Mintis panaudoti oro balionus aukštuminių raketų startui bujojo jau seniai. Šią koncepciją
1949 m. pasiūlė amerikiečiai Maikas Liuisas, Stivenas Singeris ir Džordžas Halvortsonas
buvę eksperimentinių startų nuo JAV jūrų laivyno laivo "Norton Sound" dalyviai.
Idėjos esmė iškelti raketą oro balionu į viršutinius atmosferos sluoksnius ir tada
startuoti. Metodas atrodė paprastesnis ir pigesnis, o ir rezultatų tikėtasi geresnių. Tačiau buvo
ir trūkumų tarkim, raketą ruoštasi leisti per baliono apvalkalą, todėl šis sistemos elementas
buvo "vienkartinis". Be to, labai daug priklausė nuo oro sąlygų.
Pradžioje tokias raketas norėta panaudoti jonosferos tyrinėjimams. Tačiau jau 1956 m.
tarptautiniame aeronautikos kongrese Romoje grupė JAV mokslininkų (tarp kurių buvo
Maikas Fosteris, Kurtas Stelingas ir Raimondas Misertas) pasiūlė šį būdą naudoti kosmoso erdvės tyrimams.
Startui buvo pasiūlyta panaudoti milžinišką aerostatą "Skyhook", kurio apimtis buvo 112
tūkst. m3. Raketą planuota paleisti pasiekus 21 km aukščio. Kiek vėliau
specialistai pasiūlė naudoti oro balionus paleidžiant nedidelius (apie 20 kg) palydovus ir
naudoti mažesnio dydžio aerostatus, tačiau startuoti iš aukščiau.
Ir kol Romoje buvo tik pagarsinta idėja, JAV jau smarkiausiai buvo vykdomas "Farside" (iš
angl., Nematoma Mėnulio pusė) projektas. Jo užsakovas buvo JAV Oro pajėgos, o vykdytojas
"Aeronutronic Systems, Inc". Įrangą rengė Merilendo universiteto specialistai. Pagrindinis
tikslas dirbtinis Žemės palydovas. O tiksliau nematoma Mėnulio pusė.
Tačiau pradžioje buvo tikimasi krovinį iškelti maždaug į Žemės rutulio spindulio aukštį (apie
6370 km). Tam raketos galvutė turėjo pasiekti greitį didesnį už pirmąjį kosminį greitį. Ir
jei pabaigoje raketą nukreiptų horizontaliai, ji galėtų tapti dirbtiniu planetos palydovu.
Ir tas jei leido vėliau kalbėti, kad amerikiečiai vos neaplenkė rusų. O galėjo. Neveltui
Sergėjus Koroliovas taip skubėjo 1957 m. rudenį.
"Farside" buvo keturių pakopų raketa, surinkta iš tuo metu plačiai naudotų kieto kuro
zondų raketų "Rekrutas" ir "Lokki" 7.3 m ilgio junginį tvirtino paprastos konstrukcijos lengvame
vamzdiniame stove, kas leido iki minimumo sumažinti parengiamuosius darbus.
Skrydžiai "Farside" programos rėmuose prasidėjo 1956 m. rudenį. Pradžioje išbandė
aerostatą, kuris iškeldavo raketos maketą. Atlikti trys bandomieji skrydžiai. 1956 m. lapkričio 6
d. aerostatas pakilo iš poligono Virdžinijos valstijos Volopso saloje ir po trumpo skrydžio ten
pat nusileido. Kitas skrydis atliktas 1957 m. birželio mėn. aerostatas pakilo Kalifornijos
valstijoje, o nusileido JAV rytinėje pakrantėje nusklendęs per visą JAV. Trečias skrydis įvyko
1957 m. rugpjūčio 7 d. šįkart priešinga kryptimi.
Realius startus suplanavo atlikti iš Ramiojo vandenyno Enivetoko atolo, kuriame prieš
penketą metų atlikinėjo branduolinio ir termobranduolinio ginklo išbandymus. Pirmas
nesėkmingas startas buvo pabandytas 1957 m. rugsėjo 25 d. Pasiekęs 20 km aukštį oro
balionas dėl nežinomų priežasčių nukrito ir kartu su raketa nuskendo vandenyne. JAV imta
įtarti, kad jį numušė rusai (juk lyg tyčia ten jie rusų eskadra atliko mokymus). Tačiau rusus taip
atidžiai stebėjo, kad zenitinės raketos šūvis iš kurio nors laivo nebūtų pastebėtas).
Antras bandymas įvyko spalio 3 d. prie parą iki tarybinio "sputniko" starto. Ir būtent šio
bandymo metu galėjo atsirasti pirmasis dirbtinis kosminis objektas. Tačiau bandytojų tikslas
buvo kitas. Ir šio bandymo metu ne viskas ėjosi sklandžiai. Pasiekęs 27 km aukštį, aerostatas
netikėtai ėmė leistis. Pasiekus aerostatui 21 km aukštį, buvo pasiųstas radijo signalas į
raketos uždegimo sistemą. Pramušusi aerostato apvalkalą, raketa šovė aukštyn. Tačiau
suveikė tik pirmosios dvi pakopos, o ir raketa nukrypo nuo kurso. Maksimalus pakilimo aukštis
tebuvo apie 800 km. Prietaisai raketos priekyje dėl didelių apkrovų neįstengė veikti.
