Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Panspermija: užkratas iš kosmoso  

Virš daugelio Egipto šventyklų įėjimų vaizduojamas sparnuotas kiaušinis.

Alchemikai “scintillae” sąvoka žymėjo “šviesos sėklų” sąvoką.
“Scin” reiškia “skleisti”. Jos susidėjo iš 4 elementų ir jas skleidė Dievo dvasia kaip Pasaulio siela.

Meteorituose, kurie, spėjama, kilę iš Marso, randama bakterijų pėdsakų (žr. >>>>>).
1996 m. trumpam pagarsėjo meteoritas ALH 84001, pamanius, kad jame yra mažyčių mikroorganizmų.

Idėja:  Tarpžvaigždinės kelionės truktų nepaprastai ilgai. Laive pasikeistų kelios žmonių kartos.
O siekiant sumažinti kuro sąnaudas, “krovinys” turėtų būti kuo mažesnis.
Į tarpžvaigždinę kelionę galima būtų siųsti tik moteris ... su spermos banku.

40 mln. amžiaus gintaro gabale buvo rasta Bacillus sphaericus sporų, kurios skystyje su maistinėmis medžiagomis atgijo. Taigi, bakterijų sporos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką.

DNR atradėjas Fransis Krikas manė, kad mes esame kitų, kadaise atvykusių (ar gyvenusių) „sodininkų“ sėjos vaisius. „Negalima atmesti galimybės, kad kai kuriose planetose gyvybė gali būti dirbtinės kilmės. Galima net tarti, kad toks ‚gyvybės pasodinimas‘ yra normali kosmose pasklidusių labai išsivysčiusių civilizacijų praktika“, I. Šklovskis  (kartu paskaitykite Kaip mus darė).

Planetų susidarymo laikotarpiu meteoritų bombardavimai buvo nepaliaujami – tai prasidėjo prieš 4,5 mlrd. m., o pikas buvo prieš 3,9 mlrd. m. [ pvz., dideliame meteorito krateryje, tarkim, įsikūrusi Praha ]

2008 m. Sudane nukritusiame meteorite rasta 19-a skirtingų amino rūgščių, dėl kurių neabejojama, kad jos atskrido iš kosmoso. Jose buvo vienodai prieš ir pagal laikrodžio rodyklę orentuotų molekulių, kai Žemėje visų gyvųjų organizmų aminorūgščių molekulės orientuotos tik prieš laikrodžio rodyklę. Be to, rasta mineralų, galėjusių susidaryti tik labai aukštoje temperatūroje, pvz., susidūrus meteoritams. Ypač svarbu, kad rūgštys išsilaikė ir to įvykio metu, ir kertant Žemės atmosferą.

Kasmet į Žemę nukrenta 33 tūkstančiai tonų kosmoso dulkių – daugiausia iš Zodiako debesiu vadinamo dulkių žiedo, susidariusio iš kometų, asteroidų ir kitų kūnų nuolaužų. Ši dulkių sankaupa kartais atspindi Saulės šviesą ir yra matoma prieš pat aušrą ar Saulei nusileidus (Zodiako pašvaistė*)), jei giedra, o dangus visiškai juodas. Šiek tiek dulkių pasiekia ir ne iš Saulės sistemos. Jos ypač svarbios, nes atneša žinių apie tarpžvaigždinę erdvę. Tas dulkes NASA renka stratosferoje.

Fred Hoyle [Fred Hoyle, Chandra Wickramasinghe. Our place in the cosmos] pateikia panspermijos teoriją, kai svetimos kilmės mikroorganizmai [tarkim, sielos] keliauja tarpžvaigždine erdve ieškodamos joms tinkamos planetos. Jie sakosi radę gyvybės pėdsakų kosmoso dulkėse. Nuolatinis „sėklų“ iš kosmoso lietus priklauso nuo Saulės aktyvumo ir galėjo veikti evoliucijos tėkmę Žemėje.

Prielaida, kad gyvybė kilo kažkokia į virusą panašia forma ir išsivystė natūralios atrankos būdu į dabartinių formų įvairovę yra Žemės, kaip Visatos centro, nuostata. F. Hoyle (tyrinėjusio žvaigždžių struktūrą ir cheminę sudėtį, protingos Visatos idėja) knygoje panaudojami virusiniai ir epidemijų paplitimo pagrindimai, įtikinėjant gyvybę esant kosminės kilmės. Įvairios jos formos iš kosmoso nuolat pasiekia mūsų biosferą. Nagrinėjami tokių infekcijų kaip tymų ir geltligės, „juodosios mirties“ sąryšiai su kometų likučiais.

Fred Hoyle
Fred Hoyle

Panspermia teorija yra apie tai, kad gyvybė yra paplitus visur ir žmonės savo kilme ir evoliucija turi dėkoti „mikrobų lietui iš kosmoso“. „Science” 2002 m. spalio 27 d. straipsnis pateikia samprotavimus, kad kosmoso „akmenys“ gali pernešti gyvybę tarp planetų. „Nature“ 2002 m. spalio 19 d. rašoma apie 250 mln. metų „snaudžiančias“ bakterijas (tarsi sporas) Naujosios Meksikos druskų kristaluose (halofilai, fotosintezuojančios Synechococcus cyanobacteria).

Pirmasis panspermijos teoriją 5 a. pr.m.e. iškėlė Anaksagoras, teigęs, kad augalų sporos atklydo iš oro, o lietus jas nuplovė į žemę. O gyvūnai atsirado spontaniškai iš šildo ir drėgno dumblo.

