Daugelis tai girdėjo - ateiviai galėjo aplankyti Žemę gilioje senovėje.

Taip pat skaitykite: Senovės astronautų ženklai      
Paleovizitai: idėjos istorija      
M. Agrestas. Senovės kosmonautai      
Paleovizitai: ieškant įrodymų (dogonai)      

Iš tikro, jei vizitai gausiai pavaizduoti mituose ir piešiniuose, tai kodėl nebuvo palikta jokio varžto, jokios detalės iš nežinomo metalo ar kt. „apčiuopiamų“ dalykų? Ir tame klausime yra kažkiek prasmės... Tačiau kas tai gali būti ir kaip atrodytų? Žinomas radioastronomas Frenkas Dreikas, išnagrinėjęs šį klausimą, padarė išvadą, kad vargu ar tokių artefaktų paieškos būtų sėkmingos.

Tad peržiūrėkime keistus radinius. Pirmasis jų – Zalcburgo paralelipipedas, nors pavadinimas ne visai tikslus, nes pagal formą jis tik apytiksliai panašus, o ir rastas netoli Austrijos miestelio Feklabruko (Vöcklabruck, 1885 m. rudenį). Vietinės liejyklos darbininkas Reidl'as, kūrendamas krosnį, perskėlė rudosios anglies gabalą. Viduje rado keistos formos metalinį daiktą, 67 mm x 67 mm x 47 mm ir sveriantį apie 0,8 kg (tankumas: 7,75), primenantį išsipūtusią pagalvėlę, kurioje vietoje smailų kraštų buvo įduba – nelabai gili, bet pakankamai lygi ir juosianti daiktą iš visų pusių.

Liejyklos savininkas, jos įkūrėjo I. Brown'o sūnus, persiuntė radinį specialistams (Feklabruko Heimathous [muziejų]) ir jau po pusmečio kalnakasybos inžinierius Adolfas Gurltas Bonoje 1866 m. padarė pranešimą apie jo tyrinėjimą. Visi požymiai tarytum rodė, kad tai geležinis meteoritas – tiek jo sudėtis (geležis su gausia nikelio priemaiša) ir būdingi meteoritams įdubimai (regmaglipai), susidarantys kosminiam kūnai greitai skrodžiant atmosferą.

Neramino tik viena – jo forma. Nors kai kurie meteoritai, vadinamieji heksaedritai, dėl savo kristalinės struktūros atmosferoje irgi skyla į gabalus, kurie yra paralelipipedai. Tačiau iš kur toji juosianti įdubėlė – pernelyg taisyklinga, pernelyg „dirbtinė“? Todėl kai kas spėliojo, kad meteoritas apdirbtas jau nukritus… O dar kiti įtarė tai aplamai esant žmogaus rankų dirbinį… Tačiau A. Gurltas, apsvarstęs visas galimybes, atmetė tokio dirbtinio įsikišimo variantą. Mat regmaglipai dengia visą radinį, tame tarpe ir griovelį.

Anglis (lignitas) buvo atvežtas iš netoli esančios (prie Wolfsegg) šachtos ir priklausė neogeniniam sluoksniui (60 mln. m. amžiaus); be to, buvo patikrinta, kad keistas daiktas negalėjo į ten vėlesniais laikais. Taigi tais laikais „protingų žmogaus rankų“: būti irgi negalėjo.

Radinį A. Gurltas perdavė Zalcburgo muziejui, o vėliau apie jį visi tarsi pamiršo. Nesukėlė susidomėjimo ir 1919 m. Čarlzo Forto paskelbta prielaida, kad daiktas iš tikro yra plieninis ir sukurtas ateivių iš kosmoso. „Daktaro Gurlto kubą“ ėmė prisiminti tik 7-e dešimtm. Prisiminė ir ... negalėjo surasti; netgi pasklido gandas, kad jis dingo, o skeptikai užtriūbijo, kad tai apgaulė, kad jo niekada ir nebuvo...

