Projektas Farside. UFO Page. Lithuanian

Mintis panaudoti oro balionus aukštuminių raketų startui bujojo jau seniai. Šią koncepciją 1949 m. pasiūlė amerikiečiai Maikas Liuisas, Stivenas Singeris ir Džordžas Halvortsonas – buvę eksperimentinių startų nuo JAV jūrų laivyno laivo „Norton Sound“ dalyviai (1949). Rockoon at Balloon

Idėjos esmė – iškelti raketą oro balionu į viršutinius atmosferos sluoksnius ir tada startuoti. Metodas atrodė paprastesnis ir pigesnis, o ir rezultatų tikėtasi geresnių. Tačiau buvo ir trūkumų – tarkim, raketą ruoštasi leisti per baliono apvalkalą, todėl šis sistemos elementas buvo „vienkartinis“. Be to, labai daug priklausė nuo oro sąlygų (apie tai skaitykite plačiau >>>>>).

Pradžioje tokias raketas norėta panaudoti jonosferos tyrinėjimams. Tačiau jau 1956 m. tarptautiniame aeronautikos kongrese Romoje grupė JAV mokslininkų (tarp kurių buvo Maikas Fosteris, Kurtas Stehlingas ir Raimondas Misertas) pasiūlė šį būdą naudoti kosmoso erdvės tyrimams.

Startui buvo pasiūlyta panaudoti milžinišką aerostatą „Skyhook“, kurio apimtis buvo 112 tūkst. m³. Raketą planuota paleisti pasiekus 21 km aukščio. Kiek vėliau specialistai pasiūlė naudoti oro balionus paleidžiant nedidelius (apie 20 kg) palydovus – ir naudoti mažesnio dydžio aerostatus, tačiau startuoti iš aukščiau.

Ir kol Romoje buvo tik pagarsinta idėja, JAV jau smarkiausiai buvo vykdomas „Farside“ (iš angl., nematoma Mėnulio pusė) projektas. Jo užsakovas buvo JAV Oro pajėgos, o vykdytojas – „Aeronautronic Systems, Inc“. Įrangą rengė Merilendo universiteto specialistai. Pagrindinis tikslas – dirbtinis Žemės palydovas. O tiksliau – nematoma Mėnulio pusė.

Tačiau pradžioje buvo tikimasi krovinį iškelti maždaug į Žemės rutulio spindulio aukštį (apie 6370 km). Tam raketos galvutė turėjo pasiekti greitį didesnį už pirmąjį kosminį greitį. Ir jei pabaigoje raketą nukreiptų horizontaliai, ji galėtų tapti dirbtiniu planetos palydovu. Ir tas jei leido vėliau kalbėti, kad amerikiečiai vos neaplenkė rusų. O galėjo. Neveltui Sergejus Koroliovas taip skubėjo 1957 m. rudenį.

„Farside“ buvo keturių pakopų raketa, surinkta iš tuo metu plačiai naudotų kieto kuro zondų raketų „Rekrutas“ ir „Lokki“ - : pirma pakopa – 4-ios „Recruit“ raketos iš „Thiokol“; antroji – viena „Recruit“, trečioji – 4-ios „Arrow II“ („Loki“ išvystymas) iš „Grand Central Aircraft Corporation“ ir ketvirtoji – viena „Arrow II“. 7.3 m ilgio junginį tvirtino paprastos konstrukcijos lengvame vamzdiniame stove, kas leido iki minimumo sumažinti parengiamuosius darbus. Pradiniam raketos iškėlimui buvo numatytas labai didelis (106 tūkst. m³) balionas.

Skrydžiai „Farside“ programos rėmuose prasidėjo 1956 m. rudenį. Pradžioje išbandė aerostatą, kuris iškeldavo raketos maketą. Atlikti trys bandomieji skrydžiai. 1956 m. lapkričio 6 d. aerostatas pakilo iš poligono Virdžinijos valstijos Volopso saloje ir po trumpo skrydžio ten pat nusileido. Kitas skrydis atliktas 1957 m. birželio mėn. – aerostatas pakilo Kalifornijos valstijoje, o nusileido JAV rytinėje pakrantėje nusklendęs per visą JAV. Trečias skrydis įvyko 1957 m. rugpjūčio 7 d. – šįkart priešinga kryptimi. Eniwetok at Map

Realius startus suplanavo atlikti iš Ramiojo vandenyno Enivetoko atolo, kuriame prieš penketą metų atlikinėjo branduolinio ir termobranduolinio ginklo išbandymus. Pirmas nesėkmingas startas buvo pabandytas 1957 m. rugsėjo 25 d. Pasiekęs 20 km aukštį oro balionas dėl nežinomų priežasčių nukrito ir kartu su raketa nuskendo vandenyne. JAV imta įtarti, kad jį numušė rusai (juk lyg tyčia ten jie rusų eskadra atliko mokymus). Tačiau rusus taip atidžiai stebėjo, kad zenitinės raketos šūvis iš kurio nors laivo nebūtų pastebėtas).