Kitas bandymas įvyko jau prasidėjus kosmoso erai 1957 m. spalio 7 d. Šįkart jau rimtai
pažiūrėta į palydovo paleidimo idėją reikėjo skubaus atsako rusams ir amerikiečiai bandė
išnaudoti bet kurią galimybę. Tačiau dėl trumpo sujungimo raketa startavo per anksti,
aerostatui pasiekus vos 18 km. Ir vėl suveikė tik dvi pakopos, ir vėl prietaisai neatlaikė
perkrovų. Pagal radiolokatorių duomenis, raketa pakilo 645 km. Startą užskaitė kaip bandomąjį.
Ketvirtas bandymas uvo spalio 11 d., tačiau buvo dar nesėkmingesnis, nei pirmi du.
Aerostato apvalkalas plyšo 30 km aukštyje įveikiant šaltus oro sluoksnius. Penktas aerostatas
pakilo spalio 20 d., tačiau ir jo metu nepavyko įgyvendinti visų planų. Šįkart suveikė 3
pakopos iš 4, vėl nukentėjo prietaisai Žemėje signalai tebuvo priimami tik 4 šimtąsias
sekundės dalis. Tačiau pasiektas rekordinis 3220 km aukštis.
Aerostatan paklaunama raketa
|
Paskutinis "Farside" programos skrydis buvo 1957 m. spalio 22 d. Šįkart, įgavę karčios
patirties, specialistai nusprendė paleisti raketą ne vertikaliai aukštyn, o kampu. Raketa
startavo 29,4 km aukštyje ir pirmąkart suveikė visos 4 raketos pakopos. Matavimai parodė,
kad planuotas 7,9 km/s greitis buvo pasiektas. Tačiau vėl atsisakė veikti borto siųstuvas, o
radiolokatoriai 4350 km aukštyje pametė mažos apimties "naudingą krovinį" (32 cm ilgio ir 16
cm skersmens). Pagal paskaičiavimus, jis pasiekė bent 5000 km aukštį arba
Dalis
specialistų spėja, kad 1957 m. spalio 22 d. paleistos raketos galvutė pasiekė dirbtinio Žemės
palydovo orbitą ir tapo pirmuoju JAV satelitu. Tačiau tokio tvirtinimo nėra nė viename rimtame žinyne.
Tikriausiai buvo bandomi ir kiti "Farside" startai. Tik kokia nesėkmė: pasibaigė oro
balionai, Juos buvo pagaminę šešis - ir visi buvo sunaudoti.
JAV spauda gana kandžiai tomis dienomis rašė apie "abejotiną projekto techninį
realizuojamumą". Ir iš tikro, daugiapakopės raketos startas iš aerostato pasirodė esąs gana
sudėtingas uždavinys. Spaudos kritika ir neguodžiantys pirmos fazės rezultatai privertė JAV
Oro pajėgas atsisakyti nuo "Farside-č" raketos, skirtos skrydžiams Mėnulio link, kūrimo. Kad
įdirbis nedingtų, visa projekto medžiaga buvo perduota civilei NACA (NASA pirmtakui).
Raketos iš aerostatų buvo leidžiamos dar kelis metus, tačiau jų tikslas buvo jau ne
Mėnulis, o tik perspektyvių nešėjų technologijos. Vėliau apie aerostatus, kaip starto platformą,
ilgam užmiršo. Tokią galimybę vėl ėmė nagrinėti tik 20 a. paskutiniais metais, kad užvirė kova
už vadinamąjį "X prizą" 10 mln. premiją entuziastams konstruktoriams, sugebėsiantiems
sukurti skraidymo aparatą tarporbitiniams skrydžiams ir dviejų savaičių laikotarpyje juo atlikti du sėkmingus skrydžius.
Pvz., Izraelio "IL Aerospace Technologies" kolektyvas, vadovaujamas Dovo Čartarivskio,
sukūrė raketą "Negev-5", kuri ir turėjo startuoti būtent iš 50 km aukštyje pakilusio oro baliono.
Tačiau tas darbas nuėjo šuniui ant uodegos prizą gavo Barto Rutano vadovaujama
komanda, o žydai net nepabandė išbandyti savo kūrinį.
Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Nežinomi kosmonautai
NASA tapsmas: istorija
Raketų eros ištakose
Mėnulis ir jo ypatybės
Ateitis - elektrinės raketos
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Pirmosios astronautės fantastikoje
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Klaidas Tombo atrado Planetą X
E. Hablo vardu pavadintas orbitinis teleskopas
Per meilės orgijas į žvaigždes
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Kodėl NASA kosmodromui pasirinko Floridą?
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Kokia yra Visata? Sukasi?
Paranoja skverbiasi giliai
Merkurijaus baisioji tragedija
Paslaptinga X planeta
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Mėnulio kronikos kine
Nykštukinės planetos
"Pioneer" anomalijos
Mūšis dėl Veneros
Kaip kūrė TKS?
Mutantų rytmetis
Moterys kosmose
Paštas raketa