Tačiau objektas egzistavo ir egzistuoja. Jo kopija saugomas Linco „Oberosterreichisches Landesmusem“, kur originalus radinys buvo eksponuotas 1950-58 m. Paaiškėjo, kad nuo 1958 m. jis nugulė Feklabruko kraštotyros muziejaus fonduose. Jo vadovybė 1966 m., atsiritus susidomėjimo bangai, pakartotinai analizei nusiuntė į Vieną. Rezultatai buvo netikėti!

Jame visiškai nerasta nikelio, chromo ir kobalto! Taigi, tai negalėjo būti meteoritas! O kadangi nebuvo ir sieros, tai negalėjo būti ir piritas. Dr. Gero Kurat (g. 1938 m.) ir dr. Rudolf Grill'as (1910-1987) pagal kai kurias ypatybes spėjo, kad daiktas pagamintas iš ketaus ir, galbūt, buvo naudotas kaip svarmuo primityviame šachtos keltuve. Tada įranta būtų padaryta, kad jį būtų patogiau aprišti. 1973 m. Hubertas Mattlianeris, po naujų tyrimų, padarė išvadą, kad jis išlydytas naudojant cire perdue (vaško tirpdymo) techniką.

Atrodytų viskas, problema išspręsta? Tačiau neskubėkime. Kokio velnio šachtoje reikalingas viso labo 785 g balastas? Ką jau kalbėti apie radinio amžių!? Ir vėl grįžtama prie nežemiškos jo kilmės. Tačiau pažiūrėkime į jo nuotrauką!? Argi patikėsite, kad tai labai išsivysčiusios civilizacijos produktas?!

Gaila, bet tokią pat silpną vietą turi ir visi kiti pretendentai: vinis smiltainio gabale, aukso siūlas akmenyje, išgautam iš 2,5 m gylio, „Ievos antpirštis“ lignito gabale, šaukštas šlake, likusiame sudeginus anglį, geležinis kūjis medine rankena, rastas uoloje... Hm, kažko primityvoka kosmoso keliautojų įrankių dėžė... Nenorom kyla mintis, kad tai keistas gamtos jėgų žaidimas... Bet ne visus daiktus jam priskirsi (kad ir minėtą plaktuką). Gal vis tik jie buvo naudoti žmogaus, tik vėliau kažkaip pateko į nepaprastai senus sluoksnius? Tarkim, akmens anglies gabale buvo rasta moneta, datuojama 1397 m. O ir mistifikacijos galimybė išlieka.

Nedidele sensacija neseniai tapo pranešimas apie šimtus metalinių rutuliukų, kuriuos Pietų Afrikos „Wonderstone“ šachtose (prie Ottosdal‘io) randa darbininkai. Jie randami pirofilito (wonderstone) kloduose, kurių amžius 2,8 mlrd. m (prekambro laikotarpis). Pirofilitas yra metamorfavęs nuosėdinis mineralas, kasamas dėl panaudojimo statybose, kaip absorbentas, užpildytojas ir kt.

Rutuliukai yra dviejų tipų: vieni jų yra melsvi su baltais intarpais, o kiti su metaline danga aplink korėtą medžiagą. Atrodo, kad geologai ištyrė tik antro tipo rutuliukus, nustatydami, kad juos sudaro piritas ir goetitas. Jie niekaip negali paaiškinti, kaip galėjo susidaryti gamtinėmis sąlygomis. Rutuliukai aiškiai suploti ir juosiami trijų lygių lygiagrečių griovelių. Kai vienas jų pateko į muziejų, buvo pastebėta, tad tasai sferoidas, patalpintas po stikliniu gaubtu, lėtai sukasi aplink savo ašį 128 d. periodu.

Pirmas šių rutuliukų paminėjimas buvo 1982 m. liepos 27 d. “The Weekly World News”, kuris prilygsta pranešimams britų „Daily Sport“ bei JAV „National Inquirer“, nes juose nėra kokybiško žurnalistinio tyrimo. Rutuliukai pasirodė esą minkštesni nei buvo pranešta. Galėjo susidaryti tik nuosėdose, o ne iš ankstesnių laikų. Jei juose esantys grioveliai yra dirbtinės kilmės, tai galėjo atsirasti tik išėmus iš pirofilito. Tad tarytum rutuliukai yra natūralios kilmės, o klausimas kyla tik dėl griovelių juose.