Antras bandymas įvyko spalio 3 d. – prie parą iki tarybinio „sputniko“ starto. Ir būtent šio bandymo metu galėjo atsirasti pirmasis dirbtinis kosminis objektas. Tačiau bandytojų tikslas buvo kitas. Ir šio bandymo metu ne viskas ėjosi sklandžiai. Pasiekęs 27 km aukštį, aerostatas netikėtai ėmė leistis. Pasiekus aerostatui 21 km aukštį, buvo pasiųstas radijo signalas į raketos uždegimo sistemą. Pramušusi aerostato apvalkalą, raketa šovė aukštyn. Tačiau suveikė tik pirmosios dvi pakopos, o ir raketa nukrypo nuo kurso. Maksimalus pakilimo aukštis tebuvo apie 800 km. Prietaisai raketos priekyje dėl didelių apkrovų neįstengė veikti.

Kitas bandymas įvyko jau prasidėjus kosmoso erai – 1957 m. spalio 7 d. Šįkart jau rimtai pažiūrėta į palydovo paleidimo idėją – reikėjo skubaus atsako rusams ir amerikiečiai bandė išnaudoti bet kurią galimybę. Tačiau dėl trumpo sujungimo raketa startavo per anksti, aerostatui pasiekus vos 18 km. Ir vėl suveikė tik dvi pakopos, ir vėl prietaisai neatlaikė perkrovų. Pagal radiolokatorių duomenis, raketa pakilo 645 km. Startą užskaitė kaip bandomąjį.

Ketvirtas bandymas buvo spalio 11 d., tačiau buvo dar nesėkmingesnis, nei pirmi du. Aerostato apvalkalas plyšo 30 km aukštyje įveikiant šaltus oro sluoksnius. Penktas aerostatas pakilo spalio 20 d., tačiau ir jo metu nepavyko įgyvendinti visų planų. Šįkart suveikė 3 pakopos iš 4-ių, vėl nukentėjo prietaisai – Žemėje signalai tebuvo priimami tik 4 šimtąsias sekundės dalis. Tačiau pasiektas rekordinis 3220 km aukštis.

Aerostatan pakraunama raketa

Paskutinis „Farside“ programos skrydis buvo 1957 m. spalio 22 d. Šįkart, įgavę karčios patirties, specialistai nusprendė paleisti raketą ne vertikaliai aukštyn, o kampu. Raketa startavo 29,4 km aukštyje ir pirmąkart suveikė visos 4 raketos pakopos. Matavimai parodė, kad planuotas 7,9 km/s greitis buvo pasiektas. Tačiau vėl atsisakė veikti borto siųstuvas, o radiolokatoriai 4350 km aukštyje pametė mažos apimties „naudingą krovinį“ (32 cm ilgio ir 16 cm skersmens). Pagal paskaičiavimus, jis pasiekė bent 5000 km aukštį arba ... Dalis specialistų spėja, kad 1957 m. spalio 22 d. paleistos raketos galvutė pasiekė dirbtinio Žemės palydovo orbitą ir tapo pirmuoju JAV satelitu. Tačiau tokio tvirtinimo nėra nė viename rimtame žinyne.

Tikriausiai buvo bandomi ir kiti „Farside“ startai. Tik kokia nesėkmė: pasibaigė oro balionai, Juos buvo pagaminę šešis - ir visi buvo sunaudoti.

JAV spauda gana kandžiai tomis dienomis rašė apie „abejotiną projekto techninį realizuojamumą“. Ir iš tikro, daugiapakopės raketos startas iš aerostato pasirodė esąs gana sudėtingas uždavinys. Spaudos kritika ir neguodžiantys pirmos fazės rezultatai privertė JAV Oro pajėgas atsisakyti nuo „Farside-2“ raketos, skirtos skrydžiams Mėnulio link, kūrimo. Kad įdirbis nedingtų, visa projekto medžiaga buvo perduota civilei NACA (NASA pirmtakui). Sputnik I

Raketos iš aerostatų buvo leidžiamos dar kelis metus, tačiau jų tikslas buvo jau ne Mėnulis, o tik perspektyvių nešėjų technologijos. Vėliau apie aerostatus, kaip starto platformą, ilgam užmiršo. Tokią galimybę vėl ėmė nagrinėti tik 20 a. paskutiniais metais, kad užvirė kova už vadinamąjį „X prizą“ – 10 mln. premiją entuziastams konstruktoriams, sugebėsiantiems sukurti skraidymo aparatą tarporbitiniams skrydžiams ir dviejų savaičių laikotarpyje juo atlikti du sėkmingus skrydžius.

