Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Istorinis diskursas

Didžioji Marso revoliucija
 

1. Astronominis pagrindas

Pradžia, tęsiniai:  2. Rusų fantastai apie Marsą;   3. Raudonoji ... planeta;   4. Kosminė opera ir Marsas;
5. Mokslininkai fantastikai
Taip pat: Marsas: pasikartojančios temos

Pradžios knyga prasideda pasaulio sutverimo akimirka (Pr 1:1-5):
"Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.
Tuomet Dievas tarė: 'Tebūnie šviesa!' Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa yra gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas šviesą pavadino Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
"

Tačiau smalsus žmogaus protas negalėjo pasitenkinti tokia skurdžia informacija ir todėl jau daugelį amžių bando apčiuopti nors kokį atsakymą apie tai, kaip susidarė žvaigždės ir planetos. Dėl to kildavo keisti kuriozai ir net pasaulinės revoliucijos...

Matyt viena seniausių hipotezių apie Saulės sistemos susidarymą priklauso 18 a. švedų mokslininkui ir teosofui-mistikui Emanueliui Svedenborgui, o ją vėliau išvystė garsusis vokiečių filosofas Mars at close Imanuelis Kantas apybraižoje "Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija" (1755). Jis dėstė, kad, iki susidarant Saulei ir planetoms, čia buvo milžiniškas išsisklaidęs debesis (astronomų terminais, "difuzinis ūkas"), kuris privalėjo suktis, kad iš jo susidarytų stambus centrinis dangaus kūnas ir mažesniosios planetos. Tiesa, Kantas nesugebėjo aiškiai paaiškinti šio pirmapradžio ūko sukimosi priežasties. Jis laikė, kad pradžioje jis visai nejudėjo, o bendras sukinys atsirado dėl "vietinių" sūkurių.

Po 40 m. prancūzų matematikas Pjeras Laplasas "Pasaulio sistemos išdėstymo" priede suformulavo hipotezę, kad pradinis debesis sukosi nuo pat pradžių ir buvo įkaitęs. Vėsdamas jis traukėsi, o sukimosi greitis didėjo – tad didėjo ir išcentrinės jėgos, kas sukėlė dalies debesies atitolimą nuo centrinio kūno ir jo medžiagos susisluoksniavimą į žiedus. Iš tų žiedų vėliau susidarė planetos ir jų palydovai. Ši schema gerai paaiškina, kodėl planetos išsidėstę ties ekliptikos plokštuma ir juda viena kryptimi. Be to, Kanto-Laplaso teorija leido paskaičiuoti apytikrį planetų amžių. Laikyta, kad tolimesnių planetų amžius yra garbesnis, nes atsiskyrė ir nutolo anksčiau už esančias arčiau Saulės. Tad, imant atskaitos tašku Žemę, Venera turėtų būti karštas jaunas pasaulis, pilnas driežų ir dinozaurų, o Marsas senu išdžiūvusiu pasauliu, kurioje gyvena sena ir išmintinga civilizacija. Būtent taip gerą šimtmetį žemiečiai ir įsivaizdavo Saulės sistemos sandarą (ir gyvavo kultūroje vos ne iki 1970-ųjų).

Čia reikia pastebėti, kad patys šios teorijos kūrėjai nelaikė marsiečių būtybėmis, labai besiskiriančiomis nuo Žemės gyventojų. I. Kantas rašė, kad jie vargiu ar gudresni už mus. O iki 19 a. vidurių vyravo mokytų dvasininkų nuomonė, kad jei Dievas ir apgyvendino Marsą kokiomis nors būtybėmis, tai greičiausia kokiais neprotingais padarais ar niūriomis dvasiomis, pražūtingai veikiančiomis aplinkinę erdvę. Tačiau prancūzų astronomo-populiarizatoriaus Kamilo Flamariono pastangomis idėja apie marsiečių pranašumą pamažu įsivyravo Europoje. Ir atrodė, kad toji hipotezė įrodyta.

Marsas stebiimas nuo seno. Pvz., Marso ir senovės Egipto sąryšiai keistai persipynę. Planeta buvo vadinama „Raudonuoju Horu“ (Hor Dshr) ir ilgą laiką Sfinksą piešė raudonai. Ji vadinta ir „Horizonto Horu“ (Horakhti) – kaip ir Sfinksą. Dėl Marso regimo atvirkščio judėjimo, egiptiečiai sakė, kad jis juda „atbulas“. Kairo pavadinimas išvedamas iš arabų al-Qahira (pergalingasis), žyminčio Marsą.
Kinų, korėjiečių ir japonų kultūrose Marsas žymimas Ugninė žvaigždė, verčiant kaip „Ugnies žvaigždė“ - pasiremiant penkiais elementais, tradiciškai naudojamais gamtos elementų klasifikacijai.
Marsas svarbus ir Indijos kultūrai. Džotišoje (indų astrologijoje) Marsas sanskritu vadinamas Mangalu (laimingasis), Angaraka (žerinti žarija), Kudža (kilnusis). Jis žymi energingą veiksmą, pasitikėjimą ir ego. Be to, indų mituose Marsas yra Nr-Simha - „žmogus-liūtas“.