1857 m. prancūzas Lui Pasteras įrodė, kad gyvybė atsiranda tik iš kitos gyvybės Jis iškėlė idėją, kad gyvybės atsiradimas nebūtinai turėjo būti Žemėje. Tad 1874 m. Hermanas von Helmholtzas suformavo: „... kadangi visi mūsų bandymai sukurti gyvąjį organizmą iš negyvosios medžiagos žlugo, mes, mokslininkai, manau turėtume apsvarstyti klausimą, ar gyvybė apskritai Photo kada nors iš ko nors išsivystė. O gal ji tokia pat sena kaip medžiaga? Gal sėklos buvo perneštos iš vienos planetos į kitą or sudygo visur, kur pakliuvo į derlingą žemę?“

Britų fizikas Th. Kelvinas (ir kt.) palaikė Pastero idėją. 1864 m. Edinburgo Karališkoje bendrijoje jis sakė, kad nors hipotezė, kad gyvybė Žemėje kilo iš kito pasaulio trupinių, gali atrodyti keista ir nereali, ji nėra nemokslinė. Jis tai pakartojo ir 1871 m. 41-oje Britų mokslų asociacijos konferencijoje panaudodamas „spalvingesnį“ terminą „sėklas nešantys meteoritai“.

1903 m. vokiečių žurnale „Umshau“ Svante Arrhenius atmetė meteorus, kaip gyvybės transportą. Pasak jį, sporos pačios skrieja erdve kolonizuodamos tinkamas planetas. Arrhenius šią teoriją pavadino panspermia. Tačiau sporos neatlaiko tiesioginių ultravioletinių spindulių poveikio (tad meteorų variantas priimtinesnis).

1953 m. Stanley Milleris ir Haroldas Urey įrodė, kad aminorūgščių galima pagaminti iš įprastų medžiagų, tokių kaip metanas ir amoniakas.

8-me dešimtm. panspermijos teoriją atgaivino astronomas Fredas Hoyle‘as su asistentu Chandra Wickramasinghe, kurie stebėjo tarpžvaigždinius dulkių debesis, surasdami juose gana sudėtingų organinių molekulių. Jie padarė išvadą, kad kosminėje erdvėje esama daugybės bakterijų, kurias gali pernešti kometos (ir netgi taip sukeldamos epidemijas).

1973 m. Frensis Krikas ir Lesli Ordželas9) iškėlė naują variantą – valdomą panspermiją, t.y. sąmoningą Žemės „užkrėtimą“, atgabenant gyvybę nepilotuojamais kosminiais aparatais (pvz., teraformavimo tikslais). Jo naudai kalba du faktai: a) genetinio kodo universalumas ir b) molibdenas.
Gyvų organizmų matabolizmui būtinas molibdenas (žmogui – apie 70 mg per parą), o jo trūkumas sukelia „vištos aklumą“ ir kitus sutrikimus. Tačiau molibdenas Žemėje retas. Tai gal gyvybė užgimė ten, kur jo gausu?

1971 m. pradžioje „Science“ paskelbė 1956 m. Nobelio premijos laureato F. Kriko ir jo kolegos Kornelio un-te L. Ordželo straipsnį „Kryptinga panspermija“, kuriame išsakoma idėja apie „nežinomos nežemiškos civilizacijos dirbtinę gyvybės sėją neatmenamais laikais mūsų planetoje“. Jiedu atkreipė dėmesį į tai, kad visos žemiškos gyvybės paveldimos informacijos kodavimas vienodas, o tai blogai dera su savaiminio gyvybės atsiradimo hipoteze. Juk natūralu tikėtis, kad gyvybės kilimo židiniai buvo keli ir jos atsiradimas nebuvo vienalaikis, taigi jų paveldėjimo principai turėtų būti skirtingi. O tai, kad jis vienas, reikštų, kad buvo „kažkoks vienas visos žemiškos gyvybės protoorganizmas“. Ir juo galėjo būti mikroorganizmų kolonija, paskleista iš kokio nors kosminio konteinerio. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad biocheminėje žemiškos gyvybės apykaitoje nepateisinamai svarbų vaidmenį turi cheminis elementas, kurio Žemėje labai negausu, praktiškai nėra, t.y. molibdenas. Tai perša nuomonę, kad toji gyvybė kilo planetoje, kurioje malibdeno buvo gausu.

Po metų tarybinis žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ paskelbė apie amerikiečio H. Šrioderio tyrimus apie retųjų elementų poveikį augalams. Susidūrę su žemės ūkiu pripažins, kad papildomų cheminių elementų buvimas dirvoje augalus engia, trikdo jų augimą. Tačiau Šrioderis po daugelio metų tyrimų atrado daugybę elementų, kurių Žemėje ypač mažai, tačiau „net santykinai didelis jų kiekio padidinimas ne tik nepakenkia ir net pratęsia jų gyvenimo trukmę“. Tai nikelis, manganas, chromas, vanadis, molibdenas, kobaltas, selenas, fluoras, ... Į žmogaus kūno sudėtė įeina vos ne visa Mendelejevo lentelė, tačiau svarbiausiais pripažinti tik 14, tarp kurių, kaip nurodo M. Nesterinas, tie patys prieš tai minėti... O tai jau keista.

1975 m. Maskvoje išleista monografija, pašvęsta fotosintezei, kurioje pateikti du grafikai, kuriuos sudėjus pamatotas netikėtas rezultatas. Juk gyvybė Žemėje visiškai priklausoma nuo augalų. Ir jie sukasi į saulę, kad galėtų iš jos gauti daugiausia energijos. Reiktų tikėtis, kad augalai daugiausia energijos imtų iš šviesulio tuo dažniu, kuriuo ir spinduliuoja šviesulys. Tačiau taip nėra.