Įdomų rutulį 1975 m. rado Vakarų Ukrainoje, molio karjere 8 m gylyje. Jis yra kiaušinio formos, 88 x 85 mm ir primena juodą neskaidrų stiklą, kuris yra gana tvirtas – ekskavatorininkas bandė jį sudaužyti į ekskavatoriaus kaušo dantį, tačiau nesėkmingai. Tada jis radinį padovanojo vietinio muziejaus direktoriaus sūnui, o dar vėliau jis pasiekė mokslininkų rankas. Jo tyrimų ataskaita vis dar nebuvo publikuota.

Nuo pat pradžių pagrindiniu variantu buvo nežemiška jo kilmė. Molio sluoksnio amžius yra apie 10 mln. metų. Amžių patvirtina ir aplink jį susidariusios plutelės storis. Tad jis negali būti sukurtas žmogaus, o dirbtinė jo kilmė gana akivaizdi. Rentgeno tyrimai parodė, kad jo viduje yra kažkas savitos formos, - ir ne tuščia, o užpildyta kažkokia medžiaga.

O toliau – dar gražiau. Rutulio ir jo branduolio dydžių nagrinėjimas leido spėti, kad jo autorius naudojosi 20-taine skaičiavimo sistema (tokią naudojo majai). O visi apstulbino bandymas nustatyti „kiaušinio“ tankį pagal jo svorio centrą – jis ... neigiamas! Tai būtų paaiškinama, jei jame būtų … antimaterija. Negi jis liko Žemėje po ateivių laivo avarijos?

Tik va – po savaitės radinio savininkas pareikalavo jį gražinti ir tyrimai nutrūko.

Visų tokių radinių, kad jie „nepatogūs“, netelpa į mokslo nustatytus rėmas. Todėl geriausia į juos nekreipti dėmesio. Todėl neretai jokių tyrimų net nebūna. Štai 1869 m. Nevados valstijoje lauko špato gabale rado ... 5 cm skersmens metalinį sraigtą. Bet tiek ir težinome apie tai. O kiek radinių, apie kuriuos net nebuvo pranešta?!

---

Orlaivių modeliai

Nuo svarstyklių lėkštės neverta numesti ir kitų argumentų. Pirmiausia, „sklandytuvas iš Egipto“. Iš daugelių kitų paukščių atvaizdų senovėje, šią medinę figūrėlę labiausiai išskiria uodegos forma – vertikalus kilis, kurio tikrai nenukopijuosi nuo plunksnuočių. Ir to artefakto amžius – virš 2000 m. Daikčiukas rastas 1898 m., tad mistifikacijos galimybė atkrenta. Tik va – modelis neturi horizontalios plokštumos, o be jo skrydis labai nestabilus. Bet... Halilas Mesichas pastebi, kad uodegos apatinė dalis nulaužta – tad gal ten ir buvo tvirtinami aukščio vairai?

Ir iškart kyla noras gretinti šį sklandytuvą su kitais panašiais radiniais, pvz., Kolumbijos „auksiniu lėktuviuku“, iš pirmo tūkstantmečio vidurio. Jis, matyt, naudotas kaip pakabinamas papuošalas ar amuletas. Ir panašių radinių yra apie 30 – ne tik Kolumbijoje, bet ir Kosta-Rikoje, Venesueloje, Peru... Jų išorinė išvaizda kinta, tačiau „principinė schema“ lieka ta pati.