Džovani Skiapareli Marso kanalai Pirmas formalus Marso stebėjimas priskiriamas Aristoteliui (356 m. pr.m.e.). Galilėjus, nukreipęs teleskopą į Raudonąją planetą 1610-ais, nustatė jo fazes. Ir planeta buvo populiari tarp 17 a. astronomų, naudojančių pirmuosius teleskopus. Fontana nupiešė pirmąjį Marso eskizą, o vėliau Cassini aprašė jo poliarines kepures. Astronomai galėjo stebėti pokyčius, susijusius su Marso metų laikais. Baltos kepurės žadino mintį apie ten esantį ledą. Jie netgi galėjo pastebėti retus debesis ar smėlio audras, sužymėti tamsias ir šviesias Marso sritis, nežymiai besikeičiančias metų bėgyje. Pusiaujas atrodė tamsus, viršutinis pusrutulis kažkiek šviesesnis, o apatinis tamsesnis. Buvo spėjama, kad viršutinis pusrutulis yra žemynas, o tamsesnės sritys – jūros.

18 a. pabaigoje mokslininkams jau buvo normalu manyti, kad Marse gyvybė egzistuoja. 1784 m. Viljamas Heršelis kalboje Anglijos parlamente apie naujausius astronomijos atradimus teigė, kad „Marsas greičiausiai turi menkesnę, bet pakankamą atmosferą. Jo danguje plaukiančiais debesimis tenykščiai gyventojai gali taip pat stebėtis, kaip ir mes“. Pasakojimas apie Marso gyventojus netapo skandalinga naujiena, tad tada, matyt, jau buvo įprasta manyti, jog gyvybė ten egzistuoja.

1854 m. Viljamas Vevelis, Kembridžo universiteto profesorius ir mokslo filosofas, ištyręs astronomų duomenis, pareiškė, kad tamsios Marso dėmės – tai jūros, o šviesios sritys apaugusios rausva augmenija. Jei Marse yra vandens ir augalų, vadinasi jame yra ir labiau išsivysčiusių gyvybės formų.
Bet apie 1890 m. tikrumas dėl vandens buvimo išblėso ir imta laikyti, kad šviesios sritys yra dykumos, o tamsios – pelkynai išdžiūvusių jūrų vietoje. Pasikeitė ir požiūris (dėl retai pastebimų debesų ir smėlio audrų) į Marso atmosferą, kuri imta laikyti esanti plona. Net nuostabu, kad nenaudojant fotonuotraukų, buvo nupiešti gana tikslūs žemėlapiai ir gana tiksliai aprašytos paviršiaus ypatybės, tokios kaip Syrtis, Hellas, Argyre ir poliarinės sritys. Į kanalus panašūs dariniai nupiešti dar 1840 m., o vėliau nepriklausomai vėl pavaizduoti 1864 m. Tik nevadinti kanalais...

1858 m. jėzuitų vienuolis Andželo Seki, sudarinėdamas Marso žemėlapį, pavadino savo pastebėtą tamsią pailgą Didžiojo Sirto dėmę "Atlanto kanalu". Beje, šis astronomas tikėjo esant daugybę gyvenamų pasaulių. Ir nors laikė, kad kitų planetų gyvybės požymių neįmanoma pastebėti teleskopo pagalba, tačiau įrodinėjo: žmonijos patirtis rodo esant galimybę, kad kažkur Visatoje yra ir kitos planetos, kuriose gyvena protingi tvariniai.

Huygens Mars drawing 1877 m., didžiojo priartėjimo metu, buvo padaryti du svarbūs atradimai. Vašingtono observatorijos astronomas Asafas Holas po ilgų paieškų atrado du Marso palydovus, Fobosą ir Deimosą, o italas Džovani Skiapareli paskelbė apie atrastus Marso "kanalus". Pradžioje Skiapareli jų nelaikė dirbtiniais įrenginiais (italų canali reiškia bet kokią vandens prataką) – tą daug ginčų sukėlusią prielaidą jis išsakė tik 1895 m.

Taigi Skiapareli Marso žemėlapyje nubrėžė 30 plonų linijų – ir atrodo, kad jo atradimas papuolė į gerai išpurentą dirvą. Tuo metu kanalų statyba buvo pamėgta spaudos tema. Prieš 8 m. pradėtas naudoti Sueco kanalas, o prieš 2 m. nuspręsta statyti Panamos kanalą – ir tasai projektas buvo plačiai aptarinėjamas. Tad nenuostabu, kad įvairiausi leidiniai paskelbė sensaciją: italas Marse atrado labai išsivysčiusią civilizaciją. Ir, tarp kitko, pirmuoju buvo "New York Times", kurio 1877 m. rugpjūčio 12 d. vedamasis taip ir vadinosi "Nejaugi Marsas apgyvendintas?"