Vienas minėtų grafikų rodo, kokioje spektro dalyje Saulė spinduliuoja daugiausia energijos., o kitame – kokioje Žemės augalai ją vartoja – jos nesutampa. Tarsi jie kilę prie kitos žvaigždės, daugiausia energijos spinduliuojančios kitoje spektro dalyje, pasislinkusioje link žalios spektro dalies per 650 A0 – t.y. toji žvaigždė priklauso A0 klasei.

Panspermijos teorija priimtina, nes
1) gyvybė Žemėje atsirado labai anksti, t,y, beveik iškart, kai tik tapo tinkama jai. Dažni susidūrimai su kitais dangaus kūnais liovėsi prieš 3,9 mlrd. m, o seniausiems žinomiems gyvybės pėdsakams yra 3,5 mlrd. m.
2) buvo atrasti ekstremofilai, organizmai, prisitaikę prie ekstremalių sąlygų, tame tarpe ištveriantys milžinišką spinduliuotę.

Iš tikro, Č. Darvinas jokiame savo darbe nesakė, kad „žmogus kilo iš beždžionės” – tai jam priskirta jau po jo mirties. „Rūšių atsiradime“ jis iš tikro atsekė trumpas evoliucines grandines atskiroms stuburinių rūšims. Tačiau žmogui tokios grandinės jis nesudarė ir svarbiausia jos grandis, „pitekantropas“ liko, paties Darvino apibūdinimu, nepakankama. Ir toje pat knygoje autorius pažymi, kad „ištisos rūšių grupės atsirado staiga“.

O štai citatos iš 20 a. pabaigoje iškilių mokslininkų straipsnių „Britanijos enciklopedijoje“:
„Paleontologinė istorija neduoda jokios informacijos apie vabzdžių atsiradimą...“
„Iškasamos fosilijos neduoda jokios informacijos apie stuburinių atsiradimą...“
„Nėra jungiančios grandies tarp žinduolių ir roplių...“
„Žuvys atsirado staiga...“
„Jungiančiojo paukštiško roplio iki šiol nerasta...“

Rusų palydovas FOTON BIOPAN prietaisu tyrė atviro kosmoso poveikį gyvybei 1994, 1997 ir 1999 metais. Taip pat iš ankstesnių NASA ilgalaikio eksponavimo tyrimų aišku, kad du trečdaliai bakterijų 6 m. veikiamos atviro kosmoso išlieka gyvos. “Foton” palydovuose įprastos Bacillus subtilis bakterijų buvo įmaišyta įvairiose medžiagose: molyje, raudonajame smiltainyje, Millillillie meteorito nuolaužose, smėlyje, dirvožemyje ir kt. Vienos jų buvo įmaišytos dulkių sluoksniuose, kitos dirbtiniuose 1 cm meteorituose, o dar kitos paliktos be priedangos. Atvirame kosmose išlieka tik viena bakterija iš milijono, tuo tarpu apsaugotų išlieka net 97%.


Panspermijos idėjos vystymasis

Panspermijos idėja kilo jau gana senai, ją išsakė dar Aristotelis, o vėliau G. Leibnicas, tačiau tik 20 a. pradžioje imti kurti jos moksliniai modeliai. Tarkim, ją rasime ir prancūzo E.-J.-F. de Sales-Guyon de Montlivault „Apie Mėnulio susidūrimą su Žeme ir palydovų bendrai su jų planeta, pagal buvusį jūrų karininką“(Conjectures sur la reunion de la lune a la terre, et des satellites en general a leur planete principale, par un ancien officier de marine, 1821), spėjusio, kad „sėklos“ iš Mėnulio pažadino gyvybę Žemėje.

Vokiečių gydytojas H.E. Richteris1) pabandė papildyti Darvino teoriją suderinant su panspermijos idėja. Flamariono knyga apie gyvenamų pasaulių gausą (1864), jam pasiūlyta švedo J.J. Bercelio2), Meteoro įžambus kritimas įkvėpė mintį, kad iš kitų gyvenamų pasaulių į Žemę galėjo atkeliauti gyvybės „sėklos“ (1865 m.). Jis pabrėžė faktą, kad meteorituose randama anglies – ir tai laikė organinės gyvybės liekanomis. Jis rašė:
„Beribė erdvė yra užpildyta (o korektiškiau, apima) susidarančiais, bręstančiais ir mirštančiais dangaus kūnais. Subrendusiais laikome tuos, kurie gali palaikyti organinę gyvybę. Organinę gyvybę Visatoje laikome amžina. Ten visad buvo gyvybė; ji visad plito gyvų organizmų pavidalu: nuo ląstelių iki iš ląstelių sudarytų individų“. Richterio idėjas 1872 m. populiarioje paskaitoje vėl prikėlė F. Konas. Tačiau plačiausiai žinoma tai išdėsčiusi lordo Kelvino Edinburgo Britų asociacijos prezidentinė kalba 1871-ais.

Tačiau „anglingi chondritai“ yra rečiausia meteoritų forma ir tik 20 a. 7-me dešimtm. analitinės galimybės leido nustatyti sudėtingesnius komponentus. Tad jie buvo gerokai aplenkę savo laikmetį. M. Kelvinas su kolegomis iš Smitsono instituto gavo 1950 m. Kentukio valst. nukritusio Murėjo meteorito fragmentą ir 1960 m. sausį pradžioje Pirmajame Kosmoso mokslų simpoziume Prancūzijoje] pranešė, kad apie „sudėtingų organinių medžiagų buvimą meteorituose, kurių kai kurios atrodo unikaliai dera su gyvybės procesais“. Tarp jų buvo medžiaga nepaprastai panaši į citoziną, vieną ir 4-ių DNR sudedamųjų. Tačiau pažymėtina, kad nebuvo jokių amino rūgščių pėdsakų. Kelvinas padarė išvadą, kad įmanomos prebiotinės formos nežemiškuose dangaus kūnuose.