Paukščiais jie būti negali, - vėlgi, dėl uodegos formos. Artimesni prototipai – žuvys skraiduolės ir rajos. Būtent jos turi panašų „sparnų“ (plačių krūtinės pelekų) ir vertikalaus peleko prie uodegos derinį (kai kurių rajų nugaros pelekas yra ant uodegos). Beje, rajų ir „ketursparnių“ žuvų-skraiduolių pilvo pelekai labai primena mažesniuosius „auksinių lėktuvėlių“ sparniukus. Tai vaizdžiai pademonstravo belgų tyrinėtojas Patrikas Ferenas, paskelbęs bronzinės rajos figūrėlę, rastą Kinijoje. Ir vis lieka vienas skirtumas – „lėktuviukų“ uodega labiau „lėktuviška“. Taigi. Tų radinių detalės geriau paaiškinamos iš techninės, o ne biologinės pusės. Jie panašūs ir į aerokosminius lėktuvus su atsiverčiančia priekine dalimi (A. Jangas), ir krovininį lėktuvą leidimuisi ant vandens (A. Ginvudas) ir net „povandeninį“ lėktuvą (subakvaplaną, A. Sendersonas). Galimi ir kiti technologiniai paaiškinimai.

Bet kas bebūtų jų prototipu, prieš mus meninė koncepcija, pateikta įprastinėmis vaizduojamojo meno priemonėmis. Taigi, į tyrinėjimus būtina įtraukti ir Lotynų Amerikos kultūros specialistus. O šie tyli arba atsikalbinėja...

Laikas prisiminti ir senovės indų skraidančius aparatus (vimanas, daugiau >>>> ). Būtent Indijoje smulkiai aprašyti šių mechanizmų tipai bei skysčiai, charakteristikos, medžiagos, varikliai ir pan. Ir visa Indijos tradicija persunkta nenuginčijamu tikėjimu, kad vimanai realiai egzistavo. O atskiros detalės pribloškia savo realistiškumu – pvz., kad vimanų ratai ant žemės palikdavo pėdsakus... – tai minėti gali tik tai matę žmonės.

Moksliškai į vimanų klausimą imta žiūrėti pasirodžius sanskritologijos prof. D. K. Kandžilalo knygai „Vimanai Senovės Indijoje“. Ir vis tik vimanų atžvilgiu kyla ir abejonių – pvz., tai, kad jų gamybai gausiai naudotas medis. Ir va, - tokio tipo archeologinių radinių Indijoje irgi nerasta.

Dar savosios eilės patyrinėjimui laukia ir keistas motyvas, sutinkamas folklore ir daugelio tautų rašto paminkluose. Ir nors detalės skiriasi, esmė yra ta pati: herojus keliauja į kitą pasaulį (į dangų ar po vandeniu, mirusiųjų karalystę, elfų arba fėjų kraštą, nemirtingumo salą ir t.t.)., ten būna tam tikrą laiką (valandas, dienas ar metus), o grįžęs atgal negali pažinti gimtų vietų ir gyvųjų tarpe neranda savo giminių. Paaiškėja, kad jo nebuvo ištisus šimtmečius. Dar I. Zinger-Bredt atkreipė šio motyvo panašumą į „laiko paradoksą“ (arba „dvynių paradoksą“) bendrojoje reliatyvumo teorijoje – kai skrendant greičiu, artimu šviesos greičiui, laikas teka lėčiau, nei likusiems vietoje.

Jau nustatyta, kad šio motyvo paplitimas ribojamas Eurazija, o tai leidžia spėti, kad jo šaltinis yra vienas – matyt, ištakos Rytuose. Ir verta prisiminti senovės indų teiginius: pvz., kad viena Brahmos diena prilygsta 4 320 000 000 žmogaus metams, o pagal budizmą dangaus pasaulyje Tušita, viena dievų diena sudaro 400 Žemės metus ir t.t. Tai galioja ne tik dievams, bet ir žmonėms, patekusiems į dievų buveinę (žr., pvz., „Višnu puraną“).

Tik štai mokslas į kvietimus išnagrinėti tokius aspektus atsišaukia nelabai noriai. Susidarė neigiama išankstinė nuostata. Ir žymiai perspektyvesne kryptimi laikoma kosmoso klausymas ir stebėjimas (skaitykite Ar ten ieškome?).