Po 2 m. kito priartėjimo metu nustatyta apie 60 kanalus primenančių struktūrų. Deja, 9-is metus niekas neįžvelgė kanalų. 1895 m. P. Louelis (Lowell) rašė, kad mačiusiems kanalus galima suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Mat palankios sąlygos Marso stebėjimui nėra dažnos, jos buvo 1892 ir 1894 m., kai Lowell padarė lemtingus stebėjimus ir parašė populiaria tapusią knygą.

Marso kanalų tinklas iš tikro darė įspūdį. Kai kurių ilgis buvo iki 5000 km, o plotis siekė 3000 km. Tačiau labiausiai stebino neįprastas geometrinis taisyklingumas. Žmonių jėgoms sukurti tokį tinklą buvo per sunku. Skiapareli atradimas paskatino JAV diplomatą Persivalį Louelą mesti karjerą ir išleisti savo nemažą turtą pastatant Arizonos dykumoje specialią P. Lowell Marso kanalai Flagstafo observatoriją Marso stebėjimui. Louelas Marso žemėlapyje nubrėžė apie 600 kanalų ir tapo karštu jų dirbtinės kilmės šalininku.

Paaiškėjo, kad kai kurios linijos laistai kerta Marso "jūras" ir, be to, pereidamos iš "sausumos" į "jūrą" nekeičia krypties. Kanalų susikirtimo vietose Louelas aptiko apvalias žalsvokas dėmes, kurias pavadino "oazėmis" – į kai kurias jų sueidavo iki 17-os kanalų. Pavyko užfiksuoti 186 oazes. O svarbiausia, kad Louelui pavyko nustatyti dėsningumą kanalų pokyčiuose. Tam jam su pagalbininkais teko palyginti per 11 tūkst. Marso piešinių. Paaiškėjo, kad kanalai matomi ne visada – atėjus žiemai į kurį nors pusrutulį, jie jame išblykšta tiek, kad tampa nepastebimi, tačiau kitame matomi ryškiai. Ateinant pavasariui, prie poliarinės kepurės pasirodo kanalai – ir tarsi tamsi banga jie 3-4 km/val. greičiu nušliaužia link ekvatoriaus.

Siekdamas tai paaiškinti Louelas sukūrė gana logišką hipotezę. Marsas senesnis už Žemę ir todėl dabar išgyvena tą stadiją, kuri mūsų dar tik laukia tolimoje ateityje. Dėl savo senumo ir mažesnės masės, raudonoji planeta prarado didesnę dalį atmosferos, o kartu ir vandens. Vanduo ir vėjai jau senai užbaigė savo ardomąjį darbą – Marse nėra aukštų kalnų ir net žymesnių aukštumų. Visas paviršius yra tarsi lygi smėlio ir akmenų dykuma. Vanduo likęs daugiausia poliarinėse kepurėse. Tamsios dėmės, vadinamos "jūromis" viso labo tėra buvusių jūrų dugnas – negilios įdubos, apaugusios skurdžia augmenija. Atėjus pavasariui, "jūros"pradeda žaliuoti, o rudenį jos vėl blanksta. Marso danguje beveik niekada nebūna debesų, tad atmosfera beveik nesulaiko šilumos, kurią paviršius gauna iš Saulės, - tas Marso klimatas labai atšiaurus. Siekdami atsispirti negandoms ir mirštant kažkada klestėjusiai planetai, marsiečiai turėjo apsijungti į vieną valstybę. Jie pastatė milžinišką kanalų sistemą, skirtą drėkinimui. Griežtai tariant, pačių kanalų mes nematome, nes, tikriausiai, tai po paviršiumi pakloti vamzdžiai, nes trūkstant tokio brangaus vandens būtų neprotinga leisti jam sruventi atvirai, nes tada jis garantuotai išgaruotų. Tai, ką vadiname kanalais, yra augmenijos juostos palei tuos vamzdžius. Štai kodėl tokie platūs tie "kanalai". Kanalai kerta buvusias jūras, vadinasi jie pastatyti tuo metu, kai Marso jūros jau išdžiūvo ir virto dykumomis, o poreikis vandeniui tapo labai didelis. Nereikia manyti, kad vanduo kanalais teka natūraliai. Juk nėra jokių gamtos jėgų, galinčių priversti jį tekėti nuo ašigalių link pusiaujo. Vadinasi, egzistuoja vandens siurblinės, kurios ir varo vandenį reikiama kryptimi. Marse gyvybė susitelkusi palei tas vandens arterijas. Apvali "oazių" forma, griežta į juos ateinančių kanalų tvarka verčia jas laikyti miestais. Tiksliau, miestas, tai tas branduoliukas, išliekantis žiemą, o jį supanti žalsva dėmė, tai aplinkinė augmenija. Beje, tokių "oazių" skersmuo siekia 120 km.