Pasigavęs tą idėjas, švedų chemikas S. Arenijus4) sukūrė vientisą radiacinės panspermijos sistemą (1884-1908) – apie „gyvybės sporų“ keliones nuo planetos prie planetos, kai Saulės (o taip pat ir žvaigždžių vėjo) nešamos bakterijų sporos galiausiai pasiekė Žemę. Anot jo, jos galėjo persikelti iš Veneros planetų suartėjimo metu. Juk neseniai rusų fizikas P.N. Lebedevas5) buvo eksperimentiškai patvirtinęs šviesos slėgį ir jo veikimą pademonstravęs su pataisų (Lycopodium) sporomis. Pagrindinis jo darbas buvo 1895 m.: „Gyvybė Žemėje atsirado iš mikroorganizmų ar augalų sporų, atneštų iš kitų planetų šviesos slėgio ar meteoritų dėka“. Jis atliko skaičiavimus įrodydamas, kad uraganai ir ugnikalniai gali pakelti dujas į didelį aukštį, iš kur šviesos slėgis gali jas nudreifuoti į kitas planetas. O jei juos erdvėje „pasigaus“ kometa ar meteoritai, transportas gali būti ir greitesnis.

Radiacinės panspermijos šalininkais buvo Ferd. Konas3), H. Helmgolcas, J. Libichas), Dž. Tomsonas [lordas Kelvinas] ir kt. Ją kritikavo K. Saganas7), J. Šklovskis ir kt., teigdami, kad ilgai keliaudomos kosmine erdve, sporos gautų dideles kosminės radiacijos dozes, pražūtingas sporoms. Įdomu, kad pats vakuumas su artima absoliučiam nuliui temperatūra nelaikytas didele kliūtimi, nes sporos yra sustabdytos gyvybinės veiklos būsenoje (anabiozėje) ir atgyja tik pasiekę Žemę. Bet M.D. Nusinovas8) su mikrobiologu S.V. Lysenka parodė, kad ir vakuumas yra rimta kliūtimi: jame ląstelės sprogsta, nes dalis vidinio jų vandens ima garuoti pernelyg sparčiai. Ląstelės apvalkalas daugiausiai sudarytas iš medžiagų, neišleidžiančių vandens garų, kurie sukelia slėgį, suplėšantį apvalkalą. Tai nutinka pradinėje kelionės stadijoje, kai ląstelę įkaitina Saulės (žvaigždės) spinduliai.

M. Kalvinas pasiūlė litospermijos (litos - „akmuo”) variantą, teigdamas, kad biologinę medžiagą į Žemę galėjo užnešti meteoritai. Kol kas įtikinamo patvirtinimo dar nepateikta. Meteorituose terasta aromatinių medžiagų bei riebiųjų rūgščių bei kitų sieros ir chloro junginių bei įvairių amino rūgščių. Apie nežemišką amino rūgščių kilmę liudijo dešinės jų asimetrijos buvimas (Murėjaus ir Murčisono meteorituose – vienodai abiejų pusių, Orgeilo ir Ivuno meteorituose – daugiausia dešiniosios), kai gyvuose Žemės organizmuose tėra tik kairiosios optinės asimetrijos amino rūgštys (nors tokio vienodumo priežastis tebėra neaiški, nors būtent ji pastūmėjo senų idėjų apie panspermiją atgaivinimui).

Litosferos atmaina susijusi su kometomis išdėstyta F. Hoilo ir S. Vikremasingės10) knygose „Gyvybės debesis“ (1978) ir „Ligos iš kosmose“ (1978-79), teigiant, kad daugelį globalių epidemijų (pvz., 1918 m. gripo) kilo atneštos kometų ir į Žemę pateko su nuo jų atsiskyrusiais mikrometeoritais. Ši teorija susilaukė daug kritiko, pvz., anglas D. Taileris, Harou Klinikinių tyrimų centro vadovas, recenzijoje Hoilo knygai „Nature“ žurnale rašė, kad Honkongo gripo epidemiją žymiai geriau aiškinti asmeniniu žmogaus sugebėjimu perduoti infekciją kitiems nei jos „pasėjimu“ iš kosmoso.

Be to, litospermija sunkiai paaiškina gyvybės atnešimo iš kitų žvaigždžių sistemų galimybes stipriai apribodama gyvybės skleidimą vienos planetų sistemos ribose.


*) Zodiako šviesa – silpnas dangaus švytėjimas (platus kūgio formos šviesos puoštas nukreiptas į Žemę) ties horizontu vakaruose, užgesus vakaro prieblandai, ir rytuose prieš aušrą. Švytėjimas eina per Zodiako žvaigždynus ir platėja Saulės link. Saulei priešingoje ekliptikos dalyje matoma atošvaistė – difuziškai švytinti 10°x30° dydžio dėmė. Zodiako šviesa kyla dėl Saulės šviesos išsklaidymo lęšių formos dulkių sankaupose ekliptikos plokštumoje. Šį paaiškinimą 1683 m. pasiūlė Kasini, pirmasis pateikęs mokslinį reiškinio aprašymą.

