir didėjančias planetų
sistemas, tolimas žemes, apgyvendintas nepažįstamomis įvairiausių formų ir rūšių būtybėmis,
tuos įvairiaspalvius palydovus, ir visus tuos netikėtus dangiškus tipus; stebėsim dangiškas
žmonijas, sveikinsime jų darbus, kūrinius, jų istorijas, spėliosim apie jų papročius, aistras,
idėjas. Tačiau nesustosime! Mums liko dar kitas tūkstantis metų skristi tiesia linija;
pasinaudosime jais, pranersim pro tas saulių spiečius, per tą paukščių taką, plyštantį į
gabalus, pro tuos baisius gyvybės židinius, keičiančius vienas kitą vienodai žiojinčioje erdvėje;
nesistebėsim, kad artėjančios saulės ar tolimos žvaigždės krenta prieš mus lietumi, tarsi
ugninės ašaros, amžinai besiritančios į prarają; dalyvausim rutulių susidūrimuose,
atgyvenusių žemių sunykime, naujų pasaulių atsiradime, stebėsim sistemų kritimą į
kviečiančių žvaigždynų glėbį; tačiau nesustosime! Dar 1000 m., dar 10 tūkst. m., dar 100
tūkst. m. nedelsiant, nesustojant, vis tiesiąja, tuo pačiu 300 000 km/sek. greičiu.
Tarkim, kad taip skrendame milijoną metų... Ar pasieksim regimos visatos pakraštį? Prieš
mus niūri bedugnė. Tačiau ten. dangaus gelmėje žiebiasi naujos žvaigždės. Pasuksim prie jų,
pasieksim jas. Naujas milijonas metų: nauji atradimai, naujos nuostabios žvaigždės. Naujos
visatos, nauji pasauliai, naujos žmonijos!
Žiulis Vernas parašo 4 fantastinius romanus
(Hektoras Sarvadakas. Kelionė ir nuotykiai Saulės pasaulyje", "Begumos 500 milijonų", "Iš
Žemės į Mėnulį tiesiu keliu per 97 valandas 20 minučių", "Aplink Mėnulį"), kuriuose pirmąkart
buvo siūlomi praktiniai patarimai skrydžiams į kosmosą. Skrydis kometa su vėlesniu
nusileidimu į Žemę oro balionu, sviedinio paleidimas į orbitą, trijų žmonių skrydis gyvenamoje
kapsulėje į Mėnulį tai užkrėtė visuomenę, kuri įsitraukė į aptarimus, siūlydama naujas idėjas ir projektus.
Į literatūrinį procesą aktyviai įsilieja H. Velsas, vienas pirmųjų aprašęs marsiečių
užpuolimą, o vėliau atidavęs duoklę tradicinei skrydžio į Mėnulį temai. Jo amžininkas Džonas
Estoras užsimojo dar plačiau, savo personažus antigravitaciniu aparatu siųsdamas į Jupiterį ir
Saturną. Storą romaną apie susitikimą su marsiečiais ir tarpplanetinius skraidymus išleidžia
"vokiečių fantastikos tėvas" Kurtas Lasvicas,
o "vokiečių Ikaras" Hermanas Hansvindtas
skelbia pirmą mokslinį didelės keliamosios galios kosminio laivo projektą...
O Rusijoje vis dar skraido po senovei: ant velnio kaip pas Gogolį;
juoduoju vandeniu, kaip pas Puškiną (skaitykite, pvz., A. Čechovas. Skraidanti sala)...
O iškiliausiu rusų fantastu laikomas kunigaikštis Vladimiras Odojevskis, tačiau
ir jis rašo ezoterinius romanus ir kuria technokratinę utopiją "Vieros Pavlovnos ketvirtojo
sapno" dvasia čia, Žemėje. Tik kartą jis pamini, kad Mėnulio apgyvendinimas būtinas tam,
kad būtų išspręstos ateinančios problemos: gyventojų perkėlimas ir gamtos resursų išsekimas.
V. Odojevskio apysakoje "4338-i metai. Martyno Zadekos rankraštis" (1835)
autorius sapne persikelia 2500 m. į ateitį ir "apsigyvena" kinų studento kūne. Ten aprašomi
valdomi aerostatai ir "galvanostatai", milžiniški tuneliai su jais lekiančiais "elektrovežiais", oro
prognozės ir valdymo sistemos, šilumos saugyklos, panaudojančios Kamčiatkos vulkanų
karštį, "magnetiniai telegrafai", dirbtiniai audiniai ir maistas... Žmonija "rado būdą keliauti į
Mėnulį; jis negyvenamas ir naudojamas tik tiekimui į Žemę įvairių vartojimo reikmenų, kuo
neleidžia žūti nuo gyventojų pertekliaus. Tos ekspedicijos labai pavojingos, pavojingesnės nri
ankstesnės kelionės aplink pasaulį; tose ekspedicijose tenaudojama kariuomenė..."
Tačiau Rusijoje gyvena ir Nikolajus Kibalčičas, Nikolajus Telešovas ir Nikolajus
Morozovas. Savo brošiūras išleido Sergejus Neždanovskis ir Aleksandras Fedorovas.
Pasirodė pirmieji Konstantino Ciolkovskio
darbai. Tačiau visi jie "ištremti į Baikonūrą". Jie gali
žvelgti į žvaigždes, tačiau net mintis apie tų šviesulių pasiekimą baugina juos. Jie rašo apie
"orlaivius", kurie niekada nepakils virš atmosferos, ir tik liaudininkas Morozovas,
sėdėdamas Šliselburgo tvirtovėje, save prablaškydamas fantazuoja, kaip jo ir jo revoliucinės kovos draugų
paimti atskries "dangaus laivas" ir nuskraidins į Mėnulį, į žavingai nuostabų selenitų pasaulį.
Rusų imperijai nereikėjo kosmoso erdvių. O geriausi Rusijos žmonės svajojo apie
revoliucinį šalies pertvarkymą ne žvaigždės jiems buvo galvoje.
Papildomai skaitykite:
Vartiklis |
imperinėje Rusijoje bei Tarybų sąjungoje daugelis įsitikino, kad labiau priimta į ten tremti, nei vykti savo valia.
Tada 19 a., kai Niujorke pasirodo Džozefo Aterlėjaus romanas "Kelionė į
Mėnulį", kuriame aprašoma antigravitacinė sudėtis. 