Pvz., Izraelio „IL Aerospace Technologies“ kolektyvas, vadovaujamas Dovo Čartarivskio, sukūrė raketą „Negev-5“, kuri ir turėjo startuoti būtent iš 50 km aukštyje pakilusio oro baliono. Tačiau tas darbas nuėjo šuniui ant uodegos – prizą gavo Barto Rutano vadovaujama komanda, o žydai net nepabandė išbandyti savo kūrinį.

Raketos iš baliono

Rockoon (iš anglų rocket ir balloon) – kieto kuro raketos, kuri paleidžiama ne nuo žemės, o iš pakilusio baliono, idėja, kurią 1949 m. sukūrė Lee Lewis, G. Halvorson’as, S.F. Singer’is, and J.A. van Allen’as, kai 1949 m. leido meteorologines „Aerobee“ raketas iš „U.S.S. Norton Sound“ laivo. Tokiu būdu raketos galėtų pasiekti didesnį aukštį, nes joms nereikia įveikti tankių žemutinių atmosferos sluoksnių. O didžiausias metodo trūkumas tas, kad balionas yra nevaldomas, tad nežinma nei raketos paleidimo, nei jos nukritimo vieta.
O jūrų laivynas (ONR) kai kuriems rockoon startams naudojo Loki raketą, kuri į didelį aukštį buvo iškeliama heliu pripildytais balionais. Pirmas toks Loki startas įvyko 1955 m. liepos 1 d. prie Grenlandijos. 1955 m. vasarą keletą rockoon raketų, skirtų tirti kosminiams spinduliams, paleido Ajovos universiteto tyrimų grupė. 1957 m. rugsėjį, kaip indėlį į geofizinių metų paminėjimą, iš „Glacier” ledlaužio paleido 36 rockoon raketas.
Rockoon idėja nemirus – ir kelios kompanijos ruošasi jas naudoti. Pvz., ispanų „zero2infinity“ kompanija planuoja 2018 m. panaudoti iš baliono leistą raketą pmikro palydovų į žemas orbitas iškėlimui.

Raketų naudojimo istorijos kalba apie 13 a. Kiniją, 19 a. pradžios William Congreve karines raketas ir daugybę naujausių ginklų. Vis tik kai kurie mokslininkai „plaukė“ prieš srovę ir svajojo jų pagalba į orą pakelti mokslinius instrumentus. Paryžiuje gyvenantis italas Claude Ruggieri dar 1806 m. „raketino“ smulkius gyvūnus. Iki 1830 m. jis jau sugebėjo iškelti net aviną. Prieš 1906 vokiečių inžinierius Alfred Maul‘is raketų pagalba į didelį aukštį iškeldavo fotoaparatus. Jo 1912 m. modelio raketa gabeno 8x10 colio dydžio foto plokštelę, o pati buvo stabilizuojama giroskopu. O savo klasikiniame 1919 m. straipsnyje „Būdas pasiekti ypač didelius aukščius“ R.H. Godardas pridūrė, kad raketos gali būti panaudojamos viršutinių atmosferos sluoksnių tyrimams.

Bet tik 1929 m. liepą R. Godardas patalpino mokslinius prietaisus į raketą – aneroidinį barometrą ir termometrą. Į juos nukreiptas fotoaparatas suveikė, kai buvo išskleidžiamas parašiutas. Nors mokslinis šio bandymo turinys nebuvo labai aukštas ir tikrai ne pagrindinis skrydžio tikslas, tai buvo pirmas raketos panaudojimas iškeliant prietaisus. Gaila, tebuvo pasiektas tik vos didesnis nei 52 m aukštis. Tačiau jo bandymas patraukė dėmesį, tačiau, išskyrus tik nedaugelį, raketos tebuvo žaisliukai.

Ir tikra raketų panaudojimo tyrimams garbė tenka Rusijai, kur 1933 m. M. Tichonoravovas paleido skysto kuro raketą su prietaisais, o 1935 m. F. Canderio, kilusio iš Rygos, raketa su instrumentais pasiekė 11 km aukštį. O vokiškų raketų kulminacija pasibaigė su V-2. O tikri moksliniai raketiniai tyrinėjimai JAV prasidėjo GALCIT-JPL, įkurtos prie Kalifornijos technologijų instituto – pradedant meteorologine „Wac Corporal“ skysto kuro raketa, pirmąkart paleista 1945 m. rugsėjo 26 d. (netgi anksčiau, kaip JAV iššautos V-2 raketos). Ji galėjo iškelti 11 kg į 64 km aukštį.