Visatoje sudygusios sėklos

Dogonų mituose minimas kažkoks iš Sirijaus atvykęs Jurugu (žr. daugiau apie dogonų kosminį „pažinimą“). Bet dogonų padavimai turi ir kitų neįprastų teiginių. Tarkim, moliūgo ir rūgštynių sėklos, prieš patekdamos į Žemę, nugulė paukščių tako pakraštyje ir „sudygo visuose Visatos pasauliuose”. Argi tai ne panspermijos skelbimas? (A. Panekukas. Astronomijos istorija, 1966)

Gekonai neišgyveno

Foton-M4 nusileidimo aparatas 2014 m. rugsėjo 1 d. nusileido Orienburgo srityje. Patikrinus pasirodė, kad visi gekonai, buvę jame, buvo žuvę. Gekonas Foton-M4 Tuo tarpu muzės-drozofilos ištvėrė skrydį gana gerai, sėkmingai vystėsi ir dauginosi.

Foton-M4 startavo 2014 m. liepos 19 d. su 5 gekonais, musėmis-drozofilomis, šilkverpio kiaušinėliais, grybais, augalų sėklomis ir kitais gyvais organizmais. Papildomai be nesvarumo poveikio gyviems organizmais buvo tiriami didesnio švarumo puslaidininkių gamybos klausimai. Po starto ryšis su palydovu buvo sutrikęs – jis nepriimdavo komandų iš Žemės. Ryšį atstatė tik liepos 26 d.

Skrydžio sąlygos: pasiekus orbitą atjungiamos valdymo sistemos, aparatas skrenda neorientuojamu režimu, tinkamu eksperimentams. Tada atstatoma aparato orientacija ir į Žemę grįžta nusileidimo modulis.


„Foton“ yra Rusijos specializuota Žemės palydovų serija, pradėta 1983 m. balandžio 16 d. Pirminis tikslas yra medžiagų tyrimai (puslaidininkių ir optikos, molekulinių struktūrų, kristalų auginimo), tačiau kai kurios misijos atliko ir kitų sričių, tame tarpe ir biologijos (buvimo kosmose poveikis gyvybei, citologijos), eksperimentus. Foton-M4 buvo 16-as toje serijoje. Iš visos serijos, Foton- M1 2002 m. patyrė avariją, o visi kiti misiją atliko.

Gekonai (lot. Gekkonidae) – driežų pobūrio šeima. Tai nedideli primityvūs gyvūnai, turintys dideles akis ir suaugusius į skaidrią membraną kaip gyvačių vokus. Leopardinis gekonas yra geriausiai pradedantiesiems tinkamas ir dažniausiai auginamas pasaulio driežas.


Aūuu – ar yra kas nors ten?

Nors gyvybės kosmose paieškos vyksta jau seniai, madingas terminas „astrobiologija“ pirmąkart panaudotas Alma-Atos astronomo Gavrilo Tichovo 1953 m. išleistos knygos pavadinime. G. Tichovas ilgus metus ieškojo augalijos požymių nuo Marso paviršiaus atspindėtoje Saulės šviesoje ir astrobiologija faktiškai laikė astrobotanika.

Phoenix Mars Lander iškastame grunte (tranšėja neformaliai vadinama Dodo-Goldilocks) matosi balta medžiaga – tai ledas iš vandens. Dešinėje nuotraukoje (po 3 d.) matosi, kad ledo dalis išgaravo.

NASA nežemiškos gyvybės paieškas vykdo nuo 1959 m. Lengva Nobelio premijos laureatės Joshua Ledenberg‘o ranka, ta mokslo kryptis pavadinta egzobiologija. Tačiau 1995 m. NASA direktoriaus pavaduotojas Wesley Huntress nusprendė, kad tinkamesnis yra „astrobiologija“, tai paaiškinęs „Populiariojoje mechanikoje“: „Egzobiologija nebuvo labai aiškus ir neapėmė Žemės organizmų tyrinėjimų, be kurių neišspręsi gyvybės kosmose problemų... Ir supratimo neturėjau, kad tas žodis jau seniausiai sugalvotas Tarybų Sąjungoje“

W. Huntress iki 1990 dirbo NASA JPL kosminės chemijos srityje specializuodamasis jonų chemija ir planetų atmosferomis. Jo komanda buvo pripažinta už tarpžvaigždinių debesų, kometų ir planetų atmosferų cheminės evoliucijos tyrimus. Tada vadovavo NASA Saulės sistemos tyrimų skyriui, o 1993 m. tapo NASA direktoriaus pavaduotoju. Dabar yra Vašingtono Kernegio ins-to geofizikos laboratorijos garbės direktorius.

Planetologus labai domino 1984 m. gruodį Antarktidoje rastas 2 kg meteoritas ALH 84001 (žr. daugiau Marso emisaras). Įrodžius, kad jis kilęs iš Marso, kai kurie mokslininkai įtarė, kad jame yra Marso mikroorganizmų veiklos pėdsakų. „Su to susidomėjimo nežemiška gyvybe banga ir pradėjome astrobiologijos programą“. Ji buvo vykdoma NASA Ames tyrimų centre Kalifornijoje. 1998 m. ten įsteigtas NASA astrobiologijos ins-tas. Jo veiklos sritis apima tiek Žemės gyvybės atsiradimo klausimus, tiek potencialiai gyvenamų pasaulių paieškas bei bendrų biologinės evoliucijos problemų tyrimus. Jo direktoriaus Karlo Pilčerio nuomone, 21 a. mokslinis pažinimas yra integruotas, apimantis daugelį disciplinų.