Taigi, "Marso apgyvendinimas gali būti laikomas įrodytu", - padaro išvadą Louelas. Tačiau daugelis žinomų astronomų ėmėsi neigti amerikiečio "įrodymą". Anglas E. Maunderis ir italas Čeruli įrodinėjo, kad kanalai tėra optinė apgaulė (žr. >>>>>) – žmogaus akis mato linijas ten, kur tėra dėmių grupės. Prancūzas Antoniadi rašė, kad tai Marso plutos plyšiai, kurie supami purvo ežerų. Dar 1892 m. astronomas V. Pikeringas išsakė prielaidą, kad tai visai ne vandens kanalai, o pelkėtos dirvos juostos ir jų išsidėstymą nulemia ne geologinės, o meteorologinės priežastys. Baumanas pasiūlė egzotiškiausią hipotezę: atseit, Marsas dengiamas sušalusio vandenyno, o kanalai – tai ledo įtrūkimai, kuriuos sukėlė vulkaninė veikla... Tačiau patraukliausia žmonėms liko Louelo versija... Tikėjimą kanalais galutinai pakirto tik 1965 m. „Pioneer" padarytos Marso paviršiaus nuotraukos.

Vis tik verta pacituoti kai kurias ištraukas iš P. Lowell knygos:

Kaip išvadą, galbūt, galime apibūdinti, kaip gali skirtis gyvenimas Marse ir Žemėje. Jei būtume perkelti į Marsą, būtume maloniai nustebinti, kad rankų darbas staiga palengvėja triskart. Ir, netiesiogiai, tai gali būti ir mūsų sugebėjimų sustiprėjimas; nes pasirinkdama Gamta galėtų sukurti triskart didesnius gyventojus nei Žemėje... Kaip visi žinome, didesni žmonės yra labiau nevikrūs nei maži. Dramblys negali šokinėti kaip blusa; ne todėl, kad tai laikytų netinkama, bet tiesiog todėl, kad to negali. Jei galėtume, visi peršoktume per gatvę, o ne bristume per purvą. Mūsų negalėjimas taip padaryti priklauso nuo Žemės dydžio, o ne, kaip iš pradžių atrodytų, gatvės pločio.

Kaip skaitytojas privalo atkreipti dėmesį, dedukcija nurodo galimybę, o ne tikimybę, tokių gigantų buvimui; paskaičiavimai paprasčiausiai pateikti, kad būtų parodyta, kaip stipriai marsiečiai gali skirtis nuo mūsų, o ne kaip jie skiriasi.

Marsui esant senam, kaip žinom, jo paviršiuje turėtų būti atitinkamai pažengusi ir evoliucija.... visai įmanoma, kad marsiečiai turi išradimus, apie kuriuos net nesvajojome, ir todėl elektrofonai ir kinetoskopai yra jau praeities dalykas, rūpestingai saugomi muziejuose kaip jų rasės vaikystės primityvūs techniniai reliktai. ...

Kalbant apie Marso būtybes nereiškia, kad tai žmonės.... Net Žemėje žmogus yra atsitiktinumo rezultatas. ... Jis net nėra aukščiausia žinduolių forma. Jį padarė mąstymas. Kaip žinoma, kai kurie driežai ar batrachians puikiai galėjo užimti jo vietą ir dabar būti dominuojančia rase Žemėje. ,,, Dėl Marse egzistuojančios aplinkos, taip besiskiriančios nuo mūsiškės, galime praktiškai būti tikri, kad išsivystė kitokie organizmai, apie kuriuos nieko nežinome.


2. Rašytojų paskatos

Nenuostabu, kad Marsas taip traukė dėmesį. Mėnulis tebuvo gryna uola ir viskas, ką jame buvo surandama, tai tik vis daugiau kraterių. Merkurijus yra per arti Saulės, kad jį būtų galima nuodugniai stebėti. Neaišku, kas vyksta po Veneros debesimis. Didžiosios planetos visai neaiškios.O štai Marse yra visokių įdomybių ir išsakyta įvairių teorijų.

