Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Istoriniai vingiai: gyvybė Saulėje?  

Kaip bebūtų keista, religiniame-filosofiniame kontekste mes tebesame, kaip mūsų tolimi protėviai, geocentristais ir Žemę tebelaikome pasaulio centru (ar bamba, kaip kam patogiau). Ankstesnis skyrelis ragina neužsidaryti geocentristiniame kiaute. Tad leiskim iškelti klausimą – ar pačioje Saulėje negali būti gyvybė? Aišku, ne tokio tipo, kaip Žemėje... Juk jau Niutonas spėjo, kad ji ten galima...

Istorija vystosi spirale. Neretai idėjos, atmestos kaip negalimos arba pasenę, grįžta naujam gyvenimui.

1795 m. V. Heršelis, prieš 14 m. atradęs planetą, traktate „Apie Saulės ir nejudančių žvaigždžių prigimtį ir sandarą“ tvirtino, kad Saulė yra viso labo didelė planeta. O kadangi visose Saulės sistemos planetose yra gyvybę (tais laikais tai buvo paplitusi nuomonė), tai ji turėtų būti ir Saulėje. Atrodytų, keista, tačiau Heršelis pateikė keletą įdomių argumentų savo nuomonės pagrindimui.

Tačiau pradėkime nuo priešistorės. Teleskopą išrado 17 a. pradžioje, tačiau į dangų jį nukreipė visai ne išradėjai, kuriuos labiau domino žemiški reikalai („tolimus daiktus matyti taip, tarsi būtų greta“), o Galilėjus. Netrukus imta stebėti ir Saulę ir kilo savotiška „žvaigždžių karštligė“, nes buvo kuriami vis galingesni prietaisai kartu pagalvojant, kaip neapdeginti akių.

18 a. pradžioje stebintiems Saulės dėmes kilo idėja: Saulė – tai įprasta planeta, tik pasidengsi švytinčia atmosfera. Vienas anglas nusprendė, Saulės dėmės – tai ugnikalniai, o dėmės susidaro dėl iš jų išsiveržusių dūmų. O kitas laikė, kad tai kalnų viršūnės, išsikišančios pro oro sluoksnį (žr. Steven
Saulės dėmės
Saulės dėmės pasirodo poromis, nes Saulės magnetinio lauko linijos įeina per vieną ir išeina per kitą
Kawaler, J. Veverka. „Gyvenama saulė: viena keistų Heršelio minčių“). O dar vienas manė, kad ryški ir karšta materija visai ne atmosfera, o vandenynas, o Saulės dėmės – kalnai, pasirodantys atoslūgio metu.

Ir štai tada pasirodo Heršelis, palaikantis idėją, kad Saulės dėmes – arba properšos atmosferoje, pro kurias matosi sausuma, arba kalnai, iškylantys virš švytinčio sluoksnio. Paskaičiavęs galimą kalnų aukštį, jis gavo 537 km ir pareiškė: „Negali būti jokių abejonių, kad net aukštesnis kalnas galo stovėti labai stabiliai“ – kas prieštaravo jo paties teorijai (labai patogu).

O dėl klausimo, kaip ten susidarė atmosfera, Heršelis pateikė palyginimą su Žemės debesimis: „Tačiau čia yra skirtumas, kad pastovus ir labai gausus Saules elastingų fluidų suirimas turi fosforizuojančią prigimtį ir pasižymi panašumu į skaidrumą, spinduliuodamas šviesą“. et kodėl Saulė neišeikvoja savo „elastingų fluidų“, išmetančių tiek daug energijos į erdvę? Panašiai kaip debesys, išliejantys vandenį lietaus pavidalu atgal į Žemę, „suirstant fluidui visi kiti ingredientai išskyrus šviesą gali grįžti ant Saulės paviršiaus“. Na... įsivaizduokite šviesos lietutį...