Ko gero, pagrindine pesimistinių nuotaikų priežastimi gali būti neseniai išvystyta „Galaktikos kolonizavimo teorija“. Nesudėtingai paskaičiavimai parodė, kad jei bent viena civilizacija Galaktikoje būtų išsivysčiusi bent keliomis dešimtimis milijonų metų anksčiau mūsų žemiškosios (o tai visai tikėtina), tai iki dabartinio meto ji galėtų apgyvendinti visą galaktiką, kitaip sakant, jie jau seniai būtų Žemėje. O kadangi jų buvimo kaip ir nepastebima, tad, greičiausiai, mes esame vienintelė civilizacija Paukščių take.

Taigi, ant plauko pakibo pati daugybės apgyventų pasaulių koncepcija. Tad sunerimę mokslininkai pradėjo klausti – o kiek patikima pati nesilankymo Žemėje „aksioma“? 1989 m. tarptautinė iniciatyvinė grupė išplatino Deklaraciją, kurioje ragino sukurti paleovizito problemos tyrimo komitetą.

---

Tegu liudija piešiniai ant uolų

Tūkstančių metų senumo petroglifai JAV.
Anot indėnų folkloro, du objektai aukštai danguje susidūrė ir vienas jų pažeistas nusileido Mirties slėnyje, Kalifornijoje. Atvyko kiti žmonės (matyt, kitu laivu) ir kurį laiką taisė sugadintą laivą. Juos stebėjo vietos indėnai. Kairysis laivas matyt yra tas, kuriuo atvyko taisytojai, o dešinysis matyt yra apgadintas šonuose ir apačioje.

Piešiniai yra pristatyti 8-ojo dešimtm. TV-seriale „Ieškant...“ Pateikiame nuorodą į epizodą su jais (jie maždaug pačiame video viduryje)...

Dešiniajame piešinyje „laivas“ atrodo tarsi sugadintas kraštuose ir apačioje...

Tačiau tai dar ne viskas. Mirties slėnyje yra keletas piešinių su įvairiais zigzago formos „bangomis“. Prieš kelis metus Charles Ruggles, inžinierius iį Los Andželo, iškėlė idėją, kad tai elektroninis signalas, - taigi, tie zigzagai, - moksliniai atvaizdai. Tai gali būti vaizdo oscilografe kopijos.

Tuose piešiniuose yra signalų bangos, trikampės bangos, kvadratinės bangos, perjungimai – taigi tai, kas sutinkama šiuolaikinėje elektronikoje. Įdomu, kad indėnų folklore laivų sudužimas susijęs su tais „zigzagais“.
Tie svetimieji išardė laivą taip, kad vėliau jį galėtų vėl surinkti, nes ardymą užregistravo aparatu ar kokia kita informacijos išsaugojimo forma. Indėnams tie ženklai buvo nesuprantami („dieviški“), todėl jie juos atkūrė dykumoje.

Palyginkite:

Taip pat skaitykite: Paleovizitai: idėjos istorija     M. Agrestas. Senovės kosmonautai     Dogono gentis: Sirijaus paslaptis     Papildomai skaitykite: 10 keistų radinių Vimanai Ramayanoje Naska linijos Peru N. Žirovas. Zimbabvės mįslė Įsiveržimas į Žemę Stebėtojai: Dievo sūnūs Indų oreivystės priešaušris Dropa skrituliai (Kinijoje) NSO stebėti esant ore NSO nusileidžia žemiau Jie krenta ir dūžta Septynių spindulių Saulės brolija Nuo amžių pradžių iki šių dienų Akado (Inanos) užkariavimai šumerų mituose NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė Šumeras: branduolinė katastrofa gilioje senovėje? Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai Kaip visuomenė priima NSO reiškinius? Ateivių rasės: driežažmogiai

Papildomai skaitykite:
10 civilizacijų
Baikalo uolų piešiniai
Nelaukti artefaktai – iš kur?
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Senovės Indijos mašinos
"Daiktas" ir jo paaiškinimas
Kaip jie mus darė
Duobių kaspinai Peru
Malūnsparnio hieroglifas
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Paragvajaus vikingai
"Marsiečio" kapas
Dedalo skraidyklė
Festo diskas
Fermi paradoksas
NSO per amžius
Kodėl jų nėra?
NSO kilmė

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt sklitis
Vartiklis
Fantastikos puslapis