Pirmuoju autoriumi, pavaizdavusiu naują požiūrį į raudonąją planetą, tapo amerikiečių poetas, prozaikas ir istorikas Persis Gregas, 1880 m. išleidęs romaną "Per Zodiaką". Konfederatų pulkininkas aplinkybių dėka atsiduria negyvenamoje saloje ir tampa NSO, milžiniško disko formos kūno, sudužimo liudininku. Trenkęsis į paviršių NSO suyra, tačiau jame pulkininkui pavyksta rasti lotynų kalba parašytą rankraštį, kuris, atseit, vėliau patenka Gregui, kuris jį ir pateikia kaip knygą. Rankraščio autorius sakosi, kad išvyko į kosmosą aparatu, varomu "aperginės galios", kuri pagal apibūdinimą nepaprastai panaši į antigravitaciją. "Astronauto" ilgis buvo apie 30 m, plotis 15 m, o aukštis 6 m; šarvo storis siekė 1 m. Vos ne tarpplanetinis tankas! Marse herojus randa seną civilizaciją, technologiškai pažangesnę už žemiškąją, tačiau su socialiniais atavizmais: kažkas panašaus į išsilavinusią monarchiją arba akį draskančiu lyčių teisių skirtumu (moteris ten perka ir pardavinėja). Netrukus paaiškėja, kad tenykštis monarchas siekia įvesti visuotinę pavaldinių minčių kontrolę, o jam priešinasi grupelė liberaliai nusiteikusių telepatų. Herojus įsijungia į pilietinį karą, tačiau kilęs visuotinis chaosas, kilęs laimėjus liberalams, jam įvaro depresiją ir jis grįžta į Žemę.

Marsiečiai stebi Žemę, Karikatura: 1901 Radosi ir kitos knygos. 1889 m. Chadoras Genonas Filadelfijoje išleidžia "Belonos vežėją", kuriame Marsas pristatomas kaip nauja vieta palaimintajai Utopijai. Ten gyvenama visiškoje socialinėje ir dvasinėje harmonijoje ir netgi išmoko sustabdyti senėjimo procesą. 1889 m. škotų matematikas Hju Makkolas išleido "Misterio Strendžerio antspauduotą paketą", kuriame herojus kosminiu laivu nuskrenda į Marsą ir ten randa dvi besigrumiančias humanoidų rases, kurių viena visiškai utopinė. Ši siužeto schema tampa populiaria; 1890 m. airis Robertas Kromi romane "Šuolis į erdvę" herojai sėkmingai gindamiesi nuo piktų indėnų, Aliaskoje pastato tarpplanetinį "Plieno rutulį" su antigravitaciniu varikliu ir išskrenda į Marsą. Jo gyventojai nepaprastai panašūs į žmones, o santvarką – į Utopijos patriarchalinę-britų versiją. Viena herojų įsimyli nuostabi jauna marsietė, tačiau šiaip gyvenimas ten nuobodus, todėl herojai grįžta namo. Pakeliui netikėtai paaiškėja, kad deguonies mažėja gerokai sparčiau, nei turėtų, taupymas nepadeda ir astronautai su siaubu akyse supranta, kad visi jie Žemės nepasieks – teks kažkuriam palikti laivą. Tada laive aptinkamas "zuikis" – toji nuostabioji marsietė. Taigi, deguonies problema paaiškinama. Merginai populiariai paaiškina, kuo gresia jos neatsakingas poelgis – ir ši pasiaukodama iššoka pro liuką į atvirą kosmosą. Įdomu, kad antrasis leidimas pasirodė jau po metų, 1891 m., ir jame buvo pagiriamoji Ž. Verno pratarmė – tai nepaprastai keista, nes a) tai vienintelė Ž. Verno pratarmė grožinei knygai; b) neaišku, kaip jis galėjo ją parašyti knygai anglų kalna, nes jis prisipažino, kad skaito tik vertimus. Galbūt, tai R. Kromi ar jo leidėjo pastangų vaisius...

Marso tema fantastikoje vis turtėjo ir stiprėjo. Į ją dėmesį atkreipė ir krikščionių misionieriai: 1890 m. Filadelfijoje išleistas Mortimero Legeto romanas "Kuklaus pranašo sapnas", kuriame Marsas apgyvendintas marsiečių-krikščionių, neabejojančių tikėjimo tikrumu.

1893 m. Bostone savitu pseudonimu "Dvi moterys iš Vakarų" (Elis Ilgemfric Džons ir Ella Marčant) publikuotas romanas "Praverta paralelė", kuriame konservatyvių pažiūrų vyriškis Marse su siaubu aptinka moterų emancipaciją. 1894 m. niujorkietis Gustavus Poupas amžininką, jūrų karininką pasiuntė į "Kelionę į Marsą". Herojaus laivas sudūžta Atlanto vandenyne, tačiau nuo žūties jį išgelbsti pasipainioję marsiečiai, vėliau nusivežantys jį namo į svečius. Ten jis įsimyli vietinę princesę, tačiau supykęs pavydus gretimos valstybės princas pradeda karą. Romano tęsinys "Kelionė į Venerą" pasirodė po metų, kuriame tas šaunusis karininkas patenka į Venerą, apgyvendintą pirmykštėmis gentimis ir mitiniais tvariniais.