Iš tokio modelio įdomiausia jo filosofinė potekstė – juk Saulė prilyginama kitoms planetoms. O toliau jau „smulkmena“ – planeta Saulė yra gyvenama. O čia jau kyla egzistencinio pobūdžio klausimai. Heršelis laikė, kad Saulė gyvenama „būtybių, kurių organai adaptuoti prie ypatingų šio milžiniško dangaus kūno sąlygų“. Tačiau kartu atkreipė dėmesį, kad „pikti moralistai“ šią žvaigždę laikė tinkama „sugadintų žmonių bausmės vieta“. O štai svajokliai poetai ten įkurdino šventąsias dvasias. Aišku, juk kaip jos gali tilpti viename pasaulyje nelipdamos viena kitai ant pėdų?!

O dar buvo klausimas, kaip švytinti atmosfera tiesiog neiškepa visa kas gyva. Heršelis pareiškia: „Šilumą saulės spinduliai sukelia tik tada, kai veikia šilumai imlią terpę“. Mat medžiagos, kurias galima įkaitinti, turi „ugnies materiją“. Na tarsi titnagas, galintis uždegti paraką, jau turintis savyje ugnį. Jei šilumą sukeltų tik spinduliai, tai mūsų aukščiausių kalnų viršūnės, kur šviesai niekas netrukdo, būtų labai karšti, tačiau iš tikro jie padengti sniegu ir ledais. O kadangi Saulė išspinduliuoja tokį milžinišką šviesos kiekį, tai tik mažas jos kiekis paveikia tą šilumai imlią terpę šildydama paviršių. Saulės paviršius ir atmosfera turi kažkaip chemiškai skirtis.

Anot S. Kawaler‘io ir J. Veverkos, po 6 m. Heršelis pateikė kitą argumentaciją, kodėl gyvybė nesudega Saulėje. Matyt, Saulėje yra ne tik atmosfera, bet ir apatinis debesų sluoksnis, kuris toks neskaidrus šviesai, kad atspindi ją į kosmosą ir apsaugo apačioje gyvenančius.

Tačiau mokslo vyrai kažkodėl Heršeliu nepatikėjo. Garsus Tomas Jungas1) (Thomas Young, anglų fizikas, mechanikas, astronomas, vienas banginės šviesos teorijos kūrėjų) laikė, kad problema ne tik tame, kad apatinis debesų sluoksnis visiškai nereikalingas šviesos atspindėjimui. Akivaizdi ir gravitacijos problema. Būtybės tokiame stambiame kūne būtų tiesiog suplotos. O 1821 m. eruditas D. Briusteris2) (David Brewster; tuo metu eruditų Europoje buvo prisiveisę tarsi utėlių) sukritikavo pačius Heršelio teorijos pagrindus vėl gražindamas Saulę į unikalią vietą Saulės sistemoje.

O 1801 m. sugriuvęs namas Vokietijoje sudarė prielaidas žmonijai pažvelgti į Saulės šviesą visai kitaip. Jozefas fon Fraunhoferis, našlaitis ir visai ne eruditas atsidūrė po stiklo ir veidrodžių dirbtuvės, kurioje dirbo pameistriu, griuvėsiais. Vėpsančiųjų minioje pasitaikė karalius Maksimilianas-Josifas IV3), pagailėjęs Fraunhoferio4), davęs jam pinigų, knygų ir padėjęs pasiekti išsimokslinimą. Šis laikui bėgant padarė didelę pažangą gaminant optikos prietaisus, o svarbiausia, kad išrado spektroskopą astronomijai, vėliau panaudotą Saulės cheminės sudėties nustatymui iš jos šviesos spektro.

Ir tada imta suprasti, kad Saulė sudaryta iš vandenilio ir helio, kurie tolo gražu neskatina gyvybės klestėjimo. O 20 a. pradžioje mokslininkai atskleidė ir Saulės galios bei energijos paslaptį, nustatę, kad tai milžiniška branduolinė krosnis. O tiksliau – tai vieta, kur vyksta termobranduolinė sintezė, kai susidurdami vandenilio atomai ne tik kuria helį, bet ir skleidžia milžinišką energijos kiekį.

Vis tik Heršelio samprotavimai sukėlė debatus, leidusius geriau pažinti šį šviesulį. O Saulėje niekada nebuvo ir nebus tokios gyvybės, prie kurios esame įpratę. Tačiau kosmose gausu milžiniškų alkoholio debesų. O gal juose plaukioja kokia nors girta gyvybė? Bet tai sužinosime, tik nuskridę to alkoholio pasisemti...