Mintis, kad esant tinkamoms sąlygoms, gyvybė atsiranda visur, yra labai patraukli i paplitusi tarp astrobiologų. Jie tikisi, kad iki 2012 m. kosminis „Keplerio“ teleskopas surinks pakankamai

PAR rasta požeminės bakterijos „Desulforudis audaxviator“, milijonus metų gyvenančios 3 km gylyje urano rūdų rajone. Radiacija vandenį paverčia vandeniliu ir vandenilio peroksidu, reaguojančiu su sieros piritais, išlaisvinančiu sierą, o siera ir vandenilis tampa energijos šaltiniu bakterijoms.
informacijos, leisiančios spręsti apie potencialiai tinkamų gyvybei planetų pasiskirstymą mūsų aplinkoje. Tačiau „noriu perspėti dėl perdėto pasitikėjimo sensacingais pranešimais... Aš laikau, kad jis [vanduo] nebūtinas ir gyvybė gali atsirasti ir kituose skystuose tirpikliuose. Beje, panašią išvadą padarė ir pranešimo ‚Organinės gyvybės planetų sistemose apribojimai‘, parengto prieš 3 m., autoriai“, sako K. Pilčeris.

K. Pilčerio nuomone, gyvybės paieškos strategija remiasi faktu, kad gyvos būtybės keičia aplinką. Pvz., Žemės deguonies kiltis yra biologinė. „Jei tirdami kokį dangaus kūną pastebėsime neįprastą medžiagų pasiskirstymą jo paviršiuje ir atmosferoje, kurių negalima paaiškinti fizikinėmis cheminėmis ar geologinėmis priežastimis, bus galima įtarti, kad tai įtakota gyvybės. Yra ir kitų metodų, tačiau šis, pagal tikimybę, pagrindinis. Laikykime, kad mūsų Galaktikoje yra 100 mlrd. žvaigždžių. Labai nerizikuojant galima spėti, kad ketvirtadalis jų turi vieną ar kelis kietus palydovus. Man sunku patikėti, kad tarp šių kūnų neatsiras daugybės panašių į mūsų Žemę. Tegu jų ne milijardai, o tik milijonai – vis tik tai lygu milijonams galimybių biomolekulių atsiradimui ir evoliucijai. Todėl suprantama, kad gyvybės reikia ieškoti ne tik Saulės sistemos, bet ir tolimajame kosmose“.

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Trumpos biografijos

1) Hermanas Richteris (Hermann Ebehard Richter, 1808-1876) – vokiečių gydytojas Dresdene, vienas pirmųjų ėmęs propaguoti panspermijos teoriją. 1865 m. jis nurodė, kad ne visi meteorai pasiekia paviršių. Ir kai kurie gali į atmosferą įeiti tokiu kampu, kad tik kurį laiką joje pabūna prieš vėl išlėkdami į kosmoso erdvę. Tokio sąlyčio metu jie gali pasigauti gyvų ląstelių ir jas nunešti į kitus pasaulius.

2) Jensas Bercelius (Jons Jacob Berzelius, 1779-1848) – švedų chemikas ir minelologas, įvedęs šiuolaikinius cheminių element žymenis. Atrado cerį, seleną ir torį. Vystė elektrocheminę teoriją. Įvedė organnės chemijos, proteino, katalizės, izomerijos ir kt. terminus. Nustatė, kad meteorituose yra anglies.

3) Ferdinandas Konas (Ferdinand Julius Cohn, 1828-1898) – vokiečių biologas, vienas bakteriologijos ir mikrobiologijos pradininkų. Pagrindiniai darbai skirti mikroskopiniams augalams, dumbliams ir grybams – jų morfologijos, vystymosi ir sistematikos klausimai. Jis pirmasis bakterijas priskyrė augalams. Kartu su R. Kochu tyrė juodligę.

1862 m. paskelbė, kad kai kurios mėlynžalių dumblių rūšys ir ciano bakterijos gyvena karšto vandens versmėse (trmofilai ir ekstremofilai). 1872 m. Konas tapo profesoriumi ir paskelbė ne specialistams skirtą esė „Bakterijos, mažiausi gyvi organizmai“. Jis iškėlė klausimą, ar bakterijos, kaip augalai ir gyvūnai, gali būti suskirstytos į gentis ir rūšis. O vienu svarbesnių F. Kono atradimų buvo tai, kad kai kurios bakterijos (kaip Bacillus subtilis) sukuria karščiui atsparias sporas, kurios „yra 1,5-2,2 mikronų ilgio ir 0,8 mikrono pločio … jos primena Nostocaceae…“.

4) Svantė Arenijus (Svante August Arrhenius, 1859-1927) - švedų fizikas ir chemikas, fizikinės chemijos pradininkas (karjerą pradėjo kaip fizikas, tačiau vėliau save laikė chemiku), Nobelio chemijos premijos laureatas (1903), Nobelio instituto direktorius (nuo 1905 m.). Garsus savo studija apie šiltnamio efektą studija (1896). Suformulavo pagrindinius elektrolitinės disociacijos teorijos dėsnius, pateikė naują rūgščių apibrėžimą, atsižvelgdamas į junginių elektrolitinę disociaciją tirpaluose. Daug garsių to meto mokslininkų nesuprato ir nepripažino Arenijaus teorijos, kad daugelis medžiagų gali disocijuoti į jonus.
Svantė Arenijus 1901 m. kartu su kolegomis patvirtino spėjimą, kad kosminė radiacija slegia daleles. Manė, kad gyvybę tarp planetų gali pernešti šviesos stumiamos sporos (1903). Nemažai darbų skyrė evoliucinei astrofizikai. Jis laikė, kad Saulės sistema susidarė per tarpžvaigždinį susidūrimą, o Saulės energiją gamina termobranduolinė reakcija susidarant heliui ir vandeniliui.
1902 m. pradėjo imunochemijos studijas, tyrė chemines reakcijas gyvuose organizmuose. Netgi apmąstė dirbtines kalbas, pasiūlęs savą anglų kalbos modifikaciją. Jo garbei pavadintas Mėnulio krateris ir kalnas Špicbergeno saloje.