Taip vėl pailiustruota Kanto-Laplaso planetų amžiaus teorija. Tačiau gerokai geresne iliustracija tapo vokiečių filosofijos žinovo Kurto Lasvico knyga "Dviejose planetose" (1897 m.), sėkmingai derinusioje originalias technines idėjas su socialiniais-utopiniais dariniais ir buvo populiari Europoje. Romanas prasideda trijų vokiečių mokslininkų skrydžiu oro balionu į Šiaurės ašigalį, kur, savo nuostabai, jie apačioje išvysta keistą statinį. Oro balionas ima suktis, ji tempia aukštyn, pasirodo jis pateko į "abarinį lauką" (vėl antigravitacija!), kuri sukūrė apačioje esantis statinys ir paslaptinga žiedinė "stotis", kybanti virš ašigalio Žemės spindulio atstumu. Pastebėję žmones, marsiečiai išjungia lauką, balionas krenta, o mokslininkai tampa marsiečių įkaitais. Ideali marsiečių bendruomenė (nume) yra vieninga tautų konfederacija (Marso Jungtinės Valstijos), paklūstančios labiau išsivysčiusios nacijos, kadaise gyvenusios pietiniame pusrutulyje, valdžiai. Būtent ši nacija ėmėsi keisti dykumas statydama kanalų tinklą. Susitvarkė Marse, jo gyventojai nukreipė žvilgsnį į dangų, ir prasidėjo kosminė ekspansija. Jiems pavyko sukurti stelitą, "diabarinę medžiagą", kuri yra "skaidri" traukos jėgoms. Esant atitinkamai masei, ji galėjo tapti besvore, jei tik būdavo suteikiama indo forma. Tad marsiečių sferos formos skraidymo aparatas tapdavo besvoris kai tik būdavo uždaromas paskutinis liukas. Judėjimas erdvėje buvo užtikrinamas laivo "diabariškumo" keitimu ir buvo valdomas "nukreipiančiais" arba "reguliuojančiais" sviediniais, išleidžiamais iš specialių įrengimų. Marsiečiai gyvena utopijos sąlygomis, juos aptarnauja daugybė gudrių automatų. Jų visuomenė įveikė badą, išmoko gaminti sintetinį maistą. Transporto klausimas išspręstas įrengus judančius takus. Stambūs miestai tapo anachronizmu, dauguma marsiečių linkę gyventi koledžuose, supami sodų ir parkų. Jie jau senai nekariavo, tačiau yra pakankamai protingi, kad prireikus savo antigravitacinius aparatus galėtų panaudoti kaip ginklus.

Savo misiją Žemėje jie regi tame, kad palankiai paveiktų žmonijos istoriją ir ją pakeltų iki savo lygio. Tačiau jų geranoriški ketinimai susiduria su žemiečių nesupratimu ir prasideda pirmasis tarpplanetinis karas. Tik Žemės nacijos yra susiskaidžiusios ir, Anglijai pradėjus karinius veiksmus, prie jos niekas neprisijungia ir ji sutriuškinama. Stambiausios valstybės iškart ima dalintis jos kolonijas, Žemėje kyla imperialistinis karas ir marsiečiams tenka imtis atsakomybės už Žemę ir nuginkluoti visas armijas. Iki paskutiniųjų laikėsi tik Rusija, tačiau ir jai teko daryti nuolaidas, kai orlaiviai sunaikino Kronštatą ir Maskvą. Tuo metu progresyvi dvasia, diegiama labiau išsivysčiusios civilizacijos,greita tampa Žemės nuosavybe. Žemiečiai troško laisvių ir vienybės kovoje su užgrobikais. Visur plinta lozungas "Marso kultūra be marsiečių", o visuomeninė kosmopolitų organizacija, "Žmonijos lyga", tampa pasipriešinimo centru. Baigiasi viskas, aišku, Žėmės inžinierių pergale, kai buvo atkurtos marsiečių technologijos ir, pastačius 30 orlaivių, užpultos poliarinės marsiečių bazės. Marsiečiams beliko pasirašyti taikos sutartį su brandesne Žeme...

Tais pačiais 1897 m. išleistas ir Herberto Velso "Pasaulių karas". Įdomi jo atsiradimo istorija. 1888 m. spalio 19 d. jaunasis Velsas gimtajame universitete skaitė viešą paskaitą :ar gyvenamos planetos?" Prisilaikydamas mados, jis daug pasakojo apie Marso labai išsivysčiusią civilizaciją, pastačiusią kanalų tinklą. Vėliau jis netgi parašė straipsnį "Marso protas", kuriame įrodinėjo:
Herbert Wells. War of World "Priimant gyvosios protoplazmos vystymosi Marse idėją, lengva tarti, kad marsiečia labai skirsis nuo žemiečių ir savo išore, ir funkcionaliai, ir elgesiu; beje, skirtumai gali nusitęsti už to, ką mums leidžia vaizduotė".