Mums regimoje Saulėje gyvybės nėra – tai „elektromagnetinių jėgų atsarginis sandėlis, kuriame jos kyla ir išsaugimos, gyvybine jėga pamaitindamos tiek planetas, tiek žmoniją iki Maha jugos pabaigos“. Regimoje Saulėje negali būti protingos gyvybės, nes, pagal jų aukštą evoliucinį lygį, nebūto poreikio kažką turėti greta Saulės koregavimui. Tuo tarpu neregima Saulė turi protingą gyvybę, esančią 6-7 materijos lygio (iš Mahatmų laiškų). Visi gaubliai ir kuriami jai, tačiau yra ir sandėliavimo patalpų!

O kaip čia neprisiminsi keistųjų Saulės kreiserių...

Nuorodos:

  1. W. Herschel. On the Nature and Construction of the Sun and Fixed Stars// Philosophical Transactions of the Royal Society of London, 1795-01-01, 85:46–72
  2. S. Kawaler, J. Veverka. The Habitable Sun: One of William Herschel’s Stranger Ideas// Journal of the Royal Astronomical Society of Canada, 1981, vol. 75, p. 46

Trumpos biografijos

1) Tomas Jungas (Thomas Young, 1773-1829) – plačių pažiūrų anglų mokslininkas, gydytojas. Prisidėjo prie optikos, regėjimo, kietų kūnų mechanikos, energijos, fiziologijos, kalbos, muzikinės harmonijos, egiptologijos sričių vystymo. Padarė nemažą pažangą šifruojant Egipto hieroglifus (ypač Rozetės akmens) iki J.-F. Champollion’o rezultatų. Apibūdinamas kaip „paskutinis iš tų, kurie žinojo viską“. Tačiau, kaip ir Ch. Hiugensas, laikė, kad šviesos sklidimui būtinas eteris.

2) Deividas Briusteris (Sir David Brewster, 1781- 1868) – škotų fizikas, matematikas, astronomas, išradėjas, rašytojas, mokslo istorikas. Mokęsis teologijos, nuo 1901 m. pradėjo užsiimti fizika (ypač optika). Vėliau tapo Edinburgo un-to rektoriumi.
Jozefas fon Fraunhoferis Žinomas kaip kaleidoskopo (žaislo) bei patobulinto fotografijoje naudojamo stereoskopo išradėjas. Pasižymėjo populiarindamas mokslą. Buvo prieš Darvino evoliucijos teoriją.
Jo garbei pavadintas mineralas briusteritas, o taip pat krateris Mėnulyje.

3) Maksimalianas Bavarijietis (1756-1825) – Bavarijos princas (1799-1805) ir karalius (1806- 1825). Jam valdant Bavarijos sekuliarizacijos (1802-03) metu buvo nacionalizuotos Bažnyčios kultūrinės vertybės; 1808 m. jis įsteigė Miuncheno Dailiųjų menų akademiją.

4) Jozefas fon Fraunhoferis (Joseph Ritter von Fraunhofer, 1787-1826) – vokiečių fizikas, dirbęs optikos srityje. Padarė daug patobulinimų optinių stiklų gamyboje, atrado heliometrą ir okuliarinius mikrometrus. Tačiau labiausiai žinomas dėl tamsių sugerties (Fraunhoferio) linijų atradimo Saulės spektre (1815). Taip pat jis aprašė reiškinius difrakcinėje gardelėje (1822).

Papildomai skaitykite:
Gyvosios ugnys
Saulės kreiseriai
Dedalas ir Ikaras
V. Vernadskio noosfera
Slibinai-gundytojai
Sekant milžino pėdsakais
S. Lemas. Kosminis kazino
Mūsų smegenys ir yra Visata
Keista Ciolkovskio filosofija
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Nežemiško proto paieškų istorija
Išilginės bangos ir kelionės laike
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Tikrieji Žemės astronautai
Nepaprastos vandens savybės
Darvino gyvasis palikimas
Oda: tarp kūno - dvasios
Daktaro Filipovo atradimas
Mano planeta artėja
Žvilgsnis ir žodis
Kas yra slaideriai?
Debesys žemėja

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO skiltis
Fantastikos puslapis
Vartiklis