Gimė Veiko dvare netoli Upsalos, gana turtingoje ir išsilavinusioje šeimoje. Studijavo Upsalos un-te, o 1881 m. atvyko į Stokholmo un-tą tęsti elektros tyrinėjimų. Čia padarė pirmą atradimą. Jis susidomėjo tuo, kad distiliuotas vanduo nepraleidžia elektros srovės, tačiau tampa laidininku nežymiai pasūdžius (nors NaCl kristalai taip pat nelaidūs). Tuo metu elektronas dar buvo neatrastas. Jis spėjo, kad kai kurių medžiagų (neutralios) molekulės tirpdamos suskyla į dalis, kurias jis pavadino jonais, jau turinčiais krūvį. Elektros srovė tirpale juos nukreipia prie atitinkamų elektrodų. Kritikai tai priėmė kaip kvailą fantaziją – ką? vienas natris vandenyje? Juk jis superaktyvus, bėgioja vandens paviršiumi, dega ir net iš nekantrumo susprogsta. Jį laiko žibale. Ir už savo daktaro disertaciją gavo vos patenkinamą įvertinimą, kurio nepakako teisei dėstyti universitete. O po 10 m. jam už tai paskirta Nobelio premija. Įdomu, kad aršiausiu Arenijaus kritiku buvo D. Mendelejevas, susikūręs savą tirpalų teoriją, aiškinęs, kad Arenijus neatsižvelgė nei į solvataciją (jonų sąveiką su tirpalu), nei elektrostatinio poveikio. Jiedu labai nemėgo vienas kito. Tik po jų pirties sukurta protoninė rūgščių teorija apėmė abiejų mokslininkų teiginius.

1897 m. jis tapo Stokholmo un-to profesoriumi, o vėliau ir rektoriumi. Jis užsiėmė ir kitais tyrimais: ypa paskelbęs straipsnį apie kamuolinius žaibus (1883), paskaičiavęs Saulės poveikį atmosferai, bandė taikyti fizikinės chemijos metodus vulkanologijoje.

Jis ieškojo paaiškinimų klimato pokyčiams (ledynmečiams) ir paskaičiavo anglies dvideginio poveikį Žemės paviršiaus temperatūrai. Įdomi to priežastis. 1894 m. jis vedė nepaprastai žavią ir išsimokslinusią Sofiją Rudbek (pirmoji Švedijoje gavusi bakalauro laipsnį). Tačiau po metų ji pabėgo nuo pagarsėjusio vyro ir jam rašė laiškus apie tai, kaip jai gera be jo. Būtent tada Arenijus paniro į (anot jo, kruopščiausius jo gyvenime) minėtus paskaičiavimus. Jis ėmė prognozuoti „globalų atšilimą“.

Nepasisekė Arenijui su sveikata. Jis ėmė sparčiai pilnėti, duso (kartą, įeinant į vieną iš konferencijų, durininkas jam pasakė, kad mėsininkai posėdžiauja gretimam pastate), todėl netrukus mirė.

Jis prisidėjo ir prie panspermijos teorijos. 19 a. biologai pasidalino į savaiminio gyvybės atsiradimo (ir daužė negyvą materiją kolbose žaibais, kaitino ir slėgė, taip gaudami nemažai organikos, bet ne gyvybę) bei panspermikus, kosmoso medžiagoje (meteorituose ir kometų likučiuose) aptikusius organikos ir parodžiusius, kad kai kurie mikroorganizmai velniškai gyvybingi.

5) Piotras Lebedevas (1866-1912) – rusų fizikas-eksperimentatorius, pirmasis eksperimentu patvirtinęs Maksvelo išvadą apie šviesos slėgį (1899), kas tapo pirmuoju kiekybiniu Maksvelo elektromagnetizmo teorijos patvirtinimas. Šviesos slėgio tyrimai paskatino jį susidomėti kometų uodegų susidarymu.
Jo vardas suteiktas Mėnulio krateriui bei Maskvos Fizikos institutui.

6) Justas fon Libichas (Justus Freiherr von Liebig, 1803-1873) – vokiečių mokslininkas, prisidėjęs prie organinės ir biochemijos vystymosi, vienas agrochemijos pradininkų, chemijos mokymo sistemos sukūrėjas. Buvo Bavarijos MA prezidentu (nuo 1860 m.). Jis „trąšų industrijos tėvu“, ypač pabrėžusiu azoto ir kai kurių mineralų naudojimą, bei suformavusio „minimumo dėsnį“, aprašantį atskirų maisto medžiagų poveikį javams. Jis sukūrė jautienos sultinio ekstrakto gamybos procesą ir įsteigė Karlas Saganas kompaniją, gaminančią „Oxo“ jautienos buljono kubelius.
Jis palaikė gyvybės užkrato iš kosmoso teoriją: „Dangaus kūnų atmosfera kaip ir besisukantys kosmoso ūkai gali būti laikomi amžina gyvų formų prieglauda amžinomis organinių užuomazgų plantacijomis“ („Laiškai apie chemiją“, 1861).
Jo vardu pavadintas Mėnulio krateris.