Tai savitas teiginys tam laikotarpiui, kai dauguma manė, kad marsiečiai turi būti panašūs į žemiečius. O galutinį postūmį romano parašymui davė pasivaikščiojimas su broliu Frenku Velsu ir keista šio prielaida: kas būtų, jei kokių nors pasaulių gyventojai atskristų užkariauti Žemės. Ir to pakako, kad 1897 m. balandžio mėn. populiarus Londono žurnalas "Pirsons magazine" imtų publikuoti "Pasaulių karą". Beje, tik šį savo kūrinį H. Velsas išdrįso pasiųsti L. Tolstojui; ir šis jo kūrinys buvo pirmuoju išverstu į rusų kalbą.

[ Čia verta prisiminti, kad su svetimąja rase žmonėms teko kautis 1887 m. parašytame Ž. Roni-vyresniojo apsakyme "Ksipekūzai" – beje, šis autorius nusipelnė įvedęs terminą "astronautika" ]

H. Velsas išjudino ryškėjančias marsietiškų romanų tradicijas – marsiečiai lenkia mus mokslo ir technikos išsivystyme, tačiau visai nepanašūs į mus ir nieko bendra neturi su Upopijos gyventojais. Dar daugiau, su jais neįmanoma susitarti dėl paliaubų, su jais neįmanoma bendrai gyventi – jie nėra humanoidai ir žmones telaiko skaniu maistu.

Įdomus H, Velso pateiktas marsiečių išorės pagrindimas, pasirodęs 1908 m. "Kosmopoliteno" straipsnyje "Marse gyvenančios būtybės":

"Yra tam tikrų bruožų, kuriais, jie, tikėtina, panašūs į mus. Kilimas iš pusiau-žinduolių, ką galime spėti, numato pusiau-žmogišką pavidalą. Jie, tikėtina, turi galvą ir akis, ir kūną su stuburu, o kadangi dėl didelio intelekto turi būti stambios smegenys ir kaip beveik visiems gyviams stambios smegenys yra netoli akių, tai marsiečiai turės, matyt, didelę ir proporcingą galvą. Tikėtina, jie stambesni už žemiečius, galbūt, ir 2 ir 2/3 karto sunkesni. Tačiau tai dar nereiškia, kad jie bus 2 ir 2/3 karto aukštesni, o pripažindami gležną marsiečių kūno sudėjimą, galime spėti, kad jiems, išsitiesus visu ūgio, būsime iki juosmens. Ir, norite - tikėkite, norite – ne, jie bus apaugę plunksnomis ar kailiu. Aš nežinau, ar tai kam nors žinoma, kodėl žmogus, skirtingai nuo daugumos žinduolių, turi glotnią odą. Tačiau į galvą neateina joks argumentas, kad ir marsiečių oda būtų glotni.

Ar judės jie dviem, keturiom ar šešiom kojom? Neturiu duomenų, kad atsakyčiau į šį klausimą pakankamai tikrai. Tačiau yra samprotavimų, nurodančių, kad marsiečiai dvikojai. Tame, kad sausuma judantis gyvūnas turi keturias kojas, yra, kaip įsivaizduojama, tam tikras pranašumas; Žemėje šis modelis viešpatauja ir net tarp vabzdžių neretai matome tendencija prispausti vieną porą kojyčių iš trijų ir naudotis judėjimui tik keturiomis galūnėmis. Tačiau ši aplinkybė nėra universali. Galima aptikti nemažai rūšių, tarkim, voverį, žiurkę ir beždžionę, kuris linkę judėjimui ir tupėjimui naudotis užpakaline letenų pora, o su daiktais tvarkytis priekinėmis galūnėmis. Tokie gyvūnai yra gana nuovokūs. Nėra jokios abejonės tame išskirtiniame vaidmenyje, kurį turėjo rankos formuojantis žmogaus protui. Sektų, būtų natūralu tikėtis įsivaizduoti marsiečius didžiagalviais, plačia krūtine, dvikojais, tokia groteskine žmonių giminės, kuri, tarp kitko, išsiskiria lanksčiu riešu, parodija.

Tai tik viena iš kelių vienodai galimų galimybių. Egzistuoja veiksnys, kuriuo galime remtis: marsiečiai, turėtų turėti kažkokį čiumpamąjį organą, pirmiausia, todėl, kad be jo proto vystymasis beveik neįsivaizduojamas, o antra, todėl, kad jokiu kitų būdu jie negalėtų atlikti savo inžinierinių užmačių. Mūsų vaizduotei atrodo keista, bet ne mažiau ir logiška, turėti vietoje rankų straublį, kaip dramblys, arba čiuptuvų grupę arba kitų vamzdelinių organų. Gamta turi neišsemiamą fantaziją; ji niekada nesikartoja, tačiau, tarp kitko, priimtina, kad tiesos reikia ieškoti būtent didžiausiame nepanašume su žmogaus išvaizda, o ne tose formose, kurias drįsau įsivaizduoti.