7) Karlas Saganas (Carl Edward Sagan, 1934-1996) - amerikiečių astronomas, astrofizikas, kosmologas, rašytojas, mokslo populiarintojas. Prisidėjo prie atradimo, jog Veneros paviršiuje labai karšta. Geriausiai žinomas dėl savo indėlio moksliškai tiriant nežemiškąją gyvybę, pvz., bandymais parodant, kaip iš paprastų cheminių medžiagų gali susidaryti amino rūgštys. K. Saganas parengė pirmus žmonijos į kosmosą pasiųstus pranešimus: Pionieriaus lentelę ir „Voyager“ auksinį įrašą, tikintis, kad juos supras kiekviena juos priimsianti nežemiškoji protinė būtybė. Jis paskatino pradėti SETI projektą. Parengė TV mini serialą „Kosmosas: asmeninė kelionė“ (nuo 1980 m.). Parašė fantastinį romaną „Kontaktas“ (1985), pagal kurį susuktas filmas (1997).

7 dešimtm. pradžioje Saganas kruopščiai išnagrinėjo foizikinius ir biologinius Arenijaus pasiūlymo aspektus. Mikroorganizmo kosmose dinamika priklauso nuo santykio p/g, kur p yra žvaigždės spinduliavimo slėgio jėga, o g yra žvaigždės traukos jėga. Jei p > g, spora tols nuo žvaigždės, o jei p < g – artės prie jos. Tam, kad mikroorganizmas patektų į tarpžvaigždinę erdvė nuo į Saulę panašios žvaigždės, reikia, kad jo skersmuo būtų 0,2-0,6 mikrono – į šias ribas patenka kai kurių Žemės bakterijų sporos ir virusai. Ryškesnės žvaigždės gali „išsiųsti“ ir stambesnes sporas, tačiau jos ir karštesnės, tad ir skleidžia daugiau pražūtingų ultravioletinių spindulių. Be to, tokių žvaigždžių gyvavimo laikas trumpesnis, tad mažiau laiko lieka gyvybei šalia jų užsimegzti. Tad anot Sagano panspermiją gali skleisti G5 (Saulės tipo)-A0 spektrų žvaigždės. Mažesnės už Saulę žvaigždės nepajėgios išsiųsti netgi smulkiausių gyvų organizmų.
Iš kitos pusės, „gavėjų“ žvaigždėms p/d santykis turi būti mažesnis, kad sporos iš tarpžvaigždinės erdvės galėtų prasiskverbti į jų planetų sistemas. Labiausiai tai tikėtina raudonosioms nykštukėms (M klasės) ar tolimoms G ir K klasių planetoms. Tad Saulės atveju „atneštinės“ gyvybės tikėtiniausia ieškoti didžiųjų jos planetų palydovuose (Tritone ir kt.).

8) Markas Nusinovas (1925-2013) – žydų kilmės rusų mokslininkas, Kosminių technologijų instituto bendradarbis. Kūrė termovakuuminį aparatą, leidžiantį prie santykinai neaukštų temperatūrų sterilizuoti medicininius instrumentus. Svarbią vietą jo tyrinėjimuose užėmė gyvybės atsiradimo teoriniai klausimai („Savireguliacija Visatoje ir gyvybė“, 1999). Paskutinius metus pašventė Žemės gyvybės perkėlimo į kitas planetas projektui dalyvaujant Izraelio specialistams.

9) Leslis Ordželas (Leslie Eleazer Orgel, 1927-2007) – britų chemikas, žinomas darbais teorinės neorganinės chemijos srityje ir gyvybės atsiradimo teorijomis. 1964 m. persikėlė į JAV, kur sutelkė dėmesį gyvybės atsiradimo klausimams, o ypač RNR, nes jau tapo žinoma, kad jos yra ir genetinės informacijos nešėjos. 1968 m. straipsnyje aiškiai iškelta hipotezė, kad ankstyvoji gyvybė buvo išimtinai paremta RNR, pajėgia savaiminei replikacijai nedalyvaujant baltymams. Jis pasiūlė keletą galimų nukleinininių darinių sintezės schemų. Vėliau jis ieškojo natūralios atrankos patvirtinimų ir jos pritaikymo cheminiams procesams, pasiekdamas kai kurių rezultatų. Gyvenime buvo aistringas kolekcionierius, rinkęs daugybę dalykų, tarp jų ir prancūziškus vynus.

10) Čandra Vikramasinghė (Chandra Wickramasinghe, ) – britų matematikas, astronomas ir astrobiologas iš Šri-Lankos sinhalų. Buvo F. Hoilo studentu ir 40 m. dirbo jo pagalbininku; kartu tirdami infraraudonąjį tarpžvaigždinių dulkių spektrą išvystė panspermijos teoriją, nes ten bei kometose yra organinių junginių. Kartu su F. Hoile padarė išvadą, kad daugelis epidemijų Žemėje yra atneštos iš kosmoso.

Papildomai skaitykite:
Gyvybės paieškos
Marso emisaras
Ar Europoje yra gyvybė?
Gyvybės neišvengiamumas
Tolimų planetų nuotraukos
Prasiplečia gyvybės ribos
Kitų žvaigždžių planetos
Augalai nesvarumo sąlygomis
S. Lemas. Kosminis kazino
Astronautai - gyvieji organizmai
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Ar visa gyvybė Visatoje panaši?
A. Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
Gyvybės paieškų kosmose istorijos
Civilizacijos: Paskaičiavimai pagal Gindilį
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
DNR, išilginės bangos ir kelionės laike
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
Žmogus kildinamas iš Afrikos
Bijome žmonių, ne asteroidų
Mėnulio nuolaužos Žemėje
Atlantida - tai Antarktida?
Pėdos laiko pelenuos
Lyginamoji kosmologija
Paslaptingoji Žemė
Kasinėjimai Marse
Fermi paradoksas
Ateities kapinės
Nibiru planeta
Dangaus ženklai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Fantastikos puslapis
Vartiklis