Kaip keistai ir neįtikėtinai tai skamba! Bandai įsivaizduoti plunksnomis apaugusius žmones, kurių ūgis 9-10 pėdų, su straubliais ir keliomis kojomis ir iškart pajunti pasibjaurėjimą savo vaizdiniui. Tačiau kokiais keistais ir neįtikėtinais tokie vaizdiniai nepasirodytų, jie lieka logišku ir nustatytu faktu, verčiančiu mus patikėti, kad kažkokios tokios būtybės dabar tikrai gyvena Marse < ... >

Žemėje žmogus jau nuo seno pasistengė savo fizinius trūkumus kompensuoti dirbtiniais įtaisais – drabužiais, apavu, įrankiais, korsetais, dirbtiniais dantimis ir akimis, perukais, ginklais ir pan. Marsiečiai, gali būti, gerokai protingesni už žmones ir išmintingesni; ir žmonių civilizacijos istorija jiems – vakarykštė diena. Kiek jie galėjo visko išrasti – dirbtinių atramų, dirbtinių galūnių ir panašių formų. Pagaliau, štai apmąstymas, kuris gali raminančiai paveikti kiekvieną skaitytoją, manantį, kad marsiečiai kelia grėsmę. Jei žmogus netikėtai atsidurtų Marso paviršiuje, jis pajustų didelį žvalumą (iš pradžių įveikęs lengvą kalnų ligos formą). Jis svertų perpus mažiau, galėtų šuoliuoti ir šokinėti, lengvai pakeltų dukart didesnius svorius. Tačiau į Žemę atvykusį marsietį prie grunto prislėgtų jo paties svoris, tarsi švininiai drabužiai. Jis svertų 2 ir 2/3 karto daugiau nei Marse ir, tikėtina, jaustų dabartinę būklę nepakenčiama. Jo galūnės nebūtų jam atrama; greičiausia, jis iškart numirtų prislėgtas savojo svorio. Kai rašiau 'Pasaulių karą', kuriame marsiečiai okupuoja Žemę. Man teko spręsti sudėtingą užduotį. Kurį laiką ji mane tiesiog kankino, o vėliau pasinaudojau mintimi apie dirbtines atramas ir savąjį marsietį padariau tiesiog bekūniais smegenimis su čiuptuvais, kuris maitinasi siurbdamas kraują aplenkdamas virškinimo procesą, be to jo kūną neša ne gyvas kūnas, o fantastinė mašinos konstrukcija. Tačiau, nepaisant visko, kaip skaitytojas gali prisiminti, Žemės sąlygos galiausiai pasirodė pražūtingos marsiečiams.

Įdomus faktelis – tasai straipsnis užkliuvo ir pasaulinio proletariato vadui V. Leninui, tuo metu pasitraukusio į Šveicariją. Jo laiške motinai, Marijai Aleksandrovnai Uljanovai, yra toks prierašas:
"P.S. Šiandien perskaičiau linksmą feljetoną apie Marso gyventojus, naujoje angliškoje Lowell knygoje "Marsas ir jo kanalai". Tasai Lowell – astronomas, ilgai dirbęs specialioje observatorijoje, atrodo, geriausioje pasaulyje (Amerika).
Kūrinys mokslinis. Įrodinėja, kad Marsas gyvenamas, kad kanalai – technikos stebuklas, kad žmonės ten turi būti 2 2/3 karto didesni už mūsiškius, be to, su straubliais ir apaugę plunksnomis ar žvėrių kailiu, keturiomis ar šešiomis kojomis...
".
(daugiau apie tai Lenino marsiečiai)

Pradžia, tęsinys:  2. Rusų fantastai apie Marsą

Papildomai skaitykite:
Marso emisaras
Baikonūro tremtyje
Bėgimas į kosmosą
Mokslininkai fantastikai
Ar yra gyvybė Marse?
Daugiaveidis Marsas
Raketų eros ištakose
Žmogaus misija kosmose
Raudonoji ... planeta
Į kur pakvietė Aelita?
Tarpplanetinė komunikacija
Nuo Dievų prie ateivių
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Planetų judėjimo pakeitimai
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Marsas: pasikartojančios temos
Rusų kosminė mintis, 19 a.
Svajokliai prieš imperiją
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (iki 20 a.)
Nežemiško proto paieškų istorija
Vaikų vardus į Marsą
Samsonas ir Marsas
Paslaptinga X planeta
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Kosminės operos bangomis
Kasinėjimai Marse
Lenino marsiečiai
Marsiečio kapas
NSO per amžius
NSO kilmė

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis